PASAULYJE: Artėjame prie Rubikono

Jau kuris laikas tarptautinėj padėty Azijos reikalai savo šešėliu yra aptamsinę europinius, kurie betgi Rytų-Vakarų santykiams yra lem-tingesni, kaip Azijos problemos. Europos erdvėje svarbiausia tarptautinė problema yra Vokietijos. Ji visą laiką yra tarptautinės politikos darbų eilėje. Tik po Ženevos laimėjimų Sovietų Sąjunga, kaldama geležį, kol karšta, kol Vakarai, Ženevos pralaimėjimų priblokšti, Vokietijos problemą savo liepos 24 d. nota D. Britanijai, JV ir Prancūzijai atkėlė tarptautinės politikos darbų tvarkoje pirmuoju punktu. Ar ji bus sprendžiama pirmuoju ar kuriuo kitu iš eilės punktu, ji yra visos centro ir rytų Europos, tuo būdu ir Lietuvos problema. Į jos sprendimo eigą verta atidžiau įsižiūrėti.

*

Tuoj po karo (1945) žinomas britų publicistas Liddell Hart, suvesdamas D. Britanijos politikos karo metų balansą, konstatavo, kad W. Churchillio karo metų politika tarptautinę jėgų pusiausvyrą yra privedusi prie bankroto slenksčio.

“Visus karus, — rašo L. Hart, — D. Britanija vesdavo tam, kad būtų išlaikyta Europos pusiausvyra ir kad nė viena valstybė joje neįsivyrautų. Visiškai sunaikindami Vokietiją, mes tuo pačiu ilgam laikui sugriovėm savo planus ... Tikrąja ir vienintele prasme karą mes buvom laimėję jau prieš dvejus metus (1943), kai buvo sunaikinta puolamoji Vokietijos galia. Nuo tol mes aklai kovojom tam, kad sugniuždytume ir defenzyvinį Vokietijos pajėgumą. Tuo pačiu mes ją išjungėm kaip Vakarų skydą. ..”

V. Europos skydo išjungimas galutinai buvo baigtas jau Vokietijai kapituliavus, Potsdamo konferencijoje.

Vienas iš fatališkiausių II-ojo pasaulinio karo padarinių yra tas, kad iš Europos politinio žemėlapio pranyko Vidurio Europa, kaip pusiausvyros veiksnys. Prie Elbės ir Australijoje britai, amerikiečiai, prancūzai kareiviai susitiko su raudonarmiečiais ir padalino Europą į dvi karines stovyklas, o netrukus po to įvykusioje Postdamo konferencijoje tas padalinimas buvo užantspauduotas.

D. Britanija ir JV Potsdame tik labai miglotai teprisiminė, kad Vokietijai, tam Vidurio Europos branduoliui ir visos europinės pusiausvyros raktui, reikia palikti sąlygas, kad ji būtų pajėgi savo vaidmeniui. Potsdame pirmiausia buvo tenkinami Sovietų Sąjungos vekseliai ir jos pretenzijos dėl Vokietijos nuginklavimo ir demilitarizavimo. Buvo dosniai tenkinamos Sovietų Sąjungos tikro ir tariamo saugumo bei reparacijų pretenzijos. Trumpu plunksnos pabraukimu buvo nuspręsta 6.5 milionų Lenkijos. Čekoslovakijos, Vengrijos vokiečių iškraustyti.

Taip apsidraudę nuo naujos vokiečių agresijos, Trys Didieji Potsdame dar nustatė visą eilę politinių bei ūkinių sąlygų bendrai Vokietijos kontrolei vykdyti. Bijodami, kad karo parblokšta Vokietija peranksti politiškai neatkustų, Potsdamo vyrai nutarė, kad “tuo tarpu centrinė Vokietijos vyriausybė nebus sudaryta”. Praktiškai tatai reiškė, kad bus kelios "centrinės” Vokietijos vyriausybės ir kelios Vokietijos. Tatai įgalino Sovietų Sąjungą savo okupuotąją Vokietijos dalį paversti operacine baze politinės propagandos akcijai šūkiu: “Vokietijos vienybė per socialistinę vienybę”, kas praktiškai turi reikšti, kaip savo metu lordas Jowitt D. Britanijos Augštuosiuos Rūmuos išsitarė, — “ein-Volk, ein Reich, ein Kommissar”.

