Vilnis: Pavergtai Tėvynei (iš partizanų poezijos)
Daugel vargo ir skausmo pakėlei,
Daug vergiją ir vėjų šaltų,
Kiek laukuose pilkų akmenėlių,
Tiek krūtinėje tavo žaizdų.
Kas surinks tavo kraują ir gėlą
Ir tas ašaras, laisvės kančias ...
Nemažiau gal vandens Nemunėlis
Nuplukdeno į jūras plačias.
Kas paguos tavo širdį, tėvyne,
Kas tau šalty ugnelę įpūs—
Svetimi atėjūnai išmynė
Darželius ir prabočių kapus
.
Vėl braidai savo kraujo upeliais
Ten po Sibiro taigas, ledus,
Vėl krankliai tavo tėvo dvarely
Susisuko gūžtas ir lizdus.
Tavo sodai apaugo vijokliais,
Į svirnelį užžėlę takai,
Tik nykiai kaukia vėjas vaiduoklis
Tremtiniam po sodybų langais.
Neraudok, pavergtoji tėvyne,
Dar gyvi sakalai milžinai.
Jie išvys šiuos kranklius iš gimtinės
Ir parneš šviesią laisvę sparnais.
Iš partizanų poezijos
