Tėvynėje: Kolchozai

Nuo 1947 Lietuvos ūkininkai imta varyti į kolektyvinius ūkius, vadinamus kolchozais. 1949 m. vasario mėn. kompartijos suvažiavime Sniečkus pranešė, kad jau 22.868 ūkiai sujungti į 926 kolchozus. Tų pat 1949 m. gale Paleckis jau tvirtino, kad 130.000 ūkininkų suvaryti į 4135 kolchozus. O 1951 m. liepos 8 d. “Tiesa” paskelbė, kad “92% Lietuvos valstiečių jau sutelkta į kolektyvinius ūkius.”

Tačiau sovietinėje spaudoje pažymėtinai daug skundų kolchozų nesėkmėmis. Nesėkmių svarbiausia priežastis yra pati kolchozinė sistema, kurią iš arti leidžia aiškiai pažinti čia dedama kolchozinio gyvenimo apžvalga.

*

1. STEIGIMO TECHNIKA

Grasinimais ir sąmoningai padidintais mokesčiais iš ūkininkų išgavus raštišką sutikimą, kad jie su visu savo turtu “savanoriškai” jungiasi į kolchozą—stribų apsaugoj į kaimą atvyksta rajono žemės ūkio įstaigos atstovas. Jo priežiūroje išrenkama kolchozo vadovybė ir pareigūnai: 1. Kolchozo pirmininkas, 2. brigadininkai, 3. grandininkai, 4. matininkas-svėrikas, 5. fermų vedėjai, 6. kalvis, 7. sandėlininkas, 8. saskaitininkas, 9. revizijos komisija. Pareigūnų kiekis priklauso kolchozo didumo.

Kolchozo vadovybės būstinė parenkama taip, kad ji būtų visų į kolchozą sujungtų ūkių centre. Bet dažnai tolimiausioj i kolchozui priklausanti sodyba yra už keleto km. nuo kolchozo centro. Iš šio fakto ryškėja ir antrinis grandininkų uždavinys: laiku informuoti savo grandies narius, į kurią kolūkio vietovę ir su kokiais įrankiais kolchozininkai turi prisistatyti.

Kolchozo valdybai kartu su žemės ūkio įstaigos atstovu surašius ir išmatavus įsteigto kolchozo dirbamos ir nedirbamos žemės bei pievų plotą, nustato, kiek kuriam kolchozininkui paliekama žemės, kurią karvę, kiaulę ar avį iš jo visų suvežtųjų jam leidžia parsivesti į tvartą, kuris prieš valandą dvi dar buvo jo nuosavybė. Paprastai į kolchozą suvarytiems ūkininkams naudotis duodama po 30 ar 60 arų žemės, iš kurios jie turi išmaitinti save ir savo šeimą. Kolchozininkui paliekama, kaip minėta, 1 karvė, 1 kiaulė, 2 avys ir, jei kolchozininkas turėjo, gali pasilikti 2 avilius bičių.

Rajono paruošų ministerijos įgaliotinis (be išimties rusas), gavęs kolchozo įsisteigimo protokolą ir inventarizacijos akto nuorašą (antrąjį nuorašą gauna žemės ūkio įstaiga), apskaičiuoja ir kolchozo valdybai prisiunčia metines gamybos planą, kuriame nustatoma, kiek ir kokių kultūrų turi būti pasėta ir pasodinta ir kiek ir ko turi būti rudenį pristatyta į valstybinių paruošų punktus.

Kolchozo formalumus sutvarkius jo pirmininkas paskiria: 1. laiškanešį, 2. šėrikus, 3. gyvulių girdytojus. 4. melžėjas.

Kolchozo moterys, pagal 1950 m. valdžos parėdymą, išsirenka kolchozo moterų tarybą.

Komunistų partija priskiria, sovietine terminelogija tariant “pritvirtina” prie kolchozo partijos sekretorių su atitinkamu štabu agitatorių.

Taip atrodo, “savanoriško” ūkininkų į kolchozą įsijungimo fasadas. Kaip atrodo gyvenimo tikrovė, matysime iš išrinktųjų bei paskirtųjų pareigūnų funkcijų ir galiausiai iš darbo rezultatų.