1946 m. keturių užsienių reikalų ministerių (D. Britanijos, Prancūzijos, JV ir Sovietų Sąjungos) konferencijoje Paryžiuje Molotovas nedviprasmiškai iškėlė apjungtos ir centralizuotos Vokietijos mintį su aiškia perspektyva, kad ji bus neabejotinoj Sovietų Sąjungos įtakoje. Tuolaikiniai Vakarų politikos vairininkai savo aiškios ir vieningos koncepcijos dėl Vokietijos dar neturėjo. Tiesa, konferencijos debatuose Bevinas (D. Britanijos tuometinis užs. reik. ministeris) dėstė, kad Vokietijos ir Europos problemai spręsti yra trys keliai:

1.    jėgų pusiausvyros atstatymas,

2.    vienos kurios valstybės ar kurio bloko įsigalėjimas,

3.    sąjungininkų bendradarbiavimas ir jungtinė Vokietijos kontrolė.

Jėgų pusiausvyros atstatymas reikštų savarankiškos vidurio Europos atstatymą su Vokietija jos centre. Bendrais bruožais tuo būtų pakartotas 1919 m. versalinis Europos problemų sprendimas, su tomis pačiomis silpnybėmis ir pavojais, kurie temdė Europos politinę padange 1919-1939 metais ir privedė prie 1939-1945 metų katastrofos. Todėl šis sprendimo kelias iš principo buvo nepriimtinas, ypatingai Sovietų Sąjungai ir Prancūzijai. Neįtaigojo jonei D. Britanija, nei JV. Dar stipriai tebesireiškė Potsdamo dvasia.

Dėl antro kelio — vienos kurios valstybės ar bloko įsigalėjimo Europoje — Molotovas tylėjo, nors jo tyla buvo iškalbingesnė už betkurią bylą, nes šis kelias aiškiai veda į sovietinį dominavimą. Sovietų Sąjungos tarptautinę politiką tada vykusiai apibūdino JV delegacijos tuometinis patarėjas John Foster Dulles: “Sovietai nuoširdžiai trokšta taikos. Jie mano, kad taika turi būti nedaloma. Bet jie taip pat mano, kad Sovietų Sąjungos saugumas gali būti garantuotas tik tada, kai visas pasaulis bus komunistinis. Iš čia jų (sovietų) nepaliaujamos teritorinio ir ideologinio vežlumo pastangos, kurios gali sukelti didžiulę nelaimę” (1946, “Life”).

Tad beliko trečiasis Vokietijos ir Europos problemų sprendimo kelias — sąjungininkų bendradarbiavimas ir jungtinė Vokietijos kontrolė.

Teoriškai bendradarbiavimas buvo “pasirinktas”, o praktiškai prasidėjo dėl Vokietijos Rytų-Vakarų varžybos, kuriose pati vokiečių tauta iš spardomojo kamuolio veikiai pasidarė respektuojamu bendrininku, šešiasdešimt kelių milijonų tauta ir po skaudaus pralaimėjimo netapo lavonu, ties kuriuo rungtyniautų varnai, ir ilgesnį laiką negalėjo palikti tik pasyvus objektas tarptautinės politikos žaidime.

Tik metams nuo kapituliacijos praėjus, žinomas amerikiečių žurnanalistas W. Lippmannas jau galėjo konstatuoti Vokietiją gyvą ir besijaučiančią rivalizuojančių sąjungininkų kurtizane. Ogi sovietinės Vokietijos vienas iš šulų, Grotewohl, kartą paklaustas prancūzų publicistės Mme Tabouis, kas per priežastis tokio staigaus Vokietijos atkutimo, kad dar vakar buvusi parblokšta ant žemės ir sutrypta, ant rytojaus ji jau vėl pakilusi ir viena ranka atsirėmusi, o poryt ji jau galutinai atsistos ant kojų ir pradės švaistytis tarp savo kaimynų, — tai Grote-wohl priminė paklausėjai vokiečių politiko Bulowo pasakymą, kad geriau būti priešų koalicijos visiškai parblokštam, kaip vieno priešo truputį aplamdytam.

