Juozas Brazaitis: Pavargimo grėsmė



NORĖTUME LINKĖTI, kad Velykų varpai su džiaugsmu, taika, broliška meile jums atneštų ir šį įspėjimą: “šiandieninis pavojus yra teisiųjų pavargimas”. . . Taip perdavė spauda popiežiaus mintį, tartą pernai per Velykas.

Retai kas taip tiksliai ir aiškiai yra nurodęs didžiųjų negerovių šaltinį ir taip trumpai— taikliai jį susakęs: teisiųjų pavargimas.

Kuris neginčijamai pasakys, kas gyvenime yra tie teisieji? Bet tegul turi teisę tuo vardu suprasti kiekvienas save, kas yra įsitikinęs savo minčių teisingumu ir joms vykdyti pasirinktų veiksmų bei pastangų gerumu.

Bet tie pavargsta. Vieni pavargsta veikti ir kovoti; kiti pavargsta norėti ir siekti; treti pavargsta galvoti.

PAVARGĘ VEIKTInebegali savo minties, noro, pasiryžimo paversti darbu. Nebėra tam energijos. Jos dar pakanka kalboms, pasitarimams, planams. Bet mintims ir planams vykdyti energijos pritrūksta. Pavargę planų autoriai lengvai save įtikina, kad jie jau viską yra padarę, sukurdami planą, surašydami programą, priimdami ir paskelbdami rezoliucijas. Pavargę kovotojai su piktu, moja ranka — tegul sau. Jie panašūs į pakirptais sparnais paukščius, kurie, nors ir plasnoja, bet vis vietoj, nejudėdami pirmyn.

Planai apgaulingai suvilioja ir visuomenę. Nevienas iš jos kartoja: norim veikti, tik duokit planus, programas... Kada tokie planai paruošti ir į rankas įduoti, dažnas jų ir nepastebi. Tada vėl pasako: reikia persiorganizuoti. Vėl rengiami persiorganizavimo planai, ir daugelis posėdžių ir konferencijų juos svarsto — persvarsto ir tariasi tada rimtus darbus nudirbę. Taip išeina didžioji energijos dalis tiems, kurie pavargo veikti arba pasiklydo veikimo supratimuose. Susidaro plasnojančių, bet neskrendančių paukščių būriai.

*

PAVARGĘ NORĖTI ir siekti žino, kad gyvenime nevalia stovėti vietoje, nors ir plasnojant. Visuomeniniame nei asmeniniame, intelektualiniame nei moraliniame, kūrybiniame nei techniniame gyvenime. Žino tai, bet neturi noro judėti ir siekti pažangos — nebėra valios.

Daug yra šio pavargimo veikti ir norėti priežasčių. Viena — tai nusivylimas norais ir svajonėmis. Nevienam tokių stovi prieš akis dar neatvėsę faktai, kaip norai daugelį buvo klaidinę ir apgavę. Karštas noras, kad taip nebūtų, vertė tikėti, jog okupantas antru kartu į Lietuvą neateis. Noras buvo toks karštas, kad net dalis pogrindinės spaudos tokį tikėjimą palaikė ir padėjo apsigauti. Norai paskui vertė tikėti pareiškimais, kad okupantas per porą metų bus pašalintas. Norai gimdė tikėjimą, kuris pasirodė klaidingas. Ir tokio apvilto tikėjimo, neįvykusių norų akivaizdoje ne vienas apatiškai nusisuka nuo pačių norų ir siekimų — pavargsta norėti. Lig tol norėti dalykai jau nebetraukia, nebeuždega.

Kita priežastis — stipriau ima traukti gyvenimo patogumai, kai prie jų emigracijoje daugiau priartėta. Stipriau nei anie norai, lig tol vadinti idealais. Tarp laimimų gyvenimo patogumų vieniems “aptunka širdis”, jie pasijunta “sotūs”, o sotumas verčia dvasią snausti. Kiti — kaip alkoholikas, kuriam niekada negana alkoholio — patogumus pamėgusiam niekad patogumų neužtenka. Juo daugiau kuris tų patogumų įsigyja, juo labiau skundžiasi neturįs nei laiko nei piniginių išteklių neasmeniniams reikalams.