2. KOLCHOZO VADOVYBĖS IR PAREIGŪNU FUNKCIJOS

Kolchozo pirmininkas — vadovauja kolchozui ir už visus savo potvarkius, darbo planą bei darbo priežiūrą atsakingas prieš kolchozo revizijos komisiją. Jo pareiga išdirbti taip tikslų metinį planą ir iš jo einančius mėnesinius bei dieninius darbo planus, kad paruošų ministerijos įgaliotinio nustatytas produkcijos planas būtų visu 100% įvykdytas. Derliaus nuėmimo metu turi taip sutvarkyti, kad viena brigada javus pjautų, kita kultų, trečia, pagal KP kovos šūkį “Pirmieji grūdai valstybei”, vežtų į paruošų punktus. Vienas iš pagrindinių uždavinių palaikyti gerus santykius su MTS (Mašinų ir traktorių stotimis), kad galėtų sudaryti galimai palankesnes (laiko atžvilgiu) sutartis žemei išdirbti, derliui nuimti. Blogi santykiai su MTS geriausiu atveju reiškia, kad tavo planas bus apverstas aukštyn kojom, ir džiaukis, jei spėsi 1/3 derliaus suvežti po stogu, nes kolchozai arklių turi labai mažai ir 80c/c kolchozų yra priklausomi nuo MTS.

Kolchozo pirmininkas turi įkalkuliuoti ir valstybinių parangų prievoles, kurių terminai iš anksto nėra žinomi, kaip kolchozui nustatyto miško kiekio iškirtimas, jo suvežimas, nustatyto kiekio akmenų suvežimas į geležinkelio stotį ar parangos vietą, kelių teisymas ir t. t.

Uždaviniai dideli, medžiaga nepažįstama. Už tat nėra ko stebėtis, kad jie yra ne pagal jėgas tam pirmininkui, kuris prieš savaitę dar tvarkė savąjį 2—4 ha. ūkelį.

Brigadininkai — kiekvienos dienos vakarą gauna iš kolchozo pirmininko įsakymus (daugiausia raštiškus), kuriuose smulkiai nurodoma kokia brigada, kokį darbą ir kurioje kolchozo vietoje kitą dieną turi atlikti. Normaliai kolchoze būna nuo 8 ligi 10 brigadų po 30—40 žmonių kiekvienoje.

Brigadininkas yra atsakingas prieš kolchozo pirmininką, bet lygiai ir prieš revizijos komisiją. Pagal kolchozo pirmininko vakarinį įsakymą (žinoma, jei pirmininkas yra spėjęs tokį įsakymą parengti dar tą patį vakarą brigadininkas parengia kitos dienos darbo planą ir ji dar tą patį vakarą turi perduoti grandininkams.

Brigadininkai veda darbo dienynus — žiniaraščius, kuriuose kiekvieną dieną įrašoma, koks darbas buvo nustatytas, kokį darbą kas dirbo, kokį procentą nustatytos normos įvykdė, kurie brigados nariai į darbą neatėjo ir kiek kiekvienas darbo narys per dieną išdirbo darbo taškų.

Pastaba. Darbo taškai apskaičiuojami pagal kolchozams prisiųstas valdiškas tabeles, kuriose nurodoma, koks darbas keliais taškais vertinamas ir kiek tokių darbo taškų yra reikalinga, kad susidarytų vienas darbadienis.

Kūlimo metu brigadininkas turi sudaryti vadinamą “valandinį grafiką”, kuriame nurodoma: a) darbo valandos—darbo pradžia ir pabaiga, b) kiek iškulta per valandą, c) leidėjų pavardės, d) kuliamosios prastovėjimai, (kurių kolchozinėje sistemoje yra kartais daugiau nei darbo valandų), e) prastovėjimų priežastys (daugiausia dėl soclenktynių susproginėja dalys, suvirinami guoliai, benzino stoka ir tt.)

Kadangi kūlimas, kaip ir arimas yra vykdomas dviem pamainom, lygiai toki pat žiniaraščiai turi būti sudaromi ir prožektorių šviesoje dirbančiai brigadai, šiuos žiniaraščius brigadininkas kiekvieną vakarą, o nakties pamainose sekantį rytą, turi pristatyti sąskaitininkui, nes pagal juos kiekvienam brigados nariui yra apskaičiuojami darbadieniai.

Brigadininkas yra atsakingas už brigadai priskirtus arklius ir, jei arkliai yra išduodami kolchozininko privatiniams reikalams, turi paimti iš jo pakvitavimą ir kolchozo pirmininko pažymėjimą, kad tą dieną jis nuo darbo atleistas. Be leidimo niekas neturi teisės iš darbo pasitraukti, o dar mažiau naudotis “valstybiniu turtu”.

Grandininkai— yra brigadininko įsakymų vykdytojai ir prieš jį atsakingi už jiems patikėtų 10 žmonių darbą. (Vieną brigadą sudaro 3 grandys po 10 žmonių kiekvienoj ).

