Knygos negimsta sub specie aeternitatis. Kiekvienas autorius rašo, veikiamas įvairių, kartais nesąmoningų rūpesčių ir aplinkybių. Ir šios knygos gimimo aplinkybės paliko savo požymius. Nutariau rašyti knygą apie partizanus, skatinamas pesimizmo bei pareigos jausmo. Kai prie jos pradėjau rimčiau dirbti, išeivijos jėgos blėso, Lietuvoje reakcija stiprėjo, inteligentija atrodė palūžusi ir prisitaikiusi prie ideologijos tarnaitės vaidmens. Tada nebuvo nei mažiausios tikimybės Lietuvoje rašyti objektyvią knygą apie pokario metų pasipriešinimą, nei realių vilčių, kad reikalingi archyvai taps prieinami. Buvo atgrasu galvoti, kad tokie "istorikai”, kaip Jermalavičius, Laurinaitis ir kiti tars pirmutinį ir paskutinį žodį apie vieną reikšmingiausių momentų mūsų tautos istorijoje.

Didelį rūpestį kėlė tai, kad po ilgų tarybinės propagandos dešimtmečių valdžios peršamas partizanų kovų vaizdas vis giliau šaknijosi tautos sąmonėje. Jei išeivijoje tik pavieniai asmenys kalbėdavo apie pilietinį karą, kuriame partizanai esą atstovavo tautiškumui, komunistai socialinei pažangai, tai Lietuvoje plito nuomonė, kad partizanai buvo banditai, kurie tik žudė nekaltus žmones. Daugelis Lietuvoje dabar aiškina visada buvę nepriklausomybės šalininkai ir puikiai žinoję, jog partizanai kovojo už Lietuvos laisvę. Girdi, prieš ketverius metus jie galvojo taip, kaip galvoja dabar, tik negalėjo reikšti šių minčių dėl gerai žinomų priežasčių. Nemanau, kad tai tiesa. Nors ir nelabai įtikimi, komunistų propagandistų štampai bei trafaretai neturėjo varžovų ir per laiką užvaldė žmonių galvojimą. Daugelis tarybinių žmonių tarybiškai galvojo. 1988m. prasidėjęs atgimimas tarpsniais kūrė naują tautinę ir istorinę savimonę ir savo ruožtu buvo jų veikiamas, kol buvo pasiektas dabartinis tautinio sąmoningumo lygis. Jo anksčiau nebūta, kaip ir nebuvo jokio subrendusio ir plačiai paplitusio pasaulėvaizdžio, kurio prasiveržimą vos sulaikė griežta cenzūra.

Taikydamas knygą Lietuvos skaitytojams, jutau reikalą nagrinėti dalį tų klausimų ir reiškinių, kuriuos iškėlė komunistų istorikai, atskleisti jų prielaidų ir metodologijos trūkumus. Tad reikėjo filosofijos ir sociologijos požiūriu aptarti vidaus karų specifiką, parodyti, kad Lietu oje ne vyko nei pilietinis karas, nei klasių kova, kad partizanai nebuvo teroristai, nors ir vartodavo smurtą prieš gyventojus, Įstatydamas partizanų kovas į lyginamąjį foną, stengiausi įrodyti, kad Lietuvoje vyko pasipriešinimas okupantui bei apibūdinti ypatingas Lietuvos sąlygas, kurios lėmė specifišką partizanų kovų pobūdį. Dabar trumpinčiau šią analizę, nes tiek įtikinėti nebereikia.

Noras grumtis su egzistuojančia problematika vertė plačiai nagrinėti partizanų smurto veiksmus. Žinojau, kad dėl to susilauksiu kritikos už tariamą partizanų juodinimą, ir ne tik išeivijoje. Supratau, kad viešai prieinami duomenys, kuriuos vartojau, nebuvo nei pilni, nei objektyvūs, kad buvo sąmoninga atranka, kuria buvo siekiama sukompromituoti partizanus bei patvirtinti išankstinę tezę apie jų nuožmumą. Mano analizė buvo neišvengiamai vienašališka, juo labiau, kad neturėjau konkrečių duomenų apie “liaudies gynėjų” smurtą. Iš rašytojų užuominų ir kitos medžiagos buvo aišku, kad daugiausia nelietuvių vadovaujami stribai buvo tautos nekenčiami ne vien kaip kolaborantai, bet ir dėl plėšikavimo, grasinimų, trėmimų vykdymo ir žudymų. Bet konkrečių duomenų - datų, vietovių, aukų ir budelių pavardžių - neturėjau, tad lyginti partizanų ir “liaudies gynėjų"smurto vartojimo negalėjau. Tačiau tylomis praeiti partizanų vykdomas mirties bausmes neleido reikalas geriau suprasti tą klausimą, kurį partizanų vadas Adolfas Ramanauskas -"Vanagas ” vadina pačiu opiausiu, bei įsitikinimas, kad nevalia vieno mito keisti kitu. Be to, nors ir iškreiptas, nužudytųjų sąrašas, savo gausa toli pralenkiantis kitos rūšies duomenis, leido kelti ir iš dalies atsakyti į klausimus dėl partizanų veiklos intensyvumo pokyčių, drausmės, atskirų dalinių pavaldumo aukštesnei partizanų vadovybei ir taip toliau. Pvz., skirtingas mirties bausmių pobūdis Varėnos ir Lazdijų apskrityje rodo ne tik tai, kad Lazdijuose kova buvo gerokai nuožmesnė, bet ir tai, kad vietos dalinių vadai labiau negu Dzūkijos “A" apygardos vadovybė lėmė pasipriešinimo pobūdį.

Normaliai įsijungimas į egzistuojančių problemų ratą kausto vaizduotę ir riboja galimybes šviežiai pažvelgti į problematiką, šiuo atveju pavojus buvo palyginti mažas, nes tarybiniai istorikai rimtai netraktavo savųjų tezių, jas laikydami ne provizorinėmis hipotezėmis, kurias reikia keisti ir tikslinti naujų duomenų ar modelių šviesoje, bet anapus kritikos apreikšta tiesa. Vis dėlto šiai problematikai skirta vieta mažino galimybes nagrinėti kitus svarbius reikalus, pavyzdžiui, partizanų dainas ir pasipriešinimo keliamas dorovės dilemas. Tai, kad partizanų dainos paplito po visą šalį, o stribų dainų nebuvo, daug pasako apie gyventojų nuostatas: priešo dainos nedainuojamos. Kompetentinga dainų analizė leistų geriau suprasti kovotojų pasaulėjautą ir lūkesčius, padėtų atskleisti tuos partizanų gyvenimo aspektus, kuriuos nustelbia dėmesys “gyvenimui po žeme” ir kovos veiksmams. Dorovinė problematika yra ne mažiau svarbi. Neracionalu siekti tikslo be ryžto vartoti reikalingas priemones. Pasipriešinimas būtų buvęs dar beviltiškesnis, jei partizanai nebūtų pajėgę priversti gyventojų vykdyti jų nurodymus ir bausti šnipus bei išdavikus. Tačiau kai kurie veiksmai yra kone visada doroviškai smerktini. Nelengva išlaikyti pusiausvyrą tarp būtinų veiksmų ir doroviškai neperžengiamų ribų. Pasipriešinimo vertinimas daug priklauso nuo kovotojų sugebėjimo rasti šią pusiausvyrą, ypač atsižvelgus į tai, kad partizanai pabrėždavo savo katalikiškumą bei dorovinį pranašumą prieš komunistus. Ketinu ateityje rūpestingiau svarstyti dorovės klausimą.

Esu girdėjęs priekaištų, kad knygą rengiau be tinkamų archyvų ir rėmiausi komunistų medžiaga. Neturėjau nei idealių sąlygų, nei visų reikalingų duomenų, bet kiek istorikų juos turi? Nemanau, kad priekaištai turėtų tvirtą pagrindą. Pirma, rašiau apie pasipriešinimą terorui šiame šimtmetyje Europos šalyje, ne apie kokį nors vienkartinį aistrų išsiliejimą neatmenamais laikais egzotiškame krašte. Tad buvo lyginamosios medžiagos. Šalia komunistų paskelbtų duomenų galėjau prieiti prie Juozo Lukšos archyvo bei kitų dokumentų, kuriuos išnašose ne visada nurodydavau. Žinių pakako. Viduramžių žinovai džiaugtųsi, turėdami mažą dalį tos medžiagos, kurią aš turėjau. Antra, nevalia visiškai nuvertinti komunistų paskelbtų duomenų. Knygoje atkreipiu dėmesį į vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, Adolfo Kubiliaus, Jono Semaškos ir kitų vadų parodymus. Neseniai atrasti Adolfo Ramanausko atsiminimai ‘‘Partizanų gretose" rodo Antano Kulikausko ir kai kurių kitų Pietų Lietuvos partizanų parodymų tikslumą. Ir tai nenuostabu. Juk saugumiečiai buvo partizanų veiklos “ekspertai", dažnai turėjo daugiau duomenų negu partizanų vadai, tad, privertę žmogų duoti parodymus, galėjo iš tardomojo reikalauti tiesos ir, reikalui esant, patys tikslinti juos. Problemų sukelia ne tiek skelbiamos medžiagos patikimumas - saugumo archyvuose yra nepaprastai vertingų ir tikslių duomenų - kiek jos tendencinga atranka. Lietuvių kovų su kryžiuočiais istorija remiasi kryžiuočių šaltiniais, bet vien dėl to ji nėra atmetama. Trečia, stengiausi rasti pusiausvyrą tarp pedantiško empirizmo ir apibendrinimo aistros, nepasiduoti pagundai perdėti aktyvių partizanų, žuvusių kovotojų arba jų priešų skaičių. Vis dėlto neišvengiau kai kurių netikslumų. Pvz., knygoje teigiau, kad 1948 m. gegužės mėnesį buvo ištremta 80,000 žmonių. Bet straipsniuose ‘‘The Collectivisation of Lithuanian Agriculture, 1944-1950” žurnale Soviet Studies, 1988, Nr.3, ir “Kovos su vadinamaisiais buožėmis". Lietuvių kuItūros institutas. Suvažiavimo darbai, 1987, vartodamas kitą apskaičiavimo būdą, tvirtinau, kad gal tik 40,000 nukentėjo. Dabar oficialiai skelbiama, kad nukentėjo 39,482. Šiuo atveju oficialūs duomenys yra gana įtikimi, bet dažnai reikia juos skeptiškai priimti.

Dabar atkasami partizanų archyvai, leidiniai bei atsiminimai. Spauda, ypač Sąjūdžio rajonų leidiniai, skelbia naujų žinių apie stribų ir saugumiečių siautėjimą bei žuvusius kovotojus. Itin vertingų pasakojimų pasirodė Panevėžio Laisvo žodžio serijoje “Niekšams tylint, broliams raudant”, kurioje, be kita ko, nuvainikuojamas stribas Juozas Ramonas. Likę gyvi kovotojai ir žuvusiųjų šeimų nariai pradeda viešai kalbėti apie partizanų veikimą. Visi šie užrašai su laiku atneš daug reikalingos šviesos.

Nepaprastai svarbūs yra jau minėti Ramanausko atsiminimai, daugeliu atžvilgių prilygstantys Juozo Lukšos veikalui. Ramanauskas dalykiškai, be jokio romantizavimo, šiek tiek minoriškai vaizduoja Dzūkijos partizanų gyvenimą, ypač 1945-1946 m., rašo apie pastangas sukurti vadovaujančius organus, nors ir reikšdamas abejonių dėl šio užmojo. Atsiminimų leidėjas Laisvės kovų archyvas ketina spausdinti atrastus Tauro apygardos archyvus bei kitą medžiagą. Spaudai rengiami buvusio BDPS pirmininko Vinco Selioko atsiminimai. Apie Didžiosios kovos apygardos veiklą pasakoja jos štabo viršininkas B. Trakimas -“Genelis”. Galima tik viltis, kad prabils ir likę gyvi Aukštaitijos partizanai, nes jų kovos yra tikra legendų gaubiama terra incognita. Bet reikia prisiminti, kad atsiminimai nėra atsiminimams lygūs. Ceteris paribus atsiminimai, parašyti, kovoms tebevykstant, bus autentiškesni ir tikslesni negu tie, kurie rašomi dabar. Atkasti partizanų archyvai padės atsverti vaizduotės polėkius ar atminties spragas.

Saugumo archyvai lieka kone svarbiausiu dar nepanaudojamu partizanų kovų tyrimo šaltiniu. Ten laikomi paimti partizanų archyvai, išgauti suimtųjų parodymai bei pirmųjų "partizanų žinovų studijų” rezultatai, tai yra metų metus su partizanais kovojusių operatyvinių darbuotojų raportai. Šių raportų reikšmės nereikia menkinti, nes, remiantis jais, buvo infiltruojami ir naikinami partizanų daliniai. Antra vertus, nereikia pasiduoti pagundai laikyti tikru pinigu mėgstamiausias tezes patvirtinančią medžiagą. Antai Eugenijus Grunskis Literatūroje ir mene pasikliauja NKVD divizijos generolo Vetrovo ir kitų saugumiečių pranešimais apie nukautųjų partizanų ir sunaikintų dalinių skaičių. Prisimenant tarybinį polinkį viršyti planą bei saugumo norą pabrėžti savo svarbą, reikia manyti, kad ne vieną “sunaikintų banditų gaują ” sudarė netikėtai užklupti ir sušaudyti nuo mobilizacijos besislepiantys kaimo vaikinai, kurių gal kas penktas turėjo ginklą. Nereikia sekti stalinistų pavyzdžiu ir laikyti šias nekaltų baudėjų aukas partizanais. Tikri partizanai nebuvo ir didesnė dalis tų 40,000 vyrų. neva išėjusių iš miško iki 1946 m. pavasario. Kad tiek partizanų niekada nebuvo, galima įsitikinti, perskaičius Lukšą ar Ramanauską arba bent minutėlę pagalvojus, kur slapstėsi šie vyrai ir kas juos maitino.

Saugumo dokumentai yra nepatikimi ir kitais atžvilgiais. Kartais mažinamas nukentėjusiųjų skaičius. Antai skelbiami 1946 m. trėmimų skaičiai, esą išvežta tik 2,082 žmonės (Tiesa, 1988. V.5), yra absurdiškai maži, prisiminus, kad tų metų vasario mėn. buvo paskelbta Bartašiūno ”amnestija”, kurioje aiškiai buvo grasinama partizanų šeimoms. Net taikos metais du tūkstančiai žmonių buvo per mažas derlius tauriesicms čekistams! Pradėjus atviriau rašyti apie komunistų terorą, tuojau paskelbta, kad partizanai nužudė ne 13,000 žmonių, kaip buvo skelbiama kone tris dešimtmečius, bet 25,000. Vien naujų skaičiavimų skelbimas kelia abejonių, juo labiau, kad neaiškinama, kodėl anksčiau padaryta tokia didelė klaida. Neabejoju, kad pokario metais 25,000 žmonių buvo nužudyta. Tačiau nauji duomenys apie Klepočius, Giedraičius ir kitus nuniokotus kaimus, Sokolovo ir kitų NKVD provokatorių dalinių bei stribų siautėjimą vis didina įsitikinimą, kad neproporcingai daug žmonių nužudė komunistai. Kaip ir tada, taip ir dabar atsakomybė suverčiama partizanams. Provizoriškai siūlyčiau šias dvi taisykles: (I) jei apytikriai pilnuose partizanų apygardos archyvuose nėra mirties nuosprendžio, pravartu kaltininkų ieškoti kitur, (2) jei didesnė žmonių grupė nužudyta prieš 1946 m. vasarą, tai veikiausiai atsakingi valdžios daliniai.

Naujai skelbiama medžiaga nepaneigia pagrindinių knygos tezių, kai kurias jų net labiau patvirtina. Tarybinis teroras, kurį laikiau pagrindine pasipriešinimą sukeliančia priežastimi, buvo net baisesnis negu įsivaizdavau. Ir visais atžvilgiais. Mobilizacijos daliniai gaudė žmones be jokio pasigailėjimo. Šios siaubingos medžioklės, suvariusios tūkstančius žmonių į miškus, kone visai tautai dar kartą patvirtino, kad komunistai Lietuvoje buvo nuožmesni už nacius (išskyrus žydų atžvilgiu). Nežaboto stribų ir NKVD siautėjimo bei trėmimų poveikį didino žmonių supratimas, kad tam pritaria valdžia. Masinių informacijos priemonių pastangos pragarą vaizduoti rojumi turėjo galutinai įtikinti žmones, dar nepripratusius prie viešo melo ir veidmainiavimo, kad niekur neverta ieškoti teisingumo arba prieglaudos, išskyrus partizanus. Knygoje nepakankamai pabrėžiau psichologinį visuotinio melo poveikį, stiprinant žmonių bejėgiškumo jausmą.

Naujos publikacijos nepaneigė daugelio kitų knygos teiginių. Mano apskaičiavimai dėl partizanų, suimtųjų ir ištremtųjų skaičiaus buvo gerokai mažesni negu daugelio kitų išeivijos tyrinėtojų. Šiuo atžvilgiu neklydau. Nematau reikalo keisti centrinės partizanų vadovybės kūrimo, bendro pasipriešinimo eigos ir kovos specifikos aptarimo. Daug didelių mūšių su priešų daliniais nebuvo. Šnipų išaiškinimas ir jų baudimu, deja, turėjo didelę svarbą, nes valdžia klasta, žmonių verbavimu ir partizanų gretų infiltravimu stengėsi palaužti pasipriešinimą. Pasiteisino ir skepticizmas dėl vadinamosios pasyviosios rezistencijos įtakos. Apie tai rašiau straipsnyje "Lietuvos pasipriešinimo istorijos klystkeliais”, Aidai, 1983, Nr. 5.

Bet tai toli gražu nereiškia, kad dabar rašyčiau tą pačią knygą. Kai kuriomis dalimis esu nepatenkintas, pvz., priedu "Kas buvo tie “buožės"?” Kitas dalis, kaip žemės ūkio politikos aptarimą, gerokai paredaguočiau, nors pagrindiniai bruožai nepaneigiami ir nėra daug naujų žinių. Minėtuose straipsniuose mėginau tai padaryti. Nauja medžiaga padės aptarti atskirų rinktinių veikimą ir jų tarpusavio ryšius. Tik pradedama rinkti žinias apie NKVD ir kariuomenės dalinius. Būtina sudaryti išsamų garnizonų sąrašą. Nors daug rašoma apie tremtinius, nėra nė vieno apibendrinančio straipsnio apie suimtuosius, kurių irgi būta dešimtys tūkstančių. Partizanų spauda ir pasyvioji rezistencija laukia savo tyrinėtojo. Reikia studijos apie Aukštaitijos partizanus, pirmuosius stojusius į kovą ir pirmuosius nukentėjusius. Darbo liko daug, bet jis be galo prasmingas. Partizanų kovos yra precedento neturįs momentas tautos gyvenime, įrodęs, kad per dvidešimt dvejus laisvės metus nepriklausomybės ilgesys tapo nenuslopinamu tautos poreikiu.

Knygos aplankas dail. PRANO LAPĖS
Copyright by Į Laisvę fondas
lietuviškai kultūrai ugdyti 1987

Šią knygą skiriu savo Motinai,
sunkiomis gyvenimo sąlygomis kitiems
lengvinusiai kelią.

Žinomas prancūzų istorikas E. Le Roy Ladurie rašo, kad kiekvienas istorikas, suteikęs tvirtą teorinį pagrindą nagrinėjamai problemai, po kiek laiko turi pradėti skaičiuoti turimus atitinkamus duomenis, kad galėtų nustatyti, ar tiriamas įvykis yra atsitiktinis ir vienkartinis, ar būdingas ir dėsningas reiškinys. Su šiuo tvirtinimu negalima ginčytis, bet, deja, paskelbta labai mažai medžiagos, reikalingos tiksliau atsakyti į bent dalį svarbiausių klausimų apie partizanų kovas. Sovietinė spauda išspausdino sąrašus žmonių, kuriuos partizanai nužudę, ir juos panagrinėjus galima prieiti provizorinių, bet įdomių išvadų. Bet kitus svarbesnius reikalus gaubia kone absoliuti tyla. Jei žinotume partizanų ir jų rėmėjų, suimtų ir ištremtų gyventojų, valdžios pareigūnų ir stribų socialinę sudėtį ir kilmę, galėtume su didesniu pasitikėjimu spręsti, ar Lietuvoje vyko klasių kova, ar pilietinis karas. Tie duomenys gal laikomi saugumo archyvuose, bet dabartinėmis sąlygomis jie neprieinami net partijos numylėtiems istorikams. Žinių trūkumai labai dideli. Nepaskelbti duomenys apie Lietuvoje veikusius saugumo ir reguliarios kariuomenės dalinius, kuriose kovos operacijose jie dalyvavo, kiek jos narių žuvo kovose su partizanais. Tokie faktai daug ką pasakytų apie pasipriešinimo apimtį ir valdžios priemones jam nuslopinti. Negalima net apytikriai nustatyti, kiek iš viso buvo partizanų ir kiek jų žuvo. Nežinia, ar 1946 m. buvo 30,000 kovotojų, ar tik 10,000. Tad net nemėginu atsakyti šių klausimų, nors suprantu jų ypatingą reikšmę.

Trūksta duomenų ir nėra realių vilčių, kad archyvai artimiausiu laiku būtų atidaryti. Iš tiesų Lietuvos komunistų partijos vadovybė per pastaruosius metus vis labiau pabrėžia, kad būtina pokario metų istorija vaizduoti iš klasinių ir partinių pozicijų. 1982 m. balandžio 16 d, LKP CK plenume ideologinis sekretorius L, Šepetys skundėsi, kad kai kurie rašytojai šmeižia prieš partizanus kovojusius santvarkos rėmėjus, o 1983 m. birželio 30 d, kitame CK plenume pirmasis sekretorius P. Griškevičius priekaištavo rašytojams, kad jie nutolsta nuo istorinės tiesos, vaizduodami žemės ūkio sukolektyvinimą. Oficialioji Lietuvos spauda vis kelia stribų vaidmenį partizanų kovose, net klastodama faktus. Be to, objektyvus partizanų kovų vaizdavimas nesuderinamas su daugeliu svarbiausių partijos tvirtinimų dėl lietuvių tautos nusistatymo komunistų santvarkos ir Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Todėl negalima tikėtis, kad ateinančiame dešimtmetyje būtų paskelbta reikšmingų nauju duomenų ir kad saugumo archyvai pasidarytų istorikams prieinami.

Vis dėlto yra gana daug medžiagos apie partizanų kovas, gerokai daugiau negu jos turi daugelio laikotarpių istorikai, sugebėję sukurti įtikinamą savo studijuojamų epochų vaizdą, ir tikrai pakankamai nustatyti bendruosius pasipriešinimo ir partizanų kovos bruožus. Didžioji šios medžiagos dalis buvo paskelbta prieš 15-25 metus, bet išeivijos istorikai nėra jos nei detaliau panagrinėję, nei bandę sukurti labiau sintetišką laikotarpio vaizdą. Šis veikalas yra mėginimas šią spragą užpildyti.

Norėčiau padaryti keletą pastabų dėl knygos turinio. Aš sąmoningai vengiau dalies temų, kurios plačiau žinomos ir kitų jau aprašytos. Tad knygoje nėra atskirų partizanų vadų biografijų ir detalesnių mūšių aprašymų su žuvusių partizanų ir jų priešų skaičiais. Nemėginau trumpai aptarti ar bent paminėti visų žinomų partizanų dalinių veiklą ir sudėtį. Tai reikalautų atskiro veikalo. Daugiau dėmesio skyriau teoriniams klausimams, kurie man asmeniškai arčiau širdies ir per mažai svarstomi. Trečiasis knygos skyrius apie priežastis, dėl kurių jaunimas stojo į partizanus, sudaro knygos teorinę šerdį ir paaiškina, kodėl aš skyriau nemaža dėmesio reikalams, kurie pirmu žvilgsniu gali atrodyti šalutiniais klausimais. Dešimtame skyriuje ir keliuose prieduose smulkiau panagrinėjau kai kurias problemas, stengdamasis gal ir nesėkmingai, parodyti kokio pobūdžio analizė reikalinga, siekiant geriau suprasti partizanų kovas. Tiems, kuriems nerūpi teoriniai svarstymai, siūlau perskaityti 5-8 skyrius, kuriuose apibūdinau partizanų kovų raidą, pastangas susivienyti ir kasdieninį partizanų gyvenimą.

Kelios pastabos dėl išnašų. Vietoj įprastų išnašų puslapio ar skyriaus gale aš pritaikiau Vakarų mokslinėje literatūroje vartojamą sistemą. Bibliografijoje knygos pabaigoje išvardiju vartotą literatūrą, kiekvienai knygai ir straipsniui paskirdamas numerį. Atitinkamoje teksto vietoje šaltinis nurodomas skliausteliuose. Dažniausiai pirmasis numeris skliausteliuose nurodo veikalą ar straipsnį, o numeriai po dvitaškio — veikalo puslapius. Kabliataškis vartojamas atskirti šaltinius. Bibliografijoje nepaminėta spaudoje nepaskelbta ir iš Lietuvos gauta archyvinė medžiaga.

Norėčiau padėkoti Į Laisvę fondui ir jos pirmininkui dr. Kaziui Ambrozaičiui už paramą ir nutarimą išleisti šią knygą. Esu dėkingas buvusiam partizanui Vytautui Svilui, Kęstučiui Jokubynui, dr. K. Čeginskui ir kitiems už suteiktas žinias. Brolis Saulius padėjo parengti dešimto skyriaus lenteles, o ponia Alina Grinienė perrašė didesnę juodraščio dalį, pataisydama ir likusias kalbos klaidas.

Apie Lietuvos partizanų kovas ir Lietuvoje, ir išeivijoje paskelbta labai maža dokumentinės medžiagos. Išeivijoje jos daug ir nėra, o pagrindiniai archyvai Lietuvoje sunkiai prieinami net ištikimiausiems sovietų istorikams ir propagandistams. Istorinė ir žurnalistinė literatūra irgi palyginti negausi, dažnai nelabai aukštos kokybės, pilna prieštaravimų ir netikslumų. Svarbiausios išeivijos mokslininkų studijos buvo parašytos, kada keli svarbūs sovietiniai dokumentų rinkiniai dar nebuvo išspausdinti. Lietuvoje partizanų kovų klausimu paskelbta tik keletas rimtesnių veikalų, kurie tačiau iš esmės kartoja seną partijos interpretaciją, papildydami ją naujesniais faktais.

Juozo Lukšos ,,Daumanto” atsiminimai Partizanai tebėra svarbiausias šaltinis apie partizanų veikimą iki 1947 m. pabaigos. Mėginimai jį ir jo atsiminimus diskredituoti ir nuvertinti lieka neįtikinami. Lukšos atsiminimai yra ypatingi trimis atžvilgiais. Pirma, Lukša turėjo neeilinius rašytojo gabumus, pajėgdamas smulkiai aprašyti susirėmimą su valdžios daliniais ir keliais sakiniais aptarti tokius reikšmingus įvykius, kaip Tauro apygardos steigimą. Antra, Lukšos pergyvenimų diapazonas gerokai platesnis negu daugelio partizanų. Jis palaikė ryšius su pasyviąja rezistencija ir užsieniu, ėjo atsakingas pareigas, dalyvavo mūšiuose su priešu, tad turėjo ir apie ką rašyti. Trečia, Lukša parašė savo atsiminimus, partizanų kovoms tebevykstant. Tad jis rašo kaip tiesioginis įvykių dalyvis, perduodamas tuometines partizanų nuotaikas ir lūkesčius, atskleisdamas, kaip jie vaizdavosi tikrovę ir savo užduotis. Nėra tų vėlesnių permąstymų ir naujų interpretacijų, būdingų autoriams, kurie rašo savo atsiminimus, praėjus 20 ar 30 metų. Galima nepritarti kai kurioms Lukšos nuomonėms, bet jos yra autentiškos ir atskleidžia ne tik jo, bet ir daugelio kitų partizanų galvojimą.

Lukša vaizduoja partizanų gyvenimą su šiek tiek romantikos, bet jis nenutyli partizanų teismų ir valdžios šalininkų naikinimo. Jo knyga ir neseniai išleistas straipsnis ,,MGB pinklės Lietuvos rezistencijoje” turi labai svarbių duomenų apie partizanų pastangas sukurti vieningą rezistencijos centrą. Rašydamas, partizanų kovoms tebevykstant, jis sąmoningai pakeitė kai kurias datas, kovotojų vardus bei vietovių pavadinimus. Pavyzdžiui, Lukša vadinamajame rakte į Partizanus pripažino sudramatinęs partizanų prasiveržimą į Lenkiją (1:391-395). Nė vienas iš partizanų nežuvo, o sužeistasis Kariūnas per tris savaites pasveiko. Lukšai šmeižti skirtoje knygoje susidūrimas pasienyje vaizduojamas pagal Lukšos pasakojimą, tad matyti, kad sovietiniai autoriai neturėjo jokių kitų duomenų (36:43-45). Kitais atvejais jis rašė apie įvykius, kurių pats nepergyveno, bet girdėjo iš kitų partizanų. Tad yra kai kurių netikslumų.

Pasakodamas, kaip moksleivis Šarūnas nušovė tardytoją Greisą, Lukša rašo, kad Šarūnas savo bute laikė pistoletą, nors iš tiesų jis jį kasdien nešdavosi į gimnaziją (Tai man pasakė Šarūno klasės draugas Kęstutis Jokubynas) (1:276-277). Aplamai Lukšos teigimus patvirtina kitur paskelbti duomenys, ir jo knyga sudaro svarbų pagrindą partizanų kovoms suprasti.

1946-1949 m. partizanams pasisekė per ryšininkus ir kitomis priemonėmis į Vakarus persiųsti vertingos medžiagos; partizanų laikraščių, nužudytų ir ištremtų lietuvių sąrašų, partizanų vadovybės įsakymų, rinkimų ir trėmimų aprašymų. Dalis šios medžiagos paskelbta. S. Žymantas dviejuose straipsniuose (209;211) įdomiai aptarė partizanų spaudą, nors jis autentiškais leidiniais laikė du bolševikų agento Markulio kūrinius BDPS direktyvinį biuletenį ir Kovą. Kai kurie dokumentai išspausdinti kaip priedai Lukšos atsiminimuose, o dar kiti BDPS Užsienio delegatūros biuleteniuose. Yra ir nepaskelbtų partizanų vadovybės pranešimų, kuriuos panaudojau.

Visai kitaip reikia vertinti per Joną Deksnį po 1949 m. gautus vadinamosios pasyviosios rezistencijos raštiškus pranešimus ir jos „įgaliotinių” raportus. Deksnys tuo metu dirbo sovietiniam saugumui, o pranešimų tikslas buvo juodinti partizanus bei kurstyti nesantaiką išeivijoje. Bent vienas toks „įgaliotinis” Vakarų saugumui prisipažino esąs komunistų agentas. Tad šių pranešimų vertė yra labai ribota, nors yra ir teisingų duomenų. Antai, pranešime apie partizanų padėtį 1952 m. gana tiksliai aptarta pagrindinių partizanų vienetų struktūra ir nurodyta kai kurių rinktinių vadų vardai ir slapyvardžiai. Dr. T. Remeikis savo knygoje (151) perspausdino kai kuriuos šiuos sovietinio saugumo falsifikatus kaip autentiškus rezistencijos dokumentus. Šį klausimą plačiau nagrinėju ankstesniame straipsnyje (60) ir šios knygos aštuntame skyriuje.

Išeivijoje yra nepaskelbtų dokumentų VLlKo, Lietuvos rezistencinės santarvės (LRS) ir šių organizacijų atsakingų veikėjų archyvuose. Kai kurie dokumentai liečia ir partizanus, ypač į Vakarus atvykusius jų jgaliotinius. Išliko Lukšos susirašinėjimas su VLIKu ir Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio užsienio delegatūros (BDPS UD) nariais. Bet ši medžiaga tik netiesiog susieta su įvykiais krašte, labiau atskleidžia išeivijos tarpusavio vaidus. Lietuvių rezistencijos organizacijų ryšiai su slaptosiomis Vakarų šalių tarnybomis nebuvo labai glaudūs, o veikiau atsitiktiniai. Vakarų valstybės beveik neturėjo jokio vaidmens partizanų kovose ir partizanų veikime. Tik po 1950 m. partizanai pradėjo rinkti žvalgybinę medžiagą, vildamiesi, kad už ją bus galima gauti konkrečios paramos. Bet jau buvo per vėlu. Partizanai kovojo vieni, tad Vakarų šalių archyvuose nieko svarbaus negalima rasti.

Palyginti daug atsiminimų parašyta apie lietuvių tremtinių gyvenimą Sibire ir kitur Sovietų Sąjungos gilumoje, tačiau jų beveik nėra nei apie partizanų karą, nei apie sąlygas Lietuvoje šiame laikotarpyje. Be Lukšos, vertingi ir Elenos Juciūtės ir Juozo Grišmanausko atsiminimai. Juciūtė turėjo ryšių su partizanais, o Grišmanauskas, kurį laiką buvęs valdžios tarnautoju, šį tą paaiškina apie trėmimų vykdymą ir kolūkių steigimą. Labai nuostabu, kad Lietuvoje irgi nėra atsiminimų apie partizanų kovas. Normaliai komunistai rūpinasi savo veikėjų darbų įamžinimu, tad pasamdo „literatūrinius bendraautorius”, kurie veikėjo vardu faktiškai parašo atsiminimus. Išleista dešimtys senų revoliucionierių ir vokiečių metų sovietinių partizanų atsiminimų. Bet kol kas neišspausdinta nė viena stribo arba „liaudies gynėjo”, atsiminimų knyga, nors savotišką išimtį sudaro Vlado Jasinsko apybraiža Ramonas pakėlė ginklą, kurioje atpasakojama Kupiškio valsčiaus liaudies gynėjo Juozo Ramono veikla. Atsiminimų stoka tiesiog nesuprantama ir dėl to, kad pastaruoju metu Lietuvos komunistų partijos vadovai pakartotinai pabrėžia stribų vaidmenį, reikalaudami, kad net rašytojai vaizduotų pirmuosius pokario metus iš „klasinių pozicijų”. Tiesa, 1985 m. pabaigoje Lietuvoje buvo pranešta, kad spaudai baigiama rengti stribo L. Banevičiaus atsiminimus.

1960-1970 m. Lietuvoje buvo paskelbta daug medžiagos apie partizanų kovas. Svarbiausia medžiaga išleista vadinamuose Archyvinių dokumentų rinkiniuose. Juose išspausdinti suimtųjų partizanų ir nuo jų nukentėjusių žmonių parodymai. Aplamai, šie parodymai sąmoningai parinkti, siekiant įrodyti partizanų žiaurumą, pabrėžti jų santykius su vokiečiais, nutylėti partizanų susirėmimus su sovietinio saugumo ir kariuomenės daliniais. Itin stengiamasi vaizduoti partizanus kaip teroristus ir paprastus žmogžudžius. Tad dažnai skelbiamas partizano parodymas apie savo dalinio įvykdytus mirties nuosprendžius, kartu su nužudymo liudytojų pareiškimais, tuo sukeliant nuolatinių žudynių regimybę. Antai Raseinių apylinkėje veikęs ,,Lukšio” būrys nuo 1949 m. birželio iki 1951 m. gegužės sušaudė 11 gyventojų. Kartu su būrio vado parodymu paskelbta 10 liudytojų pareiškimai (9:171-182). Kitu atveju itin žiaurus susidorojimas su Dzūkijos ūkininku Petkevičiumi ir jo žmona net tris kartus paminimas (5:76,85,89-95). Daug vietos skiriama parodymams Skuodo rajone veikusiems partizanams, kurie pasitraukė iš miško ir Vilniuje bei Kaune siautėjo kaip paprasti nusikaltėliai (4:87-122).

Komunistų paskelbti parodymai nėra vienodi ir kitais atžvilgiais. Juose itin daug dėmesio skiriama 1944-1946 m. ir paskutinėms partizanų veikimo dienoms. Vargu, ar tai atsitiktinumas. Skelbiami duomenys apie pirmuosius pasipriešinimo metus, norint pabrėžti desantininkų ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) vaidmenį ir tuo būdu paneigti partizanų kūrimosi stichiškumą. Daugiau rašoma ir apie paskutinius partizanus, nes jų veikimas labiau atitinka komunistų aiškinimus, kad partizanai buvo lyg vieniši vilkai, slankiojantys po miškus, kovodami dėl visai nerealaus tikslo.

Išspausdinti partizanų parodymai nevienodai apima visas Lietuvos dalis. Daugiausia duomenų skelbiama apie Dzūkiją ir pietinę Žemaitiją ir šiuo atveju apie visą partizanų kovų laikotarpį. Archyvinių dokumentų serijoje gerokai mažiau medžiagos išspausdinta apie kitas sritis, dažniausiai liečia tik ribotą laiką. Tad duomenys apie partizanų veikimą Kaišiadorių, Ukmergės ir Trakų apylinkėse, Panevėžio apskrityje ir Žaliosios girios apylinkėse, šiaurės Žemaitijoje iš esmės liečia tik 1944-1945 m. Labai mažai medžiagos paskelbta apie partizanus Aukštaitijoje, nors iš kitų sovietinių leidinių žinoma, kad jie veikė Šiaulių ir Joniškio, Utenos ir Rokiškio, Švenčionių ir Ignalinos apylinkėse. Archyvinių dokumentų rinkiniuose yra vos kelios užuominos apie Suvalkijos partizanus, nors laisvės kovotojai čia buvo itin veiksmingi.

Pradėjus leisti seriją, buvo sąmoningai mėginama nutylėti partizanų organizacinę struktūrą ir jų susirėmimus su stambesnėmis valdžios pajėgomis. Bet vėliau lyg ir norėdami įrodyti, kad komunistų laimėjimas buvo reikšminga pergalė, nes kovota su rimtu priešu, o ne tik su saujele banditų, leidinių redaktoriai išspausdino tikrai vertingos medžiagos, be kurios partizanų kovų vaizdas būtų gerokai skurdesnis. Ypač reikšmingas partizanų vado Jono Žemaičio parodymas (9:203-231), kuris kartu su Lukšos atsiminimais duoda gana pilną vaizdą partizanų pastangų sukurti vadovaujantį centrą. Antano Kulikausko parodymas (6:12-20) apibūdina Dzūkijos partizanų veiklos ir vienijimosi darbų užuomazgas, o Adolfo Kubiliaus (8:97-117) ir Jono Semaškos (8:128-135) — vaizduoja Žemaičių legiono steigimo aplinkybes ir pirmuosius veikimo metus. Ypatingi ir partizano Petro Vaitkaus (6:120-130), Martyno Vičkačkos (6:78-84), Gaudento Kisieliaus (9:139-140) ir Stasio Dirsės (8:150-156) parodymai, kuriuose minimos stambesnės partizanų akcijos, o ne įvairių, dažniausiai mirties, bausmių vykdymai.

Pabrėžtina, kad parodymai buvo duodami, partizanams esant nelaisvėje. Vieni partizanai gal buvo kankinami, kad išduotų draugus, kiti gal vylėsi kaip nors dar išvengti mirties bausmės, o dar treti, susitaikę su likimu, prisiėmė atsakomybę ir už kitų žmonių veiksmus. Taigi vieni savo vaidmenį nutylėjo, kiti jį perdėjo Vargu ar Tauro apygarda buvo taip lengvai suorganizuota, kaip nurodo kunigas Ylius (3:193-205). Partizanai, be abejo, laisviau kalbėjo apie praeities įvykius ir nukautus draugus, siekdami nutylėti dabartį ir neišduoti likusių gyvų draugų. Antai, Kulikauskas duoda daug žinių apie Dainavos apygardos ir Pietų Lietuvos srities steigimą, bet baigia parodymą šitaip: ,,Ryšiai tarp atskiru PLP (Pietų Lietuvos partizanu — K.G.) organizacijos grandžių nutrūko, atskiros gaujos ir visa organizacija buvo demoralizuotos” (6:20). Iš tiesų šiuo metu partizanai Dzūkijoje buvo gerai susiorganizavę, pats Kulikauskas buvo nusiųstas į Vilnių atstovauti Dainavos apygardai Vyriausiame ginkluotųjų pajėgų štabe, o vėliau partizanų nurodymu išvyko į Lenkiją.

Tardytojai dažniausiai buvo rusai, kurie parašydavo tardymo protokolą ir pareikalaudavo, kad suimtasis pasirašytų kiekvieną puslapį. Tad (vairūs terminai, pvz., ,.banditas”, ,,gaujos”, yra tardytojo. Žmonės, kuriuos partizanai nuteisė myriop už šnipinėjimą ar partizanų išdavimą, kartais vadinami tik ,,tarybiniais aktyvistais”. Yra ir kitų iškraipymų. Antai savo parodyme kpt. Žemaitis pažymi, kad 1949 m. gegužės mėn. į Lietuvą sugrįžęs partizanas K. Pyplys ,.Audronis” jam pranešė apie savo grįžimą ir apie tai, kad su juo grįžo du latviai ir vienas estas. Pyplys veikiausiai daugiau rašė ne apie latvius ir estą, bet apie kitą ekspedicijos narį. dingusį be žinios — Joną Deksnį, vėliau tapusį komunistų agentu. Čia Žemaičio parodymai yra arba leidinio redaktorių ,,perredaguoti” ir suklastoti, arba paties tardytojo vietoje sutvarkyti pagal aukštesnių instancijų nurodymus. Bet aplamai Archyvinių dokumentų rinkiniai vertingi, ir visi partizanų kovų tyrinėtojai tik gali apgailestauti, kad serija buvo per anksti nutraukta.

Visai kitaip reikia vertinti vadinamąsias ,,dokumentines apybraižas”, kurių autoriai, neva remdamiesi pirminiais šaltiniais ir kartkarčiais juos cituodami ar ištisai išspausdindami, vaizduoja partizanų kovas. Šiam žanrui būdingų veikalų tarpe paminėtinos knygos Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis, Mirties pėdsakai prie Nevėžio, Tai buvo Leipalingyje, Vanagai iš anapus, Pakėlęs kardą. Jų patikimumas labai mažas, ir ne vien dėl to, kad autoriai itin sutirštintomis spalvomis partizanus vaizduoja žiauriais vaikų ir moterų žudikais, plėšikais, išprievartautojais, įvairiausiais iškrypėliais. Svarbiausia tai, kad šių apybraižų autoriai tiek paviršutiniškai susipažinę su medžiaga, kad jie sumaišo paprasčiausius faktus, žmonių vardus ir pavardes. Štai keli pavyzdžiai.

Knygoje Mirties pėdsakai prie Nevėžio apie partizanų veikimą Panevėžio apskrityje išspausdintas neva dokumentais pagrįstas partizano Antano Birbilo dienoraštis. Atseit, Birbilas rašo (126:70), kaip jis sužino apie atskirai veikiantį plėšikų būrį, kuriam vadovauja Šulas, ir vėliau prijungia jį prie savo dalinio. Netrukus Birbilas susitinka su dar kita partizanų grupe, kurios vadas yra Šulskis (126:73). Klausimas kyla dėl to, kad Šulas ir Šulskis nėra du atskiri žmonės, nes „Šulas” yra Šulskio slapyvardis. O Birbilas jų tikrai pirmą kartą nesutiko Žaliojoje girioje, nes Šulskis-,.Šulas” ir Birbilas priklausė tam pačiam desantininkų būriui (8:144) ir kartu mokėsi vokiečių žvalgybos mokykloje.

Leidinyje Tai buvo Leipalingyje autorius P. Rimkus tvirtina, kad 1951 m. spalio 26 d. partizanai Simanavičius, Kvedaravičius ir Stravinskas nužudė Miciūnų kaimo skaityklos vedėją Joną Rudiką (153:52), ir kad jie buvo paskutinieji trys šios vietos partizanai (153:48). Tačiau Archyvinių dokumentų rinkinyje išspausdinti Simanavičiaus parodymai buvo duoti vasario 7 d. (5:42). Taigi jis buvo suimtas beveik devynis mėnesius anksčiau negu jis tariamai prisidėjo prie Rudiko nužudymo. Paminėtina ir tai, kad Stravinskas ir Kvedaravičius nebuvo paskutinieji vietos partizanai, nes jų suėmimo metu Stravinsko būryje dar buvo devyni nariai, kurių keli į partizanus buvo įstoję tik prieš mėnesį (5:72).

Kartais sąmoningai klastojami faktai. Antai, knygoje Vanagai iš anapus išspausdintas dokumentas, tariamai įrodąs, kad Juozas Lukša buvo atsakingas už žmonių žudymą (36:274). Štai šis dokumentas.

1946 m. balandžio 12 d. buvo sušaudytos netoli Alovės Butrimiškių kaime trys šeimos:

1. Abromavičius Petras 53 m., jo žmona Pranė 50 m. ir sūnus Stasys 14 m. Šis pilietis pirmas balsavęs su savo žmona 1946 m. vasario 10 d. įvykusiuose rinkimuose. Naujakuriai.

2. Minkelienė apie 40 m., jos dukterys; Pranė 16 m. ir Elena 12 m., sūnūs: Petras 15 m, ir Juozas 6 m. Kaltinami tuo, kad vaikai dažnai eidavo į mišką.

3. Vitkauskas Juozas 50 m., jo žmona Ona 48 m., sūnūs: Vincas 10 m. ir Vladas 20 m. Pritarė sovietams.

Dokumentas neįtikinantis ir dėl to, kadangi Lukša niekada nebuvo vienas Dzūkijos partizanų vadų, tad tokio raporto ir nebuvo parašęs. Kad šio raporto priskyrimas Lukšai yra sąmoninga klastotė rodo tai, kad beveik tas pats dokumentas, kitur išspausdintas (94:56), priskiriamas kažkokiam partizanui „Snaiperiui”. Štai tas dokumentas.

1946 m. balandžio 12 d. buvo sušaudyta Butrimiškių km. Alovės vis. trys šeimos:

1. Abramavičius Petras 41 m., jo žmona Pranė 45 m. ir duktė Stasė 14 m. amžiaus. Šis pilietis buvo kaltinamas pirmas balsavęs su savo žmona 1946 m. vasario mėn. 10 d. įvykusiuose rinkimuose ir kalbėjęs, kad balsuoti reikia.

2. Minkelienė 38 m., jos dukterys Bronė 16 m. ir Anelė 10 metų, sūnūs Pranas 14 m. ir Juozas 5 metų amžiaus. Įtarti šnipinėjimu — labai gudriu.

— 12 m. ir Vladas 7 metų amžiaus. Šeimos galva J. Vitkauskas anksčiau yra buvęs liaudies gynėju. Jo vienas sūnus nuo 1946 m. sausio mėn. mokėsi milicijos mokykloje.”

Ištisai citavau abu dokumentus, nes šis atvejis akivaizdžiai atskleidžia rūpesčius, kurie kyla, kai pagrindiniai archyvai neprieinami, o sovietiniai autoriai pasiryžę reikalui esant faktus klastoti. Matyti, kad dokumentai yra apie tą patį įvykį, kad tai gal tik vienas ir tas pats dokumentas. Bet didžioji duomenų dauguma juose skiriasi — ir amžius, ir lytis, ir sušaudymo priežastys. Tad nežinia, ar tai buvo du skirtingi to paties įvykio pranešimai, ar „dokumentinių apybraižų” autoriai juos klaidingai nurašė, ar dėl kažkokių priežasčių ,,perredagavo”. Aišku tik tiek, kad pranešimas nėra Lukšos, nors komunistų istorikai jį dažnai mini, kaip Lukšos nusikalstamos veiklos įrodymą (101).

Yra ir kitų sąmoningų klastočių. Kurį laiką sovietinė spauda rašė, kad kun. A. Ylius turėjo antspaudą su penkiakampe žvaigžde iš adatų, kuriuo buvo kankinami komunistų aktyvistai. Yliui viešai protestavus dėl šio išsigalvojimo, pradėta rašyti, kad antspaudas priklausė kun. J. Lelešiui, kuris žuvo 1947 m. ir negali paneigti jam primestų kaltinimų (179:33-55;3:206). Kitas prasimanymas liečia K. Kalpoką, kurio vadovaujamas partizanų būrys 1944 m. gruodžio mėn. užpuolė Panemunio miestelį ir „daržinėje gyvus sudegino 11 žmonių” (99:73). Istorikas S. Laurinaitis ten pat rašo, kad Kalpokas prisipažino, kad jis ir jo dalinio vyrai ,,kirviu nukapodavę savo aukoms galvas ir kankindavo jas vinių prikaltose statinėse.” Tačiau oficialus valdžios pranešimas nemini žmonių sudeginimo daržinėje, nors paminėta, kad daržinė sudegė (5:197-198). Savo paskelbtuose parodymuose Kalpokas pripažįsta suorganizavęs Panemunio užpuolimą, ir kad „keletas žmonių išvesta į mišką ir sušaudyta”, bet nemini nei gyvų sudeginimo, nei galvų kapojimo (5.173). Kitame veikale, kurį Laurinaitis parašė su partizanų kovų specialistu A. Rakūnu, pakartoti šie seni teigimai (103:80). Bet po dviejų puslapių, aprašydami tą patį Panemunio užpuolimą, autoriai jau užmiršo tariamą gyvųjų sudeginimą daržinėje, bet pažymi, kad vienam komunistui, kuris ilgai atsišaudinėjo, partizanai nukirto galvą. Pabrėžtina, kad Rakūnas ir Laurinaitis nejaučia, kad sau prieštarauja.

Šitoks autorių nesąžiningumas nepateisinamas, bet sovietinių istorikų, polinkį nekritiškai kartoti senus „faktus” iš dalies sukelia archyvų ir tad naujos medžiagos neprieinamumas. Kartojimas savo ruožtu kelia įvairių klausimų. Negalima žinoti, kuriais atvejais autorius savo tvirtinimus grindžia dokumentine medžiaga, kolegų darbais ar savo vaizduote. Antai M. Goliakevičius „dokumentinėje apybraižoje” Pakėlęs kardą suteikia daug naujos ir autentiškos medžiagos apie vokiečių žvalgybos mokyklas lankiusius lietuvius desantininkus ir atskirus asmenis, kaip kpt. I. Vylių-Velavičių. Bet yra ir elementariausiu klaidų. Goliakevičius rašo, kad brolius Liesius greitai nukovė saugumas (62:108), nors sovietinių dokumentų rinkiniai įrodo, kad abu broliai ilgai išliko gyvi ir turėjo labai svarbų vaidmenį Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų organizavime (9:225 227). Naują medžiagą ar klaidas dar galima atpažinti, bet sunku vertinti tvirtinimus, kurie lyg papildo ar pataiso anksčiau paskelbtus duomenis. Goliakevičius pažymi, kad 1945 m. Gitėnų miške veikęs Antano Bagdono vadovaujamas būrys turėjo per 100 partizanų, ir kad jį suskirstė į šešias mažesnes grupes (62 148). Kiekvienas padalinio vadas paminėtas seniai išleistoje knygoje Ramonas pakelė ginklą, o kai kurie iš jų dar Faktai kaltina serijos leidiniuose, nors niekur anksčiau nerašyta, kad visi šie padaliniai buvo paklusnūs Bagdonui. Nežinia, ar Goliakevičius priėjo prie archyvų ir rado jau minėtus šaltinius patvirtinančią medžiagą, ar jis tik perpasakojo išspausdintą medžiagą, pats išgalvodamas įvairias detales, kaip darė su broliais tiesiais. Pirmuoju atveju turėtume du skirtingus šaltinius apie partizanus Subačiaus valsčiuje, antruoju atveju viskas priklausytų nuo knygos Ramonas pakėlė ginklą autoriaus sąžiningumo.

Dažnai sunku suderinti skirtinguose leidiniuose paskelbtus duomenis ir daryti atitinkamas išvadas. Tai ypač svarbu, kai mėginama tiksliau nustatyti atskirų partizanų biografijas ar kurios nors apskrities partizanų veiklos metmenis. Geras šių bėdų pavyzdys yra kapitono Prano Gužaičio atvejis. Suimtas 1948 m. gegužės mėn.. Gužaitis siekė kuo labiau nuvertinti savo vaidmenį pasipriešinime. Jis pakartotinai paneigė priklausęs Lietuvos laisvės armijai arba bet kokiai kitai karinei ar politinei organizacijai. Gužaitis aiškino, kad jis aktyviai nedalyvavo, rengiant kovos būrius, ketinančius stoti į kovą su sugrįžtančia Raudonąja armija, pabrėždamas, jog jis slapstėsi šeimos ūkyje nuo 1944 m. spalio mėn. (5:9-27). Iš kitų parodymų, paskelbtų tame pačiame rinkinyje (5:28-35), bei Vakaruose gyvenančių žmonių atsiminimų, visiškai aišku, kad nuo 1943 m. Gužaitis buvo LLA Raseinių apskrities organizacijos vadovas, 1944 m. vasarą uoliai verbavo vyrus į vokiečių žvalgybos mokyklas. Vienoje mokykloje lietuviai buvo suskirstyti į dvi grupes, iš kurių viena buvo vadinama Gužaičio grupe (8:44). Gužaitis priklausė ne tik LLA, bet vokiečių okupacijos metais neva buvo ir Tautos tarybos narys (143:31). Negalima tiksliai nustatyti, ką Gužaitis darė pačiais pirmaisiais pokario metais. Jis teigė slapstęsis, bet Lukša manė, kad jis, tasai kapitonas G., kuris šiaurės Lietuvoje vadovavo 800 partizanų daliniui ir 1945 m. kovo mėn. buvo sužeistas kovoje su Raudonosios armijos daliniais (1:102). Neginčytina, kad jis ilgai slapstėsi, nes suėmimo metu buvo visai išbalęs ir kelerius metus nematęs saulės (125:296-297).

Galima išaiškinti Gužaičio veiklą vokiečių okupacijos metais, nes jis buvo gana stambi asmenybė, kurį pažino į Vakarus pasitraukę žmonės ir kiti LLA vadai, kurių parodymai paskelbti komunistų spaudoje. Palyginus vieną liudijimą su kitais, juos įvertinus, galima išaiškinti jo veiklą šiuo metu. Tačiau kol kas nėra pakankamai medžiagos nustatyti, ar pirmosiomis ginkluoto pasipriešinimo dienomis Gužaitis partizanavo, ar tik slapstėsi. Gužaičio istorija įdomi ir tuo, kad ji parodo, kaip veiklos ar asmens įvertinimas priklauso nuo atsitiktinių žinių. Turėtume visiškai skirtingą Gužaičio veiklos vaizdą, jei tik dalis turimų duomenų būtų viešai žinoma. Pavyzdžiui, jeigu būtų tik Lukšos užuomina, kad Gužaitis buvo tas didysis šiaurės Lietuvos partizanų kapitonas G., tai veikiausiai manytume, kad jis ilgainiui žuvo, kovodamas su priešu, atlikęs svarbų vaidmenį partizanų organizavime. Jeigu būtų paskelbti tik jo parodymai komunistų saugumui ir nebūtų kitų žinių apie jo veikimą 1944 m., tai liktų įspūdis, kad jis pasitraukė iš pasipriešinimo 1943 m. ir tad buvo nekalta auka.

Nemaža partizanų tik vieną ar vos kelis kartus paminėti komunistų šaltiniuose ar Vakaruose gyvenančio asmens atsiminimuose. Kartais paminėta tikra pavardė, kartais tik slapyvardis. Dažnai ją paminėjęs asmuo pats nežino, ar tai tikras vardas ar ne. Partizanai dažnai keisdavo savo slapyvardžius. Lukša turėjo šiuos slapyvardžius: Juodis, Vytis, Kazimieras, Arminas, Kęstutis, Skirmantas, Skrajūnas, Mykolaitis, Daumantas. Kai kurie slapyvardžiai buvo partizanų itin mėgiami. Buvo daug partizanų pasivadinę „Aru”, „Briedžiu”, „Tauru”. „Šerno” vardu kovotojai vadovavo partizanų daliniams Žaliojoje girioje, Rudnios girioje ir pietinėje Lietuvoje Eržvilko valsčiuje (8:145,-6:120;9:102). Skirtingi ,,Žaibai” vadovavo partizanams Alytaus, Panevėžio ir Šilutės rajonuose (6:82;8:145;9:72). ,,Vilkų” būta net daugiau.

Siekiant nustatyti įvairių dalinių istoriją, atsiranda net didesnių kliūčių. To paties dalinio oficialus vardas dažnai keisdavosi. Atskiri partizanai kartais būrį vadindavo pagal oficialų vardą, dažniau pagal vado slapyvardį. Kadangi vadai dažnai žūdavo, tai būrio pavadinimas irgi dažnai keisdavosi. Skaitant partizanų parodymus, neįmanoma nustatyti, ar jie kalba apie tą patį dalinį, ar apie kelis skirtingus vienetus. Suvalkijos partizanai turėjo pastovią organizacinę struktūrą: apygarda, rinktinė, kuopa, skyrius, būrys. Kitose Lietuvos dalyse net gerai organizuotos apygardos keisdavo skirtingo dydžio dalinių pavadinimus. Pavyzdžiui, Dzūkijos Dainavos apygarda iš pradžių buvo suskirstyta į rinktines, vėliau įvestos tėvūnijos, nors neaišku, ar tėvūnija buvo tik naujas rinktinės pavadinimas, ar jos dalis. Pietinėje Žemaitijoje veikusi Jungtinė Kęstučio apygarda irgi buvo padalyta į rinktines, bet vėliau ir ten įvestos tėvūnijos, ir dar ,,rajonai”, kurie, matyti, buvo mažesni vienetai už tėvūnijas. Būrių pavadinimų ir organizacinės struktūros nepastovumas be galo apsunkina mėginimus išaiškinti vienos vietovės partizanų veikimą.

Ir Lietuvoje, ir išeivijoje nėra parašyta daug vertingų knygų ar straipsnių apie partizanų kovas. Šio reiškinio priežastys nėra sudėtingos. Išeivijoje yra labai mažai pirminių šaltinių, o Lietuvoje šiuo klausimu rašantieji nedažnai prieina prie archyvinės medžiagos. Net svarbiausioje Lietuvoje išleistoje knygoje apie partizanų kovas Klasių kova Lietuvoje 1940-1951 autorius A. Rakūnas labiausiai rėmėsi Archyvinių dokumentų rinkiniuose ir kituose leidiniuose jau paskelbta medžiaga. Tad dauguma veikalų didele dalimi kartoja tą pačią medžiagą tuose pačiuose rėmuose.

Išeivijoje vyraujančią partizanų interpretaciją sukūrė pats Juozas Lukša. Septintame dešimtmetyje šią interpretaciją praplėtė ir jai labiau mokslišką pavidalą suteikė profesoriai Juozas Ambrazevičius-Brazaitis ir Vytautas Vardys. Ypatingą reikšmę turėjo Brazaičio straipsnis ,,Partizanai antrosios sovietu okupacijos metu”, išspausdintas Lietuvių enciklopedijos XXII tome ir žurnale Į Laisvę. Brazaitis pirmasis plačiais bruožais nurodė partizanų atsiradimo veiksnius, veiklos pobūdį, provizoriškai pažymėjo skirtingus kovos tarpsnius. Šią analizę praplėtė ir papildė N. E. Sūduvio slapyvardžiu pasirašytoje knygoje Vienų vieni, kuri tebėra svarbiausias partizanų kovų aptarimas išeivijoje. Vardys šią interpretaciją papildė, panaudodamas Lietuvoje naujai paskelbtą medžiagą (185).

Straipsnių serijoje Stasys Žymantas apibūdino pagrindinių partizanų vienetų organizacinę struktūrą, ypač kokia ji buvo 1952 m. Šiuose straipsniuose Žymantas padarė užuominų apie klaidingą partizanų taktiką, duodamas suprasti, kad pasyvus pasipriešinimas būtų buvęs sėkmingesnis ir racionalesnis (210). Pasyvios rezistencijos svarbą gerokai anksčiau kėlė Žymantas ir kiti LRS nariai žurnale Santarvė, polemizuodami su VLIKu ir kai kuriomis kitomis išeivijos politinėmis organizacijomis. Panaudodamas LRS gautą medžiagą, dr. Tomas Remeikis bandė šiek tiek skirtingai interpretuoti partizanų kovas, pabrėždamas tariamos ,,pasyvios rezistencijos” nepasitenkinimą partizanų veikla (151). Čia kyla klausimai: (1) ar pasyvus pasipriešinimas ilgainiui būtų buvęs Lietuvai naudingesnis, (2) ar Lietuvoje buvo reikšmingų pasyvios rezistencijos vienetų. J pirmą klausimą galima įvairiai atsakyti, bet nėra jokių duomenų, kad po 1948 m. būtų buvusi bent viena įtakinga pasyvios rezistencijos organizacija.

Rimtesnių straipsnių ir atsiminimų išspausdinta įvairiuose leidiniuose, ypač žurnaluose Į Laisvę ir Karys. Vladas Ramojus dviejų dalių knygoje Kritusieji už laisvę tik perpasakoja Lietuvos spaudoje paskelbtą medžiagą, deja, ne kartą sumaišydamas datas ir partizanų vienetus, vaizduodamas partizanų kovas gerokai supaprastintai ir net iškreiptai. Pavyzdžiui, viename sovietiniame leidinyje (126:50-80) autorius išgalvoja partizano Itn. Antano Birbilo-„Baltušio” dienoraštį, nurodydamas, kad tai ,,dokumentinė apybraiža, paruošta remiantis nusikaltėlių bylos duomenimis” (126:50). Matyti, Ramojus nepastebėjo autoriaus prierašo, tad rašo, kad Birbilo ,,palikto dienoraščio ištraukas viešumai paskelbė NKVD” (150, II d.;28). Ramojaus knyga turi šiek tiek bibliografinės vertės, nes nurodo sovietinėje spaudoje atsitiktinius straipsnius apie partizanus, bet ir tai nenuosekliai.

Jau beveik 30 metų komunistų istorikai ir propagandistai interpretuoja Lietuvos partizanų kovas kaip klasių kovą. Didžioji tautos dalis rėmusi sovietų valdžią, kuriai priešinosi banditų gaujos. Jas sudarę buržuaziniai nacionalistai, buožės, vokiečių desantininkai, karo nusikaltėliai ir vienas kitas apgautas doras žmogus. Išspausdinus Archyvinių dokumentų rinkinius buvo pradėta rašyti apie ,,ginkluotą nacionalistini pogrindį”, paskelbta kai kurių įdomesnių faktų. Bet aplamai cenzūra lieka labai griežta, ir komunistų spaudoje visiškai nesvarstomi tie reiškiniai, kurie leistų iš dalies nustatyti partizanų kovų apimtį. Antai, mano žiniomis, nė karto nepaskelbta, kiek valdžios apskaičiavimais buvo partizanų visoje Lietuvoje ar kurioje nors jos dalyje, kiek jų žuvo, kiek pateko nelaisvėn, kiek sušaudyta, kiek žmonių suimta ar šeimų ištremta dėl partizanų rėmimo Nėra duomenų nei apie kariuomenės dalinius, nei apie saugumo garnizonus, naudotus kovoje su partizanais.

Trūksta net elementariausių žinių apie vadinamuosius ,,liaudies gynėjus” — stribus. Pavyzdžiui, kiek jų žuvo, kuriuose rajonuose, kuriais metais. Pagrindinis šaltinis yra trumpas straipsnis apie juos Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje (119, t. 2:340-341), kurį nuolat cituoja komunistų autoriai. Yra ir kitų duomenų, bet jie nevisada derinasi. A. Rakūnas, nurodydamas partijos archyvą, tvirtina, kad 1945 m. pabaigoje buvo 11,000 stribų (148:196). P. Olekas, irgi nurodydamas partijos archyvą, daro užuominų, kad 1948 m. kovo mėn. buvo tik apie 6,500 stribų (131:104). Kitame veikale tvirtinama, kad 1945-1948 m. buvo nuo 6 iki 8 tūkstančių stribų (171:101). Net toks tariamai autoritetingas leidinys, kaip akademinė Lietuvos TSR istorija, pažymėdamas stribų ir savigynos būrių skaičių, nurodo Oleko veikalą kaip šaltinį, nors duomenų apie savisaugos būrius nėra nurodytame puslapyje (111:259).

Tyla gaubia masinius trėmimus, nors jau kurį laiką minima, kad ,,iš respublikos buvo iškeliamos buožių šeimos”. Tačiau konkretesnių duomenų apie nukentėjusius nėra. Bet sovietiniai istorikai gana detaliai suskaičiavo, kiek iš buožių atimta visokiausio turto. Tad rašoma, kad 47,1% galvijų, 46,4% kiaulių, 54,4% avių ir 19,5% paukščių visuomeniniame kolūkių sektoriuje buvo gauta iš buožinių ūkių (171: 123). Pagaliau net nepaskelbta, kiek įvairaus rango komunistų pareigūnų žuvo nuo partizanų rankos.

Svarbiausia komunistų knyga apie partizanų kovas yra jau minėtas Rakūno veikalas. Nemaža duomenų ir kitoje jo knygoje, kurią parašė kartu su Stasiu Laurinaičiu (103). Vertingos medžiagos apie partizanų infiltravimą išspausdinta apybraižų rinkinyje Nematomasis frontas. Nors faktai veikiausiai pagražinti ir iškreipti, siekiant pabrėžti saugumo veiksmingumą, nėra pagrindo abejoti, kad aprašyti partizanai iš tiesų buvo saugumo aukos. M. Goliakevičius plačiau rašė apie LLA (62). Išleisti keli rinkiniai apybraižų apie partizanų nušautus komjaunuolius, aktyvistus ir valdžios pareigūnus. Apybraižos primityvios ir sentimentalios, bet jose kartais paminėti kitur nedokumentuoti partizanų būriai. Daugiau šių apybraižų buvo išspausdinta žurnaluose Švyturys ir Nemunas. A. Dagelis (42), E. Žemaitis (205) ir ypač J. Aničas (16) rašė apie kunigų vaidmenį.

Žemės ūkio politiką gana nuodugniai nagrinėjo M. Gregorauskas (63) ir M. Tamošiūnas (169), o A. Jefremenka yra kolūkių steigimo žinovas (74;75). Iš jų darbų galima ištraukti duomenų apie trėmimų ir ūkių konfiskavimų apimtį, apie ūkininkų abejingumą, geriau tariant priešiškumą kolūkiams. Tų laikų nuotaika, ypač komunistų rėmėjų neapykanta kolūkinės santvarkos priešams, aiškiai pasireiškė pirmame kolūkiečių suvažiavime. Dalis kalbų perspausdinta veikale Pirmieji žingsniai kolektyviniu keliu. Du akademinio pobūdžio veikalai irgi skiria daug dėmesio to laiko žemės ūkio politikai (156; 171). Vertingos medžiagos yra R. Krutulytės ir S. Ivanauskaitės-Juonienės straipsniuose.

Knyga LKP skaičiais yra nepakeičiamas šaltinis partijos narių, sudėčiai nagrinėti. Išspausdintas panašus statistinis leidinys apie komjaunimą. Ivanauskaitė, J. Paleckis (139) ir Z. Zalepūga (199) rašė apie vietos valdžios organų veiklą pirmaisiais pokario metais. S. Atamukas aptaria partijos kadrų politiką (18), o J. Bielinienė nagrinėja Rašytojų sąjungos veikimą (28). Ką ji gražiais žodžiais mėgina paslėpti, atskleista 1946 m. rašytojų suvažiavime skaitytų kalbų rinkinyje Už tarybinę lietuvių literatūrą (180). Išeivijoje R. Lukošiūnas (slapyvardis) aptarė šį dvasinio teroro aktą (114). Mokslininkų terorizavimas atskleistas Mokslų akademijos žinyne (112). Kiekvienu galimu atveju labai pravartu palyginti 1945-1952 m. išleistą medžiagą su vėlesniu jos aptarimu — kartais sunku ją iš viso atpažinti.

Nors stribai nerašė savo atsiminimų, o istorikai paskelbė nedaug straipsnių ir kone visus pagal partijos priimtą schemą, dailiojoje literatūroje plačiai aprašomos partizanų kovos. Vos prasidėjus stalininiam atodrėkiui, Lietuvos rašytojai, iš pradžių ištikimi partiečiai, suskubo rašyti apie partizanų kovas, savaime aišku, iš partijos pozicijų. Ši tema laimėjo savotišką valdžios palaimą, kai 1959 m. valstybinę premiją laimėjo Alfonsas Bieliauskas už romaną Rožės žydi raudonai. Partizanų tema tiek įsisiūbavo, kad ji užgožė visas kitas ir dominavo lietuvių literatūrą taip, kaip jokia kita tema sovietiniame laikotarpyje. Tai tiesioginis įrodymas, kaip giliai partizanų kovos įsiskverbė į tautos sąmonę. Ta prasme daug ką pasako tai, kad kol kas nėra parašytas nė vienas stambesnis kūrinys apie vadinamąją lietuviškąją diviziją Raudonojoje armijoje per Antrąjį pasaulinį karą.

Pirmieji kūriniai partizanus juodino, bet ilgainiui jiems buvo suteiktas žmogiškesnis veidas. Atskirų rašytojų požiūris irgi keitėsi, nors kintantis partizanų vaizdavimas iš dalies atspindi ir rašytojo literatūrinių sugebėjimų brendimą. Reikia tik palyginti Mykolo Sluckio apsakymų rinkinį Vėjų pagairėje su vėlesniu romanu Laiptai į dangų. Minėti Sluckio ir Bieliausko romanai, Rimanto Šavelio Dievo avinėlis, Vytauto Bubnio Alkana žemė, Juozo Požėros Šalnos, Jono Avyžiaus Degimai, Vytauto Petkevičiaus Šermukšnių lietus ir ypač jo Apie meilę, duona ir šautuvą plačiai vaizduoja partizanų kovas ir turi daug pažintinės reikšmės. Vertingos medžiagos randame Jono Mikelinsko ir Algirdo Pociaus apsakymuose. Partizanų tema palietė ir iškiliausi lietuviai rašytojai Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius ir Juozas Aputis.

Ir rašytojų kūriniuose jaučiama slogi cenzoriaus ranka, bet kai kuriais atžvilgiais beletristikoje pasakoma tiesos, kurios kitur nepasakoma, vaizduojama tai, ko istorikai negali paminėti. Istorikai nutyli valdžios žiaurumus, bet tūlas rašytojas mini partizanų lavonus, išmestus kaimo ar miestelio turgaus aikštėje. Tik rašytojai vaizduoja tuos laikus, kada Lietuvos kaime buvo dvi valdžios: sovietinė — dienos metu, partizanų — naktį. Joks propagandistas ar istorikas negalėtų apibūdinti stribus, kaip juos vaizduoja Avyžius Degimuose. Jei istorikai linkę kalbėti apie partizanų saujelę, tai Šermukšnių lietuje Petkevičius rašo apie tą laiką ,,tuoj po karo, kai pusė kaimo bernų sulindo į mišką”. O Pergalėje 1968 m. išspausdintame apsakyme Kūdikėlis Jonas Mikelinskas vaizduoja dviejų brolių, komunisto ir partizano, pokalbį:

Šis pokalbis dokumentuoja kone visuotinį pritarimą partizanams. Juk su labai mažomis išimtimis galima tvirtinti, kad apie partizanų kovas net rašytojai negali visko vaizduoti, ir cenzūra tikrai apie partizanus nepraleidžia nieko teigiamo, ko tikrovėje nebuvo.

Partizanų kovos yra unikalus reiškinys naujausių laikų Lietuvos istorijoje. Savo apimtimi ir trukme, kovojusių ir žuvusiųjų skaičiumi partizanų kovos gerokai skyrėsi nuo kovų dėl nepriklausomybės. Savo poveikiu tautos sąmonei partizanų kovos nustelbia net Antrąjį pasaulinį karą. O tie du karai buvo kiti bene reikšmingiausi šio šimtmečio įvykiai Lietuvos istorijoje. Net ir platesniu, ne vien tik Lietuvos mastu šios kovos kelia nuostabą, jei ne dėl kitų priežasčių, tai dėl to, kad šitokia nelygi kova tarp mažos ir jau pavergtos tautos, ir dar tokiomis nepalankiomis sąlygomis, taip ilgai truko.

Lietuvos partizanų kovos vyko apie aštuonerius metus, nuo 1945 iki 1952 m. Tai ilgas, labai ilgas laikotarpis. Juk nuo Sovietų Sąjungos užpuolimo iki Vokietijos visiško pasidavimo praėjo nepilni ketveri metai. Bolševikams reikėjo tik ketverių metų nuversti Kerenskio vyriausybę ir nugalėti baltuosius pilietiniame kare. Amerika Vietname kariavo aštuonerius metus, tiek metų vyko Alžyro laisvės kovos, tiek laiko užtruko Viet Minhui iš Vietnamo išvaryti prancūzus po antrojo pasaulinio karo, o anglams savo kolonijoje Malajoje (dabartinėje Malaizijoje) numalšinti komunistų vadovaujamus vietos sukilėlius.

Šiame šimtmetyje būta įvairiausių rūšių vidaus karų, būtent mėginimų smurtu ar smurto grasinimu pakeisti šalies vyriausybę, jos politiką, valdančiojo elito sudėtį, pačią valdymo santvarką. Vidaus karuose galima mėginti nuversti teisėtą ar neteisėtą vyriausybę, gyventojų gerove besirūpinančias ir jos visai nepaisančias valdžias. Savo ruožtu sukilėliai gali siekti didesnio socialinio teisingumo arba senos santvarkos sugrąžinimo (48:133-136). Galima kovoti dėl tautinio suverenumo ar dėl prijungimo prie kitos šalies. Vidaus kare gali kovoti vien tik tos šalies gyventojai, o kartais viena pusė išsilaiko tik remiama svetimos šalies. Jau minėti sukilimai Vietname, Alžyre ir Malajoje, Rusijos pilietinis karas, dabartiniai karai Afganistane ir Kampučijoje, kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, prancūzų ir Jugoslavijos partizanų kovos su hitlerine Vokietija — visa tai vidaus karai. ¹

Vienais atvejais maištininkai iškovojo pergalę, kitais vyriausybė juos numalšino. Vidaus karo užuomazgoje nevisada galima numatyti laimėtoją, nes galutinį rezultatą lemia įvairūs ūkiniai, visuomeniniai, vidaus ir užsienio politikos veiksniai, kurių tarpusavio ryšiai be galo sudėtingi ir kurių vaidmuo priežastingumo tinkle nėra pastovus, bet priklauso nuo specifinės tuometinės konjunktūros. Net pirmu žvilgsniu tvirta valdžia su galinga kariuomene bei plačiai išvystytu represijos organu tinklu gali staiga sužlugti. Taip atsitiko Rusijoje per Pirmąjį pasaulinį karą. Panašiai be jokio pasipriešinimo maištininkams sutriko ir šacho valdžia Irane. Abiem atvejais lemiamą vaidmenį turėjo kareivių atsisakymas vykdyti viršininkų įsakymus. Nors vidaus karai kartkarčiais nelauktai baigiasi, dažnai galima atspėti, kas laimės pergalę, ypač jei atidžiau atsižvelgiama į vidaus karo pobūdį, abiejų pusių apsiginklavimą, gyventojų nuotaikas ir jų tautinę sudėtį, valdančiojo elito poziciją ir kompetenciją. Nors atmintin daugiau įstringa netikėtos maištininkų pergalės, valdžia daug dažniau atremia sukilėlių iššūkį. Nuo 1946 m. iki 1959 m. pasaulyje buvo 1200 vidaus karo ar jo užuomazgų atvejų, tai yra pilietinių bei partizaninių karų, karių maištų, perversmų, plačios apimties riaušių. O kaip dažnai maištininkai perėmė valdžią? (47:3).

Nebuvo jokios galimybės Lietuvos partizanams nugalėti Sovietų Sąjungą. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Raudonoji armija turėjo kelis kartus daugiau karių negu Lietuva turėjo gyventojų, daugiau šarvuočių ir pabūklų negu lietuviai sunkiųjų kulkosvaidžių. Partizanai nesvajojo apie pergalę, bet vylėsi išsilaikyti iki tol, kol Vakarai pabus ir privers komunistus iš Lietuvos pasitraukti. Jei jie būtų žinoję, kad Vakarai nerems Lietuvos laisvės reikalo, ir jei sovietinis teroras nebūtų buvęs toks nuožmus, vargu ar tiek daug vyrų būtų įstoję į partizanų eiles. Tačiau Sniečkus ir kiti komunistų šulai vargu ar įsivaizdavo, kad vidaus pasipriešinimui numalšinti užtruks aštuoneri metai, kad partizanai tiek ilgai kovos vienų vieni.

Dovydas nugalėjo Galijotą, bet ne be Dievo pagalbos. Mažesnės tautos kartais nusikrato vergijos ar kolonializmo pančių, bet — tik ypatingomis aplinkybėmis. Panagrinėjus šio šimtmečio vidaus karų patirtį, išryškėja, kad kai kurios aplinkybės yra beveik būtinos sąlygos geriau apsiginklavusiam priešui nugalėti. Tarp jų yra šalies gamta bei geopolitinė padėtis, priešo valdžios pastovumas ir nusistatymas tęsti konfliktą. Šiais atžvilgiais Lietuvos partizanų padėtis buvo tokia nepalanki, kad normaliais apskaičiavimais komunistai turėjo juos numalšinti per kelerius metus.

Pirma, Lietuva ne vien tik labai mažas kraštas, bet jos gamta visiškai netinka partizanavimui. Nėra nei kalnų, nei džiunglių, nei dykumų, kur galėtų slapstytis kovotojai. Nėra nei sunkiau prieinamų pelkių, nei didesnių girių kaip Gudijoje, kur tūnojo sovietiniai partizanai per karą su Vokietija. Pabrėžtina, kad Lietuva yra itin nemiškingas kraštas. Po Pirmojo pasaulinio karo miškai sudarė vos 17 nuošimčių Lietuvos ploto (53:37), o po Antrojo — tik 15 (67:20). Net tokioje tirštai apgyvendintoje šalyje, kaip Vakarų Vokietija, miškai sudaro beveik tris dešimtadalius viso krašto ploto. Pagal Mao Ceduno gerai žinomą posakį, liaudis yra jūra, kurioje plaukioja sukilėlis — žuvis. Tačiau gamtos ir gyventojų skaičiaus atžvilgiu Lietuva veikiau buvo tvenkinys, kuriame ir mažoms žuvims sunku slapstytis.

Antra, ne tik Lietuvos gamta, bet ir jos geopolitinė padėtis apsunkino pasipriešinimo sąjūdį. Kitų šalių pagalba, ypač turėjimas bendros sienos su kuria nors draugiška, arba blogiausiu atveju — neutralia šalimi yra beveik būtina sąlyga sėkmingam pasipriešinimui prieš gerai ginkluotą ir įsitvirtinusią valdžią. Dažniausiai partizanai nepajėgia pasigaminti sau ginklų, ypač sudėtingesniųjų: ginklai, šaudmenys ir medicininiai reikmenys turi būti iš kitur atgabenti, ir dideliais kiekiais. Be gerų ginklų net puikiai parengti ir fanatiškai nusiteikę sukilėlių daliniai negalės įveikti priešo. Gerai žinoma, kad Vietminho kariai su dideliu pasiaukojimu kovojo prieš Prancūzijos dalinius, prisitaikydami prie gamtos sąlygų, puikiai išnaudodami savo taktinį pranašumą surengti pasalas ir tada dingti džiunglėse. Bet tuo pačiu metu kai kurie jų daliniai buvo geriau apginkluoti negu Prancūzijos kariai (51:91). Dien Biėn Phu mūšyje vietnamiečiai turėjo keturis kartus daugiau pabūklų negu prancūzai (50:125-127).

Svarbu turėti bendrą sieną su draugiška šalimi, į kurią galima pasitraukti priešo ofenzyvos metu, duoti kovotojams progos pailsėti ir pasigydyti. Kaimyninių šalių paramos arba bent neutralumo reikšmę akivaizdžiai rodo alžyriečių išsivadavimo kova su Prancūzija. Ginklai sukilėliams buvo gabenami iš Maroko ir Tuniso, ten pasitraukdavo sumušti alžyriečių daliniai. Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų mėginimas įvairiomis užtvaromis sustabdyti karinių reikmenų tiekimą keldavo itin didelį alžyriečių susirūpinimą. Be to, sukilėlių daliniai galėdavo rasti prieglobstį Tunise ir Maroke, ten pailsėti. Panaši padėtis buvo Pietų Vietname. Nors Vietkongo karius nemažai rėmė vietos gyventojai, jie ginklus gaudavo iš Šiaurės Vietnamo ar Kampučijos, ten turėjo didesnes bazes, į ten pabėgdavo patyrę pralaimėjimų. Graikijos komunistai priešinosi vyriausybės mėginimams juos numalšinti, kol Tito santykiai su Stalinu buvo geri ir komunistai galėjo rasti prieglobstį Jugoslavijoje. Malaizijos sukilėlių viltis išblėso, kai Tailandas pradėjo uoliau prižiūrėti sieną ir leido Anglijos daliniams Tailando teritorijoje vyti sukilėlių būrius.

Lietuva buvo beveik visai Sovietų Sąjungos, tai yra priešo, apsupta. Su vienintele kaimynine šalimi Lenkija Lietuva turėjo tik 110 kilometrų sieną, bet Lenkija faktiškai buvo Maskvos pavaldinė. Pokario metais sovietinė kariuomenė kurį laiką dar viešpatavo Lenkijoje, kur sovietinio saugumo reikalavimai buvo klusniai vykdomi. Siena buvo uoliai saugojama, kad net atskiri partizanai tik naktį mėgindavo slapta į Lenkiją prasimušti. Dėl didesnių būrių pasitraukimo į Lenkiją poilsiui, prieglobsčiui ir persiginklavimui negalėjo būti jokių kalbų.

Šiomis patobulintos ginkluotės dienomis menkai ginkluoti sukilėliai turi tik labai mažą tikimybę pasiekti grynai karinę pergalę, net jei juos remtų beveik visa tauta. Priešo nusistatymas tęsti konfliktą turi būti palaužtas ar kaip nors pats žlugti. Vyriausybės pajėgumas toliau kovoti gali gerokai sumažėti ar net visai dingti, (a) jei vyriausybei ar šalies gyventojams karas tiek įgrysta, jog tiesiog nutariama jį nutraukti, (b) jei karas sukelia nepakeliamą finansinę naštą, arba (c) jei teritorija, dėl kurios kovojama, nebelaikoma strategiškai svarbia šalies gyvybiniams interesams (198:105). Dėl vienos ar kitos šių priežasčių daug Afrikos ir Azijos tautų pokario metais laimėjo nepriklausomybę. Nors kai kuriose šalyse išsivystė plačios apimties ginkluotas pasipriešinimas, jos dažniau laimėjo savo nepriklausomybę ne dėl partizanų pergalių kovos lauke, bet veikiau dėl to, kad krašto valdytojai nutarė jiems tą laisvę suteikti.

Tai nereiškia, kad Europos šalys vien gera valia nutarė atsisakyti savo kolonijų. Dažnai sukilėlių ar teroristų veiklai numalšinti nusiųstų karinių dalinių išlaikymas labai brangiai kainavo, o net ir palyginti mažas aukų skaičius tapo nepriimtinas. Teroristų antpuoliai paskatino Angliją pasitraukti iš Kipro ir Adeno. Bet nemažą reikšmę vyriausybės nutarimui turėjo jau įvykęs imperijos nykimas bei atsisakymas tarptautinės galybės vaidmens, dėl kurio abu minėtieji kraštai neteko savo ankstesnės strateginės svarbos.

Pabrėžtina, kad Anglija suteikė nepriklausomybę savo svarbiausiai kolonijai — Indijai, nors čia vyko tik taikus pasipriešinimas.

Šių apibendrinimų nepaneigia ir minėtas Alžyro atvejis, nei karas Vietname. Alžyro sukilėliai smarkiai kovojo, iš pradžių laimėjo nemaža kovų, bet po kiek laiko Prancūzijos kariuomenė įgijo aiškią persvarą. Tačiau karas brangiai kainavo, sukėlė tarptautinį nepasitenkinimą Prancūzijos elgesiu, svarbiausia, sukilėliams pasisekė paveikti Prancūzijos gyventojų viešąją nuomonę, nemažą jų dalį įtikinti, kad reikia iš Alžyro pasitraukti, kad tolesnis kolonijos išlaikymas yra doroviškai smerktinas. Ir nors Šiaurės Vietnamo karinės pajėgos veiksmingai priešinosi amerikiečiams Pietų Vietname, Amerikos nutarimą nutraukti karinius veiksmus labiausiai lėmė amerikiečių bruzdėjimas, jų nepasitenkinimas Amerikos politika.

Ir šiuo atžvilgiu lietuvių partizanų padėtis buvo gerokai skirtinga. Sovietų Sąjunga buvo nusistačiusi žūtbūt savo imperijon įtraukti Lietuvą. Bene kiekvienas sovietinės kariuomenės užimtas žemės plotas tuojau tampa gyvybiškai svarbus Kremliaus vadovams. Net jei Lietuvos okupavimas reikalavo finansinių nuostolių ( o jie nebuvo dideli tokiai milžiniškai šaliai), tai neturėjo įtakos Maskvos sprendimams. Be to, nebuvo galima laukti, kad bent dalis Sovietų Sąjungos piliečių priešintųsi savo vyriausybės politikai Lietuvoje. Stalino teroro įbauginti ir karo nualinti sovietiniai žmonės mažai žinojo, kas dedasi Lietuvoje, nesidomėjo jos likimu, veikiausiai net pritarė jos prijungimui. Nebuvo galima tikėtis, jog šalis, kuri beveik be jokio protesto leido savo vyriausybei išžudyti milijonus savo piliečių, staiga imtų ginti kitataučių teises.

Taigi Lietuvos partizanai buvo pilna prasme vienų vieni. Apsupti nuožmaus priešo, nepalankiomis partizanavimui gamtos sąlygomis, jie turėjo kovoti su galinga šalimi, kurios piliečiai nedrįso protestuoti prieš nusižengimus vyriausybės, pasiryžusios bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis prijungti Lietuvą prie savo imperijos. Be to, tuo metu Sovietų Sąjunga nevedė jokio karo užsienyje. Malšindama laisvės kovas Pabaltijy ir Ukrainoje, ji galėjo naudoti tiek jėgos, kiek jos reikėjo. Nereikia šios aplinkybės nuvertinti. Per Antrąjį pasaulinį karą įvairiose šalyse, kaip Prancūzijoje, Jugoslavijoje ir Sovietų Sąjungoje išsivystė gana stiprus pasipriešinimas, kurio vokiečiams nepasisekė numalšinti. Tačiau vokiečių kariuomenei prancūzų ar sovietiniai partizanai niekada nebuvo svarbiausias priešas, o tik nemalonumų sukeliantis veiksnys. Komunistų istorikai daug rašo apie savo partizanus, jų išvaduotus rajonus, bėgių karą, milžiniškus nuostolius vokiečių karo technikai ir taip toliau. Bet žinomiausias ir Maskvai palankus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo istorikas Erickson nupiešia kitą vaizdą. Partizanai sukeldavo kai kurių nemalonumų, kartais reikėdavo kokią diviziją pakeliui į frontą panaudoti miškų valymui, bet nė vieno karto vokiečiams nereikėjo atidėti ar atšaukti numatytų karo veiksmų vien dėl partizanų veikimo (49:114-115).