*

Potsdamo 1945 m. nutarimas, kad “tuo tarpu centrinė Vokietijos vyriausybė nebus sudaryta”, labiausiai buvo naudingas Sovietų Sąjungai, kuri buvo įgalinta sukurti savo Rytų Vokietiją (17,4 mil. gyventojų), greta Vakarų Vokietijos (45,3 mil. gyv.), neskaitant Berlyno “salos” (3,3 mil. gyv.). Sovietų Sąjungos taktika aiški — tais atvejais, kai negalima iš karto susatelitinti kurios visos valstybės, geriausia yra ją padalyti ir bent jos dalį absorbuoti sovietinei orbitai: sudarant sovietinį prietiltį. Todėl po Il-ojo pasaulio karo atsirado sovietinė Vokietija greta Vakarų Vokietijos, sovietinė Korėja greta Pietų Korėjos, Ženevoje vėl sovietinis Vietnamas greta Pietų Vietnamo. Korėjos pavyzdys iliustruoja tokių sovietinių prietilčių paskirtį ir vaidmenį.

*

Kitoje pusėje prieš Sovietų Sąjungos “nepaliaujamas teritorinio ir ideologinio veržlumo pastangas” taip pat pradėta organizuoti užtvankas, kurių statyboje Vokietijos erdvė yra centrinė bazė.

Pačios Vokietijos pozicija Rytų-Vakarų politinės rivalizacijos žaidime nelengva šiandien nuspręsti, nes ją apsprendžia ne tik istoriniai ir geopolitiniai duomenys, bet ir dar toli gražu nenusistojęs skirtingų pažiūrų, tendencijų ir nuotaikų kompleksas. Jo skalė labai plati. Nuo tautinio bolševizmo (Nationalbolschewismus) atstovų, kaip Jungeris, Niekischas, kurių vizijoje Vokietijos reichas eina nuo Vlissingeno iki Vladivostoko, iki dr. K. Adenauerio, kurio vyriausybės linija aiškiai ir nuosekliai antisovietinė ir proamerikinė.

Patys sovietai atviroj ir maskuotoj propagandoj dėl Vokietijos opinijos įtaigingai iškelia istorinius faktus, liudijančius, kad visais laikas Vokietijos-Rusijos draugystė Vokietijai buvusi naudinga. 1762 m. Pričkaus Didžiojo slaptas paktas su Petru III ne tik suardęs didžiąją Europos valstybių koaliciją ir išgelbėjęs Prūsiją nuo totalinio pralaimėjimo Septynerių Metų kare, bet ir privedęs prie pirmo Lietuvos-Lenkijos Commonwealtho padalinimo. “Geležinio Kanclerio” Bismarko 1887 m. slaptas paktas su Rusija įgalinęs Vokietiją iškilti į didžiąsias galybes. Gen. Seckto misija po I-ojo pasaulio karo Maskvoje privedusi apie Vokietijos-Rusijos santykių nustatymo Rapallo sutartimi 1922 m., kuri savo ruožtu įgalinusi Stresemanną 1926 m. pasirašyti neutralumo paktą su Maskva ir išvesti Vokietiją į plačiuosius tarptautinius vandenis. Ir Ribbentropo-Molotovo 1939 metų nepuolimo paktas abiem šalim būtų buvęs naudingas, jei tik Hitleris nebūtų jo sulaužęs. Negalima neigti šių faktų poveikio vokiečių opinijai. Ir kaip Weimaro laikų Vokietijos užsienių politikos vairuotojų tarpe buvo labai aktyvių Vokietijos-Sovietų Sąjungos glaudžių santykių šalininkų, kaip ambasadorius Maskvoje grafas Brockdorff-Rantzau arba Rytų Skyriaus šefas baronas Maltzanas, taip ir dabar Vokietijos-Sovietų Sąjungos susipratimo čempionų tarpe randame ne tik Rytų Vokietijos sovietinius ruporus, ne tik “Frankfurter Allgemeine Zeitung“ dienraštį ar buv. ambasadorių Nadolny, bet ir buv. wei-marinės Vokietijos kanclerius (mi-nisterius pirmininkus) (dr. Wirthą, dr. Lutherį ir dr. Brueningą, kurie žinomi savo viešais pareiškimais. Bet esą neviešai jiems solidarizuoją ir tokie artimi dr. Adenauerio bendradarbiai kaip dr. A. Hermes, dr.H. Punderis ar prof. L. Erhardas, ūkio ministeris. Paties dr. Adenauerio užsienių politiką “Christ und Welt” taip formuluoja: dr. Adenauerio užsienio politika yra paremta keturiais principiniais siekimais — apsaukoti Vokietiją ir Europą nuo naujo karo, įvykdyti Europos apsijungimą, atgauti Vokietijai suverenumą ir suorganizuoti Europos apsigynimą, pagaliau, susiprasti su Maskva ir įvykdyti Vokietijos vienybę.

