VESELIS Juozas, Jono - Balandis, g. 1922 Vėžlaukyje, Tauragės v. Skirsnemunės būrio partizanas nuo 1945. Žuvo 1946 06 18 Jakaičiuose Skirsnemuniškių kautynėse. 1989 palaidotas Skirsnemunės kapinėse.
Skaityti daugiau: Birželio 16-20 d. žuvę partizanai
1953 m. birželio 19 d., Kelmės apskrities Ragaičių kaime žuvo Kęstučio apygardos vadas Povilas Morkūnas-Ežerietis, Drakas, Rimantas ir štabo narys Stasys Zinkevičius-Algimantas

Prisikėlimo apygardos vadovybė.
Iš dešinės: Maironio rinktinės vadas luozas Paliūnas-Rytas, Povilas Morkūnas-Rimantas ir Feliksas Kokšta-Rustemas.
(Genocido aukų muziejus)
Povilas Morkūnas gimė 1914 m. Raseinių aps. Šiluvos vlsč. Zbaro k. ūkininkų šeimoje. Baigė Šiluvos pradinę, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje įgijo puskarininkio laipsnį.
Nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų P. Morkūnas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą, dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, Lietuvos laisvės armijos veikloje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties (Šerno, Savanorio) rinktinės kuopai. 1946 m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Žemaitijos partizanų susidūrimų su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas kapitonas Jonas Žemaitis.
Skaityti daugiau: Povilas Morkūnas-Rimantas

Dainavos apygardos partizanai Mykolas Babrauskas-Vaišvilkas ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1949 m. vasara.
DALIUS ŽYGELIS
Mykolas Babrauskas – vienas iš reikšmingiausių ir paslaptingiausių pokario laisvės kovotojų Dainavos partizanų apygardoje. Reikšmingas kovotojas, nes nepraėjus nei pusmečiui po M. Babrausko-Audrūno, Vaišvilko įsitraukimo į partizanų gretas, jis tuometinio Pietų Lietuvos srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago buvo „pažymėtas“ aukštu partizanų apdovanojimu – III laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Taip pat jo reikšmingumą galime įvertinti skaitydami kito jo bendražygio – Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio eilutes. O paslaptingas todėl, kad per visą 23-ejų metų atgautos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį neatsirado nei vienas straipsnis, nušviečiantis šio kovotojo sudėtingą gyvenimo ir kovos už laisvę kelią. Šią spragą stengiamės užpildyti, pateikdami straipsnį, sudarytą iš M. Babrausko klasės draugų, kolegų, mokinių prisiminimų, L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ištraukų, MGB dokumentų fragmentų bei pateikdami pluoštą išsaugotų fotografijų.
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVOTOJAS MYKOLAS BABRAUSKAS

Gimė 1920m. Susninkų kaime Kalvarijos valsčiuje Juozo ir Onos Šikarskų 6-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo prie Sūsninkų miško 6 ha žemės. Du Šikarskų vaikai mirė: Juozukas – 4-ių,o Vladukas-6-ių metukų. Vyriausias buvo Antanas g.1909m. Anastazija – 1917m., Vitas, Onutė – 1926m. Ramų Šikarskų gyvenimą sujaukė bolševikinė okupacija.Visi vaikai, šaukiami Tėvynės balso,įsijungė į rezistencinę kovą. Apsisprendimas buvo tvirtas: “Okupantui nevergausim”. Vitas irAnastazija išėjo į partizanus, Antanas,Onutė ir Onutės vyras – Vincas Juknelis tapo ryšininkais ir rėmėjais. Prasidėjo kratos, pasalos, represijos. Areštavo Antaną- teisė 10-čiai metų. Atkentėjęs grįžo. Miręs. Onutė ir jos vyras suimti. Neščią Onutę budeliai, 1948m. tardydami taip sumušė, kad gimdydama mirė. Tą dieną kaip žmona mirė, buvo teisiamas Lazdijuose jos vyras Vincas Juknelis. Sužinojęs,apie žmonos mirtį , Vincas teismui pasakė:” Nužudykit ir mane,nėra prasmės gyventi…”. Onutės ir Vinco vaikus: Antanuką-8-ų dienų, Marytę 2,5metukų bei dukros Anastazijos Papeikienės ( vyras jau buvo žuvęs) dvi dukreles ir sūnaus Vito du sūneliu ( žmona slapstėsi) augino senelė, Vito motina Ona Šikarskienė, Martyno d., padedant, visai svetimiems žmonėms. Dažnai neturėdama kuo pamaitinti, kur prisiglausti, ši, jau solidaus amžiaus moteris, dar nuolat buvo tardoma, bauginama, šantažuojama koloborantų ypač stribų. Amžina jai šlovė. Nes tik vienas Dievas težino, kiek teko jai su anūkėliais pakelti vargo.
Skaityti daugiau: Vitas Šikarskas – Sakalas, Sakalėlis