Teiginiui, kad partizanų kovos buvo vidaus karas, pritartų ir komunistai, ir aršiausi išeivijos patriotai. Bet kyla nesutarimų dėl mėginimų šias kovas tiksliau aptarti. Partizanai vadino save laisvės kovotojais, o komunistai nori jiems prisegti banditų ir nacių kolaborantų etiketę. Išeivijoje vienas kitas yra rašęs, kad Lietuvoje vyko pilietinis karas arba ypatingos rūšies sukilimas, nors dauguma teigė ir teigia, kad partizanų kovos buvo ginkluotas pasipriešinimas okupantui ir kad kalbos apie pilietinį karą yra nesusipratimas. Okupuotame krašte pilietinis karas neįmanomas.

Kaip minėta, yra įvairių rūšių vidaus karų: visą tautą sukrečiantys ir vienkartiniai pilietiniai karai, kaip Rusijoje, Ispanijoje ir Kinijoje; dažni kariniai perversmai Pietų Amerikos šalyse, kurie mažai paveikia eilinio piliečio kasdieninį gyvenimą; dešimtmečius besitęsiančios teroro kampanijos, pavyzdžiui Šiaurės Airijoje; greitai numalšinti sukilimai, — kaip Vengrijoje 1956 m. Vidaus karuose kartais tarpusavyje kovoja vienos šalies piliečiai, kartais jie vieningai mėgina išvaryti kokią nors svetimą valdžią, ar tai būtų šalį dešimtmečius valdžiusi kolonijinė vyriausybė, ar neseniai įsiveržęs okupantas. Yra ir taikių vidaus karų — Gandhi tokiam vadovavo Indijoje.

Galima vidaus karus įvairiai rūšiuoti — tyrinėtojai su skirtingais tikslais gali pasiūlyti skirtingas vidaus karų klasifikacijas. Šio darbo tikslams vidaus karai bus rūšiuojami pagal du kintamuosius dydžius, būtent (a) pasipriešinimo veiksmų pobūdį ir (b) priešų tarpusavio ryšius. Savo ruožtu pasipriešinimo veiksmai skirstomi į keturias rūšis — veiksmai be smurto, teroras, partizanų karas, reguliarus karas. Priešų tarpusavio ryšiai yra trejopi. Maištininkai gali sukilti prieš savo valdžią, kovoti dėl tautinės nepriklausomybės, mėginti išvaryti neseniai įsiveržusį okupantą. Pirmuoju atveju vyksta pilietinis karas, antruoju karas su kolonializmu, trečiuoju karas su okupantu. Taigi pagal šią klasifikaciją gali būti dvylika rūšių vidaus karų, pavyzdžiui, partizaninis pasipriešinimas okupantui, koks vyko Prancūzijoje ir Sovietų Sąjungoje per Antrąjį pasaulinį karą, teroro kampanija prieš kolonialistą, kaip vyko Kipre ir Egipte šeštame dešimtmetyje, ir t.t.² Lentelė nurodo vidaus karų rūšis ir vieną ar kitą būdingą jų pavyzdį.

Pasipriešinimo veiksmų suskirstymą į terorą, partizanų karą ir reguliarų karą pirmiausia pasiūlė Roger Crozier savo įtakingame veikale The Rebels. Crozier irgi teigia, kad pasipriešinimo veiksmų pobūdis atspindi sukilimo raidą ir etapus. Normaliomis aplinkybėmis maištininkai pradeda smurto veiksmus teroristiniais antpuoliais, gerokai sustiprėję jie suorganizuoja partizanų būrius, o užėmę nemažai teritorijos tenai sukuria kariuomenę, kuri prieš vyriausybės dalinius pradeda reguliarų karą, kuris nelabai skiriasi nuo karų tarp dviejų skirtingų šalių (40:127-129). Crozier pažymi, kad sukilimų raida nevisada atitinka jo modelį, dažniausiai

dėl to, kad valdžia numalšina maištininkus, dar nepajėgusius suorganizuoti partizanų būrių ar reguliarios kariuomenės. Jis teigia, kad kartais tame pačiame sukilimo etape vartojami skirtingo pobūdžio pasipriešinimo veiksmai, pavyzdžiui, teroras ir partizanų užpuolimai. Tačiau jis leidžia suprasti, kad normaliomis aplinkybėmis maištininkai, pasiekę sukilimo etapą, nebevartojo ankstesnio tarpsnio pasipriešinimo veiksmų. Atseit maištininkai, pajėgūs partizanauti, nevartos teroro, o suorganizavę reguliarią kariuomenę atsisakys ir partizanų. Teroras yra pačių silpniausių maištininkų ginklas.

Crozierio sukilimo etapų suskirstymas lieka vienas žinomiausių vidaus karų išsivystymo modelių. Tačiau kai kurie kritikai, pavyzdžiui, Thomas Perry Thornton, teigia, kad jis per griežtai sutapatina konkrečias pasipriešinimo priemones su sukilimo etapu. Specifiškai Thorntonas teigia, kad teroras vartojamas visuose trijuose etapuose, nors mažiau per partizaninį laikotarpį ir dar mažiau suorganizavus reguliarią kariuomenę, ir kad partizanų būriai taip pat nenutraukia savo veiklos įsteigus kariuomenę (172:90-95). Geriausias jo tvirtinimo įrodymas — tai Vietkongo veikla Vietnamo kare. Nuo 1966 m. Vietkongas turėjo gerai ginkluotą kariuomenę, bet tuo pačiu metu sustiprėjo jų partizanų veikla ir, kas mažiau žinoma, teroristiniai veiksmai. Kai 1964 m. Vietkongas nužudė 516 valdžios pareigūnų ar kaimo seniūnų, tai 1967 m. jis sunaikino 3,707 pareigūnus ar seniūnus, o 1969 m. — net 6,202 (105:272-274,454). Taigi, nors terorizmas gali būti silpnųjų ginklas, jo nebijo naudoti ir patys stiprieji sukilėliai.

Kokios rūšies vidaus karas vyko Lietuvoje? Iš esmės yra keturios nuomonės: dvi komunistų istorikų, dvi išeivijos. Pirmaisiais pokario metais sovietiniai propagandistai ir pareigūnai aiškino, kad partizanų kovos — tai tautos remiamos vyriausybės akcija sunaikinti banditus, vartojant šiuolaikinę terminologiją, teroristus, kurių ginkluotus būrius sudarė buožės, buržuaziniai nacionalistai ir hitlerininkų rėmėjai. Vėliau mažiau kalbėta apie banditus ir teroristus, daugiau apie tariamą buržuazinių nacionalistų ginkluotą pogrindį ir apie klasių kovą kaime. Išeivijoje yra užuominų, kad Lietuvoje vyko pilietinis karas arba ypatingos rūšies sukilimas, nors dauguma teigė ir teigia, kad partizanų kovos buvo ginkluotas pasipriešinimas okupantui ir kad kalbos apie pilietinį karą yra nesusipratimas. Taigi yra siūlomi keturi partizanų kovų aptarimai; (1) veiksmai prieš teroristinį sąjūdį, (2) klasių kova kaime, (3) pilietinis karas, (4) ginkluotas pasipriešinimas prieš okupantą.

Svarstysiu šias galimybes iš eilės. Nagrinėdamas teroristinius sąjūdžius ir jiems būdingą smurto vartojimą, mėginsiu parodyti, kad nors partizanai kartais griebėsi teroro, jų negalima laikyti teroristais. Svarstydamas tvirtinimus apie klasių kovą bei pilietinį karą, ypatingą dėmesį skirsiu priešų tarpusavio ryšiams. Mėginsiu įrodyti, kad svarbiausia klasių kovos sampratos prasme Lietuvoje nevyko klasių kova; pirma, iš viso abejotina, ar galima prasmingai kalbėti apie klasinius skirtumus tarp Lietuvos ūkininkų; antra, kaimo varguomenė partizanus rėmė nemažiau kaip valdžią. Nebuvo jokio pilietinio karo dėl Maskvos vyraujančio vaidmens partizanų numalšinime ir vietos komunistų išlaikyme. Taigi peršasi išvada, kad Lietuvoje vyko partizaninio pobūdžio pasipriešinimas okupantui.

Terorizmas, teroristiniai veiksmai bei sąjūdžiai yra įvairiai aptariami.³ Vieni tyrinėtojai siekia rasti kokią nors vieną savybę, kuri būdinga visiems teroristiniams veiksmams. Antai pagal vieną kuriam laikui gana įtakingą aptarimą, terorizmas yra simbolinis veiksmas, kuriuo siekiama paveikti politinį elgesį nenormaliomis priemonėmis, susietomis su smurto vartojimu ar grasinimu jį vartoti (172;73). Svarbiausias aptarimo žodis yra ,,simbolinis”. Net politinio priešo nužudymas nelaikomas teroristiniu veiksmu, jei nemėginama jam suteikti kokią nors simbolinę reikšmę, paversti jį propagandos objektu, kuriuo kas nors ,,pasakoma” priešui, neutraliems visuomenės nariams ar teroristų šalininkams. Kiti tyrinėtojai neieško vienos būdingos savybės, bet verčiau išvardija nemažą jų sąrašą, teigdami, kad normaliomis aplinkybėmis teroristinis veiksmas įkūnys jas visas ar jų didesnę dalį. Pagal vieną šitokios rūšies apibrėžtį, teroristiniai veiksmai yra savavališki, nenumatomi, itin nuožmūs, sąmoningai pažeidžią dorovės nurodymus (teroristai dažnai pabrėžia, kad jų siekių įgyvendinimas pateisina visas priemones), lygiai nukreipti prieš ,,kaltus” ir ,,nekaltus” žmones (196:13-19). Treti tyrinėtojai atsižvelgia į teroristinių sąjūdžių įvairumą, net nebando rasti tikslesnio aptarimo. Jų nuomone, neįmanoma sugalvoti aptarimo, kuris galiotų visiems terorizmo atvejams ir kuris padėtų tyrinėtojams geriau suprasti terorizmą (97:79).

Sunku tikėti, kad bandymai rasti vieningą teroristinių veiksmų aptarimą būtų sėkmingi, iš dalies dėl to, kad yra įvairiausių šitokios rūšies veiksmų, kurių tarpusavio ryšiai gana nevienodi. Teroristai naudoja smurtą ar juo grasina, bet tai daro ir paprasti nusikaltėliai. Tad, stengiantis atskirti teroristų nuo paprastų kriminalistų smurto veiksmus, kartais mėginama pirmiausia apibūdinti teroristą ar teroristinį sąjūdi, po to nurodant, kad teroristiniai veiksmai yra tie, kuriuos vykdo teroristai. Bet šis žingsnis nelabai naudingas. Juk nepaisant, kokia būtų savybė, pagal kurią mėginama aptarti teroristus, — ar tai būtų jų organizacijos narių skaičius ar vidaus struktūra, jų galutiniai siekiai ar įsivaizduotas priešas, — tik maža dalis teroristinių sąjūdžių ją turės. Jei būtų galima nurodyti kai kurias savybes, kurios būdingos daugumai pastarojo dešimtmečio kairiųjų teroristų grupių Pietų Amerikoje, tai šių bruožų veikiausiai neturėjo nei pavieniai devynioliktojo šimtmečio anarchistų teroristai, nei tarpukarės dešiniųjų smogikų grupės Vokietijoje, Chor-vatijoje ar Rumunijoje. Teroristais laikomi ir idealistiškai nusiteikę Rusijos narodnikai ir tokia nuotykių ieškotojų gaujelė, kaip Symbionese Liberation Army, kuri pagrobė turtuolę Hearst. Kaip L. Wittgensteinas akivaizdžiai parodė, nagrinėdamas žaidimo sąvoką, bergždžia ieškoti bendros teroristinių veiksmų ar teroristinės grupės savybės. Reikia pasitenkinti įvairiais panašumais, kurie nelygiai ir nevisada galioja visiems atvejams. O jau minėtas mėginimas teroristinį veiksmą apibūdinti pagal jo simbolines savybes yra nevykęs dar ir dėl to, kad stengiasi miglotą sąvoką (teroristinį veiksmą) išaiškinti dar neaiškesne, būtent simboliniu veiksmu.

Antroji tyrinėtojų grupė neieško vieningos teroristinių veiksmų savybės, pasitenkindama kai kurių bendrų bruožų išvardijimu. Tačiau neaišku, ar jau minėtame aptarime nurodytos savybės, kaip savavališkumas, nenumatomumas, nuožmumas ir t.t., yra būtinos sąlygos teroristiniams veiksmams ir ar jas visas sudėjus turime šių veiksmų būtinas ir pakankamas sąlygas. Dar didesnį pasiūlyto aptarimo trūkumą jau netiesiog paminėjau: būtent išvardytos savybės lygiai galioja paprastų nusikaltėlių ir teroristų poelgiams. Aplamai sėkmingas aptarimas neįmanomas be kokio nors politinio momento ar siekio nurodymo. Ir tad vėl grįžtame prie reikalo aptarti teroristą ar teroristinį sąjūdį.

Taigi teroristinių veiksmų apibūdinimas yra gana sudėtingas reikalas, bet ne pagrindinis rūpestis. Juk aptarimas svarbus tik tiek, kiek jis padeda atsakyti į klausimą: ar partizanai buvo teroristai. Provizoriškai pasitenkinkime šiuo apibrėžimu: terorizmas yra toks smurto vartojimas ar grasinimas jį vartoti, kuris tarp kai kurių gyventojų sluoksnių (t.y. aukų ir tų, kurie tikisi būti aukomis) sukelia didelę baimę ir nerimą, siekiant kai kurių politinių tikslų. Pagal šį apibrėžimą neginčytina, kad Lietuvos partizanai kartais griebdavosi teroristinių priemonių.

Bežemiai ir kiti buvo grasinami neimti valdžios siūlomos iš kitų ūkininkų atimtos žemės. Vėliau partizanai ragino valstiečius nestoti į kolūkius ir nubausdavo, kartais net mirtimi, tuos, kurie agitavo organizuoti kolūkius. Svarbesniems komunistų valdžios rėmėjams, pavyzdžiui, agitatoriams, kolūkių pirmininkams, partijos pareigūnams bei vadinamiesiems sovietiniams darbuotojams, dažnai būdavo nesaugu naktį pasilikti kaime. Ne vienas aktyvesnis komunistas iš kaimo persikėlė gyventi į miestą. Be to, sovietiniai istorikai galėtų nurodyti, kad Lietuvos partizanai dažnai vengdavo kovų su Raudonosios armijos daliniais, nepuldinėjo karinių bazių, nesprogdino geležinkelių bėgių — taigi nedarė to, ką partizanai normaliai daro.

Tačiau reikia prisiminti, kad jokiame vidaus kare neapsieinama be teroristinių veiksmų, bet ne visada juos vykdantieji laikytini teroristais. Tai akivaizdžiai parodo Vietkongo atvejis. Kai kuriais metais jie nužudydavo daugiau negu penkis tūkstančius žmonių, o 1968 m. užėmę Hue miestą nužudė beveik šešis tūkstančius miesto gyventojų. Be to, Vietkongas dažnai minuodavo kelius, apšaudydavo bėglių stovyklas, naikindavo kaimus (105:272-278). Bet Vietkongas nebuvo teroristai, o partizanai, kurie vartojo terorą nors ir be saiko ir dažnai be reikalo. Niekas nevadina Prancūzijos pasipriešinimo sąjūdžio narių per vokiečių okupaciją teroristais. Prancūzai rezistentai retai stodavo į kovą su vokiečių daliniais, nors kartais tai įvykdavo. Jie susprogdindavo geležinkelių bėgius, karinius įrengimus, karo reikmenų sandėlius. Bet didžioji dauguma šitokių veiksmų įvyko, sąjungininkams išlaipinus savo karius šiaurės Prancūzijoje. Tačiau jau nuo 1942 m. pradžios rezistentai vis daugiau įspėdavo ar nužudydavo nacių rėmėjus, kolaborantus ir ypač tuos, kuriuos įtarė šnipinėjimu naciams. Patriotiškai nusiteikę prancūzai laikė šiuos smurto veiksmus pateisinamu susidorojimu su tautos išdavikais.

Aplamai teroristiniai veiksmai yra sudėtinė vidaus karų dalis, kurių nevengia nei valdžia, nei maištininkai. Bet terorizmas terorizmui nelygus. Daug kas priklauso nuo konkrečių istorinių aplinkybių, ypač nuo vidaus karo pobūdžio. Antai įvairūs Azijos ir Afrikos tautinio išsivadavimo sąjūdžiai vartojo terorą, ne tiek siekdami sumažinti kolonijinės šalies karinių dalinių veiksmingumą, kiek padaryti tvarkos ir rimties išlaikymą tokį brangų, kad kaina taptų kolonijinei vyriausybei ir ypač jos piliečiams per aukšta.

Reikia teroro vartotojus suskirstyti į dvi pagrindines grupes: (a) grynai teroristinių sąjūdžių narius, ir (b) platesnės apimties pasipriešinimo sąjūdžio dalyvius. Šitoks suskirstymas yra gana reikšmingas. Ne vien tik didžioji dauguma teroro vartotojų aiškiai priklauso vienai ar kitai grupei, bet priklausymas vienai ar kitai grupei dažniausiai nustato ir teroro veiksmų pobūdį, taikinius ir siekius. (Neįvertinimas reikalo šitaip suskirstyti teroro vartotojus dažnai sužlugdo mėginimus aptarti teroristinių veiksmų pobūdį, nes tai, kas būdinga vienai grupei, yra didžiausia retenybė kitai, ir atvirkščiai).

Grynai teroristiniai sąjūdžiai yra įvairūs; devynioliktojo šimtmečio rusu narodnikai, Baader-Meinhofo grupė Vakaru Vokietijoje, Raudonoji brigada šiuolaikinėje Italijoje, baskų teroristų organizacija ETA, prieš dvidešimtpenkerius metus Kipre veikusi EOKA, Kenijos MauMau ir daug Pietų Amerikos kairiųjų teroristinių grupių. Grynai teroristiniams sąjūdžiams būdingos kelios savybės. Beveik be išimčių jų narių skaičius gana mažas, jie neturi jokios teritorinės bazės, kurią galėtų laikyti sava ir kurios gyventojai noromis ar nenoromis vykdytų jų nurodymus. Be to, teroro veiksmais jie stengiasi savo sąjūdį ir jo tikslus išreklamuoti, kai kuriuose gyventojų sluoksniuose pasėti baimę ir nerimą, juos taip dezorientuoti, kad jie nežinotų, ko laukti, už kokį elgesį jie gali tapti teroro aukomis.

Grynai teroristiniai sąjūdžiai neturi daug narių, kartais kelis šimtus, dažnai ne daugiau šimto. Antai narodnikų teroristinis sparnas Narodnaja volia (Liaudies valia) turėjo gal pusę tūkstančio narių ir tik mažesnė jų dalis dalyvavo teroro veiksmuose. Kipro teroristų organizacija EOKA, turėjusi nemažą vaidmenį nepriklausomybės iškovojime, gal turėjo šimtą narių, tačiau tokių, kurie buvo patyrę žudikai ir sabotažo žinovai. Baader-Meinhofo gauja, Japonijos Raudonoji armija ir panašios grupės galėjo sumobilizuoti tik kokį penkiasdešimt žmonių. Didžiausias nūdienis teroristų sąjūdis Uragvajaus Tupamaros turėjo gal tris tūkstančius narių, bet šis didelis narių skaičius kaip tik leido valdžiai juos infiltruoti (97:85-86). Dažnai mėginimas praplėsti savo narių skaičių arba veikti truputį viešiau yra pragaištingas, priveda prie spartesnio organizacijos sulikvidavimo. Kai narodnikai pradėjo veikti Rusijos kaime, įtarūs valstiečiai juos greitai išdavė žandarams. Grynai teroristiniai sąjūdžiai neturi daugiau narių iš dalies dėl to, kad jie neatstovauja platesniems gyventojų sluoksniams, savo narius dažniausiai susitelkdami iš nepatenkintų šviesuomenės ir aplamai turtingesnių klasių narių.

Teroristiniai sąjūdžiai neturi savos teritorinės bazės, kurios gyventojai mažiau ar daugiau pripažintų jų valdžią. Teritorinės bazės turėjimas nereiškia, kad maištininkai yra užėmę didelius plotus, net atskirus šalies rajonus, kaip buvo Kinijoje. Bazė gali būti gerokai kuklesnė. Keli kaimai, miško ar pelkės apylinkės laikytini teroristinėmis maištininkų bazėmis, jei vietos gyventojai gana vieningai juos remia ir žino, kad gali nukentėti dėl maištininkų įsakymų nevykdymo. Teritorinės sukilėlių bazės gali būti visai arti didžiųjų miestų, net prie svarbių vyriausybės kariuomenės įrengimų. Tad apie dešimt mylių į pietus nuo milžiniškos amerikiečių karinės bazės Da Nang Vietname daugelis kaimų buvo Vietkongo rankose; viename iš jų My Lai ir įvyko žinomosios žudynės. Teroristiniai sąjūdžiai nepajėgia sukurti net ir šitokių bazių, iš dalies dėl to, kad teroristai dažniausiai yra miestiečiai ir veikia miestuose, kur centro valdžios galia kaip tik stipriausia. Teroristinės bazės ir narių skaičiaus atžvilgiu išimtį sudaro Mau Mau Kenijoje.

Teroristai, būdami negausūs, vartoja terorą, kad save ir savo tikslus išreklamuotų, visuomenei save primintu, kad jie veikia, nors nematomi ir beveik negirdimi. Teroristų antpuolių taikinys dažnai yra nekalti žmonės. Bomba paliekama traukinio stotyje, nakties metu susprogdinamas bankas. Atentatai ir pagrobimai irgi be griežtos logikos. Dažnai svarbūs politiniai veikėjai, kurie vadovauja represijos organams, paliekami ramybėje, o auka tampa koks nors biznierius, bet irgi ne turtingiausias ar įtakingiausias. Savaime aišku, kad kairieji teroristai normaliai nenukreips savo teroro prieš bedarbius, o dešinieji teroristai Pietų Amerikoje nežudys karininkų. Tačiau nėra griežtų kriterijų, pagal kuriuos vienas, o ne kitas turtingas žmogus pagrobiamas ar nužudomas. Pasak vieno rašytojo, net ir smulkmeniškiausias teroristų nurodymų vykdymas negali užtikrinti būsimų aukų saugumą (15:48). Siekiama pasėti nerimą visoje grupėje, mažai atsižvelgiant į pavienių žmonių elgesį.

Kaip minėta, terorą vartoja ir platesnės apimties pasipriešinimo sąjūdžiai, suorganizavę ne tik partizanų dalinius, bet kartais net ir reguliarią kariuomenę. Šie pasipriešinimo sąjūdžiai skiriasi nuo grynai teroristinių grupių ne vien tik savo narių gausumu ir sugebėjimu įsteigti savas teritorines bazes, bet ir skirtingai vartoja terorą. Jiems nereikia reklamos, jie nesiekia dezorientuoti gyventojų savo teritorijoje, tarp jų pasėti baimę. Veikiau jie mėgina sunaikinti tuos, kuriuos laiko išdavikais, smurto grasinimu stengiasi užtikrinti, kad net jiems nepalankūs gyventojai vykdytų jų nurodymus. Aplamai teroras vartojamas užtikrinti gyventojų paklusnumą, tad iš dalies jis atstoja nors ir sugriežtintu būdu valdžios teisingumo ir policijos organus.

Pagal šiuos teroro vartotojų aptarimus Lietuvos partizanai jokiu būdu negali būti priskiriami prie grynai teroristinių sąjūdžių. Pirma, jų skaičius buvo didelis. Ne šimtai, bet tūkstančiai vyrų priklausė partizanams. Vieniems žuvus, kiti perimdavo jų vietas. Pirmaisiais pokario metais jų net per daug buvo, todėl partizanų vadai ragindavo vyrus sugrįžti namo. Antra, partizanai turėjo savo teritoriją, kur jų įsakymai buvo vykdomi, maistas jiems tiekiamas, kur sovietų organų įtaka ir galia buvo labai ribota. Komunistų pareigūnai ir kiti valdžios rėmėjai gerai žinojo, kur galima eiti dienos metu ir kur negalima, o kurį laiką naktį partizanai valdė didelius Lietuvos plotus. Labai reikšminga ir tai, kad partizanai veikė visoje Lietuvoje. Nėra nė vieno iš dabartinių 44 rajonų, kuriame nebūtų buvę partizanų. Be to, didžioji dauguma partizanų būrių gaivališkai steigėsi. Tai rodo, kad jie turėjo itin plačių gyventojų sluoksnių pritarimą, o nebuvo kokia nors slapta ir maža grupė, mėginanti abejingiems gyventojams primesti savo ideologiją. Partizanai nesiekė teroru save išreklamuoti. To nereikėjo, nes gyventojai ir valdžia puikiai žinojo, kas yra partizanai ir ko jie siekia. Be to, teroristiniais antpuoliais partizanai nemėgino dezorientuoti vietos gyventojų. Bene kiekvienas kaimo gyventojas žinojo, už kuriuos veiksmus jis gali nukentėti nuo partizanų. Juk partizanai dažniausiai bausdavo tuos, kuriuos įtarė dėl ryšių su saugumu, partijos veikėjus, valdžios darbuotojus, vėliau tuos, kurie turėjo vyraujantį vaidmenį kolūkių steigime ir valdyme. Partijos aktyvistai, įtariami šnipai ir valdžios darbuotojai dažnai būdavo įspėjami, kad nukentės, jei nenutrauks savo veiklos. Komunistams kaime būdavo nesaugu, veiklesnieji dažnai persikeldavo į miestus ir miestelius gyventi.

Kad partizanai nebuvo teroristai rodo ir tai, ko jie nedarė. Jie nesistengė praplėsti savo veiklos miestuose, nevykdė atentatų prieš atsakingiausius partijos ir sovietinius darbuotojus ar kultūros veikėjus. Žinomi tik keli atvejai, kai partizanai įvykdė platesnės apimties teroristinį veiksmą, kuriuo buvo mėginama žudyti žmones be atrankos. 1949 m. gegužės 1 d. į Šimonių klubą buvo įmesta mina — žuvo 16 žmonių, 13 sužeista. 1948 m. balandžio 14 d. Merkinėje susprogdintas klubas — žuvo 3 žmonės, 19 sužeista. Rugpjūčio 11 d. į klubą Alovėje įmesta mina, kuriai sprogus, 47 žmonės užmušti ar sužeisti. Komunistų istorikai nuolat mini šiuos ir tik šiuos incidentus, tad manytina, kad daug kitų panašių smurto veiksmų nebūta. Kad buvo tiek mažai tokių incidentų per aštuonerius metus rodo didelį partizanų nuosaikumą, visiškai nebūdingą teroristų organizacijoms.

Partizanai nežudė aukščiausių partijos pareigūnų, nors palyginamoji kitų šalių teroristų ir partizanų veikla patvirtina, kad sunku apsisaugoti nuo tokių užpuolimų. Būta vienas kitas vidutinio rango pareigūno nužudymas. Bene svarbiausias iš jų — Povilas Tryčius, žemės ūkio ministro pavaduotojas nukautas 1950 m. spalio 19 d. netoli Skaudvilės, tad kelionėje, o ne darbovietėje. Ypatingas dėmesys, kurį Lukša skiria susidorojimui su Marijampolės aktyvu per inscenizuotas vestuves, rodo, kad tai nebuvo kasdieninis įvykis (1:263-277)., Komunistų istorikai irgi jų nemini. Pirmosiomis partizanų kovų dienomis kovotojai kartais apšaudydavo Kauno, Panevėžio ir kitų didesnių miestų saugumo būstines, į miestus su užduotimis ar šiaip sau atvykę partizanai turėdavo ginklus, kuriuos vartodavo gresiant areštui. Tokiais atvejais partizanai kartais nušaudavo ir atsakingesnius pareigūnus. Antai 1947 m. rugsėjo mėn. taip žuvo Kauno MGB viršininko pavaduotojas (1:374). Partizanai įsiverždavo į miestus ir apiplėšdavo maisto parduotuves ir gamyklas. Šitokia veikla pasižymėjo Tauro apygardos Birutės rinktinė (1:373,10:215-217). Pažymėtina, kad partizanai ketino mirtimi nubausti sovietinį agentą Markulį, dėl kurio išdavysčių žuvo daug partizanų, bet į Vilnių nuvykę partizanai dėl kelių atsitiktinumų negalėjo nuosprendžio įvykdyti.

Kyla klausimas, kodėl partizanai šitaip elgėsi, prisiminus, kad žinomo Kremliaus statytinio nužudymas lyg būtų parodęs partizanu pajėgumą ir gal būtų išgąsdinęs kitus kolaborantus. Sudėtingos padėties negalima išaiškinti vienu ar kitu. veiksniu. Net ir patys veikėjai kartais nežino, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi, o priversti išsiaiškinti duoda klaidingus atsakymus. Iš dalies galima suprasti partizanų taktiką, atsižvelgus į tai, kad jie visai nepripažino sovietinės valdžios teisėta, save laikė nepriklausomos Lietuvos respublikos atstovais, laikinai turinčiais teisę perimti valdžios darbą. Komunistai ir valdžios darbuotojai buvo laikomi okupacinio režimo pareigūnais ir tautos išdavikais, nusipelniusiais griežtą bausmę. Panašiai galvojo Vietnamo ir Alžyro sukilėliai. Partizanai Prancūzijoje, Jugoslavijoje ir Sovietų Sąjungoje per Antrąjį pasaulinį karą jautėsi įgalioti susidoroti su tariamais išdavikais ir reikalauti vietos gyventojų paklusnumo.

Šis valdžios funkcijų perėmimas ar noras jas perimti bei atsakomybės už šalies likimą jausmas padeda suprasti, kodėl partizanai vengė užpuldinėti komunistus didesniuose miestuose, nevykdė atentatų, nesprogdino gamyklų ir kitų pramonės ar ryšių įrengimų, nesiekė sužlugdyti šalies ūkio. Kovotojai jautė, kad mieste veikimo sąlygos per daug ribotos, ir kad jie jokiu būdu negalėtų iš gyventojų reikalauti savo nurodymų vykdymo. Aukštų komunistų pareigūnų nužudymas nebūtų buvusi veiksminga kovos priemonė. Kadangi Maskvoje, o ne Lietuvoje buvo daromi visi svarbiausi sprendimai, nebuvo galima viltis atentatais paveikti vietos politiką. Pašalinus kurį nors pareigūną, jo vietą perimtų kitas, kuris lygiai uoliai, kaip jo pirmtakas, vykdytų Kremliaus nurodymus. Nebuvo prasmės naikinti savo šalies turto. Prisimintina, kad partizanai netrukdė žemės ūkio atsistatymo. Iki 1949 m. grūdų derlingumas beveik pasiekė prieškarinį lygį. Partizanų sąjūdis kaip tik šiuo metu buvo stipriausias, tad būtų galėjęs žemės ūkį labiau nualinti. Ūkininkai buvo laikomi savais žmonėmis, kuriuos reikėjo apsaugoti nuo priešo rekvizicijų. Pagaliau šis valdžios funkcijų pasisavinimas, būdingas didesniems pasipriešinimo sąjūdžiams, paaiškina, kodėl partizanai taip įnirtingai mėgino sutrukdyti įvairius sovietinius rinkimus. Jie žinojo, kad valdžia, nepaisydama tikrų rezultatų, paskelbs, kad kone visi rinkėjai dalyvavo rinkimuose ir balsavo už vienintelį kandidatą. Bet jie laikė nebalsavimą netiesioginiu partizanų valdžios pripažinimu ir pavertė rinkimus dviejų valdžių kovos objektu.

Taigi seka išvada, kad savo skaičiumi, pajėgumu bei teroro priemonių vartojimu partizanai neturėjo bruožų būdingų grynai teroristinėms grupėms. Jų negalima laikyti teroristais.

Pagal marksizmą kova yra vienas pagrindinių, istorijos variklių. Klasių kova, atvira ar pridengta, yra nuolatinis visų klasinių visuomenių elementas. Kai kurie primityvesni marksistai net teigia, kad visi ideologiniai ginčai, politiniai nesutarimai, visuomeniniai ir ideologiniai kivirčai yra tik klasių kovos išorės išraiškos. Nuosaikesnieji marksistai nemėgina visų konfliktų suvesti į klasių kovą, bet pabrėžia, kad nors ne visi reiškiniai tiesiog susieti su kokiu nors ūkiniu klausimu, ekonominiai interesai turi lemiamą vaidmenį visuomeniniame gyvenime.

Klasių kova turi svarbų vaidmenį ne vien tik komunistų ideologijoje, bet ir praktikoje. Užėmę kurią nors šalį, komunistai dažnai mėgina sukelti klasių kovą ar tos kovos regimybę. Skirdami ypatingą dėmesį ūkio pertvarkymui ir buvusio elito sunaikinimui arba bent pašalinimui iš viešojo gyvenimo, komunistai mėgina sukurstyti klasinę nesantaiką, įvairiais geresnio gyvenimo pažadais ir ūkinėmis lengvatomis siekia apie save sutelkti vargingesnius šalies piliečius. Antai 1940 m. komunistai suėmė daug visuomenės veikėjų, pravedė savo žemės reformą Lietuvoje ir ją tęsė pokario metais. Kaip ir Sovietų Sąjungoje trečiame dešimtmetyje, komunistų propagandistai Lietuvoje kurį laiką nesigailėjo pastangų įtikinti bežemius ir vargingesnius ūkininkus priešintis vadinamųjų buožių išnaudojimui. Šios pastangos neliko visai bergždžios — žemės gavimas kai kuriuos valstiečius padarė komunistų rėmėjais, kuriems mokymas apie klasių kovos pastovumą bei neišvengiamumą buvo prie širdies, nes pateisino ių elgesį ir bent laikiną ūkinės padėties pagerėjimą Sovietinė valdžia turėjo ir kitų priemonių klasių kovos regimybei sukurti. Darbininkams ir vargingesniems valstiečiams, stojantiems j partiją, buvo teikiama lengvatų. Į stribus nepriimdavo turtingesniųjų ūkininkų, neleido jiems stoti į kolūkius, jiems uždėjo specialius mokesčio priedus, kurie ne vienam ūkininkui tapo nepakeliama našta, dėl kurios turėjo palikti savo ūkį.

Komunistų pastangos sukurstyti klasinę nesantaiką neliko visai bergždžios. Netrūko kandidatų į stribus, netrūko ir neapykantos. Kai kurie valstiečiai savo fanatiškumu mažai kuo skyrėsi nuo tiesioginių partijos darbuotojų. Pavyzdžiui, pirmame Lietuvos kolūkiečių suvažiavime, įvykusiame 1948 m. gruodžio mėnesį, Biržų apskrities sandėlininkas S. Petrauskas pritarė pasiūlymui parašyti Stalinui laišką, prašantį, kad jis išvežtų buožes, ir teigė: ,,Reikia nušluoti tuos piktšašius nuo žemės paviršiaus, ir mes nušluosime juos” (142:87). Buvo kitų panašiai piktų pasiūlymų, pavyzdžiui, su buožėmis išvežti ir visus nestojančius į kolūkius. ⁴

Sovietinė žemės ūkio politika pastatydavo vargingesnius valstiečius į gana keblią ir dažnai tragišką padėtį. Vienu atžvilgiu bežemiams ir mažažemiams valdžia siūlė duoti ūkininkams labiausiai pageidautiną materialinę gėrybę, būtent žemės. Nesunku įsivaizduoti kiek sąžiningą, bet neturtingą ūkininką turėjo gundyti galimybė įsigyti nuosavą ir ilgai svajotą žemės sklypą, kurio turėjimas ne vien tik padidintų jo savigarbą, bet padėtų jam ir šeimai išbristi iš didesnio ar mažesnio skurdo. Antra vertus, žemės paėmimas iš valdžios reiškė bent netiesioginį pritarimą komunistų politikai (ką tais laikais daugelis gyventojų laikė okupanto rėmimu) ir sukėlė partizanų keršto pavojų. Daug kas ėmė valdžios siūlomą žemę, ypač jei savininkai buvo dingę be žinios, žuvę ar pasitraukę į Vakarus. Leisti žemei gulėti nenaudotai buvo lyg ir nusikaltimas. Padėtis buvo sudėtingesnė, kai valdžia mėgino atiduoti ką tik į Sibirą ištremto ar kitaip nuo valdžios nukentėjusio žmogaus ūkį. Žmonės dažnai jo neėmė. Bet ir tuo ne visada baigdavosi reikalas. Kartais valdžia grasindavo didelėmis bausmėmis žemės atsisakusiems, nes jie esą sabotažininkai ir partizanų rėmėjai (1:106). Bauginimai ne visada būdavo sėkmingi. Antai 1945 m. Biržų apskrityje iš 3404 kaimiečių, gavusių žemės, 1279 atsisakė savo sklypų (111:186). 1944 m. sovietinė valdžia steigė žemės komisijas, jas sudarydama daugiausia iš buvusių samdinių ir naujakurių. Bet ir jos ne visada vykdydavo valdžios norus. Kėdainių, Rokiškio, Biržų, Tauragės ir Utenos apskričių valsčių žemės komisijos dažnai nieko nedarė, tad reikėjo kelis kartus keisti jų sudėtį (69:29-30).

Jau ir taip sudėtingą bei tragizmo kupiną padėti paaštrino partizanų siekimas perimti nepriklausomos Lietuvos valdžios teises ir pareigas. Kiekviena valdžia ir kiekvienas pretendentas į valdžią skelbiasi turįs teisėto smurto vartojimo monopolį ir bausiąs tuos, kurie nepaiso duotų nurodymų ar įstatymų. Toji valdžia, kuri nesugeba įtikinti ar priversti gyventojų paklusti savo nurodymams, greitai praranda autoritetą. Galingos valstybės teisingumo organai kartais pro pirštus žiūri į kai kurių nelabai svarbių įstatymų nepaisymą. Bet dar tvirtai neįsitvirtinusi valdžia turi imtis priemonių bent prieš dalį tų, kurie nevykdo jos nurodymų. Juo labiau turėjo partizanai tai daryti, norėdami gyventojams įrodyti, kad jie yra jėga, su kuria reikia skaitytis, o ne tik miške besislapstantys žmonės.

Partizanai laikė komunistų įsakymus bei potvarkius neteisėtais ir negaliojančiais ir laukė, kad kaimiečiai jų nepaisytų. Jie ypač jautriai reagavo į tuos komunistų potvarkius, kuriais buvo siekiama pakeisti Lietuvos kaimo struktūrą žemės išdalijimu, o vėliau kolūkių steigimu. Nereagavimas į šitokius pakeitimus, kuriais komunistai ėmėsi nedviprasmiškai įtvirtinti savo santvarką, būtų reiškęs viešą bejėgiškumo pripažinimą. Partizanai turėjo reaguoti ir dar dėl to, kad kiekviena valdžia bando savuosius nuo priešo apginti arba bent nubausti tuos, kurie juos skriaudžia. Jei iš partizanų rėmėjų buvo atimta žemė ir kitam atiduota, tai blogiausiu atveju bent dalis žemę pasiėmusių ar gavusių turėjo būti kaip nors nubausti, kaip pavyzdys kitiems ketinantiems žemės gauti. Nubaudimas turėjo kitus atgrasinti nuo panašaus elgesio ir tuo pačiu nuraminti partizanų rėmėjus, bent ta prasme, kad buvo įrodyta, jog iš komunistų gautos dovanos kartais brangiai kainuoja.

Taigi komunistų žemės ūkio politika iš dalies sukūrė tragišką ir užburtą ratą Lietuvos kaime. Valstiečiams buvo siūloma žemė, kurios buvo sunku atsisakyti. Savo ruožtu partizanai ėmėsi priemonių prieš kai kuriuos naujakurius. Vieni iš jų atsisakė žemės, o kiti, jausdami pavojų, dar labiau priartėjo prie komunistų ir tuo būdu pasidarė dar didesniais partizanų priešais. Svarbu pabrėžti, kad daug vargingų valstiečių neėmė komunistų siūlomos žemės ir kad dažnai partizanai net nebandė bausti žemės gavusiųjų.

Lietuvos komunistai siekė sukurti klasės kovos regimybę ir kai kuriais atžvilgiais tai padarė. Buvo valstiečių, kurie rėmė partijos politiką, pasisavino Maskvos gamybos šūkius, įstojo į stribus. Bet tai dar nereiškia, jog Lietuvoje vyko klasių kova. Nemaža sovietinių karių sutiko tarnauti Vlasovo daliniuose ir kovoti su Raudonąja armija. Nemažiau rusų ir gudų vokiečių okupacijos metais tarnavo savivaldoje, policijoje, priklausė savisaugos batalionams, dalyvavo veiksmuose prieš sovietinius partizanus. Bet šių reiškinių akivaizdoje nekalbama, kad per Antrąjį pasaulinį karą Sovietų Sąjungoje vyko pilietinis karas ar klasių kova. Prancūzijoje naciai rado daug kolaborantų. Bet abiem atvejais teigiama, kad vyko tautinis pasipriešinimas okupantui, kuris savo pusėn prisitraukė išdavikų bei įvairių rūšių išgamų. Šie pavyzdžiai tik primena, kad kone kiekvienam okupantui sekasi surasti rėmėjų, bet jų buvimas nereiškia, kad pasipriešinimas okupantui tampa pilietiniu karu.

Norint nustatyti, ar Lietuvoje pokario metais vyko klasių kova, reikia bent provizoriškai apibrėžti klasių kovos sąvoką. Reikia nedelsiant atmesti aptarimą, pagal kurį komunistai visada kovoja už vargingųjų, ypač proletariato, reikalą, o komunistų priešai visada remia išnaudotojus. Šitoks apibrėžimas atmestinas, nes jis išsprendžia klasių kovos problemą, atsižvelgdamas ne į tikrovę, bet teikdamas savotišką apibrėžtį. Juk klausdami, ar kurioje šalyje vyko klasių kova, mes norime sužinoti šį tą apie kovojančių pusių klasinę sudėtį bei siekius, o ne tai, kaip kurie nors asmenys nutarė vartoti kai kuriuos žodžius. Juk ceteris paribus koks nors hitlerininkas, nutaręs pavadinti visus nacių priešus Vakarų kultūros naikintojais, galėtų aiškinti, kad Hitleris tik gynė Europos kultūrą nuo įvairių jos priešų.

Yra ir kita atmestina klasių kovos samprata. Pagal ją, partizanai ir komunistai, kaip ir abiejų pusių rėmėjai, tikėjosi pergalės atveju pagerinti savo finansinę ar visuomeninę padėti. Sovietiniai istorikai teigia, kad partizanai siekė atstatyti vadinamąją buržuazinę santvarką, norėjo atgauti per žemės reformą netektąsias žemes ir įtaką valdžioje. Išeivių kartais tvirtinama, kad stribai ir kiti komunistų šalininkai kovojo ne tik už komunizmo idėją, bet už naujai gautą žemę, prestižą ir vaidmenį visuomenėje. Neginčytina, kad veik kiekvienas žmogus, nutaręs rizikuoti gyvybe, tikisi ką nors laimėti, nes kitu atveju jis neturėtų priežasties kovoti. Jo geidžiamos gėrybės nebūtinai turi būti materialinės, nes žmonės kovoja ir už savo tautos laisvę, dėl religinių įsitikinimų, ir t.t. Bet net jei teigiama, kad dvasiniai siekiai visada yra tik sąmoninga ar nesąmoninga priedanga materialiniams interesams, vis dėlto dar neįrodyta, kad Lietuvoje vyko klasių kova bet kokia reikšmingesne prasme. Juk pagal šį aptarimą bajorų tarpusavio vaidai, plėšikų gaujų kivirčai, karininkų perversmai, nukreipti prieš kitų karininkų valdžią, — visa tai klasių kovos pavyzdžiai. Ir tokia praplėsta klasių kovos samprata nei atitinka Markso pirminės minties, nei turi didesnio empirinio turinio. Kitaip tariant, iš neginčijamo fakto, kad kovojantieji tikisi šį tą laimėti savo pasiaukojimu, negalima be kitų prielaidų ir konkrečių duomenų prieiti išvadą, jog vyksta klasių kova.

Klasių kovos samprata gana sudėtinga. Komunistų Partijos manifeste Marksas ir Engelsas drąsiai suskirstė pasaulį į dvi kovojančias stovyklas. Tačiau Marksas savo politiniuose veikaluose, kaip Klasių kova Prancūzijoje 1848-1850 ir Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji, beveik užmiršta šitokį primityvų pasaulio padalijimą daug dėmesio skirdamas gana painiems ir sudėtingiems įvairių klasių tarpusavio santykiams.⁵ Kadangi nė viena šio šimtmečio komunistų revoliucija, ypač Kinijos ir Sovietų Sąjungos, neatitiko marksizmo schemų, marksizmo apologetikai dar labiau supainiojo klasių ir klasių kovos sampratas, kad būtų galima teigti, jog įvyko socialistinės revoliucijos. Vis dėlto galima išskirti dvi klasių kovos sampratas. Pirmoji iš jų yra bene visuotinai priimta, antroji tebėra kontroversiška ir, anot jos kritikų, beveik bereikšmė. Pagrindine prasme klasių kova vyksta tada, kai skirtingų klasių nariai atsiranda skirtingose barikadų pusėse, pavyzdžiui. jei Lietuvoje didžioji dauguma darbininkų, bežemių ir mažažemių būtų rėmę sovietinę valdžią, o didžioji dauguma pramonininkų, valdininkų ir turtingesniųjų ūkininkų būtų stoję į partizanus. Antrąja šalutine prasme klasių kova gali vykti ir tada, kai asmenys, nepaisydami savo socialinės padėties ar užsiėmimo, mėgina įgyvendinti siekius, kurie aiškiai tarnauja vienos ar kitos klasės interesams, o kiti žmonės šiai politikai priešinasi, nes ji kenkia jų klasės interesams. Nors sovietiniai istorikai retai išskiria šias dvi prasmes, jie veikiausiai teigtų, kad pokario metais Lietuvoje vyko klasių kova abiem prasmėmis. Vadinasi, vargingieji valstiečiai, partijos vadovaujami ir gerų žmonių remiami, kovojo dėl savo interesų ir šviesios ateities.

Ar vyko klasių kova pirmąja prasme, būtent, ar daugelis vargingųjų valstiečių rėmė partijos politiką, o buožės jai priešinosi? Ieškant atsakymo čia daug padėtų tyrinėtojams neprieinami partijos ir saugumo archyvai. Būtų gera žinoti ne tik stribų ir partijos aktyvo, bet ir partizanų ir jų ryšininkų sudėtį bei socialinę padėtį. Kokie ūkininkai rėmė partizanus, juos maitino, davė jiems prieglobstį, leido savo dukroms būti jų ryšininkėmis? Reikią konkrečių ir detalių duomenų. Net jei visi stribai buvo kilę iš varguomenės, tai nereiškia, kad vyko klasių kova, ypač jei gerokai daugiau vargingų valstiečių dalyvavo partizanų sąjūdyje. Turtingesniųjų ūkininkų vaikai partizanavo, bet jų buvo ir pas komunistus. Svarbu būtų žinoti partizanų ir valdžios rėmėjų socialinę padėtį skirtingais partizanų kovų laikais, ar abiejų pusių sudėtis keitėsi, aiškėjant, kad Lietuva iš Vakarų nesulauks paramos. Po naujos trėmimų bangos partizanų gretos padidėdavo, nes ištrėmimo išvengę vyrai ir kartais berniukai neturėjo kur kitur eiti. Ar po trėmimo padidėdavo ir stribų skaičius? Ar į juos įstodavo vidutiniųjų vaikai, norėdami užtikrinti, kad per sekančią bangą tėvai nebūtų išvežti? Be archyvų negalima šių klausimų tiksliai atsakyti, bet pabrėžtina, kad sovietiniai istorikai neskelbia platesnių duomenų apie partizanų socialinę padėtį, kas sukelia įtarimą, kad šie duomenys nepatvirtintų jų kalbų apie klasių kovą.

Stengiantis patvirtinti ar paneigti klasių kovos teoriją, reikėtų nustatyti, koks nuošimtis vargingųjų ir turtingesnių kaimo gyventojų rėmė partizanus, koks nuošimtis — valdžią, kiek mėgino laikytis nuošaliai. Be to, svarbu nustatyti partizanų ir jų rėmėjų socialinę padėtį, išaiškinant kokį partizanų nuošimtį sudarė vargingi, vidutiniai ir turtingesni gyventojai. Neturint tiesioginių duomenų, reikia vartoti įvairios rūšies šalutinę medžiagą, kuri netiesiog atskleidžia priešininkų socialinę padėtį.

Sunku įsivaizduoti šalį, kurioje būtų mažiau palankių sąlygų klasių kovai negu Lietuva. Nors išeivijos ir sovietiniai ekonomistai skirtingai interpretuoja duomenis dėl darbininkų skaičiaus ir ūkių dydžio, yra kai kurių neginčytinų faktų. Pirma, klasinė diferenciacija nebuvo toli pažengusi. Ekonomisto L. Truskos žodžiais, ,,visuomenės proletarizacija buržuazinėje Lietuvoje buvo žymiai silpnesnė negu išsivysčiusiose Europos šalyse” (173:131). Lietuvoje nebuvo nei stambių dvarininkų, nei galingų kapitalistų, nei proletariato masių. Antra, nepriklausoma Lietuva buvo žemės ūkio kraštas, kuriame absoliučiai vyravo smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Didesni dvarai buvo išdalyti per žemės reformą. 1930 m. surašymo duomenimis, beveik trečdalis visų ūkių buvo 10-20 ha dydžio, o apie 60 nuošimčių ūkių buvo 5-20 ha dydžio (107, t. XV: 182; 173:118). Komunistai ne tiek mėgina neigti šiuos duomenis, kiek suteikti jiems skirtingą reikšmę, nors kai kurie sovietiniai istorikai, pvz. J. Tamošiūnas, dirbtinu būdu mėgina sumažinti smulkių ir vidutinių ūkių nuošimtį. Į bendrą ūkių skaičių jis įjungia apie 24.000 plotų, mažesnių už 1 ha (169:122).

Daugiau ginčų sukelia samdomųjų žemės ūkio darbininkų skaičius. Oficiali Lietuvos statistika rodė, kad jie sudarė 15 nuošimčių visų žemės ūkyje dirbančiųjų. Sovietiniai ekonomistai tvirtina, kad jų buvo daug daugiau. (Šį tvirtinimą detaliau nagrinėju priede skyriaus gale.) Kaip bebūtų, šiuo atžvilgiu Lietuva skyrėsi nuo kaimyninių Rytprūsių, kur vyravo stambesni ūkiai ir tikri dvarai. Šimtui ha žemės ūkio naudmenų Rytprūsiuose buvo tris kartus daugiau samdomųjų darbininkų negu Lietuvoje. Be to, savininkų valdomi ūkiai sudarė 88 nuošimčius Lietuvos ūkių žemių.

Labai mažas savaveiksmių gyventoju nuošimtis dirbo pramonėje ir statyboje. 1939 m. pabaigoje apie 30,000 darbininkų dirbo įmonėse su penkiais ir daugiau darbininkų (107, t. XV:205;173:113). Buvo ir 13,000 darbininkų statybose. Tai itin mažas skaičius, prisiminus, kad tuo metu buvo apie 1.800.000 savaveiksmių gyventojų Lietuvoje. Nebuvo daug ir kitų darbininkų — amatininkų, tarnaičių, transporto ir ryšių darbininkų, pastoviai nedirbančių kaimų ir miestų gyventojų. Be to, šie žmonės nepriklauso proletariatui pirmine šio žodžio prasme. Marksas amatininkus buvo linkęs laikyti buržujais, o nepastovius darbininkus priskirdavo prie vadinamojo lumpenproletariato, kuriam nenumatė jokio vaidmens revoliuciniame sąjūdyje.⁶

Net jei tartume, kad Lietuvoje buvo apie pusė milijono darbininkų, iš kurių 60 nuošimčių dirbo žemės ūkyje, nebūtų tvirto pagrindo teigti, kad Lietuvoje buvo darbininkų klasė. Dažnai teigiama, kad nėra klasės be klasinio sąmoningumo. Lietuvos darbininkų dauguma dirbo ūkiuose su dar vienu ar dviem darbininkais. Kartu dirbantys bernas, merga ir piemuo ar du bernai ir merga, vargu ar turėjo klasinio sąmoningumo ir jautė turį bendrus interesus su nelietuviais miestų darbininkais. Markso žodžiais, jie sudarė „beformę masę”, kaip į maišą sumestos bulvės sudaro bulvių maišą (118:239). Net priėmus grynai struktūrinį klasės apibrėžimą, Lietuvos darbininkai be klasinio sąmoningumo sudarytų, Markso terminu, tik ,,klasę savyje” (class-in-itself), kuri nepajėgi turėti politinio vaidmens.

Be to, klasinė visuomenė egzistuoja tada, kai yra ribota socialinė kaita (social mobility), kai yra didelė tikimybė, kad žmogus, gimęs vienos klasės nariu, juo ir mirs. Nėra detalių studijų apie socialinę kaitą Lietuvoje, bet susidaro įspūdis, kad ji buvo gana didelė ir nebuvo neįveikiamų kliūčių tiems, kurie siekė pagerinti savo padėtį.

Pirmaisiais pokario metais gyventojų „klasiniai” skirtumai dar labiau sumažėjo. Per pirmąjį bolševikmetį per 30,000 lietuvių buvo nužudyti ar iš Lietuvos išvežti. Nemaža jų buvo inteligentai, karininkai, turtingesni ūkininkai ir prekybininkai. Žydus, kurie sudarė didelę dalį prekybininkų ir pramonininkų, išžudė naciai. 1944 m. per 50,000 žmonių pasitraukė į Vakarus, daugiausia tie, kuriuos komunistai laikė „klasės priešais”. Tarp jų nebuvo daug vidutinių ar vargingų ūkininkų. Sovietiniai autoriai teigia, kad vargingieji valstiečiai ir darbininkai labiausiai nukentėjo per vokiečių okupaciją. Daugiau jų žuvę pirmomis karo dienomis, kai vadinamieji sovietiniai aktyvistai buvo kartais šaudomi, daugiau jų buvo išvežta į Vokietiją darbams, iš kurios į Lietuvą vėliau nebegrįžo. Neturtingieji aktyviau rėmę sovietinius partizanus ir žuvę kovoje su vokiečiais. Taigi dėl komunistų veiklos sumažėjo turtingųjų skaičius, o dėl vokiečių veiksmų praretėjo darbininkų gretos. Tad klasiniai skirtumai, kurie visada buvo labai maži, dar labiau sumažėjo.

Yra netiesioginių duomenų, rodančių, kad vargingi kaimų gyventojai rėmė partizanus ir stojo į jų gretas. Turimos žinios apie partizanų veikimą įvairiose Lietuvos dalyse nėra lengvai suderinamos su klasių kovos teorija. Pagal ją daugiausia partizanų turėjo būti tose apylinkėse, kur klasinė diferenciacija buvo toliau pažengusi, būtent ten, kur dirvožemis buvo aukštos kokybės ir vyravo stambūs ūkiai su samdomais darbininkais. Antra vertus, partizanų veikimas turėjo būti silpniausias miškinguose ir smėlėtuose Lietuvos rajonuose, kur žemė prasta, ūkiai maži, ir gyventojų daugumą sudaro vidutiniai ir vargingi valstiečiai. Šiose vietovėse sąlygos partizanavimui turėjo būti itin nepalankios, nes nebūtų buvę ,,buožių” jų remti, o vargingieji ūkininkai būtų padėję valdžiai partizanus sugauti, o ne patys jais tapę. Nors partizanai veikė visoje Lietuvoje, jie buvo itin aktyvūs kaip tik ten, kur pagal klasių kovų teoriją, jie turėjo būti silpniausi. Dzūkijoje, ypač Varėnos rajone, Suvalkijoje Kazlų Rūdos girios apylinkėse, pietų Žemaitijos Smalininkų-Viešvilės miškuose ir Aukštaitijoje Žaliosios girios apylinkėse buvo itin daug partizanų. Nemaža jų buvo Šimonių, Dusėtų ir Gitėnų miškuose. Pasipriešinimas buvo silpnesnis Šiaulių, Kėdainių, Kuršėnų ir Joniškio apylinkėse, dalyse dabartinių Jurbarko ir Šakių rajonų, kur itin greitai steigėsi kolūkiai, nors čia buvo gera žemė ir daugiau stambių ūkių (74:48). Tad atrodo, kad partizanų sąjūdžio išsivystyme didesnį vaidmenį turėjo ne apylinkės ūkininkų tariamoji klasinė diferenciacija, bet gerokai paprastesnė priežastis, būtent gamtos sąlygos. Kur buvo miškų kovotojams prisiglausti, ten atsirado partizanų ir jų rėmėjų. Tačiau šis apibendrinimas negalioja visoms miškingoms vietovėms, ypač Rytų Aukštaitijoje netoli Gudijos sienos, kur gyventojų tautinė sudėtis buvo mišri. Išimtis tik patvirtina įspūdį, kad klasiniai skirtumai neturėjo didesnio vaidmens partizanų kovose ir kad tautinis elementas buvo daug svarbesnis.

Sovietiniai istorikai, dar labiau rašytojai, kartais pripažįsta, kad partizanuose buvo daug paprastų valstiečių, kad partizanus rėmė net vargingi ūkininkai. Romane Apie duoną, meilę ir šautuvą V. Petkevičius šitaip aptarė partizanus:

Ir rankos ant ginklų artojiškos, plūgų nuspaustais nykščiais, darbų išplaktomis plaštakomis, pajuodusiomis panagėmis. Nei vieno baltarankio, nei vieno storo arba ilgaplaukio, nei vieno akinuoto arba šiaip kuo pasižyminčio. Kažkokia kaimo sueiga, ir tiek. Jei ne tarp kojų suspausti ginklai (137:319).

Pripažinę vidutinių ir vargingų kaimo gyventojų dalyvavimą partizanuose, sovietiniai istorikai stengiasi įrodyti, kad jų vaidmuo buvo šalutinis ir juos apgavo patriotiniais jausmais spekuliuojantys ,,buožės” ir įvairūs turtingesnių sluoksnių nariai. Šiuo atžvilgiu mažai kuo skiriasi žurnalistai ir rašytojai M. Karčiauskas Nemuno poemoje rašo:

Petrai, Andriaus sūnau,
ubago broli,
naivus mažažemi,
kas tave žudyti išmokė.
tėvynės vardu,
jei jos niekad neturėjai.

O žurnalistas Sigitas Blėda rašo, kad „žuvo paprastų bernužėlių, neturėjusių nei dvarų, nei aukštų smetoninės valdžios rangų — jie taip ir nesuprato, už ką kėlė ginklą, ir patys nuo jo krito” (31).

Norėdami šią teoriją pagrįsti, komunistai aiškina, kad (1) pasiturintys (ūkininkai, arba buožės, vieningai rėmė partizanus ir sudarė jų pagrindinį ramstį, (2) kad partizanams vadovavo buožių sūnūs, buvę karininkai ir mokytojai, bet ne valstiečiai ar darbininkai. Tačiau pirmasis tvirtinimas kol kas neįrodytas ir veikiausiai neatitinka tikrovės. Antrasis iš dalies teisingas, bet partizanų vadų socialinę kilmę galima lengvai išaiškinti be jokių užuominų apie klasių kovą. Pabrėžtina ir tai, kad jų kilmė nelabai skyrėsi nuo pagrindinių komunistų veikėjų, ir tai dėl gana dėsningų priežasčių.

Komunistai pakartotinai aiškina, kad turtingesniųjų ūkininkų sūnūs keršydami už atimtą turtą dažnai įsijungė į partizanų būrius, jiems vadovavo, o jų tėvai paskutinėmis išgalėmis partizanus maitindavo, leisdavo savo ūkiuose įtvirtinti bunkerius. Turtingieji ūkininkai kovoję su tarybine valdžia paprasčiausiais ūkiniais sumetimais — komunistų išvijimas leistų jiems atsiimti praloštas žemes bei atgauti įtaką visuomeniniame gyvenime.

Tvirtinimas apie lemiamą ,,buožių” vaidmenį turi dvi dalis: (a) ,,buožės” vieningai, arba bent gerokai vieningiau už kitus ūkininkus rėmė partizanus, ir (b) juos aktyviai rėmė, o ne tik prijautė jiems. Negana parodyti, kad tokie ar tokie pasiturinčių ūkininkų sūnūs stojo į partizanus, ir negana pabrėžti, kad komunistų išvarymu būtų džiaugęsi turtingieji, kurių ūkinė padėtis būtų pagerėjusi. Reikia suabejoti ir šiuo tvirtinimu, nes jis prieštarauja kai kuriems liudininkams, o dar svarbiau, sunkiai suderinamas su vadinamųjų buožių padėtimi pokario metais. Pasiturintys ūkininkai greitai tapo kone labiausiai ujama ir persekiojama Lietuvos gyventojų grupe, kuri po dažnų smūgių buvo taip suterorizuota, kad nemaža jos narių tik pasyviai laukė neišvengiamo arešto ir ištrėmimo. Į ,,buožių” sąrašą patekęs ūkininkas puikiai žinojo savo ateitį: nepakeliami mokesčiai, žemės konfiskavimas, ilgainiui ištrėmimas iš Lietuvos. Vos sugrįžę į Lietuvą, komunistai pradėjo savo žemės reformą, 1946 m. — masinius trėmimus, o 1947 m. „buožėms” buvo uždėtas specialus mokesčio priedas, kuris po metų buvo padvigubintas (apie žemės ūkio politiką rašau ketvirtame skyriuje). Tęsėsi trėmimai, valdžios suorganizuota kampanija darėsi vis isteriškesnė. Buvo reikalaujama visus „buožes” ištremti, nepriimti į kolūkius ir iš jų išvaryti. Stribai ir aktyvistai dažnai stebėjo jų ūkius, ieškodami progos juos suimti, tikėdamiesi sugauti apsilankančius partizanus ar jų ryšininkus. Šiomis aplinkybėmis daug pasiturinčių ūkininkų buvo taip įbauginti, kad nedrįso padėti partizanams, o patys partizanai vengė jų ūkių, netoli kurių galėjo tykoti stribai. Savo atsiminimuose mokytoja Elena Jučiūtė pabrėžia, kad ne pasiturintys, bet vargingieji ūkininkai labiausiai rėmė partizanus (79:53). Turtingesniųjų įbauginimą pamini ir kai kurie sovietiniai šaltiniai. Minėtame kolūkiečių suvažiavime keli delegatai pabrėžė, kad „buožės” demoralizuoti, pradeda apleidinėti savo ūkius ir iškeliauti į miestus (142:48).

Komunistų propagandistai uoliai pabrėžia partizanų vadų kilmę ir ankstesnę profesiją, nurodydami, kad toks ir toks partizanų vadas buvo „buožės” sūnus, kad jis pats buvęs karininkas, mokytojas ir t.t. Atseit nei valstietis, nei darbininkas. Visų partizanų vadas nuo 1948 m. iki 1951 m. Jonas Žemaitis-,,Vytautas” buvo generalinio štabo kapitonas, pirmasis Pietų Lietuvos srities vadas Juozas Vitkus-,,Kazimieraitis” buvo atsargos pulkininkas, paskutinis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-„Vanagas” buvo mokytojų seminarijos dėstytojas, baigęs Karo mokyklą, o Juozas Lukša-,,Daumantas” turtingo ūkininko sūnus. Šitie tvirtinimai yra gana apgaulingi. Ramanauskas gimė Amerikoje, Vitkus dalį savo jaunystės praleido Anglijoje, nes jų neturtingi tėvai išvyko iš Lietuvos, ieškodami geresnio gyvenimo (163). Ir kiti pasipriešinimo vadai buvo neturtingų tėvų vaikai. Vincas Seliokas-,,Gintautas”, kuris buvo BDPS prezidiumo pirmininkas, yra šaltkalvio vaikas. Pabrėžtina, kad Karo mokyklą lankė ne vien tik turtingųjų vaikai. Kadangi Karo mokykloje nereikėjo mokėti už mokslą, tad į ją stojo daug neturtingų jaunuolių, kurie neturėjo pakankamai lėšų tęsti studijas universitete. Tad jokiu būdu negalima aiškinti, kad partizanų vadai buvo tik išnaudotojų vaikai.

Partizanams dažniausiai vadovaudavo buvę karininkai, kurie dažnai buvo paskiriami didesnių vienetų vadais, net neturėdami didesnės partizanavimo patirties. Bet tai gana dėsningas reiškinys ir nepatvirtina teigimų apie klasių kovą. Kas kitas turėjo partizanams vadovauti, jei ne tas, kuris buvo patyręs karo reikaluose? Net per Rusijos pilietinį karą, kai ideologinės aistros ir neapykanta buvo peržengusios visas ribas, Leninas ir Trockis patikėjo buvusiems caro karininkams atsakingas pareigas, nes to reikalavo sėkmingas karo vadovavimas. Lietuvos komunistai irgi naudojosi specialistų paslaugomis. Pirmaisiais pokario metais Vilniaus ir Kauno universitetuose dėstė ne mažažemiai, šaltkalviai, partijos politikai pritariantys beraščiai, bet tie, kurie pagal visus kriterijus turėjo būti laikomi ,.buržujais”, tai yra Lietuvoje likę Nepriklausomos Lietuvos laikų profesoriai. Net ir komunistų partijos ir valdžios pareigūnų viršūnėse irgi buvo sunku įžvelgti klasių kovos pėdsakus. Ypatingą vaidmenį turėjo iš kitur atvykę nelietuviai, o lietuviai, kuriems buvo patikėtos reikšmingos pareigos, retai būdavo varguomenės atstovai, bet įvairūs biurokratai, pareigūnai, profesionalūs revoliucionieriai. Taigi, jei partizanams nevadovavo vargingesni Lietuvos gyventojai, tai ir komunistams nevadovavo darbininkai.

Partizanų vadovų socialinė kilmė ir profesija gal šiek tiek skyrėsi nuo paprastų kovotojų. Gal daugiau jų buvo turtingesnių ūkininkų ar šviesuomenės vaikai. Tačiau jie šiuo atžvilgiu buvo labai panašūs į komunistų vadus. Kapsukas, Angarietis, Požėla, Gaška, vėliau prie partijos prisišliejęs Venclova buvo turtingų tėvų, atseit ,.buožių” vaikai. Antano Sniečkaus tėvas turėjo šimtą margų. Tad vartojant sovietinio pobūdžio argumentus, būtų galima aiškinti, kad pokario metais Lietuvos valdžios viršūnėje kone trisdešimt metų sėdėjo ,,buožė”. Jei tėvų kilmė kai kuriomis aplinkybėmis ir kai kuriose šalyse turi daugiau reikšmės žmonių politinei diferenciacijai, tai Lietuvoje taip nebuvo. Kadangi Rusijos imperija nesirūpino nerusų tautų švietimu ir mokslas buvo sunkiai prieinamas, didžioji dauguma mokslus baigusiųjų lietuvių iki nepriklausomybės atkūrimo buvo turtingesnių tėvų vaikai, kurie vėliau pasidarė Nepriklausomos Lietuvos karininkais ar kompartijos veikėjais. O kaip jau minėta, Lietuvos gyventojų socialinė sudėtis Nepriklausomybės metais buvo gana vienalytė: absoliuti gyventojų dauguma buvo savarankūs ūkininkai, tad ir partizanų, ir komunistų vadai dažnai buvo kilę iš panašių sluoksnių.

Antroji klasių kovos samprata, pagal kurią lemiamą vaidmenį turi ne dalyvių socialinė padėtis, bet jų siekis tarnauti kurios nors klasės interesams, yra labai neaiški ir sukelia įvairių klausimų. Beveik neįmanoma nustatyti konkrečių kriterijų klasės interesams aptarti, ypač jei reikia nurodyti ir įgyvendinimo priemones. Yra įvairiausių vertybių, kurių negalima suderinti vienos su kita, o dar kitų įgyvendinimas reikalauja trečių atidėjimo ilgam laikui. Jei klasės interesai yra kaip nors nustatyti, ar jos rėmėjai turi savo elgesiu jiems objektyviai tarnauti, ar pakanka, kad jie tik mėgina, nors ir nesėkmingai, tai daryti?

Iš dalies ši antroji klasių kovos samprata išgalvota, stengiantis išgelbėti marksizmo teorija apie visuomenės vystymąsi ir revoliucijų ypatingą vaidmenį jame. Pagal pirmąją sampratą reikalai buvo aiškūs. Antai per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir Anglijos revoliuciją 1640-1648 m. buržua nuvertė aristokratų ir karaliaus valdžią. 1905 m. Rusijoje caro vyriausybei pasisekė nuslopinti buržuazinę revoliuciją, o per Spalio revoliuciją darbininkai nuvertė šalį trumpą laiką valdžiusią buržuazinę vyriausybę. Teorija aiški, bet daug naujų tyrinėjimų rodo, kad ji neatitinka tikrovės.⁷ Atrodo, kad pagrindinėse vadinamosiose buržuazinėse revoliucijose buržua vaidmuo buvo gana ribotas. Todėl pirminė revoliucijos ir klasių kovos samprata buvo pataisyta ir papildyta antrąja. Tačiau neaiškumai lieka. Antai buvo aiškinama, kad Anglijos ir Prancūzijos revoliucijų dėka buvo pašalintos įvairios kliūtys prekybos ir pramonės raidai ir sukurtos sąlygos intensyviam kapitalistiniam ūkio vystymuisi. Bet ir šiuo atveju istorinė tikrovė yra gerokai sudėtingesnė.⁸

Nemanau, kad antroji klasių kovos samprata daug ko verta. Ji labai miglota ir mažai ką išaiškina. Bet ji kartais vartojama pateisinti sovietų valdžią. Ir pokario metais buvo lietuvių, kurie tikėjo partijos išmintimi ir vylėsi, kad jos pravedami pakeitimai ilgainiui bus naudingi. Dabartiniai Lietuvos vadovai su pasididžiavimu nurodo pastarųjų 40 metų ūkinę pažangą, ypač pramonėje, ir tikina, kad jų valdžia tarnauja tautos gerovei ir interesams. Atsakymų į šį argumentu yra įvairiausių, bet paprasčiausia nurodyti, kad reikėjo labai brangiai mokėti už ūkinę pažangą, būtent atsisakyti tautinės nepriklausomybės, daug žmogaus teisių, o tūkstančiai buvo be pagrindo valdžios nužudyti arba ištremti į Sovietų Sąjungos gilumą. Be to, būtų galima argumentuoti, kad tokią ūkinę pažangą, gal net gerokai didesnę, būtų buvę galima pasiekti be tokių didelių aukų. Visų Europos šalių gyvenimo lygis pakilęs nepriklausomai nuo valdžios santvarkos, tad nuopelnai už pažangą tenka bendrai konjunktūrai ir mokslo pažangai, o ne gyventojus engiančiai valdžiai.

Ginčai šiuo klausimu galėtų ilgai tęstis, bet aišku, kad komunistų politika kaime akivaizdžiai skurdino valstiečius, padarė jų gyvenimą žymiai sunkesnį. Iki 1964 m. kaimiečių interesai bene visais atžvilgiais ir pagal visus kriterijus gerokai nukentėjo, nes per pirmuosius dvidešimt komunistų valdžios metų jie buvo apgaudinėjami ir išnaudojami. Iš pradžių jiems buvo pažadėta nuosavos žemės, po kiek laiko ji buvo atimta, ir ne vienas buvęs bežemis buvo priverstas nenoriai ją atiduoti valdžiai. Steigiant kolūkius buvo žadamas rojus ant žemės, pilni aruodai, visų gėrybių perteklius visiems kolūkiečiams.⁹ Tikrovėje buvo toks baisus išnaudojimas, kad žmonės kentė alkį, kartais turėjo net vogti. Minimi net atvejai, kai žmonės mirė nuo bado (64:161).

Kolūkiuose įsiviešpatavo taisyklė, kad pirmasis grūdas valstybei, o paskutinysis kolūkiečiui. Kolūkis turėdavo užmokėti įvairius mokesčius, atsilyginti mašinų-traktorių stotims, atidėti sėklos ateinantiems metams, įmokėti įvairiems fondams, ir tik tada likusius pinigus, grūdus bei pašarą padalyti tarp kolūkiečių. Šiomis sąlygomis kolūkiečiams beveik nebuvo prasmės dirbti visuomeniniame sektoriuje. 1953 m. ir 1954 m. grūdų derlingumas buvo keturi ar penki centneriai iš ha, tai yra pusė to, kas buvo pasiekta nepriklausomybės metais, gerokai mažiau negu 1948 m. 1952 m. pajamos už darbą kolūkyje sudarė mažiau negu penktadalį kolūkiečių šeimos metinių pajamų, o iš pusės ha privataus pagalbinio sklypo net 73%. Padėtis greitai nepagerėjo, nes 1958 m. kolūkietis vidutiniškai tebegaudavo 64% savo metinių pajamų iš pagalbinio ūkio. Uždarbis buvo stebėtinai mažas, kad net ir dabar sovietiniai leidiniai gėdijasi jį skelbti. Veikalas Tarybų Lietuvos valstietija tik lakoniškai pažymi, ,,pajamų, gaunamų iš visuomeninio ūkio, iki 1958 metų, faktiškai nepakakdavo minimaliems kolūkiečių šeimos poreikiams” (171:156). 1952 m. iš 2,635 kolūkių, 1439, arba 55%, nemokėjo savo nariams pinigų už darbdienius (56:95). Prano Zundės apskaičiavimu, dar 1958 m. kolūkiečio atlyginimas alga ir natūra nesiekė 1300 senųjų rublių (201:70).¹⁰

Yra užuominų Lietuvoje ir išeivijoje, kad pokario metais vykęs pilietinis karas. Šis tvirtinimas kai kuriais atžvilgiais yra tikslesnis už aiškinimus apie klasių kovą. Pirma, juo pripažįstama, kad kovos buvo plačios apimties, kad maištininkai turėjo nemaža galios ir įtakos ir kad jų kovotojų daliniai buvo pajėgūs įvykdyti reikšmingesnes užduotis. Klasių kova gali vykti be kruvinų susirėmimų ir joje nedalyvaujant didžiajai gyventojų daugumai. Antra, nebereikia įrodinėti, kad skirtingų kovojančių pusių šalininkai arba priklausė kokiai nors apibrėžtai klasei ar gyventojų sluoksniui, arba siekė konkrečių ūkinių ar visuomeninių tikslų. Gana nurodyti tik, kad tokie ir tokie žmonės rėmė komunistus, nepaisant ar jie buvo turtingi ar vargšai, darbininkai ar biurokratai, ar jų elgesio svarbiausias akstinas buvo kerštas, gobšumas ar tyriausias idealizmas.

Autoriai, kurie aiškina, kad pokario metais Lietuvoje vyko pilietinis karas, nurodo, jog Maskva turėjo savo rėmėjų tarp lietuvių, kad lietuvis kovojo su lietuviu, kad partizanus ir stribus kartais rėmė to paties kaimo ar apylinkės gyventojai.

Ištisus aštuonerius metus (1944-52) Lietuvoje vykęs pilietinis karas buvo ne kas kita, kaip dviejų politinės sąmonės formų susikirtimas. Aš vadinu jj pilietiniu karu, o ne tautos pasipriešinimu okupantui todėl, kad visgi pačioje tautoje atsirado jėgų, idėjiniais sumetimais perėjusių į okupanto pusę ir kariavusių už jo atneštą naują tvarką (164:39).

Pilietinio karo teorijos šalininkai negali paneigti Sovietų Sąjungos vaidmens Lietuvoje. Tačiau svetimos šalies ar jėgos parama vienai ar kitai kovojančiai pusei dar nereiškia, jog negali būti pilietinio karo. Vokietija ir Italija rėmė F. Franco, komunistai ir kairieji padėjo respublikonams, bet vis dėlto Ispanijoje vyko tikras pilietinis karas. Tuo pačiu kai kurių gyventojų parama okupantui nepaverčia pasipriešinimo okupantui pilietiniu karu. Priešingu atveju reikėtų teigti, kad turbūt niekada nėra buvę jokio pasipriešinimo okupantui. o tik pilietiniai karai, nes kiekvienam okupantui pasiseka savo pusėn patraukti nors ir mažą dalį vietos gyventojų. Kiekvienoje nacių užimtoje šalyje vokiečiai rado rėmėjų, bet jų buvimas nereiškia, kad vien dėl to pasipriešinimas hitlerininkams virto pilietiniu karu. Bent pirmomis Prancūzijos okupavimo dienomis gerokai didesnis nuošimtis prancūzų rėmė Vichy režimą negu lietuvių komunistus, bet Prancūzijoje kalbama tik apie pasipriešinimą, o ne apie pilietinį karą. Kitaip tariant, kai kurių gyventojų parama abiem kovojančiom pusėm yra būtina, o ne pakankama pilietinio karo sąlyga. Jei šitokia parama būtų pakankama sąlyga, tai kuri nors galinga šalis galėtų iš eilės okupuoti, ir inkorporuoti visas kaimynines šalis, kas kart nurodydama savo šalininkų būrelį paremti teigimui, jog vyko tik vienas pilietinis karas po kito.

Nėra kokios nors konkrečios ribos, nustatančios kiek paramos iš užsienio gali gauti viena ar kita kovojanti pusė ir kurią peržengus pasipriešinimas okupantui tampa pilietiniu karu. Bet pagal visus kriterijus Sovietų Sąjungos vaidmuo buvo nepaprastai didelis ir visi svarbesni sprendimai buvo daromi Maskvoje, o ne Lietuvoje.

Komunistai labai jautrūs dėl Maskvos vaidmens pokario metais, gerai suprasdami reikalą pabrėžti vietos gyventojų rolę. Pas juos nėra tokių prieštaravimų kaip pas Štromą, kuris cituotoje ištraukoje rašo, kad „vieni lietuviai perėjo į okupanto pusę”. (Jei buvo okupantas, tai netikslu kalbėti apie pilietinį karą ) Nuosekliai mėginama sukurti vaizdą, kad bent tiesioginėje kovoje su partizanais dalyvavo vien lietuviai. Serijoje Faktai kaltina stengiamasi nutylėti susirėmimus su kariuomene ar didesniais saugumo daliniais, o pastaruoju metu net klastojama seniau išspausdintus parodymus. Kai rašoma apie ,,broliškų respublikų” pagalbą Lietuvos komunistams, tai labiausiai minima ūkinė bei techninė parama, ,,kvalifikuotų bei atsakingų” darbuotojų ir pareigūnų atvykimas. Atseit Kremlius, rūpindamasis lietuvių ūkine ir dvasine gerove, neturėjo noro ir reikalo įsivelti į lietuvių tarpusavio ginčus, nes vietos komunistai patys galėjo lengvai susidoroti su įvairiais atskalūnais.

Sovietu Sąjungos dominuojančio vaidmens nurodymas yra tik vienas iš loginių argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad, nepaisant koks buvo jėgų santykis tarp lietuvių partizanų ir komunistų, visos kalbos apie pilietinį karą yra tik paprastas nesusipratimas. Reikia pabrėžti, kad normaliomis aplinkybėmis toji šalis, dėl kurios valdžios kovojama pilietiniame kare, yra suvereni valstybė. Bet jei partizanai siekė nepriklausomos valstybės, tai Lietuvos komunistai, šalį laikydami Sovietų Sąjungos dalimi, net nesvajojo apie tikrą šalies valdymą.

Du pavyzdžiai gal padės suprasti, kodėl logiškai negalima vadinti pokario metų kovų pilietiniu karu. Tarkime, kad kuriuo nors stebuklingu būdu partizanai nugalėjo ir iš Lietuvos išvijo visus stribus, kariuomenės bei saugumo dalinius, o Sniečkų ir visus lietuvius komunistus suėmė ir kalėjiman pasodino. Net ir tokiu atveju karas nebūtų užsibaigęs, nes Raudonoji armija būtu tučtuojau sugrįžusi. O tikri pilietiniai karai užsibaigia, kai viena pusė nugali kitą ir visoje šalyje įsitvirtina valdžioje.

Štai antras pavyzdys. Įsivaizduokime, kad visi Lietuvos komunistai ir jų rėmėjai vieni po kitų perėjo į partizanų pusę, iki kol nė vienas lietuvis neberėmė sovietinės valdžios. Ir šiuo atveju Lietuvos likimas būtų buvęs tas pats. Jei visuotinis tautos nusistatymas neturi lemiančio vaidmens kuriame nors konflikte, tai jis negali būti pilietinis karas.

Pilietinio karo teorijos šalininkas gali pritarti šiai kritikai, bet pabrėžti, kad reikšmingas lietuvių skaičius rėmė komunistus ir pritarė jų politikai. Pasak jo, tiksliau kalbėti ne apie pilietinį karą, o apie nemažą gyventojų palankumą Maskvos primestai santvarkai.

Iš tikrųjų Lietuvos gyventojai neprijautė komunistų siekiams, nerėmė jų politikos. Partizanai nebūtų galėję taip ilgai išsilaikyti be itin didelės gyventojų paramos, 'nes partizanavimui nepalankiomis gamtos sąlygomis gausesnis komunistų šalininkų būrys būtų padėjęs valdžiai iššifruoti partizanus ir sustabdyti jų veikimą. Labai atkaklus valstiečių pasipriešinimas kolektyvizavimui rodo neigiamą valstiečių nusistatymą valdžios politikos atžvilgiu.

Yra dviejų rūšių duomenys, nelengvai suderinami su teigimais apie gyventojų palankumą komunistams. Pirmosios rūšies duomenys yra istorinio psichologinio pobūdžio: kad komunistų elgesys per pirmąjį bolševikmetį ir pirmaisiais pokario metais sukėlė tokį pasibjaurėjimą ir pasipiktinimą tautoje, jog su kai kuriomis išimtimis lietuviai juos sutiko su baime ar su neapykanta, trokšdami, kad komunistai kuo greičiau iš Lietuvos išsinešdintų. Kitaip tariant, komunistų elgesio sukelti psichologiniai padariniai nesuderinami su jų rėmimu. Antroji duomenų rūšis liečia Maskvos ir jų statytinių elgesį. Komunistų politika Lietuvoje pirmaisiais pokario metais rodo, kad jie į Lietuvą žiūrėjo kaip į priešų šalį, kurioje mažas, bet ištikimas partiečių būrys buvo apsuptas priešiškai nusiteikusių gyventojų masių. Patys komunistai elgėsi, lyg jie siektų įtvirtinti okupacinį režimą, o ne nugalėti priešą pilietiniame kare.

Negalima užmiršti, kad iki 1940 m. okupacijos Lietuva buvo nepriklausoma valstybė daugiau negu dvidešimt metų. Nors ir buvo valdžios ir visuomeninės santvarkos trūkumų, gyventojai didžiavosi savo valstybingumu ir tikėjo Atlanto chartos pažadais, kad nepriklausomybė bus Lietuvai ir kitoms ją praradusioms šalims sugrąžinta. Net ir praeityje laisvės neturėjusios tautos buvo pasiryžusios dėl jos kovoti, tad juo labiau ja pasidžiaugusios tautos nebuvo linkusios atviromis rankomis priimti svetimųjų valdžią.

Dar didesnį vaidmenį tautos nusistatyme turėjo atmintyje dar neišblėsusi pirmosios komunistų okupacijos patirtis. Jos sukelto siaubo neužtemdė net ir vokiečių okupacija, kuri daugeliui Lietuvos gyventojų — žydai sudaro aiškiausią išimtį — buvo lengvesnė našta negu sovietinė dėl įvairių priežasčių.

Pirma, komunistų teroras buvo pirmutinis Lietuvos susipažinimas su tikrai nežabotu smurto siautėjimu. O pirmutinis susipažinimas palieka giliausius pėdsakus žmonių atmintyje, nes jautrumas dar neatbukęs. (Kareiviai veikiau prisimena pirmąjį nukautą priešą, o ne dešimtą.) Komunistų teroras buvo siaubingas savo apimtimi ir slaptumu. Per vienerius komunistų valdžios metus buvo kelis kartus daugiau žmonių suimta arba ištremta negu per visą nepriklausomybės laikotarpį. Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraižos duomenimis nepriklausomybės metais už priešvalstybinę veiklą buvo nuteista 3,096 asmenys, tai yra mažiau negu 150 per metus. Dar 6,805 žmonės buvo nuteisti įvairiomis administracinėmis baudomis, iš kuriu 3.825 buvo komunistai ar komjaunuoliai; kai kurie iš jų buvo po kelis kartus bausti.

Komunistų areštai vyko slaptai, tuo padidinant nesaugumo jausmą. Žmonės buvo suimti be žinios ir įspėjimo, nebuvo pranešama giminėms, kuo jie kaltinami, koks bus jų likimas. Lietuvos gyventojai buvo pripratę prie kitos tvarkos. Cenzūruojama nepriklausomybės laikų spauda oficialiai pranešdavo, kas suimtas už komunistinę veiklą ir kuo jis nubaustas.

Antra, komunistų okupacija buvo itin slogi, visa aprėpianti. Komunistai mėgino paveikti visas gyvenimo sritis, įsiveržti net į privačiausias sąmonės kerteles. Gyventojai buvo verčiami veidmainiauti, tartum savanoriškai dalyvauti masinėse eitynėse Stalino garbei; mokytis jo minčių, įsivaizduoti, kad didelius nuostolius sukeliantis lito nuvertinimas jiems nešė naudą ir taip toliau. Panašių reiškinių nebuvo nepriklausomybės metais, net per vokiečių okupaciją. Žmogus galėjo mažiau ar daugiau nekreipti dėmesio į vokiečius, jei jis vykdė jų įsakymus. Nacių propaganda netiko brukimui kitoms tautoms. Nebuvo labai sunku išvengti ir mobilizacijos į vokiečių kariuomenę.

Trečia, komunistų teroras kaip tik pasiekė savo viršūnę paskutinę savaitę prieš Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo pradžią. Nuo masinių birželio mėnesio trėmimų nukentėjo apie trisdešimt tūkstančių žmonių, o nuo vokiečių pasitraukdami komunistai nužudė apie du tūkstančius žmonių. Masinės žudynės Rainių miškelyje ir Pravieniškėse buvo plačiai aprašytos. Bolševikų siautėjimas kartais buvo tiesiog nesuprantamas. Kai vokiečių kariuomenė sparčiai veržėsi į Sovietų Sąjungą ir sumušti Raudonosios armijos daliniai mėgino pabėgti iš apsupimo, kai fronte trūko šaudmenų, sovietinis saugumas nepaleido savo aukų, kartais juos gabendamas šimtus kilometrų iki galutinio susidorojimo. Dalis Kauno kalėjime laikomų politinių kalinių sulaukė budelio kulkos tik Červenėje, į rytus nuo Minsko.

Savo atsiminimuose net didelis komunistų šulas Antanas Venclova pažymi, kad birželio trėmimai smarkiai sukrėtė tautą.