Kaip brigadininkas, taip ir grandininkas veda dienyną, kuriame smulkiai atsako į tuos pačius klausimus. Kiekvienos dienos vakare jis tą dienyną perduoda brigadininkui, kuris surašęs brigados darbo žiniaraštį, pasiremdamas pirmininko įsakymu, į grandininko dienyną įrašo, kokį darbą jo grandis turės dirbti sekančią dieną. Grandininkas dar tą patį vakarą turi pranešti visiems grandies nariams, kokį darbą sekančią dieną jie dirbs, iš kurio kiemo (buvusio ūkininko sodybos), su kokiom darbo priemonėm, ir į kurią darbo vietą jie turi prisistatyti.

Matininkas— kiekvieną dieną turi tiksliai, tiesiog metrais, išmatuoti, kurią nustatyto darbo dalį yra kolchozininkas, grandis ar brigada atlikusi. Pav. kiek suarė žemės, parvežė vežimų šieno ar javų ir t.t. Jo pateiktus duomenis sąskaitininkas, sulyginęs su brigadininko dienynu, išveda kiekvienam kolchozininkui darbo taškus, iš kurių sudaromi darbadieniai.

Matininkas dažnai yra tikrinamas kolchozo revizijos komisijos, kad nė vienam kolchozininkui nebūtų priskirta daugiau darbo taškų, negu jis yra išdirbęs. Kūlimo metu matininkas daugiausia eina svėriko pareigas.

Fermų vedėjai— rūpinasi jiems patikėtais gyvuliais bei paukščiais. Pasitenkinti, kad kolchozo, pav. kiaulių ferma būtų laipsniškai išvystoma — jie negali, nes tai būtų plano sabotažas. Jie turi kolchozo pirmininką nuolat spausti, kad jis per revizijos komisiją kreiptųsi i rajono žemės ūkio skyrių, prašydamas banko paskolos galimai didesniam skaičiui gyvulių ir paukščių. Fermų vedėjams nesvarbu, ar kolchozas tuos gyvulius įstengs išlaikyti, turės pašaro, pastatų. Jiems rūpi tik viena — darbadieniai, kurie fermų vedėjams apskaičiuojami pagal įvykdyto plano procentą. Bet gyvulių bei paukščių išvystymo planus valsčiaus žemės ūkio skyrius yra nustatęs tiek didelius, kad fermų vedėjai yra patenkinti, jei per metus jiems pavyksta sudaryti 1/3 darbadienių.

Normaliai kolchozas turi turėti šias fermas: 1. raguočių, 2. kiaulių, 3. paukščių. Pastaruoju metu gyvulininkystės planui suaktyvinti valdžia prie kolchozų priskyrė vadinamas “nuolatines komisijas gyvulininkystei išvystyti”.

Šėrikės— pagal fermų vedėjų nurodymus nustatytu pašaru šeria gyvulius ir paukščius.

Visi gyvuliams šerti bei paukščiams lesinti reikalingi pašarai bei grūdai iš sandėlio yra gaunami tik pagal orderius, kuriuose be šėrikės turi pasirašyti ir fermos vedėjas. Be orderio šėrike negaus nė vieno grūdo.

Girdytojai.Tik vienam — antram kolchoze girdymas yra mechanizuotas. Tad didelė kolchozo darbo jėgos dalis per ištisą dieną turi vežti vandenį.

Girdytojams darbadieniai apskaičiuojami pagal, prisemto, privežto vandens kiekį bei pagirdytų karvių skaičių.

Melžėjos — tris kartus per dieną melžia nustatytą skaičių karvių (paprastai nuo 10 ligi 15). Primelžtą pieną tris kart per dieną su matininko orderiais turi pristatyti į pieno surinkimo punktą, kuriame kontrolasistentas kiekvieną kartą į jos vedamą dienyną įrašo pristatyto pieno kiekį ir pieno riebumo procentą. Melžėjos iš savo pusės kontroliuoja šėrikes, ar jos laiku ir tinkamai karves pašeria, nes melžėjoms darbadieniai apskaičiuojami ne pagal išmelžtų karvių skaičių, bet nuo primelžto pieno kiekio. Vasaros metu, kai karvės ganosi, kartais joms per dieną pavyksta sudaryti ligi 2-jų darbadienių, kai žiemos metu vienam darbadieniui sudaryti joms reikalinga 8-nių, o kartais ir 10 dienų.

Nereta, kad melžėjos, susitarusios su šėrikėmis, vakarais ar naktimis suvaro gyvulius į pasėlius, kad tik sekančią dieną daugiau pieno primelžtų. Gi kad sunaikinama dalis pasėlių, joms nerūpi, nes tai yra valstybinis turtas. Joms rūpi jų pačių darbadieniai.