Pavargimas norėti ko nors kilnesnio veda į gyvenimo pažangos sulėtėjimą ir baigiasi sustingime.

Pavargę norėti žino, kad tai nėra gera. Viešai prisipažinti atitrūkus nuo gyvenimo pažangos jiems taip pat nėra malonu. Dėl to šventinėmis progomis pakartoja patriotinius sakinius apie partizanų pasiaukojimą, kalba apie Vytauto Didžiojo žygius, o prisiminęs savo praeities darbus, nulašina ir ašarą ir žada ateity aukotis — bet tik ne dabar. Visi tie sakiniai ir sentimentai skirti sau pačiam nuraminti, nuo kitų ir savęs prisidengti, bet ne pasistiprinti naujiems darbams.

Pavargę norėti panašūs į pažeistus paukščius, kurie nukrito žemėn. Jiems skaudu, kai mato kitus dar skrendančius. Ramiau daros, kai jų nemato ir apie juos negirdi. Dar daugiau skaudaus nusiraminimo pajunta, kai ir kiti pakeliui iš aukštybių nukrinta. Vadinas, nebe vienas esu.

*

PAVARGĘ GALVOTI,jei turi energijos ir juda pirmyn, tai neturi kritikos jausmo savo keliui ir tejuda iš įsibėgėjimo, inercijos. Nepastebi naujų gyvenimo sąlygų, jose kylančių naujų idėjų ir naujų gyvenimo bei kūrybos formų, kuriomis reiškiasi pažanga.

Jei jie veikia visuomeninėj srityje, jie sustingsta prie idėjų ir organizacinių formų, kurias buvo paveldėję iš savo pirmatakų ar laimėję savo jaunystėje. Net jaunystėje buvę “revoliucionieriai” gali sustingti prie savo laimėjimų ir virsti konservatyvios dvasios reiškėjais.

Jei jie veikia kūrybinėje srityje, jie kartoja savo pradėtus kūrybinius užsimojimus, kuriais buvo laimėję talento pripažinimą, virsdami savo pačių sekėjais.

Pavargęs galvoti netenka sveiko kritikos jausmo ir kitam. Nesistengdamas kito suprasti (nes tam reikia galvoti, o galvojimas reikalauja ne tik sugebėjimo, bet ir didelės energijos) iš anksto pasmerkia kito jieškojimus ir suradimus, kurie atrodo nesutampa su jo turimais ir išpažįstamais.

Pavargęs galvoti yra pats sau nuoseklus, jei savo mintį laiko neginčijama tiesa ir visą savo energiją skiria savo minčiai išlaikyti gyvenimo viršuje. Tik būdinga, ją nori išlaikyti ne tiek pats ta idėja gaivindamasis ir kildamas savo asmenybe į aukštį bei nauja kūryba reikšdamasis, kiek kitus stengdamasis nutraukti ir nuspausti žemyn. Maironio žodžiu tariant, bėgdamas kartais net į aukštuosius slenksčius, kad sudraustų jam nepatinkamos idėjos autorius ir išpažinėjus.

Jei tremtyje tarp pažangos ir rutinos pavargęs galvoti bus skatinamas atgyti, pasitempti, veržtis pirmyn; jei bus nurodytas jo minties ar organizacijos sustingimas ir dėl to įsiveisusi negerovė, jis visai nuoširdžiai jausis skriaudžiamas ir ims piktintis nerimo kėlimu, ramybės drumstimu, idealų išdavimu.

Patogu yra ir eiliniam piliečiui susidaryti stabus ir juos garbinti, kada tie stabai nereikalauja jokios tikros aukos, energijos, o tik paplojimo, nusilenkimo ir pasveikinimo. Patogu turėti iliuziją, kad yra kas už tave rūpinasi ir atpalaiduoja tave patį nuo rūpesčio galvoti ir veikti. Matyti, kad nuo iliuzijos nuima kaukę ir tavo iliuziją sugriauja, nemalonu ir nepageidaujama, nes žvilgsnis į tikrovę be kaukės gali parodyti, kad nėra kas už tave rūpinasi. To pajutimas pareikalaus nerimo, pastangų ir darbų. O pavargęs galvoti ir dar veikti ir pasiilgęs ramybės to nemėgsta. Anot Ibseno, geriau pasirinks gyventi mele, bet kad tik nereiktų pačiam galvoti ir veikti, o juo labiau kovoti su piktu.