..Būtų buvę keista, jei tarybinis saugumas būtų nieko neveikęs. Matyti, jis žinojo tikrąją dalykų padėtį ir birželio vidury Lietuvoje įvykdė areštus. Deja, nemaža hitlerinių agentų liko laisvėje arba pasislėpė, o buvo suimta atsitiktinių žmonių, ramių buvusio režimo valdininkų, kurie dabar nuoširdžiai ar nenuoširdžiai, bet linko bendradarbiauti su tarybine valdžia, eilinių šaulių organizacijos narių, kurie anaiptol ne visi buvo nusiteikę profašistiškai (pav., mokytojus savo metu į šaulius varė prievarta, o nesutinkančius šalino iš tarnybos). Buvo areštuota tardytojų, teisėjų, mokytojų, aukštųjų valdininkų ir kitų. Kadangi areštų tikslas visuomenei nebuvo plačiau paaiškintas, areštai ir trėmimai joje sukėlė nepasitenkinimą, o kartais paniką. Sklido įvairiausių gandų, vienas už kitą fantastiškesnių. Šiaip ar taip, netgi Tarybų valdžios šalininkams tie areštai ir trėmimai darė blogą įspūdį. Kartais net atrodė, kad į saugumo organus yra įsivėlę priešų, kurių tikslas — kuo daugiau Lietuvos gyventojų nuteikti prieš Tarybų valdžią.”

Venclovos paklaustas CK sekretorius K. Preikšas aiškino, kad iš dalies įvyko nesusipratimas ir kad

„aiškios klaidos būtinai bus atitaisytos — ir jis žinojo, kad buvo areštuota netgi tokių žmonių, kuriuos mes patys pažinojome kaip dorus piliečius, kartais gal ir ne perdaug karštus naujosios santvarkos draugus, bet visiškai lojalius žmones”. (188:92-93)

Tiedu komunistai apgailėjo ne pačius trėmimus, o tik tai, kad buvo ištremta ir net jų pačių akimis — be jokio pagrindo.

Dėl visų šių žiaurumų, kurie buvo plačiai iškelti vokiečių okupacijos metais, net ir tie lietuviai, kurie 1940 m. dar tikėjo komunistų pažadais ir buvo linkę remti sovietinę santvarką, laikė Raudonosios armijos sugrįžimą ne išvadavimu, o vienos okupacijos pakeitimą kita. Jie gal nebuvo pasiryžę ginklu priešintis, tačiau jie jokiu būdu nerėmė komunistų.

Pačių komunistų politika Lietuvos atžvilgiu taip pat paneigia teigimą, kad Lietuvoje vyko pilietinis karas ir kad didesnis gyventojų skaičius pritarė partijos politikai. Kremlius žiūrėjo į Lietuvą kaip į priešų šalį, kurią turės valdyti ištikimi Maskvos prokonsulai, kol bus palaužtas gyventojų pasipriešinimas. Stalino požiūriu lietuviai buvo itin neištikimi. Juk karo pradžioje jie sukilo prieš komunistus, o vokiečių okupacijos laikais proporcingai labai mažai lietuvių pasidarė sovietiniais partizanais ar juos rėmė.¹¹ Pagal Stalino supratimą, didžioji lietuvių tautos dauguma buvo jo priešai, ir su jais buvo atitinkamai elgiamasi. Net buvę karo belaisviai buvo iš partijos išmesti, nepaisant, kokie dideli buvo jų ankstesni nuopelnai.¹²

Kadangi komunistų politiką detaliau nagrinėju ketvirtame skyriuje, paminėsiu tik keletą būdingų bruožų, nurodančių Kremliaus vaidmenį. Partijos, vyriausybes ir saugumo viršūnėse lemiamą žodį turėjo nelietuviai. Nors Sniečkus tebebuvo pirmasis sekretorius, tikrąją galią turėjo M. Suslovas, kuris vadovavo specialiam organizaciniam biurui Lietuvai valdyti. Biuras veikė nuo 1944 m. lapkričio 11d. iki 1946 m. vidurio (65:1320-1322). Pasipriešinimo numalšinimas buvo patikėtas ne kuriam nors Lietuvos komunistų partijos nariui, bet Berijos pavaduotojui S. Kruglovui ir lietuviškai nebemokantiems seniems čekistams J. Bartašiūnui ir S. Vaupšai.¹³ NKVD daliniams, net ir didžiajai daugumai stribų būrių vadovavo nelietuviai. Įvairūs nelietuviai ir surusėję lietuviai sugužėjo Lietuvon, užimdami atsakingiausias pareigas ir vadovaudami įvairioms pramonės ir ūkio šakoms (93:59). 1949 m. pradžioje lietuviai sudarė 18 nuošimčių Lietuvos komunistų partijos narių.

Būtų galima paminėti dar daugiau šitokių kadrų politikos pavyzdžių. Būtų galima rašyti apie areštus ir trėmimus. Bet ir iš to, kas čia paminėta, gana aišku, kad Maskva visiškai nepasitikėjo net vietos komunistais, kurie nepasitikėjo tauta. Savyje užsidarę komunistai nelabai rūpinosi apie save sutelkti gyventojų daugumą (kas normaliai vyksta per pilietinius karus), bet pasitikėjo Maskvos vadovaujamų saugumo organų pajėgumu užtikrinti jų valdžią. Vienas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vadas pareiškė, kad partizanai būtų susidoroję su stribais per dieną kitą, jeigu Lietuva nebūtų buvusi okupuota. Pilietinio karo Lietuvoje nebuvo.

1. Savo straipsniuose (47;48) amerikietis socioiogas Eckstein itin siūlo vartoti ,.vidaus karo” sampratą apibrėžti įvairius vienos šalies ribose vykstančius neramumus, mėgina sampratą griežčiau aptarti ir nurodyti psichologinių momentų svarbą vidaus karų genezėje. Istorikas Lawrence Stone kritikuoja, nors ir nelabai įtikinančiai, Ecksteino ir kitų sociologų abstrakčius modelius, aiškindamas, kad jie per daug bendri, kad jais būtų galima paaiškinti konkrečių istorinių įvykių raidą (158:3-25). Užsienio šalies intervenciją vidaus karuose svarsto Karl Deutsch (44), o Lucian Pye pabrėžė svarbą pirminių valdžios reakcijų į vidaus neramumus tolesniame vidaus karo vystymesi (147). Deutscho straipsnis įdomus ir tuo, kad jo siūlomu kriterijų matuoti užsienio intervencijos vaidmenį vidaus karuose negalima taikyti Lietuvos partizanų kovoms dėl to, kad numatyta neigiamiausia intervencijos pasekmė — suverenumo netekimas - Lietuvoje jau buvo įvykusi. Henry Bienen plačiai aptaria mokslinę literatūrą apie smurto vaidmenį visuomenės pertvarkyme (29).

2. Kiekvieną sudėtingų reiškinių grupę galima įvairiai suskirstyti. Jokia klasifikacija nėra absoliučiai geresnė už visas kitas, nors vienos yra labiau pritaikytos kuriam nors tikslui ir tad tuo atžvilgiu tinkamesnės. Kai klasifikuojamas reiškinys toks platus, kaip vidaus karai, tai neišvengiamai kai kurių net ir reikšmingų atvejų negalima įtalpinti į schemos rėmus. Pavyzdžiui, 1956 m. Vengrijos sukilimas lyg ir neranda sau vietos šitoje klasifikacijoje. Tai nenuostabu, prisiminus, kad į dvylika kategorijų mėginama įsprausti šimtus vidaus karų atvejų. Antra vertus. su viskuo suderinama schema veikiausiai turėtų vieną itin didelį trūkumą, būtent jos kategorijos būtų tokios plačios, kad beveik neturėtų jokio konkretesnio empirinio turinio. Dėl siūlomos klasifikacijos galima daryti įvairių priekaištų, ypač dėl stokos paralelizmo tarp pilietinių karų ir pasipriešinimo, nukreipto prieš svetimą jėgą, ar tai būtų okupantas ar kolonijinė valdžia. Jei yra dvi rūšys pasipriešinimo svetimai jėgai, ar nereikėtų nurodyti dvi pilietinių karų rūšis? Antra vertus, ar nereikėtų pasipriešinimą svetimai jėgai laikyti tik viena kategorija, nes kartais sunku nustatyti, kada tiksliau priešą vadinti kolonialistu, kada okupantu? Atseit, po kiek okupacijos metų šalis tampa kolonija? Vis dėlto manau, kad pasiūlytą klasifikaciją galima pateisinti bent ad hoc sumetimu, būtent ji padeda išryškinti Lietuvos partizanų kovas, kurios nebuvo nei pilietinis karas, nei sukilimas prieš kolonijinę valdžią.

3. Šiomis dienomis daug rašoma apie terorizmą, bet didžioįi autorių dalis pasitenkina teroristinių grupių istorijos atpasakojimu, ar siūlo priemones kovai su terorizmu. Anglas Paul Wilkinson labiau teoriniu žvilgsniu nagrinėja terorizmą, mėgina apibūdinti skirtingų teroristinių grupių savybes, ieško dėsningumo. Jo apžvalga apie visuomeninių mokslų pastangas išaiškinti smurto versmes yra itin įdomi (197).

4. Sniečkaus tulžis nebuvo menkesnė „Gali būti, kad iš pradžių buožė dėl žmonių akių stengsis apsimesti. Bet anksčiau ar vėliau jo prigimtis išlįs. Gyvatė gali išsinerti iš savo odos, bet savo nuodingų dantų ji nepameta ... Ir jeigu kolektyviniame ūkyje nesiseka darbas, tai čia visų pirma reikia gerai apsidairyti, ar nėra įlindęs į tą kolektyvinį ūk; buožė ar buožinis pakalikas, kuris ir kenkia. Jokiomis sąlygomis neleisti buožės į kolektyvinius ūkius, o jeigu jis įlįstų, šalinti jį lauk, toks yra ypatingai svarbus visų mūsų uždavinys” (142:36). Sniečiaus kalba irgi išspausdinta kaip atskira knyga — Tarybų Lietuvos kolektyvinių ūkių uždaviniai.

5. Konkrečiai analizuodamas padėtį Prancūzijoje, Marksas nurodė bent šešias klases ar jų padalinius, pavyzdžiui, didieji žemvaldžiai, finansinis buržujus, pramoninis buržujus, lumpen-proletariatas ir t.t.

6. Komunistų partijos manifeste Marksas teigia, kad valstiečiai, smulkūs pramonininkai, mažų parduotuvių savininkai bei amatininkai nėra revoliucionieriai, bet reakcionieriai, siekią atgal atsukti istorijos raidą. Miestų padieniai darbininkai ir bedarbiai, kurie sudarė vadinamąjį lumpenproletariatą, gali kartais būti revoliucijos paveikti, bet jų gyvenimo sąlygos normaliai juos paverčia reakcionierių kėslų papirktais įrankiais, Vėlesniuose veikaluose Klasių kova Prancūzijoje 1848-1850 ir Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji Marksas itin griežtai smerkė lumpenproletariatą, kurį laikė nemaža dalimi atsakingą už 1848 m, revoliucijos nuslopinimą ir Bonaparto atėjimą į valdžią. Jis juos vadino kitų klasių šiukšlėmis bei atmatomis (118:52,197), Marksistams netrūksta išradingumo savo siekiams bei poelgiams pateisinti, jiems į marksizmo teorinius rėmus įsprausti Leninas proletariato vyraujantį vaidmenį paskyrė partiįai, Mao Cedūnas panašų vaidmenį suteikė valstiečiams, o Franz Fanon net manė, kad Afrikoje lumpenproletariatas valstiečių suorganizuotą sukilimą perkels į miestą. ,,Lumpenproletariatas . . , sudaro vieną stichiškiausių ir radikaliausių revoliucinių jėgų kolonizuotoje gentyje." (52:129). Reikia tik laukti naujausio kūrybinio marksizmo pritaikymo. Gal raštingas pulkininkas įrodinės, jog karininkiįa dabar atstovauja tikriesiems proletariato interesams.

7. Po šeštame dešimtmetyje vykusių aštrių ginčų dėl vadinamojo „gentry” vaidmens Anglijos revoliucijoje nebemėginama kuriai nors visuomenės grupei priskirti lemiamą vaidmenį revoliucijos raidoje. Istorikas Peter Laslett tvirtina, kad Anglijoje išvis nebuvo buržuazinės revoliucijos XVII a., nes dėl didelės socialinės kaitos bajorų ir ,,gentry" sluoksniuose ir mažo klasinio sąmoningumo tarp kitų gyventojų buvo tik viena klasė tuometinėje Anglijoje (98:16-25,182 190). Istorikas Alfred Cobban kontroversiškame veikale The Social Interpretation of the French Revolution teigia, kad Didžiojoje Prancūzijos revoliucijoje daug vadinamų buržujų buvo priešingi ar abejingi revoliucijos raidai. Ne didieji žemvaldžiai, finansininkai, pramonininkai ir prekybininkai, bet advokatai ir valdininkai aktyviai dalyvavo revoliucijoje (37 54 67).

8. Po Anglijos revoliucijos nebuvo jokių didesnių pasikeitimų šalies ekonominiame gyvenime Ekonominis istorikas Alexander Gerschenkron teigia, kad Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu pravesti žemės ūkio pertvarkymai neskatino kapitalizmo, veikiau trukdė jo plėtrai. Valstiečiams buvo užtikrinta teisė į žemę, bet dėl to nebuvo didesnės migracijos iš kaimo į miestą, tad pramonei trūko darbininkų. Ūkininkai savo santaupomis pirkdavo trašas ir žemės ūkio reikmenis, tad nebuvo paklausos pramonės gaminiams (57:179-191). Gerschenkron pažymi, kad po 1905 m. revoliucijos Rusijoje buvo įgyvendinta buržuazinė žemės ūkio reforma, bet ją pravedė aršus buržuazijos priešas Stolypinas, norėdamas sustiprinti caro valdžią, o ne tarnauti buržua interesams (57:195). Christopher Hill aiškina, kad XVII a. Anglijoje buvo buržuazinė revoliucija, nors joje lemiamo vaidmens neturėjo nei buržua, nei tie, kurie sąmoningai tarnavo jo interesams. Revoliucija įvyko, nes pagerėjo sąlygos kapitalizmo vystymuisi (66:109-114). Bet aristokratų padėtis net labiau sustiprėjo, ir XVIII a. jie pasiekė savo galios viršūnę. Pagal anglo istoriko kriterijus, turėjo įvykti ir aristokratų revoliucija.

9. Antai minėtame pirmame kolūkiečių suvažiavime A. Sniečkus reikalavo, lyg tai būtų įmanoma, užauginti derlių nemažesnį už 15-16 cnt iš ha (142:25).

10. Lietuvos kolūkių problemas, jų našumą, kolūkiečių atlyginimą nuodugniai nagrinėjo Pranas Zunde savo svarbiame veikale Die Landwirtschaft Sowjetlitauens. Jo pastabas dėl kolūkiečių sunkios materialinės padėties kritikavo J. Tamošiūnas (169:185 186). Tamošiūnas iš esmes nepaneigia Zundės išvadų, tik aiškina, kad jis nepakankamai įvertino visuomeninio ūkio vaidmenį asmeninio pagalbinio ūkio produkcijoje. Svarbiausias veikalas šiais klausimais yra Karl-Eugen Waedekin, The Private Sector in Soviet Agriculture.

11. Pirmuosius sovietinių partizanų būrius suorganizavo iš Rusijos į Lietuvą sugrįžę komunistai Karolis Petrikas, Vladas Vildžiūnas ir Alfonsas Vilimas Petrikas ir Vilimas žuvo dar 1941 m , o kaip matyti iš jo atsiminimų Aukštaitijos kalvose Vildžiūno veikla buvo gana kukli. Pirmąjį užpuolimą Įvykdė tik 1942 m. žiemą (192:76). Ne kuo skyrėsi reikalai ir kitose Lietuvos srityse Sovietų Sąjungos didvyris Stasys Apyvala savo atsiminimuose nurodo, kad jo būrys į rytų Lietuvą atvyko 1942 m rugpjūčio pabaigoje, bet dėl įvairių sunkumų nutarė žiemoti Kazėnų miške, kurio didžioji dalis yra Gudijoje (17:147). Partijos šulas Stasys Naujalis atsiminimų knygoje Pėdsakai dingsta miške pamini, kad ilgą laiką užtruko rasti patikimą žmogų, kad į jo partizanų būrį stojo iš belaisvių stovyklų pabėgę raudonarmiečiai, kad su partizanų vadovybe susirišo tik 1944 m. (128:146 147,193). Knygoje Negreit išaušo diena J. Paplauskas aprašo, kaip su kitais sovietiniais partizanais turėjo prasiveržti į Lietuvą ir pradėti veiklą Panevėžio rajone. Pradėjo žygį 1942 m. lapkričio mėnesį, Lietuvą pasiekė tik kitų metų pavasarį, o rimtesnį veikimą pradėjo tik rudenį (135:71). Dideliais pasisekimais negalėjo didžiuotis.

12. Net ir ištikimiausi komunistai buvo pašalinti iš partijos, jei jie išliko gyvi vokiečių karo belaisvių stovyklose. Tokio likimo sulaukė net ir Kazys Macevičius, senas atsakingas partietis, kuris su partizanų grupe partijos nurodymu 1941 m. rudenį mėgino sugrįžti į Lietuvą. Jo sesuo Ona ir brolis Anupras vėliau grįžo į Lietuvą kaip partizanai ir žuvo, o kitas brolis Jonas buvo Lietuvos komjaunimo pirmasis sekretorius ir vienas pagrindinių sovietinių partizanų vadų, bet ir giminystės ryšiai Kazį Macevičių neapsaugojo nuo įtarimo. Apie jį rašo Vytautas Petkevičius apybraižų rinkinyje (139 170-198), o savo romane Grupė draugų veikėjo Savaro Rekščio lūpomis išsako Macevičiaus pergyvenimus bei skriaudos jausmą. „Karo metu dar būtų galima suprasti tokį liguistą budrumą, tačiau dabar, laimėjus . . (138;128 129).

13. F. Bieliauskas pamini, kad sugrįžęs į Lietuvą 1940 m. J. Bartašiūnas buvo užmiršęs gimtąją kalbą (27:15).

Sovietiniai autoriai savaip vaizduoja Lietuvos visuomenės socialinę sudėti, įžiūrėdami didelius klasinius skirtumus ir klasių kovos užuomazgas. Jie šį vaizdą sukuria, vartodami gana dirbtinius kriterijus, pagal kuriuos nemaža ūkininkų laikomi buržuazinės klasės nariais, ir kone kiekvienu atveju interpretuodami duomenis, kad kiek galima daugiau padidėtų darbininkų skaičius. Demografas ir istorikas L. Truska įdomiame straipsnyje šitaip apibūdina Lietuvos socialinę sudėtį paskutiniais nepriklausomybės metais.

Tuojau matyti, kad žemės ūkyje dirbantieji sudarė didžiąją visų grupių daugumą ir kad šalies tariamoji klasinė sudėtis nemaža dalimi priklausys nuo to, kuriai grupei skiriami įvairaus dydžio ūkiai. Parodysiu, kad Truska dirbtinai išpučia ir darbininkų, ir buržuazijos narių skaičių.

Pasak Truskos (173:122), didesni kaip 30 ha ūkiai ir 2/3 20-30 ha dydžio ūkiai priskirtini kapitalistinio pobūdžio ūkiams. Jis nurodo, kad viename 20-30 ha dydžio ūkyje vidutiniškai dirbo tik vienas nuolatinis samdinys ir 3.5 šeimos narių. Net 30;50 ha ūkiuose dirbo tik 1.8 nuolatinių samdinių, o 3.6 šeimos narių (172:121). Nuolatiniais samdytais darbininkais buvo laikomi ordinarininkai, bernai, tarnaitės, net piemenukai pasamdyti metams arba nuo lauko darbų pradžios iki jų pabaigos. Vargu ar ūkininkas tampa buržuazijos nariu tik dėl vieno berno, piemenuko ar vienos mergos pasamdymo. Net 30-50 ha ūkiuose vidutiniškai dirbo dvigubai daugiau šeimos narių negu samdinių. Priėmus kriterijų, kad tik tie ūkiai buržuaziniai, kuriuose samdiniai, o ne šeimos nariai, sudaro pagrindinę darbo jėgą, reikėtų visus ūkius iki 30 ha ir bent pusę 30-50 ha ūkių priskirti prie vidurinių gyventojų sluoksnių. Tuo atveju buržuazijos klasės narių skaičius sumažėtų net 120,000 ir sudarytų ne 12.2%, bet tik 5.4% visų savaveiksmių gyventojų. Paminėtina, kad buržuazijos nariais laikomi savininkai įmonių su daugiau negu vienu samdomu darbininku (172:112).

Truska teigia, kad žemės ūkyje dirbo 400,000 darbininkų, pusė jų — nuolatiniai darbininkai, pusė jų — padieniai darbininkai. Padienių darbininkų skaičius gerokai perdėtas. Truska jį šitaip nustato. Pagal 1923-1925 m. gyventojų surašymo duomenis, žemės ūkyje dirbo 1,126,300 žmonių, o 1930 m. Visuotinio Lietuvos žemės ūkio surašymo duomenimis — tik 991,300, t.y. 135,000 mažiau. Per tą laikotarpį natūralų gyventojų prieaugį, kurio apie 90% teko kaimui, sudarė 190.000 žmonių. Tuo laiku apie 80,000 žmonių emigravo iš Lietuvos, o miesto gyventojų skaičius padidėjo 50.000. Tad kaimo gyventoju prieaugis buvo 60 000. Šie duomenys esą rodo. kad 1923 m. buvo skaičiuojami visi žemės ūkio darbininkai, o 1930 m. tik nuolat dirbantieji, ir tad duomenų skirtumas parodo nenuolatiniu dirbančiųjų skaičių (173:123).

Kelios pastabos. 1923 m. ir 1930 m. surašymai buvo padaryti skirtingais pagrindais, juos pravedė nepatyrę darbuotojai, tad duomenų skirtumas iš dalies gali būti grynai statistinis reiškinys. Svarbiau, Truska maišo obuolius su kriaušėmis, savaveiksmius darbininkus su natūraliu prieaugiu. Vartojant vien Truskos duomenis, peršasi gerokai skirtinga išvada dėl padieniu darbininkų. 1923-1925 m.

Lietuvoj dirbo 1,126.300 žmonių, o per kelerius metus į užsienį išvyko 80,000 darbininku, kurių gal 80% sudarė savaveiksmiai ir neturtingi gyventojai. Tuo laikotarpiu miesto gyventojų skaičius padidėjo 50,000, iš kurių 19,000 sudarė natūralus prieaugis Tarkime, kad 2/3 į miestą persikėlusių, t.y. apie 20,000 žmonių, buvo savaveiksmiai. Taigi dirbančiųjų skaičius sumažėjo 80,000 iki 1,046,000. Tuo laiku palyginti mažai jaunuolių įstojo į dirbančiųjų gretas. 1915-1918 m. sumažėjo gyventojų prieaugis, o kaip tik vargingesnieji šio amžiaus grupės nariai po 1925 m. pradėjo piemenauti, dirbti kaip bernai ir tarnaitės. Jei apie 30,000 jų pradėjo pastoviai dirbti, visų kaime dirbančiųjų skaičius būtų 1.076.000, iš kurių nedaugiau 85,000, o ne Truskos minimi 135.000, buvo padieniai darbininkai.

Truska be argumentų ir duomenų teigia, kad 1940 m. jau buvo apie 200,000 padienių darbininkų. Jei 1940 m. statistika tiek pat netiksli kaip 1930 m., padienių darbininkų nebuvo daugiau už 120,000. 1936 m. valdžios duomenimis reikėjo 140,000 padienių darbininkų, bet pusės jų trūko. Truska atmeta šiuos duomenis, nes ,,buožės ir dvarininkai” juos iškreipę savo tikslams.

Remdamasis sovietinės valdžios statistika, Truska teigia, kad 1940 m. buvo 191,800 nuolatiniu samdomų žemės ūkio darbininkų, dar apie 9,000 Klaipėdos krašte, tad iš viso 200.000 (173:123). Jis vėl atmeta 1936 m. apskaičiavimus, pagal kuriuos Lietuvoje buvo tik 76.000 nuolatinių darbininkų (176:124). Kuriais duomenimis tikėti? Nagrinėdamas Lietuvos ūkių pasiskirstymą pagal dydį 1930 m. ir 1940 m., Truska gana įtikinamai įrodinėja, kad 1940 m, buvo daugiau 15-30 ha ūkių negu 1930 m. iš dalies dėl to, kad ūkiai buvo skirtingai skaičiuojami per abu surašymus. 1930 m,, bet ne 1940 m., ūkiai, juridiškai priklausę keliems asmenims, bet faktiškai sudarę vieną ūkinį vienetą, buvo užrašomi kaip vienas ūkis, o išnuomojami ūkiai ar jų dalys buvo priskiriami ne juridiniam savininkui bet faktiškam valdytojui dėl to, kad 1940 m. žemės ūkio komisijos ,,nuolaidžiavo” kapitalistiniams kaimo elementams, norintiems išvengti žemės netekimo (173:121). Pagal panašią logiką manytina, kad 1940 m. daug žmonių pradėjo vadintis darbininkais, nors tokiais nebuvo, o valdžios pareigūnams, atsakingiems už apskaičiavimą, rūpėjo surasti kuo daugiau narių tos klasės, kuri neva ką tik įvykdė revoliuciją ir kurios vardu valdė komunistai. Todėl manau, kad 1936 m. padaryti nuolatinių darbininkų apskaičiavimai tikslesni negu 1940 m. ir kad žemės ūkyje iš viso dirbo apie 250.000 padienių ir nuolatinių darbininkų.

Dar viena pastaba. Šalies klasinės sudėties nustatymas pagal savaveiksmių gyventojų skaičių ir nuošimtį pervertina vargingesnių gyventojų svorį dvejopai. Pirma, vidutinio, net stambaus, ūkininko vaikai, dirbę kaip bernai ir mergos pas kaimynus, laikomi nuolatiniais samdiniais ir tad darbininkais, nors jie po kelerių metų paveldėjo ūkį ar nemažą jo dalį.

Antra, vargingesnio ūkininko vaikai, net piemenukai, pasirašę atitinkamą sutartį, buvo priskiriami prie darbininkų, bet maždaug tą patį darbą dirbantys turtingesnio ūkininko vaikai, ypač moksleiviai, nebuvo laikomi savaveiksmiais gyventojais.

Partizanų kovos vyko aštuonerius metus. Per tą ilgą laiką partizanų gretos dažnai keisdavosi. Vidutinė aktyvaus partizanavimo trukmė veikiausiai buvo tik kokie dveji metai. Vieni partizanai žuvo kovos lauke, kiti buvo sušaudyti ar mirė koncentracijos stovyklose, kuriose tūnojo tūkstančiai partizanų iki tol, kol jie buvo paleisti po Stalino mirties. Bent iki 1949 m. pabaigos žuvusiųjų ir į nelaisvę patekusiųjų partizanų vietas greitai perimdavo kiti, o tai gana sunkiai paaiškinamas reiškinys.

Nepaisant įvairių išorės panašumų, apsisprendimas būti partizanu didžiai skiriasi nuo įstojimo į kariuomenę ir įvairiais atžvilgiais yra panašesnis į nuosprendį sukilti prieš valdžią. Normaliomis aplinkybėmis svarstant karą tarp dviejų šalių, pagrindinis dėmesys skiriamas priežastims, dėl kurių viena ar kita valstybė pradėjo karo veiksmus ar juos išprovokavo, kaip susiklostė tarptautinė konjunktūra, privedusi prie ginkluoto konflikto, kokį vaidmenį nutarime pradėti karą turėjo ūkiniai interesai, vadų savybės, vienos ar kitos šalies vidaus nesutarimai. Šie klausimai sudėtingi. Net dabar istorikai neturi vieningos nuomonės dėl tokio reikšmingo įvykio — dėl ko prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Tebesiginčijama, dėl ko jis prasidėjo, kiek atsakomybės tenka Vokietijos vyriausybei, dėl kurių priežasčių ilgainiui Amerika įsijungė į karą ir t.t.

Nors svarstoma, kodėl šalis norėjo ar turėjo stoti į karą, normaliai visai nekalbama, kodėl toks ar toks kareivis ryžosi kovoti. Juk reikalas dažnai visai aiškus. Pašauktasis į kariuomenę, ypač totalistinėje valstybėje, kaip Sovietų Sąjungoje ar hitlerinėje Vokietijoje, žino kuo bus baudžiamas už atsisakymą vykdyti savo karinę prievolę arba viršininko įsakymą, ypač karo metu. Tada dažnai buvo tik viena bausmė — mirtis. Taikos metu bausmė ne tokia baisi — keleri metai kalėjimo, bet karinės prievolės atlikimas beveik nereiškia jokios rizikos gyvybei. Taigi, nors karinės prievolės atlikimas gali asmeniui būti nemaloni pareiga, dažnai jos vengimas sudaro asmeniui net didesnių nuostolių. Tad utilitariniu požiūriu normaliai karinės prievolės atlikimas yra ,,racionalesnis” negu jos vengimas. Savaime aišku, yra kai kurių išimčių. Sakysime, dėl įvairių priežasčių amerikietis jaunuolis žinojo, kad jis nebus smarkiai baustas, jei atsisakytų tarnauti Vietnamo kare.

Lietuvos partizanų atveju klausimai, kodėl šalis nutaria kovoti ir kodėl atskiras pilietis tai daro, įgyja skirtingą reikšmę. Visai nesunku suprasti, kodėl šalis būtų priešinusis antrajam bolševikų atėjimui. Raudonosios armijos įžygiavimas į Lietuvą 1944 m. buvo ne „išvadavimas”, o jos okupavimas. Dažniausiai, nors ne visada, šalis kovoja už savo nepriklausomybę, kaip nors priešinasi svetimos kariuomenės įsiveržimui. Tačiau nelengva išaiškinti, kodėl atskiri asmenys nutarė eiti į mišką ir ginklu, o ne kitokiomis priemonėmis, priešintis okupantui. Stojantysis į partizanus turėjo žinoti, kad jis rizikuoja gyvybe, panašiai kaip atliekantysis karinę prievolę karo metu. Bet yra vienas esminis skirtumas. Modernioje valstybėje sunku išvengti karinės prievolės ar, nutarus jos nevykdyti, pasislėpti nuo baudžiamųjų organų. O beveik kiekvienas galėjo labai lengvai išvengti partizanavimo. Dažniausiai stojimas į partizanus buvo savanoriškas, o didesnio spaudimo ar verbavimo atveju žmogus galėjo partizanų nusikratyti, vien tik persikeldamas į kitą Lietuvos dalį ar į miestą. Partizanai buvo tikri savanoriai.

Negalima rimtai priimti tvirtinimų, kad partizanai smurto grasinimais privertė nenorinčius įstoti į partizanus. Partizanams didžiausią pavojų sukeldavo išdavikai ir saugumo agentai, mėginantys infiltruoti partizanus ir išaiškinti jų ryšininkus. Tad partizanai labai atsargiai elgdavosi su naujais savanoriais, mėgindavo nuodugniau ištirti jų praeitį, o priėmę į dalinį, ne visada duodavo ginklą, bet slapta juos sekdavo, kol įsitikindavo jų patikimumu.

Mažai ką išaiškina teigimas, kad atskiri individai suprato reikalą priešintis okupantui, ginkluota kova įrodyti lietuvių tautos ryžtą ginti savo nepriklausomybę. Žmogus gali suprasti, kad kas nors darytina, bet vis dėlto laukti, kad kiti atliktų viską, ko reikia. Partizanų atvejis iškyla ekonomistams ir filosofams gerai žinoma visuomeninių gėrybių (collective goods) problema, kai mėginama išaiškinti, kaip galima suderinti asmens ir visuomenės interesus (11:281-320; 132:9-43). Visuomeninė gėrybė yra tokia gėrybė, kurios normaliomis aplinkybėmis negali įsigyti pavieniai asmenys. Bet jei ji sukuriama kai kurių (atitinkamai apibrėžtų) grupės narių, tai kiti grupės nariai gali ja naudotis be asmeninio įnašo. Švarus oras, viešas susisiekimas, pastovus ūkis. policijos apsauga, šalies gynyba yra visuomeninių gėrybių pavyzdžiai. Problema šita: nors jau egzistuojanti visuomeninė gėrybė kiekvienam grupės nariui suteikia daugiau naudos negu jam kainuoja asmeninis įnašas gėrybei išlaikyti, kiekvienas asmuo, grynai asmeniniu požiūriu vertindamas savo elgesį, neturėtų racionalios priežasties su kitais bendradarbiauti visuomeninės gėrybės sukūrime. Žmogus turi pagrindą galvoti, kad jo asmeninis įnašas šiais atvejais yra nereikšmingas, taigi viskas priklauso nuo kitų elgesio. Jei jie bendradarbiaudami sukuria visuomeninę gėrybę, tai visi galės ja naudotis, nepaisant, ar jis prisidėjo prie gėrybės sukūrimo ir išlaikymo. Tad nėra racionalu mokėti už tai, ką galima gauti veltui. Juo labiau neverta žmogui prisidėti prie visuomeninės gėrybės kūrimo priešingu atveju, būtent, kai kitų bendradarbiavimas yra permenkas gėrybei sukurti. Šiuo atveju įnašas nueitų vėjais. Taigi abiem atvejais kiekvienas žmogus, asmeniniu požiūriu vertinantis savo poelgį, nutartų savo įnašu neprisidėti prie visuomeninės gėrybės kūrimo. Bet jeigu kiekvienas taip galvotų, nebūtų visuomeninių gėrybių, dėl ko visi turėtų nukentėti. (Reikia prisiminti, kad visuomeninės gėrybės buvimas kiekvienam asmeniui suteikia daugiau naudos negu jo įnašas sukelia nuostolių. Vyriausybės šią problemą išsprendžia, priverstiniais mokesčiais surinkdamos lėšų visuomeninėms gėrybėms, o šalies apsaugai užtikrinti įveda privalomą karinę tarnybą. Visuomeninių gėrybių problema yra reali, ir ne tik mokslininkų išmonė. Tuo galima įsitikinti, pagalvojus kiek mokesčių būtume pasiryžę mokėti, jei aukos būtų savanoriškos.

Padėtis pokarinėje Lietuvoje buvo net sudėtingesnė. Dauguma gyventojų suprato, kad reikia priešintis šalies okupavimui. Nemaža jų buvo pasiryžę maistu ir kitais reikmenimis remti partizanus. Jaunimas žinojo, kad jis ir jo bendraamžiai turės sudaryti partizanų branduolį. Bet kiekvienam galėjo iškilti klausimas, kodėl būtent aš, o ne kiti, turiu tapti partizanu. Jei daug kas eina į mišką, tai man, pavieniam asmeniui, toks žygis ne būtinai reikalingas, — juk miške gali išsilaikyti tik ribotas vyrų skaičius. O jei labai mažai vyrų išeina partizanauti, tai tapimas partizanu vėl pasidaro bergždžių žygiu, nes mažas būrys nieko ir nepasieks.

Galima mėginti visuomeninių gėrybių problemos išvengti, teigiant, kad daugeliui partizanų visai nereikėjo sąmoningai spręsti klausimą, ar pasidaryti partizanu, ar ne. Būtent pokario metų sąlygos buvo tokios, kad jos beveik automatiškai vertė kai kuriuos lietuvius išeiti į mišką. Yra dvi šios rūšies teorijų. Pirma, partizanai buvo tokie dideli patriotai ir idealistai, kad patriotinių ir pareigos jausmų skatinami jie išėjo kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, neapskaičiavę savo elgesio pasekmių, nepaisydami, ar kaimynai seks jų pavyzdžiu. Antrąją teoriją perša komunistai istorikai. Pasak jų, partizanų daugumą sudarė nacių kolaborantai, karo nusikaltėliai, žemės netekę „buožės”. Pastarieji kovojo prieš valdžią aklos neapykantos veikiami, trokšdami atsikeršyti visiems, pasipelniusiems iš jų nuostolio. O kolaborantai ir karo nusikaltėliai ėjo partizanauti, norėdami išvengti atpildo už savo nusikaltimus. Bijodami teisėtos bausmės, jie sulindę į mišką, norėdami savo kailius išgelbėti.

Neginčytina, kad daug partizanų buvo idealistai ir dideli patriotai, kurie vertino Lietuvos politinę nepriklausomybę ir buvo pasiryžę ją ginti. Nepaisant visų nepriklausomos Lietuvos trūkumų (jų buvo nemaža), per tuos dvidešimt laisvės metų tautos politinis sąmoningumas gerokai sustiprėjo, nepriklausomybės vertė buvo geriau suprantama, lietuviai jautė, kad tauta pakankamai subrendusi save valdyti. Tuo tikėjo ir komunistams palankias kairieji, kurie pirmomis okupacijos dienomis dar vylėsi, jog Kremlius per daug nesikiš į Lietuvos vidaus reikalus. Šiuo atžvilgiu padėtis 1945 m. smarkiai skyrėsi nuo 1918 m. Nors į Lietuvos vyriausybės atsišaukimus, raginančius jaunimą savanoriais stoti į Lietuvos kariuomenę, teigiamai reagavo nemažas jaunimo skaičius, nepriklausomybės kovų išvakarėse daug lietuvių nesuprato nepriklausomybės reikalo. Bendras savanorių skaičius nėra tiksliai žinomas. 1919.1.15 jų buvo apie 3,000.

1938 m. paskelbtomis taisyklėmis, buvo pripažinta apie 10,000 (13:21-23). Paprasti ūkininkai negalėjo įsivaizduoti, kad Lietuva galėtų būti suvereni šalis, nepriklausanti nei Vokietijai, nei Rusijai. Jei jie leido sūnums eiti į kariuomenę žiemos metu, tai laukė, kad vasarą vaikas grįš namo laukų darbams. Buvo steigiamos įvairios respublikos — Perlojos, Raseinių, Šiaulių. Net ir susipratę lietuviai svarstė, ar pripažinti ,,Kauno vyriausybės” ar Lietuvos Tarybos galią. Dalis kairiųjų laukė Raudonosios armijos, rengėsi ją paremti ginkluotu sukilimu; jiems tariamieji proletariato reikalai buvo svarbesni už tautinius (144:218-220). Pabrėžtina, kad padėtis greitai pasikeitė. Kai po mažiau negu dviejų metų, Lenkijos kariai užėmė Vilnių ir tolyn veržėsi į Lietuvos gilumą, tautą pagavo gaivališka patriotizmo banga ir jaunimas veržėsi stoti į kariuomenę. Tai pripažįsta net sovietiniai istorikai (206:131-133).

Net jei tartume, kad žmogus be patriotizmo ir idealizmo nepasidarydavo partizanas, reikėtų dar įrodyti, kad šių nusistatymų turėjimas buvo pakankama partizanu tapimo sąlyga, norint išaiškinti partizanų sąjūdį vien jos narių savybėmis. Šitoks bandymas negali pasisekti, nes jam prieštarauja istorinė patirtis. Vokiečių okupacijos metais Olandijos, Danijos, net ir Norvegijos gyventojai nemėgino nacių išvaryti jėga ar smurtu. Veikiau jie pasirinko taikaus pasipriešinimo priemones; neklausydavo okupantų nurodymų, vengdavo kolaborantų, sudrausmindavo nacių pataikūnus, kartais sabotuodavo pramonę. Prancūzijoje rezistencija buvo kovingesnė. Bet ir čia smurto veiksmai turėjo gana mažą ir nereikšmingą vaidmenį iki 1943 m. vidurio, tai yra praėjus trejiems metams po nacių okupacijos. Net kovingesni rezistentai daugiau dėmesio skyrė žvalgybos užduotims bei surinktos medžiagos persiuntimui Amerikai ir Anglijai.

Vargu ar lietuviai buvo menkesni patriotai 1940 m., kai bolševikai pirmą kartą užėmė Lietuvą, bet tada nebuvo ginkluoto pasipriešinimo. Galima skirtingą reakciją paaiškinti, nurodant, kad 1940 m. tauta buvo gana netikėtai užklupta, kad daug kam buvo iki kaulo įgrisusi autoritetinė valdžia ir tad džiaugtasi jos pašalinimu. Bet reikia ieškoti gilesnių priežasčių ir jų ieškoti įvykiuose nuo 1940 m. iki partizanų kovų pradžios. Taigi vien tik patriotizmas negali paaiškinti, kodėl žmonės stojo į partizanus.

Komunistai istorikai aiškina, kad partizanų branduolį sudarė karo nusikaltėliai, nacių kolaborantai ir žemės netekę ,,buožės”, kurie esą pradėjo kovoti su sovietų valdžia, neturėdami kitos išeities, nes jų laukė teisėtas atpildas už įvairius nusikaltimus. Karo suirutė, buržuazinių nacionalistų propaganda, net ir kai kurios komunistų ,,klaidos” sukūrė palankią dirvą spekuliuoti tautiniais jausmais ir į partizanus suvilioti naivių, bet niekam nenusižengusių jaunuolių. Tačiau nusikaltėliai ir kolaborantai esą turėjo svarbiausią vaidmenį ir be jų pasipriešinimas nebūtų buvęs toks įnirtingas ir toks ilgas.

Ši teorija neišlaiko kritikos. Komunistai nėra paskelbę duomenų jai patvirtinti, o turimos žinios teoriją įvairiais atžvilgiais paneigia. Be to, pati teorija nėra nuosekli, jos pagrindinė išvada nelengvai suderinama su svarbiausiomis prielaidomis. Pirma, kelios pastabos apie teorijos nuoseklumą. Tarkime ir tai, kas neabejotina, būtent kad buvo žmonių, kurie žinojo arba galėjo nujausti, jog Lietuvon sugrįžę komunistai jų ieškos ir nubaus sušaudymu arba ištrėmimu į Sovietų Sąjungos gilumą, kas tuometinėmis žiniomis buvo tolygu mirčiai. Vargu ar tariamieji nusikaltėliai būtų pasitraukę į mišką, rizikavę suėmimu ar mirtimi, jei jų pagrindinis tikslas buvo išsigelbėti. Nors kovoti miške buvo saugiau negu sėdėti namie ir laukti saugumo atvykimo, buvo kitas daug saugesnis kelias — pasitraukimas į Vakarus, kuriuo pasinaudojo daugiau negu 50,000 lietuvių. Pasitraukti nebuvo sunku, daugelis norėjusių tai sėkmingai įvykdė. Akivaizdžiausias įrodymas — įvairių aukštų karininkų, dvasiškių. Laikinosios vyriausybės bei VLIKo narių, generalinių tarėjų ir įvairių sluoksnių valstybės tarnautojų pabėgimas į Vakarus.

Ne visi komunistų keršto bijantys asmenys pasitraukė į Vakarus. Vieniems nepasisekė pasislėpti, kiti net nebandė išvykti iš Lietuvos. Pasilikusieji galėjo dvejopai elgtis; išeiti partizanauti arba stengtis pasislėpti. Sąlygos slėpimuisi buvo palyginti palankios pirmaisiais pokario metais. Karas, abidvi okupacijos, gausus žmonių pasitraukimas į Vakarus, išvežimai į Sovietų Sąjungą ir Vokietiją gerokai suardė normalią tvarką. Dėl sunaikintų pavienių sodybų ar ištisų kaimų, dėl maisto stokos miestuose, dėl suėmimo baimės daugelis žmonių persikėlė gyventi kitur. Kaimynai dažnai vengdavo per daug teirautis apie naujus ateivius. Šeimos buvo išblaškytos, ir tad daug motinų galėjo be jokio melo pareikšti, kad nežino, kur yra sūnus — ar žuvęs, ar Vakaruose, ar miške. Karas gerokai pakenkė ir NKVD veiklai. Saugumas turėjo surinkti savo kadrus, sukomplektuoti naujus šnipus, peržiūrėti vidaus pasus ir t.t. Tad norintys nuo komunistų pasislėpti galėjo pakeisti vardą ir pavardę, persikelti į kitą Lietuvos dalį be didesnės rizikos ir neaiškindami savo tapatybės bei atvykimo priežasties. Kiti pasistatė bunkerius savo tėvų ar pažįstamų sodybose, vildamiesi, jog nereikės per ilgai slapstytis, nes tuo metu daugelis gyventojų tikėjo, jog greit kils naujas karas, kuriame Sovietų Sąjunga bus nugalėta. Taigi, ,,teisėto atpildo” bijantys galėjo mėginti išvengti suėmimo, pasitraukdami į Vakarus arba slapstydamiesi Lietuvoje. Ir jei jų pagrindinis siekis buvo išvengti bausmės ar keršto, tai pasitraukimas ar slapstymasis buvo racionalesnė priemonė savo tikslui pasiekti. Kadangi noras išgelbėti kailį normaliai atbaidytų žmogų nuo partizanų, o ne skatintų prie jų prisijungti, komunistų teorija geriau tiktų išaiškinti partizanų nebuvimą, o ne jų atsiradimą.

Teoriškai būtų gana lengva patikrinti, ar teisingi komunistų tvirtinimai, tapatinantys partizanus su karo nusikaltėliais ir nacių kolaborantais. Reikėtų sužinoti nukautų ar suimtų partizanų praeitį ir sudaryti sąrašą tariamų nusikaltėlių bei kolaborantų. Tada būtų galima abu sąrašus palyginti ir nustatyti, koks nuošimtis nusikaltėlių pasidarė partizanais ir kokį partizanų nuošimtį jie sudarė. Reikia abu nuošimčius žinoti, norint tinkamai įvertinti komunistų istorikų tvirtinimus. Net jei didžioji dauguma tariamų nusikaltėlių išėjo partizanauti, negalima jiems priskirti atsakomybės už pasipriešinimą, nežinant kokį partizanų nuošimtį jie sudarė. Juk jei partizanuose tarnavo kelis kartus daugiau kitos praeities vyrų, tai reikėtų mėginti surasti priežastis, dėl kurių kiti lietuviai tapo partizanais, ir patikrinti, ar jos irgi nenulėmė tariamų nusikaltėlių sprendimo. Net jei tariami nusikaltėliai sudarė didelę visų partizanų dalį, komunistų teorija liktų nepatvirtinta be duomenų, koks nusikaltėlių nuošimtis išėjo miškan. Mat jei partizanais tapusiais nuošimtis yra mažas, tai negalima atmesti galimybės, kad ne tariamas nusikaltimas, bendras visiems, bet koks kitas veiksnys paaiškina skirtingą tariamų nusikaltėlių elgesį.

Deja, reikalingi archyvai neprieinami, veikiausiai net ir ištikimiems valdžios propagandistams. Tai sukelia pagrindą abejoti teorijos tiesa. Jei duomenys patvirtintų komunistų aiškinimus apie tokį svarbų reikalą Lietuvos istorijoje, tai manytum, kad partija užtikrintų reikalingą darbo jėgos ir finansinių išteklių mobilizavimą savo propagandistų tiesos įrodymui. Šiuo atveju tyla nėra gera byla.

Be archyvų bet kokie apibendrinimai, pagrįsti kol kas paskelbtais duomenimis, yra sąlyginiai. Sunku nustatyti, ar turimi duomenys palyginti tiksliai nušviečia visumą, ar tik vaizduoja išimtinius reiškinius. Bet šie duomenys veikiau paneigia negu patvirtina sovietų teoriją.

Tarybiniai istorikai ir propagandistai visai nesivaržydami apšaukia savo politinius priešininkus ,,karo nusikaltėliais” ir ,,nacių kolaborantais”, siekdami apjuodinti visus, kurie priešinosi jų planams ar jiems - nepritarė. Tai jų priemonė tikriems ar įsivaizduotiems priešams koneveikti bei smerkti. Nacių kolaborantais apšaukiami net tie asmenys, kurie priklausė nekomunistiškoms antinacinėms rezistencijos organizacijoms. Vis dėlto komunistai laiko kai kuriuos asmenis didesniais nusikaltėliais už kitus, tad pravartu juos nurodyti ir nustatyti jų vaidmenį partizanų kovose, siekiant patikrinti komunistų teoriją.

(a) Laikinosios vyriausybės nariai, vokiečių generaliniai tarėjai bei kiti svarbesni vokiečių okupacijos metų pareigūnai, antinacinės rezistencijos vadai.

(b) Savisaugos batalionų vadai bei kariai ir kiti kovoję prieš Sovietų Sąjungą vokiečių priežiūroje.

(c) Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariai, ypač tie, kurie, artėjant karo pabaigai, mokėsi vokiečių žvalgybos mokyklose; Vietinės rinktinės nariai.

(d) Asmenys, dalyvavę 1941 m. sukilime ar kovoję prieš komunistų partizanus Lietuvoje, savivaldos nariai bei policininkai (kurie nepriskirtini aukščiau minėtoms grupėms).

Mėginsime parodyti, kad iš tiesų tik paskutinės grupės nariai ir kai kurie savisaugos batalionų kariai galėtų būti laikomi karo nusikaltėliais, o tikrais vokiečių kolaborantais buvo tik pavieniai minėtų grupių asmenys. Nusikaltėliai ir kolaborantai aplamai suspėjo pabėgti su vokiečiais, kaip ir 1941 m. dauguma komunistų kolaborantų, saugumiečių ir nusikaltėlių pabėgo į Sovietų Sąjungos gilumą.

Tačiau prieš pradedant detalesnį nagrinėjimą, reikia prisiminti kompartijai nuo Lenino laikų būdingą pasaulio, ypač politinių jėgų ir sąjūdžių suskirstymą į dvi stovyklas, gėrio ir pažangos, kuriai atstovauja komunizmas, ir blogio bei reakcijos, kurią sąmoningai ar nesąmoningai remia visi kompartijos nurodymų nevykdantieji. Kai Rusijos socialdemokratų partija suskilo į bolševikus ir menševikus, pastarieji Leninui tapo blogio įkūnijimu, nors jų ideologiniai skirtumai nebuvo tokie dideli. Kominternas laikėsi panašios taktikos. Kai Vokietijoje trečiame dešimtmetyje pradėjo augti nacių įtaka, tai komunistai, tikėdamiesi, kad po nacių įsitvirtinimo greit įvyks revoliucija, iš pradžių savo tulžį liejo ne ant nacių, bet ant Vokietijos socialdemokratų, jiems juodinti net sugalvojo naują keiksmažodį ,,socialfašistai”, tuo pabrėždami savo įsitikinimą, kad tarp komunistų priešų nesą pagrindinių skirtumų. Šitoks komunistinis pasaulio supratimas pasireiškė nacių okupacijos metais ir net dabartiniame jų vertinime. Pagal komunistus, tebuvo pasirinkimas arba remti komunistus, arba bendradarbiauti su vokiečiais. Kadangi lietuvių antinacinis pogrindis, LLA bei kitos organizacijos nepakluso kompartijai, todėl jie buvo vadinami Hitlerio ištikimais tarnais. Šitoks dvilypis suskirstymas propagandai labai naudingas, bet jis jokiu būdu neatitinka sudėtingos istorinės tikrovės. Jei komunistai kėlė klausimą — su mumis ar prieš mus, tai lietuvių pogrindis padėtį vertino visai kitaip. Lietuviams esminis klausimas buvo: už Lietuvos nepriklausomybę ar prieš ją. Kadangi komunistų ir vokiečių nusistatymas Lietuvos suverenumo klausimu buvo gerai žinomas, tai pogrindis nejautė reikalo bendradarbiauti nei su vienais, nei su kitais. Tik 1944 m. pasireiškė šioks toks polinkis tartis su vokiečiais, kai pradėjo smarkiai didėti komunistų sugrįžimo pavojus.

Pirmosios grupės nariai (tai yra svarbiausi politiniai veikėjai) beveik neturėjo jokio vaidmens partizanų kovose. Jų absoliuti dauguma pasitraukė į Vakarus. Geriausiu atveju net ir pasilikusieji nebūtų galėję daug kuo prisidėti, nes jie buvo vyresni, o partizanavimas yra jaunesnių žmonių reikalas.

Daugelis savisaugos batalionų aukštųjų karininkų bei vadų irgi pasitraukė į Vakarus. Beveik galioja ši taisyklė: juo aukštesnės pareigos, tuo didesnė pasitraukimo tikimybė. Kai 1941 m. buvo įsteigti batalionai, jų inspektoriumi buvo paskirtas pulkininkas leitenantas Antanas Špokevičius, štabo viršininku — Antanas Rėklaitis. Lietuva buvo suskirstyta į keturias apygardas, kurioms vadovavo karininkai Izidorius Kraunaitis, Kazys Labutis, Petras Genys ir Petras Vertelis. Visi iš jų, išskyrus Vertelį (apie kurį nėra žinių), pasitraukė į Vakarus (190:15-16). Pirmasis batalionas, vadinamasis „tautos darbo apsaugos” batalionas, buvo pradėtas formuoti 1941 m. birželio mėnesį. Jam vadovavo pulkininkas Andrius Butkūnas, vėliau majoras Jonas Šimkus, o bataliono vado pavaduotojas buvo majoras Antanas Impulevičius. Visi jie pabėgo į Vakarus. Pasitraukė ir daugelis atskirų batalionų vadų, su kai kuriomis išimtimis. Vienintelis batalionų vadas turėjęs vadovaujantį vaidmenį partizanuose buvo 13-ojo bataliono vadas majoras Jonas Semaška, kuris 1945 m. buvo išrinktas Žemaičių legiono vadu. Paminėtinas ir Ignas Vylius-Velavičius, Kauno kalėjimo viršininkas, kuris nebėgo į Vakarus, o karui baigiantis iš Berlyno keliavo į Lietuvą, bet buvo suimtas gegužės 3 d. netoli Sietino (62:143).

Sunkiau nustatyti žemesnio rango ir eilinių batalionų karių likimą. Galima manyti, kad palyginti nedaug jų išėjo partizanauti. 1944 m. dauguma batalionų iš Rusijos pasitraukė į Lietuvą. Tuos, kurie laikėsi Suvalkijoje, vokiečiai nuginklavo, išformavo, įjungė į savo dalinius ir naudojo įvairiuose Vidurio Europos frontuose. Jų dauguma pasidavė amerikiečiams ir anglams (190:109-110). Kiti lietuvių karių daliniai, kurie buvo dislokuoti šiaurės Lietuvoje, pateko į apsupimą Kurše, ten žuvo ar buvo paimti į nelaisvę. Nemaža savisaugos batalionų karių pabėgo ir pasitraukė prieš karo pabaigą. Kiek jų liko Lietuvoje ir ką jie ten darė, sunku nustatyti. Bet yra duomenų, kad daugelis jų slapstėsi ir neišėjo partizanauti.

1962 m. Lietuvoje vyko dvi bylos prieš buvusius batalionų karius, apkaltintus dalyvavimu masinėse žudynėse. Vadinamoje byloje Nr. 61 buvo teisiami aštuoni pirmojo, vėliau tryliktojo, bataliono kariai, o byloje Nr. 60 — dešimt antrojo, vėliau dvyliktojo, bataliono kariai. Iš jų tik du — karininkas Juozas Ūselis ir kareivis Povilas Tintneris — kurį laiką partizanavo, po kiek laiko iš partizanų pasitraukdami (87:31-40,127-140). Kiti slapstėsi, kai kurie pasivadinę kita pavarde, gyvendami kitame Lietuvos rajone.

Jeigu ir tartume, kad teisiami žmonės iš tiesų buvo kalti, tai vis dėlto tik du iš aštuoniolikos savisaugos batalionų karių, kaltinamų dalyvavimu masinėse žudynėse, išėjo partizanauti. Jei jų elgesys buvo būdingas, tai reikėtų daryti išvadą, kad savisaugos batalionų nariai turėjo nereikšmingą vaidmenį partizanuose. Manytina, kad komunistų valdžia į šiuos teismo procesus mėgino įtraukti kuo daugiau buvusių partizanų, kaip Ūselis, nes tai lyg ir įrodytų teigimus apie nusikaltėlių susitelkimą partizanuose. Jei tiek mažai rado, tai veikiausiai ne dėl pastangų stokos. Antra vertus, savisaugos bataliono karys, aktyviau dalyvavęs partizanuose, būtų, kaip ir daugelis kitų partizanų, žuvęs kovos lauke ir tad negalėjęs patekti į jokias vėlesnes bylas.

Sovietiniai istorikai ir net tokie aukšti pareigūnai, kaip Juozas Bartašiūnas, buvęs Lietuvos TSR vidaus reikalų komisaras nuo 1944 m. iki 1953 m., teigia, kad Lietuvos laisvės armija (LLA) turėjo ypač aktyvų vaidmenį partizanų sąjūdyje. Jo žodžiais, ,,lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai, vokiškieji šnipai ir diversantai Lietuvos teritorijoje sukūrė ginkluotas gaujas” (25:67) LLA nariai kartais kaltinami dalyvavimu masinėse žudynėse, bet dažniausiai glaudžiu bendradarbiavimu su vokiečių žvalgyba. Ypatingas dėmesys skiriamas LLA nariams, kurie buvo pasiųsti į specialias vokiečių žvalgybos mokyklas, kur buvo parengti slaptai veiklai ir kaip parašiutininkai sugrąžinti į Lietuvą, atseit tie ,,vokiškieji šnipai ir diversantai”

Neginčytina, kad 1944 m, vasarą kai kurie LLA vadai užmezgė ryšius su vokiečiais, siuntė jaunimą į žvalgybos mokyklas, kai kurie kovos būriai, pasivadinę Vanagais, slapstėsi miškuose, laukdami, kol praeis frontas, ir tada keliaudavo į numatytas vietas ir pradėdavo ginklu priešintis.

Dar kiti Vanagų būriai kartu su vokiečiais mėgino sulaikyti Raudonosios armijos veržimąsi. Antra vertus, Bartašiūnas pažymi, kad pagal LLA vado Kazio Veverskio planus, Laisvės armijos ginkluoti būriai ,,turėjo tapti būsimosios Lietuvos buržuazinės armijos branduoliu.” Tai netiesioginis pripažinimas, kad LLA nėjo išvien su vokiečiais, nes naciai niekada neketino leisti Lietuvai turėti savo kariuomenę. Savo įvade Goliakevičiaus knygai sovietinis istorikas Rakūnas net aiškiau nusako LLA politiką vokiečių atžvilgiu. ,,Daugelis karininkų LLA narių . . . nenorėjo, kad lietuvių kariniai daliniai įeitų į vermachto sudėtį, bet neatsisakė padėti abverui, jeigu jis tieks ginklus ir amuniciją LLA ginkluotoms ,vanagų’ gaujoms” (62:8). Norint įvertinti kategoriškesnius komunistų tvirtinimus apie LLA, reikia atsakyti į du klausimus, būtent a. kokie iš tiesų buvo LLA ryšiai su vokiečiais ir b. kokį vaidmenį LLA turėjo partizanų organizavime.

Lietuvos laisvės armija buvo slapta karinė organizacija, įsikūrusi pirmaisiais vokiečių okupacijos metais, kovai su okupantais už Lietuvos nepriklausomybę. Jos steigėjas ir pagrindinis vadas buvo Kazys Veverskis. Kitas vadovaujančias pareigas daugiausia ėjo buvę Lietuvos respublikos kariuomenės karininkai, narių branduolį sudarė buvę kariai. LLA leido savo nelegalų biuletenį ,,Karinės ir politinės žinios”. Nuo pat pirmųjų savo veikimo dienų LLA buvo tvarkoma griežtai kariniais principais. Ji nepalaikė artimesnių ryšių su kitomis antinacinės rezistencijos organizacijomis, kartais jas apkaltindavo per daug teigiamu nusistatymu vokiečių atžvilgiu. LLA nedalyvavo Vyriausiajame Lietuvos Išlaisvinimo komitete (VLIKe), nes ji buvo karinė, o ne politinė organizacija. 1944 m. LLA buvo neblogai susiorganizavusi. Visa Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į LLA apygardas, apskritis ir valsčius, atitinkančius vokiečių okupacinės valdžios administracinį padalijimą. LLA apygardos turėjo savo vadus ir štabus; apskrityse veikė rinktinės; valsčiuose — apylinkės su vadais ir štabais. Organizavimo darbai sklandžiausiai vyko vakarinėje Lietuvoje, kur veikė Šiaulių LLA apygarda, apimanti Šiaulių, Mažeikių, Kretingos ir Tauragės apskritis.

Kaip ir kitos antinacinės rezistencijos organizacijos, LLA vokiečius, kaip ir komunistus, laikė Lietuvos priešais ir tad su jais nepalaikė pastovių ryšių. Padėtis pasikeitė 1944 m., kai smarkiai padidėjo komunistų sugrįžimo pavojus. Vokiečių kariuomenės žvalgybos daliniai pradėjo domėtis lietuviais ir tą vasarą užmezgė ryšius su LLA. Prasidėjo sąlyginis bendradarbiavimas, vieniems kitus mėginant panaudoti savo tikslams. Vokiečiai norėjo vyrų, kurie ryžtųsi veikti sovietinės kariuomenės užfrontėje, vykdytų žvalgybines užduotis. Lietuviams reikėjo karinių reikmenų bei progos dalį savo kovotojų parengti partizaniniam karui. Keli Vokietijos kariuomenės žvalgybos mokyklų viršininkai pradėjo lankytis dar komunistų neužimtose srityse ir verbuoti vyrus į savo kursus. Savo ruožtu vokiečiai pažadėjo LLA daliniams tuojau perduoti ginklų, nurodydami, jog ir ateityje bus galima lėktuvais tiekti karo reikmenų kovos būriams, palaikantiems radijo ryšius su vokiečiais.

Šis sąlyginis vokiečių žvalgybos ir LLA bendradarbiavimas nebuvo be įtampų. Vokiečiai žvalgybos mokyklose norėdavo, jog lietuviai uoliai vykdytų jų užduotis, bet pastarieji save laikė LLA nariais ir vokiečiams nevisada pakluso. Antai vienas iš būsimų Kretingos apskrities LLA vadų, A. Stalmokas bei du kiti LLA nariai, pastebėję vokiečių ketinimą juos panaudoti savo tikslams, paprašė savo lietuvį viršininką, kad juos kuo greičiau atšauktų iš vokiečių žvalgybos mokyklos. Stalmokas teigė, kad „mums kilo pavojus, jog negrįšime į Lietuvą, o būsime pasiųsti vykdyti vokiečių uždavinių; tai neatitiko mūsų sumanymų” (8:80). Tai nebuvo atsitiktinumas. Vokiečių žvalgybos ir LLA norai dažnai nesiderino, ir LLA nenusileisdavo. Pavyzdžiui, vienas LLA vadų, inžinierius J. Jurkūnas, paragino į Lietuvą išvykstančius parašiutininkus slapta užmegzti radijo ryšius su Stocholme esančiais lietuviais rezistentais, kurie orientavosi į anglus. Jurkūnas įspėjo, kad vokiečiai apie tai nieko neturėtų žinoti (8:49). Kitam desantininkui Pranui Liukaičiui, išmestam iš lėktuvo Seirijų valsčiuje, vokiečiai uždraudė palaikyti ryšius su visais partizanais, bet lietuvis kapitonas jam davė šaukimo signalus bei šifrą ryšiams su partizanų štabu, kuris turėjo būti kažkur miške Telšių apskrityje (8:139,141). Kretingos apskrities LLA vadas Pranas Šopaga primygtinai reikalavo, kad kursus baigę LLA nariai būtų grąžinami į Lietuvą perimti vadovaujančias pareigas organizacijoje. Šopagos spiriamas, rotmistras Vytautas Vilkutaitis pažadėjo „nė vieno iš mūsų neatiduoti vokiečiams ir grąžinti visus į Lietuvą” (8:78).

LLA norėjo panaudoti vokiečių paramą savo tikslams ir kiek galima labiau prižiūrėti vokiečių veikimą Lietuvos teritorijoje. Bene pagrindinis LLA vadovaujantis vienetas Žemaitijoje LLA Šiaulių apygardos štabas, nurodė, kad pasirodžius bet kokiame valsčiuje vokiečių parašiutininkams, vietos LLA organizacijos turi tuojau užmegzti su jais ryšius, išaiškinti jų tautybę, lietuvius įtraukti į LLA gretas, Įsakyme nurodyta, kad galima vykdyti vokiečių nurodymus tik su aukštesniųjų LLA štabų pritarimu (8:67). Kitaip tariant, lietuviai turėjo nuo vokiečių atsiskirti ir nebūti jiems pavaldūs. Savo parodyme kpt. Ignas Vylius-Velavičius taip pat pabrėžė, kad LLA neketino pasiduoti vokiečių valiai, bet norėjo išnaudoti galimybes savo veiklai stiprinti. Pasak jo, ,,neketinom atiduoti tą štabą ir nelegalias organizacijas vokiečių žvalgybos organams, o norėjome tik išnaudoti suteiktus galimumus apmokyt diversines grupes ir aprūpinti gaujas (LLA dalinius, — K,G,) ginklais ir šaudmenimis” (7:113).

Galima paminėti ir tai, kad 1944 m. santykiai tarp LLA ir Tėvynės apsaugos rinktinės (arba Žemaičių rinktinės) buvo tiek įtempti, kad net kilo ginkluoto susirėmimo pavojus. LLA vadai buvo nepatenkinti rinktinės veikla, kuri, jų nuomone, perdaug tarnavo vokiečiams. Mat rinktinė ketino savo pulkus pasiųsti į frontą, kad, užėmę barą, kartu su vokiečiais kovotų prieš Raudonąją armiją, o LLA reikalavo išsaugoti jėgas tolesnei kovai. Taigi LLA, net jos narių desantininkų negalima laikyti nacių kolaborantais, nes kolaboravimo nebuvo, o tik sąlyginis bendradarbiavimas, siekiant įgyti reikalingų ginklų ir kitų karinių reikmenų.

LLA vaidmenį partizanų sąjūdžio steigime nagrinėsiu penktame skyriuje. Tačiau galima paminėti, kad komunistų tvirtinimai, esą LLA ir desantininkai sukėlė pasipriešinimą, neatitinka tikrovės. Pirma, partizanų sąjūdis iš pat pradžių paplito visoje Lietuvoje, o didžioji desantininkų dauguma buvo išmesti į Žemaitiją, Panevėžio apylinkes bei Žaliąją girią. Tad desantininkų veikimas nebuvo būtina partizanų būrio sukūrimo sąlyga. Antra, vokiečių žvalgybos mokyklose mokėsi tik apie du šimtai lietuvių. Maždaug pusė jų žuvo prieš karo pabaigą, dalis nespėjo į Lietuvą nuvykti. Šimtas žmonių negalėjo šalyje sukelti masinio pasipriešinimo, bet galėjo tik į jį įsijungti. Trečia, didesnį vaidmenį Lietuvos laisvės kovose turėjo tik tie desantininkai, kurie prisitaikė prie vietos sąlygų ir sugebėjo laimėti vietos partizanų pasitikėjimą. Tie, kurie ėjo savo keliais, ar per uoliai vykdė vokiečių nurodymus, greitai tapo sovietinio saugumo aukomis.

Jei šis tas dar žinoma apie vadovaujančius savisaugos batalionu kadrus ir organizuotus vienetus, kaip LLA, tai nežinia gaubia Vietinės rinktinės karių, eilinių 1941 m. sukilėlių, savivaldos narių bei policininkų likimą. Jie būgštavo dėl savo ateities, nežinojo, ar geriau eiti i mišką, slapstytis, ar namuose pasilikti. Bet jie buvo paženklinti. Didėjant komunistų terorui, jie turėjo jausti spaudimą ką nors daryti ir ne tik namie laukti saugumiečių pasirodymo. Jei ir daugelis jų ilgainiui pasidarė partizanais, tai nepatvirtina komunistų teigimo, kad partizanų gretas sudarė nacių kolaborantai ir karo nusikaltėliai, nes jie tokie nebuvo.

Negalima neigti kai kurių lietuvių dalyvavimo masinėse žudynėse pirmomis karo dienomis ar vėliau tarnaujant policijos batalionuose, kurie buvo įjungti į nacių naikinimo mašiną. Šitie žmonės negalėjo turėti iliuzijų dėl savo ateities, kaip ir dėl visai kitų priežasčių jų neturėjo rezistencijos vadai, generaliniai tarėjai ir kiti atsakingi visuomenės veikėjai. Pastarieji tik su mažomis išimtimis pasitraukė į Vakarus, panašiai veikiausiai padarė ir daugelis masinių žudynių dalyvių. O jei galima minėtų teismų išvadas apibendrinti, tai likusieji Lietuvoje neskubejo pas partizanus. Be to, sovietiniai propagandistai, taip uoliai iešką nusikaltėlių tarp partizanų, jų beveik nerado

Išeivijos mokslininkų nuomonė dėl veiksnių, lėmusių ginkluotą pasipriešinimą, yra gana vieninga. Prof. J. Brazaitis pirmasis juos išdėstė. Pasak jo, penki veiksniai. skatino lietuvius stoti į partizanus: (1) ankstesnės sovietinės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems, kurie siekė savo tautai nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės; (2) vokiečių okupacijos metais visame krašte išsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus; (3) Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugrąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims; (4) dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo; (5) daugelis vyru pasitraukė į mišką, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Brazaitis rašė, „kad vienos tų priežasčių buvo svarbesnės vieniems, kitos kitiems, tačiau visos jos skatino trauktis į miškus masiškai ir virsti partizanais” (33:3-4).

Prof. V. Vardys irgi pamini penkis veiksnius, iš kurių keturi atitinka Brazaičio nurodytas priežastis. Vietoj reikalo apginti gyventojus Vardys kaip pasipriešinimą skatinantį veiksnį pažymi Lietuvos karininkų ir inteligentijos sluoksniuose išlikusį tautinį idealizmą ir teigiamą nusistatymą Vakarų atžvilgiu (185:86-87). Prof. T. Reneikis išvardija beveik visas tas pačias priežastis, svarbiausiu veiksniu laikydamas viltį, kad Vakarai ilgainiui suteiks Lietuvai paramos (152:31).

Visi minėti veiksniai turėjo įtakos atskirų asmenų apsisprendime stoti į partizanus. Ir nors kiekvieno partizano individualų nutarimą lėmė šiek tiek skirtinga šių veiksnių kombinacija (kurią paveikė ne tik jo ideologiniai įsitikinimai ir apskaičiavimai, galimo arešto ar ištrėmimo tikimybės, bet ir kintanti padėtis šalyje), vis dėlto pagrindiniai elementai nebuvo vien tik panašūs, bet ir turėjo aiškią sandarą. Įvairūs apsisprendimą lemiantys veiksniai nebuvo vieni nuo kitų nepriklausomi ta prasme, kad tik vieno ar kito pakako sprendimui, bet sudarė apsprendžiantį vienetą, kurio galia gerokai sumažėtų arba visai sužlugtų, jei kai kurių elementų trūktų. Kitaip tariant, nebuvo kokie penki ar šeši nepriklausomi ir atskirai galiojantys veiksniai, bet vienas pagrindinis veiksnys, kuris turėjo kelis elementus su atitinkama tarpusavio sandara.

Daug lietuvių manė, kad gali kilti naujas karas ir Vakarai greitai privers Sovietu Sąjungą pasitraukti iš Lietuvos. Bet vien ši viltis neskatino jaunuolio kovoti. Jei artėja išvadavimo valanda, kam tų nereikalingų aukų, ypač kad lietuvių įnašas Sovietų Sąjungos išvaryme galėtų būti tik kuklus? Remeikis teigė, kad numatyto karo akivaizdoje lietuviai jautė reikalą visomis išgalėmis priešintis sovietizacijai, išlaikyti tautinį judėjimą ir ginkluotas pajėgas ribotam laikui, kol Maskva bus nugalėta ir Lietuvos nepriklausomybė atkurta. Kodėl? Šalies sovietizavimas prasidėjo per pirmąjį bolševikmetį, o vokiečiai mažai šių pakeitimų pašalino, juos išnaudodami savo tikslams. Nebuvo savarankių lietuviškų ginkluotųjų pajėgų vokiečių okupacijos metais, tai kodėl jų staiga prireikia, rusams sugrįžus? Jei per vokiečių okupaciją lietuviai buvo raginami tausoti jėgas prisiglausti prie žemės, tai kodėl dabar atsikelti ir rizikuoti sunaikinimu?

Kartu su Raudonąja armija sugrįžo sovietinis teroras. Prasidėjo masinė mobilizacija į kariuomenę, areštai, nubuožinimai, įvairūs smurto veiksmai, kurie sukėlė gyventojų nerimą ir didėjančią baimę, kad ir jie greitai pasidarys aukomis. Šiomis sąlygomis žmogus, numatęs, kad ateina jam laikas būti suimtam ar mobilizuotam, siektų to išvengti. Gal slapstytųsi, gal persikeltų kitur gyventi, bet vargu ar skubėtų tapti partizanu. Partizano dalia nėra lengva, net palankiausiomis aplinkybėmis. Ir net optimistas turėjo nujausti, kad veikiausiai jo laukia suėmimas ar mirtis. Kam šokti iš katilo į ugnį? Pirmojo bolševikmečio patirtis irgi nebūtinai turėjo sukelti ryžtą priešintis. Juk rusai Sovietų Sąjungoje du dešimtmečius kentėjo terorą, bet jų patirtis juos vis labiau sukaustė ir paralyžiavo. Jau minėta, kad patriotizmas skatina pasipriešinimą, bet nebūtinai ginkluotą.

Keturi pagrindiniai veiksniai skatino jaunus vyrus išeiti partizanauti: (1) pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijos patirtis; (2) nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais; (3) Vakarų intervencijos viltis ir (4) patriotizmas.

Praeities patirtis parodė, kad bergždžia pasitikėti totalistinės valstybės gera valia, kad nesipriešinimas okupanto nesušvelnins, kad pasyvi laikysena smurto atžvilgiu nesumažins aukų ir nuostolių, o gal net padidins. Pirmosios bolševikų okupacijos teroras buvo savavališkas, kaprizingas, nenumatomas. Nukentėjo beveik visų sluoksnių gyventojai, ne tik buvę valstybės veikėjai, bet ir paprasti ūkininkai su šeimomis. Vien komunistai ir jų didesni rėmėjai liko nepaliesti. Tauta negalėjo suprasti pagal kokius kriterijus žmonės suimami, tad visi jautėsi nesaugūs.

Taip buvo per pirmąjį bolševikmetį, o iki 1944 m. daug lietuvių nusižengė komunistų akimis. Vieni dalyvavo 1941 m. sukilime, kiti vokiečių okupacijos metais dirbo savivaldoje ar tarnavo vietos savigynos daliny. Ne daug buvo gyventojų, kurie 1941 m. viešai neprakeikė pabėgančių komunistų, ir tad jie negalėjo būti tikri, ar koks nors pataikūnas, mėgindamas įsigerinti, apie tai nepraneš valdžiai, dar gerokai sutirštindamas spalvas. Dalis šių žmonių išėjo kovoti, o kitų baimė buvo tokia didelė, kad nuo pat bolševikų sugrįžimo jis slapstėsi savo ūkiuose — ne metus ar du, bet 10, net 20 metų. Šitokius atvejus dažniau pamini rašytojai, pvz., R. Lankauskas apsakyme Šmėkla ir J. Dovydaitis apsakyme Veidu į pavojų. Buvo ir tų, kurie jautė pareigą pasilikti šalyje ir atkeršyti už nukentėjusius tėvus ar gimines. Broliai A. ir B. Liesiai mokėsi vokiečių žvalgybos mokykloje, sugrįžo į Lietuvą ir turėjo svarbų vaidmenį Žemaitijos partizanų susivienijime. Jie nebuvo nusikaltėliai, bet veikiau norėjo suvesti sąskaitas su nusikaltėliais. Jų tėvas, gimnazijos direktorius ir motina 1941 m. buvo išvežti į Sibirą. Tėvas mirė badu, o motina buvo prižiūrėtojo nušauta.

Sugrįžus komunistams, prasidėjo masinis vyrų gaudymas į Raudonąją armiją, ir šios mobilizacijos, ne taip kaip vokiečių mobilizacijos, nebuvo galima nepaisyti. Kartu su mobilizacija vyko ir „nubuožinimas”, greitai prasidėjo areštai, o 1945 m. rugsėjo mėn. įvyko ir pirmieji didesni trėmimai. Užvirus partizanų kovoms, žmonėms dar grėsė suėmimas už partizanų rėmimą ar neišdavimą. Dar vėliau, kai didėjo spaudimas steigti kolūkius, kurie absoliučiai valstiečių, net ir mažažemių daugumai buvo nepriimtini, į komunistų nemalonę pateko vėl tūkstančiai žmonių.

Susidarė aplinkybės, kuriose tūlas jaunas žmogus jautė, kad netrukus ir jis taps saugumo auka. Tuometiniai įvykiai, pirmosios komunistų okupacijos ir žydų likimo patirtis išsklaidė viltį, kad ramiai namie sėdintieji kaip nors pajėgs išvengti suėmimo. Nesaugu pasilikti namie, nesaugu partizanauti. Šiomis abipusio pavojaus sąlygomis sprendimą kovoti nulėmė Vakarų pagalbos viltis ir patriotiniai jausmai.

Ilgą laiką lietuviai laukė paramos iš užsienio, ir ši viltis nebuvo tokia iliuziška ir nepagrįsta, kaip dabar kartais teigiama. Ginkluota kova turėjo Vakarams akivaizdžiai parodyti tautos pasiaukojimą nepriklausomybės susigrąžinimui ir bekompromisinį pasipriešinimą sovietinei okupacijai. Tikėtasi, kad pasipriešinimas pagerins Lietuvos padėtį laukiamoje taikos konferencijoje. Bet Vakarų intervencijos viltis partizanui ar būsimam partizanui nebuvo vien tik nepriklausomybės atgavimo garantija. Sąmonėje ar pasąmonėje šis tikėjimas turėjo gilią reikšmę. Jei po metų ar dviejų komunistai bus išvaryti, tai gerokai padidės tikimybė, kad ir jis pats išliks gyvas ir partizanavimas nebus buvęs beviltiška kova. Be numatytos Vakarų pagalbos eiti į mišką reiškė neišvengiamą mirtį. Greitos intervencijos atveju pasidaryti partizanu gal net buvo saugiau negu sėdėti namie ir laukti suėmimo. Asmeniško išsigelbėjimo viltis, nesvetima nė vienam žmogui, iš dalies paaiškina, kodėl partizanuose Vakarų pagalbos viltis buvo tokia gaji; ji žadėjo ne tik tautai laisvę, bet ir partizanui gyvybę.

Patriotizmas irgi turėjo savo vaidmenį partizanavimą skatinančiu veiksnių sandaroje. Pirmoje vietoje jis įprasmino ryžtą priešintis ginklu. Tais laikais daug kas gėdijosi nutarimo nusileisti Maskvos ultimatumui 1940 m. bei tvirtai tikėjo, kad laisvės nevertas tas, kuris jos negina. Tokie žmonės jautė pareigą tėvynę ginti, o pareigos dažnai turi didesnį svorį asmeniniuose sprendimuose negu paprasti norai. Tiems, kurie jautė, kad ir partizanavimas, ir nepartizanavimas žadėjo greitą mirtį ar ištrėmimą, tautiniai jausmai galėjo galutinai nulemti sprendimą eiti į mišką. Toji mintis ne kartą buvo išreikšta pasisakymais, kad geriau mirti tėvynėje su ginklu rankoje negu vergu Sibire.

Patriotizmas turėjo dar svarbesnį vaidmenį — daugelyje gyventojų sukėlė ir palaikė ryžtą su komunistais nebendradarbiauti. Nors sovietinis teroras buvo savavališkas ir neapskaičiuojamas, nors kai kurie komunistai ir jų rėmėjai irgi buvo išvežti ar pateko į NKVD nagus, patikimiausia priemonė apsisaugoti nuo sovietinio teroro buvo valdžios ir partijos rėmimas, jos politikai pritarimas. Net jei toks elgesys padidino partizanų keršto pavojų, partizanų galia ir grėsmė jokiu būdu neprilygo sovietinio saugumo galiai. O komunistų ir jų šalininkų buvo labai mažai.

Minėti keturi veiksniai ir nulėmė lietuvių elgesį pokario metais. Be praeities patirties būtų buvę daugiau vilčių išvengti valdžios teroro daugiau mėginimų su ja rasti modus vivendi. Be įsitikinimo, kad Vakarai Lietuvą netrukus vaduos, partizanai būtų likę be vilties, jų pasipriešinimas net ir jiems būtų atrodęs bergždžias ir beprasmis. Be patriotizmo kolaboravimas daug kam būtų buvusi rimta ir net palyginti patraukli galimybė. Bet pokarinis sovietinis teroras yra motyvų sandaros kertinis akmuo. Su kai kuriomis išlygomis galima teigti, kad šis teroras buvo pagrindinė partizanų kovų priežastis. Be to siaubą ir nerimą sukeliančio teroro, praeities patirtis būtų išdilusi, žmonės būtų primiršę pirmojo bolševikmečio kančias ir įsitikinę, kad komunistai pasikeitė. Be teroro žmonės dar vis būtų laukę išvadavimo, bet laukę savo namuose ir ūkiuose, kaip jie palyginti kantriai laukė vokiečių išvijimo.

Sovietinis teroras ir kiti elgesį lemiantys elementai pakeitė žmonių apskaičiavimus. Valdžios siautėjimui nesiliaujant, pasilikimas namie darėsi vis pavojingesnis, kol pagaliau kai kuriems partizanavimas tapo patrauklesne išeitimi. Galima šią išvadą apie teroro vaidmenį apibendrinti ir pritaikyti kitoms šalims. Kodėl vienose okupuotose šalyse išsivystė ginkluotas pasipriešinimas, o kitose gyventojai nesigriebė ginklo, nors okupanto panašiai nekentė? Gamtos sąlygos, tautinės tradicijos, pasipriešinimo vadų nusistatymai turėjo didelę reikšmę. Tačiau galima manyti, kad Belgijoje, Olandijoje, Danijoje ir Norvegijoje gyventojai, kurie mylėjo savo kraštą ne mažiau už kitų šalių piliečius, ramiau laikėsi, nes nacių savavaliavimas niekada neperžengė ribos, kai žmonės pamato, jog saugiau priešintis negu pasilikti namie. Šių šalių gyventojai, kaip ir Lietuvos, buvo ūkiškai išnaudojami, verbuojami darbams į Vokietiją ir į karinius dalinius. Daugelis smarkiai nukentėjo, bet daug kas vokiečius ignoravo, nes buvo galima ignoruoti. Lietuviai gali didžiuotis, kad jie nesudarė SS legiono, bet jei vokiečiai būtų pavartoję visas smurto priemones, mobilizacija būtų pavykusi. Paminėtina ir tai, kad sovietiniai partizanai buvo veiklesni Rytų Lietuvoje negu kitose jos dalyse. Tai lėmė įvairūs veiksniai: mišresnė gyventojų tautinė sudėtis, Gudijos artumas, kur veikė dideli ir gerai ginkluoti partizanų būriai, partizanavimui palankios gamtos sąlygos. Bet negalima užmiršti, kad naciai Rytų Lietuvoje irgi smarkiau siautėjo, griežčiau reikalavo pyliavų, uoliau gaudė žmones darbams Vokietijoje.

Siūlomasis modelis padeda išaiškinti kai kuriuos partizanų skaičiaus augimo ir mažėjimo reiškinius. Pirmieji partizanų daliniai pasirodė 1944 m. rudeni, kada rusai paskelbė mobilizaciją. Jaunimas nematė prasmės rizikuoti gyvybe ir tarnauti priešo kariuomenėje. Daug pabėgo į mišką, nors dalis jų vėliau sugrįžo namo ar pasinaudojo 1945 m. paskelbta amnestija.

Bėgimas į mišką nuo mobilizacijos buvo stichiškas reiškinys. Jame gana kuklų vaidmenį turėjo antinacinės rezistencijos organizacijos ar iš anksto parengti kovos daliniai. Antrasis bolševikmetis ištiko kraštą taip pat nepasirengusį, taip pat be vadovybės, kaip ir pirmasis. Niekas netikėjo, kad vokiečių kariuomenė Gudijoje taip staigiai ir visiškai sužlugtų, kad per kelias savaites Raudonoji armija iš Vitebsko pasieks rytų Lietuvą. Dalis VLIKo narių jau buvo suimti, o dar kiti pasitraukė į Vakarus. Iš pogrindžio spaudos — Į Laisvę, Nepriklausoma Lietuva, Laisvės kovotojas — matyti, kad ir pogrindžio organizacijos neturėjo ko pasakyti, beartėjant Raudonajai armijai. Bolševikų dar neužimtoje Žemaitijoje veikė Tėvynės apsaugos rinktine ir LLA Vanagai. Bet ir šie daliniai buvo greitai išsklaidyti, nepalikdami jokios vieningos organizacijos.

Mobilizacijos vaidmenį pirmųjų partizanų atsiradime netiesiog patvirtina ir tai, kad tie jaunuoliai, kurie buvo atleisti nuo karinės prievolės, neskubėjo pereiti į nelegalią padėtį. Pavyzdžiui, studentai grįžo į universitetus ir kitas aukštesnes mokyklas, bandė mokytis ir normaliai gyventi. Net būsimieji partizanai, kaip Juozas Lukša ir jo brolis, daugiau negu metus gyveno legaliai, studijavo ir galutinai išėjo partizanauti tik tada, kai jautė artėjantį suėmimą.

Vėliau partizanų gretas dažnai papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus Būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga „Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais (1:118). Įsijungė į partizanus tie, kurie išvengė arešto ar ištrėmimo, spėdami pabėgti į mišką, pamatę atvažiuojančius komunistus juos ir jų šeimas ištremti. Skubėjo į mišką tie, kuriuos valdžios pareigūnai ar stribai pradėjo klausinėti apie namie negyvenantį brolį ar sūnų, kuris gal partizanavo ar buvo į Vakarus pasitraukęs, o gal ir miręs. Iš komunistų paskelbtų tardymų duomenų matyti, kad dažnai žmogus iš pradžių partizanams tiekė maisto, vėliau pasidarė ryšininku, o galų gale perėjo pas kovotojus, nes nujautė savo likimą.¹ Žmonės be reikalo neskubėjo į mišką, nes neturėjo didelių iliuzijų. Dažnai išėjo artėjančio arešto priversti.

Siūlomasis aiškinimas, kaip ir kiti modeliai, bando sukurti bendrą vaizdą, kuris padėtų suprasti sudėtingą reiškinį. Nėra jokių pretenzijų, kad jis tiksliai galiotų visiems partizanams ar kad visi būsimieji partizanai sąmoningai galvojo ir apskaičiavo vieno ar kito elgesio pasekmes. Buvo įvairių kitų priežasčių ir poveikių bei subtilių skirtumų. Žmonės gerokai skiriasi, ir joks apibendrinantis aiškinimas negali atitikti jų jausmų, individualios mąstysenos ir praeities patirties. Greitosiomis galima paminėti kelias žmonių grupes, kurioms šis aiškinimas tinka mažiau ar visai netinka.

Kai kurie asmenys, tarp jų kai kurie buvę karininkai ir 1941 m, sukilimo dalyviai, buvo nutarę, kad jie nesielgs kaip dauguma elgėsi per pirmąjį bolševikmetį. Sugrįžus komunistams, jie išėjo kovoti, pasiryžę tol priešintis, kol Lietuva bus laisva ar jie žus. Taip darė Dzūkijos partizanų vienytojas plk. J. Vitkus-„Kazimieraitis”. Buvo paprastų žmonių, kurie turi savigarbą, skatinančią nenusilenkti prieš tai, kas svetima, ko jie nepakenčia kaip žmogų žeminančio dalyko — prievartos, melo ir panašiai. Partizanuose buvo ir nuotykių ieškotojų, net eilinių nusikaltėlių, kuriems partizanavimas buvo dingstis kriminalinei veiklai pateisinti. Sovietiniai dokumentai mini atvejį, kaip iš partizanų pasitraukę vyrai nukeliavo į Vilnių, ten vogė ir žudė žmones (4:117-120). Ta prasme būtų įdomu žinoti, koks nuošimtis partizanams priskirtu apiplėšimų bei nužudymų yra tokių žmonių atsakomybė, kokie buvo jų konkretūs ryšiai su kitais partizanų būriais. Kaip Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, taip ir po Antrojo — Lietuvoje veikė ir plėšikų būriai, ir niekas nedraudė jiems pasiskelbti „partizanais”.