Kalvis — taiso ūkio padargus. Bet jo darbas priklauso ir nuo srities ar rajono žemės ūkio tresto valdybos. Jei ši valdyba nepristato valsčiaus žemės ūkio skyriui (o taip dažniausiai ir būna!) anglių, atsarginių dalių, liedinimui reikalingos medžiagos ir t.t. — jų negauna kalviai, tai ir žemės ūkio įrankių, mašinų bei padargų taisymas tęsiasi iš metų į metus. Dėl to taip dažnai skaitome sovietinėje spaudoje nesuvežtus javus ar sužlugdytus kitus kolchozinius planus.

Ir kalvio darbas yra įvertinamas darbadieniais, kurių apskaičiavimas priklauso nuo to, kiek kalvis per dieną išdirbo darbo taškų, t. y. įsuko sraigtų, suvirino susprogusių ratlankių, išliedino dalių ir t.t.

Sandėlininko — žinioje yra visi kolchozo grūdai, daržovės, pašarai nesezoninio darbo įrankiai ir t. t. Sandėlininkas turi vesti sandėlio pajamų ir išlaidų knygas, kurios visada turi atitikti valand. padėtį. Pagal okupuotos Lietuvos prokuroro G. Bacharovo įsakymą sandėlininkas neturi teisės be kolchozo pirmininko išrašyto orderio išduoti iš sandėlio nė vieno grūdo, nes: “kolūkio nuosavybę ir turtą reikia saugoti kaip savo akies vyzdį.. nes “kolūkinė nuosavybė yra šventa ir neliečiama” (Tiesa, 1950.8.1, Nr. 179). Sandėlininkas to griežtai laikosi, nes už mažiausią trūkumą jam gresia 7 metai kalėjimo. Ir jei, pvz. į sandėlį pristatant grūdus, važtaraštyje pažymėta 50 kg. rugių, o sandėlininkas patikrinęs randa tik 49,6 kg. turi pasikviesti pirmininką ar revizijos komisiją ir kartu surašyti trūkumo aktą, kad kolchozo vadovybė tuoj pat galėtų imtis reikiamų žygių nustatyti, kur tie 400 gr. rugių pradingo.

Sandėlininkas iš pirmos jo pradėtų pareigų dienos turi aptverti sandėlį stipria tvora ir, jei jam atrodo, kad “visuomeniniam turtui” tokios apsaugos nepakanka, išreikalauti iš valsčiaus įgulos sandėlio apsaugai 5—6 stribus.

Sąskaitininkas — yra vienas iš daugiausia pagarbintų kolchozo pareigūnų, nes nuo jo širdies ir žmoniškumo priklauso, ar sekančiais metais kolchozininkas badaus, ar galės šiek tiek sočiau pavalgyti. Jis pagal matininko ir brigadininkų pateiktus davinius apskaičiuoja, kiek kuris kolchozininkas per metus yra išdirbęs darbadienių, pagal kuriuos jiems rudenį už metų darbą bus išmokėtas atlyginimas grūdais. Sąskaitininkas nuolatos informuoja kolchozo pirmininką apie darbo planą žlugdančias brigadas ir darbadienių neišdirbančius kolchozininkus, kad plano žlugdytojams būtų padaryti perspėjimai. Veda atskaitomybę, kiek ko, už kurio kolchozininko mėsos ar kitas prievoles yra pristatęs valstybei kolchozas, kad pagal nustatytą apskaičiavimą nuo kolchozininko išdirbtų darbadienių atitinkamas skaičius būtų nubrauktas. Pavyzdžiui, kolchozininkui yra leista laikyti karvę, bet už šią jam suteiktą “teisę” turi per metus valstybei pristatyti nustatytą kiekį mėsos ir kitų paruošų. Kad kolchozininkui nereiktų tos karvės piauti, mėsos prievolę už jį pristato kolchozas, nubraukdamas jam nustatytą skaičių jo išdirbtų darbadienių.

Sąskaitininkas veda ir valstybinių duoklių — prievolių pristatymo atsiskaitymus bei kolchozo kasos knygas, kuriose iki kapeikos turi būti sužymėtos kolchozo pajamos ir kolchozui pagerinti (veislinių gyvulių, paukščių įsigijimo ir t.t.) padarytos išlaidos.

Sąskaitininkas yra užverstas tokia gausybe buhalterinių knygų ir biurokratinių parėdymų, kad jis niekada neįstengia jose susigaudyti ir laiku suvesti. Nereta, kad gegužės mėn. išdirbti darbadieniai kolchozininko žiniai yra paskelbiami tik liepos ar rugpiūčio mėn., kada niekas jų apskaičiavimo teisingumo negali patikrinti.

