Išlaisvinimo tragedija
Lozoraičio, URT valdytojo, Vykdomosios Tarybos pirmininko komunikatai, Vliko pirmininko pareiškimas apie valstybės departamento pažadus, spaudos pranešimas apie Conanto intervenciją Bonnoje ... šalia jų visų ant stalo padėjau, iš archyvo ištraukęs, šveicarų nepriklausomo laikraščio "Die Tat” numerį, kuriame publicistas G. v. Uxkull pasakoja apie Albanijos laisvinimo padėtį, — mažosios Albanijos, komunistų okupuotos. Kad nukreipčiau savo dėmesį nuo lietuviškų veiksnių minėtos veiklos, skaitau apie Albaniją:
“Apie Albaniją iš esmės galima dvejopai rašyti: aprašyti malonią netiesą, arba aprašyti nemalonią tiesą. Pirmasis atžvilgis duoda maždaug tokį vaizdą: susispietę apie laisvės vėliavą Albanijos patriotai kovoja petys į petį su kitu laisvuoju pasauliu prieš bolševikinį agresorių... O antrasis atžvilgis — nemalonioji tiesa?...
“Tuo metu, kai tėvynės kalnuose kovoja paskutiniai partizanai, septynios emigrantų grupės ginčijas dėl teisės kalbėti laisvosios Albanijos vardu. Tris iš tų grupių remia amerikiečiai, vieną Tito, ir tris kitas — niekas neremia. Savo radijo transliacijose jos viena su kita kovoja aštriau nei prieš bendrą priešą. Sąmyšį dar labiau didina viena iš laisvojo pasaulio šalių (Graikija), reikšdama pretenzijas į Albanijos žemės sklypelį ir paremdama pretenzijas tariamai kitos laisvosios šalies (Anglijos) pažadais; tuo pačiu metu viena Albanijos partijų reikalauja teisės laisvai apsispręsti 750,000 albanų, gyvenančių Jugoslavijoje (ir reikalauja su didesne etnine teise).”
Albanija skiriasi nuo kitų sovietų okupuotų kraštų tuo, kad skubios karinės paramos iš sovietų ji galėtų gauti tik oro keliu pro Bulgariją ar Rumuniją. O sovietiniai povandeniniai laivai ir laivyno bazės? Rimti stebėtojai mano, kad ligšiol tai tik užsienio “Balkanų ekspertų” fantazija. Kalbant apie visus kitus satelitinius kraštus, Vakarai išsikalbinėja, kad išlaisvinimo akcija tuojau sukurstytų Sovietų divizijas įžygiuoti. Tokis išsikalbinėjimas Albanijai netinka”.
“Albanija, kaip Triestas, Saaro kraštas ir Palestina, yra pavyzdys, kad ne visų rūpesčių šaltinio reikia jieškoti Maskvoje. Albanija greičiausiai seniai būtų laisva, jei laisvasis pasaulis būtų netoks savinaudis ir trumparegis”.
"Tos kliūties nebuvimas skatina— turėtų skatinti — Vakarus apsišluoti aplink savo duris. Pirmiausia apsišlavinėjimo reikalinga Vakaruose albanų emigrantų politika. Jie turėtų pagaliau virsti vieningu frontu, tik su viena programa — tėvynės išlaisvinimu, užuot sprendę kaip ligšiol su išlaisvinimu sykiu ir konstitucinius ir socialinius klausimus. Pagrindinis ginčas eina šiandien tarp vienos kairiosios ir vienos dešiniosios grupės emigracijoje, tarp zogiečių ir kossoviečių (Kossowa — Jugoslavijos užimta Albanijos provincija).
“Apsišlavinėjimo būtų reikalinga ir Vakarų politika emigrantų atžvilgiu. Daugiausia čia nusideda tam tikros amerikiečių tarnybos, kurios vis dar įsikibę minties, kad patikimų demokratų tegalima rasti tik 'kairiųjų’ lagery. Nuo išaiškėjusių komunistų (su kuriais Rooseveltas kitados norėjo sukurti geresnį ir demokratiškesnį pasaulį), nors ir gana sunkia širdimi, atsiribojo, bet simpatijos politiniams ‘kairiesiems’ pasiliko. Tik tuo galima išaiškinti, kad Amerikos remiamuose išlaisvinimo ir tautiniuose komitetuose persveria kairiosios grupės ir sudaro įspūdį, kad ten esama didesnio budrumo prieš ‘fašistų’ grupes nei prieš komunistus. Ir Laisvosios Albanijos Komitetas (Washingtone, Romoj, Muenchene) nusikalsta tokia pat persūdyta politinių ‘kairiųjų’ reprezentacija. Iš trijų šio komiteto partijų — Dimitrovo agrarų (Bulgarijos Dimitrovo agrarų pavyzdžiu), socialistinio ‘Kantundar’ ir Zog’ininkų, — tik pastaroji grupė nėra iš kairiųjų. Dimitrovo agrarai, galima sakyti, stovi arčiau į komunistus nei į socialdemokratus ar į kurią ūkininkų partiją vakaruose. Tiek pat kairus — iš dalies iš reikalo, iš dalies iš palinkimo — Tito remiamas Laisvasis Albanijos Komitetas, sudarytas Jugoslavijoje ... Laisvo ar pusiau laisvo pasaulio nėra remiamos — regimai dėl to, kad jos per toli ‘į dešinę’ stovi — tautinės (nekomunistinės) rezistencijos grupė ‘Baili Kombetar’, tautinių dešiniųjų ‘Blokas’ ir ‘Kossowa’ partija, kurios turi daugiausia šalininkų.
“Amerikiečiams dažnai prikiša, kad jie perdaug kišasi į jų remiamų kraštų vidaus reikalus; taip, už savo paramą jie duodasi tam tikrais būdais atlyginti. Kad atskiri amerikiečiai tarp Europos politinių krypčių turi savo simpatijų (ir savo priešų), yra neginčijama. Nelemtą palinkimą ‘kairiesiems’ tautiniuose komitetuose jau nurodėme. O apskritai kalbant, Europai būtų palaima, jei Amerika brangiuosius dolerius neveltui duotų, bet kaip atlyginimą už politinę išmintį. . . ‘Vienybė, arba jokių dolerių’ būtų brutali, bet išganinga formulė (Albanijos ir bet kurių kitų emigrantinių grupių atžvilgiu)...”
*
G. v. Uxkull sako, kad Albanija yra mažas pasaulio sklypelis, kuriame atsispindi daugelio kraštų išlaisvinimo, jo laisvintojų ir rėmėjų, tragedija ...
Tačiau veju į šalį pagundą vietoj Albanijos tame aprašyme įrašyti kitą artimesnį vardą, ir vėl siekiu į archyvą. Iš jo ištraukiu kitą skiautulę, kurioje įrašyta: “Visos žmonijos intereso déliai mes tikimės, kad Albanijos laisvės sąjūdžio rimta padėtis nėra būdinga tam, kas dedasi kituose didžiojo tarptautinio antikomunistinio fronto baruose”.
Tai kalba Albanijos ‘Tautinio Fronto’ žurnalas “Zeri i Ballit Kombe-tar” tik apie Albaniją. Ir noriu tuo tikėti. . .
J. B.