Draugų ir brolių pavyzdys, jaunystei būdinga romantika ir drąsa skatino dalį jaunimo išeiti partizanauti. Jei daug draugų miške kovojo, tai kiti turėjo jausti psichologinį spaudimą sekti jų pavyzdžiu, ypač tais laikais, kai partizaninis sąjūdis buvo stipresnis. Yra žinių, kad beveik ištisos moksleivių klasės vienaip ar kitaip susirišo su mišku. Vėliau, kai partizanai buvo susilpnėję, ankstesnių partizanų ir draugų pavyzdys nebeskatino, bet stabdė stojimą į partizanus.

Be to, šis modelis nepaaiškina dviejų svarbių reiškinių, būtent a. kodėl vieni, o ne kiti panašiomis sąlygomis išėjo partizanauti, ir b. kodėl apie 1949 m. partizanų sugebėjimas pritraukti naujus kovotojus sumažėjo. Pokario metais labai platūs gyventojų sluoksniai bijojo dėl savo ateities: turtingesnieji ūkininkai, buvę nepriklausomos Lietuvos ar vokiečių laikų valstybės tarnautojai, partizanų rėmėjai, šeimos, kurios negalėjo paaiškinti sūnaus ar tėvo nebuvimo priežasčių. Bet šių grupių narių ir kitų žmonių reakcijos į arešto ir ištrėmimo pavojų buvo nevienodos. Dalis jų išėjo partizanauti. Tačiau nemažiau žmonių sustingo panašiai kaip gyvatę pamatęs kiškis ir nieko nedarė. Atsiminimų autoriai, kaip E. Juciūtė ir J. Grišmanauskas, pabrėžia, kad mažažemiai daugiau negu pasiturintys ūkininkai rėmė partizanus, nors ištrėmimo pavojus pastariesiems buvo didesnis ir dėl to, jie lyg ir būtų turėję būti didesniais partizanu rėmėjais. Šį teorijai nepatogu faktą būtu galima mėginti įvairiais būdais paaiškinti. Antai ūkių savininkai, būdami vyresnio amžiaus, per seni partizanavimui bei atsakingi už šeimos likimą, turėjo itin atsargiai elgtis, nes žinojo, kad juos stebėjo valdžios agentai, ieškantys dingsties juos įskųsti: Kitas galimas aiškinimas nurodytų, kad turtingesnieji, labiau linkę savimi rūpintis ir apskaičiuoti elgesio pasekmes, nenorėjo įsivelti į jiems pavojingą žaidimą. Pasiūlymas įdomus tuo, kad jo prielaida marksistinė-lenininė (turtingieji — savanaudžiai), bet išvada (turtingieji nepartizanavo) nesuderinama su Lietuvos komunistų dogmomis.

Antroji problema liečia partizanų veiklos susilpnėjimą ir išblėsimą. Nors stalininis teroras neatslūgo iki diktatoriaus mirties, po kiek laiko partizanu skaičius pradėjo mažėti. Didesnė tautos dalis buvo įbauginta, neteko ryžto priešintis arba nutarė, kad ginkluotas pasipriešinimas negali pasiekti savo tikslų. Šiuo metu tarptautinės įtampos nebuvo mažesnės, nes netrukus prasidėjo Korėjos karas. Gal žmonės dar tikėjosi išvadavimo iš Vakarų, bet toji viltis jau nebeskatino eiti į mišką. Kitaip tariant, kai kuriais svarbiais atžvilgiais vidaus ir užsienio konjunktūra tuomet buvo panaši, bet žmonių reakcija partizanavimo atžvilgiu buvo skirtinga.

Kaip visa tai suderinti su teikiamu teoriniu aiškinimu? Pirmiausia reikia pabrėžti, kad geriausiu atveju teorija mėgina nustatyti būtinas partizanu tapimo sąlygas, o ne pakankamas. Ji siekia nurodyti veiksnius, kurie daugeliu atvejų skatino vyrus pasidaryti laisvės kovotojais. Tačiau teorija neteigia, kad tam tikromis aplinkybėmis visi eis į mišką. Lieka vietos asmeniniam apsisprendimui ir charakterio bruožams. Tomis pačiomis aplinkybėmis du vyrai gali skirtingai elgtis dėl labai paprastos priežasties — vienas drąsesnis, o kitas baikštesnis.

Antra, teorija, kaip dauguma modelių, yra sukonstruota, neatsižvelgiant į laiko tėkmės pasekmes. Bet atrodo, kad laikas turėjo labai svarbų vaidmenį. Juk po ketverių-penkerių antrosios bolševikų okupacijos metų ir dar ketverių pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijos metų tauta pavargo, jėgos išseko, įsiviešpatavo rezignacija. Po tiek laiko veiksniai skatinę partizanų judėjimą jau nebegalėjo nulemti žmonių elgesio. Bet tai teorijos nepaneigia, nes ji gali bijti papildyta ir su šiuo reiškiniu suderinta. Teorija tik negali iš anksto nurodyti, kada tauta pavargs, kaip ji negali nurodyti, kuris žmogus pasidarys partizanu.

1. Štai keli pavyzdžiai. Stasys Narbutas užmezgė ryšius su partizanais 1945 m., kai jie užeidavo į jo tėvo ūkį gauti maisto. Nuo 1945 m, Narbutas buvo ryšininkas, įsijungdamas į kovotojų gretas tik 1948 m pradžioje po to, kai partizanai įspėjo, kad jam gresia arešto pavojus (9-186-187). Bronius Životkauskas, irgi kilęs iš Raseinių apylinkės, buvo partizanų ryšininkas iki 1949 m. rugsėjo mėn , kada buvo pašauktas į Raudonąją armiją. Jis slapstėsi iki 1950 m. liepos mėn , kada perėjo pas partizanus (9:194-196). 1947 m partizanai įtikino Petrą Simanavičių ir jo tėvą leisti ūkyje įrengti slėptuvę. Simanavičius dar pasidarė ryšininku, bet po kelių mėnesių sovietiniai kariai surado bunkerį ir suėmė Simanavičiaus tėvą.

Simanavičius, kuris arešto metu buvo Alytuje, trumpai slapstėsi ir tada įsijungė į kovotojų gretas (5:42-45). Zigmas Stravinskas, vadovavęs Dainavos apygardos Šarūno rinktinei, iš pradžių irgi buvo partizanų ryšininkas. Saugumiečiai surado slėptuvę brolio ūkyje. Brolis tuojau išėjo į mišką, o Stravinskas, bijodamas, kad bus suimtas už brolio veiksmus, greitai sekė jo pavyzdžiu (5:72).

Kai 1944 m. vasarą komunistai sugrįžo į Lietuvą, gyventojai jų nesutiko kaip pergalingų išvaduotojų su duona ir druska. Veikiau lietuviai sutiko sugrįžtančius komunistus su baime ir nerimu, stengdamiesi kiek galima daugiau išvengti nekviestų svečių, vildamiesi, kad jei ne vokiečiai, tai bent anglai ir amerikiečiai greitai privers juos iš čia išsinešdinti.

Dėl pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijų atsirado beveik neįveikiama praraja tarp tautos ir komunistų. Lietuviai puikiausiai prisiminė komunistų terorą, o savo ruožtu komunistai laikė nemažą gyventojų dalį vokiečių bendradarbiais ar simpatikais. Net ir palankiausiomis aplinkybėmis nebūtų buvę lengva pašalinti per pastaruosius ketverius metus išsivysčiusį tarpusavio nepasitikėjimą. Valdžia ir jėga buvo komunistų, ir jiems būtų reikėję mėginti nuosaikia ir apgalvota politika įtikinti gyventojus, kad 1940-1941 m. įvykiai nepasikartos, kad saugumas bus sutramdytas, kad bus atsižvelgta į Lietuvos ir lietuvių interesus.

Tačiau komunistai nė negalvojo apie priemones su tauta susitaikyti, ją geruoju patraukti savo pusėn. Savo pergalių padrąsinti ir Stalino liguisto nepasitikėjimo skatinami, jie atvyko kaip nugalėtojai, pasiryžę nubausti visus, kuriuos laikė ,,liaudies priešais” ar ,,nacių kolaborantais”. Jau iš anksto buvo nutarta pašalinti iš pareigų visus valdžios pareigūnus, tarnavusius vokiečių okupacijos metais, ir be jokių švelnumų į Raudonąją armiją mobilizuoti kuo daugiau jaunų vyrų.

Lietuvos komunistų požiūriu tauta buvo nusidėjusi įvairiomis nuodėmėmis. Kaip jau minėta, karo pradžioje lietuviai sukilo prieš komunistus, o vokiečių laikais proporcingai mažai lietuviai rėmė sovietinius partizanus ar įsijungė į jų gretas. Pasitraukdami iš Lietuvos 1941 m., komunistai gal pirmą kartą iš tiesų įsisąmonino, kiek jie buvo nekenčiami. Nors Lietuvių aktyvistų frontas nesigailėjo pastangų sukilimui suorganizuoti, daugelyje vietų partizanu būriai kūrėsi stichiškai ir apšaudė besitraukiančius Raudonosios armijos dalinius ir komunistus aktyvistus, juos nuginkluodavo ir suimdavo. Pagal komunistų duomenis, beveik penki tūkstančiai kompartijai prijaučiančių žmonių žuvo kovose pirmomis karo dienomis (111:85). Turbūt didžiąją jų dalį nukovė vokiečiai.

Lietuviai kariai, sudarę Raudonosios armijos 29-jį šaulių teritorinį korpusą, nedviprasmiškai pasisakė prieš sovietinę valdžią. Jie sukilo Vilniuje, Varėnos ir Pabradės poligonuose (107. T. XV: 119). Kariai dezertyravo kiekviena proga. Atsiminimuose generolas P. Petronis pažymi, kad iš jo prieštankinės artilerijos diviziono pabėgo visi karininkai ir liktiniai puskarininkiai, išskyrus jį ir kažkokį V. Itomlenskį (141:23). Iš viso apie penki tūkstančiai karių atsipalaidavo nuo Raudonosios armijos ir nesitraukė į rytus. Jau pirmąją karo savaitę nustojo veikti korpusui priklausanti 184-ji divizija, o antroji korpuso divizija, 179-ji, nors kelis kartus papildyta nelietuviais kariais, buvo išformuota rugpjūčio pabaigoje (111:83-84).

Tautos nusistatymas komunistų atžvilgiu nepasikeitė vokiečių okupacijos metais, ir patys komunistai tai nuvokė. Nors Lietuvoje veikė sovietiniai partizanai, jie vis dėlto neturėjo platesnių gyventojų sluoksnių paramos. Jų pirmuosius būrius steigė ne vietos gyventojai, bet pabėgę raudonarmiečiai ar iš Sovietų Sąjungos atsiųsti aktyvistai. Net ir nekęsdami vokiečių okupacijos, mažai lietuvių ėjo į sovietinių partizanų būrius, kurių veiksmingumas pradėjo didėti tik artėjant 1944 m. Kad daugelis lietuvių labiau bijojo komunistų negu vokiečių, įrodė itin sėkmingas šaukimas į Vietinę rinktinę, į kurią per dvi savaites įstojo daugiau lietuvių negu tapo sovietiniais partizanais per visą karą.

Lietuvos komunistų partijos narių, ypač vadovų, asmeninės savybės taip pat turėjo vaidmenį, nustatant vyriausybės politiką. Didžioji dauguma buvo menkai išsilavinę, mažai apsiskaitę, nesusipažinę su kitomis šalimis. Nors jie buvo užsiangažavę marksistai, jų marksizmo sampratos šerdį sudarė supaprastinti, dažnai net primityvūs Lenino, Bucharino ir Stalino teigimai apie istorinę būtinybę, klasių kovą, partijos ypatingą pašaukimą pakeisti pasaulį — ,,nėra tvirtovės, kurios bolševikai negalėtų paimti.” Be to, jie buvo profesionalai revoliucionieriai, daugelis kalėjo Nepriklausomoje Lietuvoje ir vėliau kovojo sovietinių partizanų būriuose prieš vokiečius. Įsitikinę savo ir partijos reikalo teisumu, už savo įsitikinimus rizikavę gyvybe ir areštu, jie nei sugebėjo, nei norėjo užjausti tų, kurie, jiems būdingu išsireiškimu, buvo pasmerkti istorijos šiukšlynui. Jei partija turėjo teisę ir pareigą sunaikinti senus, bet klaidingu keliu nuėjusius komunistus, net Lenino artimiausius bendradarbius, o kiti jų draugai žuvo kovoje su vokiečiais, tai jie nejautė jokio reikalo pasigailėti tų, kurie priešinosi jų peršamai santvarkai ir tiesai. Vadovaujančių kadrų nepakantumą atskleidžia Motiejus Šumauskas: savo 1973 m. išleistame atsiminimų tome vis dar smerkdamas istoriką Juozą Jurginį, nes pastarasis 1937 m. įteikė malonės prašymą (165:408-412).

Žemesnio rango nariai, tarp jų miestelių bei apskričių komitetų partinių organizacijų sekretoriai, buvo net menkiau išsilavinę, beveik neturėjo jokios valdymo patirties, kuri buvo itin reikalinga sudėtingomis pokario metų sąlygomis.¹ Nemaža jų galvojo, kad atėjo ,,savos” valdžios laikai, tad jie darė ką norėjo, visai nepaisydami, kaip tariami buožės ar buržuaziniai nacionalistai vertino jų veiklą. Provincijos komunistai buvo tiek savyje užsidarę, taip nesėkmingai mezgė ryšius su vietos gyventojais, kad net Maskva juos kritikavo.

Bet nei Lietuvos komunistų partijos viršūnės, nei vietos kadrai neturėjo lemiamo vaidmens svarbiausiuose sprendimuose. Juos darė Kremlius, kas tuo metu reiškė Staliną. Nei amžius, nei pergalė prieš Vokietiją nesušvelnino senojo diktatoriaus. Veikiau jis jautėsi saugesnis po Vokietijos sunaikinimo, o senatvėje darėsi vis labiau piktas ir įtarus. Kaip ir anksčiau, Stalinas buvo nutaręs visus palenkti savo valiai, negailestingai susidoroti su įvairiais tikrais ar prasimanytais priešais. Dar karo metu Stalinas iš savo tėviškių Kryme, Kaukaze ir Pakaspijyje ištrėmė Krymo totorius, čečėnus, ingušus, karačiajus, kalmukus ir balkarus neva už bendradarbiavimą su vokiečiais. Daugiau negu milijonas žmonių nukentėjo nuo šio siaubingo savavaliavimo.²

Gal net žiauresnio likimo sulaukė buvę vokiečių karo belaisviai. Per karą į vokiečių nelaisvę pateko milijonai karių, dažnai dėl nevykusių savo viršininkų įsakymų. Apskaičiuojama, kad apie trys milijonai raudonarmiečių mirė badu ar buvo nužudyti (43:427). Stalinas nė kiek neužjautė jų kančių. Pagal jo logiką, visi, kurie pasidavė vokiečiams buvo tėvynės išdavikai, o tie, kurie dar išliko gyvi, turėjo būti nacių kolaborantai. Juk dėl kokių kitų priežasčių jie išliko gyvi, kai tiek daug kitų badu žuvo ar buvo nukankinti? Todėl grįžtančių belaisvių su gėlėmis nesutiko giminės ir draugai, dėkingi partijos ir valdžios atstovai, bet gerai apginkluoti saugumiečiai su vilkiniais šunimis. Belaisviai negavo kelialapių išvykti į Krymo kurortus ir tenai gydytis, bet buvo siunčiami į Kolymos ir kitus konclagerius žūti. Nemaža tų, kurių naciai nesuspėjo pribaigti, tapo sovietinių budelių auka. Kiti buvę karo belaisviai buvo iš partijos išmesti, nepaisant ankstesnių jų nuopelnų. Antrame skyriuje paminėjome K. Macevičiaus atvejį. Sovietinis saugumas panašiai elgėsi su šimtais tūkstančių žmonių, kuriuos vokiečiai prievarta išvežė darbams į Vokietiją. įtartini buvo visi, kurie gyveno vokiečių okupuotose srityse, tad ir visi Lietuvoje likę jau buvo anapus Stalino malonės. Dabar tai pripažįsta ir komunistų istorikai. Antai A. Rakūnas rašo, kad „pokario metais pasitaikė ir perdėto nepasitikėjimo tais asmenimis, kurie gyveno okupuotoje teritorijoje, buvo nelaisvėje ar išvežti darbams į Vokietiją, nors apie juos nebuvo jokių kompromituojančių duomenų” (148:150).

Vis naujos žmonių grupės pateko į Stalino nemalonę, tad sovietų saugumas vis turėjo naujų taikinių. 1946 m. rugpjūčio 14 Ždanovas griežtai sukritikavo žurnalus Zvezda ir Leningrad, tuo pradėdamas kampaniją prieš literatus ir menininkus. įsismaginęs jis net pavadino poetę Achmatovą „pasiutusią poniute, besiblaškančia tarp buduaro ir maldyklos” (186:7). Netrukus kampanijos apimtis buvo praplėsta — nauji taikiniai buvo mokslininkai, apkaltinti kosmopolitizmu bei „keliaklupsčiavimu Vakarams”. 1948 m. smarkiai padidėjo antisemitizmas, prasidėjo žydų areštai. 1949-1950 m. Stalinas nutarė vėl valyti partijos viršūnes. Politbiuro narys Voznesenskis ir CK sekretorius Kuznecovas buvo suimti ir sušaudyti. Itin nukentėjo Leningrado komunistai. Stalinas suorganizavo masinius areštus ir partijos valymą Lenkijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje. Tose šalyse neapsieita ir be paradinių teismų. Metus prieš savo mirtį Stalinas pradėjo planuoti naujus valymus, pridengtus vadinamuoju Gydytojų sąmokslu. Manoma, kad jų apimtis būtų buvusi nemažesnė už 1937-1939 m. didįjį terorą. Pasak Chruščiovo, Stalinas įsakė tardomuosius „mušti, mušti, ir dar kartą mušti.” Jei diktatorius nebūtų miręs, tai gal ir Sniečkus, ir jo bendrininkai būtų turėję progą palyginti Nepriklausomos Lietuvos ir sovietinės tėvynės kalinimo sąlygas, bet vargu ar būtų išlikę gyvi papasakoti savo išvadas (177:705-720;121:475-497).

Pagal Stalino supratimą, didžioji lietuvių tautos dauguma buvo jo priešai, ir jis buvo pasiryžęs su jais atitinkamai elgtis. Sugrįžę komunistai skubėjo gyventojams įrodyti, kad tik jie ir jų patikėtiniai kraštą valdys — ir su griežta ranka. Tuojau prasidėjo masinis ir dažnai prievartinis vyrų mobilizavimas į Raudonąją armiją. Įvairių sovietinių organizacijų ginkluoti būriai ,,šukavo” kaimus, suimdavo ir prievarta į mobilizacijos punktus pristatydavo jaunus vyrus. Ūkininkai buvo apkrauti didelėmis grūdų ir kitų žemės ūkio produktų prievolėmis, visi gyventojai buvo verčiami pirkti karinės paskolos obligacijas.

Norint geriau suprasti, kodėl Lietuvos partizanai taip ilgai išsilaikė ir susilaukė tokios didelės paramos, reikia detaliau panagrinėti du partijos politikos aspektus, būtent nepartizanams taikomas teroro priemones ir žemės ūkio bei kadrų politiką. Kaip tik šie aspektai netiesiogiai skatino pasipriešinimą, nes dėl jų daugelis įsitikino, jog komunistai nesukalbami ir ketina visomis smurto priemonėmis įgyvendinti savo kėslus. Teroro uvertiūra buvo mobilizacija į Raudonąją armiją. Po to sekė masiniai areštai bei trėmimai, nuo kurių nukentėjo įvairiausių sluoksnių ir profesijų žmonės, ir tai sukėlė tą didelį nerimą, skatinantį jaunuolius eiti partizanauti. Prasidėjo ir dvasinis teroras — priverstinis primityviausių komunistų dogmų diegimas. Vakarų niekinimas, reikalavimas, jog Lietuvos inteligentija persiauklėtų.

Valdžios pakeitimus, susietus su ankstesnio politinio elito pašalinimu ir radikaliu visuomenės pertvarkymu, dažnai lydi priespauda ir teroras. Nauji valdovai mėgina savo pergalę įtvirtinti, pašalindami buvusios valdžios šalininkus iš vyraujančių politinių ir ūkinių pozicijų. Taip darė ir komunistai. Tačiau nauja vyriausybė dažniausiai mėgina ir laimėti kai kurių gyventojų sluoksnių paramą bei pasitikėjimą. Šiuo atžvilgiu Lietuvos komunistų politika buvo išskirtinė. Iki 1946 m. pradžios komunistai dar šiek tiek bandė prie savęs pritraukti vargingus ir vidutinius valstiečius ir kai kuriuos intelektualus. Bet po to jie pradėjo vis mažiau dėmesio skirti ūkininkų interesams, sustabdė žemės reformą, sumažino paramą valstiečiams, kol buvo nutarta pravesti žemės ūkio sukolektyvinimą, nepaisant koks būtų gyventojų pasipriešinimas. Nebuvo „lazdos ir meduolio” politikos, nes Kremlius nutarė, jog bus vartojama tik lazda; jos išvengimas turės atstoti meduolį. Partijos kadrų politika rodo panašų abejingumą tautos masei, nors šiokią tokią išimtį sudaro jaunimas, kurį komjaunimas siekė patraukti savo pusėn. Lietuvių skaičius partijoje labai lėtai didėjo, ypač kaime, nes jais ilgą laiką nebuvo pasitikima. Turėdami Maskvos nenugalimą užnugarį, Lietuvos komunistai žinojo, kad ilgainiui galės palaužti tautos pasipriešinimą be jokių nuolaidų ir kad Lietuva turės priimti jų viešpatavimo sąlygas.

Sovietiniai autoriai dažnai tvirtina, kad lietuvių tauta 1944 m. džiaugsmingai sutiko įžygiuojančią Raudonąją armiją ir ėmė masiškai įsilieti į ją. Yra daug pagrindo suabejoti šio teigimo teisingumu. Vis dėlto aišku, jog Raudonajai armijai rūpėjo kuo daugiau žmonių kuo greičiau sumobilizuoti. Atskiri kariuomenės daliniai pradėjo gyventojus mobilizuoti savo iniciatyva ir be jokių įgaliojimų. Antai jau liepos pabaigoje 39 armija buvo padėjusi vyrų šaukimą Švenčionių, Pabradės ir Nemenčinės rajonuose (46:149). Tačiau mobilizacija tuojau buvo atšaukta, o mobilizuotieji paleisti. Rugpjūčio pirmą dieną naujai įkurtas LTS Respublikinis karinis komisariatas paskelbė savo,įsakymą Nr. 1 dėl 1909-1926 m. gimusiųjų karo prievolininkų šaukimo. Mobilizacija Lietuvoje nevyko visur tuo pačiu metu; daug kas priklausė nuo to, ar sritis jau buvo komunistų rankose, Vietos aktyvistai pradėjo plačios apimties agitaciją ir vadinamąjį aiškinamąjį darbą. Pasak komunistų istorikų, lietuvių tauta pakluso partijos šaukimui. Itin daug dėmesio skiriama mobilizacijai Kaune, kur nuo rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 2 d. į komisiją stoję daugiau negu 12,000 kauniečių, nors šaukimus gavo mažiau negu 4,000 (110:331). Šis stojančių skaičius veikiausiai gerokai išpūstas, nes Kauno miesto komiteto pranešime pažymėta, kad daugiau negu 7,000 prisistačiusiųjų buvo atleisti dėl sveikatos stovio ar kaip specialistai, o kariuomenėn buvo nusiųsta tik truputį daugiau vyrų negu reikalauta.

Ilgą laiką sovietiniai autoriai neturėjo vieningos nuomonės dėl mobilizuotųjų skaičiaus. Dar 1948 m. generolas J. Macijauskas rašė, kad daugiau negu 200,000 Lietuvos žmonių įstojo į Raudonąją armiją. Tačiau pastaruoju metu įsipilietina gerokai kuklesnis-apskaičiavimas, būtent 108,378 žmonės. Ir šis skaičius perdėtas. Pirma, pagal komunistų duomenis, iki 1944 rugsėjo 16 daugiau negu 40,000 lietuvių buvo mobilizuoti į kariuomenę ir iki gruodžio mėnesio jie buvo siunčiami tik į vadinamąją 16 lietuviškąją šaulių diviziją. Tačiau kiti sovietiniai šaltiniai nurodo, jog šią diviziją papildė ne 40,000, bet 10,000 naujų karių. Yra panaši didelė spraga tarp tariamai mobilizuotų lietuvių skaičiaus ir konkrečių duomenų apie jų pasiuntimą į sovietinės kariuomenės dalinius. Žinoma tik apie 16,000 lietuvių nukreipimą į šešiolikos armijų kariuomenę nuo lapkričio iki karo pabaigos (46:156-157). Trečia, pirmoji mobilizacija negalėjo būti tokia veiksminga, nes netrukus, būtent spalio 11 d., buvo paskelbta antroji mobilizacija, kuri vyko lapkričio 15-gruodžio 15. Mobilizaciją skelbiančiame pareiškime Liaudies komisarų taryba įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją „imtis griežčiausių priemonių, kovojant su vengiančiais registracijos ir priešiškais veiksmais prieš šios priemonės vykdymą” (110:346). Po sėkmingos pirmos mobilizacijos nebūtų reikėję nei antros, nei įsakymo vartoti griežčiausias priemones.³

Ne vien sovietinių autorių netikslumai bei prieštaravimai sukelia abejonių dėl mobilizuotųjų skaičiaus ir dėl jų entuziazmo. Karas artėjo į pabaigą ir daugelis jaunuolių, išvengę vokiečių mobilizacijų, nematė jokio reikalo tarnauti raudonajam okupantui, kai jau buvo atsisakyta paklusti nacių reikalavimams. Be to, nuo pirmųjų savo veikimo dienų visos antinacinės rezistencijos organizacijos ragino lietuvius nestoti į vokiečių kariuomenę, pakartotinai pabrėždamos, kad tarptautinė teisė draudžia vykdyti mobilizaciją okupuotame krašte. Vienybės sąjūdžio leidinys Atžalynas 1943 m. gegužės mėn. rašė:

Lietuva okupuotas kraštas ir Vokietija pati puikiai žino, kad okupuotame krašte tarptautinė teisė neleidžia daryti mobilizacijų. Vokiečiai ir neskelbia „mobilizacijos”, jie tik ,,kviečia savanorius.”

Dar anksčiau, vasario 21, pogrindžio leidinys Vieninga kova panašiai aiškino:

Okupuotų kraštų gyventojų mobilizavimas kariuomenei ar fronto darbams yra priešingas tarptautinei teisei. Tuo būdu vokiečiai neturi teisės mūsų mobilizuoti . . . Lietuvos gyventojus gali mobilizuoti tik tautos pastatyta vyriausybė. Tai mes turime žinoti ir nepamiršti.

Kiti pogrindžio leidiniai dažnai kartoja šias mintis. Raginimai vengti vokiečių kariuomenės buvo veiksmingi didele dalimi dėl to, kad jie atitiko Lietuvos jaunimo norus, kurie nepasikeitė atėjus komunistams.

Nors lietuviai nenorėjo stoti į Raudonąją armiją, jie neturėjo jokios išeities. Net kai kurie sovietiniai partizanai buvo verčiami įsijungti į ją. Po pirmųjų sovietinės kariuomenės dalinių, kurie skubėdami pasivyti vokiečius beveik nelietė gyventojų, Lietuvą užplūsdavo atsarginiai kariuomenės bei NKVD daliniai. Atsarginiai daliniai buvo nedrausmingi, gyventojus apvogdavo, apiplėšdavo, grasindavo, bet tai dar stichiškai, be jokių nurodymų. NKVD veikla buvo visiškai kitokia — atsargi, apgalvota, pagal planą ir net žiauresnė. Komunistai neturėjo jokių iliuzijų dėl mobilizacijos. Tą pačią dieną, kada šaukiamieji turėjo stoti į registracijos punktus, po apylinkę pasipildavo ginkluoti enkavedistai, kurie košdavo kaimus, miškus, ieškodami šaukiamųjų. Kaimų gyventojai, pamatę pirmuosius suimtuosius, bėgdavo į mišką. Bėgančius enkavedistai šaudydavo be jokio įspėjimo. Tikrindami kluonus ar tvartus, dažnai apšaudydavo prėslus. Juozo Lukšos apskaičiavimu, tomis dienomis galėjo žūti keli tūkstančiai lietuvių (1:35).

Patekusiųjų į kariuomenę likimas nebuvo pavydėtinas. Dalis jų be jokio nuodugnesnio karinio parengimo, kartais vos du mėnesius po mobilizacijos, būdavo siunčiami į frontą, kartais patys turėdavo apsirūpinti ginklu kovos lauke nuo kritusių draugų ar priešų. Bet ne visi mobilizuoti lietuviai kariai buvo siunčiami į Vakarus kovoti, kiti turėjo keliauti į Rytus, į Gulago salyną. Kartais ištisi daliniai susilaukdavo šio likimo. Pavyzdžiui, 1945 m. sausio 21 d., tai yra Lenino mirties metinių dieną, Geležiūnų stotyje didelis lietuvių karių būrys atžygiavo į traukinio stotį. Jį staiga apsupo enkavedistai, sugrūdo į spygliuotomis vielomis apraizgytus vagonus ir išsiuntė Sibiran (1:49-51). Nežinia, kiek mobilizuotų karių taip nukentėjo, bet šis reiškinys iš dalies paaiškina minėtą didelę spragą tarp skaičiaus lietuvių, kurie buvo mobilizuoti, ir tų, kurie buvo pasiųsti į kurį nors kariuomenės dalinį.

Nuo mobilizacijos nukentėjo ne vien tik lietuviai. Žiauresnio likimo susilaukė Lietuvos teritorijoje mobilizuotieji rusų, ukrainiečių ir gudų tautybės žmonės, kurių daugumą sudarė buvę karo belaisviai, kiti buvę raudonarmiečiai, iš Sovietų Sąjungos į Lietuvą prievarta darbams atvežtieji. Stalinui visi jie buvo išdavikai, ir su jais buvo elgiamasi kaip su tokiais. Jie buvo nukreipiami į armijų atsargos šaulių pulkus, tenai išbūdavo dvi tris dienas ir tuojau siunčiami atgal į frontą, veikiausiai kaip drausmės batalionų nariai (46:154).

NKVD ir kitų baudėjų batalionų siautėjimas didėjo, kai komunistai labiau įsitvirtino šalyje, įsitikino, jog vokiečiai nepajėgs suorganizuoti veiksmingo kontrpuolimo. Merkinės apylinkėje, kurioje pirmoji mobilizacija buvo nesėkminga, bolševiku žiaurumas prilygo nacių veiksmams Pirčiupyje.

1944 m. lapkričio mėnesį į Merkinę atvyko nedidelis kariuomenės būrys, kuris pradėjo aplinkinius kaimus kratyti, tardyti žmones. Greitai pradėjo dingti žmonės, kitur jie buvo viešai šaudomi. Beveik kiekviename kaime būdavo aukų, kartais visos šeimos buvo išžudytos. Nukentėjo žmonės Janonyse, Česų, Pašilingės, Norulių, Palankių, Maksimų, Bingelių, Puvočių kaimuose ir daug kur kitur. Gruodžio 16 d. baudėjai pradėjo tikrinti dešinįjį Merkio krantą ir vėl neapsieita be žudynių. Iš viso buvo nužudyta apie šimtas žmonių iš 30 kaimų. Teroro viršūnė buvo pasiekta per Kūčias, kai atvyko papildomas 50-60 karių būrys. Raudonieji smogikai degino sodybas aštuoniuose kaimuose, ypač Klepščių ir Lizdų. Iš viso sudegino 48 sodybas ir nužudė ne mažiau kaip 37 žmones. Nužudytųjų skaičius buvo gerokai didesnis, nes sunku nustatyti, kiek buvo palaidota lavonų likučių, surinktų gaisravietėse. Pasitraukdami budeliai suėmė ir į Alytų išvarė apie 120 žmonių. Į antrąjį mobilizacijos šaukimą, kuris Merkinėje turėjo būti sausio 13 d., beveik niekas neatėjo.⁴

Būta ir kitų panašių komunistų siautėjimo atvejų, nors ir nesusietu su mobilizacija. 1944 m. paskutinėmis birželio mėn. dienomis sovietiniai partizanai, kone visi nelietuviai, apsupo Varėnos rajono Musteikių kaimą. Jie nušovė bent 14 neginkluotų žmonių, apiplėšė ir padegė sodybas. Visą turtą sukrovę į vežimus, sovietiniai partizanai išvažiavo (14;54).

Mobilizacija, ją palydėjusios žudynės, žmonių apšaudymai ir gaudymai turėjo itin didelį poveikį partizanų kovoms, tautos nusistatymui aplamai. Pirmoji pažintis su grįžtančiais komunistais ne kuo daug skyrėsi nuo paskutiniosios, kada nuo vokiečių pasitraukdami bolševikai, prieš savaitę pravedę masinius trėmimus, įvykdė žudynes Rainių miškelyje, Pravieniškėse ir Červenėje, kitur nužudė atskirus žmones. Jei bėgančiuosius palydėjo 1941 m. sukilėlių šūviai, tai atvykstančius sutiko pirmieji partizanų būriai.

Net šiek tiek vėliau. 1947 m. ar 1949 m., jaunuoliai ėmėsi įvairiu priemonių karinei prievolei išvengti. Tarnavimas Raudonojoje armijoje buvo laikomas tarnavimu okupantui, jo valdžios pripažinimu ir nusilenkimu jai. Partizanai ragindavo jaunuolius nestoti į kariuomenę, kartais net grasindavo tėvams, kurių vaikai atliko karinę prievolę. Partizanų manymu, tik tėvynės išdavikai uoliai tarnauja okupanto kariuomenėje. Ne vienas jaunuolis, gavęs šaukimą į kariuomenę, išėjo partizanauti. Iš ginkluotųjų pajėgų pabėgusieji atrasdavo prieglobstį miške, net partizanų pasipriešinimui artėjant prie pabaigos. Pavyzdžiui, 1951 m. spalio mėn. jūreivis Jonas Matuzevičius paliko savo dalinį Taline, sugrįžo į Lietuvą ir tapo partizanu (86:49).

Kai ginkluoti NKVD daliniai nuo pat pirmųjų antrosios okupacijos dienų gaudė vyrus į Raudonąją armiją ir kovojo su partizanais, tai atskiri darbuotojai ir NKGB tarnautojai taip pat išsijuosę dirbo iki pat Stalino mirties. Uždavinių buvo įvairiausių: reikėjo organizuoti stribus, užtikrinti gyventojų sekimą, sutvarkyti karo išardytą šnipų tinklą ir, svarbiausia, suimti tikrus ar tariamus sovietinės valdžios priešus. O tokių buvo labai daug, net tada, kada piliečiai neturėjo nei progos, nei laiko aktyviai priešintis komunistų santvarkai ar išreikšti nepasitenkinimą ja. Iš Lietuvos gautomis žiniomis, iki 1945 m. pabaigos suimta 11,870 ,,kontrrevoliucionierių”.⁵ Pagal tuometinius Stalino kriterijus, įvairūs gyventojų sluoksniai buvo laikomi valdžios priešais ne dėl savo realios veiklos, bet dėl tariamos klasinės padėties, profesijos, giminystės ryšių, išsilavinimo ir t.t. Dar 1941 m. sausio mėnesį, kai Lietuvoje nebuvo jokio ginkluoto pasipriešinimo, Biržų NKVD viršininkas Lisas instrukcijoje nurodė apie 50 rūšių žmonių, kurie laikytini priešvalstybiniais gaivalais. Į šį sąrašą buvo įtraukti tautininkai, liaudininkai, krikščionys demokratai.

studentų korporacijų ir šaulių sąjungos nariai, buvę policininkai, karininkai, trockistai, dešinieji eserai bei menševikai. Priešais buvo laikomi dvasininkai ir dvarininkai, pirkliai ir prekybininkai, svetimu valstybių piliečiai bei užsienio valstybių bendrovių tarnautojai. Be to, priešo sąrašan pateko tokie, pagal racionalesnį galvojimą, visai nepavojingi žmonės, kaip politiniai emigrantai, repatriantai, esperantininkai ir filatelistai, net asmenys, susirašinėjantys su užsieniu, Raudonojo kryžiaus darbininkai ir Lenkijos tremtiniai (122:29-31), Ne visi šitie žmonės buvo suimti ar ištremti per pirmąjį bolševikmetį, tad dalis jų veikiai tapo saugumo aukomis. Be to, dėl dalyvavimo 1941 m. sukilime ir per vokiečių okupaciją viešai išreikšto nepasitenkinimo Maskvos valdžia dar tūkstančiai žmonių pateko į priešvalstybinio elemento sąrašus. Buvę sukilėliai, vokiečių meto valdžios pareigūnai, savisaugininkai, kaimų apsaugos būrių ir Vietinės rinktinės nariai, antinacinės rezistencijos veikėjai ir kiti buvo saugumo ieškomi.

Valdžios priešų skaičius nuolat auga, nes komunistų akimis buvo itin lengva nusižengti sovietinei santvarkai, o nusižengimai beveik niekada nebuvo atleidžiami. Nemalonėn pateko visi vengę stoti į Raudonąją armiją. Dar karui tebesitęsiant, 1945 m. vasario 9 d. LTSR vyriausybė paskelbė amnestiją partizanams ir nuo tarnybos kariuomenėje besislapstantiems. Po kelių mėnesių, birželio 3 d., amnestija buvo pakartota, o 1946 m. vasario 15 d. tuometinis Vidaus reikalų ministras generolas J. Bartašiūnas vėl pakartojo amnestijos siūlymą, bet šį kartą su šiurpiu grasinimu: „Banditų ir buržuazinių nacionalistų organizacijos narių, kurie dar nepasidavė valdžios įstaigoms, šeimos turi būti areštuotos ir deportuotos.” (148:191;123:42).⁶ Nežinia, kiek vyrų pasitikėjo valdžios pažadais, bet partizanų vadovybė nesipriešino kovotojų pastangoms legalizuotis, nes miške jau ir taip buvo per daug vyrų. Valdžia neištesėjo savo pažadų ir tyliai pradėjo vieną po kito amnestija pasinaudojusius suiminėti. Dažnai jie buvo verčiami išduoti buvusius kovos draugus, nors komitetų apybraižose šis procesas skirtingai vaizduojamas — buvęs partizanas pasipiktinęs draugų veiksmais ir pasisiūlęs stribams juos iššifruoti (73;208).

Tikri ar įtariami partizanai, jų ryšininkai bei rėmėjai būdavo suimami ir siunčiami į lagerius. Dažnai jų šeimos patekdavo į sekančią masinių trėmimų bangą. Į sovietinių priešų gretas patekdavo ir visai nekalti žmones, kuriuos apskusdavo kaimynai, kartais iš keršto, kartais vildamiesi pasisavinti jų turtą, kartais bijodami, jog neįrodę klasinio ,,budrumo” patys bus suimti.⁷ Stribai ir enkavedistai irgi turėdavo įrodyti savo veiksmingumą, įvykdyti savotišką planą.

Kalėjiman patekdavo ūkininkai, negalėję atlikti prievolių ir užmokėti mokesčių. Vietos valdininkai galėdavo lengvai susidoroti su kokiu nors nemėgstamu pasiturinčiu ūkininku. Pakakdavo tik pervesti jo pirmos ir antros rūšies žemes į trečią rūšj bei padidinti hektarų skaičių tiek, kad žmogus patektų į buožių sąrašą. O tie vadinamieji buožės, neįstengiantys sumokėti padidintų mokesčių, būdavo greitai suimami (78:28).

Valdžios satrapai Lietuvoje buvo jautrūs kiekvienam vėjo papūtimui iš Maskvos. Kelis mėnesius po Ždanovo išpuolio prieš Zvezda ir Leningrad Lietuvos literatūros cerberiai suorganizavo visuotinį rašytojų susirinkimą, kur Ždanovo vietoje kaltinamąjį aktą perskaitė LKP CK sekretorius K. Preikšas. Dalis jo kritikuojamų rašytojų netrukus buvo suimti. Kai Maskvoje pradėta kaltinti intelektualus įvairiais nusižengimais, Lietuvos Mokslų akademija sukruto tarp savo mokslinių darbuotojų rasti panašių trūkumų. 1950 m. antrą kartą buvo suimtas žurnalistas Juozas Keliuotis. Į Gulagą išsiunčiami filosofai V. Sezemanas ir L. Karsavinas. Tuo metu buvo nužudytas iš Sibiro grįžęs rašytojas Kazys Jakubėnas. Pažymėtina, jog tada partizanų pasipriešinimas Lietuvoje jau silpnėjo ir suimtieji negalėjo būti kaltinami jų rėmimu.

Pirmieji areštai prasidėjo vos komunistams sugrįžus. Dar 1944 m. rudenį prasidėjo Kauno universiteto studentų areštai. Jie dažnai buvo kaltinami esą „liaudies priešai”, o nuo neaiškių kaltinimų nevisada sugebėdavo apsiginti. Kitų likimą nulemdavo atsisakymas saugumui šnipinėti. Pirmosiomis dienomis buvo skubama suimti tuos Nepriklausomos Lietuvos veikėjus, kurie nebuvo anksčiau išvežti. Liaudininkų vadovas Zigmas Toliušis buvo sulaikytas dar 1944 m., paleistas, 1946 m. vėl suimtas ir išsiųstas lagerin. Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas, nacių suimtas Vakarų Europoje ir atgabentas į Kauną, buvo suimtas 1944 m. rudenį Kaune, nors jis slapstėsi persirengęs daržininku prof. T. Ivanausko sode (58:267). Buvęs Lietuvos žemės ūkio ministras Jonas Aleksa buvo nacių nubaustas dėl savo protesto prieš jų politiką Lietuvoje. Jo eilė būti suimtam atėjo 1948 m., kai jis jau ėjo šešiasdešimt devintuosius savo metus.

Bene visi Lietuvoje likę Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto svarbesni veikėjai buvo suimti iki 1945 m. pavasario. Mokslininkai bei kultūrininkai išvengė pirmųjų arešto bangų, nors ir jie buvo stebimi. Kaip minėta, filosofai Karsavinas ir Sezemanas buvo suimti 1949 m. ir 1950 m.

Ne visų rūšių vadinamieji liaudies priešai lygiai nukentėjo. Kunigų likimas buvo nepavydėtinas. Gal koks trečdalis iš jų buvo suimti. Vyskupai dar smarkiau nukentėjo. Vienintelis nesuimtas liko vyskupas K. Paltarokas. Rašytojai A. Miškinis, J. Graičiūnas, A. Vengris, V. Drazdauskas, K. Boruta ir K. Inčiūra paragavo kalinio duonos. Jakubėnas nukankintas. Skaičius lyg ne toks didelis, bet 1948 m. Rašytojų sąjunga turėjo tik 72 narius (28:54). Taigi vienas iš dešimties. Į kalėjimą pateko ir tokie stambūs Nepriklausomos Lietuvos literatūrinio gyvenimo ramsčiai, kaip Juozas Keliuotis ir Petras Juodelis ir daug jaunų rašytoju, kurie dar nepriklausė Rašytojų sąjungai.⁸

Labai sunku apskaičiuoti, kiek žmonių buvo suimta nuo 1944 iki 1952 m. Daugelis suimtųjų buvo kuklūs ūkininkai, kaimo mokytojai. Jų areštai, jų biografijos niekur neskelbiamos, tad negalima net pastebėti tų biografinių spragų, kurios rodytų, jog žmogus buvo areštuotas. Vieni už tuos pačius veiksmus, tikrus ar tik tariamus, buvo suimti ir išsiųsti į lagerius, o kiti su šeimomis ištremti į Sovietų Sąjungos gilumą, gal vien dėl to, kad jau buvo numatyta artimiausiu laiku vykdyti naujus trėmimus ir vietos saugumo kalėjimas jau buvo pilnas. Aišku tik tiek, kad saugumas ilgai ir nuosekliai dirbo, kad visi Lietuvos kalėjimai buvo sausakimšai pripildyti, nors iš tiesų jie buvo tik persiuntimo punktai į lagerius Sibire ir kitur.

Tais laikais saugumas taip uoliai dirbo, kad jų ,.derliaus” jokiu būdu nebuvo galima sutalpinti iki tol buvusiuose kalėjimuose. O naujai greitosiomis namų rūsiuose įrengtose kalinimo vietose nebuvo nei narų, nei kitokių baldų. Todėl visi įkalintieji gulėdavo ant betoninių ir, tik išskirtinais atvejais, ant lentinių grindų. Ir tie „kalėjimai” tada būdavo taip pripildyti, kad visi gulėdavo vienas prie kito taip prisispaudę, kad nebuvo įmanoma apsiversti ant kito šono, neišbudinus šalia gulinčio.

Paminėtina ir tai, kad kalėjimas grėsė tiems partiniams, valdžios bei ūkiniams darbuotojams, kurie buvo pašalinti iš pareigų. Jų buvo nemažai. Vien 1945 m. apie 4.000 buvo atleisti iš pareigų, o nuo 1946 m. liepos iki 1947 m. balandžio iš valstybinių ir kooperatyvinių įstaigų atleista 1350 žmonių.

1946 m. per devynis mėnesius pasikeitė 56 nuošimčiai miestų ir apskričių bei 39 nuošimčiai valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų darbuotojų (200:62). Jie ne visi ir ne visada buvo tuojau suimti. Bet pagal tuometinę logiką jie buvo laikomi išdavę liaudies pasitikėjimą, ir saugumas mokėjo kaip su tokiais elgtis. Į lagerius buvo išsiųstas ir buvęs finansų ministras, valstybės plano komisijos pirmininkas Juozas Vaišnoras, gal dėl to, kad broliui partizanui išdavė dokumentus (79:38).

Visi mėginimai nustatyti suimtųjų skaičių neišvengiamai yra labai provizoriniai. Komunistų šaltiniai, kurie pamini trėmimus ir kovas su partizanais, šiuo reikalu visai nerašo, tai žinios apie suimtuosius yra labai atsitiktinės. Šiokios tokios informacijos vis dėlto yra. Kauno kalėjimas Nr. 1 (Mickevičiaus gatvė Nr. 9), saugumo ministerijos Vilniuje bei Lukiškių kalėjimai visada buvo sausakimšai pripildyti. Vienutėse būdavo įgrūsti 6-7 žmonės, didesnėse kamerose po 60-70 žmonių.⁹ Vien Daugų valsčiuje nuo 1944 m. iki 1947 m. kalėjo 417 žmonių, iš kurių 162 buvo paleisti.¹⁰ Prisimintina, jog daugelis kiekvieno valsčiaus suimtųjų buvo tiesiai siunčiami į didesnių miestų kalėjimus. Dainavos apygardos partizanai į Vakarus pasiuntė du sąrašus nuo 1944 m. iki 1947 m. Alytaus valsčiuje suimtų žmonių. Išvardijo 210 asmenų, iš kurių daugiau negu 100 buvo suimti iki 1945 m. pabaigos. 1945 m. pradžioje Alytaus kalėjime buvo tiek daug kalinių, kad kovo mėn. pabaigoje kelis šimtus nuvarė į Marijampolės kalėjimą, kur kamerose šuto po 120-140 žmonių, o buvusioje kalėjimo koplyčioje gal koks 1000 (32:20). Birželio 28 d. apie 2000 kalinių iš Marijampolės kalėjimo suvarė į prekinius vagonus, prie kurių dar prisidėjo daugiau vagonų Kaune ir Vilniuje prieš išsiuntimą iš Lietuvos. Net jei skaičius Marijampolėje laikomų asmenų gerokai padidintas (labai sunku akimis nustatyti masės dydį), susidaro vaizdas, kad pačiomis pirmomis okupacijos dienomis, kol partizanai nebuvo gerai susiorganizavę, saugumas itin siautėjo. Jeigu Daugų ir Alytaus valsčių atvejis (kiekviename suimta daugiau negu 100 žmonių iki 1945 m. pabaigos) būdingas ir kitiems 318 valsčiams, tai suimtųjų skaičius buvo apie 30,000 žmonių. Net jei kituose valsčiuose NKVD suėmė gerokai mažiau žmonių, vis dėlto suimtųjų skaičius būtų daugiau negu 20,000. Kai kurie vėliau buvo paleisti, bet ir keli mėnesiai kalėjime gerai supažindindavo žmogų su sovietine tikrove.

Paminėtina ir tai, kad NKVD daug žmonių vietoje nužudė. Jau paminėjome įvykius Merkinėje 1944 m. Dainavos ir Tauro apygardų pranešimai pažymi, kad nuo 1944 m. iki 1946 m. rugsėjo mėnesio Šilavoto valsčiuje nužudyti 79 asmenys, kurie mėgino išvengti tardymų, areštų, mobilizacijų. Dėl panašių priežasčių nuo 1944 m. iki 1947 m. Onuškio valsčiuje žuvo 103 žmonės, o Merkinės — 108 (146:9). O partizanų pranešimai negalėjo būti išsamūs.

Suimtųjų skaičių galima mėginti nustatyti pagal kalinių etapus, siunčiamus iš Vilniaus, ypač Lukiškių kalėjimo. Lietuvoje absoliuti dauguma suimtųjų, — partizanų ir nepartizanų, — patekdavo į Lukiškių kalėjimą; arba jie buvo ten siunčiami tuojau po suėmimo, arba po ilgesnių, kartais mėnesius trukusių, tardymų kokiame nors didesniame mieste. Po vadinamojo teismo dažniausiai kaliniui buvo tik pranešamas ,trijukės’ sprendimas, nuteistieji dideliais būriais buvo nuvaromi į Vilniaus ,,peresilką” — persiuntimo punktą. Tai buvo paskutinė suimtųjų sustojimo vieta Lietuvoje. Visi kaliniai iš Lukiškių tenai būdavo įgrūsti į vagonus, nors ir iš kitų didesnių miestų, ypač Kauno, atvažiuodavo jau prikrauti vagonai, kuriuos prijungdavo prie „peresilkoje” formuojamo ešelono. Žinant ešelonų dydį ir dažnumą, būtų galima apskaičiuoti į lagerius išvežtųjų skaičių.

Deja, čia vėl trūksta žinių. Kęstutis Jokubynas nustatė, kad jo ešelone, kuris išvyko 1948 m. gegužės mėnesį, buvo 14 vagonų su 70 žmonių kiekviename. Vienas buvo sargybiniu vagonas, kitas maisto, tad buvo apie 800 kaliniu.¹¹ Elena Juciūtė pažymi, kad ji buvo išsiųsta į Sibirą 1949m. rugsėjo mėnesį 2000 kaliniu ešelone, ir jos patirtimi etapai buvo sudaromi kas porą savaičių (79:80,113). Net jei tik 800 kalinių būdavo iš Lukiškių išsiunčiami kas dvi savaites, tai per metus iš Vilniaus išvykdavo 20,000. Kadangi į ,,peresilką” būdavo atvežta suimtųjų iš kitų kalėjimų, tai galima manyti, kad nuo 1944 m. iki 1949 m. pabaigos komunistai iš Lietuvos išvežė daugiau negu 100,000 nuteistųjų. O etapai į lagerius nesustojo 1949 m. Skaičius labai didelis, bet nėra netikėtinas. Jis būtų įmanomas, jei kiekviename valsčiuje kasmet iki 1949 m. pabaigos būtų suimta apie 60 žmonių. Tačiau reikia itin pabrėžti apskaičiavimo provizoriškumą. Jei etapuose būdavo tik 700 žmonių ir jie išvykdavo kas tris savaites, tai kasmet į lagerius būdavo išsiųsta ne 20,000, bet tik 12,000 žmonių.

Jei gal koks 100,000 Lietuvos gyventojų pateko į sovietinius kalėjimus ir lagerius, tai gerokai daugiau nukentė--jo nuo masinių trėmimų, kurie buvo net labiau savavališki. Žmonės buvo areštuojami atskirai, kiekvienam buvo parengta byla ir paskelbtas teismo nuosprendis. Bet į tremtį buvo išvežamos visos šeimos — moterys ir vyrai, vaikai ir seneliai, visi, kurie buvo namie tuo nelemtu momentu, kai atvyko baudėjai. Iš viso buvo aštuoni didesnio masto trėmimai. Pirmasis įvyko 1945 m. rugsėjo mėn., paskutinysis jau po Stalino mirties, 1953 m. spalio 2 d. Jų apimtis buvo palyginti kukli. Lietuvos gyventojai buvo taip pat tremiami 1946 m. vasario 18, 1947 gruodžio 17 d. ir 1950 m. kovo mėn. Pats didžiausias trėmimas, savo mastu gerokai pralenkęs 1941 m. „baisųjį birželį”, įvyko 1948 m. gegužės 22 d., nors nuo jo ne labai atsiliko trėmimai 1949 m. kovo 24-27 d. ir tais pačiais metais gegužės 27-28 d. 1946 m. trėmimai taip pat buvo stambūs.¹²

Kai kuriais atžvilgiais visi trėmimai buvo vieni į kitus panašūs. Jie niekada nebuvo stichiški reiškiniai, o buvo kruopščiai rengiami. Kelis mėnesius ar savaites prieš trėmimo dieną į Lietuvą atvykdavo papildomi karių daliniai.

1948 m. kovo mėn. į kiekvieną Lietuvos valsčių atvyko grupė rusų karininkų nuo 10 iki 20 vyrų, kurie pradėjo slankioti po kaimus ir apklausinėti gyventojus, rengdamiesi gegužės trėmimams. 1949 m. kovo mėn. netoli Lietuvos sienos Gudijoje buvo sutelkti kariuomenės daliniai, kurie per Gardiną Sapockinės plentu netikėtai persimetė į Lietuvą ir išvežimais nusiaubė jos pietines sritis.¹³

Po kelių metų areštų ir trėmimų gyventojai pasidarė labai įtarūs. Pastebėję didesnį karių telkimąsi, jie pradėdavo nemiegoti namie, bet kur nors miške, laukuose, pas kaimyną ir t.t. Norėdami pagriebti kuo daugiau trėmimui numatytų žmonių ir nujausdami, kad žmonės slapstosi, 1948 m. bolševikai kelis kartus paleido gandus, kad tokią ir tokią dieną bus išvežimai. Po kelių šitokių paskleistų gandų pervargę žmonės pradėjo jų mažiau paisyti, grįžo į namus ir buvo netikėtai užklupti. Panašiai buvo prieš 1949 m. kovo mėn. trėmimus. Dažnai trėmimai vykdavo tada, kai žemė buvo sniegu padengta ir tad buvo lengviau susekti miške besislapstančius ar pabėgusius.

Trėmimams beveik visada vadovaudavo rusai ir kiti nelietuviai, ar jie būtų kareiviai ar MVD dalinių nariai. Jie susiorganizuodavo i vadinamąsias ,,operatyvines” grupes, kurias į išvežamųjų sodybas palydėdavo vienas ar keli stribai.

Per pačius didžiausius trėmimus būdavo kviečiami aktyvistai iš netolimų miestų. Nors jų entuziazmas būdavo nemažesnis už stribų, dažnai ir jų nepakakdavo. Tuo atveju vietos įstaigų tarnautojai, mokytojai, paštininkai ir kiti buvo verčiami dalyvauti žmonių gaudymuose. Per 1948 m. trėmimą į Vilkaviškio vykdomojo komiteto būstinę buvo sukviesti tarnautojai, kuriems buvo pranešta, kad. jie turės talkininkauti „buožių” išvežime. Kad jie nepabėgtų ir niekam nepraneštų apie numatytą akciją, visi buvo būstinėje užrakinti (79:50). Panašiai vyko Kretingoje. Vietos tarnautojai buvo sukviesti į miestą, kur enkavedistai suskirstė juos į grupes, nusiuntė į miliciją, kur jiems buvo įteiktas ginklas ir MVD priežiūroje buvo išsiųsti į kaimus. Vieni išvyko sunkvežimiais, kiti pėsti. Kaimuose buvo parengtos pastotės žmonėms sutalpinti (64:56-57). Šitoks pašalinių įjungimas į trėmimo vykdymą buvo itin vartojamas Kretingos rajone. Per 1949 m. pavasario trėmimą dalyvavo 1300 žmonių: 600 partinių ir sovietinių aktyvistų, 110 Klaipėdos miesto, 590 kolūkiečiu (74:63), bet dalis jų labai nenoriai vykdė nurodymus. Nors Kretingos rajono partizanų veikla buvo gana ribota ir tad negalėjo būti daug aktyviu jų rėmėjų, aštuoni gyvuliniai vagonai buvo pripildyti ir išsiųsti į Vilnių (64:64). Kur partizanai turėjo didesnius kovos būrius, ten trėmimus vykdė tik kariai, MVD daliniai ir stribai, pavyzdžiui, Dzūkijoje, Dainavos apygardoje.

Trėmimo operacijos prasidėdavo dar saulei nepatekėjus. Operatyvinės grupės apsupdavo ištrėmimui skirtos šeimos namus, į juos įsiverždavo, perskaitydavo trumpą raštą, kad šeimininkas 10 metų ištremiamas, nors niekada nebuvo nurodoma už ką. Ištremiamiems turėjo būti leidžiama pasiimti maisto ir drabužių ne daugiau kaip 100 kg, bet grupių viršininkai kartais juos išvarydavo beveik be nieko. Kariai ir stribai šaudydavo į visus bėgančius, net moteris ir vaikus. Dzūkijoje Medinų kaimo 15 metų jaunuolis Petraška, kuriam bėgančiam rusai peršovė abi kojas, į kareivio klausimą, kodėl bėgo, atsakė šiais žodžiais: „Bėgau, kad jūs mane nušautumėte ir likčiau čia Lietuvoje”.¹⁴

Tremiamieji buvo sodinami į vežimus ir savo ar kitų arkliais nuvežami į miestelius, kur jie buvo suvaromi į iš anksto parengtus spygliuotomis vielomis aptvertus gardus. Po dienos ar kelių jie buvo įsodinami į čia laukiančius ešelonus ir nusiunčiami į didesnį miestą, kur buvo geležinkelio stotis.

Kartu su tremtiniais į miestus buvo varomi jų gyvuliai, nes vienas pagrindinių trėmimų tikslų buvo pagrobti gyvo ir negyvo inventoriaus ir jj perduoti kolūkiams ar valdžios šalininkams. Vietos aktyvistai buvo siunčiami j ištremtųjų sodybas surinkti ir į miestą suvežti grūdus ir kitą turtą. Išvežtųjų namai būdavo nuodugniai apiplėšiami, o į miestą suvaryti gyvuliai, nors ir labai reikalingi kolūkiams, dažnai išstipdavo dėl priežiūros stokos.

Plėšimai lydėjo kiekvieną trėmimą. Partizanų pranešime pažymėta, kad stribai itin laukdavo trėmimų, nes tai buvo proga praturtėti. Komunistų istorikė S. Ivanauskaitė pamini apiplėšimus. Ji rašo, kad gyventojų tarpe augo nepasitenkinimas,

kadangi išbuožinimai dažnai vyko, grubiai pažeidžiant revoliucinį teisėtumą. Pasitaikė faktų, kad, išbuožinant ūkius, buvo konfiskuojamas visas turtas, kartais net namų apyvokos daiktai. Konfiskuotas turtas buvo blogai apskaičiuojamas bei saugomas, ir tai sudarė galimybes jį grobstyti, kas atskirais atvejais privesdavo net iki savavaliavimo (69:46).

Jei trėmimų išorinis vykdymas bei tvarka buvo pastovi, tai ištremiamųjų sudėtis šiek tiek skyrėsi, nors jų daugumą visada sudarydavo ūkininkai. Per 1945 m. išvežimus labiau nukentėjo dėl savo veiklos vokiečių metais nemalonėn patekę gyventojai, Vilkaviškio ir Marijampolės apskričių vokiečių kilmės gyventojai, ir tie lietuviai, kurie nesuspėjo pasitraukti į Vakarus ir buvo Raudonosios armijos sugrąžinti į Lietuvą (83:25). Kai kurių išeivijos autorių tvirtinimai, kad trėmimai buvo susieti su pirmuoju bandymu nuslopinti partizanus ar kad pirmieji tremtiniai buvo vokiečių kariuomenėje tarnavę kariai, vargu ar tikslūs (133:114;152:70). Pirmieji pagauti partizanų rėmėjai bei vokiečiams tarnavę kariai buvo suimami kaip nusikaltėliai ir siunčiami į koncentracijos stovyklas kaip kaliniai. Jie nebuvo tremiami, nors jų šeimos gal vėliau susilaukė šio likimo. Klysta ir tie autoriai, kurie aiškina, kad 1946 m. trėmimai buvo kerštas už vasario 10 d. įvykusių rinkimų į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą boikotą. Juk trėmimai vyko vasario 18 d., tad per tokį trumpą laiką komunistai nebūtų galėję suorganizuoti trėmimų. Be to, jau minėtas J. Bartašiūno įsakymas su tuo šiurpių grasinimu buvo parašytas, siekiant įteisinti pirmuosius įtariamųjų partizanų šeimų išvežimus. Trėmimo diena nei atsitiktinė, nei sugalvota paskutinę minutę, nepasisekus rinkimams. Pažymėtina, jog komunistų istorikas Rakūnas Bartašiūno nurodymo nevadina amnestija, bet ,,įsakymu dėl ginkluotų gaujų dalyvių ir nacionalistinių organizacijų narių šeimų iškeldinimo iš gyvenamųjų vietų” (148:193).

1949 m. kovo mėn. trėmimai buvo išskirtini keliais atžvilgiais. Pirma, trėmimai tuo pačiu metu vyko visose trijose Pabaltijo valstybėse. 1949 m. sausio 17 d. Estijos kompartijos pirmasis sekretorius Karotammas pranešime Stalinui paragino pavasarį suorganizuoti trėmimus, pažymėdamas, ,,jog būtina, kad akcija būtų vykdoma tuo pačiu metu Estijos, Latvijos ir Lietuvos TSR” (166:382). Estijoje ir Latvijoje trėmimas buvo pats didžiausias, nors Lietuvoje jis neprilygo 1948 m. išvežimams. Antra, trėmimai Lietuvoje labai smarkiai palietė miestus ir miestelius. Ypač nukentėjo Kaunas, buvo išvežta labai daug žydų, veikiausiai ryšium su visoje Sovietų Sąjungoje vykdoma antisemitine kampanija. Taip pat nukentėjo nemažai aiškaus sovietinio nusistatymo žmonių. Jų likimą veikiausiai nulėmė neseniai vykę partijos narių valymai Lietuvos kaime. Nors nei išeivijos, nei komunistai istorikai nėra plačiau šiuo klausimu rašę, atrodo, jog valymai buvo tikrai dideli. 1948 m. sausio 1 d. Lietuvos kaimo vietovėse buvo 301 pirminė partinė organizacija ir 3409 nariai, o po metų tik 160 pirminių partiniu organizacijų ir 1292 nariai.¹⁵

Paskutinieji 1953 m. trėmimai buvo ypatingi tuo, kad šį kartą trėmimus vykdė vien lietuviai stribai bei milicija — ir itin uoliai ieškojo pabėgusiųjų Tai buvo naujiena. Anksčiau buvo prileidžiama, kad pabėgę įsijungs į partizanus (jų šiuo metu beveik nebebuvo) arba bus susemti per sekantį išvežimą. Tytuvėnų rajono pirmininkas Spraunys tokiems pasilikusiems ironiškai primindavo; „susirink venzliukus kitam pavasariui” (83;26).

Kiek Lietuvos gyventojų buvo ištremta? Galima tik spėlioti, nes nėra konkrečių duomenų tikslesniam apskaičiavimui. Mat pirmasis pokarinis gyventojų surašymas įvyko 1959 m., kai jau nemažai tremtinių ir kalinių buvo Lietuvon sugrįžę. Net jei kokiu nors kol kas nepaskelbtu būdu būtų galima apskaičiuoti, kiek sumažėjo Lietuvos gyventojų skaičius tarp 1944 ir, sakykime. 1952 m., nebūtų galima nustatyti ištremtųjų skaičių, nežinant suimtųjų ir nukautųjų skaičiaus, o jų irgi nežinome. Oficialiai paskelbti sovietiniai duomenys apie sukolektyvinimo raidą, konfiskuotų ūkių ir kitiems perduotų gyvenamųjų namų skaičių, privačių kiemų sumažėjimą yra nepilni, vieni su kitais dažnai nesuderinami, o kur suderinami, skelbiami tik keleriems metams, taip kad negalima padaryti prasmingesnių išvadų.

Yra viena išimtis, būtent 1948 m. trėmimai. Dainavos partizanų pranešime apskaičiuota, jog komunistai išvežė 100.000 žmonių. Skaičius šiek tiek perdėtas, bet nedaug. Iki 1946 m. vasario 1 d. truputį daugiau negu milijonas hektarų žemės buvo paimta į valstybinį fondą. Į fondą pateko žemė atimta iš bažnyčių, tariamų hitlerininkų, liaudies priešų, iš be šeimininkų likusių ūkių, repatriantų į Lenkiją ar išsikėlusių iš Klaipėdos krašto bei antnorminė žemė. Iki 1946 m. bene visų hitlerininkų ir bažnyčių bei antnorminė žemė buvo atimta. Vokiečiai taip pat buvo pasitraukę iš Klaipėdos. Taigi po pusantrų metų komunistų valdžios žemės reforma turėjo iš esmės būti baigta. Tačiau nuo 1946 m. pradžios iki 1948 m. lapkričio mėnesio valstybinis žemės fondas padidėjo dar puse milijono hektarų žemės, iš kurios daugiau negu du šimtai tūkstančių (213,844) pateko į fondą 1948 m. nuo kovo iki lapkričio mėn.¹⁶ Tai daugiausia ištremtųjų ūkininku žemė, nes repatriavimas į Lenkiją iš esmės baigėsi 1947 m. Apskaičiavus vidutiniško ūkio dydį, galima apytikriai nustatyti ištremtųjų skaičių. Prisimintina, kad įvykdžius žemės reformą retas ūkis turėjo daugiau kaip 20 ha. 1948 m. sausio 1 d. tik 4.6 nuošimčiai visų valstiečių kiemų buvo didesni (171:87). Tarp ištremtųjų buvo mažažemių ir vidutinių ūkininkų ir šeimų, kurių ūkiai buvo anksčiau sumažinti iki 5 ha, nes kuris nors šeimos vyras buvo partizanas ar tokiu įtariamas. Tad galima apskaičiuoti, kad ištremtųjų ūkis vidutiniškai turėjo ne daugiau 10 ha. Tad 1948 m. kovo-lapkričio mėn. gal 20,000 valstiečių neteko ūkių. Jeigu šeima vidutiniškai turėjo keturis narius, tai galima manyti, kad šiame laikotarpyje buvo ištremta iš Lietuvos apie 80.000 žmonių.¹⁷

Šis apskaičiavimas tik apytikris, nes į žemės fondus patekdavo ir neištremtųjų žemės. Pavyzdžiui, tų ūkininkų, kurie paliko savo ūkius, nepajėgdami užmokėti mokesčių ir dėl to bijodami arešto. Nukautų partizanų ūkiai kartais buvo sumažinami iki 5 ha, nors šeima nebuvo tuo metu išvežta. Antra vertus, komunistų aktyvistai ir stribai kartais patys užgrobdavo ištremtųjų kiemus, todėl ši žemė nepatekdavo į valstybės fondą. Į Sibirą buvo tremiami ir miestiečiai, ir kaimo mokytojai. Pastarieji dažnai nukentėdavo. 1948 m. iš Girkalnio valsčiuje dirbančių 52 mokytojų 13 buvo išvežti, o dar keliolika kitais metais (83:26).

Kartais daroma užuominų, kad partizanų pasipriešinimas lyg ir sukėlė masinius trėmimus. Manau, kad šis teigimas klaidingas ne vien dėl to, kad pagrindinė priežastingumo linkmė kaip tik atvirkščiai veikė: sovietinis teroras turėjo lemiamą vaidmenį sukeliant partizanų pasipriešinimą, o trėmimo išvengę vyrai ir vaikinai išeidavo į mišką keršyti už išvežtus savuosius. Be to, Stalinas jau turėjo didelę ūkininkų išvežimų patirtį. Per Sovietų Sąjungos žemės ūkio sukolektyvinimą ketvirtame dešimtmetyje žuvo 10 milijonų, jei ne daugiau, ūkininkų; pusė jų per 1932-1933 m. dirbtinį badą, kuris ypač nusiaubė Ukrainą (38:271-276). Nors valdžia turbūt nenumatė, kad tiek daug žmonių žus, ūkininkų išnaudojimas, jei ne jų žudymas, turėjo ir teorinį pateisinimą, dėl kurio užvirė patys svarbiausi teoriniai ginčai partijos viršūnėje trečiame dešimtmetyje. Vadinamieji kairieji Trockio vadovaujami, priėmė Praeobraženskio teoriją dėl pirminio socialistinio kapitalo kaupimo. Pasak Praeobraženskio, pirminį pramonės išvystymui reikalingą kapitalą negali sukurti pati pramonė. Kapitalistinės šalys kapitalą sukaupė žiauriai išnaudodamos savo kolonijas. Sovietų Sąjunga jų neturi, užsienio paskolų negaus, tai reikia kapitalą sukaupti, ištraukiant jį iš valstiečių. Praeobraženskio teorija netiesiogiai skelbė, kad Sovietų Sąjungos valstietija yra miestų ir pramonės kolonija. Stalinas iš pradžių nepritarė šiai teorijai, bet ilgainiui ją pasisavino ir vietoj Praeobraženskio siūlomų finansinių išnaudojimo priemonių panaudojo nežabotą terorą (38:160-175;92;271-276).

Pokario metais Lietuvoje reikėjo atstatyti ir smarkiai praplėsti pramonę. Kadangi visa Sovietų Sąjunga buvo nualinta, parama Lietuvai buvo labai ribota. Kaip ir Sovietų Sąjungoje ketvirtame dešimtmetyje, taip ir Lietuvoje pokario metais, iš ūkininkų reikėjo sukaupti pramonei reikalingą kapitalą. O tai galima lengviau padaryti, ūkininkus sutelkus į kolūkius. Lietuvos žemės ūkio sukolektyvinimas irgi buvo neišvengiamas. Nebuvo jokios galimybės, kad Pabaltijo šalių žemės ūkio santvarka skirtųsi nuo kitų Sovietų Sąjungos sričių. Pagaliau, net ir patiems kolūkiams reikėjo pirminio kapitalo — trobų, gyvenamųjų pastatu, padargu, gyvo ir negyvo inventoriaus. Iš ankstyvesnės patirties Stalinas žinojo, kad trėmimais galima ne vien sukaupti reikalingą kapitalą, bet ir susidoroti su ,,klasiniais priešais.”

1949 m., kai iš esmės buvo įgyvendintas sukolektyvinimas, beveik pusė galvijų ir avių visuomeniniame kolūkių sektoriuje buvo gauta iš ,,buožių ūkių” (171:123). 1949 m. sausio mėn. privatiems asmenims, kolūkiams ir tarybiniams ūkiams jau buvo atiduota 32,800 gyvenamųjų pastatų (169:129). Iki 1949 liepos mėn. likusieji 2,291 „buožės” jau buvo tiek nualinti visokių prievolių ir .mokesčių, kad jie vidutiniškai turėjo mažiau negu 15 ha, po arklį ir kiaulę, pusantros karvės (63:183). Bet dalis jų dar turėjo gerus namus ir ūkio pastatus — reikėjo šituos iš jų atimti. Tad tais metais iš jų buvo pareikalauta 20,1 milijonas rublių mokesčių. Kadangi jiems nebuvo leidžiama stoti į kolūkius, tai jie turėjo arba savo ūkius palikti ir iškeliauti į miestą, arba už ,,sabotažą”, tai yra mokesčių nemokėjimą, buvo areštuojami ar ištremiami. Galima pridurti, kad savotiški valymai vyko pačiuose kolūkiuose. Per 1948-1951 m. iš kolūkių buvo pašalinta 11,300 kiemų (63:183), tai yra daugiau kiemų negu 1947 m. oficialiai buvo buožių (131:108). Savaime aišku, kad pašalintieji turėjo didesnę savo nuosavybės dalį palikti kolūkiui. „Buožių" klausimą detaliau nagrinėju skyriaus galo priede.

Partizanų kovos gal šiek tiek padidino išvežtųjų skaičių, šiek tiek pakeitė jų sudėtį, bet vargu ar labai reikšmingai. Juk, vartojant marksistinę terminologiją, trėmimai buvo ,,objektyviai” reikalingi.

Komunistai ne vien tik siekė įtvirtinti ir įteisinti savo viešpatavimą, pakeisti šalies visuomeninę bei ūkinę santvarką, bet taip pat priversti gyventojus bent paviršutiniškai perimti jų ideologiją ir vertybių sistemą, taip suvaržyti spaudą, mokslinį ir kultūrinį gyvenimą, kad viešai nesigirdėtų nė vienas prieštaraujantis balsas. Stalinui ir jo statytiniams Lietuvoje rūpėjo pavergti žmogaus dvasią, nes jei dvasia nemaištauja, tai ir kūnas paklusnus. Partija norėjo įsiskverbti į kiekvieną žmogaus sielos kampelį, taip užvaldyti visas dvasinio ir intelektualinio gyvenimo sritis, kad žmogus jaustųsi negalįs pasisakyti bet kokiu klausimu, neatsižvelgęs į partijos mokymą, nesuderinęs savo nuomonių su juo. Stalino laikais šį tikslą partija pasiekė.

Paprastus žmones labiausiai paveikė valdžios mėginimas susidoroti su Katalikų bažnyčia. Kadangi keli autoriai išeivijoje yra nuodugniai panagrinėję Bažnyčios persekiojimą, šio klausimo plačiau nesvarstysiu, pasitenkindamas trumpu kai kurių svarbesnių bruožų paminėjimu.

Iki 1945 m. pabaigos valdžia palyginti nuosaikiai elgėsi su dvasininkija, nors vis didėjo spaudimas, kad vyskupai paklustų komunistų valiai, įsteigtų parapijose didelę galią turinčius bažnytinius komitetus, ragintų partizanus pasiduoti saugumo organams. 1946 m. valdžia uždarė dvi kunigų seminarijas ir smarkiai sumažino Kauno kunigų seminarijos klierikų skaičių. 1946 m. pradėta suiminėti vyskupus. 1947 m. viduryje tik vysk. K. Paltarokas liko laisvas. Vyskupų suėmimas turėjo didelę simbolinę reikšmę, rodydamas valdžios ryžtą susidoroti su visais patekusiais jos nemalonėn, nepaisant jų visuomeninės padėties. Vis dėlto valdžia ilgai nutylėjo vyskupo V. Borisevičiaus nužudymą. 1947 m. uždaryti visi vienuolynai.

1945-1946 m. komunistų valdžia rengdavo viešus partizanų teismus, ir ne kartą kaltinamųjų suole būdavo kunigai.

1945 m. buvo teisiami kunigai A. Čmielius ir B. Gaižutis, o 1946 m. A. Ylius ir S. Rudžionis. Šie teismai netrukus liovėsi nepasiekę savo tikslo. Daug gyventojų nelaikė religinių patarnavimų suteikimą partizanams nusikaltimu, o primityvūs teismų aprašymai ir nepagrįsti kaltinimai daugelį įtikino, kad teismuose pažeidžiamos net elementariausios teisingumo taisyklės. Ryšiu su šiais teismais aršus ateistas J. Aničas, nepasižymėjęs nuosaikumu, pamini, kad tų metų antireliginės propagandos „leidinių, straipsnių, paskaitų šiurkštokas tonas, stiprūs epitetai dvasininkų adresu, ne visada pagrįsti apibendrinimai, be abejo, neigiamai paveikė tikinčiuosius” (16:144-145). Vieši teismai liovėsi, bet kunigų areštai dažnėjo. Per pirmutinius keturius 1947 m. mėnesius buvo suimti net 36 kunigai, tarp jų du vyskupai (148:198). Vėliau buvo kitų panašių areštų bangų. Pavyzdžiui, daugiausia Panevėžio vyskupijos kunigų buvo suimta 1949- 1950 m., kai partizanų sąjūdis silpnėjo. Šie sistematiški kunigų areštai rodo sąmoningą valdžios politiką: daug kunigų nukentėjo už grynai religinę veiklą, o ne dėl ryšių su partizanais. Ilgainiui gal koks ketvirtadalis visų kunigų, tai yra apie 300, buvo suimti.

Kentėjo ir eiliniai katalikai. Fanatiškesni ateistai grubiai tyčiojosi iš jų įsitikinimų, persekiojo ir kamantinėjo jų vaikus.

Tikintieji tapo antraeiliais piliečiais. Reikalai pagerėjo tik po Stalino mirties. 1954 m. TSKP CK paskelbė nutarimą „Dėl klaidų, vykdant mokslinę ateistinę propagandą gyventojų tarpe” (76:130-131). Jame buvo kritikuojamas valdininkų kišimasis į bažnyčių vidaus reikalus, grubus elgesys su dvasininkais, tikinčiųjų jausmų niekinimas (76:130-131).

Dvasiniu teroru komunistai mėgino palaužti Lietuvos mokytojus, mokslininkus ir rašytojus, padaryti juos klusniais valdžios tarnais. Itin nukentėjo rašytojai, kuriuos Stalinas vadino „sielos inžinieriais” ir kurie savo raštais labiausiai galėjo paveikti ir įtaigoti platesnius gyventojų sluoksnius. Dauguma rašytojų buvo priversti paneigti savo ankstesnius kūrinius, o naujus parašyti pagal partijos šablonus.

Spaudimas rašytojams bei literatūrinis gyvenimas aplamai nebuvo vienalytis. Galima išskirti kelis gana ryškius tarpsnius. Nuo antrosios Lietuvos okupacijos iki 1945 m. spalio mėnesio pagrindinis dėmesys buvo skiriamas rašytojų mobilizacijai, jų sutelkimui į Rašytojų sąjungą. Net nebuvo itin didelio spaudimo rašyti ideologiškai priimtinus veikalus, bent palyginus su vėlesniais metais. Pirmajame Tarybų Lietuvos inteligentų suvažiavime, įvykusiame 1945 m. liepos mėn., ir A. Sniečkus, ir J. Paleckis kalbėjo gana santūriai, rašytojams kėlė palyginti kuklius reikalavimus. Paleckis net nesmerkė į Vakarus pabėgusių intelektualų, kurių daugelis „panikoje pabėgo, patikėję įvairiems plepalams ir gebelsinei propagandai” (170:37), o Sniečkus lyg ir teisindamasis aiškino, kad visų rusų negalime sutapatinti su caro pareigūnais, kad komunistų internacionalizmas nepakenkia tautiniams jausmams, kad gandai apie tariamus bolševikų ,,žiaurumus” buvo tik šmeižtai (170:59).

Bet jau 1945 m. pabaigoje gerokai padidėjo ideologiniai reikalavimai, ypač įsisavinti marksizmo-leninizmo pagrindus. Prasidėjo nerašančiųjų, vadinamųjų „tylenių”, puolimas.

Lūžis įvyko 1946 m. su jau minėta Ždanovo kalba, kurios dvasioje po kelių mėnesių sušauktas visuotinis rašytojų suvažiavimas. Šiuo suvažiavimu prasidėjo dvasinio teroro kampanija. Šiek tiek vėliau vietos partijos išminčiai, vėl sekdami Maskvos pavyzdžiu, nutarė kovoti su ,.keliaklupsčiavimu Vakarams”. Nuo 1950 iki 1952 m. įsigalėjo „bekonfliktiškumo” teorija, pagal kurią rašytojai buvo įpareigoti lakuoti tikrovę, vaizduoti gyvenimą, lyg visi konfliktai būtų buvę išspręsti, rūpesčiai pašalinti, o Sovietu Sąjungoje jau baigiamas sukurti rojus. Griežtos kritikos susilaukdavo rašytojai, kurie vaizduodavo gyvenimo sunkumus, parodydavo neigiamus gyvenimo reiškinius, plačiau nupiešdavo veikėjo silpnybes ar trūkumus.

Ilgą laiką vyko nesutarimai dėl kultūrinio paveldėjimo ir ankstesnių rašytojų įvertinimo, jų marksistinio apdorojimo. Ir čia buvo svyravimų, neaiškumų, kad kartais net ištikimiausi ir klusniausi partijos klapčiukai patekdavo į bėdą. Pavyzdžiui, Antanas Venclova buvo kritikuojamas dėl to, kad iškeldamas Maironio nuopelnus, jo ryšį su liaudimi, nepakankamai pabrėžė jo tariamus „reakcinius elementus” (187:201-204).

Tačiau svarbiausias literatūrinio gyveninio momentas buvo minėtas visuotinis rašytojų suvažiavimas, nulėmęs kultūrinio gyvenimo raidą Stalino metais.¹⁸ Tuometinis CK sekretorius K. Preikšas įnirtingai kaltino senus ir jaunus rašytojus, kompartijos narius ir jai nepriklausančius įvairiomis nuodėmėmis, be kita ko, dekadentizmu, tikrovės iškreipimu ir šmeižimu, tylėjimu ir buržuazinių nacionalistų ideologijos skleidimu. Preikšas didžiavosi, kad Balio Sruogos atsiminimai Dievų miškas nebuvo išspausdinti, nes jų išleidimas būtų patarnavęs komunistų priešams. Vietoje kovotojų prieš vokiečius Sruoga vaizdavęs smulkius žmogelius, žmogpalaikius, kuriuos vokiečiai turėjo teisę laikyti koncentracijos stovykloje. Pasak Preikšo, ankstesni Sruogos raštai šmeižė rusų tautą ir sovietinę santvarką. Alfonsas Bieliauskas buvo apkaltintas sovietinės tikrovės šmeižimu, o Kostas Kubilinskas praeityje nusikalstamai pliurpęs antisovietinius pliauškalus. Preikšas pavadino poetą Eugenijų Matuzevičių uoliu ,,lietuviškai-vokiškujų . . . kubiliūniškų laikraščių” bendradarbiu, ir paklausė, kodėl kai kurios jo eilės spausdinamos (180:28). Ypač kliuvo Eduardui Mieželaičiui, kuris, anot CK sekretoriaus, buvo aklas ir kurčias darbo žmonių žygiams ir kovoms, kurio „kūryba, svetima mūsų tarybinei liaudžiai ir tikrovei, ritasi į nacionalistinį šiukšlyną” (180:27-28), Preikšas itin smarkiai puolė Antaną Miškinį, bet neatsiliko ir Petras Cvirka, kuris teigė, jog savo tyla Miškinis darosi nacionalistinių gaivalų vėliava (180:119), Savaime aišku, kaltinamieji buvo verčiami daryti savikritiką.

Nors rašytojai buvo tiesioginiai antpuolių taikiniai, visuotinis rašytojų susirinkimas turėjo ir platesnę užduotį, būtent pamokyti kitus intelektualus, ko iš jų lauktina, kas partijai priimtina ir kas ne. Oficialioji spauda plačiai aprašė susirinkimo eigą, o netrukus susirinkimo medžiaga buvo išspausdinta atskiru 10,200 egzempliorių tiražo leidiniu.

Po pusantrų metų atėjo Lietuvos mokslininkų eilė susipažinti su komunizmo reikalavimais. 1948 m. sausio 12-14 d. Lietuvos TSR Mokslų akademijos visuotinis susirinkimas svarstė ideologinio darbo pagerėjimą. Mokslininkai pradėjo susirinkimą Stalino sveikinimu. Kreipimasis, kuriame nėra nė krislelio žmogiško orumo, gerai atskleidė to laikotarpio nuotaikas, jam būdingą vergišką nusižeminimą:

Siunčiame Jums, tarybinės liaudies vadui, Tarybų Sąjungos didžiųjų pergalių organizatoriui, pažangiausio pasaulyje mokslo genialiam kūrėjui ir įkvėpėjui, savo nuoširdžiausius sveikinimus (112:5).

Pagrindiniai kalbėtojai, Mokslų akademijos prezidentas J. Matulis ir viceprezidentas J. Žiugžda, remdamiesi Lietuvos partijos CK plenumo nutarimais, griežtai kritikavo įvairius tariamus mokslininkų trūkumus. Kai kurie mokslininkai, tarp jų žinomiausias Lietuvos gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas, buvo smerkiami, kad savo moksliniuose darbuose jie minėjo Vakarų mokslininkų laimėjimus ir necitavo sovietinių autorių veikalų. Pasak Matulio, tariamojo objektyvaus mokslo garbinimas ir jo užsispyręs laikymasis yra antipatriotinis veiksmas. Daug buvo kalbama apie tariamą vergavimą buržuazinei ideologijai, keliaklupsčiavimą Vakarams, vartojimą darbų, parašytų žmonių, kurių vieta „istorijos šiukšlyne”. Matulis ir Žiugžda itin smalkiai kritikavo humanitarinių ir visuomeninių mokslų darbuotojus, kad jie nepakankamai įsisavino marksizmą-leninizmą, nagrinėja Lietuvos praeitį, o ne dabartį, pasidavę apolitiškumui. Abu smerkė Zenono Slaviūno veikalą Sutar-tinės daugiabalsės lietuvių liaudies dainos. Matulis kritikavo dėl to, kad veikalas parašytas taip, kad tiktų bet kokiam režimui, o Žiugždai nepatiko, kad rėmėsi Vakarų Europos šaltiniais. (Trūko tik to, kad autorius būtų apkaltintas neturėjimu politinės nuovokos. Juk prieš 15 metų pradėjęs savo studiją, jis turėjo žinoti, kad jos baigimo metu Lietuvą valdys Stalino vadovaujami komunistai.) Itin kovingai pasireiškė Žiugžda, kuris keliais sakiniais suskirstė mokslo pasaulį į dvi nesutaikomas stovyklas.

Ir kai susiduriame su tokiais faktais, kur atskiri inteligentijos atstovai neįvertina Tarybų Sąjungos didybės, jos reikšmės, jos kultūros pranašumo prieš bet kokią buržuazinę kultūrą, tarybinės santvarkos pranašumo prieš bet kokią buržuazinę santvarką, nepažįsta priešakinio tarybinio mokslo laimėjimų, progresyvaus rusų mokslo palikimo ir klaidingai ieško savo darbui atramos ten, kur nėra jokios pažangos — buržuazinės dekadentiškos pūvančios kultūros pasireiškimuose, — tai tokius faktus visiškai teisingai vadiname keliaklupsčiavimu buržuazinei kultūrai, vergavimu jai (112:35-36).