Agr. Romonovičius “Tiesoje” (1951 206) rašo, kad kolūkio sąskaitininkas turi kruopščiai tikrinti, kaip brigadininkai sudaro darbadienių žiniaraščius, ir pažymėjęs, kad “visiems respublikos kolūkiams duoti gatavi blankai ir buhalterinės knygos”, nusiskundžia, jog dar esama kolūkių, kaip kad pvz. Kelmės rajono “žemdirbio” kolūkis, kur iš 14 buhalterinių knygų vedamos tik 3.

Laiškanešys — kiekvieną dieną turi pristatyti kiekvienam kolūkiečiui laiškus ir užsakytus laikraščius; išaiškinti naujai leidžiamų laikraščių turinį; agituoti, kad galimai daugiau laikraščių ir žurnalų kolchozininkas užsisakytų ir galimai ilgesniam terminui. Sovietinės spaudos kolchozininkai neskaito. Nebent tik tuos numerius, kuriuose kritikuojamas jų kolchozas ar paskiri asmenys. Bet laikraščius turi prenumeruoti visi, nes kas laikraščio neužsiprenumeruoja, yra laikomas liaudies priešu. Be to, laikraštis vienintelis vyniojamas popieris.

Moterų tarybos — yra sudarytos pagal 1950 m. valdžios parėdymą, Jos yra kolchoze dirbančių moterų išrinktos moterų atstovės. Jų uždavinys yra auklėti kolchozines moteris komunistiškai, organizuoti susirinkimus, paskaitas, pasikalbėjimus apie “didžiosios tėvynės laimėjimus”, moterų pažangą ir kultūros laipsnį Sovietų Sąjungoje ir galimai daugiau suniekinti jos priešus, t. y. JAV.

Be šių politinių uždavinių jos turi rūpintis įrengti kolchozuose vaikų darželius, lopšelius ir rūpintis jų sveikatingumu.

Nors 1951—1952 metais į partijos suorganizuotas moterų “švietimo mokyklas” buvo sutraukta apie 4.000 moterų iš įvairių kolchozų, bet kai iš tų “mokyklų” buvo išleistos kaip vadovės agitatorės tik vienam antram kolchoze jos įsteigė įsitvirtinti. Kolchoze esančios motinos savo vaikų į tokius darželius neleidžia, kad vaikai nebūtų išauklėti komunistais ir netaptų savo tėvų išdavikais. (Plačiau žr. “Į Laisvę” Nr. 1(38). Taigi pagrindinis moterų tarybų uždavinys paliko sovietinė propaganda.

Kolchozo revizijos komisijos — funkcijos labai ryškiai nurodo tas pats okupuotos Lietuvos prokuroras G. Bacharovas: “visos revizijos komisijos turi būti stropiai ir smulkiai painformuotos dėl savo darbo derliaus nuėmimo metu. Joms turi būti teikiama aktyviausia pagalba. Kuo glaudesnis ryšys turi būti palaikomas tarp jų ir milicijos bei prokuratūros organų, kurie privalo skubiai reaguoti į kiekvieną rezoliucijos komisijos ir kolūkiečių (suprask partinių. L. P.) signalą apie kolūkio derliaus grobstymą”. (Tiesa, 1951. 8. i., Nr. 179).

Kolchozo partinės organizacijos sekretorius — eina kolchozo politruko pareigas. Jo uždavinys — teisingai paskirstyti jo žinioje esančius komunistus bei komjaunuolius, kad jie dalyvaudami visuose kolchozo brigadų darbuose, tuoj pat “signalizuotų” partijai ar komjaunimo organizacijai apie pastebėtus trūkumus ar brigados narių nerūpestingumą.

Be šių “akių ir ausų” funkcijų, jie turi organizuoti pasikalbėjimus apie didžiąsias statybas, kritikuoti soclenktynėse nedalyvaujančias brigadas, vesti agitaciją už pirmalaikinį dirvų suarimą, derliaus iškūlimą ir antplaninį paruošų-prievolių pristatymą valstybei. Šia antplanine akcija-agitacija jie turi įkalti kolchozininkui, kad tos labai stipriai išpūstos valstybinių paruošų normos yra labai mažos ir kad už tokią "geraširdystę” reikia pasistengti valstybei pristatyti daugiau nei, kad ji prašo.

Ypatingą dėmesį jiems įsakyta skirti laikraščiams skaityti ir kovos lapeliams leisti. Kolektyv. laikraščių skaitymas kai kuriais atvejais turi būti svarbesnis nei “raudonojo kampelio” įrengimas, nes kolchozininkams garsiniu skaitymu turi būti kalte įkalama “Tiesos” ar rajoninio laikraštuko vedamieji, išaiškinama rinkimų į “tarybas” deputatų rinkimo ir balsavimo reikšmė ir dar svarbiau, ant J. A. Valstybių verčiant visas sovietinio melo pamazgas teisinti Sovietų Sąjungos apsiginklavimo būtinumą.

