ŠIANDIENYKŠTIS IR VAKARYKŠTIS RAŠTAI
Buvęs Lietuvos atstovas Berlyne K. Škirpa rugpiūčio 27 “Vienybėje” ir kt. pranešė, kad jos taip pat prisistatęs Bonnoje 1953. 3. 24 kaip teisėtas Lietuvos atstovas prie Vokietijos vyriausybės. Dėmesio vertas ne tiek pats prisistatymas, kiek tam teisėtumui pagrįsti argumentai, pateikti Bonnos užsienių reikalų ministerijai. Būtent: 1. “iš Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje pareigų nebuvau ir nesu Lietuvos vyriausybės atleistas”; 2. “pats iš tų pareigų nebuvau pasitraukęs”, o vokiečiams Lietuvos pasiuntinybę uždarius, jos raktus perdavęs Vokietijos užsienių reikalu ministerijai; 3. kadangi Lietuva su Vokietija nebuvo karo padėty, tai kredencialai lieką galioje.
Šitie K. Škirpos aiškinimai patvirtina nauju pavyzdžiu, jog emigracijoje gausėja atsitikimai, kad žmogus sąmoningai ar nesąmoningai šiandien užmiršta, ką jis teigė vakar, rytoj jis tuo pačiu reikalu dar naujau teigs. Taip K. Škirpa dar 1941 birželio 23 raštu per Vokietijos užsienių reikalų ministeriją pranešė fuehreriui, jog jis yra pašauktas būti Lietuvos vyriausybės priekyje. Tą jis tvirtino paskui vidaus reikalų ministerijoj, o lietuvių visuomenėj ir dabar kartais prisistato kaip tos vyriausybės galva. Šitos dvejopos pareigos viena kitą išskiria; arba esi atstovas arba vyriausybės narys; jei tapai vyriausybės nariu, tai jau išeini iš atstovų. Su Škirpos teigimais išeina dar keisčiau: vakar atstovas svetimoje valstybėje, šiandien vyriausybės galva, rytoj iš vyriausybės išėjęs vėl automatiškai daros tuo pačiu atstovu. Taip galima kombinuoti šeimyniškai, bet ne tarpvalstybiniuose santykiuose, kur ir teisė ir logika nepriklauso nuo mano “taip aš noriu”.
Antra, K. Škirpos nurodymas, kad jis perdavęs raktus Berlyno vyriausybei, tad norįs juos dabar atgauti iš Bonnos vyriausybės; kad karo tarp Lietuvos ir Vokietijos nebuvo, tad jo kredencialai galioja, — sudaro įspūdį, lyg Bonnos vyriausybė būtų paveldėjusi Berlyno vyriausybės įsipareigojimus, santykius su kitais kraštais, net diplomatinį korpusą. Tokiu nurodymu paperšama mintis, jog Bonnos valstybė yra ta pati Berlyno valstybė ir jų santykiai su Lietuva tie patys. Taip jau pereitais metais kai kurie vokiečiai mėgino aiškinti, darydami iš tokio aiškinimo praktišką išvadą: esą dėl Klaipėdos krašto Lietuva su Vokietija jau susitarus... Davimas sugestijų, kad mes laikome Bonnos vyriausybę Berlyno vyriausybės “kontinuitetu” mūsų reikalams vargiai naudingas.
Trečia, dabartiniame pareiškime laikrašty K. Škirpa giria Lozoraitį, kad pristatė Gerutį, ir smerkia. VT užsienių reikalų valdytoją, kad prisistatė. Tačiau 1953 spalių 14 jis rašė K. Žalkauskui, kaip VT pirmininkui, kad “mėgintų sutarti su vokiečių užsienių reikalų ministerija dr. Geručio legitimavimą mano parašu kaip paskutinio Lietuvos pasiuntinio ir įgalioto ministerio Vokietijoje”. Vadinas, tartis su Bonna. turi VT ir pristatyti Škirpos vardu, ne Lozoraičio. O kitas Škirpos raštas K. Žalkauskui, minimas Škirpos pareiškime, rašytas 1953 sausio 25, rodo, kad Škirpa nėra jau toks tvirtas nei dėl savo nei dėl Lozoraičio pozicijos. Būtent, ten jis, laikydamas save Lietuvos atstovu prie Vokietijos vyriausybės, siūlė, kad duotų Lozoraičiui visų grupių pasirašytą raštą, jog pasiuntinybės klausimu visi veiksniai vienodai galvoja ir tą raštą jisai galėtų įteikti Bonnai. Jei jau toks raštas reikalingas, tai tie visi argumentai ne tokie jau svarūs.
Ketvirta, kai dabar Bonnos vyriausybei Škirpa rašė apie Lozoraitį kaip diplomatijos šefą, kitur mini jį einant prezidento pavaduotojo pareigas, tai dėmesio vertas kitas Škirpos raštas, kuriame visa politinė valdžia sudedama ne į Lozoraičio rankas. Būtent, 1941 birželio 19 Berlyno užsienių reikalų ministerijai įteiktame memorandume apie politinio vadovavimo organus, kurie stovi Lietuvos laisvinimo priekyje bei kovai vadovauja, šitaip buvo rašoma: "Lietuvos išlaisvinimo nuo bolševizmo ir atstatymo nepriklausomos Lietuvos valstybės ėmėsi Lietuvos Tautinis Komitetas. Jis yra emanacija seniau konstituciniai teisėtos Lietuvos vyriausybės akredituotų užsieniuose Lietuvos pasiuntinių ir įgal. ministerių, kurie protestavo prieš Sov. Rusijos smurtą ir Lietuvos įjungimą į Sov. Social. Respublikų Sąjungą ... Lietuvos Tautinis Komitetas susideda iš daugiau narių Lietuvos pasiuntinių, dalyvaujant jame užsienio lietuvių organizacijų atstovams. Jo priešakyje, kaip Tautinio Komiteto pirmininkas, stovi vienas buvęs daug kartų Lietuvos ministeris pirmininkas” (turima galvoje E. Galvanauskas. Red.). Iš to komiteto, o ne iš Lozoraičio, ėmė ir pats Škirpa įgaliojimus būti ministeriu pirmininku.
Atkreipę dėmesio į šiuos raštus, nedarome išvadų nei dėl Lozoraičio ginčo su Vliku, nei dėl “teisėto atstovavimo”; mažiau tenka net stebėtis tuo dar vienu prisistatymu Bonnoje. Daugiau mums rodos apgailėtina ta visa argumentacija, teikiama svetimiems, nes ji rodo, kaip buvusių labai įžymių asmenų ir atsakingų valstybės pareigūnų teisinė sąmonė emigracijoje sutriko. Su tuo rodytis tarp svetimųjų yra liūdna.
Erazmas myli taiką daugiau už kryžių — pasakė Liuteris. Ir iš tikro, yra žmonių, kurie palinksta į taiką vien iš silpnybės. Ne taika, bet tiesa yra augščiausioji gėrybė. Ir jos kaina neprivalu dar vengti susiskaldymo ir konfliktų.
F. Foersteris