Matulis ir Žiugžda griežtai kritikavo didelę dalį geriausių Lietuvos mokslininkų. Kliuvo J. Balčikoniui ir J. Lebedžiui, T. Ivanauskui, A. Purėnui, Onkologijos instituto direktoriui V. Girdzijauskui, istorikams P. Pakarkliui ir A. Janulaičiui, profesoriams V. Ruokiui, J. Baldžiui (Balkauskui), V. Kairiūkščiui ir kitiems. Be to, visi turėjo viešai išpažinti savo klaidas. Savisaugos jausmo vedami, rimti mokslininkai atsiprašinėjo už būtas ir nebūtas nuodėmes. Save kritikuodamas prof. Ivanauskas aiškino, kad negali būti mokslo mokslui, kad gamtininkas-mokslininkas turi užtikrinti savo darbais politiškumą (112:50). Chemijos ir cheminės technologijos instituto direktorius profesorius Daukšas aiškino: „Tik Markso Engelso-Lenino-Stalino mokslas gali parodyti tikrąjį kelią, atliekant tiriamąjį darbą” (112:57). Jis atsiprašinėjo už nepakankamai uolų Vakarinio marksizmo-leni-nizmo instituto lankymą.

Šitie pavyzdžiai rodo tų laikų tikrovę. Net pasižymėję mokslininkai ir rašytojai buvo mokomi kaip maži vaikai ir turėjo atsiprašyti dėl įvairiausių smulkmenų. Jie tai darė, nes priešinimosi pasekmės būtų buvusios baisesnės. Kaimų ir miestelių mokytojus panašiai mokė ir baudė vietos partijos pareigūnai. Paprastus gyventojus mažiau paveikė visos šios kampanijos, bet ir jie jautė įtampą, įsidėmėjo, kaip partija galėjo elgtis su žinomais asmenimis. Spauda, dažni mitingai, kitos komunikacijos priemonės pamokė net ir mažiausiai išsilavinusius žmones, kad komunistai skirsto visus žmones ir reiškinius į dvi priešingas stovyklas, ir vargas tam, kuris atsirado ne toje pusėje.

Lietuvos komunstai pradėjo rengtis perimti šalies valdymą, kai Vokietijos kariuomene tebevaldė didelius Sovietų Sąjungos plotus. 1943 m. pradžioje kompartija ėmė rūpintis vadovaujančių kadrų komplektavimu. Kai kurie ūkininkai, partiniai ir valdžios darbuotojai buvo demobilizuoti iš kariuomenės ir siunčiami į įvairius kursus bei įmones, kad įgytų reikalingą patyrimą. 1944 m. sausio 25 d. formaliai vėl pradėjo veikti 22 Lietuvos liaudies komisariatai ir centrinės įstaigos (18:118-20;68:87).

Vos kokia Lietuvos dalis pateko į komunistų rankas, ją valdyti pradėdavo partijos paskirti asmenys, kurie tuojau pašalindavo vokiečiu metų pareigūnus ir mėgino įtvirtinti sovietinę valdžią. Komunistų pastangos buvo nemažos. Vien tik 1944 m. nuo liepos pradžios iki rugsėjo 15 d. į kaimus buvo pasiųsta daugiau negu 1000 sovietinių aktyvistų (131:18). Žmonių siuntimas į kaimą tolydžio didėjo ir pasiųstieji dažnai užimdavo pačias svarbiausias pareigas. Pavyzdžiui, 1945 m. į kaimą dirbti apskričių bei valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkais, pirmininkų pavaduotojais bei skyrių vedėjais buvo pasiųsta 908 žmonės. Gal kai kurie pasiųstųjų buvo vietiniai gyventojai, bet žinoma, kad 100 darbininkų iš miestų buvo paskirti valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkais, o tuo metu Lietuvoje buvo tik 320 valsčių (68:93). Partija rūpinosi paskirti ir žemesnio rango pareigūnus. Tais pačiais metais dirbti apylinkių „tarybų” pirmininkais buvo pasiųsta 2,964 žmonės, o apylinkių Lietuvoje buvo 3,032.

Bet nepaisant didelių pastangų, greitai atsirado įvairių trūkumų, komplektuojant tinkamus kadrus. Komunistų noras viską turėti savo rankose ir net į palyginti nereikšmingas pareigas paskirti savus žmones, reiškė, kad vietiniai gyventojai turėjo itin mažą vaidmenį net ir savo kaimo reikaluose. Iš kitų vietų atsiųsti valdininkai gerai nesuprato vietos klausimų ir rūpesčių, o komunistų valdžia su didžiausiu užsispyrimu šalino visus, kurie turėjo bet kokias visuomenines pareigas vokiečių okupacijos laikais. Centro komitetas vėliau net priėmė ypatingą nutarimą, įsakmiai nurodydamas tuojau pašalinti savo pareigas tebeeinančius vokiečių laikų seniūnus (68;90;200:60). Šitokia kadrų politika komunistai parodė savo nepasitikėjimą vietos gyventojais. Reikalus dar paaštrino naujų valdininkų ,.susižavėjimas” administracinėmis priemonėmis (68:97), tai yra įsakymais ir bausmėmis. Be to, jie buvo nekompetentingi, kaip minėta, reikėjo juos dažnai atleisti.

Pokario metais kiekviena valdžia būtų turėjusi sunkumų, įgyjant kaimo gyventojų pasitikėjimą. Karo išvarginti, daug nukentėję, kaimo gyventojai norėjo ramybės ir progos sutvarkyti savo pašlijusius ūkius. Jie vengė visuomeninių pareigų, iš dalies prisimindami, kad šiomis dažnų valdžios pasikeitimų sąlygomis kiekvienas veikėjas galėjo susilaukti greito galo. Daugelis gyventojų nemanė, kad komunistai galės ilgiau išsilaikyti Lietuvoje, tad net ir komunistų simpatikai nematė reikalo kišti nosį ten, kur ji gali būti greit nukirsta.

Komunistų padėtis dar buvo sunkesnė. Net jei kaimo gyventojai nebūtų buvę karo nualinti ir net jei kadrų politika nebūtų pagrįsta vietos žmonių ignoravimu, komunistai dar turėjo pašalinti tarp tautos ir partijos esančią nepasitikėjimo prarają, kurią pagilino dar kitas veiksnys, stalininiams laikams būdingas nesavųjų įtarimas bei apsidraudėliškos nuotaikos, kurios užkirto kelią sėkmingam naujų kadrų komplektavimui. Dėl šių dviejų veiksnių partijos kadrų politika greitai atsirado aklavietėje. Aukštesnieji partijos pareigūnai nuolat įsakinėjo savo pavaldiniams kaime užmegzti gerus ryšius su patikimais vietos gyventojais, juos įtraukti į darbą, sutelkti apie partiją. Antra vertus, stalininis nepasitikėjimas per karą Lietuvoje gyvenusiais ir komunistams būdingas žmonių suskirstymas į dvi kovojančias stovyklas smarkiai apribojo galimų talkininkų skaičių. Nepasitikėjimą nekomunistais taip pat skatino Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje paplitusi manija kone visus nepasisekimus priskirti tariamų sabotuotojų ir šnipų ardomajai veiklai. O už tariamo bolševikinio budrumo stoką partietis ar pareigūnas galėjo smarkiai nukentėti. Partiečiai buvo nuolat raginami neapleisti šio budrumo, kas iš esmės skatino įvairius partinių bei valdžios darbuotojų valymus ir bendrą atsiribojimą nuo vietos gyventojų. Kaimo komunistai atsirado keblioje padėtyje. Vieną dieną jie buvo peikiami dėl politinio budrumo stokos, o kitą — dėl nesugebėjimo apie partiją sutelkti daugiau gyventojų.

Šis kadrų politikos nepastovumas pasireiškė dar 1944 m. Gruodžio mėnesio plenume tikrasis Lietuvos valdovas Suslovas ragino Lietuvos komunistus būti lankstiems, mėginti į darbą įtraukti vietos gyventojus, juos politiškai auklėti. Tačiau tuo pačiu metu jis pabrėžė, kad į kai kuriuos komisariatus prasibrovė vadinamieji nacionalistai ir tad ragino iš valdžios organų ryžtingiau šalinti liaudies priešus (199:50-51). Tame plenume Sniečkus pakartojo Suslovo mintis, jas pagriežtindamas. Buvo priminta, kad klasinis priešas visuomet lieka priešu, nesvarbu, kokia kalba jis kalba (18:135).

Šie klausimai buvo nuolat svarstomi ir neliko be poveikio. Kaip minėta, per visus 1945 m. beveik tiek pat žmonių buvo pašalinta iš vietinio partijos ir valdžios aparato, kiek į jį priimta (96:116). Dėl pašalinimo grėsė suėmimo pavojus, todėl net dalis komunistams prijaučiančiųjų vengė oficialių pareigų, dėl kurių galėjo patekti į kalėjimą. Valymai vyko vėliau. Nuo 1946 m. liepos mėn. iki 1947 m. balandžio mėn. buvo atleista 1350 tarnautojų iš valstybinių ir kooperatyvinių įstaigų. Be to, vien 1946 m. 239 sovietinių įstaigų darbuotojai buvo suimti už ryšius su partizanais (148:150).

Lietuvos komunistai ilgai negalėjo rasti tinkamos pusiausvyros tarp reikalo pritraukti daugiau gyventojų ir išlaikyti vadinamąjį budrumą. Jausdami reikalą Maskvai įrodyti savo paklusnumą bei ištikimybę, lietuviai komunistai kartais net ir Kremliaus nuomone persistengdavo, per daug įtariai žiūrėjo į tautą. Maskva ne kartą jautė reikalą viešai paraginti vietos komunistus santūriau laikytis. 1946 m. spalio 5 TSKP CK priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos KP(b) CK darbo”, kuriame pažymėtos įvairios respublikinės partijos organizacijos klaidos. Kremlius įsakė svarbiausią dėmesį skirti darbui kaime, ypač stiprinti kaimo partines ir komįaunimo organizacijas, į įas įtraukti varginguosius ir vidutinius valstiečius. Maskva įsakmiai nurodė, kad Lietuvoje kai kur iškraipyta nacionalinė politika, pasireiškia apsidraudimo nuotaikos, vengiama dirbti su naujais darbuotojais (134:72). Bet šiuo atveju, kaip ir kitais, buvo pabrėžta ir bolševikinio budrumo svarba. Po kelių mėnesių Lietuvos komunistų CK plenume Sniečkus pakartojo Maskvos raginimus.

Partijos kadrų politiką akivaizdžiai parodo priėmimai į partiją ir komjaunimą, šių organizacijų tautinė sudėtis. 1945 m. sausio 1 d. Lietuvos komunistų partija turėjo 3,536 narius, iš kurių tik 1,127 buvo lietuviai, tai yra vos 32 nuošimčiai partijos narių. Iš pradžių lietuvių skaičius ne padidėjo, bet smarkiai sumažėjo. Mat partija buvo nutarusi priimti į savo eiles tik demobilizuotus iš sovietinės armijos ar atsiųstus iš kitų respublikų asmenis. Oficialiame leidinyje Lietuvos komunistų partija skaičiais rašoma: „Iš pradžių respublikos partinė organizacija daugiausia padidėjo, grįžus iš Tarybų Sąjungos LKP įskaitoje buvusiesiems, taip pat atvykus į Lietuvą TSKP CK nukreipimu ir demobilizuotiesiems iš Raudonosios armijos komunistams. 1945 metais respublikos partinė organizacija padidėjo 4524 žmonėmis: iš jų grįžusių, atvykusių į Lietuvą ir demobilizuotų iš armijos komunistų buvo 3330 ir priimtu kandidatų — 1194 žmonės, tai yra 1/4. Panašų vaizdą matome ir 1946 metais” (108:69). Taigi, atrodo, kad paprasti Lietuvos gyventojai šiais metais iš viso nebuvo į partiją priimami ir todėl lietuvių nuošimtis partijoje gerokai sumažėjo. Antai nuo 1945 m. sausio 1 d. iki 1947 m. sausio 1 d. į Lietuvos kompartiją įstojo apie 12,500 narių, iš kurių lietuvių buvo mažiaus negu du tūkstančiai. 1947 m. ir 1948 m., tai yra kaip tik prieš tariamai masinės ir savanoriškos kolektyvizacijos pradžią, lietuviai sudarė tik 18 nuošimčių partijos narių, (žiūrėk lentelę 1 skyriaus pabaigoje) Jau minėtas TSKP CK plenumas 1946 m. vis dėlto pakeitė kadrų politiką ta prasme, kad jau buvo mėginama į partiją pritraukti lietuvių. Tačiau dėl jau minėtų priežasčių norinčių tapti komunistais buvo labai mažai, juo mažiau jų buvo kaime. Dauguma lietuvių komunistų gyveno miestuose, o apskrityse gyvenantieji dirbo partinį ar valdžios darbą miesteliuose ar didesniuose kaimuose. 1945 m. pradžioje tik 443 komunistai visoje Lietuvoje buvo valstiečiai pagal socialinę padėtį, ir tik 57 pagal užsiėmimą. Padėtis negreit pagerėjo. Kai Maskva įsakė kuo greičiau visuose valsčiuose steigti partijos valsčiaus komitetus, darbas ėjo nesklandžiai, nes trūko narių. Buvo nutarta steigti tokius komitetus visuose valsčiuose, kuriuose buvo ne mažiau kaip dešimt komunistų. Pirmomis 1947 m. dienomis buvo suorganizuoti 104 valsčių komitetai, 1948 m. pradžioje jų buvo 209 (131:25; 156:99). Taigi ir didelėmis pastangomis iš pradžių tepavyko įsteigti komitetus tik trečdalyje valsčių, o po metų trečdalis valsčių jų dar neturėjo. Net ir šie skaičiai šiek tiek pervertina komunistų įtaką kaime. Juk kaimuose buvo MVD skyriai, stribų būriai. Buvo įsteigtos mašinų-traktorių stotys (MTS), į kurias iš miestų buvo siunčiami patikimi partijos darbuotojai. 1946 m. rugsėjo mėn. kaime dirbo 1,400 komunistų, bet tik 90 iš jų betarpiškai dirbo žemės darbą (96:116). 1949 m. sausio 1 d. Lietuvos komunistų partija turėjo 25,501 narį, iš kurių 2,897 buvo valstiečiai pagal socialinę padėtį, o tik 1,.356 dirbo žemės ūkyje. Net ir žemės ūkyje dirbančiųjų komunistų dauguma turėjo kokias nors atsakingesnes pareigas, nes tik 463 komunistai buvo individualūs valstiečiai, kolūkiečiai, valstybinių ūkių darbuotojai. Kitaip tariant, gal tik pusantro nuošimčio partijos narių priklausė gausingiausiam lietuvių luomui. Pažymėtina ir tai, kad kaimo vietovėse buvo labai mažai pirminių partinių organizacijų ir joms priklausančių narių, nors dėl nepaaiškintų priežasčių jų raida buvo labai nepastovi. Nuo 1945 m. iki 1947 m. pradžios pirminių partinių organizacijų skaičius greitai augo, bet staiga, turbūt dėl valymų, sumažėjo per pusę. 1949 m. sausio 1 d. iš 1,870 pirminių partinių organizacijų tik 160 jų, sutelkiančių 1,292 komunistus, buvo kaime. (Žiūrėk lentelę II skyriaus pabaigoje).

Pabrėžtina, kad lietuvių buvo itin mažai tik pačioje partijoje. Kitose pozicijose jie turėjo didesnį vaidmenį. Pavyzdžiui, 5,458 lietuviai ir tik 880 nelietuvių sudarė valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų vadovaujančius kadrus 1946 m. Kitais metais lietuviai sudarė 82,8 nuošimčius į LTSR Aukščiausiąją tarybą išrinktų deputatų. 1948 m. jie sudarė 83,5 proc. vietinių DŽD (Darbo žmonių deputatų) tarybų, nors viename partizanų pranešime apie rinkimus rašoma, kad dalis kandidatų buvo paskirti be jų žinios ir pritarimo, kartais nepaisant jų prašymo išbraukti juos iš kandidatų sąrašo (134:68-70).

Bet deputatai neturėjo jokios rimtos galios, o net pirminės partinės organizacijos valsčiuje imdavo spręsti kasdieninius sovietinių organų, tai yra vykdomųjų komitetų, klausimus (200:62). Savaime aišku, svarbesni klausimai buvo tik partijos rankose.

Komunistams geriau sekėsi organizuoti komjaunimą, nors ir čia negalėjo didžiuotis stambesniais laimėjimais, ypač kaime. Palyginus su partija, komjaunimas buvo gana lietuviškas vienetas, nes pirmaisiais pokario metais lietuviai sudarė apie pusę komjaunimo nariu- Komjaunimo tautinę sudėtį rodo ši lentelė:

1946.1.1 Lietuvoje buvo 9,453 komjaunuoliai, nors tik 898 dirbo žemės ūkyje. Komjaunimas padidino savo veikimą, siuntė į kaimą propagandistus ir agitatorius, bet pasisekimas buvo labai ribotas. Po trejų metų tik apie 7 nuošimčiai komjaunimo narių dirbo žemės ūkyje. Šis skaičius truputį iškreipia padėtį, nes valstiečių vaikai, kurie lankė gimnazijas ar ėjo į aukštąsias mokyklas, nebedirbo žemės ūkyje. Dar kiti pasidarė stribais arba gyveno miesteliuose, eidami valdžios ir partines pareigas.

Komunistų žemės ūkio politika nebuvo vienalytė, kai kuriais atžvilgiais skyrėsi ir nuo pirmojo bolševikmečio planų. Nors komunistai nuo pat pirmųjų dienų ketino žemės ūkį sukolektyvinti, vargu ar buvo kokių nors išankstinių planų, nurodančių, kokia bus mokesčių politika, kokiu tempu bus steigiami kolūkiai, kiek bus vartojama prievartos priemonių. Bežemiai ir vargingesni valstiečiai tebeturėjo žemės alkį, o vidutiniai dar vylėsi, kad kaip nors galės išsaugoti savo ūkius. Komunistai gal būtų galėję dalį jų prie savęs pritraukti nuoseklia žemės reforma ir tvirtais pažadais niekada žemės neatimti, nors ilgainiui numatytas žemės ūkio sukolektyvinimas ir reikalas rengti jam tinkamas prielaidas gerokai apribojo veikimo galimybes. Patikimiausia priemonė kaime paramai laimėti buvo sudarymas sąlygų vidutiniams ūkiams išsivystyti ir sustiprėti. Bet tokia politika kaip tik buvo nesuderinama su Maskvos ilgalaikiais planais. Be to, tais laikais visoje Sovietų Sąjungoje dar vyravo nepasitikėjimas ūkininkais ir įsitikinimas, kad jiems tinka tik antraeilis vaidmuo darbininkų valstybėje. Žemės ūkio politika nebuvo labai nuosekli, ir paprasti valstiečiai veikiausiai pastebėdavo jos svyravimus ir tai, kad tikrovė neatitiko propagandos.

Žemės ūkio politiką galima suskirstyti į tris tarpsnius. Pirmasis tarpsnis, trukęs nuo 1944 m. iki 1946 m. pabaigos, buvo palankiausias ūkininkams. Antrajame etape, tai yra 1947-1948 m., valdžia pradėjo ruošti pagrindus sukolektyvinimui. Trečiasis tarpsnis prasidėjo 1949 m. pradžioje su masine priverstinio sukolektyvinimo kampanija ir užsibaigė po maždaug dviejų su puse metų, kai jau beveik nebuvo likę privačių ūkininkų.

Pačiais pirmaisiais metais valdžiai labiausiai rūpėjo kiek galint greičiau atstatyti žemės ūkį, kad būtų galima pamaitinti kariuomenę ir pramonės darbininkus mieste. Mokesčių politika buvo palyginti nuosaiki, mažai buvo rūpinamasi vadinamuoju nubuožinimu, nebuvo didesnio spaudimo steigti kolūkius. Žemės reforma buvo vykdoma. Iš pradžių didelis nuošimtis, beveik pusė nusavintos žemės buvo išdalyta privatiems asmenims, bet 1946 m. pabaigoje jau ryškėjo polinkis į žemės ūkio fondus paimtą žemę nebeperduoti ūkininkams, bet palikti ją nepaskirstytą arba atiduoti valstybinėms organizacijoms. Nors pokarinės prievolės kai kuriose kategorijose buvo mažesnės negu 1940-1941 m., jos vis dėlto buvo nemaža našta valstiečiams, kurie savo produktus turguje galėjo keliasdešimt kartų brangiau parduoti. Pavyzdžiui, 1946 m. už litrą pieno pagal privalomąjį pristatymą ūkininkas gaudavo 25 kapeikas, o pieno litras Vilniaus turguje kainavo 12 rublių (171:89).

Antrasis etapas prasidėjo 1947 m., kai karo nualintas žemės ūkis buvo gerokai susitvarkęs. Tų metų derlius (11.7 cnt iš ha) beveik buvo pasiekęs nepriklausomybės metų lygio. (171:95), nors dėl pakitusios valdžios politikos kitais metais jau prasidėjo tas tragiškas žemės ūkio smukimas, dėl kurio 1953 m. grūdų derlius buvo tik 4.4 cnt iš ha (74:78-79). Komunistai skubėjo parengti dirvą kolūkių steigimams. Stambesnieji ūkininkai buvo apkraunami didesniais mokesčiais. Sustiprėjo vadinamųjų buožių persekiojimas. Į oficialius „buožių” sąrašus patekę ūkininkai turėjo mokėti didžiausias priemokas. 1947 m. „buožė” turėjo apytikriai mokėti dvigubai daugiau mokesčių negu panašų ūkį turintis nebuožė. Padėtis dar pablogėjo 1948 m. kai „buožių” priemokos buvo dar padidintos. Žemė nebebuvo skirstoma vargingiems ar mažažemiams valstiečiams, nors fondai gerokai padidėjo dėl trėmimų ir kitokių nubaudimų. Nuo 1947 sausio 1 d. iki 1948 m. lapkričio 1 d. žemės fondai padidėjo daugiau negu 300,000 ha, tačiau mažiau negu šeštadalis buvo paskirstyta individualiems valstiečiams.

Atrodo, kad partija stengėsi visus ūkininkus padaryti arba mažažemiais, arba ,,buožėmis”. Mažažemiams ūkininkavimo sąlygos buvo sunkios, tad partija tikėjosi juo lengviau įtikinti stoti į kolūkius. ,,Buožių” ateitis buvo dar aiškesnė. Kartenos ūkininko Stupelio likimas gana būdingas. Iš pradžių jis buvo apkrautas ,,buožių” priemokomis, kurioms išmokėti turėjo viską parduoti. Vėliau jo nepriėmė į kolūkį. Kai Stupelis paklausė, kaip jis gyvens, valsčiaus pareigūnas atsakė; ..Eiki dabar į mišką malkų kirsti, o paskui, kai vešime kitus, tai ir tave į Sibirą paimsim” (64:51).

Nors komunistai skelbėsi norį sudaryti 10-15 ha ūkius (96:104), konkretūs rezultatai lyg patvirtina pokario metais paplitusį tvirtinimą, kad komunistai mėgina paversti Lietuvą elgetų šalimi. Tai galima matyti iš šios lentelės, nurodančios ūkių dydį 1930 ir 1948 m.

Nepriklausomybės laikais ūkių iki 10 ha savininkai buvo laikomi mažažemiais. Jie sudarė 50 nuošimčių visų ūkininkų, o vidutinieji, tai yra turintys 10-20 ha, sudarė dar 30 nuošimčių. Po žemės reformų, neva siekusių sudaryti daugiau vidutiniškų ūkių, mažažemių ūkių skaičius gerokai padidėjo — iki 68 nuošimčių. Net ir vidutinių ūkių skaičius sumažėjo.

Sovietiniams autoriams mažažemių ūkių padidėjimas, nesuderinamas su partijos paskelbtais siekiais, sukelia rūpesčių ir jie mėgina šį reiškinį kaip nors išaiškinti. Nevykusį, tiesiog sofistišką aiškinimą perša Motiejus Gregorauskas. Pasak jo, sovietiniais metais konjunktūra žemės ūkiui buvo labai palanki, tad ūkininkai, turintys 5-10 ha, priskirtini prie vidutinių valstiečių, ir tad pastarieji sudarė du trečdalius visų Lietuvos ūkininkų (63:117). Kito tyrinėtojo, Mindaugo Tamošiūno aiškinimas irgi atmestinas. Pasak jo, mažesniu už 5 ha ūkių savininkai nebuvo mažažemiai ar bežemiai valstiečiai, gavę tik žiupsnelį žemės iš valdžios, bet buvę vokiečių kolaborantai ar partizanų rėmėjai, kurių ūkiai buvo sumažinti iki 5 ha. Tačiau aiškinimas nevykęs. Juk paties Tamošiūno duomenimis iki 1948 m. pradžios žemė buvo konfiskuota iš apie 16,000 žmonių. Tuo tarpu apie 118.000 kiemų turėjo žemės iki 5 ha (169:122-123). Be to, duomenys rodo, kad į valstybinį žemės fondą įėjo tik apie 93,000 ha, gauti sumažinant ūkius iki 5 ha. Net jei tartume, kad partizanus ir vokiečius rėmė vidutiniai ūkininkai, turį 15 ha žemės, o ne komunistų propagandistų nuolat minimi stambūs ūkininkai, tai vos 9,000 valstiečių kiemų būtų buvę sumažinti iki 5 ha.

Yra dar kitas šio reiškinio aiškinimas, kurį pamini ne tik komunistų istorikai, bet ir Juozas Lukša, būtent nemaža kaimo gyventojų atsisakė imti valdžios siūlomą žemę dėl partizanų veikimo. 1945 m. Biržų apskrityje daug ūkininkų nepriėmė siūlomo sklypo. 1947 m. Ukmergės apskrityje valdžiai nepasisekė išdalyti 13,000 ha, Alytaus apskrityje — daugiau negu 3,0(X) ha. Panašiai buvo Tauragės, Pasvalio, Kaišiadorių ir kituose rajonuose (169:118-120). Vienur valstiečiai atsisakė imti į Sibirą ištremtųjų žemes, kitur jie imdavo laisvą žemę, bet vengė liesti iš kitų atimamas žemes ir turtą (81:57). Lukša pažymi, kad partizanai išleido įsakymus naujakuriams, draudžiančius imti žemę ir inventorių iš ūkininkų, kurių turima žemė neviršijo 40 ha (1:106). Lukšos nuomone, neišdalytos žemės buvo gerokai daugiau negu pripažino valdžia, nes kartais naują žemę gavusieji jos nedirbdavo.

Nėra abejonės, kad kai kurie naujakuriai bijojo partizanų keršto, kiti nenorėjo pelnytis iš kieno nors nelaimės. Gal iš pradžių komunistai stengėsi žemę išdalyti, bet niekas jos neėmė. Tačiau ilgainiui, jei valdžia būtų norėjusi žemę išdalyti, ji būtų galėjusi gerokai daugiau jos išskirstyti. Daugiau negu 90,000 žmonių paėmė žemės iš valstybinio fondo, ir dalis jų, gavę progą, būtų paėmę daugiau žemės, nebijodami partizanų, kuriuos jau buvo užrūstinę ankstesniu žemės gavimu. 3-5 ha priedas nebūtų padėties pakeitęs. Daugelis pirmųjų kolūkiečių turėjo tiek mažai žemės ir inventoriaus, kad jiems buvo sunku galą su galu sudurti. Stodami į kolūkius, jie nemažiau rizikavo partizanų kerštu negu imdami žemės. Tad reikia manyti, kad valdžia nesiūlė padidinti jų sklypų. Be to, eiliniai ūkininkai nebūtų galėję atlaikyti didesnio spaudimo, jei valdžia būtų ryžtingiau mėginusi dalyti žemę. Atkaklaus spaudimo atveju jie būtų buvę priversti priimti žemės (nors gal nebūtų jos dirbę), arba susikalbėti su vietos partizanais, kaip kartais darydavo kolūkių pirmininkai. Taigi, nors partizanų veikla, be abejo, paskatino kai kuriuos ūkininkus neimti valdžios siūlomos žemės, pagrindinė žemės neišdalijimo priežastis vis dėlto buvo komunistų nutarimas jos neskirstyti.

Taigi apie 1947 m. valdžia nutarė spartinti sukolektyvinimą. Tuo tikslu ji apribojo žemės reformą, siekdama sukurti kiek daugiau ūkiškai silpnų ir mažų valstiečių kiemų, kurie turėtų kreiptis į valdžią gauti darbo įrankių, net traukiamąją jėgą. Partijos apskaičiavimu, vargingi ūkininkai turėjo būti mažiau atsparūs spaudimui stoti į kolūkius. Bet apskaičiavimas buvo klaidingas. Savanorių į kolūkius buvo labai mažai, tad partija turėjo griebtis smurto ir priespaudos priemonių.

Trečiasis žemės ūkio politikos tarpsnis — priverstinis ūkininkų kiemų sukolektyvinimas — prasidėjo 1949 m. Jam galutines gaires nustatė vasario mėn. įvykęs šeštasis Lietuvos komunistų partijos suvažiavimas. Kolūkių steigimo kampanija prasidėjo kovo mėnesį. Ją lydėjo prievarta ir smurtas. Tūkstančiai buvo ištremti į Sovietų Sąjungos gilumą, o šalyje pasilikę, ypač patekusieji į buožių sąrašus, gerai suprato, kad neįstojusiems į kolūkius gresia panašus likimas. Kolūkių steigimas vyko rieįtikėtinai greitai. Per pirmuosius trejus pokario metus mažiau negu 4 nuošimčiai ūkininkų kiemų buvo sukolektyvinti, o per 1949 m. dar beveik 60 nuošimčių kiemų buvo į kolchozus įjungti. Sukolektyvinimas sparčiausiai vyko kovo-balandžio mėnesiais. Kolūkių steigimo dinamiką galima matyti iš šios lentelės.

Komunistų istorikams nelengva išaiškinti šią staiga išsivysčiusią aistrą steigti kolūkius. Jie pripažįsta, kad vyko trėmimai, bet juos laiko šalutiniu reiškiniu. Ūkininkai savanoriškai stoję į kolūkius ir tai darę ne dėl trėmimų, smurto ar spaudimo, bet dėl sukolektyvinimo prielaidų subrendimo. Pasak Sniečkaus, 1949 m. pradžioje valstiečiai pajuto mažų ūkių nerentabilumą, įsitikino, kad ūkis klestės tik tada, kai Lietuva pasuks kolektyviniu keliu.

Sovietiniai istorikai gana vieningai laiko šiuos veiksnius sukolektyvinimo prielaidomis:

Pirmąsias tris prielaidas jau esame nagrinėję. Mokslininkų, rašytojų ir dvasininkijos terorizavimas, areštai ir trėmimai, MVD ir NKVD daliniai, vyraujantis nelietuvių vaidmuo šalies gyvenime labiau paveikė žmones negu menkai išsilavinusių agitatorių kalbos. Turtingieji ūkininkai buvo areštuojami ir ištremiami, tad jų įtaka tikrai silpnėjo. Kaip minėta, žemės reforma veikiausiai neišpildė net ir valdžią rėmusių vargingesnių ir vidutinių ūkininkų lūkesčių. Be to, dalis naujakurių itin priešinosi kolūkių steigimui, jausdamiesi visiškai apgauti: štai valdžia jiems duoda taip ilgai svajotos žemės, o po kelerių metų ją atsiima.

Kolūkių bei valstybinių ūkių patirtis Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje neskatino valstiečių stoti į kolūkius. Sovietų Sąjungoje kolūkiai buvo itin atsilikę. 1945 m. jų javų derlingumas buvo tik 5 cnt iš ha, o Lietuvoje, kur dar nebuvo kolūkių, beveik 9 cnt iš ha. 1946 m. Sovietų Sąjungoje nebuvo geresni. Dėl didelės sausros Rostovo, Polocko, Charkovo ir kitose Rusijos, Gudijos ir Ukrainos srityse derlius žuvo, kolūkiečiai negavo už darbadienius grūdų. Badaujantys nelietuviai valstiečiai pradėjo keliauti į Lietuvą ir kitas Pabaltijo respublikas (148:164). Ypač pirmaisiais pokario metais jų dideli būriai pasipylė Lietuvoje, tikėdamiesi gauti skanesnį maisto gabalą ir geresnį drabužį. Jie pasiekdavo net Žemaitiją, o lietuviai greit sukūrė daineles iš jų pasityčioti:

Vienos klumpės ir batinka
Ir ant nugaros vatinka.
Leninas nešė maišą,
Stalinas atrišo,
Užtat mūsų žemėj
Ubagų priviso.

Juozas Grišmanauskas rašė, kad „tokie atvykėliai lietuviams buvo geriausia propaganda prieš kolchozus. Todėl ir kolchozinimas čia taip sunkiai ėjosi (64:49-50). Komunistų autoriai irgi kartais pamini, kad įvairūs valdžios priešai savo propagandai išnaudojo Sovietų Sąjungos žemės ūkio nesėkmes. Lietuvos kolūkiai nebuvo labiau veiksmingi. Be to, iki 1949 m. pradžios apie pusę kolūkiečių buvo naujakuriai arba mažažemiai, kurie didesnę dalį žemės ir gyvo bei negyvo inventoriaus buvo gavę iš konfiskuotų ūkių. Tad net ir vidutiniai ūkininkai į juos kreivai žiūrėjo (171:112;111:203). Kolūkiečių laimėjimai buvo išgarsinami, bet pažadai ir gyrimasis buvo tokie nerealistiški, jog mažai kas jais galėjo tikėti. Per pirmąjį Lietuvos kolūkiečių suvažiavimą vienas atstovas net pažadėjo nemažiau 35 cnt. grūdų iš ha (142:68). Taigi kolūkių patirtis Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje veikiau atgrasino valstiečius.

Tad iš sukolektyvinimo prielaidų tik dvi vertos daugiau dėmesio: nauja technika, kurią valstiečiams neva parūpino mašinų-traktorių stotys ir žemės ūkio kooperacijos išvystymas.

Iš lentelės matyti, kad iki 1949 m. pradžios, tai yra tada, kada prasidėjo masinis kolūkių steigimas, MTS plėtėsi labai labai lėtai. Traktorių skaičius irgi nebuvo įspūdingas, nors tuo metu valstybiniai ūkiai taip pat turėjo 438 traktorius, o kooperatyvai — 82 (74:12-14). Taigi ar galima tikėti komunistų autorių teigimu, kad MTS darbuotojai ir jų traktoriai parodė Lietuvos ūkininkams mechanizuoto darbo pranašumą? Teigimas labai neįtikinantis, nes Lietuva nebuvo taip atsilikusi, kad traktorių būtų pirmą kartą pamačiusi pokario metais. 1939 m. Lietuvoje buvo 721 traktorius, tai yra ne daug mažiau negu 1949m. pradžioje.²⁰ Net ir 1945 m. privatūs ūkininkai turėjo nemaža traktorių ir penkis kartus daugiau sudėtingų kuliamųjų mašinų negu MTS. Pabrėžtina ir tai, kad MTS buvo labai neveiksmingos. Pavyzdžiui, 1947 m. jos savo planą valstiečių sektoriuje įvykdė 117 nuošimčių. Tačiau pavasario arimo planą įvykdė — tik 53%, pūdymų arimą — 78%; rudens arimą — 59%. Bendras plano vykdymo rodiklis įspūdingas vien dėl to, kad jame įskaityti įvairūs šalutiniai darbai, pavyzdžiui, transporto paskirtys, kurios įvykdytos 255 nuošimčiais (74:40). Panašiai neveiksmingai veikė MTS ir 1945-1946 m. (81:62).

Kooperacijos išvystymo svarbą pabrėžė pats Leninas, kuris aiškino, kad būtinai reikia pamažu traukti visus darbo valstiečius prie kooperacijos formų. Pasak Gregorausko, marksizmo-leninizmo klasikai visada skyrė didelį dėmesį kooperacijai pereinamuoju laikotarpiu iš kapitalizmo į socializmą. Tokia buvo teorija, bet tikrovės vaizdas kitoks. Pokario metais ūkininkai skersavo į kooperatyvus. Štai keli pavyzdžiai. Per pirmąjį bolševikmetį vartotojų kooperatyvai turėjo apie 350,000 narių. Tai iš dalies todėl, kad kooperatyvai buvo paplitę nepriklausomybės metais, ir komunistams tik reikėjo perimti jų valdymą. Pokario metais padėtis buvo skirtinga. 1945-1948 metų laikotarpiu vartotojų kooperatyvai subūrė tik apie 180,000 narių, tai yra perpus mažiau negu 1941 m. (63:123).

1945 m. gegužės mėn. Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą dėl jų steigimo, bet partijos CK su dideliu nepasitenkinimu pripažino, kad 1946 m. sausio 1 d. Lietuvoje nebuvo nė vienos žemės ūkio kooperacijos draugijos (131:52-53). Šis valstiečių faktinis sabotavimas reikšmingas ir dėl to, kad kooperatyvai buvo reikalingi, nes daug ūkininkų neturėjo arklio ir turėjo jį išsinuomoti ar įsigyti sėjos ir arimo darbams.

1948 m. pradžioje 94.000 ūkininkų kiemų buvo be arklio (169:122,141,35:42). Matyti, kad ūkininkai ne be pagrindo būgštavo, kad jų įsteigimas bus tik pirmas kolūkių steigimo žingsnis. 1946 m. žemės ūkio kooperacijos draugijoms priklausė 11,704 valstiečių kiemų, 1949 m. pradžioje 54,269 kiemai, tai yra apie 13% visų ūkių (63:145). Pabrėžtina, kad

1947 m. balandžio mėn. partija priėmė nutarimą masiškai plėsti kooperatyvus ir buvo numačiusi, jog 1949 m. pradžioje ne 13%, bet 61% valstiečių ūkių priklausys draugijoms (63:142;74:54). Partija turėjo planų smarkiai praplėsti kooperatyvus 1949 m., bet jų atsisakė, kai nutarta prievarta steigti kolūkius. Dauguma žemės ūkio kooperatyvų pavirto kolūkiais.

Taigi net sovietinių autorių prielaidų nagrinėjimas rodo, kad ūkininkai laikėsi nuošaliai nuo valdžios planų, kad MTS labai mažai įdiegė naują techniką ir t.t. Lietuvoje nebuvo jokių objektyvių sąlygų kolūkių steigimui. Ūkininkai buvo prievarta į juos suvaryti. Net po formalaus kolūkio steigimo jie įvairiomis priemonėmis bandė neatsisakyti savo žemių bei kitos nuosavybės. Kai kurie kolūkiai nesuvisuomenino arklių, nesukūrė sėklos fondų, nesidalijo gamybos priemonėmis. Formaliai įsteigę kolūkį, jie gyveno kaip anksčiau. Ilgainiui valdžia šią praktiką sustabdė (171:118).

1949 m. lietuvių pasipriešinimas kolūkiams buvo palaužtas. Kai kurie išeivijos istorikai aiškina, kad tai tų metų trėmimų padarinys. Šiam teigimui negalima pritarti. Trėmimai turėjo vaidmenį, be abejo, kai kuriuos ūkininkus įbaugino ir paskatino stoti į kolūkius. Tačiau vien trėmimai negalėjo nulemti viso proceso. Juk 1948 m. gegužės mėn. trėmimai buvo platesnės apimties ir labiau taikomi ūkininkams negu 1949 m., o po jų nebuvo jokio masinio judėjimo steigti kolūkius. Tad reikia ieškoti gilesnių priežasčių. Jos buvo dvi: 1. valdžios nutarimas vartoti įvairias spaudimo priemones, ir 2. gyventojų nuovargis ir jėgų išsekimas.

Kartu su baudžiamaisiais būriais į kaimą keliaudavo agitatoriai iš miestų. Jie atvykdavo su iš anksto parengtu planu, kartais net numatę kokius asmenis paskirs pirmininkais, brigadininkais ir kitais pareigūnais. Dažnai būdavo sušaukiamas susirinkimas, iš kurio nebuvo leidžiama išeiti, nepasirašius prašymo stoti į kolūkį. Ir kitais būdais buvo mėginama palaužti užsispyrėlių valią. Valdžios pareigūnai pradėdavo ,,suvisuomeninimo” akciją, atimdami gyvulius ir kitus vertingesnius daiktus. Dar kitus nestojusius pasodindavo į daboklę (64:51-54).

Įsteigus kolūkį, spaudimas nestojusiems nesiliovė, gal net padidėjo. Nestojusiems ūkininkams žemės sklypai buvo skiriami 10-12 km. nuo gyvenamosios vietos. Jų asmeniniai pagalbiniai sklypai būdavo apkarpomi iki 0.15 ha, nors pagal įstatymą turėjo teisę į 0.60 ha dydžio sklypą. Kartais jiems nebuvo leidžiama nuimti savo derlių, arba nupjauti dobilus ir kitas žoles savo sklypuose. Būta atvejų, kai valdžia iš vadinamųjų pavienininkų tiesiog atėmė žemę ir atidavė kolūkiui (74:52-53). Ilgainiui žmogus suprasdavo, kad šį kartą, ne kaip kitais, valdžios spaudimas nesiliaus tol, kol jis įstos į kolūkį. O geriau į jį įstoti, valdžiai dar neatėmus gyvulių ir inventoriaus.

1946 m. Bet 1949 m. gyventojų jėgos buvo išsekusios, nes Lietuvoje karas ir neramumai jau tęsėsi beveik dešimtmetį. Visa tai tiek išvargino gyventojus, kad jų ryžtas priešintis nyko. Didėjo apatija ir nusivylimas, žmonės pasidavė likimo valiai. Šiuo metu sumažėjo ir partizanų skaičius. Vakarų pagalbos viltis nebeskatino kovoti. Nuostabu ne tai, kad 1949 m. pasipriešinimas kolūkiams taip staiga sužlugo, bet kad jis galėjo taip ilgai gyvuoti.

Pabrėžtina, kad kone aiškiausias prievartinio kolūkių steigimo pobūdžio įrodymas yra tai, kad nepraėjus nė trejiems metams, Lietuvos žemės ūkis visiškai sutriko. Kaip minėta antrame skyriuje, derlius buvo katastrofiškai mažas, kolūkiečiai nebuvo mokami už darbdienius, ir jie visas energijas skyrė savo privatiems sklypeliams, iš jų maitino savo šeimą. Už šią padėtį iš dalies atsakingi nekompetentingi kolūkių pirmininkai, bet ūkininkai dirbo, kuo galima mažiau kolūkiuose, tuo išreikšdami protestą prieš smurtą ir išnaudojimą.

1. 1949 m. pradžioje iš 1720 miestų, miestų rajonų ir apskričių komitetu narių tik 160 turėjo aukštąjį išsilavinimą ir dar 509 vidurini. Geriau išsilavinę dirbo miestuose, nors sudėtingesni klausimai iškildavo kaime. Padėtis greitai nepagerėjo. 1952 m. iš 2,666 miestų, miestų rajonų ir kaimiškųjų apskričių komiteto narių tik 222 turėjo aukštąjį, 260 nebaigtą aukštąjį ir 663 vidurinį išsilavinimą. Pirminių partinių organizacijų sekretoriai net buvo menkiau išsilavinę (108:178).

2. Apie šių tautų ištrėmimą ir kančias plačiai rašo iš Sovietų Sąjungos išvykęs istorikas A. Nekrich (129) ir Robert Conquest (39).

3. Pažymėtina ir tai, kad antroji mobilizacija gerokai praplėtė karo prievolininkų amžių. Registruotis turėjo visi vyrai gimę nuo 1894 iki 1926 m., tad negalima atmesti galimybės, kad šaukimas buvo vartojamas neoficialiam vyrų surašymui.

4. Saugumo siautėjimas aprašytas pogrindžio leidinyje Aušra (32). Šiuo reikalu pranešimą dar 1947 metais parengė partizanų Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo adjutantas (189).

6. Amnestija buvo skelbiama ir vėliau. Pavyzdžiui, 1947 metais, kai buvo paskelbtas įsakas, panaikinantis mirties bausmę (148:191). 1956 m. sausio 18 d. Tiesa paskelbė atsišaukimą ,,Apie besislepiančių asmenų grįžimą į normalų gyvenimą”, kuriame Valstybės saugumo komitetas pažadėjo leisti į normalų gyvenimą sugrįžti tiems, kurie išpažins savo kaltes (123:43-44).

7. Rašytojas V. Petkevičius nurodo šį principą: ,,Kas pirmas parašė skundą, tas ir teisus,” Šermukšnių lietus (140:223).

8. Pilnesnis ištremtų rašytojų ir kritikų sąrašas išspausdintas Perspektyvose, 1979, Nr. 11, p. 26.

9. Iš VLIKo pirmininko prelato M. Krupavičiaus 1949 m. spalio 3 d. pareiškimo Jungtinių Tautų organizacijai. Pranešimo ištraukos išspausdintos J. Prunskio Lietuva bolševikų okupacijoje (146:8).

10. Partizanų pranešimas išspausdintas BDPS UD Biuletenyje, 1948, Nr. 3, p. 4-7,

12. Svarbiausias žinių šaltinis apie trėmimus, ypač 1948 m., yra Dzūkijos partizanų pranešimas, parengtas Jurgio Krikščiūno-,,Rimvydo” ir persiųstas Vakaruose esančiam Juozui Lukšai. Pranešimas perspausdintas Augsburge leidžiamame laikraštyje Žiburiai, 1949 m. rugpjūčio 20 d.

15. Įvairūs administraciniai pertvarkymai bei kolūkio steigimai prisidėjo prie kaimo partizanų organizacijų sumažėjimo, bet lemiamą vaidmenį turėjo valymai (108:211).

16. Apskaičiavimas pagrįstas lentelėmis, išspausdintomis Gregorausko veikale (63:114) ir akademinėje istorijoje (111:118).

17. Vartojant kitus duomenis, gaunamas gerokai mažesnis ištremtųjų skaičius. Žemės komisijos duomenimis, iki 1948 m. pradžios 4,800 represuotų žmonių ūkiai buvo paimti į žemės fondą (174:100), o lapkričio 1 d. jau buvo konfiskuota 16,143 ūkiai (74:60). Taigi konfiskuotų ūkių skaičius padidėjo 11,300. Jeigu ištremta šeima vidutiniškai turėjo keturis narius, tai ištremta nemažiau kaip 45.000 žmonių.

18. Pagrindinės suvažiavimo kalbos ir diskusijos išspausdintos knygoje Už tarybinę lietuvių literatūrą (180). Suvažiavimą nuodugniai Aiduose nagrinėjo R. Lukošiūno slapyvardžiu pasirašęs autorius (114).

19. L. Truska nurodo, kad valstiečių žemvaldos šaltiniai yra gana prieštaringi. Pavyzdžiui, tos pačios žemės ūkio ministerijos duomenimis, 1946 m. didesnių kaip 20 ha ūkių buvo 35,700, o 1947 m. 22,600. Duomenys dėl mažesnių už 5 ha ūkius net labiau skiriasi. Truska aiškina, kad skirtingų surašymų rezultatus paveikė tikslas, dėl kurio buvo renkami duomenys. Be to, padėtis keitėsi ne metais, bet mėnesiais, net savaitėmis. Truska pripažįsta, kad nuo 1930 m. iki 1948 m. mažesnių negu 5 ha ūkių skaičius padidėjo, bet neigia, kad tai žemės ūkio reformos išdava. Pasak jo, 1944 m. sovietinės reformos išvakarėse dėl ūkio skaidymosi buvo daug daugiau šių mažų ūkių negu 1930 m. ir net 1940 m., o po 1944 m. jų skaičius mažėjo (175:64-69).

20. Traktorių skaičius Nepriklausomoje Lietuvoje nėra buržuazinių nacionalistų išmonė, nes jį nurodo pats pirmasis sekretorius P. Griškevičius knygoje TSRS tautų gretose (Vilnius, 1980, p. 78).

Pirmaisiais pokario metais komunistų demonologijoje šalia vadinamųjų buržuazinių nacionalistų vyraujant) vaidmenį turėjo „buožės”. Jei ne vieni, tai kiti buvo laikomi atsakingais už visas praeities ir dabarties negeroves. Atseit ,,buožės” buvo turtingesnieji ūkininkai, negailestingai išnaudoję savo vargingesnius kaimynus. Net žinomi rašytojai buvo įkinkyti į propagandos kampaniją prieš „buožes”. Antanas Vienuolis romane Puodžiūnkiemis ir Ieva Simonaitytė apysakoje Pikčiurnienė vaizdavo buožes. Bet nepaisant teigiamų šių knygų ir jų pagrindinių personažų įvertinimų, Jonas Puodžiūnas ir Bušė Pikčiurnienė yra lėkščios karikatūros. Ir Jonui Avyžiui nepasisekė įtikinamai pavaizduoti buožes. Malūnininkas Lapinas romane Kaimas kryžkelėje ir ūkininkas Keršis romane Sodybų tuštėjimo metas yra tarp jo mažiausiai pasisekusių personažų.

Kyla įtarimas, kad rašytojams nesisekė rašyti apie buožes, iš dalies dėl to, kad jų pažįstami turtingesnieji ūkininkai toli gražu neatitiko propagandos peršamo negailestingo baubo. Tai nereiškia, kad Lietuvos kaime nebuvo įvairių išnaudotoju ir kitų nesąžiningu žmonių, pasiryžusių pelnytis iš kitų nelaimių. Tokių žmonių būta, bet

nepriklausomybės metais dėl tarptautinės ūkio konjunktūros, pasaulio ūkio depresijos, kaimynų taikomų sankcijų Lietuva ir jos ūkininkai pergyveno vieną ekonominę krizę po kitos. Nukentėjo ir savanoriai-kūrėjai, naujakuriai ir stambūs ūkininkai, mėginę kapitaliniais įdėjimais padidinti ūkio pelningumą.

Lietuvos ūkių susiskirstymas pagal dydį mažai pasikeitė nepriklausomybės metais. Nors komunistų autoriai teigia, kad klasiniai skirtumai Lietuvos kaime didėjo, jų skelbiami duomenys to nepatvirtina. Neseniai išleistame kolektyviniame veikale pažymima, kad ir 50-100 ha ūkių, ir 30-50 ha ūkių skaičius sumažėjo nuo 1930 m. iki 1940 m., tad autoriai griebiasi šiaudo savo tezei įrodyti. Atseit nors 50-100 ha ūkių skaičius sumažėjo, jų vidutiniškas dydis ,,net kiek išaugo; 1930 m. — 65,63 ha, o 1940 m. — 66.39”, t.y. mažiau negu hektarą (193:160). Jei 1930 m. 30-100 ha ūkiai valdė 27% žemės, tai 1940 m. — tik 22%. Be to, ketvirtame dešimtmetyje ir didesnių, ir mažesnių ūkių rentabilumas buvo labai mažas, o kai kuriais metais net mažesni ūkiai buvo proporcingai pelningesni. Tame dešimtmetyje rentabilumas retai siekė net 3%, o bankų palūkanos buvo 5-9% (193:162-163;169:103). Skolintas kapitalas, į žemės ūkį įdėtas, nesiamortizavo.

Komunistai itin uoliai smerkė „buožės”, nors iki 1947 m. pabaigos ,,buožės” sąvoka nebuvo tiksliai apibrėžta. Aplamai buožiniais ūkiais buvo laikomi tie, iš kurių buvo paimta žemės, nors į ,.buožių” sąrašus patekdavo daug vidutinių ūkininkų, susiginčiję su vietos valdžia. 1947 m. gruodžio 12 d. Lietuvos komunistų partijos CK priėmė nutarimą, nustatantį buožių ūkio savybės. ,,Buožės” sąvoka liko labai plati. Antai buožiniais ūkiais tarp kitų buvo laikomi tie ūkiai, kurie

d. skolino kitiems ūkiams „vergoviškomis sąlygomis” darbo gyvulius, sėklas, žemės ūkio mašinas;

Tad nors pagrindinis buožinio ūkio požymis buvo darbininkų samdymas, į sąrašus pateko visi ūkininkai, investavę į žemės ūkio inventorių, tai yra bene visi pažangesni ūkininkai. Tai gana ironiška. Sovietinė valdžia laiko savo traktorius pažangos ženklu, o privatūs ūkininkai, juos įsigiję (ir kaip matėme, negavę iš jų didesnio pelno), buvo už tai baudžiami. Buožiniais ūkiais galėjo būti laikomi ir tie, kurie jau buvo sumažinti iki 5 ha, ir tie, kuriuose karo metu dirbo rusų karo belaisviai ir dėl to nemirė badu vokiečių rankose.

Aptarimas yra vienas dalykas, o tikrovė — kitas, įtraukimas į buožių sąrašus dažnai buvo savavališkas sprendimas ir pirmas žingsnis į ištrėmimą. Užuot nuolat mažėjęs, buožių skaičius ne kartą padidėdavo, ne tiek finansų ministerijos statistikoje, kiek apskričių partijos ir vykdomųjų komitetų sąrašuose, ypač prieš trėmimus. Dėl aukštų žemės ūkio mokesčių ir privalomųjų pristatymų bei per žemės reformą atimtų žemių 1947 m. pabaigoje neturėjo būti likę bet kiek buožių. Kolektyviniame veikale Spalio revoliucijos keliu L. Truska savo straipsnyje rašė, kad tuo metu „tebuvo likę buožių likučiai, kurių ekonominis vaidmuo jau buvo nereikšmingas.” Tai lyg patvirtintų ši lentelė, sudaryta pagal Finansų ministerijos duomenis.

Kaip matyti iš apdėjimų mokesčiais, šie buožiniai ūkiai nebuvo dideli. Juk 1947 m. 500 rublių mokestį mokėdavo 13-16 ha ūkiai, o 1948 m. 1250 rublių mokestį mokėdavo apytikriai 16 ha ūkiai (63:134; 174:62).

liepos mėn. iki 1950 m. liepos mėn. jų skaičius sumažėjo septyniais tūkstančiais. Bet tame laikotarpyje gal keturis ar penkis kartus daugiau šeimų buvo apkaltintos esą buožėmis ir ištremtos iš Lietuvos ar išmestos iš kolūkių be savo nuosavybės grąžinimo. Kaip tai įvyko? Reikia prisiminti, kad vykdomieji komitetai ūkius į buožių sąrašą įtraukdavo ne tiek pagal ūkio dydį ar partijos paskelbtus kriterijus, kiek pagal ,,individualią atranką” (169:122,143). Antra, visada buvo galima sąrašus papildyti. Po 1948 m. trėmimų, per kuriuos buvo išvežta ne mažiau 11,000 šeimų, Lietuvoje neturėjo likti nė vienos buožių šeimos. Bet M. Gregorauskas pažymi, kad 1948 m. buvo ,,įvykdyta dar griežtesnė buožinių ūkių registracija. Išdavoje, nežiūrint to, kad 1948 m. dalis buožinių ūkių buvo likviduota, 1948 m. jų sąrašinis skaičius nesumažėjo” (63:139). Kitas sovietinis istorikas A. Jefremenka irgi pažymi, kad 1948 m. „dalis buožių ūkių buvo konfiskuota ... iš respublikos buvo iškeliamos buožių šeimos” (74:61).

Dainavos partizanų pranešime rašoma, kad 1949 m. kovo mėn. trėmimai neprilygo 1948 m. gegužės išvežimams. Bet sovietiniai istorikai primygtinai pabrėžia 1949 m. trėmimų apimtį, teigdami kad tais metais valdžia ,,ėmės griežtų represijos priemonių” (63:183), „tiesiogiai eksproprijuojant ir iškeliant buožių šeimas” (74:63). Tarkime, kad ištremta gal 8,000 ūkininkų šeimų. Bet, kaip ir 1948 m. buožinių ūkių skaičius sumažėjo tik 3,000. Per 11,000 ūkininkų kiemų buvo pašalinta iš kolūkių 1948-1951 m., dauguma jų po 1949 m. liepos mėn. ir dauguma kaip buožių (63:182-183). Be to, valdžios nemalonėn patekę ūkininkai buvo apkraunami vis didesniais mokesčiais, kurių nepajėgė išmokėti. 1949 m. valdžia paėmė iš jų likusį žemės ūkio inventorių, darbinius gyvulius, pastatus bei pasėlius, vertus 9.3 milijono rublių (131:108). Jei tuo metu buvo tik 2,291 buožinių ūkių, tai vidutiniškai iš kiekvieno ,,buožės” buvo paimta nuosavybės už 4,000 rublių.

Bet po trėmimų, pašalinimų iš kolūkių, turto atėmimo Finansų ministerijos sąrašuose nuo 1949 m. iki 1950 m. buožių skaičius sumažėjo vos dviem šimtais. Nėra daug abejonių, kad 1950 m. sąrašuose išvardinti ūkininkai nebuvo tie patys, su kuriais valdžia susidorojo 1949 m., bet tie, kurie vis nepasidavė spaudimui įstoti į kolūkius. Jie nebuvo jokie išnaudotojai ir turbūt gyveno labai vargingai.

Partizanų kovos nebuvo vienalytis reiškinys. Nors galutinis partizanų tikslas formaliai nekito, jų taktika, veikimo būdai, net šalutiniai siekiai keisdavosi pagal laiko ir sąlygų reikalavimus. Pasikeitimai buvo įvairūs. Vieni labiau priklausė nuo metų laiko, o kiti atspindėdavo gilesnes permainas partizanų veikime. Bene kiekvieną žiemą partizanų veikimas atslūgdavo, išskyrus prieš rinkimus, kai jie užsiimdavo priešrinkimine veikla ir kitaip stengėsi sužlugdyti rinkimus. Pavasarį jie darydavosi aktyvesni, iš bunkerių ir kitų slėptuvių persikeldavo gyventi stovyklose miške. Veikla ypač sustiprėdavo spalio ir lapkričio mėnesiais, kai buvo rengiamasi žiemai ir dažniau vykdavo karo lauko teismai.

Ne visi pakeitimai buvo sezoniniai. Vyko ir ilgalaikės permainos, partizanams stengiantis prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Savaime aišku, šie pasikeitimai nevyko tuo pačiu laiku visose partizanų apygardose, iš dalies dėl to, kad partizanų karinis pajėgumas ir jų ryšiai su vadovaujančiais organais nebuvo tie patys, iš dalies dėl to, kad valdžios kontrpriemonės taip pat skyrėsi. Vis dėlto partizanų pasipriešinimą galima suskirstyti į tris pagrindinius tarpsnius, atsižvelgiant į kasdieninės partizanų veiklos pobūdį. Būtų galima vartoti ir kitus klasifikavimo kriterijus, pavyzdžiui, kiek pasiekta sukuriant vieningą vadovybę. Tačiau svarbu nemaišyti skirtingų kriterijų, ypač jei kriterijai taikomi skirtingiems partizanų sluoksniams. Susivienijimu rūpinosi rinktinių ir apygardų vadai, ir nors ilgainiui susivienijimas paveikė ir mažesnių dalinių veikimą, eilinis partizanas mažai žinojo apie savo vadų planus, kurie neturėjo didesnio vaidmens jo kasdieninėje veikloje.

Partizanų pasipriešinimas perėjo tris tarpsnius; pirmasis, trukęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale.

Įvairiais atžvilgiais pirmasis laikotarpis buvo sudėtingiausias, kupinas priešingybių, gana nepastovus. Bene visose Lietuvos dalyse stichiškai steigėsi kovos būriai, tačiau tuo pačiu metu antinacinės rezistencijos organizacijos, ypač Lietuvos laisvės armija (LLA), tebeveikė ir mėgino suvienyti pasipriešinimą. Vieni partizanai pirmosiomis antrosios okupacijos dienomis išėjo į mišką, kiti, tarp jų nemaža būsimų vadų, mėgino gyventi legaliai, nors dažnai tokioje vietoje, kur buvo nepažįstami. Poveikį turėjo ir karo pabaiga. Tada kai kurie partizanų būriai, pasinaudoję valdžios amnestija, legalizavosi. Kitiems karo galas buvo paskata stoti į partizanus. Šis laikotarpis yra ypatingas ir tuo, kad šiuo metu buvo susitelkę itin dideli kovotojų būriai, kartais net daugiau už penkis šimtus vyrų, kurie įsitvirtindavo kuriame nors miške, drąsiai žygiuodavo po kaimus, nebijodavo susirėmimų net su didesniais kariuomenės daliniais. Partizanai dažnai užpuldinėdavo ir užimdavo miestelius, įspėdavo ar sunaikindavo vietos komunistus. Kovai su partizanais iš Sovietų Sąjungos buvo atsiųsta nemaža NKVD divizijų, buvo plačiai vartojami kariuomenės daliniai ir garnizonai. Paaiškėjus, kad artimiausiu laiku Vakarai ultimatyviai nereikalaus, kad Sovietų Sąjunga pasitrauktų iš užimtų teritorijų Rytų Europoje ir kad šitoks drąsus ir atviras stojimas į kovą su gausesniu priešu labai brangiai kainuoja kovotojų gyvybėmis, 1946 m. pavasarį partizanų vadai nutarė pakeisti savo taktiką ir vengti nereikalingų mūšių.

Nuo 1946 m. pavasario iki 1948 m. pabaigos partizanų veikimas pasikeitė. Kovos būriai veikė atsargiau, nepuldavo NKVD dalinių ar miestų. Jie taupė jėgas, kurias laikė reikalingomis Nepriklausomos Lietuvos atkūrimui. Partizanai toliau veikė, bet daugiau dėmesio skyrė vietos valdžios rėmėjų drausminimui, siekė stabdyti kai kuriuos komunistų organizuojamus pertvarkymus, mėgino tautoje išlaikyti gyvą laisvės viltį. Partizanai gerokai pagerino tarpusavio ryšius. Jų kovinis pajėgumas dar buvo didelis: reikalui esant, jie galėdavo sutelkti daugiau kovotojų ir pulti stambesnius objektus. Šiame laikotarpyje partizanų sąjūdis tebebuvo stiprus.

1949 m. partizanų jėgos pradėjo išsekti. Pavargo ir visa tauta po beveik dešimtmečio neramumų ir labai nenormalių sąlygų. Vis dėlto partizanai išlaikė, nors gerokai sumažėjusius, kovos branduolius. Tarpusavio ryšiai neiširo. 1950 m. partizanai smarkiai sumažino represijas, taikomas valdžios pareigūnams ir įtariamiems išdavikams. Vis daugiau dalinių buvo sunaikinta daugiausia dėl to, kad vis daugiau šnipų ir provokatorių įsibrovė į partizanų gretas. 1953 m. pradžioje partizanų mažai bebuvo, nors atskiri daliniai Žemaitijoje ir kitur dar slapstėsi miškuose.

Pabrėžtina, kad nėra tiek pat paskelbtos medžiagos apie visus partizanų kovų tarpsnius. Savo atsiminimuose Lukša rašė daugiausia apie 1946-1947 m. Komunistai itin daug paskelbė apie 1944-1946 metų įvykius ir apie paskutines partizanų veikimo dienas. Vargu ar tai atsitiktinumas. Skelbiami duomenys apie pirmuosius pasipriešinimo metus, norint pabrėžti desantininkų ir LLA vaidmenį partizanų organizavime ir tuo būdu paneigti partizanų kūrimosi stichiškumą. Daugiau rašoma ir apie paskutinius partizanus, nes jų veikimas labiau atitinka komunistų aiškinimus, kad partizanai buvo lyg vieniši vilkai, slankiojantys po miškus, ieškodami aukų, kovodami dėl visai nerealaus tikslo. Šiame skyriuje partizanų veiklos tarpsnių aptarimai atspindės medžiagos nevienodumą.

Pirmieji partizanų būriai steigėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui. Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingosiose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Tačiau Kazlų Rūdos girioje, kur vėliau labai išsiplėtė partizanų veikimas, nebuvo daug partizanų iki 1945 m. pavasario. Skersai Nemuno gerokai mažesnį Birbiliškės mišką greitai užvaldė didelis partizanų junginys.

Iš komunistų partizanų atsiminimų gana aišku, kad pasipriešinimas komunistų valdžiai buvo stichiškas ir itin plačios apimties. Daug paprastų žmonių labai bijojo grįžtančių komunistų, slapstėsi, nemiegodavo namie, viešumoje nesirodė. Utenoje žmonės buvo taip įbauginti, kad reikėjo paskatinti gyventojus grįžti į savo namus (30:149). Daugelis šių žmonių netrukus sugrįžo į savo namus, bet kiti nuo pat pirmųjų dienų ginklu priešinosi komunistams. Atsiminimuose Prieblanda prisidengus Alfonsas Kairelis rašo, kad jau spalio mėnesį Rokiškio rajone, Svėdasų, Juodupės, Panemunėlės valsčiuose veikė partizanai, kurių nurodymus vykdydavo nemaža vietos gyventojų (85:394-396). Komunistų paskirti pareigūnai buvo gana neveiksmingi. Stasys Apyvala knygoje Sakalai broleliai pažymi, kad partizanai tuojau pradėjo veikti Švenčionių apskrityje ir kad dalis jo komunistų partizanų būriui priklausančių žmonių žuvo kovose su partizanais (17:270). Kas vyko rytų Lietuvoje, vyko ir vakarų ir pietų srityse. Rugsėjo pabaigoje Marijampolės apskrityje pradėjo veikti pirmieji partizanų būriai (128:260). Pasipriešinimas buvo ypač stiprus Dzūkijoje. Sovietinis partizanas Jonas Olekas atsiminimų knygoje Neramios naktys teigia, kad, artėjant frontui, gyventojai tarėsi, ką daryti, iš anksto rengėsi kovoti. Sovietiniai partizanai ir komunistų pareigūnai skubėjo rinkti vokiečių paliktus ginklus, šaudmenis ir kitą karo techniką, nes jie žinojo, kad „neišvengiamai susikurs nacionalistinis pogrindis. Į tuos miškus, iš kurių mes neseniai išėjome, ateis kiti, mūsų priešai” (p.234). Olekas neklydo. 1945 m. sausio pradžioje partizanų vadas Bradauskas vadovavo trims būriams.

Žemaičiai irgi greitai perėjo į ginkluotą pasipriešinimą, net tuo metu, kai Raudonoji armija dar nebuvo vokiečius išvariusi iš Klaipėdos. 1944 m. pabaigoje Mažeikių rajone jau veikė partizanų Alkos rinktinė. Stiprus pasipriešinimas reiškėsi Tauragės miške. Gaurės valsčiuje, kur pirmiesiems būriams vadovavo Antanas Jonikas, Antanas Mockus ir J. Strainis (127:41). Birbiliškės miške susitelkė iki 500 partizanų, kurie iškasė apkasus, pastatė bunkerius ir žemines, surinko daug ginklų ir šaudmenų, faktiškai valdė apylinkę. Bet jų veikla buvo per daug atvira, ir 1945 m. sausio pabaigoje dideli Raudonosios armijos daliniai apsupo mišką, jį nuodugniai ,,iššukavo” ir didesnę partizanu dalį sunaikino.¹

Net etnografiškai mišriuose rajonuose greitai steigėsi partizanai. Trakų ir Kaišiadorių rajonuose veikė dideli kovos būriai, kurių dalis vėliau įsijungė į Didžiosios Kovos rinktinę. Pasak Lukšos, bene gausiausi daliniai susitelkė šiaurės rytų Lietuvos miškuose, kurie tęsėsi nuo Vilniaus iki Naručio ežero. Viename mūšyje kovojo net 800 asmenų partizanų dalinys, kuris buvo priverstas pasitraukti į Gudiją (1:102).

Šiame pirmajame partizanų pasipriešinimo etape, ypač iki 1945 m. rudens, kovos junginiai buvo ypač dideli ir itin drąsiai, gal net neapgalvotai, veikė. Nemaža Lietuvos kaimų partizanai valdė ne tik naktį, bet ir dieną, bent ta prasme, kad jie ir dienos metu atvirai žygiuodavo po apylinkes. Nors nėra tikslių duomenų, atrodytų, kad šiuo metu partizanai daug dažniau užpuldinėjo komunistų būstines ir miesteliuose, ir kaimuose, dažniau rengdavo pasalas NKVD daliniams ir stribams negu bet kuriuo kitu laiku.

Nesunku suprasti, kodėl būtent šiuo metu partizanai taip atvirai veikė. Nemažą vaidmenį turėjo viltis, kad komunistai bus greitai išvyti. Norėdami išvengti mobilizacijos ir represijų, vyrai slapstydavosi miškuose ir kartais nesąmoningai ir laipsniškai įsijungdavo į partizanus. Kiti dalyvaudavo tik vienoje ar kitoje akcijoje, kai reikėdavo daugiau kovotojų. Iki karo pabaigos komunistų vadovybei partizanų nuslopinimas buvo svarbus, bet ne pirmaeilis uždavinys. Mobilizacija į Raudonąją armiją, maisto ir kitų reikmenų tiekimas jai, kariniams reikalams reikalingas pramonės atkūrimas labiau rūpėjo Maskvai. Be to, vietos komunistai nebuvo įsitvirtinę kaime. Saugumas nebuvo atstatęs šnipų ir informatorių tinklo. Tarp kaimynų nebuvo daug įtarumo, nepasitikėjimo vienų kitais ar išdavystės baimės. Tad ūkininkas galėjo trumpam laikui ar specifiniam žygiui prisidėti prie partizanų, atvirai pasirodyti su ginklu, nebijodamas arešto ar įskundimo saugumui. Ne tik partizanams, bet ir paprastiems gyventojams suėmimo pavojus buvo mažesnis, tad ir jie atviriau rėmė kovotojus, kurie apgindavo juos nuo plėšikų, nedrausmingų raudonarmiečių ir paruošų agentų. Tuo metu partizanai buvo laikomi Lietuvos kariuomenės tęsiniu, jų žygius gaubė mistika, o tai pritraukė jaunimą.

Sunkiau suprasti, kodėl partizanai taip dažnai užpuldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. Užpulti miestą ar bažnytkaimį buvo rizikinga. Net sėkmingai ir be didesnių nuostolių jį užėmus, visada buvo didelis pavojus, kad pasitraukiantį partizanų dalinį užklups kariuomenės dalinys. Pažymėtina, kad net Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, kai vokiečiai visą dėmesį skyrė kovai su Raudonąja armija ir Lietuvoje laikė tik nereikšmingus policijos batalionus, sovietiniai partizanai vengdavo kovų su didesniais vokiečių būriais, retai puldavo miestelius. Lietuvos partizanai dažnai vykdė šitokius puolimus. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą (85:395). 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio miestelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistu ir ,.liaudies gynėju” (5:173,193-195).² Užpuolimas partizanams brangiai kainavo, nes kitą dieną juos užklupo kariuomenė ir smarkiai sumušė. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų (3:209).

Rytų Aukštaitijoje 1945 m. balandžio-gegužės mėn. partizanai sunaikino keletą MTS (mašinų traktorių stočių) ir MANP (mašinų ir arklių nuomojimo punktų) Molėtų ir Utenos rajonuose (171:92). 1945 m. Krinicko vadovaujami partizanų būriai, veikę Švenčionių ir Utenos apskrityse, puolė Mildūnų kaimą (96:118). O 1944 m. spalio mėn. pradžioje prieš komunistų šventes partizanai įsiveržė į Videniškių kaimą Molėtų rajone (161:6).

Ypač daug partizanų būrių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius (1:104), Keli Antano Birbilo-,.Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus (4:62). Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, „ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,liaudies gynėjų’ būrius” (4:56).

Daugiau į pietus Trakų, Kaišiadorių ir Ukmergės rajonuose dar 1944 m. susitelkė dideli kovotojų būriai. 1945 m. pradžioje J. Daskevičiaus ir A. Šiškaus vadovaujami partizanai užpuolė Širvintų apskrities Labūnavos kaimą (100:23). Ukmergės apskrityje veikę partizanai 1945 m. vasario mėn. nukovė 8 Musninkų valsčiaus stribus, o balandžio mėnesį nesėkmingai mėgino užimti Musninkų valsčiaus centrą (88:82). Būta ir kitų nesėkmių. 1945 m. sausio mėn. Ukmergės apskrityje Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės daliniai sumušė kpt. Krištaponio vadovaujamus būrius (3:182), netrukus po to surado ir sunaikino Didžiosios Kovos rinktinės būstinę Čiobiškyj (3:177).

Neatsiliko Dzūkijos partizanai, kurie itin dažnai puldinėjo miestelius ir kariuomenės dalinius. 1945 m. vasario mėn. Onuškio valsčiaus Meškučių kaime vyko vietos partizanų būrių susirinkimas, tad tuo metu kaime buvo 160-180 partizanų, kurie užpuolė Raudonosios armijos dalinį (6:79). 1945 m. vasario 13 d. apie 200 partizanų užpuolė Šventežerį (148:197). 1945 m. balandžio mėn. „Šerno” būrys apšaudė Rudnią, iš kalėjimo paleido suimtuosius (6:120). Tais metais gruodžio 15 d. vidudienį Ramanausko vadovaujami Merkio rinktinės kovotojai, kitų būrių remiami, iš dviejų pusių apsupo Merkinę, padegė vykdomojo komiteto pastatą, pasiėmė visose miestelio įstaigose rastas rašomąsias mašinėles, net spėjo tarti žodį gimnazijos mokytojams ir mokiniams (96:55). Kitą dieną partizanai užpuolė Perloją (6:121). 1945 m. žiemą partizanai užpuolė Ūdriją, o po kelių savaičių jų 80 asmenų būrys įsiveržė į Miroslavą, sušaudė apie 20 ,,liaudies gynėjų” ir aktyvistų (6:29-40). Būdavo susirėmimų su stambiais kariuomenės daliniais. 1945 m. gegužės mėnesį Kalniškių miške 80 partizanų, vadovaujamų Lakūno, apsupo dešimt kartų didesnes NKVD pajėgas, atžygiavusias iš Simno. Dauguma partizanų žuvo, nors enkavedistų nuostoliai buvo gerokai didesni (1:100). Sausio mėnesį Veiverių valsčiaus ribose ties Girininkais Antraisiais apie 50 partizanu užpuolė keli šimtai bolševikų. Žuvo partizanų vadas Arlauskas, bet daugeliui partizanų pasisekė prasiveržti pro apsupimo žiedus (1:101).

Suvalkijoje ir dešiniojo Nemuno kranto apylinkėse partizanai irgi veiksmingai reiškėsi. Šilavoto valsčiuje, kur daug miškų, partizanų veikla tiek išsivystė, kad žmonės pradėjo jį vadinti septyniolikta respublika (194:50). Vietos partizanai kelis kartus puolė Šilavoto miestelį. 1945 m. sausio viduryje Geležinio Vilko pulko partizanai netolimame kaime išsklaidė, sumušė stribus, įžygiavo į miestelį, sudegino dokumentus ir pasitraukė. Antroje vasario mėnesio pusėje partizanai vėl užėmė miestą, nors stribai, sustiprinti iš kitur atvykusiais papildomais daliniais, išsilaikė mūriniame pastate (1:86-87). 1945 m. žiemą 80 partizanų užpuolė Marijampolės apskrities Gudelių miestą (6:37-38). Gegužės mėnesį Vytauto Gavėno-„Vampyro” vadovaujami partizanai.

kurie vėliau sudarė Tauro apygardos Vytauto rinktinės branduolį, kelis kartus įsiveržė į Keturvalakius (3:207). Palių pelkėse įsitvirtinusius partizanus NKVD daliniai puolė net mažomis patrankomis (1:92). Didesni mūšiai įvyko prie Nemuno Paverkniuose, Kazlų Rūdos pakraštyje prie Gerčių ir kitur, kovotojai įsiverždavo į Prienus ir kitus miestelius, apšaudydavo valdžios įstaigų pastatus (1:97-101).

Žemaitijoje partizanai pradėjo veikti vėliau negu kitose Lietuvos dalyse. Čia vokiečiai ilgiausiai išsilaikė. Klaipėda pateko į komunistų rankas tik 1945 m. sausio pabaigoje, tai yra pusmečiui praėjus po Vilniaus užėmimo. Todėl stambūs Raudonosios armijos daliniai laikėsi Žemaitijoje, o užfrontėje išsidėstė ir fronto NKVD daliniai, užtikrindami tiekimą kariuomenei, kovodami su nesuspėjusiais pasitraukti vokiečių kareiviais ir desantininkais. Šiek tiek toliau nuo fronto miškuose telkėsi partizanai. 1944 m. pabaigoje Mažeikių rajone jau veikė Alkos rinktinė. Kaip minėta, Birbiliškės miške įsitvirtino šimtai partizanų. Tauragės, Jurbarko, Raseinių rajonuose greitai susibūrė nemaža laisvės kovotojų. Gaudento Kisieliaus vadovaujami partizanai 1945 m. lapkričio 10 d. užpuolė Gaurę (127:42), kitą naktį Girdžius, kur prieštankine mina susprogdino stribų pastato kampą ir juos apšaudė (9:140-202). Kaip Pietų Lietuvoje, taip ir Žemaitijoje partizanai, užėmę miestelį, sunaikindavo partijos ir valdžios įstaigų dokumentus, kad pareigūnai nežinotų, kas savo mokesčius užmokėjęs ir prievoles pristatęs. Partizanai taip pat paimdavo visas rašomąsias mašinėles, kurios buvo labai reikalingos partizanų štabams, bet dėl to labai griežtai buvo sovietinio saugumo kontroliuojamos. 1945 m. gegužės mėnesį apie 60 partizanų įsiveržė į Seredžiaus miestelį, apsupo karinę įgulą, kad kareiviai negalėtų ateiti į pagalbą saugumo ir milicijos darbuotojams, kai jie bus užpulti. Nutraukę ryšius tarp įgulos ir saugumiečių, partizanai nukovė 11 ,,liaudies gynėjų”. Tie patys ,,Velnio” vadovaujami partizanai rudenį užpuolė Veliuoną, bet susirėmimo metu mirtinai buvo sužeistas pats vadas (9:152-54). Dar 1944 m. naktį iš gruodžio 4 į 5 d. partizanai užpuolė Girkalnio miestelį Raseinių apskrityje (9:162). Betygalos valsčiuje partizanai dažnai rengdavo pasalas vietos „liaudies gynėjams”. Vien tik 1945 m. žuvo bent 18 stribų.³

Savo drąsa partizanai laimėjo gyventojų, ypač jaunimo, paramą ir užsitikrino, kad jų pėdomis eis kiti. Bet šitokia veikla suteikė komunistams progos išaiškinti partizanų būrių laikymosi vietoves, parengti pasalas, netikėtai užklupti stambesnius dalinius. Sovietinių archyvų duomenimis, iki 1944 m. gruodžio 25 d. komunistams pasisekė sunaikinti 188 vadinamųjų nacionalistų grupes, įskaitant ir lenkų (148:140). O iki 1945 m. gruodžio mėn. — net 839 ginkluotas grupes. Be abejo, rengdamas šią statistiką, sovietinis saugumas nesikuklino. Dalis neva sunaikintų būrių veikė ir toliau, o keli ūkininkai, pas kuriuos buvo rasta paslėptų ginklų, uolaus saugumiečio akimis sudarė ginkluotą grupę. Vis dėlto statistika rodo, kad partizaninis judėjimas pirmaisiais metais buvo masinis reiškinys ir kad nuostoliai buvo labai dideli.

Nors partizanų karas jau buvo tvirtai įsiliepsnojęs ir apėmęs visą Lietuvą, 1945 m. pavasarį daugeliui partizanų ir būsimų partizanų reikėjo apsispręsti dėl savo tolesnės veiklos. Vieni vyrai buvo įsijungę į partizanus, norėdami išvengti mobilizacijos ir tikėdami greitu komunistų sužlugimu. Tačiau kai Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945 m. gegužės 8 d., pasidarė aišku, kad vokiečiai nebesugrįš ir kad jau beveik metus komunistų okupuota Lietuva dar kurį laiką liks jų valdžioje. Vokietijos pralaimėjimas dalį partizanų paskatino pergalvoti savo ankstesnį nutarimą ir pasinaudoti valdžios skelbiamomis amnestijomis legalizuotis. Bet buvo daug vyrų, iki šiol legaliai gyvenusių, kurie nutarė išeiti partizanauti. Dalis jų būgštavo dėl didėjančio suėmimo pavojaus, nes saugumas, per metus surinkęs daug žinių ir užverbavęs naujus agentus, vis labiau siautėjo. Dar kiti, norėję šaltai įvertinti įvykių raidą ir praleidę pirmąją partizanų kovų žiemą gyvendami legaliai, jautė, kad nebegali stovėti nuošaliai ir kad reikia išeiti kovoti. Tad 1945 m. pavasarį įvyko savotiška takoskyra. Vieni vyrai išėjo iš miško, kiti į jį pasitraukė.

Atrodytų, kad nemaža partizanų nutarė formaliai legalizuotis pagal amnestijos sąlygas. Jie turėjo saugume registruotis, išpažinti savo kaltę ir atiduoti ginklus. Dar kiti, ne visai pasitikėdami valdžios pažadais, paliko savo būrius ir tyliai mėgino įsijungti į normalų gyvenimą. Pirmoji amnestija buvo paskelbta 1945 m. vasario 9 d. po Lietuvos TSR vyriausybės kreipimosi „j lietuvių tautą”. Amnestija buvo patvirtinta 1945 m. birželio 3 d. ir dar 1947 m., kai Sovietų Sąjungos Aukščiausioji taryba, panaikindama mirties bausmę, patvirtino amnestiją Lietuvoje (148:191-194). Karui pasibaigus, partizanų vadovybė nusprendė nedrausti partizanams registruotis, nors ir nepasitikėjo valdžios pažadais ir nujautė, kad jų nesilaikys. Kai kurie partizanai jau buvo tvirtai nusprendę išeiti iš miško. Be to, tuo metu jau buvo per daug partizanų numatytiems uždaviniams vykdyti, ir nereikalingų kovotojų išlaikymas tik apsunkino partizanų rėmėjus. Partizanų vadovybė Suvalkijoje leido kiekvienam kovotojui apsispręsti, bet išėjusius kovotojus tuojau išjungė iš organizacijos, kad tardymo metu negalėtų kitų išduoti. Balbieriškių partizanų vadas Kazys Degutis-,,Raginis” nurodė likusiems partizanams apsistoti naujuose miško rajonuose, kad išvengtų legalizavusiųjų išdavysčių (6:46). Keliais atvejais gana didelis partizanų nuošimtis pasinaudodavo amnestija. Taip įvyko Varėnos rajono „Rugio” vadovaujamame būryje.

„Rugys” įsakė likusiems partizanams išsiskirstyti ir slapstytis mažomis grupėmis, bet su juo palaikyti ryšius (6:97). Legalizuojantys partizanai savo geresnius ginklus dažnai iškeisdavo į prastesnius, kad likusieji būtų geriau apsiginklavę (1:120-121).

Būta atvejų, kad kartais iš miško išeidavo gana stambūs daliniai. Komunistų autoriai nurodo, kad 1945 m. pradžioje Raseinių apskrityje legalizavosi 45 kovotojai su savo vadu Vaiteliu, o Utenos apskrityje 84 partizanai su vadu Velučiu. Teigiama, kad per vieną mėnesį saugume registravosi 165 žmonės Kėdainių apskrityje ir 40 kovotojų Rokiškio apskrityje (20:68).

Reikia manyti, kad nemaža partizanų legalizavosi. Bet jų gretas greitai papildė nauji žmonės, vengiantys valdžios represijų. Būdingas būsimo Tauro apygardos vado aviacijos majoro J. Drungos-,,Mykolo Jono” likimas. Jis Kaune legaliai gyveno iki 1945 m. birželio mėnesio, kada saugumas susekė, kad jis vokiečių okupacijos metais dirbo Lietuvių fronte Kauno apskrityje. Kadangi tuo metu saugumas jau buvo pradėjęs areštuoti buvusius antinacinės rezistencijos narius, Drunga pasitraukė į mišką (1:118). Abu būsimieji vyriausieji partizanų vadai išėjo partizanauti 1945 m. pavasarį. Jonas Žemaitis-,.Vytautas” galutinai perėjo į ginkluotą pasipriešinimą birželio 2 d., nors ir anksčiau turėjo ryšius su partizanais (9:207). Adolfas Ramanauskas-,, Vanagas”, lydimas Dzūkijos partizanų vado Antano Kulikausko-„Dak-taro”, įsijungė į partizanus balandžio 25 d. Majoras Jonas Semaška ir paskutinysis ,.Žemaičių” apygardos vadas Vladas Montvydas-,,Žemaitis” įstojo į partizanus dar vėliau. Jiems pačioje karo pabaigoje pasisekė pasitraukti iš vokiečių kariuomenės dalinių apsupimo Kurše (84:4).

1945 m. dar nebuvo bendros partizanų vadovybės. Atskiri būriai veikė savo nuožiūra apibrėžtoje ir palyginti mažoje teritorijoje. Jie palaikė ryšius su kaimyniniais partizanų daliniais, vieni kitus kviesdavo dalyvauti didesnio masto operacijose, o po jų greitai grįždavo į įprastas veikimo vietas. Susitelkusiems didesniems partizanų būriams vis grėsė pavojus būti apsuptiems kariuomenės dalinių, kurie, ne kaip partizanai, galėdavo susilaukti paramos. Nors buvo vengiama atvirų kautynių su kariuomene, partizanai puldinėdavo ir mėgindavo sunaikinti NKVD pajėgas. Ne mažiau jėgų buvo skiriama vietos komunistų veiklos žlugdymui, siekiant neleisti jiems labiau įsitvirtinti ir per daug pakeisti esamą tvarką (1:79-80).

Yra pagrindo manyti, kad 1945 m. pavasarį buvo susitelkę daugiau partizanų negu bet kada vėliau. J. Lukša pamini, kad balandžio mėnesį buvo net 30,000 partizanų. Šis skaičius atrodo šiek tiek perdėtas. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės sudėtis taikos metais buvo apie 22,000-28,000 karių, tai yra mažiau negu Lukšos minimas partizanų skaičius. Trisdešimčiai tūkstančių vyrų būtų buvę sunkiai įmanoma pasislėpti nemiškingoje Lietuvoje, o nuo karo nukentėjusieji ūkininkai vargu ar būtų galėję išlaikyti tiek ,,nedarbingų žmonių”, ypač tuo metu, kai komunistų prievolės buvo aukštos ir labai uoliai renkamos. Jeigu Lukšos nurodytas partizanų skaičius tikslus, tai reikštų, kad būsimos Tauro apygardos veikimo teritorijoje turėjo būti daugiau negu 5,000 partizanų. Abejotina, kad apygarda bet kada turėjo tiek daug kovotojų. Vargu ar po 1945 metų bent viena iš keturių (vėliau šešių) apygardos rinktinių būtų sutelkusi daugiau negu 600 kovotojų. 1946 m. žiemą Lukša aplankė septynias Geležinio Vilko rinktinės kuopas, iš kurių pati didžiausia „Ainio” turėjo 150 partizanų (1:180), o mažiausia ,,Tabokiaus” kuopa turėjo tik 12 kovotojų (1:160).

Trisdešimties tūkstančių partizanų skaičius, net jei koks trečdalis jų netrukus legalizavosi, sunkiai suderinamas su partizanų mirtingumu. Yra pagrindo manyti, kad aktyvus partizanavimas (tai yra iki partizano mirties, arešto ir, gerokai rečiau, pasitraukimo iš kovotojų) buvo kokie dveji metai, gal net truputį mažiau. Tai reikštų, kad iki 1947 m. žuvo arba pateko nelaisvėn apie 20,000 partizanų, nors kritusiųjų vietas perėmė kiti. Nei Lukšos atsiminimuose, nei suimtųjų partizanų parodymuose, nei komunistų šaltiniuose nėra jokių užuominų apie šitokio masto nuostolius, kurių partizanai jokiu būdu nebūtų galėję pakelti. Per pirmuosius Tauro apygardos metus žuvo 72 Geležinio Vilko rinktinės kovotojai (1:199). Net jei treji metai būtų buvusi vidutinė aktyvaus partizanavimo trukmė, 30,000 kovotojų skaičius neįtikinamas.