Vieną kartą per mėnesį partijos sekretorius turi surengti vadinamus “seminarus”, kuriuose iškritikavus kolchozo pirmininko, brigadininkų ir eilinių kolchozininkų prasilenkimus su darbo drausme, partijos bei žemės ūkio artelių nurodymais, reikalaujama viešo pasiteisinimo.

MTS (mašinų traktorių stotis) — išeina už kolchozo ribų. — Tačiau ji labai svarbi kolchozo gyvenimui ir dėl to jos negalima nesuminėti.

Kiekvienam valsčiuje esantieji MTS punktai, pagal sudarytas su kolchozais sutartis, aparia kolchozų dirvas, nupjauja ir iškulia kolchozų javus. Už šiuos patarnavimus kolchozas MTS moka grūdais. Kadangi kolchozai daugiausia neturi nei traktorių, nei arklų ir lygiai retai kuliamasias mašinas, o dar rečiau arklius, ar jų pakankamą skaičių, tai iš esmės visas jų darbas ir plano įvykdymas priklauso nuo MTS geros valios ar rūpestingumo.

Nereta, kad MTS kuliamoji mašina, viename kolchoze įpusėtą darbą nutraukus, važinėja po kitus kolchozus ir tik po dviejų-trijų savaičių tesugrįžta pradėto arimo ar kūlimo baigti.

Dėl blogo MTS veikimo kaltė tenka ne tik soclenktyniavimui, ne tik labai pigiai ir iš blogos medžiagos pagamintoms sovietinėms mašinoms, bet ir lygiai sričių MTS valdyboms, kuriose be išimties sėdi rusai, kurie labai dažnai atskiroms MTS nesuteikia reikiamų kreditų, kad galėtų nusipirkti sėjamąsias mašinas, arklus ir t.t. Dėl tokio veikimo daugelyje MTS yra visai panaši padėtis, kaip kad Raseinių rajono MTS, kur 50% traktorių neturi arklų ir kito prikabinamo inventoriaus.

3. KOLCHOZININKAI

Kolchozininkų amžius— Kolchozuose dirba daugiausia tik senesnio amžiaus žmonės, nes jaunesnieji yra arba kariuomenėje, arba išvežti į Sibirą, arba išvykę į pramonę, arba išvykę į kurią mokyklą specialybės įsigyti, kad visą gyvenimą nereiktų kolchoze gyventi vergo gyvenimą. Kolchozuose persveria moterys, kurioms tenka dirbti ir pačius sunkiausius darbus.

Senesniojo amžiaus žmonės, kurie per ištisą dešimtmetį turėjo išgyventi vieną po kito sekusius sukrėtimus — partizanuoj ančių vaikų žuvimus, giminių deportacijas ir t.t. — dauguma yra jau palaužtos sveikatos. Ir jei sekančiai dienai nurodyta darbo vietovė yra už 10 ar 15 km., tai galima įsivaizduoti kelintą valandą toks senukas turi keltis, kad laiku spėtų darbą pradėti. Bet kolchozinėj santvarkoj nežiūrint ir sunkiausių negalavimų, be pirmininko, o geriausiu atveju — be brigadininko sutikimo niekas neturi teisės darbovietės palikti. Už savivališką iš darbo pasitraukimą ar neatvykimą kolcho-zininką baudžia: jam nubraukia penkis išdirbtus darbadienius. Antrą kartą savivališkai į darbą neatėjus ir penkis darbadienius vėl nubraukus, duoda dar ir įsakmų perspėjimą. O jei tai pasikartoja ir trečią kartą — kolchozininką išmeta iš kolchozo ir atėmę iš jo žemę kaip sabotažininką perduoda teismui. Todėl, nežiūrint visų negalavimų ir amžiaus, negalėdami iš kolchozo pasitraukti, ar kur nors kitur išsikelti, žmonės turi vietoj 8-nių įstatyminių darbo valandų dirbti 16, kad įstengtų nors iš dalies išdirbti jiems nustatytą darbo normą.

Atlyginimas.— Už metų darbą kolchozininką atlygina grūdais ir pinigais. Atsiskaitoma metų gale, suvedus kolchozo balansą. Pirmiausia kolchozas atsilygina valstybei, paskum MTS, toliau atskaitoma sėklų fondui ir tik likutis dalomas kolchozininkams pagal darbadienių kiekį. Tas pats daroma su kolchozo piniginėmis pajamomis, kurias sudaro pajamos už vilnas, cukrinius runkelius, pieną ir kitus produktus. Tik sumokėjus sąskaitas, atskaičius inventoriui įgyti bei kitiems reikalams, likutis dalomas kolchozininkams pagal darbadienių kiekį.