Jie panašūs į paukščius, virtusius naminiais paukščiais, neskrendančiais, šiokio ar tokio šeimininko paberiamu trupiniu besimaitinančiais. Keistuoliai jiems atrodo tie paukščiai, kukurie tebeplasnoja, o kenksmingi, kurie skrenda pirmyn.

Pavargusio galvoti kelias veda į stagnaciją — visuomeninę, kūrybinę, moralinę. Jo energija skirta tai stagnacijai pratęsti. Tačiau jei naujos idėjos prasiveržia į gyvenimą ir laimi daugelio dėmesį, tie pavargę galvoti gali ilgainiui pratarti: mes gi seniai taip galvojom ir veikėm, kaip jūs tik dabar sakot; ir jeigu jūs apie mus kitaip sakot, tai mus skriaudžiat... Negalima ir už tai įtarti jų nenuoširdumu, nes teisingai atstatyti praeities faktus reikia ne tik geros valios, bet taip pat įtempti protą bei atmintį, o jie — galvoti pavargę.

*

TEISIŲJŲ PAVARGIMAS reiškiasi visose srityse tarptautiniame, tautiniame, asmeniniame gyvenime.

Dėl to pavargimo laisvoji Europa stengiasi užsikimšti ausis, kad negirdėtų pavergtųjų balso, ir užsiimti akis, kad nematytų, kokis likimas jos laukia. Dėl pavargimo ar galvoti ar veikti nusileidžia neteisiųjų agresijai ir eina į kompromisus, kad tik jiems būtų šiam momentui ramybė. Dėl pavargimo galvoti ir pramatyti gyvenimo eigą Europos tautos nestengia imtis racionalių žygių, kad išsivaduotų nuo tautinio egoizmo, atsisakytų kolonizacinio kitų išnaudojimo, sukurtų vieningos Europos jėgą, pagrįstą teisingumu, laisve, socialine pažanga.

“Mūsų pavojingiausi priešai yra ne tie, kurie pelnosi iš dabartinės sistemos — skelbė 1954 m. birželio mėn. Prancūzijoje “Rassemblement National” proklamacija, — bet abuojumas, rezignacija, indiferentiškumas tautos, kurią demagogija nuvargino, skandalai atbukino ir kuri traukiasi į savo privatinį egoizmą ir telkiasi tik į kovą dėl savo kasdieninės duonos”.

O vokiečiai, šiemet pradėdami sąjūdį už savo žemių išlaisvinimą, išėjo su tvirtais įsitikinimais, kad “nugalėti širdžių tingumą yra pirmutinis ir paskutinis Vokietijos žmonių uždavinys”. Ir jei pasiseks milijonų širdis sušildyti ir sukelti, tai bus galima sakyti, kad pasisekė sukelti sąjūdį, ir tada nebus baimės dėl sujungimo. Didysis pavojus, kuris turi būti nugalėtas, yra tas, kad Vokietijos susijungimo žodis neturi virsti šūkiu, pigiai vartojama fraze, bet šito žodžio išvidiniai ir išoriniai įpareigojimai visada turi būti gyvi ir iš naujo palaikomi... Ne, šitas tautos sąjūdis už sujungimą nesiremia tuo, kad drungna širdim įkištum pinigėlį į aukų dėžės plyšį. Tuo dar nieko nepadarysi... Jis remiasi ne pinigu, bet žmonių nusistatymu . . . Vokiečių visa tauta turi būti susijungimo minties pagauta”. Ir džiaugiasi, kaip tokiam reikalui išnyko visos partinės linijos, opozicijos mintis bei veiksmas susiliejo su pozicijos .. .