Duomenys apie žuvusius irgi verčia abejoti šio skaičiaus tikslumu. Nors NKVD ir kariuomenės daliniai turėjo svarbiausią vaidmenį kovose su partizanais, o stribai buvo tik antraeiliai smogikai, kurių pagrindinė užduotis buvo gyventojų terorizavimas bei mėginimas smurtu atgrasinti partizanų rėmėjus, partizanai mėgino naikinti stribus, kuriuos laikė tėvynės išdavikais ir okupanto įrankiais. Komunistų šaltiniai teigia, kad 1945-1946 m. žuvo apie 900 ,,liaudies gynėjų” (119:11,340). Net jei nukautų stribų skaičius gerokai sumažintas, sunku tikėti, kad partizanų nuostoliai buvo daugiau negu 10 kartų didesni už stribų, atsižvelgus ir į tai, kad kovos veiksmuose partizanai dažnai turėjo iniciatyvą.

Čia gera proga priminti, kad Lukšos atsiminimus ir į Vakarus pasiųstus partizanų pranešimus sudaro dviejų rūšių medžiaga — pergyventų ar ištirtų įvykių apibūdinimai ir platesnės apimties apibendrinimai. Jai galioja nesudėtinga taisyklė: juo labiau aptarimas atitolęs nuo asmeninio pergyvenimo, tuo labiau abejotinas medžiagos tikslumas. Tais atvejais, kai partizanai buvo betarpiški įvykių stebėtojai ar iš tokių surinko žinias, pranešimai yra gana tikslūs. Bet kai partizanai mėgino kai kuriuos reiškinius apibendrinti, pavyzdžiui, nustatyti, kiek žmonių buvo išvežta visoje Lietuvoje per kuriuos nors trėmimus, kiek balsavo rinkimuose visame krašte, tai jų padėtis ne daug skyrėsi nuo šių dienų tyrinėtojų, mėginančių padaryti tuos pačius apskaičiavimus. Mėgindamas nustatyti partizanų skaičių visoje Lietuvoje 1945 m. pavasarį, Lukša neturėjo tikslių duomenų nei apie visos Suvalkijos, nei apie visos Lietuvos partizanus. Geriausiu atveju jis galėjo prileisti, kad kitų Lietuvos sričių partizanai panašiai veikė kaip Suvalkijos ir, remdamasis pranešimais ir gandais apie kitas Lietuvos dalis, apskaičiuoti kiek jose galėjo būti partizanų. Jo žinios negalėjo būti labai tikslios, nes 1945 rn. partizanai neturėjo geresnių tarpusavio ryšių. Detalus Dzūkijos partizanų pranešimas apie 1948 m. trėmimus teigia, kad tuo metu gal buvo išvežta apie 100,000 žmonių. Gal Dzūkija labai nukentėjo, bet partizanai neturėjo smulkesnių duomenų apie rytų ar šiaurės Lietuvą ir tik spėjo, kad komunistų siautėjimas Dzūkijoje buvo būdingas visam kraštui.

Iki 1946 m. nemaža partizanų dar galėjo legaliai gyventi, dieną ūkininkauti ir tik naktimis ar kitomis progomis įsijungti į aktyvesnį veikimą. Jau 1946 m. Lukša beveik lyg išimtį nurodo vieną Dzūkijos grupę, kurios partizanai ,,beveik visi turėjo laikytis miške” (1:165). Kun. Steponas Rudžionis nurodo, kad Didžiosios Kovos rinktinė šiuo metu partizanus skirstė į tris rūšis: veikiančiuosius, pasyviuosius ir prijaučiančius. Veikiantieji buvo tie, kurie ginklu kovojo su okupantu ir buvo priversti slapstytis miške. Pasyvieji partizanai turėjo ginklą, bet gyveno savo namuose, o ne miške. Prijaučiantiesiems partizanams buvo priskiriami rėmėjai ir ryšininkai, tai yra tie, kurie partizanams tiekdavo maisto ir žinių, duodavo nakvynę, pranešinėdavo apie kariuomenės pasirodymą ir palaikydavo ryšius tarp atskirų dalinių ar to paties dalinio kovotojų (3:156).

Nėra duomenų, kokį visų partizanų nuošimtį 1945 m. sudarė vadinamieji aktyvieji ir kokį nuošimtį pasyvieji partizanai. Šiuo laiku pasyviųjų galėjo būti daug, gal net daugiau negu pusė, nes tokiam partizanavimui buvo palankios sąlygos. Net jei Lukša partizanais laikė tuos pasyvius kovotojus, kurie nuolat vykdė savo vadų įsakymus ir dažnai prisidėdavo prie kovos būrio, vargu ar galėjo būti 30,000 partizanų. Savaime aišku, kadangi pasyviųjų partizanų mirtingumas buvo nepalyginamai mažesnis už aktyviųjų, ankstesni apskaičiavimai negaliotų. Tačiau ir Lukšos atsiminimuose, ir suimtų partizanų parodymuose didesni partizanų būriai turėdavo apie 50 kovotojų, gana retai susitelkdavo keli šimtai vyrų. Tik vieną kartą paminėtas partizanų būrys su daugiau negu 500 kovotojų. Jeigu Lietuvoje būtų buvę 30,000 aktyviųjų ir veiklesnių pasyviųjų partizanų, tai svarbesniems žygiams ar užpuolimams dažniau būtų susirinkę kelių šimtų ar net didesnio skaičiaus kovos junginiai. Jei rėmėjai ir ryšininkai (tai yra tie, kurie Didžiosios Kovos rinktinėje buvo vadinami prijaučiančiais) buvo laikomi partizanais, tai ne tik 1945 m,, bet ir vėliau, partizanų skaičius gerokai viršijo 30,000. Bet savo atsiminimuose Lukša partizanais vadindavo tik su ginklu kovojančiuosius, tad minėdamas partizanų skaičių, jis neturėjo omenyje ryšininkų ir rėmėjų.

Savo parodyme kunigas Rudžionis pažymi, kad nors, vadovai pastoviai slapstydavosi miške, daug eilinių partizanų legaliai gyvendavo savo ūkiuose. Legaliai gyvendavo ir tie, kuriems pasisekdavo gauti reikalingus dokumentus (3:156). Kol šitoks susitvarkymas galiojo, jis partizanams buvo labai naudingas, nes legaliai gyvenantis partizanas buvo gerokai veiksmingesnis negu kovos draugas, priverstas pasitraukti į mišką. Legaliai gyvenantieji patys išsilaikydavo, tad neapsunkindavo rėmėjų. Jų sveikata nenukentėdavo nuo nuolatinio laikymosi miškuose ir bunkeriuose. Turėdami dokumentus, jie galėdavo lanksčiau veikti, keliauti po apylinkę, rinkti žinias. Be to, jie geriau nujausdavo kaimynų nuotaikas, sužinodavo, kaip žmonės reaguoja į partizanų veiksmus. Kaip minėta, jų mirtingumas buvo mažesnis, nes jie rečiau patekdavo į priešo apsupimą ar pasalas, iš dalies dėl to, kad rečiau vykdydavo kovos užduotis, o jas atlikę grįždavo į namus. Ši padėtis ilgai nesitęsė. Komunistams vis labiau įsitvirtinant kaime, legaliai gyvenantieji partizanai turėjo arba nutraukti savo veikimą, arba pereiti į nelegalią padėtį.

Šiame veikale pabrėžiama, kad partizanų pasipriešinimas gaivališkai kilo įvairiose Lietuvos dalyse ir greitai įsiliepsnojo visoje šalyje. Pasipriešinimą sukėlė jau minėtos sąlygos, iš kurių bene svarbiausia buvo valdžios teroras. Tačiau bene visi komunistų istorikai ir kai kurie išeivijos mokslininkai skiria didesnį vaidmenį organizuotam pasipriešinimui, kuris buvo rengiamas iš anksto ir iš aukšto. Čia svarbiausia rolė priskiriama Lietuvos laisvės armijai (LLA). Koks iš tiesų buvo LLA vaidmuo pirmųjų partizanų būrių steigime?

Pirmu žvilgsniu jis atrodo buvęs itin reikšmingas. Ne vien tik komunistų istorikai ir veikėjai, bet ir nemaža partizanų dažnai mini LLA vaidmenį. Komunistai kartais net mėgina jai suversti pagrindinę atsakomybę už ginkluotą pasipriešinimą, darydami užuominas, kad be LLA partizanų kovos gal net nebūtų įsiliepsnojusios. Jų nusistatymas suprantamas, nes LLA turėjo daug savybių, užtikrinančių jai garbingą vietą komunistų demonologijoje. įvairiais atžvilgiais LLA puikiai atitiko sovietų propagandistų sukurtą priešo modelį, būtent — prieš komunizmą nusiteikusių buvusių karininkų organizacija, palaikiusi ryšius su svetima šalimi, viešai pareiškusi pasiryžimą priešintis sovietų valdžiai. Be to, dalis jos narių į Lietuvą sugrįžo kaip desantininkai, dar kiti tarnavo savisaugos batalionuose ar Vietinėje rinktinėje. Ypač pačiais pirmaisiais pokario metais sovietiniai pareigūnai bene visus partizanus vadino Vanagais ar LLA nariais. Kitaip tariant, „Lietuvos laisvės armija” ir „Vanagai” pasidarė partizanus nurodančiais bendriniais daiktavardžiais. Panašus polinkis matyti pas pačius partizanus, ypač Žemaitijoje ir Panevėžio apskrityje.

1945 m. LLA vardu net buvo įsteigtos dvi partizanų apygardos: Žemaičių legionas, vėliau vadinamas Žemaičių apygarda, ir Panevėžio rajone veikusi 3-ji Šiaurės LLA apygarda. LLA vardas jau buvo tiek įsipilietinęs, kad Vilnijoje Didžiosios Kovos rinktinės vadas Jonas Misiūnas ,.Žaliasis velnias”, organizuodamas partizanus, veikė LLA vardu (3:153). Dzūkijoje ir Suvalkijoje LLA vardas neturėjo didesnio vaidmens.

Bet žodžiai ne visada atitinka tikrovę, ypač jei jie nėra griežtai apibrėžti. Norint tiksliau įvertinti LLA vaidmenį, pirmiausia reikia pabrėžti skirtumą tarp LLA kaip organizacijos su nubrėžta struktūra ir senais vadais, ir tarp LLA kaip aibės žmonių, laikančių save LLA nariais. Be to. yra reikšmingų skirtumų tarp save vadinančiųjų LLA nariais partizanų: vieni organizacijai priklausė dar vokiečių okupacijos metais, kiti į ją įstojo tik tuo metu, kai pradėjo partizanauti (šiuo atveju kuris nors partizanų būrio narys, dažnai vadas, buvo LLA narys), o dar kiti formaliai nepriklausė LLA. bet vadinosi Vanagais, nes visus partizanus sutapatindavo su LLA. šitie skirtumai iš dalies paaiškina, kodėl 1945 m. pradžioje Žemaitijoje partizanai buvo gana veiklūs, dažnai vadinosi LLA nariais, nors patys LLA vadai mažai žinojo apie jų konkrečią veiklą, su jais neturėjo nuolatinių ryšių.

Lietuvos laisvės armija kaip organizuotas vienetas nebuvo labai reikšmingas veiksnys partizanų kovose. Nors LLA ilgai rengėsi ginkluotai kovai, ją, kaip daugumą rezistencinių organizacijų, gana netikėtai ištiko staigus Raudonosios armijos prasiveržimas Gudijoje ir žaibiškas didesnės Lietuvos dalies okupavimas. Net gerai susiorganizavusios Šiaulių apygardos vadovai turėjo pasitraukti į Žemaitiją, o įvairūs štabai visai sukriko. Bandymai padėtį stabilizuoti Žemaitijoje buvo be sėkmės. Nors dar neužimtose Žemaitijos srityse LLA organizavo Vanagų kovos būrius, dalis numatytų LLA vadų pasitraukė į Vakarus. Kai kurie svarbiausi nariai žuvo, tarp jų Kazys Veverskis, paskutinėmis 1944 m. dienomis nukautas prie Raudondvario, kai vežė LLA archyvus iš Veliuonos į Kauną.

1945 metų pirmomis dienomis nebebuvo jokio LLA centro, vadovaujančio organizacijos veiklai. Po Veverskio mirties LLA vadovavimą perėmęs Adolfas Eidimtas, jo pagrindiniai pavaduotojai ir talkininkai Adolfas Kubilius bei Albinas Karalius, stengėsi atkurti LLA, atnaujinti ryšius su daliniais. Jei galima pasitikėti komunistų šaltiniais, tai jie daugiau laiko skyrė organizacijos reikalams negu ginkluotai kovai. Jų pasiekimai buvo kuklūs. Eidimtas palaikė ryšius su Kubiliumi, mėgino organizuoti LLA Kaune, bet buvo suimtas dar vykstant karui. 1945 m. kovo mėnesį Kubilius jau buvo užmezgęs ryšius su LLA padaliniais Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskrityse, bet po pusantro mėnesio buvo saugumo suimtas. Karalius mėgino atnaujinti LLA veiklą Vilniuje, bet ir jis pateko į saugumo rankas prieš karo pabaigą.

LLA vadams nesisekdavo užmegzti ryšius su atskirais kovos būriais dėl įvairių priežasčių. Bet viena svarbiausių buvo ta, kad patys būriai buvo išsklaidyti. Pavyzdžiui, iš sovietų šaltiniuose minėtų penkių Vanagų grupių, ketinusių pasislėpti miškuose ir laukti, kol praeis frontas, prieš nužygiuojant į numatytas veikimo vietas Šiaulių apskrityje, tik dvi pasiekė sovietinės kariuomenės užnugarį (8:21). Desantininkų grupės retai palaikydavo tarpusavio ryšius, o busimieji vadovaujantys centrai dažnai net nežinojo, kur jie laikosi. Nemaža Vanagų burių nutarė išsiskirstyti prieš paskutinį Raudonosios armijos antpuolį po Žemaitiją ir vėl susitelkti kariuomenei pražygiavus. Tačiau dažnai išsiskirstę nariai neateidavo į numatytą susitikimą. Taigi kai Kubilius susitiko su LLA Kretingos štabo nariu A. Stalmoku, pastarasis jam pranešė, kad vieni nariai pabėgo su vokiečiais, kiti pasislėpė, visa organizacija iširo. Stalmokui nepavyko surasti LLA narių Salantų ir kituose valsčiuose (8:82-83). Ir kitose vietovėse nutrūko ryšiai tarp atskirų kovotojų, tarp kovos būrių, o vadovaujantys organai nežinojo, ką veikia atskiri daliniai, jei jie iš viso veikė.

LLA centrinių organų išblaškymas nereiškia, kad atskiri jos nariai nieko nedarė ar nesuvaidino vaidmens partizanų veikime. Jau minėta, kad net dvi partizanų apygardos buvo įsteigtos LLA narių. Žemaičių apygardos įkūrimas gerai rodo tą sudėtingą padėtį pirmaisiais 1945 m. mėnesiais, dėl kurios negalima duoti kategoriško ir nedviprasmiško LLA veiklos įvertinimo. Viena prasme LLA narių veikla nulėmė Žemaičių legiono įsteigimą, kita prasme jų vaidmuo antraeilis ir buvo reikšmingas tik tiek, kiek atitiko objektyvias sąlygas. Žemaičių legiono steigėjas buvo LLA vadovas Adolfas Kubilius, bet jis buvo suimtas darbui dar neįpusėjus. Kadangi apygardos steigimas atitiko laiko reikalavimus, jis nebuvo nutruktas. Keliems mėnesiams praėjus po Kubiliaus suėmimo. Žemaičių legionui vadovavo žmogus, neturėjęs glaudesnių ryšių su LLA.

1944 m. lapkričio mėnesį Kubilius ir keturi kiti lietuviai, baigę vokiečių žvalgybos mokyklą, sugrįžo į Lietuvą kaip parašiutininkai. Kubilius mėgino užmegzti ryšius su vietoje veikiančiais LLA daliniais ir organizacijomis, net pasiuntė ryšininką į Kauną ir į Vilnių. Pastebėjęs, jog Eidimto vadovaujamas LLA Šiaulių apygardos štabas palaiko tik silpnus ryšius su veikiančiais partizanų būriais, ir nepatenkintas padėtimi, Kubilius savo iniciatyva nutarė pradėti susivienijimo darbą. Iš pradžių susisiekė su Kretingos LLA štabu, kuris tuo metu persiorganizavo ir dar nebuvo sutelkęs daugiau kovotojų, o vasario pabaigoje su LLA organizacijomis Telšių ir Mažeikių apskrityse. Netrukus po Telšių štabo įsteigimo Kubilius nutarė suorganizuoti visai Žemaitijai vadovybę — Žemaičių legiono štabą, kuris turėjo vadovauti kitoms organizacijoms ir derinti jų darbą. Per vieną mėnesį jis gerokai išplėtė savo veiklą, užmegzdamas ryšius su kitais jau veikiančiais partizanų daliniais. 1945 m. balandžio 22 d., tai yra dieną prieš Kubiliaus suėmimą. Žemaičių legionui priklausė Telšių, Kretingos, Mažeikių ir Tauragės apskričių organizacijos. Ne visi vienetai buvo lygiai veiksmingi, turėjo tiek pat kovotojų ar palaikė lygiai artimus ryšius su Žemaičių legiono štabu (8:104-117). Pavyzdžiui, pats Kubilius nežinojo, kas vadovauja Tauragės apskrities partizanams, taip pat nebuvo spėjęs suorganizuoti štabo Mažeikių apskrityje.

Žemaičių legiono organizavimo įkarštyje saugumas susekė ir suėmė Adolfą Kubilių. Bet legionas nenutraukė savo veikimo, nors kurį laiką štabas neturėjo vado. Vieno karininko kandidatūra buvo atmesta, nes jis buvo nedrausmingas. Tačiau 1945 m. rugsėjo mėnesį naujuoju Žemaičių legiono vadu buvo paskirtas majoras Jonas Semaška, kuris tarnavo Lietuvos kariuomenėje nuo 1930 m., o karo metais vadovavo savisaugos batalionui. Semaška iš Kuršo atvyko į Lietuvą 1945 m. gegužės pabaigoje, gyveno legaliai Grinkaus pavarde. Susipažinęs su padėtimi, jis jstojo į Žemaičių legioną ir greitai buvo paskirtas jo vadu. Semaška neilgai vadovavo — iki 1946 m. kovo mėnesio, kai buvo pakeltas į aukštesnes pareigas. Saugumas jj suėmė tais pačiais metais apie gegužės mėnesį. Žemaičių legiono vadovavimą perėmė štabo viršininkas Fortūnatas Ašoklis, bet saugumas ir jj greitai suėmė. Semaškai vadovaujant, buvo užmegzti ryšiai su Tauragės ir Raseinių partizanais, prie legiono prisijungė Mažeikių apskrities Alkos rinktinė. Legionui dar priklausė Klaipėdos, Pagėgių, ir Šilutės apskritys (8:130-134).

Semaška nebuvo LLA narys vokiečių okupacijos metais. Nežinia, ar Ašoklis buvo LLA narys, bet tikrai nepriklausė vadovaujantiems kadrams. Jie tęsė Kubiliaus darbą, įstojo į LLA, vadovavo apygardai. Tad galima juos laikyti LLA nariais, o Žemaičių legioną LLA įsteigta apygarda. Tačiau net ir šiuo atveju reikia prisiminti, kad Žemaičių legionas jokiu būdu nėra ankstesnių LLA organizacijų tiesioginis tęsinys ir kad Semaška ir Ašoklis nebuvo tokie LLA nariai, kokie buvo Veverskis, Eidimtas, Kubilius ir kiti, kurie jau vokiečių metais rūpinosi LLA reikalais. Semaška ir Ašoklis įstojo į partizanus, kurie tuo metu Žemaitijoje dar vartojo LLA etiketę. Kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, jei jie būtų išėję partizanauti Dzūkijoje ar Suvalkijoje, LLA narystės klausimas nebūtų iškilęs, net jei jie būtų vykdę tuos pačius uždavinius.

Ne tik vadovaujantys centrai, bet ir mažesni vienetai, vartoję LLA pavadinimą, turėjo iš naujo kurtis. Pažvelkime į Kretingos ir Telšių LLA organizacijas, su kuriomis Kubilius pirmiausia susirišo. Vienu atžvilgiu Kubilius sukūrė tą LLA Telšių apskrities štabą, su kuriuo vėliau bendradarbiavo. !94,5 m. vasario 24 ar 25 d. jis atvyko į Telšius, į posėdį pakvietė Telšių ekonominės mokyklos direktorių Balevičių, tris mokyklos mokytojus ir dar inspektorių. Visi posėdžio dalyviai pritarė Kubiliaus raginimui įstoti į LLA. Tą patį vakarą jis įsteigė Telšių apskrities štabą, susirinkusiems paskirstė pareigas (8:109-111). Atrodo, kad buvo įkurtas ne tikras štabas, bet popierinis, niekam neatstovaujantis, niekam nevadovaujantis. Panašiai vyko ir kitose Lietuvos dalyse. Štabus organizavo atskiri asmenys, nevisada turėję ryšių su kovos daliniais. Bet nepaisant sunkių kūrimo aplinkybių, dauguma štabų ilgainiui įgijo svarbų vaidmenį, nes jie atitiko objektyvias sąlygas ir laiko reikalavimus. Štabai neišnyko. Partizanų daliniai jiems pakluso, o jie savo ruožtu priimdavo įsakymus iš viršaus.

Kai 1945 m. vasario mėnesį Kubilius susitiko su LLA nariu Antanu Stalmoku (savo liudijime Kubilius jį vadina Staniuku), Kretingos apskrities LLA padėtis buvo nepavydėtina. Vokiečiu okupacijos metais apylinkės vadas mokytojas Juozas Kojelis pasitraukė į Vakarus, rinktinės, štabo vadas leitenantas Ožeraitis, Kubiliaus žodžiais, pabėgo. Sovietų armijai artėjant į Kretingą, Laisvės armijos apygardai vadovavo kapitonas Pranas Šopaga, kuris suorganizavo štabą keturiems valsčiams: Gargždų, Endriejavo, Veiviržėnų ir Kulių (8:81). Kai sovietų kariuomenė pagaliau užėmė Kretingą, Šopaga pasitraukė, o įkurtojo štabo nariai nutraukė savo veikimą. Dalis nelegaliai gyveno miške, kiti grįžo į senas pareigas. Stalmokas pažymėjo, kad beveik keturis mėnesius, tai yra iki 1945 m. vasario mėnesio jis paturėjo jokių ryšių su Laisvės armija ir mokytojavo Salantų gimnazijoje. Jo nuomone, tik 50 iš 200 LLA narių buvo likę (8:82,107). Atrodytų, jog LLA buvo visiškai išblaškyta.

Tačiau 1946 m. pradžioje Kretingos ir kaimyninėse apskrityse veikė nemažiau kaip aštuonios partizanų kuopos, kai kurios iš ju turėjo po dvidešimt kovotoju. Buvo įsteigta visas kuopas jungianti rinktinė, pavadinta Kardu. Savo ruožtu Kardo rinktinė buvo pavaldi Žemaitijos legiono ar apygardos štabui. Pirmasis rinktinės vadas buvo jau minėtas leitenantas Ožeraitis (kuris, matyti, nepabėgo), 1946 kovo mėnesį suimtas.

Didelį vaidmenį partizanų organizavime Kretingos apskrityje turėjo iš kitų Lietuvos dalių atvykęs Juozas Kėkštas ir Alfonsas Knistautas. Abu įstojo į LLA tik 1944 m. rudenį. Nuo 1945 m. sausio iki gegužės mėn. jie gyveno legaliai. Knistautas net buvo Darbėnų gimnazijos direktorius. Gegužės mėnesį jie tapo aktyviais partizanais, kartu su Kaziu Kontrimu vadovavo vadinamajai Klevo kuopai, kuri tą vasarą buvo vienintelis partizanų junginys Kretingos apskrityje. Tad pagrindinis partizanų būrių steigimas įvyko vėliau negu pusmetis po šios Lietuvos dalies okupavimo ir keli mėnesiai po Kubiliaus suėmimo. Partizanų vadovavime svarbų vaidmenį turėjo senas LLA narys Ožeraitis, bet nauji nariai Knistautas ir Kėkštas be jo žinios suorganizavo Klevo kuopą. Negalima paneigti atskirų LLA narių vaidmens Kretingos partizanuose, tačiau reikia pabrėžti ir tai. kad Kretingos apskrities partizanai iš LLA nepaveldėjo jau veikiančios organizacijos, bet patys turėjo ją įsteigti.

LLA turėjo didesnį vaidmenį Lietuvos dalyse aplink Panevėžį ir Žaliąją girią, apie ką tuojau rašysime. Kitur jų įtaka buvo mažesnė, nors į partizanų vadovybę dažnai pakildavo buvę LLA nariai, pavyzdžiui Adolfas Ramanauskas-,,Vanagas”. Juozas Lukša pamini, kad partizanų susivienijimo darbai vyko sklandžiai, nes įvairios apygardos buvo panašiai suorganizuotos pagal LLA patirtį. Nėra atsitiktinumas, kad nemaža tų karių, kurie vokiečių okupacijos metais priklausė Laisvės armijai, vėliau išėjo partizanauti. Bet tai jokiu būdu nepatvirtina komunistų teigimų, kad partizanų kovas lyg ir sukėlė koks nors LLA sąmokslas, nepaneigia stichiško tautos ryžto ginklu priešintis komunistų valdžiai. Juk tos pačios priežastys, skatinusios žmogų įstoti į Lietuvos laisvės armiją, vėliau vertė jį partizanauti. Kitaip tariant, ne priklausymas LLA padarė jos narius būsimais partizanais, bet veikiau būsimi partizanai įstojo į Lietuvos laisvės armiją, nujausdami, jog ten ras vienminčių.

Komunistų istorikai net daugiau dėmesio skiria desantininkams, kuriuos vaizduoja tiesioginiais nacių agentais. Bet ir šiuo atveju jų aiškinimai ir apibendrinimai prasilenkia su tiesa. 1944 m. vasaros pabaigoje kai kurie LLA vadai pradėjo siųsti vyrus į vokiečių žvalgybos mokyklas. Nei tų mokyklų, nei jas lankiusiu lietuvių nebuvo labai daug. Mokyklos buvo dviejų rūšių — vienose buvo mokomi diversantai, kurie, tarp kitko, turėjo užduotį sunaikinti tiltus ir kitus karinės reikšmės objektus, kitose vyrai buvo rengiami vien žvalgybos uždaviniams. Diversantų mokyklų buvo bent trys. Vienai iš Jų, vadinamajai Frontaufklaerungstrupp-210 (FAK 210) vadovavo karininkas Nisenas (Niessen?), antrai mokyklai FAK-203 vadovavo Zegelkė, o trečiajai FAK-204 Itn. Hetleris. Radistai mokėsi atskirai, bet jie į Lietuvą palydėdavo diversantų būrį. Lietuviai irgi lankė žvalgybos mokyklą ,,Dienststelle Nordpol”, kurioje mokėsi ir kitų tautybių atstovai. Pažymėtina, kad diversantų grupės dažnai turėdavo dešimt ar daugiau žmonių, žvalgybos būriai tik du ar tris vyrus.

Neįmanoma smulkiai nurodyti, kiek lietuvių buvo LLA vadovybės pasiųsta į šias mokyklas, nors negalėjo būti daug daugiau negu du šimtai. Kai prasidėjo į jas verbavimas, didžioji Lietuvos dalis jau buvo komunistų rankose. Tik Žemaitija ir dalis Suvalkijos dar nebuvo užimtos Raudonosios armijos. Tad žvalgybos mokyklose mokėsi tik šių sričių gyventojai arba į jas pabėgę. Iš Telšių, Kretingos ir Raseinių apskričių buvo nusiųsta po dvidešimt žmonių. Iš Panevėžio apskrities atvyko apie 60 žmonių (8:144). Atskiri LLA vadai savo nuožiūra kartais siuntė didesnį būrį. Ignas Vylius-Velavičius į Niseno mokyklą nusiuntė daugiau negu 40 žmonių, panašų skaičių pristatė leitenantas J. Barzda. Būrį pasiuntė ir kapitonas P. Gužaitis.

Bet ne visi mokyklas lankę Laisvės armijos nariai sugrįžo į Lietuvą. Radistų kursai ilgai truko, vokiečių pajėgumas greitai blėso. Iš pradžių į Lietuvą sugrįždavo labai mažos grupės, dažnai tik dviejų ar trijų žmonių. Pirmieji radistai iškeliavo į Kauno apskritį. Jų buvo trys, ir jie greitai pranešė vokiečiams, kad jie įsijungė į partizanų grupę (8:52). Pabrėžtina, kad jie įsiliejo į jau veikiančią grupę, o ne suorganizavo naują būrį. Kitą radistų grupę sudarė du broliai. Jie buvo išmesti į Kazlų Rūdą ir vokiečiai iš jų nieko negirdėjo (8:52,59). Trečioji trijų žmonių grupė nusileido Vilkijos apylinkėse, o tame pačiame lėktuve skrido du vyrai, kurie turėjo būti išmesti Žemaitijoje (8:53). Į Vilkiją vykstantieji keliavo be didesnių iliuzijų. Kaip tik prieš išskridimą vokietis instruktorius įspėjo juos atsargiai laikytis. Panašiu tempu ir mažomis grupėmis vyko vadinamieji desantininkai į Žemaitiją. Lapkričio mėnesį du. žmonės iškeliavo į Plungę, kiti du asmenys gruodžio mėnesį buvo perkelti per frontą netoli Klaipėdos, penki žmonės buvo išsiųsti į Alsėdžius, dar trys į Kretingą. Tad iš pradžių tik labai mažos grupės vyko į Lietuvą, tokios mažos, kad net su didžiausiomis pastangomis nebūtų pajėgusios sukelti gyventojų.

Nors į Lietuvą dažniausiai grįždavo dviejų-trijų asmenų grupės, kartais susitelkdavo gerokai didesnis skaičius. Daugiau desantininkų turbūt buvo išmesta į Žaliosios girios masyvą — per du mėnesius per 60 žmonių. Pravartu smulkiai panagrinėti jų veikimą.

Desantininkų vaidmuo buvo didesnis Panevėžio apskrityje. Ten jų buvo daugiau nusiųsta ir ten jie perėmė reikšmingesnį vaidmenį partizanų vadovavime bei bendrinės organizacijos steigime. Kaip tik Panevėžio apskrityje buvo sukurta vienintelė partizanų apygarda, pačiame pavadinime pabrėžusi LLA vaidmenį, būtent 3-ji Šiaurės LLA apygarda, įsteigta 1945 m. pavasarį.

Nors Raudonoji armija vėl užėmė Panevėžį 1944 m. liepos mėnesį, pirmieji didesni desantininkų būriai buvo išmesti tik lapkričio 18 d., kada į Žaliosios girios miškus nusileido du būriai po dvylika žmonių. Vienam iš jų vadovavo Itn. Antanas Šilas, o kitam — Itn. Stepas Girdžiūnas. Prieš Kalėdas išmesta Itn. Vlado Jazoko vedama penkiolikos kovotojų grupė, o 1945 m. sausio 21 d. dar 32 ar 33 kovotojai, suskirstyti į penkias grupes pagal numatytas veikimo sritis, būtent Šimonių, Naujamiesčio, Šeduvos, Smilgių bei Subačiaus grupes. Visam desantui vadovavo kpt. Gogelis (8:160).

Parašiutininkų likimas buvo labai nevienodas. Vieni buvo tučtuojau suimti, nieko nepasiekę. Kiti, išlikę gyvi ir laisvi, turėjo reikšmingą vaidmenį tolesniame partizanų veikime. Gogelis ir dalis Šimonių bei Naujamiesčio grupių buvo suimti dieną po atskridimo, o ltn. Šilas ir penki jo kovotojai panašaus likimo susilaukė tą pačią dieną. Geriau sekėsi ltn. Jazokui ir Girdžiūnui, kurie suorganizavo ir iš pradžių vadovavo 3-jai Šiaurės LLA apygardai, nors Girdžiūnas buvo nukautas tais pačiais metais rugsėjo mėnesį (8:145,154).

Kaip ir kitose Lietuvos dalyse desantininkų veiksmingumas priklausė nuo jų sugebėjimo prisitaikyti prie vietos sąlygų, pritraukti naujų kovotojų arba net įsijungti į jau veikiančius partizanų dalinius. Kai kuriais atžvilgiais jų veikimo sąlygos buvo net sunkesnės. Saugumas juos ypač gaudydavo, veikiausiai būgštaudamas, kad vokiečiai gal jiems davė ypatingas užduotis. Nors stengtasi sukomplektuoti desantininkų būrius iš žmonių, kurie gimė ir augo numatytose jų veikimo srityse, ne visada buvo įmanoma tai padaryti. O vietos sąlygų nežinojimas gerokai apsunkino ir šiaipgi nedėkingą darbą.

Vietos gyventojų paramos svarbą parodo ltn. Šilo dalinio likimas. Kaip minėta, šis dvylikos asmenų būrys nusileido į Žaliosios girios masyvą 1944 m. lapkričio 18 d. Jie turėjo steigti naujus partizanų būrius, kovoti prieš komunistų valdžią, vokiečiams perduoti žvalgybinių duomenų. Taip pat nurodyta vengti susidūrimų su kariuomenės daliniais, nes tai galėtų būti pražūtinga. Tuojau po atvykimo į Lietuvą būrys susiskirstė į dvi grupes, kurios palaikė tarpusavio ryšius (4:43). Į Šilo vadovaujamą dalinį greitai įsijungė per 10 naujų kovotojų, bet penki jų žuvo, kai po Kalėdų saugumiečiai surado vieną bunkerį (4:54). Sausio 22 d. pats Šilas ir dar keturi kovotojai buvo nukauti. Iš septynių ltn. Šilo padalinio parašiutininkų liko tik trys, tarp jų jo pavaduotojas ltn. Antanas Birbilas, kuris perėmė vadovavimą. Manytum, kad saugumas veiksmingai sunaikino šį būrį. Tačiau po keturių mėnesių Birbilas jau vadovavo 60 partizanų daliniui, kuris buvo suskirstytas į tris grupes. Kelių desantininkų grupė buvo pavirtusi į nemažą partizanų dalinį.

Antrajam ltn. Šilo būrio padaliniui irgi pasisekė sutelkti nemažai naujų kovotojų. Be to, vadovavimą perėmė visai naujas žmogus Adolfas Bagdonas, o iki to laiko vado pareigas ėjęs desantininkas Šulskis liko jo pavaduotoju (8:154). Nežinia, kiek naujų kovotojų į mišką iškvietė desantininkai ir kiek jau veikiančių partizanų pakluso jų vadovybei. Bet abiem atvejais parašiutininkai išsilaikė vien dėl gyventojų paramos, o kovotojų profilis gerokai pasikeitė. Desantininkų būrys pavirto į vietos partizanų dalinį.

Tad net ir Panevėžio rajone negalima teigti, jog dėl desantininkų veikios čia išsivystė ginkluotas pasipriešinimas. Parašiutininkai ten rado jau veikiančius būrius. Į jų steigiamus dalinius įsijungė dešimt kartų daugiau vietos gyventojų negu buvo desantininkų. Iki 1945 m. vidurio didžioji dalis desantininkų jau buvo žuvę, patekę į nelaisvę ar nutraukę savo veiklą, bet partizanų sąjūdis Panevėžio rajone ne silpnėjo, o stiprėjo.

Gyventojų parama buvo būtina desantininkų išsilaikymo sąlyga. Nemažiau svarbus veiksnys buvo sugebėjimas rasti bendrą kalbą su vietos partizanais: arba perimti jų vadovavimą, ar jiems paklusti. To nepadarius grėsė katastrofa. Juozas Lukša mini, kad 1945 m. kovo mėnesį į Prienšilio apylinkes buvo nuleisti leitenanto Astros vadovaujami devyni desantininkai. Pats leitenantas buvo per daug provokiškas, atsisakė paklusti partizanų vadovybei, todėl partizanai jam įsakė palikti jų veikimo rajoną. Dalis desantininkų perėjo pas partizanus, bet Astra su trimis vyrais greitai žuvo kovoje su saugumiečiais (1:80). Jam ir jo vyrams netrūko drąsos, bet išsilaikyti Lietuvos miškuose reikėjo ne vien narsumo.

Aplamai galima teigti, kad LLA suvaidino nemažą vaidmenį partizanų sąjūdžio pradžioje. Kaip bus paminėta sekančiame skyriuje, daug jos narių tapo partizanų junginių vadais, daugelio sričių partizanai steigė kovos dalinius pagal LLA organizacinę struktūrą. Bet tai buvo labiau atskirų LLA narių, o ne pačios organizacijos nuopelnas. Lietuvos laisvės armija nesukėlė ginkluoto pasipriešinimo, bet jos nariai į jį įsiliejo, dažnai perimdami vadovaujančias pareigas.

1946 m. buvo pirmieji pilni metai po Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir tuo pačiu vieni reikšmingiausių partizanų sąjūdžio istorijoje. Smarkiai pasikeitė ir valdžios taktika, ir partizanų veikimo gairės. Laimėjusi karą ir tuo metu tikra, kad Vakarai neketina radikaliomis priemonėmis pakeisti padėtį Rytų Europoje, Maskva ir jos statytiniai Lietuvoje galėjo daugiau jėgų skirti partizanų numalšinimui ir savo valdžios įtvirtinimui kaime. Įvairiomis grasinimo ir teroro priemonėmis, pavyzdžiui, dažnėjančiais areštais, vasario mėnesio plačios apimties trėmimais, sustiprintu ,,liaudies gynėjų” veikimu valdžia mėgino pakirsti partizanų paramą kaime ir tuo pačiu suvaržyti jų veiklą. Komunistams pasisekė tarp ūkininkų pasėti baimę, nerimą ir nepasitikėjimą — tuo būdu pradėjo išstumti partizanus iš kaimo giliau į mišką. Vadinamųjų pasyviųjų partizanų skaičius gerokai sumažėjo, nes tolydžio buvo sunkiau ir legaliai gyvenantiesiems partizanauti ir išvengti suėmimo.

Partizanų vadovybė turėjo skaitytis su nauja komunistų taktika ir kiek galima daugiau prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Tačiau partizanai ne tik reagavo į valdžios veiksmus, bet pergalvojo savo beveik dvejų metų patirtį. Praėjus metams po karo pabaigos, greito karo viltis susilpnėjo, nors bene visi laisvės kovotojai neabejojo, kad Vakarai ilgainiui išvaduos Lietuvą. Dažnos kovos su gausesnėmis NKVD pajėgomis, miestelių ir kaimų užpuldinėjimai partizanams brangiai kainavo. Žuvo daug geriausių kovotojų. Partizanų vadai suprato, kad šitoks kovingumas yra pragaištingas ir pareikalauja nereikalingų aukų.

Keitėsi ir partizanų vadovybės sudėtis, kuri savo ruožtu pakeitė ir partizanų taktiką. Pirmaisiais metais mažiems partizanų būriams dažnai vadovaudavo energingi ir drąsus vyrai, savotiški „natūralūs” vadai, kurie pirmieji išėjo į mišką ir kuriems kiti pakluso dėl jų asmeninių savybių. Partizanų būriams pradėjus burtis į didesnius vienetus, vadovavimas perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. 1946 m. pagrindiniai partizanų vadai Vitkus, Drunga, Semaška, Ječys, Žemaitis, Vaitelis, Čeponis, Kamarauskas buvo kapitonai, dažnai net aukštesnio rango karininkai. Kimštas ir Kasperavičius buvo leitenantai. Dar liko partizanų vadų, kurie nebuvo kadro karininkai, pavyzdžiui, Misiūnas buvo viršila, o Adolfas Ramanauskas buvo mokytojas, nors ir atsargos leitenantas. Taigi būta išimčių, bet partizanų ,,suprofesionalėjimas” buvo aiškus ir dėsningas reiškinys. Savo profesinės patirties veikiami, šie partizanų vadai ypatingą reikšmę skyrė kovotojų branduolio išlaikymui, o tai savo ruožtu reiškė nereikalingų aukų vengimą. Partizanai nutarė pakeisti savo taktiką ir neieškoti susirėmimų su gausiomis priešo pajėgomis. Tad dėl visiškai skirtingų priežasčių partizanų pasirinkta nauja taktika savotiškai sutapo su komunistų siekiais, būtent partizanai pradėjo pasitraukti iš kaimo pakraščių giliau į mišką. Iš dalies partizanai savo valia elgėsi taip, kaip valdžia ketino priversti juos daryti.

Šis partizanų veiklos persiorientavimas sukėlė kai kurių problemų, nes, sumažinę karinį veikimą, partizanai turėjo kitais būdais pabrėžti savo buvimą, priversti ar įtikinti gyventojus paklusti jų nurodymams, įrodyti, kad jų ryžtas vadovauti tautai nėra be pagrindo ir be paramos. Netiesiogiai pripažinę valdžios karinę persvarą, partizanai dar ilgą laiką liko jėga, su kuria turėjo skaitytis ir komunistai, ir gyventojai Stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos, bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Savo spauda, ypatingomis pastangomis sužlugdyti komunistų rinkimus ir kitomis priemonėmis partizanai išlaikė gyvą Lietuvos nepriklausomybės mintį, skatino gyventojus nekristi į neviltį ir per greitai neprisitaikyti prie naujosios tikrovės.

Nors partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946 m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100.000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Partizanai neliko pasyvūs valdžios teroro akivaizdoje. Per daug uolūs valdžios pareigūnai ir įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties nuosprendžiais partizanai norėjo įbauginti parsidavėlius ir išdavikus, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Kartais buvo suvedamos asmeninės sąskaitos, sutriko kai kurių daliniu drausmė.

Partizanų veiksmingumas sumažėjo, bet jie iš esmės išlaikė savo kovinį pajėgumą ir karinę drausmę. Nauji kovotojai pakeitė kritusius. Partizanų vadai sustiprino tarpusavio ryšius,

1949 m. įsteigė bendrą vadovybę, palaikė, nors ir nelabai tvirtus, ryšius su užsieniu. Liko tvirti organizaciniai rėmai, kuriuos, reikalui esant, būtų buvę galima panaudoti kovos veiksmų išplėtimui. Gyventojai teberėmė partizanus, nors tai juos gerokai apsunkino. Tačiau nejučiomis ir laipsniškai tauta pradėjo pavargti, silpnėjo pasipriešinimo dvasia, kuri 1949 m. smarkiai smuko, nors dar nebuvo visai palaužta.

Komunistų valdžia, paveikta ir savo propagandos apie vokiečių vaidmenį neramumų kurstyme, turbūt tikėjosi, kad, karui pasibaigus, liausis ir pasipriešinimas. Šie lūkesčiai neišsipildė, nes partizanai savo veiklos nenutraukė, o

Kęstučio apygardos partizanas Vladas Mišeikis, žuvęs 1951.02.09 bunkeryje Ančios krante, Gryblaukinės miške, tarp Skaudvilės ir Batakių. Kartu žuvo jo žmona ir partizanų ryšininkas, buvęs Jurbarko girininkijos buhalteris (pavardė nežinoma). Fotografuota 1950.03.07. Ant nuotraukos paties partizano užrašyta:

Su Bedaliu išsiskiriant. Birutės rinktinės partizanas, slapyvarde Bedalis, kilęs iš Raseinių apskr., ir V. Mišeikis

iš kairės: Jonas Rubšaitis-Žilius, kilęs iš Paparčių km., Šimkaičių valsč., suimtas 1954 (1955 ?) m., mirė Mordovijos Sosnovkos koncentracijos lageryje 1962 (1963 ?) m. ir Vytas Slapšinskas iš Openiškės km., Eržvilko valsč., suimtas 1952 m., nuteistas 25 metams, grįžo iškalėjęs visą laiką

Pietų srities ir Tauro apygardos vadus išlydint į Pietų ir Vakarų sričių vadų pasitarimą 1949.02.06. Antroje eilėje: pirmas iš kairės - A. Ramanauskas-Vanagas, antras - J. Rubšaitis, trečias - V. Mišeikis, pirmoje eilėje: viduryje Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas, trečias - partizanas, slapy-varde Demonas

Kęstučio apygardos partizanai: pirmas iš kairės - V. Mišeikis (slapyvardės

- Uranas, Tarzanas); antras - Vacys Ivanauskas-Vytenis, kilęs iš Raseinių, buvo būrio vadas, žuvo, eidamas Vakarų srities vado pareigas, Čepaičių km., netoli Varnių; trečias - Antanas Liesys-ldenas, Kauno universiteto Medicinos fakulteto studentas (tėvas - Jurbarko gimnazijos direktorius, išvežtas į Sibirą su žmona ir dukra 1941.06.14). Idenas baigė Vokietijoje žvalgybos mokyklą, nuleistas parašiutu į Lietuvą 1945 m., žuvo; ketvirtas -nežinomas; penktas - J. Paliokas

Pirmas iš kairės - Levickas - Stoškaus-Eimučio būrio partizanas, kilęs iš Eržvilko valsč. Žuvo. Antras - nežinomas. Fotografuota 1949.05.19

V.Mišeikis (pirmas iš kairės) ir J. Paliokas (trečias iš kairės) su Raudgirio (Kelmės raj.) partizanais

Pakeliui į partizanų vadų pasitarimą 1949.02.04. Pirmoje eilėje antras iš kairės - A. Ramanauskas-Vanagas, Pietų apygardos vadas ir paskutinis visos Lietuvos partizanų vadas, 1957 m. nuteistas mirties bausme. Stovi antroje eilėje pirmas iš kairės A. Grybinas-Faustas, Tauro apygardos vadas. Žuvo.

Jonas Paliokas (žuvo 1949.12.03) su Raudgirio (Kelmės raj.) partizane Milda (pavardė nežinoma, žuvo 1950.02.17). Fotografuota 1949.10.17

Vaitkus-Kilpa nuo Viduklės, buvęs mokytojas, iš 20 apsuptų partizanų vienintelis išsiveržęs gyvas, dirbęs Birutės rinktinės štabe. Antras - V. Mišeikis

Kęstučio apygardos partizanai. Pirmoje eilėįe iš kairės: S. Žičkus, A. Norkus, Č. Remeikis; antroje eilėje: Remigijus Gedvilas, infiltruotas į partizanų sąjūdį provokatorius, antras - Žiedas, už jo kairėje Stoškus-Eimutis iš Rudžių km., Eržvilko valsč., dešinėje - Steponas Venclauskas. Fotografuota 1949.05.28

Butigeidžio rinktinės partizanai: kairėje Česlovas Remeikis, kilęs nuo Varlaukio, Skaudvilės valsč., žuvo 1949.07.03; antras - nežinomas. Fotografuota 1949.07.02

Butigeidžio rinktinės partizanas Mockus, slapyvarde Rykas, kilęs iš Rudžiu km.,Eržvilko valsč.

Partizanas Albertas Norkus, buvęs Batakių pašto tarnautojas, kilęs iš gausios mažažemių valstiečių šeimos.
Žuvo Kęstučio apygardos štabe 1949.06.08. Fotografuota 1949.05.23

Kairėje Levickas-Dagys, Stoškaus-Eimučio būrio partizanas. Antras -nežinomas

Iš kairės: pirmas V. Mišeikis; antras - Vakarų srities vadas Antanas Bak-šys-Klajūnas, buvęs Raseinių gimnazijos mokytojas bei direktorius, kilęs iš Raseinių, batsiuvio sūnus, buvo suimtas ir išvežtas į perfiltracijos lagerį netoli Maskvos, iš ten pabėgo, žuvo 1954 ar 1955 m.; trečias - Kazimieras Ruibys, Inžinierius, kilęs iš Ropynės km., Eržvilko valsč., dirbo apygardos štabe, buvo kalinamas Komijos ir Mordovijos koncentracijos lageriuose; ketvirtas - J. Kisielius, antroje eilėje - J. Rubšaitis. Fotografuota 1949.10.20

Kęstučio apygardos partizanai Paparčių miške, Šimkaičių valsč., 1948.10.22

Iš partizanų pasitarimo: pirmas iš kairės - slapyvarde Mindaugas, ketvirtas - Vacys Ivanauskas, penktas - slapyvarde Vaišnora, šeštas - Gavėnia-Al-gimantas, aštuntas - Antanas Liesys, studentas, parašiutu nuleistas iš Vakarų 1945 m., paskutinis - Remigijus Gedvilas, infiltruotas į partizanų sąjūdį (koncentracijos lageryje užverbuotas, atgabentas į Lietuvą, neva pabėgęs iš nelaisvės)

Antroje eilėje trečias iš kairės - Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas, Ketvirtas - Pietų srities vadas A. Ramanauskas-Vanagas

Rengiantis pietauti: iš kairės - V. Mišeikis, J. Paliokas. Trečias - Stasys Jarmala-Audrūnas,buvęs Eržvilko gimnazijos direktorius, Eržvilke gyvenęs Vinco Ulevičiaus pavarde. Buvo suimtas. 1949 m. pabėgo iš kalėjimo. Partizanavo tik tris mėnesius. Žuvo 1949.10.02. Fotografuota 1949.09.10

Antras kryžius miško brolio žuvimo vietoje Jurgiškių-Luksnėnų kryžkelėje prie Alytaus-Mančiūnų kelio, buvusio Jackavos dvaro žemėse. Statytas apie 1950 m. ir vėl nugriautas

sustiprino. Veikiausiai 1945 m. rugsėjo mėn. Panevėžio mieste įvyko NKVD viršininkų ir pavaduotojų susirinkimas, kuriame Berijos pavaduotojas generolas Kruglovas nurodė, jog Maskva nepatenkinta kovos su partizanais raida, kad jau ,,metas pereiti nuo žodžių prie griežtų priemonių.” Kruglovas įsakė nesigailėti pastangų agentų tinklui sudaryti, imtis visų reikalingų priemonių informacijai iš. partizanų ir jų rėmėjų gauti. Saugumo generolas taip pat įsakė veiksmingiau vartoti kariuomenę, košti miškus ir kaimus, konfiskuoti ir valdžiai perduoti įtariamų partizanų ir jų rėmėjų namus ir turtą. Jis pareiškė, kad reikia sudeginti namus, ūkius, net ir kaimus, kurie laikytini partizanų rėmėjais.

Į Vakarus pabėgęs MVD pulkininkas Burlitskis, suteikęs žinias apie Kruglovo atvykimą į Lietuvą, teigia, kad minėtas pasitarimas įvyko 1944 m rugsėjo mėnesį. Veikiausiai jis sumaišė metus, nes, pasak Burlitskio, Kruglovas atvyko į Lietuvą tik po to, kai sovietinė ,,kariuomenė vis labiau ir labiau išvargo, kovos tęsėsi, o vietos sovietų valdžios ir partijos aparatas vis nebuvo įtvirtintas visu plotu.” (1:464).⁴ Kadangi Raudonoji armija tik 1944 m. liepos mėnesį įsiveržė į Lietuvą, ji nebūtų vos per du mėnesius „labiau ir labiau išvargusi”, ypač dėl to, kad šiuo metu dar nebūta daug partizanų, o ir tie nestojo į savižudišką kovą galingos kariuomenės užfrontės ruože, kur švaistėsi įvairūs Raudonosios armijos baudėjų būriai, ieškodami nespėjusių pasitraukti vokiečių dalinių ir kareivių. Jeigu minėtas pasitarimas įvyko rugsėjo mėnesį, tai jis įvyko tik 1945 m., o ne 1944 m.

Yra kitų faktų, rodančių, kad Kruglovo pasitarimas su saugumo viršininkais Lietuvoje įvyko 1945 m. rugsėjo mėnesį. Kaip tik šiuo metu valdžia radikaliai pertvarkė stribus, smarkiai padidino jų skaičių, davė jiems skirtingas užduotis. Pirmieji stribų būriai, tuo metu dar vadinami ,,naikintojai” iš rusų žodžio ,,istrebitel”, buvo steigiami dar 1944 m. rugsėjo mėnesį, o gruodžio 13 d. partijos ir vyriausybės nutarimu jie buvo organizuojami iš vietinių gyventojų visuose valsčiuose, siekiant kiekviename valsčiuje sutelkti 30 vyrų (119:11,340; 1:82). Kadangi į stribus stojantieji buvo atleidžiami nuo karinės prievolės, nemaža vyrų įsijungė į jų gretas, juo labiau, kad stribų konkretūs uždaviniai dar nebuvo labai aiškūs. Partizanai įtikino daugelį stribų mesti šią tarnybą, sėkmingai užpuldinėjo kitus stribus, kurie buvo užkietėję valdžios šalininkai, bet vis dėlto menkai ginkluoti, juos lengvai išvaikydavo. Lukša pažymi, kad „1945 m. pavasarį stribų bėgimas buvo masinis . . . Likusios stribų eilės nustojo rusų pasitikėjimo.” (1:82).⁵

Partija susirūpino esama padėtimi. Pradėta ne vien tik stiprinti būrius, bet ir steigti vadinamojo ginkluotojo aktyvo, arba savigynos, grupes (131:105). 1945 m. rugpjūčio mėnesį apginkluota 3700 aktyvistų (148:196), o kitą mėnesį LKP CK plenumas suteikė savo palaiminimą šioms grupėms (131:64). Savigynos būrių buvo gana daug. Vien Panevėžio apskrities Krekenavos valsčiuje sudaryta 17 šių grupių, vidutiniškai turinčių 512 žmonių (131:65). Panašiu tempu buvo tvarkomi ir stribų reikalai. 1945 m. rugsėjo 1 d. vyriausybės nutarimu stribų padėtis buvo sulyginta su eilinių kaimo vietovės milicininkų. Iki tol negavę algos ir turėję apsirūpinti maistu ir apranga, stribai pradėjo gauti algą, aprangą ir maisto davinį, jiems buvo įsteigtos būstinės, įvesta karinė tvarka. Tai sudarė palankias sąlygas greitam stribų augimui. 1945 m. spalio mėn. pradėta vadinti stribus ,.liaudies gynėjais”. 1945 m. lapkričio 26 d. buvo apie 8000 stribų, o vos mėnesiui praėjus, metų pabaigoje, jau 11,000 (148:196). Itin dideli būriai buvo sutelkti Panevėžio, Šiaulių, Alytaus rajonuose. Pavyzdžiui, Panevėžio apskrityje buvo 700 ,,liaudies gynėjų” ir 258 ginkluoti aktyvistai, Alytaus apskrityje — atitinkamai 640 ir 200, Šiaulių — 638 ir 175. Pagėgių, Kretingos ir Vilniaus apskrityse buvo itin mažai stribų.

Vėliau „liaudies gynėjų” skaičius gal net pamažėjo. 1948 m. 300 „liaudies gynėjų” ir 800 savigynos grupėse buvo 15,000 žmonių (18:141). Stribams tiesiogiai vadovavo Vidaus reikalų ministerijos (iki 1947 m. vasario mėnesio) ir Valstybės saugumo ministerijos centrinių ir vietos organų darbuotojai. Su retomis išimtimis jie būdavo nelietuviai.

Radikaliai pertvarkyti ir gerokai padidėję, stribų būriai sukėlė partizanams nemaža rūpesčių, bet ne savo koviniu pajėgumu. Ilgą laiką partizanai su pagrindu tikėjo, kad, jei nebūtų buvę kariuomenės ir NKVD dalinių, jie būtų galėję per porą dienų iš Lietuvos išvaryti visus vadinamuosius liaudies gynėjus. Tiesa, stribai dažnai rengdavo pasalas, netikėtai užklupdavo dienojančius partizanus, susekdavo bunkerius ir kitas partizanų slėptuves. Bet stribai partizanams daugiau žalos padarė, sudarydami užnugarį valdžios rėmėjams, sėdami nepasitikėjimą tarp kaimynų, įbaugindami ir terorizuodami partizanų rėmėjus ir šeimas.

1946 m. pradžioje jau buvo daugiau negu 10,000 stribų, dauguma — ūkininkų vaikai. Šie ,.liaudies gynėjai” ir jų šeimos sudarė valdžiai lojalų elementą tuo metu, kai komunistų įtaka buvo labai menka, kaimo vietovėse gyvenant mažiau negu 1500 partijos narių. Stribų buvimas kaime buvo savaime reikšmingas, nes legaliai gyvenantieji partizanai ir aktyvesni jų rėmėjai turėjo labiau slėpti savo veikimą, norėdami išvengti išaiškinimo. Padėtis dar paaštrėjo po 1946 m. vasario mėnesio trėmimų, kurių ypatingas taikinys buvo įtariamų partizanų ir jų rėmėjų šeimos. Šiuo trėmimu valdžia nedviprasmiškai leido suprasti, kad dėl tėvo ar sūnaus veiksmų nukentės moterys ir vaikai. Tad jei ir partizanas ar ryšininkas nebijojo asmeniško išaiškinimo, jis turėjo dabar skaitytis su tuo, kad valdžia gali atsikeršyti, ištremdama jo šeimą.

Stribai buvo ne vien kasdien matomi valdžios atstovai, bet iš pradžių buvo saugumo akys ir ausys, dažnai tarpininkavo palaikyti ryšius tarp rusų saugumiečių ir lietuvių informatorių bei šnipų. Laisvai keliaudami po kaimus, darydami kratas, apklausinėdami ūkininkus, stribai galėjo lengvai susitikti su agentais, nesukeldami didesnio įtarimo. O tais laikais dažnas važinėjimas į miestą, susitikimas su valdžios pareigūnais buvo laikomas įtartinu elgesiu, ir partizanai ne vieną įspėjo liautis tai daryti.

„Liaudies gynėjai” turėjo užduotį, kurią vykdė su dideliu pasišventimu, būtent terorizuoti partizanų, jų rėmėjų ir ryšininkų šeimas, įbauginti partizanams prijaučiančius, sukurti beveik nepakeliamas sąlygas gyventojams vietovėse, kur partizanų veikla buvo stipri. Stribų vagiliavimas, žmonių mušimas ir terorizavimas, turto grobstymas per masinius trėmimus buvo tiesiog legendinis. Įprotis vogti išsivystė pačiomis pirmosiomis stribų veikimo dienomis, kai valdžia jiems nemokėdavo algos, neduodavo maisto. Tad užsukę pas ūkininką, stribai reikalaudavo maisto, o neva darydami kratas dažnai ,,konfiskuodavo” ir lašinių paltį, kartais visą šeimą, net mažus vaikus primušdami.

Šis apibendrinimas negalioja visiems ,.liaudies gynėjams”. Kaip minėta, vieni jaunuoliai pasidarė stribais, vengdami mobilizacijos, kiti įstojo partizanų siunčiami (127:43). Tarp stribų būta ir idealistų, kuriems nuoširdžiai rūpėjo gyventojų gerovė. Bet dalį ir jų paveikė nuolatinės partijos pastangos įskiepyti neapykantą „liaudies priešams”. ..išnaudotojams” ir ..piktšašiams”. draugų, gal net šeimos narių mirtys nuo partizanų rankos, kitų stribų brutalumas gyventojų atžvilgiu. Be to, partija mėgino stribų būrius sudaryti iš vargingiausių ir mažai išsilavinusių gyventojų, kurie nebuvo atsparūs „klasių kovos” propagandai ir kurie gal jau seniai jautė pagiežą kaimynams.

Aplamai stribai turėjo labai blogą vardą tarp gyventojų. Daug kas stribus laikė eiliniais, tačiau valdžios palaiminimą turinčiais nusikaltėliais. Šiuo atžvilgiu įvairių skirtingų pažiūrų asmenų nuomonės yra netikėtai panašios. Pogrindžio leidinyje Aušra A. Žuvintas smerkia stribus be jokių išlygų.

Kaip ir kiekvienoje tautoje, taip ir mūsų atsirasdavo visokio plauko padugnių, išsigimėlių, alkoholikų, recidyvistų. Šie žmonės, neturį didesnės svajonės, kaip laisvai nebaudžiamai nešioti ir naudoti ginklą, pasiryžę tarnauti ir pačiam šėtonui, kad tik jis duotų jiems šautuvą ar automatą. Naujoji valdžia tuojau jais pasinaudojo prieš partizanus. Taip atsirado ,,liaudies gynėjai”, o liaudies kalba pasipildė naujais keiksmažodžiais — skrebas, stribas, stribiteliai ... O skrebams nebuvo didesnio malonumo, kaip matyti alpstančias žuvusiųjų (ir turgaus aikštėn išmestų partizanų — K.G.) motinas ar tėvus prie musėmis aplipusio sūnaus lavono (213:24).

Galima manyti, kad Žuvintas gerokai sutirštino spalvas, vaizduodamas stribus. Bet ,,liaudies gynėjus” panašiai apibūdina Lietuvoje gyvenęs žydu žurnalistas Efraim Sevela romane Truth is for Strangers. Pasak Sevelos, stribai buvo pripratę patogiai gyventi be jokio darbo. Jie iš žmonių atimdavo maistą ir gėrimą, reikalui esant, grasindami ginklu. Stribai buvo ,,kriminalinis elementas”, kuris, partizanų kovoms užsibaigus, priešinosi valdžios pastangoms juos nuginkluoti ir priversti dirbti. Sevela rašo, kad ilgainiui stribai pasitraukė į mišką, plėšė ir vagiliavo, kol valdžios daliniai juos sunaikino (154:119). Matyti, kad rašytojo žinios ne visiškai tikslios, bet stribu apibūdinimas atspindi tikrąjį gyventoju nusistatymą jų atžvilgiu.

Net kai kurie sovietiniai rašytojai išnaudojo progą nevynioti reikalų į vatą. Romane Degimai Jonas Avyžius šitaip aprašė stribų apsilankymą:

Po kratos troboje viskas buvo taip sujaukta, sumaitota, kad neatskyrei, kur langai, kur durys. Tėvas pasišaipė; girdi, apžiūrėkit ir mano piniginę, gal ten rasit įlindusi banditą. Žgutas-Žentulis (liaudies gynėjų vadas — K.G.) vožė jam automato buože per galvą, apspardė išsitiesusj ant grindų. To paties susilaukė ir motina, nes įniršusi puolė ginti tėvą . . . Sesuo Justina grįžo po tokio tardymo suplėšyta suknele, skundėsi smaugiama ašarų, kad kažkuris norėjęs nusitempti į kamarą, bet Žgutas-Žentulis užstojęs . . . Kai jie galų gale išsinešdino, apdalinę mus guzais ir mėlynėmis, ir mes ėmėm tvarkyti sujauktą trobą, pasirodė, kad ne vieną vertingą daiktą pasiglemžė Žguto-Žentulio draugužiai (Pergalė, 1981, Nr. 9, p. 23).

O dieną pasirodo kiti, vėl viską verčia aukštyn kojom, gąsdina pastatysią prie sienos, jei neprisipažinsi lankantis naktinius paukščius, ir aptuštinę svirną, kamaras, išbilda pas kitą kaimyną, kuris linkčiodamas ir drebėdamas pasitiks juos tarsi kalėdojanti kunigą (Pergalė, 1981, Nr. 9, p. 53).⁶

Valdžia pritarė stribų savavaliavimui, jį kurstė. Žmogus, drįsęs įskųsti stribus, buvo kaltinamas valdžios pareigūnų, net pačios komunistinės santvarkos šmeižimu, ir įtariamas esąs koks nors partizanų rėmėjas ir ,,liaudies priešas”. O tai, kaip nurodo Avyžius, dažnai reiškė ištrėmimą. ,,O kai tu jau įtariamas, priskaičiuotas prie paženklintųjų, tai visai nenustebk, jei kartą atvažiuos keli vyrai su šautuvais ir lieps ruoštis kelionėn, kur šaltesnės žiemos” (ten pat, p. 53).

„Liaudies gynėjų” siautėjimas buvo tiek paplitęs ir tiek gerai žinomas, kad valdžia ir partija vis jaučia reikalą šiuos reiškinius paneigti arba kaltę dėl jų suversti partizanams. Net enciklopedijos straipsnis aiškina, kad į ,,liaudies gynėjus” pateko svetimas elementas, mėginęs kitus demoralizuoti, ir ,,prisidengus liaudies gynėjų vardu, terorizuoti ir plėšti vietos gyventojus ir taip sukompromituoti kovotojus už socializmą”. Čia stribų savavaliavimas nėra neigiamas, tik atsakomybė suverčiama vadinamajam „svetimajam elementui”. Švyturyje išspausdintame pokalbyje buvę „liaudies gynėjai” irgi pripažįsta, kad partizanų kovų laikais žmonės daug kalbėdavo apie stribų plėšikavimą, bet esą tai buvę šmeižtai. Esą patys buožės kviesdavę stribus užeiti, pasivaišinti, bet po to pasakydavę, kad „liaudies gynėjas” ,,grasindamas automatu iš jo lašinių reikalaudavo” (161:8).

Nors „liaudies gynėjai” buvo žmonių nekenčiami, jie vis dėlto įvykdė savo užduotį. Partizanai turėjo atsargiau elgtis, rečiau vaikščioti po kaimus, kad nepakliūtų į pasalas. Dar svarbiau, vieni žmonės pradėjo vengti partizanų, nenoriai juos priimdavo, bijodami įskundimo ir ištrėmimo. Dar kiti, neatlaikę stribų grasinimų ir spaudimo, išdavė partizanus, kurie savo ruožtu bausdavo šiuos informatorius. Ne atsitiktinumas, kad 1946 m. pavasarį, po masinių trėmimų ir sustiprinto stribų veikimo, partizanų karas tapo žiauresnis, vis daugiau žmonių buvo įtraukti į mirties sūkurį.

Stribai turėjo dar kitų užduočių. Jie saugodavo kolūkius, rinkiminius punktus balsavimo metu ir kitus valdžios svarbesnius pastatus, pvz., valsčių vykdomųjų komitetų būstines, MTS stotis, ypač kai buvo laukiama partizanų užpuolimų. Jie lydėdavo po kaimus keliaujančius partijos atstovus, saugodavo paruošų agentus, agitatorius. Išvykdami į bet kokią operaciją, jie visuomet pasiimdavo ilgus iki pusantro metro ilgio geležinius virbalus. Tais virbalais jie badydavo pas ūkininką šiaudus, šieną, o lauke — visas įtartinas vietas, kur partizanai galėtų įrengti bunkerį. Eidami mišku, irgi visur badydavo.

Stribų vaidmuo kovoje su partizanais buvo gana kuklus, tad sovietiniai istorikai net šiomis dienomis pasiryžę suklastoti dokumentus, stengdamiesi iškelti stribų svarbą. Naujausias šios taktikos pavyzdys — anksčiau paskelbtų parodymų perredagavimas. 1983 m. išleistoje knygoje Bažnyčios prieglobstyje, kurioje perspausdinti knygų serijoje Faktai kaltina paskelbti suimtų partizanų ir jų rėmėjų parodymai, yra nemaža pakeitimų. Pavyzdžiui, kunigo Prano Šliumpos parodyme, išspausdintame knygoje Žudikai bažnyčios prieglobstyje antroje laidoje, pažymėta, kad Pietų Lietuvos partizanų vadas Kazimieraitis žuvo kovoje su tarybine kariuomene (3:192). Bet Bažnyčios prieglobstyje tarybinė kariuomenė nebeminima; atseit Kazimieraitis žuvo kovoje su ,,liaudies gynėjais” (10:165). Kur ankstesnėje knygoje išspausdintame parodyme Šliumpa kalba apie Vidaus reikalų liaudies komisariato garnizoną (3:191), naujoje versijoje rašoma apie ,,liaudies gynėjų” būrį (10:165). Panašiai suklastotas kunigo Stepono Rudžionio parodymas. Jei originaliame parodyme jis tvirtino, kad partizanai puolė trisdešimties asmenų NKVD būrį (3:159), tai perredaguotame tekste kalbama tik apie „liaudies gynėjus” (10:110).

Iš tiesų pagrindinė komunistų smogiamoji jėga buvo NKVD ir MVD daliniai, laikomi visur Lietuvoje įsteigtuose garnizonuose. Daliniai dažniausiai buvo bataliono dydžio, nors karių skaičius priklausė dar ir nuo apskrities dydžio, vietos miškingumo ir partizanų stiprumo. Kaip ir stribai, garnizonai buvo pavaldūs vietos MGB viršininkui. Juose tarnavo tik rusai, kuriems vadovavo papulkininkis. Nėra tikslių žinių, kiek Lietuvoje buvo šių dalinių, bet aišku, kad buvo gana daug. Daugiausia žinių apie NKVD dalinių dislokavimą paskelbta straipsnyje ,,Korikas II”, pogrindžio leidinyje Aušrelė. Ten pažymėta, kad 1946 m. Lietuvoje buvo laikomos NKVD 4 ir 7 šaulių divizijos ir bent šeši pasienio pulkai iš Rygos, Minsko ir Kaliningrado. Be šių dalinių, su partizanais dar kovojo ištisos divizijos dydžio Lietuvos pasienio apygarda, vadovaujama gen. majoro Byčkovskio. Ši apygarda buvo apdovanota dviem Lenino ir Raudonosios žvaigždės ordinais. Per trėmimus ir kitas svarbesnes operacijas į Lietuvą atvykdavo dar daugiau NKVD dalinių (93:53-54).

Saugumo garnizonai būdavo ginkluoti automatiškais šautuvais, lengvais ir sunkiais kulkosvaidžiais, šarvuotais automobiliais. Jie savo žinioje turėdavo didelius automobilių parkus. Stambesnėms operacijoms susijungdavo kelių garnizonų kareiviai, į pagalbą pakvietę dar stribus ir vietos MGB pareigūnus. Kai kuriais retais atvejais naudota ir artilerija. Normaliomis aplinkybėmis garnizonų persvara buvo tokia, kad partizanai negalėdavo jiems priešintis ir turėdavo pasitraukti iš kovos lauko. NKVD daliniai buvo naudojami miškų ,,šukavimams”. Kai kuriais atvejais jų buvo sutelkta tiek, kad buvo galima visą miško dalį apsupti net keliais apsupimo žiedais, atitinkamose vietose įrengti kulkosvaidžius, kad į kryžminę ugnį patektų bandantys pasitraukti partizanai. Sekliams išaiškinus stambesnių partizanų dalinių laikymosi vietą, partizanus puldavo ne stribai, bet garnizonai. Jie apsupo ir sunaikino Vitkaus būstinę 1946 m. liepos mėnesį. Kitų metų vasarą labai stambūs daliniai (pasak Lukšos, jie atkeliavo su 300 mašinų) apsupo Punios šilą dvigubu apsupimo žiedu ir sunaikino Dainavos apygardos štabą (1:333).

Kaip minėta, turima labai mažai duomenų apie šį laikotarpį. Partizanai atsargiai veikė, bet galutinai neatsisakė didesnių operacijų, dar rengdavo pasalas kariuomenės ir saugumo daliniams, užpuldavo miestelius. Pavyzdžiui, 1947 m. rudenį 40 partizanų užpuolė stambų valstybinį ūkį netoli Viduklės valsčiaus Šarkaimio kaimo (9:184). 1948 m. birželio mėn. iš 7 į 8 d. ,.Nemuno” būrio partizanai įsiveržė į Priekulės rajono Veiviržėnų miestelį ir nukovė stribų (9:117).

Dzūkijos partizanai surengdavo daugiau užpuolimų. 1946 m. gruodžio 15 d. Ramanausko vadovaujami kovotojai puolė Merkinę (94:60), o 1948 m. vasarą Alytaus ligoninę (94:67).

1946 m. lapkričio mėn. „Merkio” būrys apšaudė Varėną ir joje esantį Vidaus reikalų ministerijos skyrių (6:122). Po metų, 1947 m. lapkričio mėn., to paties dalinio partizanai įsiveržė į Varėną ir uždegė saugumo darbuotojų butus (6:125). 1946 m. pabaigoje Dzūkijos partizanai parengė pasalas Daugų garnizonui ir nukovė 18 Vidaus reikalų ministerijos kareivių (3:191). Tauro apygardos partizanai veikė panašiai. 1947 m. žiemą Vytauto rinktinės kovotojai parengė stambias pasalas Liudvinavo MGB pajėgoms (1:278-279), o 1947 m. lapkričio mėn. Žalgirio rinktinės vadas ,,Šturmas”, sutelkęs 70 vyrų, užpuolė Pilviškių valsčiuje esantį Aušrutų kolūkį, kuriame gyveno rusai. Pasak Lukšos, čia gyveno su tinkamu stažu MVD agentai, o ne eiliniai kolūkiečiai (1:376-377). Po partizanų užpuolimo rusai pasitraukė iš Suvalkijos. Ir kitais atvejais rusai buvo puolami, siekiant juos įbauginti ir sustabdyti Lietuvos kolonizaciją.⁷

Tauriečiai daugiau dėmesio skyrė akcijoms prieš stribus, kurie gerokai padrąsėjo ir labiau terorizavo gyventojus, partizanų puolimams sumažėjus. 1947 m. apygardos vado įsakyme pažymėti įvairūs šios akcijos tikslai — sunaikinti aktyvesnius bolševikų atsparos punktus; demoralizuoti stribus, priversti juos nutraukti savo veikimą, „sulįsti į atramos punktus ir kiekvienu momentu drebėti dėl judošiško galo”; parodyti vietos gyventojams, kad partizanai tebėra jėga, su kuria reikia skaitytis. Kiekvienai rinktinei buvo įsakyta sunaikinti po vieną atsparos punktą bei „komunistinio aktyvo ir šnipų bei kitokių išgamų”. Tauriečiai, vartodami prieštankines ir fosforines granatas bei bazukas, sunaikino atsparos punktus Gižuose, Žaliojoje ir Kačerginėje. Gižai buvo užpulti net dienos metu (1:228-229).

Kad šie puolimai buvo atsargiai rengiami ir vykdomi be jokios tuščios bravūros, rodo apygardos vado įsakymas, kurio pabaigoje pažymėta:

1. Uždaviniams vykdyti reikia kuo tiksliausiai apsižvalgyti, kad nebūtų bereikalingų aukų ir kad užsibrėžtas tikslas būtų pasiektas.
2. Numatyti iš anksto pasitraukimo ir apsaugos kelius.
3. Atsitraukiant iš operacijos vykdymo vietos, vartoti klaidinamus pasitraukimus.
4. Iš anksto paruošti kovotojams slėptuves NKVD siautėjimo atveju.
5. Uždavinių vykdymas turi būti staigus ir iš anksto numatytu laiku ar ženklu pradėtas.
6. Operacijų vykdymas laikomas griežtoje paslaptyje ir kovotojams tikslus uždavinys pranešamas tik prieš operacijas (26, Nr. 1).

Šiame laikotarpyje didėjančios represijos privertė partizanus pasitraukti vis gilyn į mišką ir galutinai atsisakyti planų įkurti organizacinį centrą Kaune ar Vilniuje ir į vadovaujančius organus įtraukti ir legaliai gyvenančius patriotus. Prisimintina, kad nuo pat pirmųjų kovos dienų daugelis pasipriešinimo organizacijų, norėjusių vadovauti kovai su okupantu, siekė įsitvirtinti viename ar kitame iš šių miestų. LLA vadas Kazys Veverskis žuvo, mėgindamas organizacijos archyvus pervežti iš Žemaitijos į Kauną. Kiti LLA vadai, Eidimtas, Kubilius ir Karalius, mėgino susirišti su pasipriešinimo vienetais Kaune. Lietuvos išlaisvinimo taryba (LIT) veikė Kaune, o Vienybės komitetas Vilniuje. BDPS vadovaujantys organai iš pradžių laikėsi Vilniuje ar Kaune. Vyriausias Ginkluotųjų pajėgų štabas turėjo savo būstinę Vilniuje tol, kol buvo išaiškinta Markulio išdavystė.

Taigi Lietuvos partizanai su beveik stebėtinu užsispyrimu siekė Vilniuje ar Kaune įkurdinti savo pagrindinius vadovaujančius vienetus. Jie tai darė su pagrindu. Pirma, Kaunas ir Vilnius buvo svarbiausi Lietuvos miestai, daug kas Kauną dar laikė antrąja Lietuvos sostine. Partizanų ir kitų pasipriešinimo organizacijų vadovai jautė atstovaują tautos valiai, tad pasidarė prestižo reikalas savo organizaciją ar jos įgaliotinius laikyti Vilniuje ar Kaune, o ne kokiame nors provincijos užkampy. Antra, abu miestai lengvai pasiekiami geležinkeliu ir kitomis masinio susisiekimo priemonėmis. Kaunas turėjo itin gerą centrinę geografinę padėtį, į jį galėdavo greitai atvykti visų Lietuvos apygardų partizanų vadai pasitarimams. Trečia, dideliame mieste buvo lengviau įsigyti popieriaus ir kitų spaustuvės reikmenų, reikalingų partizanų spaudai. Be to, kai kuriems partizanų laikraščiams politinius komentarus ir tarptautinių įvykių apžvalgas rašydavo legaliai gyvenantys asmenys, su kuriais buvo galima lengviau susižinoti mieste.

Nemažesnį vaidmenį partizanų pastangose centrines organizacijas išlaikyti dideliame mieste turėjo saugumo sumetimai. Mieste partizanų ryšininkai, įgaliotiniai galėjo lengviau susitikti, jų veiklą netiesiog slėpė žmonių masės. Į Kauną ir Vilnių dažnai atvykdavo žmonės iš provincijos, dažnai keitėsi gyventojų veidai, ypač jaunesniųjų. Naujų žmonių apsilankymas neatkreipdavo žmonių dėmesio. Dideliame mieste buvo daugiau susitikimo vietų. Tuo tarpu kaimuose ir miesteliuose kiekvienas naujas atvykėlis krisdavo saugumo sekliams ir pranešinėtojams į akis. Iš kitur atvykusiam ir sulaikytam ryšininkui būtų buvę sunku paaiškinti savo apsilankymo priežastį. Kokių saugumo priemonių turėjo imtis partizanų vadai, laikydamiesi miške, rodo Žemaitijos partizanų vado kapitono Žemaičio atvejis. 1947 m. vasarą jis savo būstinę perkėlė į naują rajoną, nes senoje vietoje saugumas pradėjo jo veiklą išaiškinti. Žemaitis įsakė vietos daliniams išvalyti numatytą rajoną nuo ten veikiančių dviejų plėšikų grupių. 7-8 kilometrų spinduliu valstiečių ūkiuose buvo įrengtos keturios požeminės slėptuvės, į kurias jis ir štabas galėdavo pasitraukti pavojaus atveju. Kad buvimo vieta nebūtų išaiškinta, štabo apsaugos būriui bei kitiems netoli esantiems kovos daliniams buvo uždrausta bet kokia antisovietinė veikla — net atsišaukimų platinimas (9:217-218). Be to, kartkarčiais reikėdavo keisti būstinės vietą, nes sovietinio saugumo sekliai galėdavo gana greitai, ypač žiemą, pastebėti, jei daugiau ir svetimų žmonių pradėdavo vaikščioti po mišką, ypač tais laikais, kai miškai nebuvo saugūs pašaliniams. 1947 m. Dzūkijos partizanų štabas buvo sunaikintas iš dalies dėl to, kad užsiėmę intensyviu veikimu partizanai vis atidėliojo savo būstinės perkėlimą į naują vietą tol, kol buvo per vėlu. Taigi nors miestai partizanams sukeldavo įvairių naujų rūpesčių, jų dydis bei anonimiškumas teikdavo vilčių, kad juose veiksmingiau galės išsilaikyti vadovaujantys organai. Tie lūkesčiai neišsipildė. Dar 1947 m. sausio mėnesį Tauro apygardos įsakymu buvo įkurta nauja Birutės rinktinė, kuri turėjo sugyvinti partizanų veiklą Kaune ir jo priemiesčiuose (1:246). Pirmasis rinktinės vadas buvo Juozas Lukša. Bet rinktinės būstinė nebuvo pačiame Kaune, o sodyboje netoli Kauno-Marijampolės plento prie pat Veiverių. Lukšai jau pasitraukus iš šių pareigų, 1947 m. rugsėjo 24 d. MGB daliniai apsupo ir sunaikino Birutės rinktinės štabą (1:367). Po savaitės kita rinktinės slėptuvė buvo išaiškinta ir sulikviduota. Rinktinės veikimas sutriko. Tuo ir baigėsi mėginimai laikytis Kaune ar Vilniuje.

Partizanų gyvenimo sąlygos vis sunkėjo. Retas kovotojas legaliai gyveno. Prasidėjus masiniams trėmimams ir partizanų rėmėjų bei pavienių asmenų areštams, būdavo sunkiau rasti ūkininkų, kurie leistų jų sodyboje iškasti slėptuvę. Vis daugiau partizanų buvo verčiami įrengti bunkerius miškuose ir juose gyventi ilgesnį laiką. Net puikiausiai įtaisyti bunkeriai buvo drėgni ir šalti, dažnai juose nebuvo įmanoma rengti šilto maisto, o maisto kartais išvis trūkdavo. Šiomis sąlygomis sutrikdavo sveikata ilgiau partizanaujančių vyrų, kuriuos dažnai kankino įvairios plaučių ligos ir senos žaizdos. Išalkę, sušalę, nuolat gyvendami pavojuje, partizanai pergyvendavo daug sunkumų, palaikomi įsitikinimų, kad jų auka padės šaliai atgauti laisvę. Bet kai kurie partizanai pradėjo girtauti, kai kurių dalinių drausmė sutriko, atskiri kovotojai savavaliavo ir be pagrindo griebdavosi smurto.

Nuo 1946 m. iki 1951 m. Lietuvoje kasmet vykdavo rinkimai, dažniausiai vasario mėnesį. 1946 m. ir 1950 m. buvo rinkimai į TSRS Aukščiausiąją tarybą, 1947 m. ir 1951 m. — į Lietuvos Aukščiausiąją tarybą, 1948 m. ir 1950 m. — į vietos Darbo žmonių deputatų tarybas (DŽDT), o 1949 m. buvo renkami teisėjai ir teismų patarėjai. 1949 m. rinkimai buvo ypatingi tuo, kad jie buvo pravesti ne vieną dieną. Vasario 9 d. vyko rinkimai Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos miestuose, visoje Pietų Lietuvoje ir dalyje Žemaitijos. Vasario 16 d. buvo balsuota visose likusiose Lietuvos dalyse.

Iki 1950 m. partizanai nesigailėdavo pastangų rinkimams sutrukdyti, o komunistai visomis jėgomis versdavo gyventojus juose dalyvauti. Nuo 1946 m. iki 1948 m. rinkimų metu į Lietuvą būdavo siunčiami papildomi Raudonosios armijos daliniai rinkiminėms būstinėms apsaugoti, partizanų antpuoliams atremti. Partizanų taktika visose Lietuvos dalyse buvo panaši. Prieš rinkimus partizanų laikraščiai ir jų platinami atsišaukimai ragino gyventojus nelankyti mitingų, neiti į rinkimines apylinkes, nebalsuoti už kandidatus. Partizanai įspėdavo, kad baus visus, kurie balsuos, gąsdino sušaudysią rinkiminių komisijų narius. Tai daryta sąmoningai iš dalies dėl to, kad partizanų rėmėjai ir kiti, nenorintys dalyvauti rinkiminėse komisijose ar būti renkami į DŽDT, galėtų valdžiai pateisinti savo nedalyvavimą rinkimuose. Pietų Lietuvos partizanų pranešime apie 1948 m. rinkimus pažymėta, kad dalis prieš savo valią išstatytų kandidatų net patys kreipėsi į partizanus, kad jiems įteiktų grasinančius raštelius. Kartais, pavyzdžiui, 1946 m. Dzūkijoje (1:167) partizanai surinkdavo gyventojų pasus, kad komunistai neturėtų kur atžymėti balsavusiųjų. Pabrėžtina, kad partizanai retai bausdavo žmones už dalyvavimą rinkimuose, net už rinkiminę agitaciją.

Rinkimų išvakarėse partizanai mėgindavo išardyti ar susprogdinti tiltus, sunaikinti telefono linijas, apšaudyti rinkimines būstines, naikinti urnas, balsavimo biuletenius. Rinkiminių būstinių puolimais partizanai priversdavo bolševikų jėgas pasilikti vietoje, neleisdavo jiems rengti pasalas partizanams, priversdavo juos budėti visą naktį, kad rinkimų dieną būtų pavargę ir mažiau uoliai verstų gyventojus, balsuoti. Balsavimo dieną partizanai puldinėdavo kareivius ir valdžios pareigūnus, kurie važinėdavo po kaimus, versdami gyventojus balsuoti jų pačių sodybose.⁸

Partizanai skelbė, kad lietuviai masiškai boikotavo rinkimus. Lukša tvirtino, kad visoje Lietuvoje balsavo ne daugiau kaip 40 nuošimčių privalančių balsuoti piliečių, pačių lietuvių balsavo tik 27-28 nuošimčiai. Suvalkijoje balsavo tik 17 nuošimčių, o Dzūkijoje tik 12 nuošimčių(l:178-79). Sovietinis istorikas Rakūnas nenuslepia, kad šiose Lietuvos dalyse, ypač Alytaus, Marijampolės ir Vilkaviškio apskrityse, balsavo mažiau rinkėjų (148:153). Dainavos partizanų pranešime apie 1948 m. rinkimus teigiama, kad Alytaus apskrityje iš 30,000 - 31,000 balsuotojų balsavo tik 3,400 asmenų, iš kurių 1770 buvo rusų kariai.

Lukšos atsiminimuose plačiai aprašyti 1946 m. ir 1947 m. rinkimai, tad trumpai aptarsiu tik mažiau žinomus 1948 m. į DŽDT rinkimus, remdamasis jau minėtu Dainavos partizanų pranešimu. Kelis mėnesius prieš rinkimus prasidėjo masinė propagandos kampanija. Vietos ir iš miestų atsiųsti vadinamieji aktyvistai, rusų kareivių lydimi, atvykdavo į kaimus ir ginklu suvarydavo visus gyventojus į rinkiminį mitingą. Aktyvistai pasiūlydavo kandidatus, kuriems susirinkusieji visada vienbalsiai pritardavo. Rinkiminėse kampanijose dalyvaudavo ir aukšti pareigūnai. Į Leipalingį tuomet atvyko pats LTSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas J. Paleckis. Jį lydėjo trys sunkvežimiai, du šarvuočiai ir apie 120 kareivių.

Paleckis apsistojo dvaro rūmuose, kurie iš visų pusių buvo apsupti sargybos. Nors kareiviai ir šarvuočiai patruliavo gatvėse, nakties metu visos tvoros, stulpai ir namai buvo aplipinti priešsovietiniais atsišaukimais. Dvi savaites prieš rinkimus į Lietuvą pradėjo traukti MVD kariuomenės daliniai, šarvuočiai patruliavo kelius, virš miškų skraidė lėktuvai. Partizanai apskaičiavo, kad vien Alytaus apskrities rinkiminėse apylinkėse buvo sutelkta apie 1700 kareivių, nuo 15 iki 30 kiekviename kaime. Aplink daugelį rinkiminių būstinių buvo iškasti apkasai, įtvirtinti sunkieji kulkosvaidžiai. Visų miestelių įgulos buvo kelis kartus padidintos ir sustiprintos motorizuotais daliniais.