Kiekvieno kolchozo ir kiekvieneriais metais atlyginimas kolchozininkams yra skirtingas. Pvz. “Paryžiaus Komunos” (Kupiškio rajone) kolchozininkai 1952 m. grūdais tegavo po 75 gramus už darbadienį, o to pat rajono “Pirmūno” kolchozininkai tais pat 1952 m. už darbadienį gavo po 2.8 kg. grūdų. Bet jau 1953 m. “Pirmūno” kolchozininkai tegavo po 1.9 kg. grūdų. Panašiai ir su piniginiu atlyginimu. Kaikuriame kolchoze kaikuriais metais išeina už darbadienį tik po keliasdešimt kapeikų, o kaikuriais metais kaikuriuose kolchozuose ir po kelis rublius už darbadienį. Pvz. minėto “Pirmūno” kolchozininkai 1953 m. už darbadienį gavo po 1.5 rub. Propagandai sudaroma, kad vienas kitas iš 1000 “padaro” ir 600—900 darbadienius. Vidutiniškai kolchozininkui per metus susidaro 200 darbadienių. Vidutiniškai visas kolchozininko pajamas įvertinus pinigais išeina apie 1300 rublių metams. Tuo tarpu vidutinis nekvalifikuoto pramonės darbininko metinis uždarbis išeina 3.600 rublių. Tačiau pasitraukti iš kolchozo yra labai sunku. Vienintelė kolchozininko viltis — juo daugiau darbadienių sukalti. Dėl to, be abejojimo, kenčia darbo kokybė ir tikslingumas. Pavyzdžiui kolchozo pirm. ar reviz. komis., pasižiūrėję į mėnuli ar pasiklausę oro žinių, nustatė, kad sekančią dieną bus vežamas šienas. Pagal šį įsakymą brigadininkas davė parėdymus grandininkams, o tie iš savo pusės praneša visiems grandies nariams. Ir nors naktį buvo didelė rasa ar net palijo, nuo ankstaus ryto visos laukininkystės brigados prakaituodamos vežė drėgną ar sulytą šieną, kuris, aišku, po mėnesio — antro supuvo ir kolchozo gyvuliai paliko be pašaro. O kadangi tokiu metodu dirba visi kolchozai — tai 1950—1951 m. žiemą dėl pašarų stokos ar supelijusio šieno iškrito 30% arklių, o išlikusieji jau kovo mėn. turėjo būti išleisti į laukus ant praeitų metų žolės pasiganyti.

Kitas pavyzdys — laukininkystės brigadai įsako parvežti iš rajono miesto ar net iš pačios Klaipėdos— trašas. Kadangi trąšos paprastai laikomos po atviru dangumi ir dėl oro pasikeitimų pavirtę į akmeninį kalną, tai su kirkomis prisiskaldę jo ir parvežę, vežimu važinėdami po laukus, tuos trašingus “akmenis”, visai nesutrintus, po laukus išmėto ir jie, ištirpę, išdegina sėklą. Bet darbininkui tai nesvarbu— jam svarbu darbadieniai.

Tas pat yra ir su stotimis, kurių nariai atlyginami nuo suarto žemės ploto ar nukirsto derliaus ploto. Kadangi sovietinės gamybos traktoriai ir motorai greit genda ir, trūkstant atsarginių dalių, daugiau stovi nei dirba — jie beveik be išimties vėluoja įvykdyti su kolchozais sudarytas sutartis. Pvz. Jezno rajone Stakliškių MTS stočiai su 8 traktoriaiis buvo nustatyta suarti 15.000 ha. žemės plotą, bet stotis suarė tik 28%, nes iš 8 traktorių 6 buvo remonte, dirbo tik 2. Kad traktoriai galėtų nors pusę normos atlikti, tai arė naktimis. Bet nakties darbai—dienos juokai: suarė taip giliai, kad derlingą žemę užversdami pusmetrio storumo smėlio sluoksniu, padarė ją nederlingą.

Darbo organizacija — Kaip matėme iš kolchozų pareigūnų funkcijų, kolchoze nori sudaryti karišką tvarką: kaip kariuomenėje kuopos vadas įsako būrio vadams, būrių vadai viršiloms ar būrininkams, o tie vėl skyrininkams — tokia pati organizacinė tvarka įvesta kolchozuose. Eilinis darbo kareivis atsako prieš grandininką, grandininkas prieš brigadininką, brigadininkas prieš revizijos komisiją, revizijos komisija prieš partiją. Jau vien šis karinės drausmės ir nuolatinės kontrolės faktas, o ypatingai sąskaitybos apimtis, ryškiai byloja, kad ūkininkai į kolchozus laisva valia nesijungė. O kur yra prievarta, ten negali būti ir reikalaujama, kad pavestas darbas būtų atliktas sąžiningai. Kiekvienas dirba taip, kaip jam yra įsakyta ir ne daugiau.