Iš kairės: Pranas Runas-Daugirdas, Tauro apygardos adjutantas, ir Aleksandras Grybinas-Faustas, Tauro apygardos vadas. 1949 m.
Pranas Runas, slap. Šarūnas, Gintaras, Algirdas, Daugirdas, gimė 1916 m. rugsėjo 17 d. Bundzų k., Plokščių vls., Šakių apskr., ūkininkų Viktorijos ir Prano Runų šeimoje. Vyriausia sesuo Marytė, baigusi mokslus, mokytojavo Raseiniuose, tačiau 1942 m. mirė džiova. Brolis Vytautas, gim.
1926 m., iš paskutinės Šakių „Žiburio“ gimnazijos klasės įstojo į P. Plechavičiaus karininkų mokyklą Marijampolėje. Vokiečiams mokyklą likvidavus, pavyko sveikam sugrįžti į namus. Seserys: Birutė, gim. 1923 m., nuo 1945 m. gyveno, mokėsi ir dirbo Kaune, Irena, gim. 1932 m., gyveno namuose.
Pranas, baigęs Lietuvos kariuomenėje mokomąją kuopą, tarnavo Seredžiuje, 1939 m. rudenį demobilizavosi turėdamas viršilos laipsnį. Nuo 1939 m. Šeduvoje dirbo agronomu ir studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
1943-1944 m. dirbo agronomu Šakiuose, Plokščiuose, gyveno tėvų ūkyje ir jį prižiūrėjo.
Nuo 1941 metų buvo Lietuvos laisvės armijos narys, nuolat bendravo su LLA kūrėju Kazimieru Veverskiu ir kita LLA vadovybe Kaune.
1944-1945 m. žiemą Pranas kartu su tėvu ir broliu Vytautu rengė posėdžius-pasitarimus, kuriuose dalyvaudavo kpt. Jurgis Valtys ir kiti. Slaptavietėje buvo kaupiami ginklai.
1945 m. kovo-balandžio mėn. Pranas kartu su Lietuvos kariuomenės kpt. Jurgiu Valčių subūrė besislapstančius vyrus į karišką organizaciją, pavaldžią LLA.
1945 m. rugpjūčio 29 d. tėvai ir sesuo Irena buvo ištremti į Šiaurę.
1945 m. rugsėjo 12 d. nelygioje kovoje su rusų kariuomene Prano akivaizdoje žuvo brolis Vytautas-Rimgaudas.
Nuo 1945 m, spalio 7 d., žuvus vadui kpt. Jurgiui Vaičiui, likęs gyvas Pranas subūrė išsisklaidžiusius kovotojus, pakeitė LLA „Vanagai“ pavadinimą į „Dr. Vinco Kudirkos“ kuopą, vėliau rinktinę, slapyvardį „Šarūnas“ pakeitė į „Gintaras“.
1946 m, lapkričio 22 d. suimta sesuo Birutė, slp. Skirmutė.
Skaityti daugiau: TRUMPA PRANO RUNO BIOGRAFIJA