Rinkimų dieną kaimai buvo lyg išmirę, nesimatė jokio žmogaus, nesigirdėjo net šunų lojimo. Tik plentais ir vieškeliais dūzgė mašinos pilnos kareivių. Gyventojai nėjo balsuoti, tad kareiviai su urnomis pradėjo vaikščioti po kaimus. Bet ir tai mažai padėjo, nes daugelis žmonių prasėdėjo visą dieną miškuose. Kiti gyventojai iš lauko užkabinę durų spyną, pro langą įlipdavo atgal į namus ir pasislėpdavo. Dar kiti vaikščiojo keliu ir susitikę kareivius, sakydavo, kad eina į rinkiminę būstinę ar iš jos grįžta. Rinkiminių komisijų nariai irgi mėgino boikotuoti ar trukdyti rinkimus. Dalis jų neateidavo į rinkimines būstines, o kiti atsisakydavo pasirašyti rinkimų protokolus, teisindamiesi, jog tai padarys, kai susirinks visi komisijos nariai. Balsavimas turėjo baigtis sausio 18 d. dvyliktą valandą nakties, bet dar kitą dieną kareiviai ieškojo balsuotojų, deputatų ir komisijos narių. Dzūkijos partizanai teigia, kad gyventojai niekada taip vieningai neboikotavo rinkimų, o pasak rinkimų komisijos narių, dauguma balsų buvo sumesti net neišpakuoti, po kelis šimtus iš karto.

Vienu atžvilgiu ir partizanų, ir valdžios dėmesys rinkimams gana paradoksiškas. Juk. tikrų rinkimų nebūdavo, o vykdavo tik balsavimas už valdžios paskirtus kandidatus. Šių vadinamų rinkimų rezultatai buvo žinomi iš anksto. Nepaisant, kiek balsuotojų rinkimus boikotuotų, valdžia vis tiek paskelbs, kad juose dalyvavo beveik 100 nuošimčių balsuotojų ir kad kone visi balsavo už komunistų ir nepartinių bloko kandidatus. Partizanai suprato, kad jie nepakeis oficialiai paskelbtų rezultatų, o partijos aktyvistai žinojo, kad į rinkimus neatvyks pakankamai balsuotojų „planui” įvykdyti, tad reikės balsuoti už neatvykusius arba kitomis priemonėmis suklastoti rinkimų rezultatus, kad jie atitiktų partijos viršūnių nurodymą.

Bet kodėl taip buvo rūpinamasi šiais rinkimų farsais? Komunistai naudojo rinkimus savo galiai įrodyti, įtikinti svyruojančius arba abejingus gyventojus savo pajėgumu duoti atkirtį partizanams, suteikti savo valdžiai teisėtumo regimybę. Priversdami nenorinčius dalyvauti rinkimuose, komunistai mokydavo juos, kad reikia paisyti valdžios norų. Be to, komunistai, skelbdami demokratiją, visada jaučia reikalą pravesti rinkimus, nes rinkimai — vienas svarbių demokratijos požymių.

Partizanai turėjo įvairių priežasčių. Nepaisant valdžios priespaudos ir iš anksto numatytų balsavimo rezultatų, gyventojų laikysena vis dėlto šiek tiek rodė ir jų politinį nusistatymą. Nebalsavimas buvo savotiškas asmens protestas, kurio reikšmę suprato kaimynai ir valdžios pareigūnai. Be to, partizanai save laikė vietos valdžia ir laukė, kad gyventojai vykdytų jų įsakymus. Bet kiekviena paklusnumo reikalaujanti organizacija turi parodyti savo galią, savo pretenzijas į valdžią patvirtinti veiksmais. Balsavimas komunistų rinkimuose buvo lyg sovietinės santvarkos pripažinimas ir partizanų valdžios paneigimas. Taigi partizanų prestižas reikalavo, jog kuo mažiau žmonių dalyvautų rinkimuose.

Tačiau svarbiausia priežastis buvo tebėgaji partizanų viltis, kad Vakarai privers Sovietų Sąjungą pasitraukti iš Lietuvos.

Rinkimų boikotas Vakarams turėjo parodyti tautos nepasitenkinimą okupacija ir taip padėti Lietuvos bylai. Šį įsitikinimą akivaizdžiai išreiškė Dainavos partizanai savo leidinyje Laisvės varpas 1946 m. vasario, 23 d., tuojau po rinkimų. Jie rašė:

Visagalio Apvaizda lėmė, kad mūsų tautos likimu ir tikru teisėtumu yra rūpinamasi. Svarbiausias mūšis (rinkimu boikotas — K, G.) neužginčijamai mūsų laimėtas. Dabar seka lengvesnis, bet taip pat labai svarbus uždavinys, būtent: partizanams vadovaujant ir visuomenei pagelbstint, skubiai surinkti teisingus balsavimo duomenis, kurie Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Lietuvos nepriklausomybės atgavimo klausime bus pilnai panaudoti.

Partizanai ir vėliau manė, kad rinkimų boikotai buvo reikalingi Lietuvos išlaisvinimo bylai. Pažymėtina, kad nuo 1948 m. iki 1950 m. partizanai į Vakarus pasiuntė keturis pranešimus apie įvykius Lietuvoje, du iš jų apie rinkimus.

Laisvoji spauda turi gilias šaknis Lietuvos istorijoje. Spaudos draudimo laikais Aušra, Varpas, Tėvynės Sargas ir kiti laikraščiai buvo spausdinami Prūsijoje ir knygnešių slapta gabenami į Lietuvą. Pirmosios bolševikų ir nacių okupacijos metais plačiai išsivystė pogrindžio spauda. Bene visos svarbesnės rezistencijos organizacijos leido savo laikraščius, kartais net kelis, juos pritaikydamos įvairiems skaitytojams. Rezistencijos organizacijos turėjo savo spaustuves, dauguma leidinių buvo spausdinti smulkiais rašmenimis, svarbesnieji laikraščiai išeidavo kas dvi savaitės.

Partizanai irgi skyrė ypatingą reikšmę laisvajai spaudai. Daugelis didesniu partizanu vienetu leido savo laikraštėlius, rašydavo ir platindvo atsišaukimus. Mažesni partizanų daliniai gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Partizanai rūpinosi spauda dėl įvairių priežasčių. Jie jautė, kad dabartinė kova buvo tik dalis jau kelis šimtmečius vykstančios kovos dėl Lietuvos laisvės, ir mėgo dažnai pabrėžti išsivadavimo kovos tęstinumą. Pogrindžio spauda buvo viena geriausių priemonių tai daryti. Partizanų laikraščių redaktoriai kartais mėgdžiodavo vokiečių metų leidinius net nereikšmingomis smulkmenomis, pavyzdžiui, skelbdami rėmėjų inicialus ir jų auką. Kaip minėta, laikraščiai buvo prestižo reikalas ir nepakeičiama priemonė partizanų pretenzijoms vadovauti tautai sustiprinti. Jei nepriklausomybės metais negausūs komunistai pajėgė išspausdinti savo leidinių, tai partizanai jautė reikalą ne mažiau atlikti šioje srityje. Savo spauda partizanai mėgino duoti atkirtį komunistų propagandai ir šiek tiek palaužti pastarųjų informacijos monopolį.

Palyginti mažai žinoma apie partizanų spaudą. Su keliomis išimtimis gauti tik leidiniai, kuriuos partizanų ryšininkai, prasiveržę pro geležinę uždangą, atnešė į Vakarus. Beveik visi tie leidiniai iš 1946 m. ir 1947 m. iš nuotrupų, kurios pasiekė Vakarus, ir iš komunistų paskelbtų duomenų, galima sudaryti vaizdą, kad partizanų spauda buvo gausi ir leidžiama visose Lietuvos dalyse. Štai dalis žinomų pavadinimų, suskirstytų pagal Lietuvos sritis.

Žinomi dar kiti leidiniai. Pavyzdžiui, laikraštį Laisvės rytas leido Lietuvos partizanų į grupės štabas (nežinia, kur jis veikė), o Urbaičio vadovaujami partizanei, veikę Kražių-Nemakščių apylinkėje, leido nežinomo pavadinimo leidinį. Partizanų leidiniu negalima laikyti laikraščio Kova, kuriame išspausdintas išeivijoje dažnai cituojamas straipsnis ,,Lithuania militans”, nes jį išspausdino saugumo agentas Markulis, prisidengęs BDPS vardu. Pabrėžtina, kad visi išvardyti leidiniai nebuvo spausdinami tuo pačiu laiku.

Spaudos technikos atžvilgiu partizanų leidiniai buvo menkesni negu pogrindžio spauda vokiečių okupacijos metais. Tai nenuostabu, nes jie buvo spausdinami bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąja mašinėle. Išimtį sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos organas Laisvės varpas, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaitės.

Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo tarptautinius įvykius, gvildeno tautos praeities, dabarties ir ateities problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, ragindavo tautą nenusiminti ir nepasiduoti nevilčiai, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Didžiųjų švenčių progomis partizanų spauda rašydavo apie tautos istoriją, primindavo praeities kančias, ragindavo lietuvius mokytis stiprybės iš protėvių, kurie irgi nenusilenkė smurtui. Būdingą tokį atsišaukimą 1947 m. vasario 16 d. paskelbė laikraštis Laisvės rytas:

Lietuvi, vasario 16 d. proga, pagalvok apie lietuvių tautos aukas, sudėtas dėl laisvės ant tėvynės aukuro, prisiminki iki šiol nueitą sunkų kelią ir dar su didesniu pasišventimu stok petys į petį kartu su Lietuvos partizanais į tolimesnę kovą prieš pavergėjus, ir netrukus pasieksime pergalę.

Tačiau partizanų spauda ypatingą dėmesį skyrė tarptautinių įvykių nagrinėjimui. Gal net pusė visų straipsnių gvildeno tarptautinę politiką. Siekdami dalykiškai vertinti įvykių raidą, partizanai net pakviesdavo legaliai gyvenančius inteligentus parengti atitinkamas apžvalgas. Bet partizanai nebuvo abejingi stebėtojai. Jie įvykiuose ieškojo artėjančio karo ženklų ir siekė įtikinti gyventojus, kad išvadavimo valanda artėja. Apie tai plačiai rašau devintame skyriuje.⁹

1949 m. pavasarį vėl pasikeitė partizanų taktika. Ne tik laisvės kovotojai, bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jei partizanų kovos vyko penkerius metus, tai kraštas gyveno nenormaliomis sąlygomis beveik dešimtmetį. Daug žmonių dar laukė pagalbos iš Vakarų, bet ši viltis buvo labiau santūri negu anksčiau, mažiau kas tikėjo, kad išsivadavimo valanda greit išmuš. Komunistų valdžia vis labiau įsitvirtino. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius ir dviejomis masinių trėmimų bangomis parodė, kad ji neketina atsisakyti smurto ir teroro. Ūkininkų stojimas į kolūkius nereiškė, kad tautos pasipriešinimo dvasia buvo galutinai, ypač paskutiniųjų masinių trėmimų, palaužta. Veikiau ji suprato, jog prieš galingą vėją kartais reikia pasilenkti, kad būtų išvengta galutinio palaužimo. įsteigtų kolūkių patirtis parodė, kad buvo galima sukurti kolūkį, nesuvisuomeninant nei laukų, nei gyvulių, juo labiau nepanaikinant viensėdžių ir jų vieton pastatant bendras gyvenvietes.

1949 m. pradžioje partizanų sąjūdis tebebuvo stiprus. Nors daug geriausių kovotojų jau buvo žuvę ar patekę nelaisvėn, jų vietas perėmė kiti. Tiesa, nuotaikos buvo kritusios, labiau reiškėsi neviltis ir girtavimas. Kitu atžvilgiu partizanų tarpusavio ryšiai buvo labai geri, o vasario mėn. įvyko svarbus Suvalkijos, Dzūkijos ir Žemaitijos partizanų suvažiavimas. Ryšiai su užsieniu nebuvo nutrūkę. Partizanų būriai dar galėjo pulti miestelius, įbauginti, o kitais atvejais nubausti valdžios rėmėjus.

Vis dėlto atrodo, kad nuo pirmojo 1949 m. ketvirčio ne tik pagrindinių partizanų dalinių, bet ir mažesnių būrių vadai pradėjo keisti savo veikimo pobūdį. Jei pirmame kovų tarpsnyje partizanai mėgino reikštis kaip karinė jėga, drįstanti stoti į atvirą kovą su okupantų pajėgomis, o antrame tarpsnyje gana nuosekliai stabdė komunistų brukamus pertvarkymus ir įsakmiai reikalavo, kad gyventojai paklustų jų nurodymams, tai šiame paskutiniame kovos tarpsnyje jie nebebandė taip atkakliai priešintis neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo bandoma išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinama organizacijos griaučių išsaugojimu su įsitikinimu, kad, reikalui esant, bus galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto.

Partizanai pakeitė savo veiklos gaires ne tiek savo valia, kiek valdžios veiksmų verčiami. 1949 m. žuvo labai daug kovotojų, daug štabų buvo išaiškinti ir sunaikinti. Dalis šių nuostolių buvo neišvengiama ginkluotos kovos išdava, bet šiuo metu smarkiai padažnėjo išdavystės. Komunistų agentams pasisekė įsiskverbti į partizanų gretas, o kitais atvejais suimti ir demoralizuoti partizanai išdavė savo kovos brolius. Labai smarkiai dėl išdavysčių nukentėjo Aukštaitijos partizanai, ypač Algimanto apygarda.

Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet netikslu kalbėti apie jų galutinį sužlugimą. 1950 m. ir vėliau dar matyti partizanų vadovybės ranka. Visoje Dzūkijoje beveik nėra jokių nužudymų, tad matyti, kad šiuo reikalu duotas griežtas įsakymas ir jis vykdomas. Juk kitu atveju, tai yra, jei nedrausmingi kovotojai būtų mėginę suvesti sąskaitas su senais priešais, aukų būtų buvę daug. Žemaitijoje irgi smarkiai sumažėjo partizanų represijos. Daugely vietų išlaikoma pagrindinė organizacijos struktūra, kitur siekiama ją atgaivinti, net 1951 m. rudenį. 1952 m. kai kuriose Lietuvos dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet ir jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę labai sunku legalizuotis, iš dalies dėl to, kad dar tebesitikėta tarptautinių permainų. Bet 1952 m. viltis, kad Lietuva atgaus savo nepriklausomybę jau yra sąžinės reikalas; nebereikalaujama, kad kiti ja tikėtų. Pagaliau partizanai nutraukė savo veikimą, bet ne tuo pačiu laiku ir ne visose vietovėse. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai.

1949 m. vasario 1-19 d. vykusiame partizanų vadovybės pasitarime buvo nutarta sustiprinti antisovietinę propagandą prieš sukolektyvinimą, įspėti kolūkių organizatorius ir jų rėmėjus nutraukti savo veiklą, juos šaudyti, jei jie nepaisytų pogrindžio nurodymų. Partizanų vadovybė nutarė, kad itin svarbu neleisti suvisuomeninti ūkių į kolūkius ir vienkiemius perkelti į centrines gyvenvietes. Reikalui esant, numatyta net deginti visuomeninius pastatus bei gyvenvietes. Partizanai nujautė, kad, panaikinus vienkiemius, jie praloš gyventojų ūkinę ir kitą paramą (9:229).

Šie partizanų vadovybės nutarimai toli gražu nereiškia, kad prasidėjo desperatiška ir žūtbūtinė kova su kolektyvizacija. Padėtis taip greitai pasikeitė, kad nutarimai po mėnesio neteko savo reikšmės. 1949 m. vasario 1 d. Lietuvoje iš viso buvo 754 kolūkiai, kuriems priklausė apie 19,000 valstiečių ūkių, arba 4.9 nuošimčiai šalies ūkių (74:45). Didele dalimi šiuos pirmuosius kolūkius steigė komunistų rėmėjai arba gana vargingi ūkininkai, kuriems valdžia suteikdavo daug lengvatų ir perleisdavo išvežtųjų laukus, trobesius, gyvą ir negyvą inventorių. Šiuose kolūkiuose žemės ir pastatai buvo suvisuomeninti, o patys kolūkiečiai palikdavo savo lūšnas ir senus namus, persikeldami gyventi patogesniuose pastatuose.

1949 m. Maskva įsakė nedelsiant sukolektyvinti visų trijų Pabaltijo respublikų žemės ūkį. Šiam tikslui įgyvendinti buvo naudojamas visas valdžios aparatas. Spaudimas buvo toks didelis, kad dauguma ūkininkų negalėjo jo atlaikyti. Dažnai ūkininkai buvo suvaromi į susirinkimą, iš pradžių raginami stoti į kolūkius, vėliau grasinami, pagaliau neleidžiami grįžti namo tol, kol pasirašys pareiškimą stoti į kolūkį. Kolūkių steigimo akcijoje didelį vaidmenį turėjo iš miesto atvykę aktyvistai, kurie keliavo po kaimus, steigdami vieną kolūkį po kito. Net paprasti tarnautojai turėjo dalyvauti šiuose veiksmuose. Antai Juozas Grišmanauskas pamini, kad jis dalyvavo organizuojant dvidešimt vieną kolūkį Kartenos apylinkėse (64:77). Šiomis aplinkybėmis partizanai negalėjo nei aktyviai priešintis kolūkių steigimui, nei įspėti ar bausti kolūkių organizatorius.

Antra vertus, kolūkių steigimo banga nelabai paveikė gyventojų ir partizanų santykius, nes didelė dalis naujai įsteigtų kolūkių nepravedė jokių didesnių pertvarkymų ūkininko gyvenime. Dažnai jis dirbo, kaip ir anksčiau, savo nuožiūra prižiūrėdamas savo ūkį. Kolūkių žemės nebuvo sujungiamos, gyvuliai ir inventorius nebuvo suvisuomeninami. Nebuvo nė kalbos apie viensėdžių perkėlimą. Pavyzdžiui, 1950 m. sausio 1 d. Alytaus apskrityje buvo 113 kolūkių, iš kurių tik 33 suvisuomenino gamybos priemones. 1951 m. rudenį, tai yra praėjus dviem su puse metų po sukolektyvinimo bangos, Druskininkų, Daugų, Varėnos, Smėlių ir Alytaus apylinkėse dar buvo kolūkių, kuriuose ūkininkai nebuvo atsisakę savo nuosavybės. Pasak sovietinio istoriko Jefremenkos, „tais atvejais, kai valstietis prievarta tapdavo kolūkiečiu, jis neskubėdavo atiduoti kolūkiui pastatų, mašinų, inventoriaus ir gyvulių, kuriuos pagal žemės ūkio artelių įstatus reikėjo suvisuomeninti (74:67). 1952 m. dar buvo daugiau negu 300,000 viensėdžių. Kai kuriais atvejais partizanų rėmėjai buvo išrinkti kolūkių pirmininkais arba kitoms svarbioms pareigoms. Tad daug kolūkių tokiais buvo tik savo pavadinimu. Jų priedangoje gyvenimas ėjo senąja tvarka.

Šitokiomis aplinkybėmis kolūkių steigimas mažai kenkė partizanams, o kai kuriais atžvilgiais jiems net išėjo į naudą. Maisto tiekimo klausimas visada buvo opus. Partizanų rėmėjai savo ištekliais negalėjo išlaikyti laisvės kovotojų. Našta jiems buvo per didelė, be to šie žmonės dėl savo paramos jau ir taip rizikavo areštu. Partizanai dažnai konfiskuodavo valdžios šalininkų turtą, atimdavo jų gyvulius, išreikalaudavo maisto. Bet nei pavieniai partizanų rėmėjai, nei valdžios šalininkai negalėjo partizanams daug ko duoti. Tad jau nuo 1946 m. partizanai vis dažniau apiplėšdavo pienines, valstybinius sandėlius ir parduotuves. 1946 m. Tauro apygardos vadas išleido įsakymą, kuriuo visos rinktinės buvo įpareigotos apsirūpinti didesniais kiekiais grūdų iš valstybinių sandėlių, ūkių ir kitų valdžios įstaigų, konfiskuoti jų gyvulius ir kitą inventorių. įsteigus daugiau kolūkių, partizanai galėjo viena akcija ir su mažesne rizika apsirūpinti maistu, tuo palengvindami savo rėmėjų nešamą naštą. Net komunistų šalininkams buvo geriau, kad maistas buvo paimtas iš sandėlių, o ne iš jų kluonų.

Taigi įvykiai pralenkė partizanų vadovybės planus. Kolūkių steigimo raidai ir jų vidaus struktūrai smarkiai pasikeitus, partizanai atsisakė numatytos kampanijos kolūkių steigimui žlugdyti. Jie prisitaikė prie naujų sąlygų, jas išnaudojo. Kolūkių steigimo įkarštyje partizanai santūriai laikėsi, mažiau žmonių žuvo negu per atitinkamą laikotarpį 1946 m., 1947 h. ir 1948m. Tad nėra pagrindo teigti, kad kolektyvizacija pakirto partizanus.

1949 m. partizanai pergyveno daug didelių smūgių. Žuvo nepaprastai daug kovotojų ir vadų. Šie nuostoliai buvo dviejų skirtingų procesų išdava. Ilgą laiką stebėję partizanų veiklą, sovietiniai sekliai, stribai ir kitos ginkluotos pajėgos sugebėjo tiksliau nustatyti partizanų veikimo vietas. Jie atsargiau perkošdavo miškus, jau žinojo, kur tinkamiausios vietos bunkeriams statyti, nujautė, kurie ūkininkai remia partizanus ir tad ten siuntė savo seklius, netoli šių sodybų ir vietovių rengė pasalas. Partizanai pradėjo nuvargti ir, didėjant jų nevilčiai, mažiau atsargiai veikė, dažniau patekdavo į spąstus. Bet lygiagrečiai su šituo gana normaliu reiškiniu vystėsi kitas partizanams net pavojingesnis procesas — komunistų agentai sėkmingai infiltravo partizanų gretas ir vis daugiau kovotojų tapo išdavystės aukomis.

Bolševikams ilgai užtruko, kol jie sukūrė plačios apimties šnipų tinklą ir kol jų užverbuoti agentai ir saugumo darbuotojai laimėjo partizanų pasitikėjimą. Tie agentai, kuriems buvo nurodyta išaiškinti partizanų vadų ir jų štabų slėptuves, turėjo kantriai veikti net dvejus ar trejus metus, kol jie pasiekė savo tikslą. Sovietinis saugumas taip pat užverbuodavo nelaisvėn paimlus partizanus ir tuos, kurie, naiviai patikėję valdžios amnestija, legaliai gyveno. Jiems buvo įsakyta sugrįžti pas partizanus ir pranešinėti apie jų veikimą. Ne kartą šitie išdavikai grįždavo į savo būrius ir vieną kovos draugą po kito „surišinėdavo” ir palikdavo saugumui, tai yra mažame bunkeryje netikėtai nuginkluodavo vieną ar du partizanus, juos surišdavo ir atiduodavo netoli pasislėpusiems saugumiečiams ir stribams.

Nuo išdavysčių labiausiai nukentėjo Aukštaitijos partizanai, dėl jų sužlugo Algimanto apygarda, veikusi Rokiškio, Anykščių ir Kupiškio rajonuose. Saugumietis Vytautas Kučas, pasidaręs vieno Algimanto apygardos būrio vado ryšininku, jau nuo 1949 m. pavasario saugumui pranešinėjo apie atskirų kovotojų bunkerius tol, kol 1949 m. spalio 27-28 d. saugumiečiai apsupo apygardos vado Antano Slučkos-,,Šarūno” slėptuvę Butkiškių kaime, Anykščių valsčiuje. Slučka susisprogdino. Sekančiomis dienomis saugumiečiai sunaikino daug partizanų bunkerių Šimonių girioje (12:152-156).¹⁰

Išdavystės tęsėsi, nors jų tolesnė eiga nelabai aiški. Osvaldo Aleksos ,.dokumentinėje apybraižoje” apie Algimanto apygardos sunaikinimą rašoma, kad dvi dienos po Slučkos mirties saugumiečiai pagavo būrio vadą Gimbutį-,,Tarzaną", kuris savo ruožtu išdavė apie 40 kovotojų ir jų slėptuves. Bet kitas sovietinis saugumietis, pasivadinęs Kęstučiu ir veikęs BDPS vardu (apie jj plačiai aprašyta aštuntame skyriuje), viename savo pranešimų Rezistencinei santarvei rašo, kad Šarūno rinktinės vadas ,,Tarzanas”, nepatenkintas savo apygardos vado ,,Mentės” veiksmais (Starkus-,,Montė” buvo Slučkos pagrindinis pavaduotojas — K. G.) su visu savo štabu pasidavė okupantui. Po to, ,,Tarzanas” spausdino atsišaukimus, kuriuose partizanai buvo raginami pasiduoti, o jis žadėjo užtikrinti jų neliečiamumą. Kai kurie štabai su visu inventoriumi ir daug žmonių pateko į sovietinės valdžios rankas.

Rytų Aukštaitijoje veikė ir Vytauto apygarda, kuriai priklausė keturios rinktinės. ,,Liūto” rinktinės vadas Vincas Kaulinis buvo 1949 m. balandžio mėnesį išduotas vieno nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko.¹¹ Kai Kaulinis atėjo į numatytą pasimatymo vietą, jo laukė dešimt sunkvežimių, pilnų saugumiečių. Subačiaus rajono partizanus, kuriems vadovavo Antanas Juška-,,Vilkas”, išdavė buvęs būrio narys Juozas Kanapeckas, kuris buvo užverbuotas po to, kai jis pasinaudojo amnestija ir legalizavosi.

1949 m. balandžio mėnesį Vidaus reikalų ministerijos daliniai susekė ir sunaikino Pietų Lietuvos srities štabo būstinę. Tuo metu srities vadas Ramanauskas buvo Žemaitijoje. Tačiau žuvo laikinai ėjęs srities vado pareigas „Kariūnas”, Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-„Žaibas” ir dar keli kovotojai (9:229). Juos irgi išdavė buvęs partizanas.

1949 m. rugpjūčio 13 d. netoli Baisogalos miestelio kareiviai nukovė pagrindinį kpt. Žemaičio talkininką, Prisikėlimo apygardos vadą Petrą Bartkų, Jam žuvus, apygarda nesužlugo, 1952 m. tuometinis jos vadas Juozas Paliūnas-,,Rytas" tapo išdavystės auka. Dar 1949m. gydytojas Vytautas Remeika, turėjęs ryšių su Prisikėlimo apygardos kovotojais, išdavinėjo partizanus saugumui. Remeikos ryšiai su partizanais kurį laiką nutrūko, bet 1952 m. jis vėl turėjo partizanų pasitikėjimą, greit išdavė 17 slėptuvių, o spalio mėnesį ir Prisikėlimo štabą (168:42 43), 1949 m. rugsėjo mėnesį Kalpsninkų miške netoli Alovės valsčiaus Žarnauciznos kaimo, buvo sunaikinta Dainavos apygardos štabo slėptuvė. Žuvo Kazys Pyplys-.,Mažylis”-..Audronis”, kuris palydėjo Lukšą į Vakarus ir buvo Lietuvon sugrįžęs tik gegužės 1 d. Sovietų spauda nurodo, kad jo slėptuvę išaiškino saugumo agentas ir netrukus po to Pyplys buvo sušaudytas.¹²

Po dviejų mėnesių, lapkričio 26 d., kareiviai užtiko Daugų valsčiuje Geležinio Vilko rinktinės bunkerį. Žuvusiųjų tarpe buvo ir Dainavos apygardos vado pavaduotojas „Vieversys” (6:106). Prisimintina, kad Lukša, Julijonas Būtėnas ir pagrindinis Lukšos ryšininkas, vienas iš Dainavos apygardos vadų Jurgis Krikščiūnas-„Rimvydas” irgi buvo išduoti. Pagaliau paminėtina, kad bene paskutinysis Nemuno srities vadas, buvęs Lietuvos kariuomenės majoras S. Staniškis-„Litas” žuvo po to, kai partizanus infiltravo saugumietis Dabulevičius, kuriam pasisekė išaiškinti ir kai kuriuos partizanų būrių vadus (207:88-104).

Būta ir kitų išdavysčių ir infiltravimų, kurie smarkiai pakenkė partizanams, sukėlė tarpusavio nepasitikėjimą bei vidaus ginčus. Partizanai buvo priversti imtis nepaprastų priemonių apsisaugoti nuo agentų. Tad sugrįžęs į Lietuvą, Lukša palaikė ryšius su partizanų vadovybe Žemaitijoje per du ryšininkus Butegeidžio rinktinės veikimo rajone. Rinktinei nebuvo pranešta apie ryšininkus (9:64).

Minėtasis partizanų pasitarimas 1949 m. vasario mėn. įvyko prieš masinę kolektyvizaciją ir išdavysčių bangą. Pasitarimo metu partizanų vadovybė optimistiškai vertino padėtį, ketino praplėsti veiklą. Tad ji nutarė sustiprinti partizanus Rytų Lietuvoje ir siūlė sudaryti kovotojų būrius Klaipėdos, Priekulės, Šilutės ir Pagėgių rajonuose, nes ten jų nebuvo (9:228-229). Dideli 1949 m. ir vėlesnių metų nuostoliai gerokai išardė partizanų organizacinę struktūrą, bet laisvės kovotojai ją vis atnaujindavo. Tad 1952 m. pabaigoje Jūros ir Nemuno srityse tebeveikė pagrindinės apygardos ir jų štabai (apie tai plačiau rašoma septintame skyriuje). Kovotojai liko paklusnūs vadovybei, o vadai mėgino kaip galint labiau išlaikyti karinę drausmę ir normalią tvarką. Už nusižengimus ir nevykusį pareigų vykdymą kovotojai buvo drausminami. Antai 1951 m. liepos mėn. Žemaitijoje veikusio Mindaugo būrio vadas Juozas Palubeckas buvo pažemintas į būrio vado pavaduotoją, nes sovietiniai kareiviai nušovė tris jo būrio kovotojus. Palubeckas buvo baustas, nors jis tuo metu saugojo vyriausiąjį partizanų vadą Žemaitį.

1951 m. ir 1952 m. dar daug kur veikė partizanai, nors tėra tik atskirų nuotrupų apie jų veikimą. Bet atrodo, kad partizanų sąjūdis dar apėmė visą Lietuvą. Lietuvos Vidaus reikalų ministras Lisauskas pažymi, kad, 1949 m. baigęs progimnaziją Utenos apskrityje, jis buvo nurodytas įstoti į stribus. Lisauskas iš jų pasitraukė tik 1951 m., tad galima manyti, kad partizanai veikė Utenos apylinkėse iki to laiko (161:6). Šiaulių rajono Meškuičių apylinkėje ilgai veikė Audros partizanų būrys, kurio kovotojai 1951 m. rugsėjo 1 d. neva nužudė septynis žmones (31). Biržų, Vabalninko ir Pandėlio apylinkių partizanai 1951 m. gegužės mėn. dar rengdavo pasalas, puldinėjo miliciją, norėdami gauti geresnių ginklų. Jie veikė iki 1955 m. (5:159). Kėdainių ir Radviliškio rajonuose 1952 m. laikėsi Prisikėlimo apygardos būriai, o Jonavos rajono Kuigalių miške šiuo metu dar veikė Žukausko vedami partizanai (157:181).

1951 m. liepos-rugpjūčio mėn. Prienų miškus valė MVD daliniai, kareiviai ir stribai. Su ilgais virbalais tikrindami žemę, jie rado daug būstinių. 1952 m. gegužės pabaigoje į pasalas prie Amalviškių ežero, Marijampolės apylinkėje, pakliuvo Miškinio būrio partizanai (208:15, 163). 1951 m. Dzūkijoje veikiančiai Geležinio Vilko tėvūnijai dar priklausė keturi kovotoju būriai (6:112).

Laisvės kovotojai ilgiausiai ir tvirčiausiai išsilaikė Žemaitijoje, ypač Tauragės, Jurbarko, Raseinių ir Telšių apylinkėse.

1952 m. pabaigoje Dariaus rajonas, veikęs Šilutės ir Šilalės rajonuose turėjo 35 kovotojus (9:116). Net ir Klaipėdos rajono partizanai kurį laiką nenutraukė kovos. 1950 m. gegužės mėnesį jie įsiveržė į Viešvėnų kaimą (9:174), o tais pačiais metais Endriejavo valsčiuje veikė ,,Verpeto” būrys (161:8).

Partizanų noras išlaikyti organizacijos branduolį, kuris karo atveju perimtų vadovavimą, nebuvo su tikrove nieko bendro neturinti iliuzija. 1950 m. jau buvo aišku, kad ginkluoto pasipriešinimo galimybės yra labai ribotos, kad savo veiksmais partizanai nebegali kliudyti valdžios planams. Tauta buvo pavargusi, bet ji nekentė okupanto — ir su pagrindu. Reta šeima neturėjo nė vienos sovietinio teroro aukos. Daug kas dar manė, kad Kremliaus primesta santvarka visam laikui neišliks. Šios nuotaikos buvo stiprios jaunime, ir kasmet kai kurie vaikinai, šaukiami į Raudonąją armiją, turėjo nuspręsti, ar stoti į ją, ar išeiti pas partizanus. Didžioji dauguma ėjo į kariuomenę, bet buvo ir tokių, kurie ryžosi partizanauti. Jų skaičius būtų buvęs didesnis, jei po 1950 m. partizanai būtų aktyviai mėginę daugiau jų įtraukti į savo veiklą. To jie nedarė. Bet šaukiamieji kariuomenėn sudarė galimų partizanų atsargą. Net paskutinėmis savo veikimo dienomis partizanai pritraukdavo naujų kovotojų. Tai akivaizdžiai parodo Dzūkijoje veikusio Zigmo Stravinsko ,,Sapno” vadovaujamo būrio sudėtis 1951 m. spalio mėn. Iš vienuolikos kovotoju vieno įstojimo diena nežinoma. Stravinskas tapo partizanu 1948 m., dar vienas kovotojas 1949 m., trys įstojo 1950 m., o penki tais pačiais 1951 m. (5:72,84).¹³ Stravinsko būrio sudėtis turbūt buvo išimtis, bet ir kitur pasipriešinimo nuotaikos nebuvo išblėsusios.

1. Apie partizanus Birbiliškės miške man papasakojo buvęs partizanas Vytautas Svilas,

2. Pirmųjų partizanų kovų dienų suirutę ir dokumentų netikslumą rodo ir tai, kad oficialiame Pandėlio rajone vykdomojo komiteto pranešime pažymėta, kad užpuolimas įvyko „gruodžio mėnesio pabaigoje" (5:197).

3. Žuvusiųjų stribų pavardės paskelbtos rinkinyje Kruvinos žudikų pėdos.

4. Pateikiu Lukšos atsiminimų antrame leidime išspausdintą Burlitskio liudijimo vertimą, kuris buvo originaliai paskelbtas anglų kalba Amerikos Atstovų Rūmų komisijos leidinyje (65:1368-1375).

5. Tai netiesiogiai patvirtina dabartinis Vidaus reikalų ministras Stasys Lisauskas Švyturyje išspausdintame pokalbyje, pažymėdamas, kad partizanų gretose buvo daug karininkų, kitų patyrusių karių, kurie „liaudies gynėjams” rengdavo pasalas. Lisauskas pažymi, kad ,,grynai kariniu požiūriu mums buvo nelengva” (161:7).

6. Romanas iš pradžių buvo išspausdintas žurnale Pergalė, o po to kaip atskira knyga. Aplamai knygos versijoje nebuvo labai daug pakeitimų, bet Avyžius buvo priverstas pakeisti arba pašalinti tas romano vietas, kuriose vaizdavo stribų neigiamiausius bruožus. Pakeitimus romane nagrinėjau atskirame straipsnyje (61).

7. Elena Juciūtė pažymi, kad Vilkaviškio rajono partizanai užpuolė Obšrutų kaimą, kuriame gyveno rusai ūkininkai, ir nukovė 32 žmones, tarp jų kelis vaikus (79:46). Aušrutų kolūkis yra tas pats Obšrutų kaimas. Obšrutų užpuolimą mini ir sovietų autoriai (22:20). Kitas rusų nužudymo atvejis — 1946 m. Kupiškio rajone Dapšių kaime, kur buvo sudegintos septynios rusės (90).

8. Apie 1946 m. rinkimus Suvalkijoje ir Dzūkijoje rašo Lukša (1:166-178). Savo parodyme partizanų vadas J. Žemaitis pamini, kad partizanai Žemaitijoje juos irgi trukdė. Lukša paskelbė daug duomenų apie 1947 m. rinkimus (1:253-263), ir viename komunistų leidinyje išspausdintas Ramanausko nurodymas savo kovotojams, kaip juos trukdyti (94:59). Pabrėžtina, kad visi partizanų vadai nurodė, jog žmonės galės valdžiai aiškinti nedalyvavę rinkimuose dėl partizanų grasinimų.

9. Prof. S. Žymantas paskelbė du svarbius straipsnius apie partizanų spaudą (209;211). Deja, jis autentiškais partizanų leidiniais laikė jau minėtą Kovą ir BDPS direktyvinį biuletenį, kuriuos parengė sovietų saugumas.

10. Paminėtina, kad knygoje Nematomasis frontas išspausdinto straipsnio apie Slučkos išdavimą autoriumi nurodytas O. Aleksa. Prieš tai straipsnis buvo išspausdintas Švyturyje, 1966, Nr. 23, bet straipsnio autorius buvo A. Gumbaragis.

11. Neturime tikslesnių žinių apie Rytų Aukštaitijos partizanų organizacinį sutvarkymą. Pagal vienus duomenis, Liūto rinktinė priklausė Vytauto apygardai, pagal kitus — Algimanto apygardai.

12. Apie Pyplio mirtį plačiau rašoma V. Ditkevičiaus straipsnyje „Kurjeris eina į Vakarus” (Švyturys, 1967, Nr. 14, p. 5). Sutrumpinta straipsnio versija be Pyplio išdavimo aprašymo išspausdinta knygoje Nematomasis frontas. Pyplio mirtį pamini savo parodyme partizanas A. Diksa (6:107).

13. Stravinskas pažymi, kad Kvedaravičius ir Urbonas įstojo į partizanus 1949 m., bet pats Kvedaravičius nurodo 1950 m., kada gavo kvietimą stoti į Raudonąją armiją.

Mažiausia paskelbta duomenų apie partizanus Rytų Aukštaitijoje, būtent Rokiškio, Ignalinos, Molėtų, Švenčionių, Utenos ir Zarasų rajonuose. Tik viename Faktai kaltina serijos leidinyje (5) išspausdinta šiek tiek medžiagos apie partizanus Biržų ir Rokiškio rajonuose. Bet yra kitų šaltinių. įvairiuose sovietiniuose leidiniuose apie komjaunuolius, kunigus, žemės ūkio sukolektyvinimą ir partizanų kovas pasitaiko naudingų žinių. Daug atskirų faktų apie partizanus galima rasti Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje (119), kurioje trumpuose kaimų ir miestelių aprašymuose duota žinių apie partizanų veikimą. Bet pabrėžtina, kad nėra jokių aiškių kriterijų, pagal kuriuos enciklopedijoje daromos užuominos apie partizanų veikimą. Daugiausia duomenų yra apie partizanus Alytaus, Marijampolės, Lazdijų, Prienų ir Telšių rajono vietovių aptarimuose. Čia partizanų sąjūdis buvo stiprus, bet jis buvo lygiai veiksmingas Raseinių ir Tauragės rajonuose, nors pastarųjų rajonų vietovių aprašymuose labai mažai užuominų apie partizanų veiklą. Šį tą galima sužinoti ir iš partizanų nukautų valdžios veikėjų biografijų. Svarbus šaltinis, tačiau Vakaruose neprieinamas, yra rajonų laikraščiai, kurie 1958-1970 m. išspausdino daug straipsnių apie pokario metų kovas. Išeivijoje irgi paskelbta vertingos medžiagos, ypač apie Vyžuonų ir Dusetų apylinkės kovotojus. Nors žinios apie Rytų Aukštaitijos partizanus yra atsitiktinės, net nežinome, kuriai partizanų apygardai priklausė čia veikiantys daliniai, vis dėlto galima susidaryti šiokį tokį partizanų veikimo vaizdą.

Apie šį rajoną turime daugiausia žinių. Ginkluotas pasipriešinimas prasidėjo, komunistams vos sugrįžus, o paskutinieji partizanai išsilaikė Pandėlio girioje iki 1955 m. pavasario (5:158). Didelį vaidmenį pirmųjų partizanų dalinių organizavime suvaidino buvę savigynos daliniai, kovoję su sovietiniais partizanais, ir Vietinės rinktinės kariai. Savo atsiminimuose A. Kairelis pažymi, kad jau 1944 m. Rokiškio, Skapiškio, Panemunio, Panemunėlio, Juodupės ir Svėdasų valsčiuose partizanai rengdavo pasalas, puldinėjo miestelius (Panemunį ir Jūžintus) ir partijos aktyvistus, nakties metu valdydavo didelius rajono plotus (85:392-402). Partizanai veikė Juodupės valsčiuje į šiaurę nuo Rokiškio miesto; Kamajų ir Svėdasų apylinkėse — gerokai į pietus nuo miesto, Obelių valsčiuje — į rytus; Pandėlio miškuose — į vakarus. Pandėlio miškuose susitelkę partizanai persimesdavo į Biržų rajoną. Partizanų būriai laikėsi ir Apūniškio miške Latvijos pasienyje. 1946 m. vienam partizanų daliniui vadovavo Talius (99:73), o 1947 m. Šapkaus vadovaujami kovotojai, kun. Juodelio paveikti, padėjo ginklus ir pasidavė valdžiai (148:198-199).

Daugiau žinių turime apie Jono Šidlausko, o nuo 1950 m. Jono Baltušio vadovaujamus partizanus, kurie laikėsi Pandėlio, Vabalninko ir Kupreliškio apylinkėse. Iš pradžių dalinys buvo gana stambus, bet 1947 m. saugumas jį išblaškė. Partizanai slapstėsi po du ar tris, bet toliau vykdė Šidlausko įsakymus (5:110). Nežinia, kuriai partizanų apygardai šis dalinys priklausė, bet jis turėjo ryšių su kitų sričių kovotojais. 1951 m. vasarą iš Panevėžio atvyko LLKS įgaliotinis „Saulius”, kuris įtikino Pandėlio, Biržų ir Vabalninko partizanus įsteigti Sierakausko tėvūniją, kurią sudarė penki būriai (5:110-112,159). Pažymėtina, kad partizanai daugiausia nukentėdavo ne nuo stribų, bet nuo saugumo dalinių, kurie miškus košdavo dar 1951 m. (5:159).

Atrodo, kad partizanų veikla šiame rajone nebuvo labai stipri, bet vis dėlto kovotojų būriai susitelkė daugelyje apylinkių, tarp jų Ceikinių, Dietkauščiznos, Kazitiškio, Kačergiškės, Mielagėnų ir Naujojo Daugėliškio apylinkėse, taigi labiau rytinėse rajono dalyse. Partizanai čia išsilaikė bent iki 1950 m.

Enciklopedijoje paminėtos bent penkios vietos, kuriose jie reiškėsi — Adomava, Alkūnai, Antaliežiai, Ąžuožeriai ir Graužiniai. Kiti partizanai veikė Labanoro girioje (157:154) ir Dubingių apylinkėse (103:122). Laisvės kovotojai buvo itin veiklūs Molėtų, Širvintų ir Ukmergės trikampyje, ypač per pirmuosius pokario metus.

1945 m. rajone šiaurėje veikė stambus Krinicko vadovaujamas partizanų dalinys, kuris tuo metu jau buvo padalytas į kelis atskirus būrius (96:118). Partizanų būta ir Adutiškio girioje bei kitose vietose Gudijos pasienyje. Švenčionių ar Ignalinos rajone turbūt veikė ir Vytauto apygarda, kuriai vadovavo ltn. Kimštas-,,Žalgiris”, ilgalaikis šiaurės rytų partizanų srities vadas. Lukša pažymi, kad pirmaisiais pokario metais šių rajonų Lietuvos miškai glaudė bene gausiausius partizanų būrius (1:102).

Partizanų čia buvo daug. Enciklopedijoje paminėta net 11 vietovių, kuriose veikė laisvės kovotojai. Ginkluotas pasipriešinimas prasidėjo 1944 m., o 1951 m. dar nebuvo galutinai nuslopintas. Partizanų veikla aprėpė visą rajoną. 1949 m. pačioje Utenoje buvo nušautas vienas komjaunimo organizatorius. Stambūs daliniai veikė Leliūnų ir ypač Vyžuonų apylinkėse. Partizanai, kuriems vadovavo Vincas Kaulinis, priklausė Liūto rinktinei, kuri savo ruožtu buvo pavaldi Algimanto apygardai. Rinktinės kovotojai veikė ir Anykščių rajone. Jos kovinis pajėgumas išsilaikė iki 1949 m., kada Kaulinis buvo išduotas. Utenos rajono šiaurėje Sudeikių apylinkėse irgi vykdavo aštrios kovos. Mažame Ruklių kaime, kuriame 1959 m. buvo tik 150 gyventojų, net 12 žmonių tariamai žuvo nuo partizanų rankos. Bikūnų kaime, tarp Užpalių ir Antalieptės, žuvo 11 gyventojų, į rytus nuo Utenos miesto Mockėnu apylinkėje veikė ,,Žaibo” partizanų būrys (150:60). Pietinėje rajono dalyje Kuktiškių apylinkėje partizanai nebuvo nutraukę savo veiklos 1951 m.

Sovietiniuose leidiniuose nėra daug duomenų apie partizanus Zarasų rajone. Paminėta, kad partizanai veikė Imbrado ir Salako apylinkėse 1945 m. (150:14; 19:59). Žinoma ir tai, kad 1945-1948 m. Antalieptės miestelio ir 1951 m. Baltriškės kaimo apylinkėse dar buvo partizanų. Šiuo atveju daug daugiau žinių apie partizanus paskelbta išeivijos spaudoje. Antrame Ramojaus knygos tome išspausdinta medžiagos apie Dusetų apylinkės partizanus, veikusius Antazavės, Vainiūnų ir Latvijos Aiūkštos apylinkėse. LLA ir Lietuvių fronto Kęstučio organizacijos nariai sutelkė pirmuosius partizanų dalinius, kurie pirmaisiais metais nevengė susirėmimų ir su kariuomenės daliniais (150:58-70).

Kai pirmieji partizanų būriai steigėsi 1944 m. vasarą, tai centrinės vadovybės sukūrimo reikalas dar atrodė neaktualus. Vieni partizanai dar laukė nurodymų iš VLIKo ir kitų antinacinės rezistencijos organizacijų, kiti tikėjosi, kad vokiečiai su naujai išrastais ir paslaptingais ginklais duos bolševikams atkirtį, o dar treti manė, kad Amerika privers Sovietų Sąjungą atitraukti savo kariuomenę iš Lietuvos ir kitų Pabaltijo šalių. Šios viltys kurį laiką buvo gajos, bet 1945 m. daug partizanų vadovų jautė, kad pribrendo laikas steigti partizanus vienijančią organizaciją. Savotiška susivienijimo aistra įsigalėjo tautoje. Susivienijimu rūpinosi pasyvios rezistencijos organizacijos, kaip Lietuvos išlaisvinimo taryba, Vienybės komitetas ir patys ginkluoti kovotojų daliniai. Kartais buvo jungiamasi VLIKo pavyzdžiu ir dėl įsitikinimo, jog vieningos vadovybės reikalauja tarptautinė padėtis ir pasipriešinimo siekis atstovauti visai tautai. Daugeliu atvejų partizanų vadai sujungdavo savo dalinius daugiausia dėl karinių priežasčių, pvz., kad galėtų veiksmingiau puldinėti priešą, įvesti griežtesnę karinę tvarką, sutramdyti mažiau drausmingus kovos būrius.

1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje kelios pasyvios rezistencijos organizacijos (apie jas plačiau rašau aštuntame skyriuje) turėjo labai ambicingus susivienijimo planus. Dažnai buvo siekiama sujungti visus partizanų būrius ir pasyvios rezistencijos organizacijas, visą Lietuvą padalijant į kokias tris ar keturias karines apygardas. Bet sovietinis saugumas greitai išaiškino visus šitaip plačiai užsimojusius centrus, ne kartą infiltruodamas savo agentus.

Patys partizanai atsargiau vienijosi. Iki 1946 m. vidurio susivienijo Suvalkijos, Dzūkijos ir dalis Žemaitijos partizanų. Aukštaitijoje vienijimosi darbai buvo mažiau pažengę, nors atskiri kovotojų būriai buvo susitelkę į didesnius dalinius. Pirmasis įvairių Lietuvos dalių partizanų vadų susirinkimas įvyko 1946 m. vasarą, kada buvo nutarta steigti Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą (VGPŠ), kuris greitai pradėjo veikti Vilniuje. Štabo nariai rūpinosi atitinkamų instrukcijų rengimu, lankė partizanų apygardas, rengė dar didesnį partizanų suvažiavimą. Bet vienijimosi darbai šiek tiek sutriko, partizanams išaiškinus, kad Vilniaus universiteto dėstytojas Juozas Markulis buvo infiltravęs Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio ir partizanų vadovybę. VGPŠ nariai turėjo pasitraukti iš Vilniaus, o kai kurie neseniai užmegzti partizanų tarpusavio ryšiai nutrūko, ypač su Aukštaitijos partizanais.

Ši nesėkmė galutinai nesužlugdė pastangų susivienyti, nors kurį laiką centrinės vadovybės sukūrimu buvo mažiau rūpinamasi. 1947 m. pasipriešinimo vadovavimą galutinai į savo rankas perėmė partizanų vadai, kurie, formaliai neatsisakydami vieningos organizacijos minties, bet prisimindami karčią patirtį suprato, kad esamomis sąlygomis neįmanoma vienam štabui veiksmingai vadovauti visos Lietuvos kovotojams. Partizanu būriai buvo veiksmingi tik tuo atveju, jei jie buvo maži ir prisitaikydavo prie vietos aplinkybių. Net ir rinktinių vadai ne visada galėdavo prižiūrėti savo padalinių veikimą, apygardos vadai juo mažiau. Iš tiesu apygarda buvo didžiausias teritorinis vienetas, kuriam veiksmingai galėjo vadovauti vienas centras. Prisimintina, kad net tos pačios apygardos rinktiniu tarpusavio ryšiai nebuvo lygiai glaudūs ir kad kai kurios rinktinės kurį laiką veikė gana savarankiškai. Be to, būta daug kitu rūpesčiu. Šiuo metu Aukštaitijos partizanai dar smarkiai tebekentėjo nuo neužsibaigiančiu išdavysčių. Pietų Lietuvos partizanai ypatingą reikšmę skyrė ryšiu su užsieniu atkūrimui, o Žemaitijoje vyko įvairūs pertvarkymai, Jungtinei Kęstučio apygardai perimant vis didesnį vaidmenį vietos partizanu vadovavime.

Tačiau centrinės partizanų vadovybės mintis nebuvo užmiršta. Vakarų ir pietų Lietuvos partizanai palaikė ryšius.

1948 m. pradžioje Žemaitijos partizanų vadas pradėjo itin rūpintis susivienijimo darbo užbaigimu. Pertvarkęs Žemaitijos ir dalies Aukštaitijos partizanus, jis į savo rankas perėmė centrinės vadovybės organizavimą. Metų viduryje Lietuva buvo padalyta į tris sritis. Vadinamajai Jūros sričiai priklausė Žemaitija, Nemuno sritį sudarė pietų Lietuvą, tai yra Suvalkija ir Dzūkija, o Kalnų sričiai priklausė Aukštaitija. O 1949 m. vasario 1-19 d. netoli Radviliškio įvyko partizanų suvažiavimas, įsteigęs centrinę vadovybę ir atsisakęs senojo BDPS pavadinimo, jį pakeičiant į LLKS — Lietuvos laisvės kovų sąjūdį. Padaryta sprendimų dėl bendros taktikos, priešinantis kolūkių steigimui ir įvairiais kitais klausimais.

Neįmanoma nustatyti, kokį skirtumą partizanų veikime būtų padariusi LLKS vadovybė, nes netrukus po jos sukūrimo partizanų veikla smarkiai sutriko labiausiai dėl daugelio išdavysčių ir partizanų gretų infiltravimo. 1950 m. pradžioje partizanų sąjūdis buvo gerokai silpnesnis negu prieš metus, bet centrinė vadovybė nebuvo galutinai išblaškyta. Vakarų ir pietų Lietuvos sričių vadovai dar palaikė tarpusavio ryšius.

Pavyzdžiui, į Lietuvą sugrįžęs J. Lukša greitai susižinojo su partizanų vadais, specialiais ryšininkais palaikė ryšius su kpt. J. Žemaičiu. Formali pagrindinių partizanų dalinių organizacinė struktūra ilgai išliko. 1952 m. žuvus vienam apygardos ar rinktinės vadui, jo pareigoms eiti vis buvo skiriamas kitas partizanas. Ir partizanų vyriausioji vadovybė formaliai nenutraukė savo veiklos. Kpt. Žemaičiui smarkiai susirgus, jo pareigas perėmė Dzūkijos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-„Vanagas”. Bet ilgainiui likę gyvi partizanų vadai, kaip ir likę gyvi eiliniai kovotojai, tyliai padėjo savo ginklus ir mėgino legalizuotis. Ne visiems pasisekė. Ramanauskas buvo pagautas 1956 m. pabaigoje ir nuteistas myriop be viešo teismo. Jo pirmtakas, kpt. Žemaitis, panašaus likimo susilaukė 1953 m. po to, kai saugumas išaiškino jo bunkerį, kur jis slapstėsi paralyžiuotas.

Aplamai partizanai veiksmingai ir greitai vienijosi. Per vienerius metus daugelyje Lietuvos sričių buvo įsteigtos apygardos, kurios su kai kuriais mažais pasikeitimais išsilaikė iki partizanų kovų pabaigos. Beveik visi partizanų būriai įsijungė į didesnius dalinius ir pakluso vyresnei vadovybei. Būta kai kurių išimčių. Pavyzdžiui, „Šarūno” rinktinė, veikusi dabartinio Lazdijų rajono teritorijoje, priklausė Dainavos, po to Tauro apygardoms, vėliau veikė savarankiškai. Bet absoliuti partizanų vadų dauguma nevaizdavo turį veikimo laisvę, ir net labiau savarankūs būriai principiškai pripažino esą pavaldūs aukštesnėms instancijoms. Atskirų vadų būriai buvo pašalinami iš pareigų net po 1952 m., ir jie šitiems sprendimams nesipriešindavo. Centrinių partizanų organų atstovai, aplankę su centru ryšių neturinčius partizanų būrius, reikalaudavo paklusnumo ir jo sulaukdavo. Taigi partizanai jautėsi priklausą vienai organizacijai ir ryžosi vykdyti teisėtus nurodymus net tais atvejais, kai jie turėjo pastovesnius ryšius tik su kaimynystėje veikiančiais būriais, o apie partizanų aukštąją vadovybę buvo girdėję tik neaiškių gandų.

Vienijimosi pastangų veiksmingumą lėmė keli skirtingi veiksniai. Didelį vaidmenį turėjo partizanų įsitikinimas, kad jie kovoja dėl Lietuvos laisvės ir yra Lietuvos kariuomenės ir valdžios įpėdiniai, turį sunkiomis okupacijos sąlygomis atstovauti ir vadovauti tautai. Jų nuomone, kaip kariuomenėje ir vyriausybėje, taip ir partizanuose turėjo būti aiški įsakymų tvarka ir tik vienas galutinius sprendimus darantis organas.

Partizanų vadai buvo praktiški žmonės, dažniausiai kapitono ar net aukštesnio laipsnio karininkai, kurie neskubėjo lyg vienu įkvėpimu suvienyti visus partizanus, Įvertindami egzistuojančių partizanų būrių reikšmę, jie steigdavo didesnius vienetus ,,iš apačios”, tai yra suvienydami jau veikiančius dalinius, o ne steigdami juos iš naujo. Atskiroms rinktinėms vadovauti būdavo skiriami jau veikiančių stambesnių dalinių vadai, kurie pasilikdavo savo veikimo rajonuose. Vieną kartą įsteigus apygardą ar rinktinę, buvo siekiama ją kuo ilgiau išlaikyti be didesnių pakeitimų. Pavyzdžiui, pagrindiniai Tauro ir Dainavos apygardų rėmai, sukurti 1945 m. pabaigoje, išsilaikė iki kovų pabaigos. Partizanų vadai stengėsi išlaikyti didesnių dalinių tapatybę, net vykdydami būtiniausius vidaus pertvarkymus. Taigi „Šarūno” ir „Kęstučio” rinktinės pietų Lietuvoje buvo perkeliamos iš vienos apygardos į kitą kaip pilnateisiai vienetai, mėginant nepakirsti jų kovingumo ar suardyti gyvybiškai svarbų ryšininkų tinklą. Vienijant partizanus Žemaitijoje, Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Žemaitis nutarė atgaivinti ir atkurti smarkiai pašlijusią ,,Žemaičių” apygardą, užuot steigęs naują apygardą ar mėginęs prijungti tebeveikiančius dalinius prie kaimyninių rinktinių (9:223-224). Atkurta „Žemaičių” apygarda išsilaikė iki 1953 m. ir veikė toje pačioje teritorijoje kaip jos bendravardė pirmtakė. Aukštaitijos padėtis buvo kitokia. Ten apygardas sudarė mažesni vienetai, kurie mažiau prigijo tarp kovotojų ir niekada neturėjo tokio svarbaus vaidmens kaip vakarų ir pietų Lietuvos apygardos. Aukštaitijos apygardos trumpiau ir išsilaikė. Antai patys partizanai dar 1947 m. panaikino Didžiosios kovos rinktinę, jos dalinius pavesdami kaimyninių apygardų žinion. Atrodo, kad 1949 m. Algimanto apygarda nustojo veikti po anksčiau minėtų išdavysčių.

Panašiai suprasdami savo pagrindinę paskirtį, partizanai turėjo panašią kadrų politiką. Iš pradžių laikydami karines užduotis svarbiausiomis, jie apygardos ir rinktinių vadais skirdavo aukštesnius karininkus, kurie iki paskyrimo net nebuvo vadovavę jokiam partizanų daliniui. Taip buvo su pirmuoju Tauro apygardos vadu kpt. L. Tauniu, vėliau su Žemaitijos apygardos vadu mjr. Jonu Semaška ir su kpt. Milaševičiumi, kuris be ilgo partizanavimo stažo buvo pakviestas atgaivinti Žemaičių apygardą 1948 m. ir netrukus po to paskirtas Vakarų srities štabo viršininku. Pirmoje Tauro apygardos vadovybėje reiškėsi būsimas apygardos vadas aviacijos majoras J. Drunga-„Mykolas Jonas”, neseniai perėjęs į partizanus. Jungtinės Kęstučio apygardos vadai aviacijos ltn. Kasperavičius-„Visvydas” ir kpt. Žemaitis tuojau perėmė atsakingas pareigas. Tad partizanų vadai turėjo panašų karinį parengimą ir daugeliui karininkų būdingą konservatyvizmą rikiuotės ir organizacinės struktūros klausimais. Šis konservatyvizmas pasireiškė ne vien išlaikant jau sukurtų organizacijų rėmus, bet ir steigiant apygardas ir jų štabus. Partizanų vadai dažnai pritaikydavo Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) patirtį. Pvz., Lietuvos kariuomenės štabą sudarė keturi skyriai; I skyrius — operacijos ir mokymas; II skyrius — informacijos; III skyrius — organizacija ir mobilizacija; IV skyrius - tiekimo, evakuacijos, susisiekimo ir kitų tarnybų. Pietų Lietuvos srities štabo struktūra buvo labai panaši: I skyrius vadovavo būrių operatyvinei veiklai; II skyrius rūpinosi agitacija ir propaganda; III skyrius buvo mobilizacijos skyrius. LLA įtaka matyti daugelio apygardų struktūroje. 1945 m. Žemaičių apygarda buvo aiškiai steigiama pagal LLA organizacinį modelį, bet jį vartojo ir kitos apygardos. LLA buvo padalijusi Lietuvos teritoriją į apygardas, sutapusias su administracinio padalijimo vienetais, o apskrityje veikė rinktinės, valsčiuose — apylinkės. Tuo tarpu Tauro apygarda buvo suskirstyta į rinktines, apytikriai atitinkančias apskričių ribas, ir į kuopas, dažnai veikusias keliuose valsčiuose. Kitos apygardos irgi buvo suskirstytos į rinktines, nors mažesnių padalinių pavadinimai skyrėsi. Dainavos apygardoje kuopos buvo vadinamos grupėmis. Nuo 1948 m. padalinių pavadinimai dažnai keitėsi, bet ne jų esminė struktūra.

Pirmame vienijimosi etape partizanams vadovavo panašaus rango karininkai, baigę Lietuvos karo mokyklą ir tad turintys panašų karinį išsilavinimą ir tarnavę toje pačioje organizacijoje. Jų nusistatymai įvairiais organizacijos klausimais mažai kuo skyrėsi. Partizanų vadai panašiai suprato savo ir savo kovotojų paskirtį. Partizanavimo patirtis tik sustiprino šias bendras savybes. Todėl partizanų vadai ne vien tik rado bendrą kalbą, bet ir palyginti panašius sprendimus svarbiausiais klausimais. O tai lengvino pastangas vienytis.

Iš pradžių partizanų vadovybė daugiausia dėmesio skyrė kovos reikalams, iš dalies dėl to, kad kovotojams jie buvo gyvybiškai svarbūs, iš dalies dėl to, kad politiniais klausimais turėjo rūpintis pasyvios rezistencijos organizacijos. Iki 1946 m. pabaigos dar būta vilčių, kad kuriai nors organizacijai, jei ne VUKui ar Vienybės komitetui, tai gal BDPS komitetui pasiseks suderinti partizanų ir kitų pasipriešinimo grupių veiklą, spaudos darbams suburti patriotiškai nusiteikusius inteligentus ir nustatyti bendras politines gaires. Šie lūkesčiai partizanams išėjo į naudą, nes partizanų vadai galėjo suteikti dėmesį į kovinio pajėgumo stiprinimą ir tarpusavio ryšių užmezgimą, neįklimpdami į painius ir tuometinėmis sąlygomis neišsprendžiamus politinius klausimus.

Bet tai nereiškia, kad partizanų vadams nerūpėjo tautos politiniai reikalai. Atskirų apygardų vadai palaikė ryšius su pasyvios rezistencijos organizacijomis, išklausė jų planus, kartais net įsipareigojo paklusti jų nurodymams. BDPS įsisteigė partizanų paramos dėka ir tik kalbėdamas jų vardu galėjo pretenduoti į aukščiausią rezistencijos vadovybės vietą. Bet kai Markulis, atstovaudamas BDPS komitetui, darė užuominų, kad partizanai turėtų tenkintis politinės vadovybės nurodymų vykdymu, partizanų vadai griežtai priešinosi šiam pasiūlymui. 1947 m. sausio mėnesį politinis partizanų vaidmuo buvo svarstomas partizanų vadų suvažiavime. Po jo Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Itn. Kasperavičius-,,Visvydas” parašė kitiems suvažiavimo dalyviams laišką, išdėstydamas savo kritišką nuomonę dėl Markulio pastabų ir prašydamas atsakyti į juos.¹ Su apmaudu nurodęs, kad daugelis politinių veikėjų, ketinusių vadovauti likiminei lietuvių tautos kovai, „negarbingai pasitraukė” iš krašto (1:240), Kasperavičius pabrėžė, jog partizanai, užimantys pirmaujančią vietą kovoje su okupantu, neketina nusigręžti nuo pareigos visais atžvilgiais rūpintis nepriklausomos Lietuvos atkūrimu ir jos tolesniu gyvenimu. Ilgainiui partizanų vadai tapo ir svarbiausios pasyvios rezistencijos organizacijos vadovais, bet svarbiu pirmųjų susivienijimo bandymų metu jie neturėjo šių šalutinių rūpesčių.

Pirmosiomis antrosios bolšelvikų okupacijos dienomis ne tik politinės, bet ir karinės tautinio pasipriešinimo organizacijos buvo išblaškytos ir nebegalėjo veiksmingai vadovauti tautai. Vis dėlto labai greitai, ypač Vilniuje ir Kaune, įsisteigė organizacijos, kurios rūpinosi partizanų sąjūdžio suvienijimu, bet apie jas turime labai mažai žinių. Juozas Lukša pažymi, kad 1945 m. pradžioje Kaune veikė Lietuvos partizanų sąjūdis (LPS), bandęs susisiekti su veikiančiais partizanų daliniais, padėti jiems susijungti ir derinti savo veikimą. LPS užmezgė ryšius su Panevėžio, Kėdainių, Kaišiadorių, Trakų, Kauno, Marijampolės ir kai kurių kitų apskričių partizanais Pasiekta nemaža pažangos, net kai kurie vadai perkelti iš vieno dalinio į kitą. Štabui vadovauti iš Dzūkijos buvo kviečiamas atsargos pulkininkas Juozas Vitkus-,,Kazimieraitis”, vokiečių okupacijos metais vadovavęs Lietuvių fronto karinei organizacijai Kęstutis. Tačiau po trijų mėnesių Vitkus buvo atpažintas ir turėjo iš Kauno pasitraukti. Vieningos partizanų vadovybės pastangos sutriko. Lukša to štabo daugiau nemini, tad neįmanoma spręsti, ar ši organizacija paveikė vėlesnius partizanų jungimosi bandymus.

Būta kitų panašių organizacijų. Sovietinis istorikas A. Augus pažymi, kad apie 1945 m. saugumas išaiškino ir likvidavo organizaciją Algimantas, kuriai priklausė partizanu būriai Kauno, Kėdainių, Šakių, Raseinių, Alytaus apskrityse. Algimantas rūpinosi ir pogrindžio spauda, turėjo šapirografų ir rotatorių, bet apie šią pogrindžio organizaciją daugiau žinių neturime.

Pirmosiomis 1945 m. dienomis Vilniuje veikė kažkoks nežinomas centras, palaikęs ryšius su partizanais ir jautęs galią duoti jiems įsakymų. Apie jo buvimą yra kai kurių nelabai aiškių užuominų iš saugumo archyvų paskelbtuose partizanų ir jų rėmėjų parodymuose. Kunigas Liudvikas Puzonas pažymi, kad 1944 m. pabaigoje ar 1945 m. pradžioje į Kaišiadorių, Trakų ir kaimyninėse apylinkėse veikusią Didžiosios kovos rinktinę atvyko majoras A. Svilas, ,,iš Vilniaus pasiųstas vadovauti rinktinei” (3:173). Nors rinktinės vadas tam priešinosi, Svilas ,,vis tiek vadovavo”, kol žuvo kautynėse 1945 m. vasarą kažkur Dainavos miškuose. Majorui Svilui žuvus, jo vieton buvo paskirtas kažkoks leitenantas, žinomas tik Piliakalnio slapyvardžiu (3:173).

1945 m. pradžioje vakarinėje ir šiaurinėje Ukmergės apskrityje veikiantys partizanai irgi palaikė ryšius su kažkokiu centru Vilniuje, turbūt tuo pačiu, kuris pasiuntė majorą Svilą į Didžiosios kovos rinktinę. Sausio mėn. mūšyje su saugumo daliniais žuvus vadui Juozui Krištaponiui, likę partizanai, padedami Didžiosios kovos rinktinės ryšininkų, pradėjo ieškoti naujo tinkamo vado. Netrukus dalinio vadu buvo paskirtas buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Ūselis-,.Pakalnis”, kuris ilgainiui sutelkė stambų dalinį, veikusį Taujėnų valsčiaus miškuose (3:183). Ūselio vienetas įsijungė į Vyčio apygardą. Karininkai Krikštaponis ir Ūselis vienas kitą gerai pažinojo. 1939-1940 m. abu dėstė Karo mokykloje, buvo toje pačioje pirmoje aspirantų kuopoje (212:242), o 1941 m. antrame savisaugos batalione. Negalima atmesti galimybės, kad jie abu priklausė LLA ar kuriai nors neformaliai susitelkusiai karininkų grupei, kuri dar vokiečių okupacijos metais rengėsi partizanų kovoms.

Su Vilniaus rezistentais 1945 m. ryšius turėjo ir Žemaičių legionas. Balandžio mėn. legiono štabo nariui A. Šertvyčiui nepasisekė susirišti su LLA nariais Vilniuje, bet jis sužinojo, kad Vilniaus LLA organizacija gana aktyviai veikia, nors pergyveno daug sunkumų (8:106). Vėliau Žemaičių legionas užmezgė glaudesnius ryšius su Vilniumi. Kai 1946 m. pradžioje kpt. Jonas Noreika pradėjo steigti vadinamąjį Lietuvos ginkluotųjų pajėgų štabą, jis į Vilnių iškvietė tuometinį legiono vadą mjr. Joną Semašką (8:130). Semaškos nuvykimas rodo, kad tada ryšiai jau buvo pastovūs ir jais pasitikima.

Šios trys apygardos — Žemaičių, Didžiosios kovos ir Vyčio, palaikiusios ryšius su Vilniumi -- turėjo vaidmenį tolesnėje partizanų jungimosi raidojo, nors ir labai savotišku, jų vadovų nenumatytu ir nepageidautu būdu, būtent jos įkliuvo į saugumo agento Markulio pinkles. Atrodo, kad sovietų saugumas iš suimtų Vienybės komiteto narių ar iš kurio kito šaltinio sužinojo apie partizanų ryšius su pasyvios rezistencijos dalyviais Vilniuje, perdavė šias žinias Markuliui, kuris, vaizduodamas arešto išvengusį Vienybės komiteto atstovą, susisiekė su šiomis apygardomis ir daugiau patyrė apie jų veiklą. Laimėjęs Vyčio ir ypač Didžiosios kovos apygardų pasitikėjimą, Markulis dabar galėjo prisistatyti kaip apsijungusių aukštaičių partizanų vadovybės atstovas ir šitaip prisidengęs pradėjo lankyti kitas partizanų apygardas, joms siūlydamas dalyvauti vieningos partizanų vadovybės steigime. Bet apie tai rašoma vėliau.

Dalis kitų partizanų būrių irgi turėjo ryšių su Vilniaus ir Kauno rezistentais, bet 1945 m. pagrindinis partizanų dėmesys buvo skiriamas vietos dalinių suvienijimui. Šis darbas vyko itin sklandžiai visoje Lietuvoje, ir dabar bandysime trumpai aptarti pagrindinius jo bruožus.

Pirmieji partizanų būriai Suvalkijoje pradėjo veikti dar 1944 m. vasarą. Iš pradžių jie buvo nedideli ir mėgino sutramdyti plėšikaujančius raudonarmiečius, apsaugoti gyventojus nuo rekvizicijų, padėti mobilizacijos vengiantiems vyrams, kartais juos išvaduodavo iš nelaisvės. Iš pavienių partizanų greitai susidarė stambūs kovotojų daliniai, kurie drąsiai žygiuodavo po apylinkes, kovodavo su saugumo būriais, drausdavo ir bausdavo sovietinės valdžios ir kompartijos pareigūnus. 1944 m. Garliavos, Balbieriškio, Prienų ir Sasnavos apylinkėse jau veikė Geležinio Vilko rinktinė, kurios vadovavimą 1945 m.

vasarą perėmė Juozas Stravinskas „Žiedas”-„Kardas”. Palių pelkėse ir miškuose įsitvirtinę partizanų daliniai ilgą laiką valdė plačią apylinkę, atremdami ir stambesnius saugumo dalinių antpuolius. Didesni mūšiai vyko Kazlų Rūdos girioje, kur 1945 m. pavasarį laikėsi keli stambesni partizanų daliniai, kuriems vadovavo „Spyglys”. Marijampolės apskrities partizanams vadovavo Itn. Vytautas Bacevičius-„Vygandas”, kuris netrukus buvo suimtas, ir Vytautas Gavėnas „Vampyras”. Suvalkijos partizanai buvo tiek susiorganizavę, kad sugebėjo leisti du savo laikraščius — Girios balsą ir Laisvės žvalgą.

Apie Suvalkijos Tauro apygardos steigimą paskelbta daugiau žinių negu apie kitas apygardas. Vienas steigiamojo susirinkimo dalyvis, Juozas Lukša, jį aprašė savo atsiminimuose, o kito, kun. Antano Yliaus, parodymai paskelbti serijoje Faktai kaltina. Vis dėlto neturime pilno Tauro apygardos steigimo vaizdo, nes Lukša nedalyvavo parengiamuosiuose darbuose ir tik atstovavo Geležinio Vilko rinktinei suvažiavime. Kun. Yliaus parodymai nėra pilni. Susidaro įspūdis, kad pagrindinį vaidmenį turėjo Marijampolės partizanų vadas Gavėnas, talkininkaujant kun. Yliui, pas jį Skardupių klebonijoje besislapstančiam Jonui Pileckiui ir kpt. L. Tauniui. kuris buvo išrinktas pirmuoju Tauro apygardos vadu. Nežinia, kuris iš jų pirmasis konkrečiai pasiūlė steigti Suvalkijos partizanus jungiantį vienetą, bet Gavėnas vienintelis iš jų vadovavo stambiam partizanų daliniui ir palaikė ryšius su kitais kovotojų būriais.

Kovotojų vadų suvažiavimo Skardupiuose rengiamieji darbai prasidėjo dar liepos mėn., kada buvo parengtas laikinasis Tauro apygardos statutas, sudaryta laikina vadovybė ir nutarta susižinoti su kitais partizanų būriais. Steigiamasis suvažiavimas įvyko 1945 m., rugpiūčio mėn. Skardupių kaime, kun. Yliaus klebonijoje. Suvažiavimo dalyviai nutarė, kad Tauro apygardai priklausys šios apskritys:

Marijampolės. Šakių, Vilkaviškio ir Alytaus iki Nemuno.² Buvo įsteigtas apygardos štabas, o apygardos kovotojai suskirstyti į keturias rinktines: Prienų apylinkės veikiančią Geležinio Vilko rinktinę. Marijampolės apskrities Vytauto, Šakių apskrities Žalgirio, kurios veikimo rajonui priklausė didžioji dalis Kaziu Rūdos girios masyvo, ir Šarūno rinktinę Alytaus apskrityje.³ Nuspręsta susisiekti su partizanais kitose Lietuvos dalyse, užmegzti ryšius su užsieniu, į pogrindį pritraukti daugiau inteligentų. Partizanu vadai skubėjo įgyvendinti steigiamojo suvažiavimo nutarimus, ypatingą dėmesį skirdami rinktiniu veikimo ribų nustatymui ir atskirų daliniu pervedimui jų vadovybėn. Tai kėlė šiek tiek nesutarimu, nes partizanai norėjo pasilikti savo įprastuose veikimo rajonuose. Ginčai buvo veikiai išspręsti, iš dalies dėl to, kad rinktiniu vadais buvo paskirti asmenys, kurie jau vadovavo stambesniems daliniams. Tačiau vos prasidėjus Tauro apygardos veiklai, sovietinis saugumas išaiškino jo narius. 1945 m. spalio pabaigoje saugumas suėmė 17 vadovaujančių narių, tarp jų apygardos vadą kpt. L. Taunį, politinio skyriaus viršininką plk. L. Butkevičių, kun. Ylių, redaktorių agronomą Radzevičių ir kitus. Bet vieningos Suvalkijos partizanų vadovybės mintis tiek atitiko laiko reikalavimus, kad net vadų areštas nesustabdė tolesnio apygardos plėtimosi.

Tauro apygardos steigime matyti kai kurių bruožų, būdingų ir kitų sričių partizanų pastangoms susijungti. Kaip jau minėta, apygardų vadais buvo skiriami aukštesni karininkai, dažnai ir be partizanavimo patirties, ir buvo mėginama nepakeisti veikiančiųjų būrių sudėties ir veikimo rajonų. Būdingas ir Tauro apygardos steigėjų rūpinimasis pogrindžio spauda. Ne vien tik leidžiami laikraščiai, bet ir mėginama pagerinti jų turinį, kviečiant į talką inteligentus rašyti politinių įvykių apžvalgas ir patriotinius straipsnius. Galima matyti ir kunigų vaidmenį. Šalia religinių patarnavimų, kunigai, kaip ir kun. Ylius, dažnai eidavo ryšininkų pareigas. Jie turėdavo dokumentus, tad galėjo laisvai keliauti. Svetimų žmonių apsilankymas klebonijoje sukeldavo mažesnį saugumiečių įtarimą negu panašus apsilankymas pas eilinį pilietį.

Dzūkijoje 1945 m. vasarą atskirų vienetų susivienijimo darbai buvo toli pažengę, buvo ketinama greitai įtraukti ir kitus kovotojų dalinius į vieningą organizaciją. Organizavimo darbai vyko sklandžiai dėl kelių priežasčių. Pirma, vokiečių okupacijos metais Dzūkijoje buvo nemaža savisaugos būrių, kovojusių su sovietiniais ir lenkų partizanais. Nemaža šių būrių narių virto partizanais, sudarydami naujų dalinių branduolius. Nemažesnį vaidmenį turėjo ir gamtos sąlygos. Daugelyje miškingų vietovių, ypač Marcinkonių, Varėnos, Valkininkų apylinkėse galėjo telktis didesni kovotojų būriai. Padėtis Dzūkijoje skyrėsi ir tuo, kad nuo pirmųjų kovos dienų partizanams čia vadovavo žinomi vadai, dažnai buvę nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai ir vietos mokytojai. Jie turėjo ne vien tik gyventojų pasitikėjimą ir pritarimą, bet ir nemažą kovos ir pasipriešinimo patirtį.

1945 m. pradžioje Alytaus apskrityje Daugų valsčiuje veikė stambus partizanų dalinys, kuris dažniausiai laikėsi Kalesninkų miške. Jam vadovavo ats. karininkas Vaclovas Voveris-„Žaibas”, kuris vokiečių okupacijos metais Alytaus apskrityje organizavo savisaugos būrius. Šis dalinys sudarė Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės branduolį. 1945 m. vasario mėn. Onuškio valsčiuje kartais susirinkdavo beveik 200 partizanų (6:79). Šie partizanai palaikė glaudžius ryšius su daliniais Valkininkų miškuose. Šiems daliniams ir taip pat Eišiškių valsčiuje veikusiems partizanams vadovauti 1945 m. birželio mėn. atvyko Itn. „Lūšis”, kuris buvo pavaldus vyriausiam Dzūkijos partizanų vadui Vitkui (6:81-83,97-98). Kairėje Nemuno pusėje Alytaus apskrityje ir kai kuriuose Prienų apskrities valsčiuose partizanams vadovavo kpt. Domininkas Jėčys „Ąžuolis”, ilgametis Alytaus komendantūros intendantas ir šaulių rinktinės vadas. Kitas svarbus partizanų vadas Dzūkijoje buvo ltn. Adolfas Ramanauskas-„Vanagas'', Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojas, turėjęs labai didelę įtaką savo mokiniams ir vietos gyventojams, kurie, sužinoję, kad jis išėjo partizanauti, greitai įstojo į jo vadovaujamą būrį. Birželio pradžioje, praėjus vos šešioms savaitėms po Ramanausko pasitraukimo į mišką, jo būrys padidėjo nuo kelių kovotojų iki šimto (6:13-14). Atsakingas pareigas ėjo ir kiti mokytojai — Antanas Kulikauskas-„Daktaras”, Margio būrio vadas Subačius-„Klevas”. Vitkaus adjutantas Albertas Perminas-„Jūrininkas” ir artimas Kulikausko ir Ramanausko draugas bei partizanų ryšininkas Konstantinas Bajerčius, Alytaus mokytojų seminarijos inspektorius. Jis buvo suimtas 1946 m. mirė saugumo tardomas, neišlaikęs kankinimų.⁴

Dzūkijoje partizanų susivienijimo darbai rimtai prasidėjo 1945 m. vasarą. Po kelių mėnesių vieningos organizacijos griaučiai jau buvo sukurti, nors nemažą rūpestį kėlė kai kurie partizanų daliniai kairėje Nemuno pusėje. Kartais jie būdavo priskiriami kaimyninei Tauro apygardai, kartais vėl sugrąžinami Dzūkijos partizanų vadovybės žinion, kurį laiką net veikdavo gana nepriklausomai. Tai Šarūno ir Kęstučio rinktinės.

Partizanų susivienijimu labiausiai rūpinosi plk. Vitkus, kuris, laikydamasis Marcinkonių miškuose, iš pradžių sukūrė vadinamąįą Dzūkų grupę, kuri buvo padalyta į penkis batalionus: Marcinkonių, Varėnos, Rudnios, Druskininkų ir Eišiškių-Valkininkų. Vitkaus pastangos įtikinti Jėčį prisijungti nebuvo sėkmingos (6:12-20). Vieningos partizanų organizacijos steigimu rūpinosi ir Ramanauskas, kuris norėjo savo kovotojus prijungti prie didesnio dalinio. Jo atstovai pradžioje tarėsi su Jėčiu, bet netrukus užmezgė glaudesnius ryšius su Vitkumi. 1945 m. rugpjūčio mėn. Vitkus susitiko su Ramanausku, kuriam buvo pavesta sujungti Merkinės valsčiuje veikiančius partizanus. Maždaug tuo pačiu metu į Dzūkų grupę įsijungė Šarūno rinktinė, kuriai vadovavo mokytojas ir LLA veikėjas, atsargos karininkas Vytautas Gontys-„Alseika”. Šarūno rinktinę sudarė keturi batalionai, pavadinti pagal valsčius, kuriuose Jie veikė: Leipalingio, Seirijų, Veisiejų ir Kapčiamiesčio. Pastarieji du batalionai turėjo po 40 žmonių. Taigi 1945 m. vasaros pabaigoje didelė dalis Dzūkijos partizanų jau buvo susijungę. Vitkus pavadino savo vadovaujamą kovos organizaciją „A” apygarda. Po kiek laiko ji pasivadino Dainavos apygarda. Apygardos vadas ir štabo viršininkas buvo Vitkus, Jo pavaduotojas — Ramanauskas. (Apygardos organizacinė struktūra 1945m. gale vaizduojama schemoje).

Vitkus dar mėgino į apygardą įjungti Jėčio vadovaujamą Dzūkų rinktinę, bet kurį laiką Jėčys tam priešinosi. Tačiau netrukus partizanų pastangos susivienyti pasiekė naują pakopą, kai 1946 m. balandžio mėnesį su Dainavos apygardos vadovais dėl susivienijimo tartis atvyko Tauro apygardos vadas, atsargos aviacijos majoras J. Drunga-„Mykolas Jonas”. Pokalbiai buvo sėkmingi. Greitai nutarta sujungti abi apygardas ir įsteigti naują organizaciją, pavadintą Pietų Lietuvos partizanais (PLP). Pirmuoju Pietų Lietuvos partizanų vadu buvo paskirtas Vitkus, Drunga tapo jo pavaduotoju. Buvo nutarta dar kartą kalbinti Jėčį prisijungti prie bendros organizacijos.

Pagaliau Jėčys sutiko įjungti Dzūkų rinktinę į PLP sritį, pasidarydamas A apygardos ir Dzūkų rinktinės vadu. Ta proga buvo nutarta Šarūno rinktinę prijungti prie Tauro apygardos (6:18-19).

Praėjus vos keliems mėnesiams po PLP srities įkūrimo žuvo jos abu steigėjai ir pirmieji vadai. 1946 m. liepos pradžioje Vitkų nukovė sovietiniai kareiviai, jį netikėtai užklupę netoli jo

bunkerio Žaliamiškyje (3:192;6:19). Drunga žuvo net anksčiau birželio mėnesį, kai kariuomenės daliniai jį užklupo Agurkiškėje pakeliui į Žemaitiją. Sunkiai sužeistas ir negalėdamas toliau kautis, jis susisprogdino granata (1:215). Manoma, kad prie abiejų mirties galėjo prisidėti sovietų agentas Markulis, neseniai juos aplankęs ir žinojęs jų būstinių vietas.

Pietų Lietuvos partizanu sritis, žuvus jos pirmiesiems vadams, nesiliovė veikusi. Dainavos apygardos vadovybę perėmė Jėčys, Tauro vadu pasidarė mokytojas A. Baltūsis-„Žvejas”. Kurį laiką PLP srities vadas buvo Packevičius-„Antanaitis” (3:192). Dzūkijos ir Suvalkijos partizanai jau buvo užmezgę ryšius su kai kuriais Žemaitijos ir Aukštaitijos daliniais, savo atstovus siuntė į Vilnių, kur buvo steigiamas Vyriausias ginkluotųjų pajėgų štabas. Dainavos ir Tauro apygardos bei PLP sritis išsilaikė liki partizanu kovu pabaigos.

Žemaitijos partizanų padėtis įvairiais atžvilgiais skyrėsi nuo kitų Lietuvos sričių. Kadangi Žemaitija buvo paskutinė Lietuvos dalis patekusi į Raudonosios armijos rankas, joje susitelkė gana dideli LLA būriai ir kiti lietuviai, kurie dar nebuvo apsisprendę pasitraukti į Vakarus ar pasilikti krašte ir kovoti su okupantu. Sovietinė kariuomenė greitai išblaškė LLA būrius, bet daugelis jos narių pasiliko Žemaitijoje ir mėgino atkurti bendrą pasipriešinimo organizaciją. Jų pastangos sulaukė teigiamų rezultatų, nes 1945 m. pavasarį šiaurinėje ir vakarinėje Žemaitijoje pradėjo veikti Žemaičių legionas. LLA vadams nepasisekė sujungti visų Žemaitijos partizanų būrių. Pietinėje Žemaitijoje veikė net stambesni kovotojų daliniai, bet jie nepalaikė glaudžių ryšių su Žemaičių legionu ir susivienijo po metų, 1946 m. vasarą, įsteigdami Jungtinę Kęstučio apygardą.

Paskutiniame skyriuje aptariau Žemaičio legiono steigimo ir jo pagrindinių vadų Kubiliaus ir Semaškos darbą. Primenu tik tai, kad Žemaičio legiono apygardai teoriškai priklausė Telšių apskrityje veikusi Šatrijos rinktinė, Mažeikių apskrities Alkos rinktinė, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių ir Raseinių apskritys. Faktiškai apygardos štabas 1946 m. pradžioje turėjo gerus ryšius su Telšių, Mažeikių ir Kretingos apskritimis, jokių santykių neturėjo su Raseinių partizanais, o su kitais, tarp jų Tauragės partizanais, ryšiai buvo gana silpni (8:130-132). Sovietų saugumas gana greitai išaiškino ir nukovė ar suėmė apygardos vadus, tad 1947 m. jos veikia gerokai pakriko. Bet neilgam, nes Žemaičių apygardą netrukus atgaivino kitos kaimyninės apygardos vadai.

Toji kita apygarda — Jungtinė Kęstučio apygarda — turėjo itin didelį vaidmenį Lietuvos partizanų susivienijimo darbuose, nors ji įsisteigė vėliau negu daugelis kitų didesnių partizanų vienetų. Pagrindiniai Kęstučio apygardos steigėjai buvo trys nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai - kpt. Čeponis ir Žemaitis, aviacijos ltn. Kasperavičius. 1945 m. pradžioje Čeponis Raseinių apskrityje vadovavo 60 kovotoju būriui, pasivadinusiam Žebenkšties rinktine. Žemaitis į šį dalinį įstojo tais pačiais metais birželio mėn. ir tuojau buvo paskirtas štabo viršininku. Tą patį mėnesį partizanai, sužinoję, jog saugumas Raseinių ligoninėje laiko sužeistą Kasperavičių, jį veikiai išvadavo (9:208j.