Sovietai, palyginę nepriklausomos Lietuvos metu pasiektus žemės ūkio gamybos rezultatus su rezultatais kolchozinėj sistemoj, priėjo išvadą, kad nepriklausomos Lietuvos pasiekti rezultatai dabar turi būti soclenktyniavimo metodu pasiekti. Ką reiškia soclenktyniavimas pramonėje, žinome iš pirmosios sovietinės okupacijos. Nors tas pramoninis soclenktyniavimas ir daro kraštui didelę žalą, bet pramonės darbininko egzistencijai jis visgi neturi lemiančios reikšmės. Bet kas kita žemės ūkyje, kur vieno rajono ar valsčiaus MTS lenktyniaujant su kitu rajonu, ar net Kuibiševo srities MTS, rajono kolūkiams su kito rajono kolūkiais ir t.t., yra žlugdoma žemės ūkio egzistencija. Nuo šio soclenktyniavimo nuo perkrovimo ir nerūpestingos sporto nuotaikos sulaužomi vežimai, supūdomos lietaus metu su žemėmis nuimtos bulvės ar runkeliai, zovadiniu arimu sujaukiama dirva, suvirinami kombainų ar kuliamųjų mašinų guoliai, perdeginami motorai ir t.t. Kol suremontuojamos mašinos, ištisomis savaitėmis neatidėliojamiems darbams sustojus, laukuose palikti, supūdomi javai, iššaldomos bulvės ir t.t.

Iš ko kolchozininkas pragyvena?

Pagrindinis kolchozininko pragyvenimo šaltinis yra jam naudotis skiriami 60 arų, (apie 11/2 akerio), kuriuos jis gauna, jei įvykdo nustatytas darbo normas. Iki Stalino mirties už tuos 60 arų kolchozininkas turėjo mokėti valstybei 360 rublių mokesčių ir negalėjo sėti javų. Be to, atskirus mokesčius turėjo mokėti už vaismedžius ir bites, jei jų turėjo. Po Stalino mokestis sumažintas iki 180 rub., leista ir javų sėti. Panaikintas mokestis už vaismedžius ir bites. Leista turėti paukščių, kiaulių ir ožkų (jos vadinamos sovietinėm karvėm), kiek kas pajėgia, ir ne daugiau kaip 2 karves. Nuo kiekvienos karvės reikia atiduoti 250 litrų pieno metams. Be to, mokėti karvių apdraudos mokestį 80 rub. už karvę. Nežiūrint plėšikiškų mokesčių ir kitų prievolių, vadinamas sodybinis daržas yra vienintelis kolchozininko šeimai išsigelbėjimas. Dažnas kolchozininkas gautąją iš kolchozo savo dalį sunaudoja per pora mėnesių. Geresnio derliaus kolchozo kolchozininkai gautąja dalimi pajėgia verstis iki pusės metų. Savaime suprantama, kad šiais atvejais ir sodybinio sklypo kolchozininko šeimai prasimaitinti neužtenka. Tada kolchozininkui belieka prašyti kolchozo valdžią, kad duotų avanso kitų metų jo darbo sąskaiton.

Kai kolchozininko šeima sudarytų daugiau darbadienių, stengiasi į kolchozo darbus įjungti ir vaikus, jiems iš mokyklos grįžus ir ypač atostogų metu.

Be pragyvenimo išlaidų ir mokesčių už sodybinius 60 arų, kolchozininkas dar turi įsigyti ir remontuoti savo darbo įrankius: krepšius, šakes, kastuvus, kauptuvus, dalgius ir kt. šioms išlaidoms pajamų kolchozininkas stengiasi pasidaryti iš parduotos žąsies, anties, triušio.

Kolchozininko pragyvenimas priklauso jo darbadienių kolchoze. Bet kas yra darbadienis — pats kolchozininkas nežino. Esti atsitikimų, kad trijų dienų darbas tesudaro vieną darbadienį. Vieną darbadienį sudaro 17 vežimų javų pakrovimas. Javus kuliant, padavėjas į mašiną gauna vieną darbadienį už kiekvienas 21/2 tonos prikultų grūdų. Kai derlius geras — daugiau darbadienių išeina, nors darbas visiškai tas pats. Apskritai ir Sovietų Sąjungos sąlygomis kolchozininkas yra labiausiai išnaudojamas vergas.

L. Prapuolenis