Partizanų susitikimas Kušlių miške 1947 m. Pirmoje eilėje: Juozas Paškonis-Ąžuolas, neatpažintas, Antanas Kazakevičius, Pranas Kemeklis-Tėvas, neatpažintas, Ignas Klibas-Tėvukas, Balys Kazlauskas-Bijūnas. Antroje eilėje: Julius Sirutis-Eimutis, Petras Miškinis-Šarūnas, Jurgis Gudas, neatpažintas, Balys Žukauskas-Žaibas, neatpažintas. Trečioje eilėje: Leonas Dubinskas, Matas Paškonis-Don Kichotas, Stasys Gimbutis-Rūkas, Vladas Karosas-Vilkas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vytautas Velėniškis, Jurgis Čižius-Tigras, Pranas Urbonavičius-Dėdė, neatpažintas, Juozas Kemeklis-Rokas-Rimtutis, neatpažintas, Vytautas Baltrūnas. Fotografuota Stasio Indrašiaus
Šaltinis: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m/3650-nematomais-takais

Algimanto apygardos Margio rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rokas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vladas Karosas-Vilkas, Pranas Urbonavičius-Dėdė, Petras Miškinis-Šarūnas, Pranas Kemeklis-Tėvas, Stasys Gimbutis-Tarzanas (GAM)
Skaityti daugiau: Partizanas Pranas Kemeklis-Tėvas
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo ryšių įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas (VŽM)

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanų šeima: Vytautas Magyla-Vairas, Bronė Matuliauskaitė-Rožė (VŽM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas, nužudytas 1950 06 14
MAGYLA Vytautas, Juozo-Vairas, Sakalas, gim. 1924 m. Mogylų k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas. Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų) srities štabo ryšių įgaliotinis. Žuvo 1950 m. netoli Vajėšių k., Anykščių apyl.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Birželio 14-15 d. žuvę partizanai
P. DIRKIS
Visos tautos su pagarba prisimena didžius istorinius įvykius. Tačiau ne visi istoriniai įvykiai yra džiaugsmingi. Yra tokių, kurie žmogaus skausmo niekada nenuslopins. Tokiems įvykiams tenka priskirti 1941 m. birželio mėnesio 14-21 dienas, kada Lietuvoje vyko masiniai trėmimai išvežimai ir žudynės.
Nakties metu prikelti iš miego nekalti žmonės, vaikai ir kūdikiai, ligonys bei nėščios moterys, smurtu ir žiauraus enkavedisto jėga buvo plėšiami iš nuosavų namų ir butų. Šautuvų buožėmis daužomi ir kojomis spardomi jie buvo stumiami į laukiančius jų sunkvežimius. Klyksmas ir šauksmas vaikų atplėštų nuo tėvų, senelių dejavimai, ligonių vaitojimai ir motinų ašaros skrodė vasaros naktų tylą.
Plėšiami iš savo gimtinės ir artimųjų tarpo Lietuvos žmonės kentėjo fizines ir dvasines kančias; alkani, be duonos kąsnio, ištroškę, be vandens lašo, jie mirė pritrūkę oro geležiniuose vagonuose užkalti. Veltui jie šaukėsi pagalbos, vieton jos jie prisišaukdavo raudonojo žudiko kulką ar smūgį.
Areštų, kalėjimų, tardymų kamerų ir šaudymo kančias jie iškentė. Jų vardus tepuošia garbės aureolė. Ištremtieji į Sibirą ir spygliuotų tvorų atskirti nuo pasaulio, tapo vergais ir taip iki mirties jie kenčia badą, šaltį, paniekinimą ir kol jų širdys plaks juos lydės neišpasakytos baimės ir rūpesčio jausmas.
Prisimindami masinius vežimus ir komunistinį terorą Lietuvoje susiduriame ir su kitu įvykiu tuo pačiu metu, būtent: su Lietuvių tautos sukilimu prieš raudonuosius rusus. Šis istorinis įvykis išryškino būdingą lietuvių bruožą, kuris pasireiškia tik didelio sukrėtimo metu. Sukilimo metu nebuvo politinių skirtumu ne tik kovojančiose gretose bet ir visuomenės sluoksniuose. Tada buvome viena didelė šeima, siekianti vieno ir to paties visiems tikslo. Išgirdus pranešimą apie Lietuvos laisvės atstatymą, viso krašto gyventojai, tarytum didžiulis choras, iš džiaugsmo verkdami, giedojo Lietuvos Himną, keldami trispalves vėliavas miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir net miškuose.
Tie liūdnieji ir tie džiugūs prisiminimai, minint tuos baisiai skaudžius įvykius ir didžius apsireiškimus, turėtų mus ir dabar išeivijoje gyvenančius, panašiai apjungti vienybės skraiste ir vieningomis gretomis mus vesti prie vienintelio šiandien mūsų bendro tikslo — atvadavimo pavergtos Lietuvos.