Savame emigraciniame gyvenime dėl pavargimo sunku mums išsivaduoti iš nerealios minties, iliuzijos, vardan kurios vieni su kitais realiai rungiamės; vardan kurios bėgame savo bylos spręsti pas svetimuosius; vardan kurios deklamuojame žodžius apie tautinę vienybę, nors ne jos norime. Ir mes vienas su kitu imame kovoti tais metodais, kuriuos kartoja mūsų tautos priešas. Kai juos vartoja tas priešas, protestuojame ir prašom pasaulį pakelti balsą. Kai pakelia balsą prieš tos rūšies agresijos metodus, mūsų vartojamus, sodinam tą protestuotoją į vieną suolą su bolševiku... O tai vis dedas dėl to, kad nedrįstame imti gryną realybę ir iš jos iššeidami vertinti padėtį, nustatinėti laisvinimo, tautinio išsilaikymo ir tarpusavio santykiavimo uždavinius bei metodus. Dėl to paties pavargimo nepaslenkam prisiimti naujų organizacinių formų tautinei bendruomenei, parapiniam darbui. Rungiamės vis dėl formų, dėl indų, užuot pilstę į juos dvasinio gyvenimo turinį ir jį gausiai dalinę labai ir labai trokštantiems, kad nepavargtų.

Bendras pavargimo reiškinys gauna dar specifinės grėsmės emigracijai, nes emigracija visada yra linkusi atitrūkti nuo realybės. Emigracijos pirmame tarpsnyje suklesti kūrybinis veiklumas, kaip nuskinto žiedo prasiskleidimas karštame vandenyje. Paskui ateina kūrybinis nusilpimas sykiu su tarpusavio kaltinimu dėl to nusilpimo. Dar paskiau ateina visuotinis aprimimas sykiu su nesidomėjimu ir apatija visuomeniniams reikalams. Ir pagaliau priartėja tautinė ir kūrybinė mirtis.

Paliekant šalyje europinio pavargimo plotą ir pastangas juo nusikratyti, dėmesį traukia daugiau siauras lietuviškas gyvenimas jo emigracinio kelio akivaizdoje. Tačiau vargiai bėra prasmės toliau analizuoti pavargimo ženklus. Jų ras kiekvienas visose organizacijose, asmenyse ir pačiame savyje. Bet lygiai ras ir nemaža žmonių tose organizacijose ir neorganizacijose, kurie herojiškai nepasiduoda pavargimui. Jais ir remiasi pasipriešinimas emigracijos logikai ir didžioji gyvenimo pažangos dalis.

*

KONSTRUKTYVINES IŠVADOSvisada prašosi padėties analizė, nes viena analizė tegali silpninti dvasią.

Gal nebus Pijaus XII mintis piktnaudojama, jei, konstruktyvinės išeities bejieškant, bus atsigręžta ir lietuviškajam reikalui į spaudos perduotą to paties kreipimosi mintį: nusikratykite bet kurio pavidalo palūžimu.

Palūžimas tai pavargimo vaisius. Nusikratyti palūžimu reiškia atgauti pavargime nusilpusias galias, intelektualines, moralines, socialines, kūrybines. Geriausia, kai iki palūžimo neprieina. Bet tai pasiekiama nepaprasta žmogaus įtampa tas galias treniruojant. Metų pradžioje buvo aprašytas Amerikos lakūnas, kuris lėktuvo avarijos ištiktas, penkias dienas ir naktis neprisileido miego, nes žinojo: sykį užmigsi tose sąlygose — daugiau nebepabusi. Sykį atitruksi nuo visuomeninės ir kūrybinės gyvybės, sunku bus ją atgauti.

Kad “neįmigtume”, yra daug būdų sau dvasios galioms treniruotis ir sykiu kitiems gera daryti. Tesustosim prie tų, kuriose lyg kryžkelėse dažnai su-abejojam ir gundomės netikra kryptimi.

(1) Visi dylame “duoniniame” darbe ir išvargę jame gundomės po darbo “pasilsėti” — niekur kitur neiti ir nedalyvauti. Tai pradžia leidimosi į dugną. Prieš tą nusiteikimą paskutiniais energijos likučiais reikia pastatyti pasiryžimą išsilaikyti žmogiškosios vertybės paviršiuje, susirišus su juo dvejopais ryšiais — kūrybiniais (rašytojai, dailininkai, muzikai, profesijoje besitobulinantieji), kurie bręsta ir stiprėja asmens vienatvėje, arba visuomeniniais, kurie tarpsta asmens buvimu bendruomenėje.