*

Šiuo metu dienotvarkėje konkrečiai stovi Vokietijos suverenumo ir atginklavimo klausimas. Ilgą laiką šį klausimą blokavo Prancūzijos nusistatymas. Pastaruoju metu D. Britanija ir JV savo santykiams su Vokietija pasirinko nepriklausomą nuo Prancūzijos kelią ir todėl, nepaisant kaip Prancūzija nusistatytų, Vokietijos suverenumo atstatymas greitu laiku turės būti įvykęs faktas. Suverenumo atgavimą nuosekliai seks ir vienu ar kitu pavidalu Vokietijos ginkluotų jėgų organizavimas. Tai bus lemtingas momentas Rytų-Vakarų santykiuose. Sovietų Sąjunga pakartotinai yra pareiškusi, kad toks žingsnis verstų Sovietų Sąjungą reaguoti. Suprantama, Vokietijos atginklavimas, jai esant Vakarų partneriu, Sovietų Sąjungai reiškia ne ką kita, kaip Damoklio kardo pakabinimą ties sovietine rytų Vokietija. Ogi Sovietų Sąjungos pasitraukimas iš rytų Vokietijos eventualiai reikštų pradžią centro ir rytų Europos išlaisvinimo. Vokietijos suverenumo atstatymo logika ir bus paskatinusi Maskvą pakartotinai pakviesti D. Britaniją, JV ir Prancūziją Europos saugumo problemų svarstyti. Norima laimėti laiko ir susilpninti Vakarų vienybę bei sustiprinti tuos Vokietijos sluogsnius, kurie linkę jieškoti taikingo Vokietijos-Sovietų Sąjungos bendradarbiavimo ir jokiu būdu nenorėtų sudeginti tiltų. Kaikurie Maskvos gestai V. Vokietijos adresu duoda pagrindo prielaidai, kad, siekdama neutralizuoti V. Vokietijos suverenumo atstatymą, Sovietų Sąjunga gali ryžtis toli siekiančioms nuolaidoms. Tatai galėtų tarptautinius santykius Europos erdvėje ilgesniam laikui stabilizuoti.

Kiekvienu atveju Vokietijos problemų sprendimas taip, kad jis šiuo metu pastatytas, Rytų-Vakarų santykius artina į pavojingą tašką. Su Vokietijos suverenumo grąžinimu ir jos karinio potencialo atstatymu Sovietų Sąjungos teritorinio bei ideologinio veržlumo pastangos atsiduria prie Rubikono. Kas gali užtikrinti, kad Kremliaus cezariai, nors ir nenorėdami karo, burto nemes? Antra vertus, atsimename taip pat, kad jau 1946 m. spalio 7 d. baigiamajame Paryžiaus taikos konferencijos posėdyje Pietų Afrikos tuolaikinis premjeras gen. Smuts tarptautinę padėtį taip vaizdavo:

— Prieš mus dunkso nauji pavojai ir kyla naujas siaubas .. . Audrotomis mariomis lengvutė mūsų taikos valtis skrieja į uolas, ir ji gali anksčiau i jas atsitrenkti, negu mes susivoksime, kur esame”. Nors ir atsitrenkusi į Korėjos, Vietnamo uolas, “taikos” valtis visdėlto nesudužo.

V. Grigas

*

RED. PRIERAŠAS. Ši Vokietijos problemos apžvalga buvo parašyta dar prieš europinio saugumo bendruomenės atmetimą Paryžiuje. Atmetimas dabar tik paskubina apžvalgoje minimą Vokietijos raidą, kurioje ji virsta vienu iš lemiamų Europos likimo veiksnių. Lieka stebėti, ar Amerika su Britanija turės pakankamai ryžtingumo eiti iki galo Vokietiją paversdamos svarbiausiuoju veiksniu; kaip į tai reaguos Sovietai; tenka taip pat save klausti, ar mūsų problemos dėl santykių su Vokietija mums yra pakankamai aiškios, ar turime aiškius atsakymus, ko mes realiai siekiame, ar nuotaikas Vokietijoje savo siekimams esame tinkamai paruošę.