Tremtinių stovykla Sibire, apsupta spygliuotų vielų tvora ir saugoma sargybų bokštų

1941 m. birželio 26 d. komunistų išžudytų aukų lavonais išklotas Pravieniškių vergų stovyklos kiemas

Lietuviai laisvuose Vakaruose protestuoja prieš komunistinės Rusijos teroru Lietuvoje. (Clevelando Ramovės sk. nariai Januškevičius ir Budrys piketuoja rusų žurnalistus, 1955 m. spalių mėn.) V. Bacevičiaus nuotr.

Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas, LLKS tarybos prezidiumo sekretorius Antanas Bakšys-Germantas, Klajūnas, Senis.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Antanas Bakšys gimė 1923 m. birželio 13 d. Raseiniuose Antano Bakšio ir Jozefos Radavičytės (taip dokumente)-Bakšienės šeimoje 1. Tėvas dirbo batsiuviu, mama – siuvėja. Kartu augo sesuo Zita (g. 1929 m. kovo 19 d.). Mokėsi Raseinių gimnazijoje.
Brandos atestatą gavo 1941 m. pavasarį. 2-ojo pasaulinio karo metais dirbo Raseinių aps. viršininko sekretoriumi. 1944 m. vasario 16 d. A. Bakšys savanoriu įstojo į gen.P. Plechavičiaus įkurtą Lietuvos vietinę rinktinę Marijampolėje. 1944 m. gegužės 15 d. naciams rinktinę išformavus, grįžo į gimtinę.
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, gyveno pas tėvus Raseinių aps. Viduklės vls. Anžilių k. Nuo 1944 m. spalio mėn. dirbo mokytoju Raseinių aps. Raseinių vls. Gervinių k. pradžios mokykloje. 1944 m. gruodžio 23 d. mirė tėvas. Po jo mirties A. Bakšys persikėlė mokytojauti į Minionių pradžios mokyklą.
1945 m. kovo 4 d. buvo suimtas ir įkalintas Vokietijoje, tačiau nesudarius bylos išvežtas į Pamaskvio anglies baseino Tulos kasyklas. 1946 m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais sėkmingai pabėgo. Tolimąjį atstumą jie įveikė keliaudami pėsčiomis ir prekiniais traukiniais. Pasiekę Lietuvą, prisiglaudė Raseinių gydytojo Kazlausko bute. Jam pavyko gauti karinį bilietą, pasą ir jau rudenį pradėjo mokytojauti Raseinių gimnazijoje. Užmezgė ryšius su partizanais.
1947 m. rudenį A. Bakšys vėl buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Per tardymus jam išsukta dešinė ranka. Gyventi nuolat sekamam darėsi nepakeliama ir tų pačių metų lapkritį jis ryžtingai apsisprendė pasitraukti iš legalaus gyvenimo – tapo Jungtinės Kęstučio apygardos partizanu.
Iš partizanų A. Bakšys išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu ir autoritetu, todėl netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, 1949 m. birželio mėn. – Kęstučio apygardos vadu, o 1951 m. gegužės mėn. – Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadu.
Skaityti daugiau: Antanas Bakšys-Germantas, Klajūnas, Senis (1923 06 13–1953 01 17)