Buvimas ir dalyvavimas kolektyve, pasidalinimas su jo nariais mintimis duoda dvasiai paskatų išnaujo dvasine gyvybe suliepsnoti; panašiai kūrybinio gilumo ir tyrumo duoda menininkui susitelkimas vienatvėje.

(2) Antra vertus, organizmas laikomas nebesveikas, kai jo tos ar kitos liaukos nenatūraliai išauga. Nesveika taip pat, kai žmogaus visuomeninis ryšys per daug išsiplečia ir visus kitus asmens reikalus nustelbia. Perdidelis susirišimas su bendruomene, bėgiojimas iš vieno posėdžio į kitą, iš organizacijos į organizaciją nesveikas, kaip ir visai to ryšio nebuvimas. Buvimas ir reiškimasis daugely organizacijų uzurpuoja žmogų vienašališkai, jį padaro nebevaisingą organizacijai ir sau. Prieš tai reikia pastatyti siekimą susitelkti mažesniame kieky organizacijų, kur jis reikštųsi ne tik buvimu, bet ir veikla iš visos dvasios.

Tai turi suprasti organizaciniai kolektyvai ir susirasti naujų žmonių, veikimą išdėstyti ant daugelio pečių, ypačiai vis jaunesnių ir jaunesnių. O jeigu nesusiranda tokių žmonių, tai yra vienas iš ženklų, kad organizacija yra neprasminga, kad jos visuomeninis veikimas yra iliuzija.

(3) Nors pasikeitimas nuomonėmis, arba diskusija, yra naudinga palaikyti visuomeniniam ryšiui, tačiau ji netenka pozityvios prasmės, kada virsta sportu — noru ne tiesą surasti, bet oponentą nurungti. Diskusija naudinga ir prasminga tiek, kiek ji padeda susivokti tikrovėje, išsivaduoti nuo iliuzijų, stabų garbinimo ir atsiremti tvirtai žemėje. Kur geros valios nėra, diskusija nustoja prasmės. Sofistinis žaidimas sąvokomis, neatremtomis į tikrovę, gal įdomus, kol jis vyksta. Bet jis palieka kartumo nusėdu. Jis tik gilina skilimą ir greitina tremties likimo vieno tarpsnio vyksmą. Ginantis nuo to vyksmo ir mėginant jį pristabdyti, reikia prieš diskusiją, vedamą neapykanta dvasios oponentui nurungti, pastatyti diskusiją, vedamą kooperavimo dvasia, tiesai surasti.

Jei tai negalima, prasmingiau yra visai nesileisti į diskusijas, į tuos pasikalbėjimus, pasiaiškinimus ir išsiaiškinimus ir eiti savo pozityviu keliu. Geriau tuo atveju tenkintis išklausius kito, pasakius savo mintį, ir tegul kiekvienas gyvena savo “tiesa”. Gyvenimas parodys, katra tiesa labiau įprasmina jos išpažinėją, formuoja jo paties gyvenimą ir, tik pro jo asmeninį gyvenimą bei veiklą atsispindėdama, veikia kitus. Idėja koncentruotai veikia ne tiesiogiai susitikdama su žmogum, bet lūždama pro kitą žmogų, kaip saulės spindulys uždega, lūždamas stiklo židiny.

(4) Veikimas, kuris tesireiškia, kaip Vaižganto Rapolo Geisės, tijūno, paraginimais, pabarimais, komanda kitiems, mūsų sąlygomis nėra sveikas. Nesveika taip pat manyti, kad visuomeninę pareigą ir teisę teturi “veiksniai” ir kad mes jau atliekame savo visuomeninę dalį, tepabardami juos ir telaukdami, kad jie vieni dirbtų. Ir jeigu jie neveikia ar blogai veikia, tai laikome save juo labiau išteisintus. Ana, Vlikas su Lozoraičiu kovoja, taigi neduosiu Baliui aukos vaikų vasaros stovykloms — aiškino vienas patriotas Balfui laišku.

