REZISTENCIJA TREMTIES DVASIAI PRAKTIKOJE
Labai teisingai dr. A. Maceina savo vienoje paskaitoje yra nurodęs, kad "tremtis yra pateisinama tautos istorijoje tik tada, kai virsta užuovėja, kurioje išsilaiko vertybės, niokojamos krašte”. Tarp konkrečių tokios užuovėjos apraiškų, be Europos LF bičiulių studijų savaitės Ludwigshafene, šioje Atlanto pusėje ypatingai prasikišo ateitininkų studentų studijinė stovykla prie Paw Paw ežero, Michigane rugpjūčio 27 - rugsėjo 3, ateitininkų kongresas Chicagoje rugsėjo 4 - 5 ir Kanados Lietuvių Dienos Toronte rugsėjo 4 -6.
Lietuvių Dienos Toronte sutelkė per 2,000 lietuvių ir salėse stigo vietos. Sporto žaidynės, koncertas, meno paroda, bendri pobūviai, bendras entuziazmas ne tik atgaivino ir praturtino lietuvišką, dvasią, bet ir sutvirtino rezistencinį ryžtą kovai dėl Lietuvos laisvės ir kovai su tremties dvasia. Kanados lietuviuose ši tautinių vertybių ugdymo bei išlaikymo užuovėja jau virsta tradicija ir vyksta kaskart su augančiu pasisekimu. Savo laiku ir JV lietuviuose ji plačiai klestėjo. Gaila, pastaraisiais metais ji jau tik kur nekur ir tik vietiniu mastu tepasireiškia. O “Lietuvių Dienos” turėtų tapti visuotine laisvojo pasaulio lietuvių solidarumo švente, visuotine tremties rezistencine užuovėja bolševikų Lietuvoje niokojamai lietuviškajai kultūrai ir pačiai lietuvybei, ir rezistencine paskata Lietuvos laisvės kovai.
Ateitininkai yra katalikiškojo mokslus einančiojo lietuvių jaunimo ir jo sendraugių organizacija. Mūsų tautos reikalai visada sutapo su gyvaisiais ateitininkų veiklos uždaviniais. Lietuvos balsas visada buvo ateitininkams lietuviškumo kelrodis. Kai Lietuvą varžė carinės Rusijos okupaciniai pančiai, ateitininkai stengėsi puoselėti laisvos Lietuvos svajonę ir ją įdiegti kiekvieno lietuvio širdin. Kai I-ojo pasaulinio karo metais ėmė brėkšti tautų apsisprendimas — ateitininkai gyvai rūpinosi Lietuvos valstybės atstatymu. Kai išmušė laisvės kovų valanda — ateitininkai, palikę mokyklas, išėjo krašto laisvės ginti. Kai II-ojo pasaulinio karo eigoje Lietuva tapo Stalino-Hitlerio sąmokslo auka ir buvo okupuota, ateitininkai veikliai įsitraukė į rezistencinės kovos sąjūdį su Lietuvos okupantais. Žinodami, kad, netekus savosios valstybės, laisvės kova yra sykiu ir kova už tautinės gyvybės bei tautinės sąmonės išsaugojimą, ateitininkai asmeninėmis ir sutelktinėmis pastangomis ugdo atsparumą svetimajai aplinkai, ugdo savo lietuviškosios sąmonės budrumą, kad ji gyvai reaguotų visada, kai iškyla klausimas, kaip vienu ar kitu atveju turi elgtis lietuvis, ugdo gyvai jaučiamą ryšį su savosios tautos likimu. Šios ateitininkų pastangos gyvai reiškėsi ir ateitininkų studentų stovykloje ir ateitininkų kongrese. Neabejotinai ateitininkai sudaro vieną pajėgiausių rezistencinių veiksnių prieš tremties dvasią. Ne be pagrindo kardinolas Strich per kongreso banketą, pamatęs ateitininkus, patyręs ateitininkų organizacijos sudėtį ir kad jos narių apie 90% dirba fabrikuose, visdėlto pastebėjo: “Aš tikiu, tikiu, kad jie nėra fabrikų darbininkai; jie netokie atrodo...” Aplinkos poveikis, fabriko darbas ateitininkų nesuniveliavo. Ypatingai dėmesio vertas ateitininkų jaunimas. Ateitininkuose susitelkęs susipratęs, susidrausminęs, susidraugavęs, inteligentiškas jaunimas, savo gyvenimo ir veikimo pagrinde apjungtas dviejų visuomeninių galybių — religijos ir lietuvybės — mūsų tautai, ypatingai dabartinėje tragingoje jos padėtyje, gali labai daug nulemti.
LF didžiuojasi savo eilėse turįs nemaža ateitininkų. Dalyvaudami šioje rezistencinės kovos organizacijoje, jie yra sudėję stambų indėlį Lietuvos laisvės kovoje.