Prieš tokį laukimą, kad kiti dirbtų, reikia pastatyti nusiteikimą pozityviu darbu pačiam reikštis, nepaisant, kaip ir kas kitas besireikštų. Prieš vaižgantinį šūkaujantį komanduojantį Geišę reikia pastatyti taip pat vaižgantinį Mykoliuką, kuris pats verčia vagą po vagos, tijūno, vadinas, veiksnio, paraginimų nelaukdamas.

Neįmanoma patikrinti, ar kolektyvinė, veiksnių, ar individualinė iniciatyva yra daugiau nuveikusi net Lietuvos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo darbe. Tačiau ta organizacija yra Lietuvai labiau nusipelniusi, kuri davė ar duoda daugiau žmonių, atliekančių visuomeninius uždavinius individualiai.

(5) Ankstesniame skirsnyje turėta mintyje ne tik tie, kurie sąmoningai ir apsisprendę aukoja savo gyvybę Lietuvos reikalui. Priskiriami čia ir tie, kurie apie Lietuvą knygą parašė, straipsnius svetimoj spaudoj paskelbia, pranešimus svetimiesiems daro, suvažiavimuose dalyvauja, laiškeliu kongresmanui, senatoriui, laikraščiui..., apie Lietuvą žodį tarusiam, dėkoja; tuo ar kitu klausimu savoj spaudoj pozityviai atsiliepia, bent laiškeliu kuriam reiškiniui pritaria ar pasmerkia, dalyvauja valdyboje, komisijoje, išplatina laikraščio kelis egz., nuperka lietuvišką knygą, pamoko vaikus lietuviškai paskaityti, padainuoti, aplanko ligoj ar nelaimėj seną ar naują lietuvį, prisideda prie užjūriuos likusių arba ir čia varge atsidūrusių draugų parėmimo... Tai smulkūs darbai, kurie garso neduoda, bet jais remiasi gyvenimo pažanga, nes, anot Turgenevo, susivėlusiam vaikui plaukus iššukuoti yra pasiaukojimas, ir didelis pasiaukojimas, kuriam nedaugelis ryžtas. Tai yra konkrečioj i šios dienos programų programa, kurios vykdyme dingsta partijų spalvos.

Tai yra darbų veikimas, kurį reikia pastatyti prieš žodžių veikimą.Tai kasdieninis veikimas, pastatytinas bent šalia šventadieninio iškilmingo veikimo bei kalbų.

Lygiai ir tose šventinėse apeigose tuščiavidures frazes apie pažadus “išsirikiavusiomis gretomis su plevėsuojančiomis vėliavomis žygiuoti į Lietuvą”... reikia pakeisti paprastesnių žodžiu, kuriame būtų daugiau realybės. Tuo realumu tartas žodis surastų artimesnio intymesnio ryšio su klausytojo dvasia ir ją naujai paskatintų galvoti, norėti, veikti ir kovoti.

*

Emigracijos klystkeliuose ar ne šitomis gairėmis vadovaujantis bus sutaupyta dvasios energija, reikalinga palaikyti bet kuriai kūrybai ir pažangai?

Ar ne jos daugiau pozityvių vaisių duos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo darbe?

Ar ne jos sėkmingiau palaikys tarpusavio sugyvenimą ir duos tvirtą atramą pajėgiam šviesios ateities tikėjimu grįstam kovos sąjūdžiui?

Taigi ar ne jos apsaugos emigraciniame likime nuo per ankstyvo pavargimo?

Ginkluojantis didelei gyvenimo kovai reikalinga ne puikybės, bet nuolankumo, ne neapykantos, bet tolerancijos, ne kultūrinio išsilepinimo, bet iškilimo į aktyviosios kultūros viršūnes, kad iš jų galėtų būti aprėptos dvasiniu žvilgiu dar platesnės padangės. Bet nuolankumas toli gražu nereiškia atsisakymo nuo kovos su tuo, kas yra bloga, kaip lygiai tolerancija nereiškia pataikavimo, indiferentizmo ir principų išsižadėjimo, kaip kad tikras kultūringumas nereiškia prabanginio buržuazinio gyvenimo sutvarkymo.

Stasys Šalkauskis