1945 m. rudenį Čeponis. Žemaitis ir Petras Bartkus sudarė planą dėl Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikiančių partizanų susivienijimo, net persikeldami į arčiau Šiaulių esančius miškus. Dar 1945 m. Žemaitis ir kiti užmezgė ryšius su Kelmės valsčiaus bei Kražių-Nemakščių apylinkės partizanais. Susivienijimo darbas buvo gana sunkus. Žemaitijoje laikėsi gana stambūs sovietų kariuomenės daliniai, kurie užpuldavo didesnius partizanų būrius. Atskiri partizanų būriai dažnai neturėjo gerų ryšių su kaimyniniais daliniais. Todėl iš savo veikimo srities išsikėlę partizanai kartais klaidžiodavo po miškus lyg akli, nežinodami pas ką kreiptis. O vietos partizanų ryšininkai jų vengdavo, jais nepasitikėdavo, nežinodami, ar čia tikri partizanai ar saugumo provokatoriai. Įvykdavo susidūrimų tarp vienas kito neatpažinusių partizanų dalinių (9:210).

Įveikdami kliūtis, partizanai tęsė jungimosi darbą. Žemaitis susisiekė su Šiaulių rinktinės vadu Beloglovu, bet ketinimas glaudžiau bendradarbiauti nebuvo įgyvendintas iš dalies dėl to, kad Šiaulių rinktinė negalėjo surasti tinkamų žmonių štabo darbui. Rezultatų neturėjo pradiniai susitikimai su Kėdainių apskrities partizanais, kurie netrukus liovėsi veikę. Tada istorija iškrėtė vieną savo pokštų. Žebenkšties rinktinės vadai Bartkus ir Čeponis susiginčijo, ir Čeponis su partizanų dalimi persikėlė į Girkalnio valsčių. Tačiau jis nesėdėjo sudėjęs rankas, bet su dideliu entuziazmu organizavo Vaidoto rinktinę, steigdamas partizanų būrius ir pasyvios rezistencijos organizacijas ne tik Žemaitijoje, bet ir kitur, ypač Kaune (9:214). Bartkus ir Čeponis susižinojo su Tauragės rinktinės vadu Danilevičiumi ir 1946 m. vasarą sujungė Tauragės, Raseinių rinktines ir Vaidoto grupę į vieną Jungtinę Kęstučio apygardą. Pirmasis apygardos vadas buvo ltn. Kasperavičius-„Visvydas”. Organizacinio skyriaus viršininku buvo paskirtas Bartkus, Čeponis toliau vadovavo Vaidoto grupei, o Žemaitis-„Vytautas” perėmė Raseinių rinktinės vadovavimą. Kęstučio apygarda susisiekė su pietų Lietuvos partizanais, nusiuntė savo atstovą į Vilnių, kur steigėsi Vyriausias ginkluotųjų pajėgų štabas. Apygardos vadas Kasperavičius greitai laimėjo kitų partizanų vadų pritarimą savo reikalavimui leisti partizanams dalyvauti viso pasipriešinimo gairių nustatyme.

Pabrėžtina, kad yra gerokai mažiau žinių apie partizanų veiklą Aukštaitijoje negu bet kurioje kitoje Lietuvos srityje. Nė vienas Faktai kaltina serijos leidinys neskiriamas vien Aukštaitijos partizanams, nors apie juos yra daugiau duomenų rinkinyje Hitleriniai parašiutininkai. Kituose serijos rinkiniuose (5;6) ir keliose dokumentinėse apybraižose (62;86;126) irgi užtinkamos žinios, daugiausia apie partizanus Panevėžio apskrityje. Lukša taip pat šiek tiek rašė apie Aukštaitijos partizanų struktūrą, tad galima sudaryti šiokį tokį, nors ir gerokai nepilną vaizdą apie Aukštaitijos partizanų pastangas susitelkti į stambesnius būrius.

1946 m. viduryje Aukštaitijoje veikė penkios partizanų apygardos: Didžiosios kovos, 3 Šiaurės LLA, Algimanto, Vyčio ir Vytauto. Šios apygardos buvo gerokai mažesnės negu panašaus pavadinimo partizanų vienetai kitose Lietuvos dalyse, ir jų ribos dažnai keisdavosi. Dar 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje įsteigta Didžiosios kovos rinktinė veikė Trakų, Kaišiadorių ir Ukmergės srityse, bet jos kovotojų būriai pasirodydavo ir Alytaus, ir Švenčionių apskrityse. 1945 m. pavasarį Panevėžio ir kaimyninėse apskrityse buvo suorganizuota vadinamoji 3 Šiaurės LLA apygarda, kuri vienijo Žaliosios girios masyve veikiančius partizanus. Troškūnų, Svėdasų ir Anykščių apylinkėse partizanai įsteigė Algimanto apygardą. Mažiau žinių yra apie Vyčio ir Vytauto apygardas. Vyčio veikimo centras buvo Ukmergės apskrityje, nors kai kurie daliniai pasiekdavo Kauną ir Panevėžį. Vytauto apygarda vienijo partizanus šiaurės rytų Lietuvoje, ribojosi su Vyčio apygarda, bet detalesnių žinių apie ją nėra.

Aukštaitijos apygardų ribos dažnai keitėsi. Šį nepastovumą akivaizdžiai rodo vadinamosios Žaliosios brigados perėjimai iš vienos apygardos į kitą. Žalioji brigada, kaip matyti iš pavadinimo, veikė Žaliosios girios masyve, į šiaurę ir į šiaurės vakarus nuo Panevėžio, Rozalimo, Joniškėlio, Pakruojo, Pumpėnų, Pušaloto ir kaimyniniuose valsčiuose. 1945 m. rugpjūčio mėn. ji įsijungė į 3 Šiaurės LLA apygardą (8:155). Šiai apygardai susilpnėjus. Žalioji brigada perėjo į Algimanto apygardą (86:75).⁵ Sprendimas nebuvo optimalus dėl to, kad Algimanto apygardos centras buvo gerokai į rytus nuo pagrindinių brigados laikymosi vietovių. Tad 1948 m. pavasarį Žaliosios brigada įsijungė į Prisikėlimo apygardą, kuri priklausė net skirtingai partizanų sričiai (9:225).

Bene pirmoji apygarda įkurta visoje Lietuvoje buvo Didžiosios kovos, kuri veikė Trakų, Kaišiadorių ir Ukmergės srityse. Pagrindinį vaidmenį apygardos steigime turėjo Jonas Misiūnas-„Žaliasis velnias”, nepriklausomybės metais buvęs pasienio policininkas. Misiūnas išėjo partizanauti 1944 m. rudenį, bet šiam žygiui jau anksčiau rengėsi. Jis buvo Vietinės rinktinės viršila, o vokiečiams ją nuginklavus, jis pasiėmė ginklų, kuriuos išslapstė miške ir pas žmones (3:170). Misiūnas partizanų būrius steigė LLA vardu, ne tik sujungdamas jau veikiančius dalinius, bet ir skatindamas žmones juos organizuoti ten, kur jų nebūta. Vyrai noriai stojo į partizanus. Dar rudenį vienam būriui priklausė 40 kovotojų, daugiausia iš Čiobiškio ir Pamūšio apylinkių. Nauji daliniai buvo steigiami be didesnių sunkumų. Pavyzdžiui, pirmomis 1945 m. sausio mėn. dienomis Misiūnas paragino kun. Steponą Rudžionį steigti kovotojų būrį Trakų apskrities Žaslių valsčiuje. Per labai trumpą laiką į dalinį įsijungė dešimtys Bučiūnų kaimo gyventojų, o vėliau jį papildė Žaslių valsčiaus dviejų kaimų vyrai (3:153).

Neišvengta kai kurių nesėkmių. Didesnių partizanų dalinių veikimas, taip arti Kauno ir Vilniaus, greitai patraukė sovietų saugumo ir jo šnipų dėmesį. 1945 m. kovo mėnesį sovietų kariai surado Didžiosios kovos apygardos būstinę Čiobiškio ber-niūkų prieglaudoje, sunaikino slaptą partizanų slėptuvę, atėmė radijo aparatą. Ši nesėkmė nesužlugdė apygardos tolesnio veikimo. Jos laikraštis ,,Žalioji giria” buvo toliau spausdinamas (3:158), štabo būstinė persikėlė į Kauną (3:156). Gegužės mėnesį partizanai pertvarkė apygardos organizacinę struktūrą, atskiriems būriams paskyrė veikimo rajonus. Misiūnas nebuvo patenkintas esama padėtimi ir nesigailėjo pastangų praplėsti apygardos veiklą, pasirengti, jo nuomone, artėjančiam Vakarų karui su Sovietų Sąjunga. 1945 m. vasarą būrių vadams buvo įsakyta sudaryti visų 15-55 metų amžiaus gyventojų mobilizacijos lapus (3:167), buvo rengiamasi perimti valdžią Lietuvoje ir kurti administracijos organus. Sovietiniai autoriai nurodo, kad Misiūnas norėjo vienai vadovybei pajungti visus Trakų, Kaišiadorių, Ukmergės, Utenos, dalinai Kauno, Alytaus ir Švenčionių apskrityse veikusius būrius, šie ambicingi planai buvo pragaištingi Didžiosios kovos apygardai ir jos vadui. Mėgindamas praplėsti apygardos veiklą, Misiūnas susipažino su sovietų agentu Markuliu. Pastarasis iškvietė Misiūną į Vilnių, savo agentus, ypač kpt. Griežtą, infiltravo į partizanų gretas, išdavinėjo būrių slėptuves ir ginklų sandėlius. Atrodo, kad apie 1947 m. Misiūną pagaliau suėmė sovietų saugumas, bet apygarda net tada galutinai nenutraukė ryšių su Markuliu.

Turime prieštaraujančių žinių apie galutinį apygardos likimą. Lukša rašo, kad dėl Markulio išdavysčių ji tiek nukentėjo, kad dar 1947 m. nutarta likusius kovotojų būriu paskirti kaimyninių apygardų žinion (2:500). Savo parodyme Žemaitis pažymi, kad, tapęs Kęstučio apygardos vadu 1947 m. gegužės mėn., jis palaikė ryšius su Šiaurės rytų Lietuvos srities vadu ltn. Jonu Kimštu-„Žalgiriu”, kuris vadovavo keturioms apygardoms, tarp jų Didžiosios kovos. Yra dar kita užuomina, kad apygarda nesiliovė veikusi. 1952 m. iš Lietuvos gautame pranešime, kuri veikiausiai parengė saugumas, minima, kad tuo metu Vytauto apygardai priklausė Didžiosios kovos rinktinė. Nors pranešimas gana tiksliai aptaria partizanų organizacinę struktūrą Pietų Lietuvoje ir Žemaitijoje, žinios apie Aukštaitiją yra labai neaiškios ir nepatikimos. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad po 1946 m. Didžiosios kovos apygarda nebebuvo svarbus veiksnys partizanų kovose.

3 Šiaurės LLA apygardos steigime didžiausią vaidmenį turėjo iš Vokietijos sugrįžę desantininkai. Per kokius tris mėnesius nuo 1944 m. lapkričio iki 1945 m. sausio mėn. pabaigos į Žaliosios girios masyvą ir kaimynines apylinkes buvo išmesta daugiau negu 60 žmonių. Pirmieji apygardos vadai ir jos pagrindiniai steigėjai, ltn. Stepas Girdžiūnas-„Gegužis” ir ltn. Vladas Jazokas-„Petraitis”, kartu mokėsi diversantų mokykloje FAK-210, joje vadovavo kursantų būriams. Ten pat mokėsi ir ltn. A. Šilas. Nors jis greitai žuvo po sugrįžimo į Lietuvą, jo suorganizuotas partizanų būrys turėjo vaidmenį apygardos steigime. Tad peršasi išvada, kad visi trys jau Vokietijoje galvojo apie bendros vadovybės reikalą.

Grįžę į Lietuvą, kovotojų būriai pergyveno daug sunkumų. Panevėžio apskrityje buvo sutelkti stambūs saugumo daliniai, žiemą buvo lengviau susekti miškuose besislapstančius. Partizanai dar neturėjo ryšininkų ir rėmėjų tinklo, neturėjo progos nuodugniau ištirti apylinkes ir surasti tinkamiausias veikimo ir slapstymosi vietas. Daug vietinių gyventojų, nors ir vengiančių mobilizacijos į Raudonąją armiją, dar nesiryžo galutinai išeiti į mišką. Didelis desantininkų skaičius žuvo ar pateko į nelaisvę, o likę partizanai skubėjo užmegzti ryšius su vietos gyventojais ir pasyvios rezistencijos organizacijomis.

3 Šiaurės LLA apygarda buvo įsteigta 1945 m. vasario mėn. Girdžiūnas tapo pirmuoju vadu, o Jazokas buvo paskirtas štabo viršininku (62:120;8:154).⁶ Stambesnių dalinių daug nebuvo, tad apygardos vadai labiausiai užsiėmė įvairiais parengiamaisiais darbais, laukdami pavasario, kada galėtų sustiprinti savo veikimą. Pvz., Jazokas išžvalgė Panevėžio apylinkes, užmezgė kontaktus su pogrindine moterų organizacija ,,Baltoji lelija”, kurios narės jam teikė informaciją ir aprūpindavo jį kitais reikmenimis (62:114). Apygardos štabas daug dėmesio skyrė antisovietinei propagandai, įsigijo šapirografą, platino atsišaukimus, spausdino politinių įvykių apžvalgas (62:121).

Partizanų veikla gerokai suaktyvėjo, atėjus pavasariui. Jie pradėjo puldinėti saugumo dalinius, milicijos darbuotojus, stribų būrius. Vasarą 3 Šiaurės LLA apygarda jungė apie penkis šimtus kovotojų, kurie buvo išskirstyti į daug mažų dalinių. Partizanai veikė Geležių, Pušaloto, Panevėžio, Karsakiškių apylinkėse. Itin stambūs būriai susitelkė Subačiaus rajone, ypač Gitėnų miške. Didžiausiam Subačiaus daliniui, turėjusiam daugiau negu šimtą kovotojų, vadovavo ltn. Adolfas Bagdonas-„Beržas” (62:148), nors buvo ir kitų, jam tiesiog nepavaldžiu daliniu.⁷

Jazokas ir Girdžiūnas mėgino praplėsti apygardos ribas, susirišti su kitais netoli veikiančiais būriais. Jie turėjo kontaktą su partizanų būriais Raguvos valsčiuje, nesėkmingai mėgino susisiekti su Vyčio apygardos partizanais, veikusiais Ramygalos-Vadoklių apylinkėse. Kaip jau minėta, 1945 m. rugpjūčio mėnesį į apygardą įsijungė Žalioji brigada, kuriai tuo metu vadovavo kpt. Izidorius Pacevičius-,,Radvila” (8:154-155).

Tačiau netrukus vienas po kito žuvo pagrindiniai apygardos vadai. Rugpjūčio 26 d. žuvo Pacevičius, po kelių dienų susidūrime žuvo Girdžiūnas, o praėjus dar keturiems mėnesiams kovoje krito ir Jazokas. Didžiausio būrio vadas Bagdonas, kuris rūpinosi spaudos reikalais ir susitikdavo su savo pavaduotojais net du kartus į savaitę, buvo suimtas rugsėjo mėnesį kartu su šapirografu ir rašomosiomis mašinėlėmis (62:122). Šių nelaimių priežastis nežinoma, bet gal galima ją sieti su padidėjusiu miškų valymu, kuris prasidėjo po 1945 m. rugsėjo mėnesį įvykusio saugumiečių pasitarimo, į kurį atvyko generolas Kruglovas. (Šis pasitarimas plačiau aprašyta praeitame skyriuje). Po šių smūgių 3 Šiaurės LLA apygardos veiksmingumas gerokai sumažėjo, ir po kokių metų ji liovėsi veikusi.

Vyčio apygarda buvo įsteigta 1945 m. Pirmasis jos vadas buvo karininkas Vaitelis, jo pavaduotojas artilerijos ltn. Petras Blėka (Blieka?), Apygardai priklausę partizanai veikė vakarinėje ir šiaurinėje Ukmergės apskrityje, Taujėnų miškuose, Ramygalos-Vadoklių apylinkėse, dar ir Kėdainių apskrityje. Atrodo, kad Vaitelis labiau prižiūrėjo apygardos dalinius arčiau Kauno, o Blėka vadovavo daugiau į šiaurę susitelkusiems kovotojų būriams. Lukša pažymi, kad 1945 m. Vaitelio vadovaujami partizanai net kelis kartus apšaudė NKVD įstaigą Kaune, o Blėko vyrai įsiverždavo į Panevėžį (1:104). Taip pat žinoma, kad kpt. Ūselio vadovaujami būriai priklausė šiai apygardai.

Įsteigę savo apygardas, partizanai pajuto reikalą sukurti bendrą vadovybę visos tautos kovai už laisvę ir nepriklausomybę. Apygardų vadai siuntė ryšininkus į kitas Lietuvos dalis, mėgindami susisiekti su ten veikiančiais partizanais. Dėl šio noro susivienyti partizanai ne kartą užmiršdavo konspiracijos taisykles, per lengvai pasitikėdavo žmonėmis, pasiskelbusiais rezistentais, nekreipdavo dėmesio į įtartinas aplinkybes. Kelios Rytų Lietuvos partizanų apygardos užmezgė kontaktą su sovietų agentu Markuliu, patikėdamos jo tvirtinimais, kad jis atstovaująs pasyvios rezistencijos organizacijoms. 1946 m. birželio mėnesį buvo įsteigtos dvi visą pasipriešinimo sąjūdį jungiančios organizacijos BDPS ir VLAKas. Jas Tauro apygardos vadovybei įpiršo iš Vakarų atvykę J. Deksnys ir V. Staneika, kurie sakėsi esą Vakarų galybių remiami. BDPS ir VLAKo steigimo metu Tauro apygardoje lankėsi Markulis, kuris buvo pakviestas pasirašyti abiejų organizacijų steigimo aktus. Sovietinis agentas dėl to po kelių mėnesių jau kalbėjo ne vien Aukštaitijos ir Pietų Lietuvos partizanų, bet ir organizuotos rezistencijos vadovybės vardu.⁸

1946 m. rugpjūčio 25 d. įvyko pirmasis partizanų vadų susirinkimas, kuriame dalyvavo Vyčio, Žemaičių ir Didžiosios kovos apygardų atstovai. Didžiosios kovos apygardai atstovavo jos vadas Misiūnas ir štabo viršininkas „Genelis”. Dalyvavo ir Markulis su Deksniu, kurie daugiausia kalbėjo. Dauguma partizanų nelabai domėjosi Markulio planais, bet pritarė pasiūlymui įsteigti Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą (VGPŠ) (2:470). Veikiai prasidėjo pirmieji vyriausiojo štabo kūrimo darbai. Vilniuje buvo įsteigta štabo būstinė, sukomplektuoti kadrai iš įvairių apygardų, iš Tauro apygardos atvyko Juozas Lukša ir jo brolis Stasys ,,Juodvarnis”, iš Jungtinės Kęstučio apygardos — A. Zaskevičius-,,Tautvaiša”. Buvęs PLP srities vado adjutantas A. Kulikauskas buvo Dainavos apygardos atstovas. Iš Aukštaitijos atvyko majoras Vytenis ir kapitonas Kamarauskas, prisidengęs pulkininko Vyčio slapyvardžiu. Buvo ir Didžiosios kovos apygardos atstovas. Kamarauskas buvo numatytas štabo viršininku.

Iš pradžių partizanų vadai gana abejingai vertino VGPŠ veiklą, formaliai nepripažino jo pretenzijų vadovauti pasipriešinimo veiksmams. Tik Didžiosios kovos apygarda pareiškė esanti pavaldi. Bet kantrus darbas, štabo narių lankymasis daugelyje apygardų turėjo teigiamų rezultatų. Su kai kuriomis jų buvo susitarta dėl centrinės organizacijos veiklos rėmų, o su kitomis užvesti pirmieji pokalbiai šiuo klausimu. 1946 m. rudenį VGPŠ išleido savo pirmąjį įsakymą, pagal kurį Lietuvos teritorija buvo padalyta į tris veikimo sritis, nustatant jų ribas bei patvirtinant partizanų vadus savo pareigose. Bet štabas nujautė, kad kai kuriais atžvilgiais jo darbas dar buvo per ankstyvas. Iš numatytų trijų sričių tik Pietų Lietuvos apygardos buvo atitinkamai susijungusios. Vakarų Lietuvoje veikė dvi apygardos — Jungtinė Kęstučio ir Žemaičių, kurios neturėjo bendros vadovybės ir net nuolatinių ryšių. Daugiausia sunkumų buvo šiaurės rytų srityje. Ten organizacinio vienijimosi darbas buvo net mažiau pažengęs, VGPŠ neturėjo gerų ryšių su Algimanto ir LLA apygardomis, o apygardų tarpusavio ryšiai irgi šlubavo (2:482-484).

1946 m. lapkričio pabaigoje Lukša, tuo metu ėjęs VGPŠ adjutanto pareigas, kartu su Markuliu nuvyko į Tauro apygardą tartis su rinktinės vadais ir PLP srities vadu Baltūsiu. Tauro apygarda nutarė paklusti vyriausiajai vadovybei. Taip pat nutarta po kelių mėnesių, tai yra 1947 m. sausio 18, sušaukti visų Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimą Tauro apygardoje. Suvažiavimo tikslas — patvirtinti BDPS, VLAKo ir VGPŠ steigiamuosius aktus bei nutarimus ir galutinai užbaigti rezistencijos susiorganizavimą. Tauro apygarda turėjo globoti suvažiavimą. Antrąją gruodžio pusę Markulis, Lukša ir Zaskevičius išvyko į Žemaitiją tartis su Jungtine Kęstučio apygarda. Markulis gana netikėtai pradėjo nuvertinti partizanų vaidmenį veiklos gairių nustatyme, lyg jie būtų vien kariniai vienetai, neturį nei dabar, nei ateityje nuomonės politiniais klausimais. Pasiūlymas suerzino Kęstučio atstovus, bet Lukša ir Zaskevičius gelbėjo padėtį, aiškindami kęstutiečiams, kad kitų apygardų nuomones beveik tokios pat kaip jų ir visi svarbiausi klausimai bus išspręsti vadų pasitarime (2:485).

Paskutinėmis 1946 m. dienomis paaiškėjo Markulio išdavystė. VGPŠ nariai pasitraukė iš Vilniaus. Partizanų vadai, kurie turėjo gerus tarpusavio ryšius, nutarė suvažiavimą rengti savaitę anksčiau negu numatyta. Jis ir įvyko 1947 m. sausio 12 d. netoli Pilviškių. Suvažiavimo dalyviams įvertinus susiklosčiusią padėtį, nutarta kuo skubiau atnaujinti ryšius su užsieniu, toliau tęsti susivienijimo darbą, mėginti kuo greičiau sukomplektuoti karinius ir politinius pasipriešinimo sektorius, reikalui esant leisti keliems asmenims simboliškai vykdyti šias funkcijas (2:496).

Nors Markulio klasta buvo atidengta, jo kenksminga veikla nesiliovė, nes dalis partizanų su juo dar palaikė ryšius. Kaip minėta, dėl jo klastos sutriko Didžiosios kovos apygarda. Smarkiai nukentėjo ir Vytauto apygarda. Nors jai laiku buvo pranešta apie Markulio išdavystę, jos ryšiai su kitomis apygardomis ir centriniais organais po kiek laiko nutrūko. Markulis, veikdamas kitos organizacijos vardu ir prisidengęs kitu slapyvardžiu, vėl su ja užmezgė ryšius. 1947 m. rugpjūčio mėn. jam pavyko į Vilnių iškviesti Šiaurės rytų srities vadą ltn. J. Kimštą ir Vytauto apygardos vadą Žaliaduonį, bet jiems laimingai pasisekė išvengti arešto (2:507-508).

Mažai kas žinoma apie tolesnį VGPŠ veikimą; Lukša daugiau nemini kpt. Kamarausko, nėra apie jį užuominų ir kpt. Žemaičio parodymuose, nors juose paminėta daug partizanų vadų. Lukšai ir Krikščiūnui sugrįžus iš pirmos kelionės į Lenkija, 1947 m. birželio mėn. VGPŠui jau vadovavo Baltūsis (1:-329:2:509). 1947m. spalio mėn. po ką tik minėto apsilankymo Vilniuje Kimštas ir Žaliaduonis pranešė Baltušiui, kad nuo dabar jie bus pavaldūs VGPŠui ir su juo palaikys kuo glaudesnius ryšius (2:508). Kad 1947 m. Baltūsis tapo partizanų taigi ir VGPŠ vadu — patvirtina ir Žemaičio parodymas, kad 1947 m. „Baltūsio, solidesnio už mane nacionalistinio pogrindžio vadovo, prašymu aš vykdžiau uždavinį — rinkti žvalgybines žinias Tarybų Lietuvoje” (9:230). Tačiau, kai Žemaitis perėmė partizanų vadovavimą po Baltūsio mirties, jis neveikė VGPŠ vardu. Tad manytina, kad VGPŠ veikla baigėsi su Baltūsio mirtimi ir partizanų vadovybės perkėlimu į Žemaitiją.

Dar sunkiau nustatyti konkretų VGPŠ įnašą į partizanų kovas. Vos laimėjęs svarbesniųjų apygardų pasitikėjimą, VGPŠ buvo priverstas pasitraukti iš Vilniaus, o tai susilpnino jo veiksmingumą. Tuojau nutrūko ryšiai su keliomis Aukštaitijos apygardomis, štabas buvo išblaškytas, jos nariai kartu nebedirbo ir greitai juos ištiko nelaimės. Kamarauskas veikiausiai žuvo ar pateko į nelaisvę. Kulikauskas ir Zaskevičius buvo suimti. Lukša kuriam laikui išvyko į Lenkiją. Tad štabo branduolys iširo, o Baltūsis turėjo pakankamai rūpesčių, vadovaudamas Tauro apygardai ir PLP sričiai. Tad VGPŠ vaidmuo buvo ribotas, nors jis turėjo du svarbius nuopelnus. Pirma, VGPŠ visgi sujungė partizanų apygardų daugumą ir tuo bent trumpam laikui simboliškai įkūnijo bendrą jų siekį ir įsitikinimą, kad jie yra Lietuvos respublikos vadovaujančių organų įpėdiniai. Antra, VGPŠ veiklos dėka užsimezgė PLP srities ir Jungtinės Kęstučio apygardos ryšiai, kurie nenutrūko ir sudarė pagrindą tolesniems bandymams vienytis ir derinti partizanų veikimą.

1947 m. pavyzdingiausiai susiorganizavę partizanai buvo PLP srities kovotojai, o jų vadas Baltūsis buvo laikomas vyriausiu partizanų vadu. Tais metais Aukštaitijos partizanai pergyveno didelius sunkumus. Trys apygardos — Vytauto, Didžiosios Kovos ir 3 Šiaurės LLA — smarkiai nukentėjo, o pastarosios dvi sustojo veikti. Tačiau Žemaitijos partizanų vienijimosi darbai žengė pirmyn, ir tai labiausiai vieno žmogaus, kpt. Jono Žemaičio-,,Vytauto” dėka. Jis buvo išrinktas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu po to, kai saugumas aptiko jo pirmtako ltn. Kasperavičiaus bunkerį Batakių miške ir jį nukovė. Nuo pat pirmųjų savo partizanavimo dienų Žemaitis itin rūpinosi vieningos organizacijos steigimu ir, pradėjęs vadovauti Jungtinei Kęstučio apygardai, ėmėsi plėsti jos veikimo ribas ir į ją įjungti kitus partizanų dalinius. Tuo metu vadinamoji Žemaičių apygarda, kuriai kadaise priklausė Telšių, Mažeikių, Kretingos ir kai kurie Tauragės apskričių partizanų būriai, buvo gerokai susilpnėjusi, neturėjo autoritetingo vado.

1947 m. pabaigoje ir 1948 m. pradžioje Žemaitis susižinojo su Telšių partizanais ir su jais tarėsi dėl Žemaičių apygardos veiklos atnaujinimo. Pokalbiai neliko be pasekmių. 1948 m. kovo mėn. buvęs Lietuvos kariuomenės kpt. Milaševičius sutiko perimti Žemaičių apygardos vadovavimą. 1948 m. pavasarį Žemaitis susisiekė su Žagarės ir Joniškio apylinkėse veikusia Kunigaikščio Žvalgaičio rinktine, Šiaulių ir kitomis rinktinėmis. Sužinojęs, kad šios rinktinės nepriklauso jokiai apygardai, nutarė jas prijungti prie savo Kęstučio apygardos. Jis irgi paragino Žagarės-Joniškio apylinkės partizanus užmegzti ryšius su Latvijos pogrindžio organizacijomis, su jomis tartis dėl bendros veiklos. Tačiau paaiškėjo, kad latviai neturėjo kovotojų būrių (9:223-225).

Tad per metus Žemaitis prijungė net penkias naujas rinktines. Iškilo reikalas jas pertvarkyti. 1948 m. kovo mėn. Jungtinė Kęstučio apygarda apėmė vakarinę Lietuvos dalį, nuo Kauno iki Klaipėdos ir nuo Latvijos iki Nemuno, išskyrus Telšių, Mažeikių, Kretingos ir iš dalies Kėdainių apskritis, kurios priklausė Žemaičių apygardai. Tuo metu apygardai priklausė septynios rinktinės. Kpt. Žemaitis nusprendė, kad apygarda per daug išplitusi ir nutarė ją padalyti į dvi apygardas: Kęstučio ir Prisikėlimo. Kęstučio apygardos šerdį sudarė Pietų Žemaitijos (Aukuro, Žebenkšties ir Vaidoto) rinktinės bei Klaipėdos pogrindžio organizacija, kuriai priklausė legaliai gyvenantys žmonės. Naujai įsteigtai Prisikėlimo apygardai, kurios vadovavimą perėmė artimas Žemaičio draugas Petras Bartkus, priklausė partizanų daliniai, veikę Lietuvos šiaurėje, būtent Šiaulių rinktinė. Kunigaikščio Žvalgaičio rinktinė, ,,Vasariečio” vadovaujami partizanai Radviliškio-Baisogalos apylinkėse ir Žaliosios rinktinė (9:225).

Siekdamas stiprinti rinktinių veiklą ir pagerinti jų tarpusavio ryšius, Žemaitis perkeldavo štabų darbuotojus iš vienos rinktinės į kitą, stiprindavo žvalgybos skyrius, rūpinosi pogrindžio spauda, partizanų kariniu bei idėjiniu parengimu, jų kovos dvasios pakėlimu. Vienijimosi darbai tęsėsi. Žemaitis nutarė sukurti vadovaujantį pogrindžio organą Vakarų srityje, sujungiant Žemaičių, Prisikėlimo ir Kęstučio apygardas. Gavęs kitų vadų pritarimą, 1948 m. liepos 1 d. kpt. Žemaitis išleido įsakymą, paskelbiantį Vakarų srities štabo įsteigimą. Sritis buvo pavadinta Jūros vardu, jos vadovavimą perėmė pats Žemaitis. (Jūros srities organizacinė struktūra parodyta šioje schemoje, psl. 286). Bet po keliu savaičių Žemaitis perleido savo pareigas kpt. Milaševičiui ir faktiškai perėmė visų Lietuvos partizanu vadovavimą. Mat šiuo metu jis gavo žinią, kad žuvo Baltūsio pareigas perėmęs „Kymantas”, o naujasis Tauro apygardos vadas „Saidokas” nemanė, kad PLP srityje buvo tinkamu žmonių visiems partizanams vadovauti.⁹

1949 m. vasario 1 d. įvyko paskutinis didesnis partizanų vadų suvažiavimas. Pietų ir Vakarų sričių vadovai tarėsi tris savaites kaime tarp Baisogalos ir Radviliškio. Iš toliau atvyko PLP srities vadas Ramanauskas ir Tauro apygardos vadas „Faustas”. Pasitarime padaryta keletas sprendimų. Nutarta atsisakyti senojo BDPS pavadinimo, jį pakeičiant į LLKS — Lietuvos laisvės kovų sąjūdį. Šis nutarimas iš esmės tik įteisino jau prieš kurį laiką susiklosčiusią padėtį. Partizanų vadai pavedė LLKS tarybai vadovauti pasipriešinimui, tarybos pirmininku ir ginkluotųjų pajėgų vadu paskyrė Žemaitį, pirmuoju pavaduotoju — Ramanauską, sudarė keturių asmenų prezidiumą, kuris turėjo būti papildytas dviem PLP srities partizanų atstovais. Atrodo, kad vėliau į prezidiumą buvo pakviesti kovotojai iš Aukštaitijos, tarp jų ltn. Kimštas. Susirinkę vadai nutarė toliau ginklu kovoti su okupantu,

ypatingą dėmesį skirdami pastangoms užkirsti kelią kolūkių steigimui. Buvo svarstomi planai sustiprinti partizanų veikimą Aukštaitijoje, jį atnaujinti Klaipėdos krašte. Jiems rūpėjo pagerinti ryšius su Vakarais, iš kurių laukė žinių apie galimą karą tarp Rytų ir Vakarų. Ryšiai su užsieniu buvo pavesti PLP srities vadams, kurie per Lukšą ir kitus juos jau palaikė. Aplamai partizanų nuotaika buvo gera, net optimistiška.

Suvieniję partizanų būrius ir sukūrę vieningą organizaciją, partizanų vadai rūpinosi organizacinės struktūros išlaikymu, galvodami, kad kiekvienu atveju būtina turėti organizacinį branduolį, apie kurį galėtų telktis tauta karui kilus, panašiai kaip įvyko 1941 m. birželio mėn. Tad 1950 m. Šilutės ir Šiluvos rajonuose veikusio partizaninio Šalnos rajono vadas turėjo verbuoti vadinamuosius ,,slapukus”. Tai buvo savotiški atsargos partizanai, kurie duodavo priesaiką ir gaudavo slapyvardžius, bet neįsijungdavo į aktyviųjų kovotojų eiles. Iš jų buvo reikalaujama, kad, kilus Amerikos ir Sovietų Sąjungos karui, jie neitų į sovietinę kariuomenę, bet prisijungtų prie partizanų (9:108).

Organizacinės struktūros išlaikymas neįmanomas be gerų ryšių, ir partizanams pasisekė juos išlaikyti, ne tik tarpusavyje, bet kurį laiką ir su užsieniu. Būdami Vakaruose, Lukša ir Pyplys į Lietuvą siuntė žinių apie tarptautinę padėtį ir lietuvių išeivių politinį veikimą, o partizanai perduodavo pranešimus apie rinkimus, trėmimus, žmonių terorizavimą. Ryšiai buvo pakankamai veiksmingi. Skirtingu laiku Lietuvon sugrįžę ar atvykę partizanai galėjo susižinoti su vietos partizanais ir per visą Lietuvą nukeliauti į pastovesnes savo būstines. Šis dėmesio vertas faktas rodo, kad dar ilgą laiką, net iki 1951 m. pavasario, išsilaikė partizanų ryšių tinklas ir kad daugelis gyventojų pritarė partizanų veikimui ir juos rėmė. Pyplys buvo išlaipintas iš laivo Lietuvos pakrantėje netoli Palangos. Jam pasisekė nuvykti į pietų Lietuvą. Dar prieš nukovimą rugsėjo mėn. Pyplys spėjo susirišti su Lukša užsienyje ir perduoti kpt. Žemaičiui kai kuriuos dokumentus, tarp jų ir Baden-Badeno protokolus. Lukša grįžo į Lietuvą 1950 m. spalio 3 d., bet per klaidą buvo išmestas Tauragės apskrityje į Žygaičių miškus vietoj Kazlų Rūdos girios. Nors 1951 m. balandžio 19 d. J. Būtėnas ir J. Kukauskas parašiutais nusileido Kazlų Rūdos girioje, kaip numatyta, jie niekada nebuvo partizanavę ir tad vietos kovotojų nepažinojo. Tad visais trimis atvejais atvykusieji iš Vakarų atsirado nepažįstamoje vietoje. Tačiau jiems pasisekė ne vien išvengti arešto ar išdavimo, bet ir surasti žmonių, kurie juos globojo ir žinojo, kaip apie jų atvykimą pranešti vietos partizanams. Lukšos ir Butėno atveju saugumas, sužinojęs apie svetimo lėktuvo įsiveržimą į Lietuvos teritoriją, be abejo, surengė plačios apimties medžioklę, bet nesugavo ieškomųjų. Tad daug gyventojų turėjo remti partizanus, nors žinojo, kad už tokią pagalbą gresia areštas ir ištrėmimas, o už išdavystę galima pelnyti valdžios malonę.

Partizanai išlaikė savo organizacinę struktūrą bent iki 1952 m. vidurio, nors didžioji dalis partizanų vadų gana dažnai žūdavo ar patekdavo į nelaisvę. Smarkiai susirgęs, vyriausias partizanų vadas Žemaitis 1951 m. savo pareigas perleido Ramanauskui. Visos Jūros srities vadovybės sudėtis pasikeitė, bet sritis toliau veikė. (1948m. vadai išvardyti srities schemoje). 1952 m. srities vadas buvo Bakšys-.,Germantas”, Žemaičiu apygardos - Vladas Montvydas -„Žemaitis”, Prisikėlimo — Juozas Paliūnas-„Rytas", Jungtinės Kęstučio — Labanauskas - „Kunotas". 1953 m. birželio mėn. šiai apygardai jau vadovavo „Algirdas" (9;202. Paliūnas buvo išduotas ir žuvo 1952 m. spalio mėn (168:43). Montvydas. kurio slėptuvė buvo netoli Žaduvėnų kaimo, Luokės valsčiuje, Telšių apskrityje, išsilaikė iki 1953 m. rugsėjo (157:187-188). 1952 m. Prisikėlimo ir Kęstučio apygardos dar leido savo laikraščius Prisikėlimo ugnis ir Laisvės varpas.

Mažiau žinoma apie PLP — Nemuno sritį. Kaip minėta, apie 1952 m. saugumietis infiltravo partizanus ir išdavė srities vadą mjr. S. Staniškį-„Litą”. 1951 m. antroje pusėje žuvo Dainavos apygardos vadas „Diemedis” kartu su visu štabu. Nežinoma, kas perėmė jo ir Tauro apygardos vado pareigas.

Apie Šiaurės rytų — Kalnų srities — vadovybę net mažiau žinoma. Vienintelis šaltinis — jau minėtas saugumo parengtas pranešimas, kuriame tvirtinama, kad 1952 m. šiai sričiai vadovavo Bronius Kalytis-,,Siaubas”. Sritis turėjusi tik 200 kovotojų, kurie priklausė dviem apygardoms — Vytauto ir Vyčio. Vytauto apygardai neva priklausę keturios rinktinės: Liūto, Tigro, Lokio ir Didžiosios kovos. Vyčio apygardai priklausė Briedžio, Krištaponio ir Algimanto rinktinės. Turimos žinios apie kai kurių rinktinių veikimo rajonus nesuderinamos su šiuo pranešimu. Be to, pranešimas prabėgomis pamini buvusį Šiaurės rytų vadą ltn. Kimštą, „kurio pareigos LLKS vadovybėje nežinomos”, nepriskirdamas jam jokio vaidmens Kalnų srityje. Tad susidaro įspūdis, kad šio pranešimo rengėjai nežinojo tikrosios padėties arba nenorėjo jos perduoti Vakarams.

Sričių ir apygardų vadovai toliau prižiūrėdavo pavaldžių vienetų veiklą, nustatydavo veikimo gaires, siųsdavo raštiškus įsakymus ir laukdavo atitinkamų atsakymų. Buvo skiriami nauji dalinių vadai, net mėginta iš naujo sutelkti nusilpusius būrius, ne tik Nemuno ir Jūros srityje, bet ir Aukštaitijoje. Antai 1951 m. vasarą vadovybė stengėsi atgaivinti ryšius su kai kuriais partizanų daliniais, veikusiais Biržų ir Pandėlio rajonuose. Į pasitarimą Biržų girioje atvyko Panevėžio rajone veikiančios rinktinės atstovas „Saulius”, kuris susirinkusiems pranešė apie LLKS ir pasiūlė suorganizuoti tėvūniją. Po kokio mėnesio rugpjūčio 25 d. „Saulius” nuvyko į Pandėlio rajoną, kur buvo sukurta Sierakausko tėvūnija, jungianti tris partizanu būrius.¹⁰

Žemaitijoje partizanai dar ilgai veikė, persitvarkydami iškilus reikalui. Antai 1950 m. kovo mėn. Tauragės rajone veikusios Butegeidžio rinktinės štabas nurodė savo padaliniams žlugdyti rinkimus į TSRS Aukščiausiąją tarybą. Partizanai puldinėjo rinkimines būstines ir platino an-tisovietiškus atsišaukimus (9:97,107). į rinktinės štabą buvo skiriami nauji žmonės net 1951 m. gegužės mėn. (9:39). 1950 m. birželio mėn. Stasys Narbutas buvo paskirtas Raseinių rajone veikusio partizaninio Dubysos rajono vadu. Štabo būstinė buvo sunaikinta 1951 m. kovo mėn. (9:188). Net 1952 m. gruodžio mėn. Žemaitijos partizanai vėl persitvarkė. Tuo metu A. Jonušas buvo paskirtas Dariaus rajono vadu (9:116). Veiklos nenutraukė Jūros sričiai priklausanti Prisikėlimo apygarda. 1951 m. Ignas Daukša-„Šipulskis” buvo paskirtas jai priklausančios Žaliosios brigados Kęstučio bataliono vadu (126:45).

Nėra daug duomenų apie Nemuno srities veiklą, bet iki 1951 m. vidurio Dainavos apygardos vadas „Diemedis” gana uoliai rūpinosi pavaldžių dalinių veikla. 1950 m. vasarą jis raštu nurodė daužyti skaityklas, naikinti komunistų vadų portretus ir sovietinę literatūrą (5:80). Pavasarį apygardai priklausanti Šarūno rinktinė išdalijo detalią 5-6 puslapių instrukciją, kurioje nurodyta rinkti žvalgybinio pobūdžio žinias ir jas persiųsti rinktinės štabui (5:82-83). 1950 m. rudenį Šarūno rinktinės štabas dar raštu reikalavo, kad padaliniai parašytų ir štabui pristatytų raštišką pranešimą apie bet kokius įvykdytus mirties nuosprendžius (5:78).

Taigi partizanų vadovybė ir organizacinė struktūra išsilaikė iki pat ginkluoto pasipriešinimo pabaigos 1953 m. ar vėliau. Nors išeivijoje buvo rašoma, kad 1952 m. buvo paskelbtas partizanu demobilizacijos įsakymas, jis niekur nebuvo paskelbtas. Abejotina, kad iš viso buvo toks įsakymas. Veikiau partizanų vadovybė gal atleido kovotojus nuo savo priesaikos nepasitraukti iš kovos, kol Lietuva atgaus savo nepriklausomybę. Anksčiau už šios priesaikos pažeidimą ir pasitraukimą iš dalinio partizanas galėjo būti nubaustas mirties bausme.

1. Atsiminimuose Lukša rašė (1:239), kad Kasperavičius savo kalbą pasakė pačiame suvažiavime, bet rakte šį tvirtinimą patikslino, nurodydamas, kad Kasperavičius savo mintis išreiškė laišku ir po suvažiavimo.

2. Kai kuriais atžvilgiais Lukšos ir Yliaus tvirtinimai dėl Tauro apygardos struktūros skiriasi. Aš remiuosiu Lukšos aiškinimais, kuriuos laikau patikimesniais.

3. Šarūno rinktinės veikimo rajoną mėginu nustatyti priede šio skyriaus pabaigoje.

4. Sovietiniai istorikai nutyli didelį mokytojų vaidmenį partizanų vadovybėje, bet rašytojai gerokai atviresni, ne kartą vaizduodami mokytoją kaip partizanų vadą. Geras pavyzdys — tai A. Petraškos personažas Vytauto Bubnio romane Alkana žemė.

5. Sovietinių autorių žinios apie Žaliąją brigadą yra gana prieštaringos. Apybraižoje Paskutinė radiograma rašoma, kad ji buvo suorganizuota 1947 m. vasarą ir kad tuo metu jai priklausančios Kęstučio tėvūnijos vadu buvo paskirtas Ignas Daukša (86:97-98). Abu tvirtinimai klaidingi. Žalioji brigada jau veikė 1945 m., o savo parodyme Daukša pažymi, kad Kęstučio būrio vadu jis buvo paskirtas ,.maždaug 1951 m.(126:45). Žinia apie brigados įjungimą į Algimanto apygardą ne visai patikima, nes yra užuominų, kad tai gal įvyko 1944 m. ar 1945 m. (126:44).

6. Yra vienas prieštaraujantis parodymas, pagal kurį Jazokas buvo paskirtas vadu, o Girdžiūnas jo pavaduotoju (8:145).

7. Knygoje Ramonas pakėlė ginklą išvardyta net vienuolika partizanu grupių Subačiaus rajone. Šių duomenų patikimumas svarstomas pirmame skyriuje.

8. BDPS ir VLAKo steigimo aplinkybės nuodugniau aptariamos aštuntame skyriuje.

9. 1949 m. vasario 1 d. Tauro apygardai jau vadovavo buvęs studentas Grybinas-,,Faustas”, tad manytina, kad „Saidokas” žuvo (tuo pačiu vardu pasivadinęs partizanas, sutikęs Lukšą 1950 m., nėra tas pats žmogus). Taigi per metus žuvo trys Tauro apygardos vadai: Baltūsis, „Rymantas” ir „Saidokas”.

10. Pagal B. Mikonio, P. Laučiaus ir R. Petronio parodymus pasitarimas vyko 1951 m. (5:111,133,145). Jonas Baltušis, suimtas tik 1955 m. gegužės mėn., klaidingai prisimena įvykius. Jis teigė, kad pasitarimai vyko 1952 m. liepos mėn. ir kad tėvūnija buvo pavadinta Pilėnais (5:158-159).

Mėginimas tiksliai nustatyti, kur konkrečiai veikė Tauro apygardos Šarūno rinktinė atskleidžia turimų duomenų stoką ir jų prieštaringumą, net apie vienetą tos apygardos, kurios veikimas geriausiai žinomas.

Tad pažvelgkime į Šarūno rinktinę, klausdami, ar ji veikė Alytaus ar Lazdijų rajone? Lukša pamini, kad ji buvo viena iš keturių pirmųjų Tauro apygardos rinktinių (1:119). Kitų trijų rinktinių veikimo rajonai yra apytikriai žinomi, Tauro apygarda apėmė visą Suvalkiją, tad Šarūno rinktinė turėjo veikti pietinėje Suvalkijos dalyje. Tačiau neaišku, ar Suvalkija reiškia suvalkiečių apgyvendintas sritis ar visą Užnemunę. Savo parodymuose kun. Ylius teigia, kad iš pradžių Tauro apygarda turėjo penkias rinktines ir kad apygardai priklausė Lazdijų apskritis (3:198) Yra duomenų, kad nuo 1947 m. Lazdijų apskrityje veikę partizanų būriai priklausė Vytenio tėvūnijai, kuri savo ruožtu buvo Dainavos apygardos Šarūno rinktinės padalinys (5:71). Be to, Tauro ir Dainavos apygardoms susijungus 1946 m. pavasarį, Lazdijų rajone veikusi Šarūno rinktinė buvo prijungta prie Tauro apygardos (6:19). Tad šie duomenys rodo, kad Šarūno rinktinė veikė ir Lazdijų apskrityje.

Bet yra prieštaraujančių faktų. Tauro apygarda buvo įsteigta 1945 m. rugpjūčio mėn., o tą patį mėnesį Vitkus gavo Lazdijų rajone veikusios ir Gončio vadovaujamos Šarūno rinktinės sutikimą susijungti su jo Dzūkų grupe. Vargu ar Gontys taip neatsakingai elgtųsi, kad tą patį mėnesį įsijungtų į dvi skirtingas apygardas. Tad reikia manyti, kad veikė dvi skirtingos Šarūno rinktinės, iš kurių viena priklausė Dainavos apygardai, o antra — Taurui. Dviejų skirtingų Šarūno rinktinių buvimas padėtų išaiškinti kitą keblų faktą, būtent kad vienas suimtas Dainavos apygardos štabo narys parodė, kad 1947 m. Šarūno rinktinė, anksčiau priklausiusi Tauro apygardai, buvo įjungta į Dainavos apygardą (6:25). Pagal Lukšą, Šarūno rinktinė visada buvo sudėtinė Tauro dalis, tad antroji Lazdijų rajono Šarūno rinktinė buvo toji, kuri buvo perkelta iš Dainavos apygardos į Taurą ir vėliau atgal.

Bet kur tada veikė Tauro Šarūno rinktinė? Vienas spėjimas — Alytaus apskrities dalyje, esančioj kairiojoj Nemuno pusėj. Bet ir tai abejotina. Nuo partizanų kovų pradžios čia veikė Jėčio vadovaujama Dzūkų grupė. Jos štabo būstinė dažniausiai būdavo Prienų šile. Viena partizanų grupė, pavadinta Vaidoto rinktine, veikė Balbieriškio apylinkėse, netoli Ūtos veikė kita Žižmaro vadovaujama grupė, trečia Ūdrijoje. Negalima atmesti galimybės, kad Šarūno rinktinė, aplenkdama šias Dainavos apygardos veikimo sritis, telkė kovotojus toliau į pietus. Bet 1946 m. pabaigoje ar 1947 m. pradžioje į Tauro apygardos sudėtį įsijungė Kęstučio rinktinė. Lukša nemini jos veikimo rajono, bet vienas suimtas Dainavos apygardos štabo narys pažymi, kad 1947 m. pradžioje iš apygardos pasitraukė Kęstučio grupė ir savarankiškai veikė Simno valsčiuje ir Ūdrijoje, o kitas tai patvirtina (6:25,30). Sovietiniai autoriai dar pažymi, kad Kęstučio grupė veikė ir Miroslavo valsčiuje (6:5). Tad galima sakyti, kad kaip tik ši grupė įsijungė į Tauro apygardą. Svarbu pabrėžti, kad Šarūno rinktinė nesutapatintina su Kęstučio, kad ji nebuvo prijungta prie jos. Lukša pažymi, kad Tauro apygardos mokomosios kuopos stovykloje 1947 m. rugpjūčio mėn. dalyvavo ir Kęstučio, ir Šarūno rinktinių vadai.

Jeigu Kęstučio rinktinė irgi veikė Alytaus apskrityje, tai Šarūno rinktinės veikimo rajonas turėjo būti mažas. Šią išvadą paremia tai, kad Šarūno rinktinės vadai neturėjo didesnio vaidmens apygardoje. Lukša beveik nemini rinktinės atliktų žygių. Nežinia, kas buvo šios rinktinės pirmasis vadas. Pirmoji ir netiesioginė užuomina — išvardijimas apygardos rinktinių vadų, dalyvavusių 1946 m. lapkričio mėn. pasitarime (2:484). Tada Šarūno vadas turėjo būti „Kymantas”, nes kiti dalyvavę vadai „Šturmas”, „Kazokas” ir „Uosis” vadovavo Vytauto, Žalgirio ir Geležinio Vilko rinktinėms. „Kymantas” netrukus tapo apygardos rikiuotės skyriaus viršininku, vėliau apygardos vadu. Atrodo, kad, pastebėjus jo sugebėjimus, kitiems partizanų vadams rūpėjo jam perduoti svarbesnes pareigas.

1947 m. vasarą rinktinei jau vadovavo „Ainis” (1:336), kuris prieš metus buvo didžiausios Geležinio Vilko rinktinės kuopos vadas (1:179). Šis dalinys laikėsi Mikalinės miške ir Sasnavos bei Kaišupio apylinkėse.

Normaliai partizanai bandydavo rinktinės vadais skirti jai priklausančius ar su jos veikla susipažinusius kovotojus. Antai Juozas Stravinskas iš „Dešinio” perėmė Geležinio Vilko rinktinės vado pareigas, o jam žuvus jas ėjo kitas rinktinės narys A. Varkala. Tad galima manyti, kad „Ainiui” buvo pavesta vadovauti kaimyninei rinktinei arba kad jo visa stambi kuopa buvo įjungta į Šarūno rinktinę, ją sustiprinant ir sumažinant gana didelį Geležinio Vilko veikimo rajoną. Jei viena ar antra prielaida būtų teisinga, galėtume apytikriai nustatyti Šarūno rinktinės veikimo rajoną, būtent nuo Igliaukos siauru ruožu iki Palių pelkių ir nuo jų į vakarus Suvalkų Kalvarijos link.

Yra tik viena kita galimybė. Mažai žinoma apie partizanus Vilkaviškio apskrityje. Galvojama, kad jie priklausė Vytauto rinktinei. Bet jei taip nebuvo, tai gal čia veikė Šarūno rinktinė.

Nelengvas buvo kasdieninis partizanų gyvenimas. Jį dažnai lydėjo alkis, šaltis ir pavojus. Partizanų gyvenimas buvo labai dvilypis, net savotiškai šizofreniškas savo nepastovumu ir staigiais nuotaikos bei padėties pasikeitimais Būta didelių įtampų momentų, vykdant kovos užduotis ar mėginant pasislėpti per vadinamuosius miškų košimus. Bet buvo ilgų, įkyriai nuobodžių dienų, net savaičių, kai partizanas gyveno slėptuvėje ūkininko sodyboje, iš jos išeidamas tik naktį. Kovotojų santykiai su vietos gyventojais buvo dviprasmiški. Gyventojai juos rėmė, maitino, pranešinėjo apie kariuomenės, stribų ir valdžios pareigūnų veiksmus, leido savo sodybose įrengti slėptuves. Bet kaimynystėje galėjo gyventi užverbuotas agentas, o į saugumo rankas patekęs rėmėjas ar ryšininkas mušimu, grasinimu ar kitomis priemonėmis galėjo būti priverstas išduoti pas jį besislapstančius kovotojus. Pačius partizanus artino kariams būdingi draugiškumo ir bendrai pergyventų pavojų ryšiai, bet ir į juos kartais įsirausdavo nepasitikėjimo gaidos. Visi kovotojai žinojo apie partizanus, išdavusius kovos draugus dėl pažadėtos lengvesnės bausmės. Tad draugo nesugrįžimas laiku, neįprastas ar įtartinas elgesys galėjo sukelti nepasitikėjimo šešėlį, ypač vėlesniais metais, kai žiemos metu partizanai po du ar po tris slapstydavosi bunkeriuose. Jie neturėjo normalaus šeimos gyvenimo, nors kartais slapta galėdavo aplankyti tėvus ar žmoną. Ir ši galimybė po kiek laiko išnyko dėl to, kad po 1946 m. žinomų partizanų šeimos buvo tremiamos į Sovietų Sąjungos gilumą, o prie jų sodybų dažnai tykojo stribai.

Įtampos tai paaštrėdavo, tai atslūgdavo, bet jos nuolat lydėjo partizanus, veikdamos jų nervus. Dažnai trūkdavo tinkamo maisto. Gyvenimas bunkeriuose, senos žaizdos, nenormalios gydymosi sąlygos pakirsdavo jų sveikatą. Partizanai žinojo, jog patekę į nelaisvę bus mušami, kad išduotų draugus. Net mirtyje jie negalėjo tikėtis ramybės. Kūno išniekinimas turgaus aikštėje kartais prie šventoriaus ar bažnyčios, užkasimas nežinomame ar bendrame kape buvo dažno partizano likimas. Vieni kovotojai geriau sugebėdavo pakelti šias sąlygas, o kiti pradėdavo dažniau gerti ir darydavosi mažiau drausmingi.

Tiesioginės kovos užduotys užimdavo palyginti mažai laiko. Partizanai daugiau laiko praleisdavo, platindami savo spaudą ir atsišaukimus, ragindami gyventojus nepaklusti valdžios nurodymams, agituodami prieš pertvarkymus, rinkdami žinias apie komunistų rėmėju veiklą ir juos įspėdami ją nutraukti. Daug dėmesio buvo skiriama maisto tiekimui ne tik patiems kovotojams, bet jų ir jau žuvusių ar suimtų partizanų šeimoms, kurios sunkiai versdavosi be vyro. Artėjant žiemai, partizanai turėjo rasti tinkamas slėptuves, iš anksto pasirūpinti maistu bei atsarginiais bunkeriais, į kuriuos galėtų pasitraukti pavojaus atveju. Žodžiu, gyvenimas buvo sunkus.

Iki 1945 m. pabaigos partizanų daliniai buvo gana stambūs, svarbesnėms operacijoms ar miestelių užpuolimams susitelkdavo per 200 kovotojų. Šitokio dydžio vienetų nedrįsdavo pulti stribai ar mažesni saugumo būriai. Bet visada būdavo pavojus, kad valdžia suspės laiku pasiųsti geriau ginkluotą reguliarios kariuomenės dalinį, su kuriais partizanai nepajėgdavo kovoti. Antai 1945 m. kariuomenės daliniai su tanketėmis iš Ariogalos apsupo Birbiliškių mišką, sistemingai iškošė vieną miško kvartalą po kito, kryžmine kulkosvaidžių ugnimi užkirsdami kelią pasitraukiantiems partizanams. Visi partizanų įrengimai buvo sunaikinti, apie 150 kovotojų žuvo, tiek pat pateko į nelaisvę. Reguliarūs kariuomenės daliniai kelis kartus puolė Palių pelkėse įsitvirtinusius partizanus. 1944 m. komunistai vartojo lengvąsias patrankas (1:92), o 1947 m. į kovą pasiuntė kariuomenės dalinius, NKVD garnizonus ir stribus, remiamus tankų ir karo aviacijos. Kautynės tęsėsi savaitę, kol partizanai žuvo ar buvo išblaškyti.

Valdžia surengdavo šios apimties operacijų, kai partizanų sąjūdis buvo susilpnėjęs. Kai pirmųjų operacijų tikslas buvo palaužti karinį partizanų pajėgumą, tai vėlesnės operacijos stengėsi išaiškinti likusius partizanus, sunaikinti jų slėptuves, galutinai numalšinti partizanų judėjimą. 1954 m. iš Lietuvos gautomis žiniomis, 1951 m. liepos-rugpjūčio mėn. apie 3,000 vyrų, daugiausia NKVD garnizonų kariai ir stribai, valė Prienų apylinkės miškus. Plentas tarp Balbieriškio ir Prienų buvo uždarytas 10 dienų. Kariai turėjo maždaug 1,5-2 m. ilgio geležinius virbalus, vadinamuosius šompalus, kuriais badė tvartų ir kluonų šieną, tikrino visas įtartinas vietas laukuose ir miškuose. Komunistai rado gana daug bunkerių Šilavoto valsčiuje, kiek mažiau Naujos Ūtos, Žagarių ir Balbieriškio valsčiuose, bet partizanų juose jau nebebuvo.

Partizanai nepajėgė priešintis šitokioms operacijoms. Jų vienintelė viltis — apie jas iš anksto sužinoti ir laiku pasitraukti, kol apsupimo žiedas dar nebuvo uždarytas. Tačiau kai partizanai slapstėsi mažame miške ar sovietiniai daliniai turėjo tikslių žinių apie partizanų laikymosi vietą, partizanai negalėdavo pasislėpti ir jų nuostoliai būdavo gana dideli. 1947 m. birželio 13-16 d. komunistų daliniai apsupo palyginti mažą, apie 1,000 ha Varčios mišką Alytaus rajone, nukovė 47 partizanus, sulaikė dar 22, iš kurių 8 buvo ryšininkai. Rasta ir ginklų sandėlių.¹

Vengdami tapti didesnių komunistų operacijų aukomis, partizanai pradėjo 1946 m. persiorganizuoti. Pagrindiniu kovos vienetu pasidarė kuopa, kuriai priklausė apie 50 kovotojų. Savo ruožtu ji buvo skirstoma į būrius ir dar į skyrius. Būriai normaliai turėdavo 10-15 narių, skyriai — apie 5, bet kartais net mažiau. Skyrių vadai palaikydavo nuolatinį ryšį su būrių vadais, kurie gaudavo įsakymus iš kuopos. Rinktinių ir apygardų štabų ryšiai su kuopomis priklausė nuo daugelio aplinkybių ir nebuvo vienodi. Atrodo, kad Tauro ir Jungtinės Kęstučio apygardos labiau prižiūrėjo savo padalinių veikimą. Dainavos apygardoje, ypač kairėje Nemuno pusėje, kuopų vadai turėjo didesnę veikimo laisvę, savo nuožiūra imdavosi priemonių partizanų drausmei palaikyti, žinioms rinkti, ryšiams užmegzti ir operacijoms vykdyti (6:50-51).

Kone svarbiausia partizanų kovos užduotis buvo puldinėti stribus, mažesnius kareivių ir saugumiečių dalinius, atsakingus valdžios pareigūnus ir jų ginkluotas palydas. Partizanai dažnai rengdavo pasalas, kurių pobūdis ir dažnumas priklausė nuo gamtos sąlygų ir dalinio pajėgumo. Yra duomenų, kad kai kuriose miškingesnėse Lietuvos dalyse partizanai atvirai veikdavo ir dieną. Iki 1948 m. Alytaus-Lazdijų plentas visą laiką būdavo partizanų kontroliuojamas, mašinos net dieną buvo stabdomos. Valdžia nenuvertino Dzūkijos partizanų veiksmingumo. Per 1948 m. sausio mėn. rinkimų kampaniją į Leipalingi atvyko J. Paleckis. Jį lydėjo trys amerikietiški sunkvežimiai su 120 kareivių, du šarvuočiai ir trys lengvi automobiliai.² 1949 m. Šilalės rajone dienos metu partizanai irgi tikrindavo mašinas, važiuojančias Žemaičių plentu, kuris jungė Klaipėdą ir Kauną. Bet šie atvejai nebuvo būdingi. Partizanai dažniau rengdavo pasalas prie mažesnių kelių, kur buvo mažiau pavojaus, kad juos užkluptų priešo junginys.

Pasalos buvo rengiamos įvairiais tikslais. Dažnai rūpėjo priminti valdžiai ir gyventojams, kad partizanai tebeveikia ir tad reikia su jais skaitytis. Kitais atvejais partizanai stengdavosi pagauti kokį uolų valdžios pareigūną, pasirūpinti maistu ir kitais reikmenimis. Jie kartais apšaudydavo mažesnius priešo dalinius, kad įsigytų ginklų ir šaudmenų. Nepasisekus greitai išsklaidyti priešo, partizanai pasitraukdavo, nes su kai kuriomis išimtimis jie vengdavo kautynių dienos metu. Todėl pasaloms partizanai rinkdavosi miškingas vietas, kuriose galėdavo greitai pasislėpti. Išimtį sudarydavo partizanų operacijos prieš stribus. Kartais partizanai tykodavo ten, kur stribai dažnai lankydavosi, tikėdami juos nelauktai užklupti. Kitais atvejais jie inscenizuodavo pieninės, malūno, sovietinių aktyvistų užpuolimą, pranešdavo valdžiai ir pasislėpę laukdavo atvykstančių stribų. Šitokios pasalos buvo dažniausiai rengiamos auštant. Ne kartą partizanams pasisekė sunaikinti stribų dalinį. Lukša pamini kelis atvejus, kai dvidešimt ar daugiau stribų ir čekistų žuvo pasalose (1:212,278-280). Ir kitų apygardų partizanai rengdavo pasalas. 1946 m. partizanai, sužinoję Gitėnų miške vietą, kur Subačiaus valsčiaus stribai ketino išlipti iš traukinio, užklupo ir nukovė devynis priešus (73:79-81). 1945 m. Ukmergės apskrityje netoli Želvos miestelio pasalose irgi žuvo devyni stribai (157:166).

Partizanai taip pat puldinėdavo dabokles, mažų miestelių kalėjimus, kad išlaisvintų suimtuosius. Kartkarčiais jie įsiverždavo ir į didesnius miestus, užpuldami ligoninę, norėdami išvaduoti joje laikomus kovos draugus ir gauti reikalingų medikamentų. Kariniais sumetimais jie nutraukdavo telefono-telegrafo linijas, kad sutrukdytų valdžios įstaigų ryšius ir tuo sumažintų saugumo dalinių pajėgumą greitai reaguoti į partizanų užpuolimus.

Partizanai gerokai daugiau laiko praleisdavo, rūpindamiesi nekariniais reikalais. Jiems buvo svarbu palaikyti ryšius su vietos gyventojais, iš jų gauti materialinės paramos, bet dar svarbiau — palaikyti jų kovos ir pasipriešinimo dvasią. Partizanai platindavo savo laikraščius, kuriuose apžvalgininkai tarptautinių įvykių raidoje nuolat įžiūrėdavo artėjančio karo ir išvadavimo prošvaistes. Eiliniai kovotojai šiais klausimais kalbėdavosi su ūkininkais, įtikinėdami juos, kad Lietuva vėl bus laisva. Karo viltis skatino partizanus toliau kovoti, o įsitikinimas, kad Vakarai nėra užmiršę Lietuvos, skatino ūkininkus remti partizanus ir priešintis valdžios pertvarkymams, kurie buvo laikomi ne vien ūkiškai žalingais bet ir laikinais. Su apsilankiusiais partizanais ūkininkas galėjo be baimės dalytis rūpesčiais ir lūkesčiais, išsikalbėti svarbesnėmis temomis.

Nepriklausomybės atgavimo vilties palaikymas buvo viena svarbiausių partizanų užduočių. Jos atsisakius nebeliktų racionalaus pagrindo priešintis neišvengiamam komunistų santvarkos įvedimui. Jeigu Lietuva liktų Sovietų Sąjungos dalimi, tai Kremlius būtų laisvas daryti, ką jis nori, ir tad pasipriešinimas būtų visai bergždžias. Partizanų vadovybė tai puikiai nujautė ir ryžosi griežčiausiomis priemonėmis užkirsti kelią pesimizmui ir defetizmo nuotaikoms tarp kovotojų ir gyventojų. 1946 m. rugpjūčio mėn. paskelbtuose Tauro apygardos drausmės nuostatuose pažymėtos 11 nusikaltimų rūšių, kurių dauguma liečia karinės drausmės pažeidimus ir nepateisinamus smurto veiksmus. Antrasis nusikaltimas šis: ,,nepamatuotų gandų skleidimas, kuris neigiamai veikia dalinio moralę ir drausmę”.

Per Deksnį Vakarus pasiekė Pietų Lietuvos partizanų srities organas Partizanas, išleistas 1951 m. liepos 20 d. Prie jo pridėtas labai drakoniškas nepartizanams taikomas LLKS baudžiamasis kodeksas, pagal kurį daug nusižengimų baustini mirties bausme. Kodeksas turbūt autentiškas, nors jo persiuntimo aplinkybės sukelia kai kurių abejonių. Aukščiausia bausmė taikoma už partizanų ir kitų gyventojų išdavimą, jų nužudymą, šnipinėjimą valdžiai, pasikėsinimą į partizano gyvybę, žmonių apiplėšimą ir per uolų žiaurių valdžios nurodymų vykdymą. Išimtį sudaro 59 straipsnis:

Kas, naudodamasis savo padėtimi, sąmoningai stengiasi išrauti iš lietuvio širdies tautinę sąmonę ir įskiepyti jam nutautinimo dvasią, tas baudžiamas mirties bausme.

Šis straipsnis turbūt buvo labiau taikomas mokytojams, kurie per stropiai skleidė komunizmo ideologiją. Tais laikais Lietuvoje mažai buvo rusų, kaimuose beveik nė kiek, daugelis gyventojų nemokėjo rusiškai, tad surusėjimo pavojus buvo visai neaktualus. Todėl žodžiais ,,išrauti tautinę sąmonę” partizanai turėjo omenyje Lietuvos suverenumo ir valstybingumo paneigimą ir kartojamą komunistų teigimų, kad šalis pasidarė laisva tik tada, kai ji buvo įjungta į Sovietų Sąjungą. Tauro apygardos ir Pietų Lietuvos srities nuostatuose paminėti straipsniai galiojo ir tiems, kurie aiškino, kad neateis pagalbos iš Vakaru, nepriklausomybė nebus atgauta, tad reikia prisitaikyti prie nauju sąlygų ir nepūsti prieš vėją.

Partizanai vaikštinėjo po kaimus ir dėl kitų priežasčių. Jiems rūpėjo sužinoti gyventojų nuotaika, pasikalbėti su jaunuoliais, ketinusiais stoti į partizanų gretas, surinkti žinių apie įtariamus komunistų šalininkus ir galimus agentus. Jie stengdavosi padrąsinti savo rėmėjus, įspėti priešus ir visiems įrodyti savo budrumą. Gyventojai nežinojo, kada juos aplankys partizanai, lygiai kaip jie nežinojo, kada gali ateiti stribai, nors, be abejo, vylėsi, kad tai neįvyktų tuo pačiu metu.

Partizanai patys turėjo apsirūpinti maistu, o tai buvo sudėtingas reikalas pokario metais Lietuvoje. Pačiais pirmaisiais metais žemės ūkis dar nebuvo atsigavęs nuo karo padarinių. Kai kurių be savininkų likusių ūkių laukai dirvonavo. Dėl neramios politinės padėties ir pirmosios okupacijos patirties lietuviai ūkininkai elgėsi taip, kaip šimtmečiais darydavo kitų tautų ūkininkai panašiomis aplinkybėmis — jie mažiau sėjo ir mažiau dirbo. Daug ūkininkų gamino tik truputį daugiau žemės ūkio produktų negu reikėjo šeimai, būgštaudami, kad valdžia vis tiek atims didesnę darbo vaisių dalį. Nors žemės ūkio mokesčiai ir privalomieji produktų pristatymai buvo nuosaikesni negu 1940-1941 m., bet valdžios paruošų ir supirkimo kainos buvo labai žemos — beveik 40 nuošimčių mažiau negu kainos Vilniaus turguje (171:89). Teoriškai likusius nuo privalomųjų pristatymų produktus buvo galima parduoti turguje. Bet retas ūkininkas galėjo tai daryti. Dėl aiškios žemės ūkio mokesčių ir privalomų pristatymų gradacijos pagal ūkio dydį stambesni ir našesni ūkiai turėjo proporcingai daug daugiau mokėti valstybei, ir jų savininkai dažnai džiaugdavosi vien sumokėję visus mokesčius. Be to, gamtos sąlygos, labiausiai tinkamos partizanavimui, buvo nepalankios žemės ūkiui, tad daugiau buvo partizanų kaip tik tose Lietuvos dalyse, kur buvo mažiau maisto.

Partizanai rūpinosi savo šeimų išlaikymu, ypač jei ūkyje trūkdavo vyriškos darbo jėgos. Tai buvo realus rūpestis pokario metais dėl žemo mechanizacijos lygio, mažo darbo našumo ir dėl to, kad daug jaunų ir darbingų vyrų žuvo ar dingo be žinios. Dar reikėjo maistu bent kiek paremti žuvusiųjų ir suimtųjų partizanų šeimas Lietuvoje, o po 1946 m. vasario mėn. ir aktyvių partizanų Sibiran ištremtas šeimas. Paramos galimybės buvo ribotos, bet vis dėlto sukeldavo nuoširdų susirūpinimą. 1947 m. vasarą Tauro apygardos vadovai, atkreipę dėmesį į vis didėjantį nukentėjusių lietuvių skaičių, nutarė praplėsti globos poskyrių veiklą. Nuspręsta dažniau užpuldinėti įvairias valdžios įstaigas, kad būtų galima gauti daugiau pinigu šelpiamiesiems (1:340). Vakaruose Lukša prašė, kad Lietuvon būtų nusiųsta milijonas rublių Sibiran išvežtiesiems remti.

Maisto tiekimo klausimas nedavė partizanų vadovams ramybės. Vieni jį sėkmingai išspręsdavo, kiti nepajėgdavo tai padaryti. Lukša pažymi, kad Vyčio apygarda nespėdavo laiku apsirūpinti maistu, drabužiais ir kitais reikmenimis (1:233). Buvo itin svarbu parengti didesnes atsargas žiemai ir pavasariui, kada veikimo sąlygos buvo sunkesnės ir buvo mažiau maisto visame krašte. Ir geriausiai suorganizuotų dalinių kovotojai kentėdavo alkį, ypač vėlesniais metais, kai tūnodavo ilgesnį laiką vienoje slėptuvėje.

Partizanai mėgindavo įvairiais būdais apsirūpinti maistu: aukomis, rekvizicijomis, apiplėšdami valdžios ūkius, pienines, malūnus ir kitas maisto produktus turinčias valdžios įstaigas, šantažuodami ir grasindami šių įstaigų vadovams, konfiskuodami individualiu valdžios rėmėjų turtą. Pirmiausia partizanai stengėsi išsilaikyti iš rėmėjų aukų ir rekvizicijų. Bet ir dosniausi partizanų šalininkai greitai būtų pavirtę elgetomis, jei jie vieni būtų turėję rūpintis partizanų maitinimu. Tauro ir Dainavos apygardos partizanai pravesdavo plataus masto vajus, tam reikalui net parengdami aukų lapus. 1948 m, Miroslavo miesto apylinkėse maisto rinkimas buvo patikėtas rezervinio dalinio nariams, kurie gyventojams išdalijo raginimus duoti maisto produktus į partizanų fondą (6:68-69). Iš mažiau draugiškai nusiteikusių gyventojų partizanai atimdavo maistą, išduodami specialius „rekvizicijos kvitus”, kurie turėjo būti apmokėti, Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Rekvizicijos ir aukos nebuvo optimalus sprendimas. Pirma, ne visada buvo galima surinkti pakankamai maisto, o jo rinkimas mažais kiekiais buvo pavojingas, nes padidėdavo tikimybė, kad partizanai bus pastebėti ar įklius į stribų pasalas. Antra, partizanų išlaikymo našta teko rėmėjams ir prijaučiantiems, kurie tuo pačiu metu dažnai nukentėdavo nuo valdžios taikomų ūkinių sankcijų.

Po kiek laiko partizanai nutarė konfiskuoti maistą iš valdžios rėmėjų ir, jų žodžiais, „nubuožinti” valstybinius ūkius ir įstaigas (1:225). Šitokio ,,nubuožinimo”banga 1946m. perėjo visą Lietuvą. Atimdami maistą iš valdžios ūkių, partizanai nuimdavo naštą nuo draugiškų ūkininkų pečių, sėkminga operacija galėjo ilgam laikui maistu aprūpinti stambų kovotojų dalinį, be to, dalį gautų produktų galėdavo paversti į reikalingus pinigus. Šių operacijų apimtis nebūdavo vienoda. Kai Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinė užpuolė tarybinį ūkį (sovchozą) Pagermonio dvare, akcijoje dalyvavo 50 kovotojų, buvo sumobilizuota per 30 pastočių, iš viso paimta apie 250 centnerių javų, dešimt galvijų ir daug kiaulių (1:225-228). Netoli Ukmergės miesto Valtūnų kaime buvo vandens malūnas, iš kurio partizanai per didžiausias šventes — Kalėdas, Velykas, Vasario 16 ir Tautos šventę — pasiimdavo po vieną ar dvi tonas grūdu, palikdami vedėjui raštą su apvaliu antspaudu, kuriame buvo įbrėžtas senoviškas Vytis. Po kiek laiko valdžia pradėjo stipriau saugoti ūkius ir sandėlius, ir partizanai turėjo atsisakyti stambesnių akcijų. Partizanai rado kitą būdą apsirūpinti maistu. Jie įsakydavo kolūkio ar kitos įstaigos pirmininkui ar sandėlininkui į kurią nors vietą pristatyti nurodytą sumą pinigu ar maisto produktų kiekį, ir šis dažniausiai paklusdavo įsakymui (9:43,54:86:58-64).

Nepaisant visų šių priemonių, partizanai niekada neišsprendė maisto klausimo. Iki paskutinių savo veikimo dienų jie konfiskuodavo valdžios rėmėjų turtą, net įvykdant mirties nuosprendį. Vargu ar tai būtų darę, jei būtų turėję pakankamai maisto ir kitų reikmenų. Nesibaigiantis reikalas apsirūpinti maistu ne vien vertė partizanus tam skirti daug laiko ir jėgų, kartais imtis net rizikingų žygių, kurie kai kuriais atvejais paveikdavo partizanų junginių karinį pajėgumą ir dydį. Keliose apygardose partizanai, kurių tapatybė nebuvo žinoma valdžiai, buvo raginami sugrįžti į savo ūkius, nes nebuvo galima visų kovotojų išmaitinti.

Partizanams trūko ne tik maisto, bet ir kitų reikmenų, ypač pinigo, vaistų, medikamentų ir spaudos priemonių. Ne visada pakakdavo ginklų ir šaudmenų, kartais trūko ir geresnių drabužių. Ne visi Dzūkijos partizanai turėjo batus, tad kai kurie kovotojai vaikštinėdavo basi (6:65,86). Balbieriškio apylinkių partizanai irgi buvo gana prastai apsirengę, silpniau apsiginklavę ir dažniau kentė alkį, nes jų buvo daug, o apylinkės buvo neturtingos (1:165). Galima priminti, kad nei tikri ,,buožės”, nei banditai nevaikštinėdavo basi.

Partizanai kentėjo nuo įvairių sveikatos negalavimų, labiausiai nuo kovose įgytų žaizdų ir nuo reumatizmo, tuberkuliozės ir kitų plaučių ligų, kuriomis sirgdavo dėl ilgo slapstymosi bunkeriuose, miškuose, pelkėse ir kitose drėgnose vietose. Retas partizanas išvengdavo šių sveikatos rūpesčių, o susirgęs negalėjo tikėtis net minimalinės medicininės priežiūros. Partizanų gretose nebuvo gydytojų, jiems trūko net paprasčiausių vaistų ir medikamentų, kurie bent kiek palengvintų skausmą. Visoje Lietuvoje nebuvo pakankamai vaistų, o sovietinis saugumas uoliai stebėjo vaistines ir ligonines, kad partizanai negautų vaistų. Vakaruose sudarydamas būtiniausių reikmenų sąrašą, Lukša į pirmą eilę įrikiavo ir sanitarines priemones, pvz., vaistus prieš kraujo užkrėtimą, pūliavimą, reumatizmą, džiovą, įvairius persišaldymus ir venerines ligas, tvarsčius, dezinfekavimo priemones, lauko operacijoms daryti įrankius.

Saugumas stebėjo ne tik vaistines ir ligonines, bet ir gydytojus, felčerius ir medicinos seseris, mėgindamas juos ar jų artimuosius užverbuoti. Šios pastangos kartais būdavo sėkmingos. Gydytojas Vytautas Remeika infiltravo partizanus ir išdavė daug Prisikėlimo apygardos kovotojų ir ryšininkų (168). O jei galima patikėti sovietų propagandistais J. Lukša irgi buvo susektas su pagalba gydytojo, kuris buvo iškviestas patikrinti jo sužeistą petį (36:138-145). Pokario metais, išskyrus penkis didžiausius miestus gydytojų Lietuvoje buvo verktinai mažai. Vargu ar Marijampolėje jų buvo daugiau negu dešimt. Tad valdžios agentai galėjo juos stebėti be ypatingų sunkumų.

Partizanai kartais atveždavo savo sužeistuosius tiesiai pas gydytoją be jokio įspėjimo ir reikalaudavo, kad gydytojas suteiktu būtiniausius patarnavimus. Dažnai partizanai ateidavo pas gydytoją, užrišdavo jam akis ir nuveždavo į mišką pas sužeistąjį. Gydytojo akys buvo užrišamos ne tiek dėl to, kad juo nepasitikėjo, bet ir dėl to, kad jis, nei meluodamas, nei slėpdamas tiesos, galėtų saugumui tvirtinti nežinąs, kur jis buvo nuvežtas. Mat pokario metais gydytojai turėdavo milicijai pranešti apie pacientus su kulkų ar kitomis įtartinomis žaizdomis. Kadangi miestelių gydytojai buvo itin stebimi, partizanai stengdavosi iškviesti gydytojus iš didesnių miestų. Retkarčiais partizanai su suklastotais dokumentais būdavo paguldomi į ligonines, kur juos prižiūrėdavo patikimi žmonės. Bet tai buvo išimtis.

Pirmaisiais metais, kol dar buvo vokiečių okupacijos metais sukauptų medikamentų, padėtis buvo pakenčiama, bet vėliau partizanai patys gydėsi be tinkamų medikamentų, tad ir nelabai sėkmingai. Žuvo kovotojų, kuriuos kitomis aplinkybėmis būtų buvę galima išgelbėti. Įvairūs negalavimai, neišgijusios senos žaizdos neigiamai veikė partizanų sveikatą, nuotaiką ir savitvardą.

1945-1946 m. dalis partizanų dar galėjo gyventi savo ūkiuose, juose dirbdami dieną, o naktimis vykdydami kovos užduotis. Kiti partizanai vasarą gyvendavo miškuose, pasistatydami palapines ir įrengdami savo stovyklas. Žiemą jie slapstydavosi pas vietos ūkininkus. Padažnėjus saugumo dalinių akcijoms, pasidarė pavojinga ilgesnį laiką gyventi miške, ypač žiemą, kai buvo lengva sekti pėdsakus. Ūkininkai, žinodami savo ir savo šeimų likimą, jei komunistai jų ūkyje rastų partizanų slėptuvę, tebepriimdavo partizanus, bet nelabai norėdavo, kad jie jų ūkiuose įrengtų slėptuvę. Laikui bėgant, daugiau partizanų įsitaisydavo bunkerius miškuose ar pas itin patikimą rėmėją ir ten gyvendavo ilgesnį laiką. Žiemą sumažėdavo partizanų veikimas, nors išimtį sudarydavo jų pastangos sutrukdyti komunistų rinkimus, kurie vykdavo kasmet metų pradžioje.

Partizanai gyveno nuolatiniame pavojuje. Jiems pasisekdavo rasti užuovėjų, bet niekada tikro prieglobsčio. Partizanas niekada negalėjo jaustis saugus, nes nebuvo nė vienos vietos Lietuvoje, gal išskyrus Palių pelkes, kurios geriau ginkluoti ir gausesni komunistų daliniai negalėjo pasiekti ir apsupti per kelias valandas. Lietuvoje nebuvo nei kalnų, nei didesnių pelkių ar girių, kuriose partizanai būtų galėję pailsėti, pasveikti nuo žaizdų, pataisyti įtemptus nervus.

Partizanas niekada negalėjo būti tikras, kad jo staiga neužklups priešas. Kai vasarą partizanai išeidavo į miškus ir sveikatai palankesnėmis sąlygomis įrengdavo stovyklas, komunistai į tuos pačius miškus siųsdavo savo slapukus ir kitus agentus bei stribų būrius, dažnai organizuodavo jau minėtus masinius miškų valymus, kuriems partizanai nepajėgdavo priešintis. Žiemą padėtis net pasunkėdavo. Partizanai slapstydavosi bunkeriuose ir ne kartą virš savo galvų turėdavo girdėti priešo žingsnius ar čia pat į žemę badomus geležinius virbalus. Kentėjo ne tik alkį, bet dažnai ir šaltį.

Ilgainiui slėptuvė pasidarė partizanų namais, ar ji būtų miške, ar ūkininko sodyboje. Slėptuvių buvo įvairiausių, ir kovotojams netrūko išradingumo, jas įrengiant ir paslepiant nuo priešo akių. Aplamai slėptuvės buvo gana mažos, gal kokių 2 ar 3 metrų pločio ir ilgio, kokio pusantro metro aukščio. Normaliai jose būdavo gultai miegojimui, stovai ginklams, lentynos radijo aparatui, dokumentams ir kitokioms smulkmenoms. Kai kurie bunkeriai buvo apšviečiami lempute, kuriai energiją tiekdavo radijo baterijos. Daugelis slėptuvių turėjo dvi išėjimo-įėjimo angas ir 60-100 centimetrų žemės sluoksnį virš lentų, kad priešo granatos tuojau bunkerio neišardytų. Miškuose ant angų dažnai augdavo pušaitė ar koks kitas krūmelis, kuris gal buvo šiek tiek mažiau žalias negu šalia augantys. Sodybose įrengtos slėptuvės dažnai būdavo kluonuose prie sienų, dengiamos iki pakraigių prikrauto šieno. Bet po kiek laiko komunistai išmoko atpažinti mažiau susigulėjusius šieno kuokštus, tad reikėjo jų atsisakyti.

Buvo įvairiausių bunkerių; vieni įrengti tik slapstymuisi, antri — ir gynimuisi; vieni su atsarginėmis angomis, antri - be jų. 1947 m. pagrindinė Dainavos apygardos štabo slėptuvė buvo

„vienoje pakriaušėje, prie sruvenančio iš šaltinio upeliūkščio . . . Pati slėptuvė buvo išrausta su dviem ilgais išėjimo kanalais, kad pavojaus atveju priešo granatų šukės negalėtų tiesiog sužaloti esančių pačioje slėptuvėje (1:333).

Atsisakęs aukščiausio vado pareigų dėl pašlijusios sveikatos, kpt. Žemaitis slapstėsi bunkeryje, kurio anga buvo užmaskuota žeme ir specialiai pasodinta eglute. Iš trijų bunkerio kampų į paviršių išėjo orlaidės, o bunkeryje net buvo įrengtas šulinys. Slėptuvė buvo be atsarginio išėjimo ir nebuvo įrengta gynimuisi (9:200-201). Itin sudėtinga buvo Algimanto apygardos vado A. Slučkos slėptuvė, pastatyta po vargingo valstiečio rūsiu. Slėptuvės anga buvo užmaskuota namo sienoje, vingiuotas koridorius nusileido į pusantro metro aukščio ir keturių metrų ploto kambarėlį. Po vienu naru buvo įėjimas į antrą slėptuvės kambarį, kurio viršų dengė ąžuolas. Iš šio antro kambario buvo kitas išėjimas — vingiuotas ir beveik 50 metrų ilgio (12:152-155). Dauguma partizanų turėjo bent vieną, kartais net tris atsargines slėptuves.

Jei buvo įmanoma, partizanai mėgindavo įrengti slėptuvę ūkininko sodyboje. Tuo atveju gaudavo šilto maisto, galėdavo normaliau gyventi, nes ūkininkas ir jo šeima budėdavo ir pranešdavo apie gresiantį pavojų ir nelauktus svečius. Gyvenimas miške įrengtose slėptuvėse buvo sunkesnis ir pavojingesnis. Kiekvieną kartą atidarydamas bunkerio angą, partizanas nežinojo, ar čia pat netyko stribai ir saugumiečiai, pasirengę atidengti ugnį. Tad dažnai kai kartu gyveno trys ar keturi kovotojai, vienas iš jų pamainomis budėdavo lauke, įlipęs į medį, o slėptuvės anga buvo atidaroma, tik davus sutartinį ženklą.

Miške gyvenantieji partizanai vengdavo užkurti laužą, nebent iš ąžuolinių malkų, kad slapukai nepastebėtų dūmų. Jokiu būdu nebuvo galima kūrenti laužo arti bunkerių, kad nuodėguliai neatkreiptų dėmesio į partizanų buvimą. Jau nuo pirmųjų veikimo dienų partizanai didesnę savo žygių dalį vykdydavo naktį, bet ramesniais momentais naktį ilsėdavosi. Vėliau kai kurie partizanai retai matydavo dienos šviesą. Su kpt. Žemaičiu kartu slapstęsis ir kartu su juo sušaudytas partizanas J. Palubeckas šitaip apibūdino gyvenimo tvarką

Naktį nemiegodavome ir angos dangtį atidarydavome. Pradėjus aušti, maždaug 3 valandą, gamindavome pusryčius ir valgydavome.. Po pusryčių angą uždarydavome, užmaskuodavome ir eidavome gulti. Maždaug 2 valandą dienos pietaudavome, paskui vėl gulėdavome. Sutemus ir pavakarieniavus, nakties metu, miegoti nebuvo leidžiama, nes atidengdavome angos dangtį bunkeriui išvėdinti. Paprastai nakties metu paeiliui išeidavome iš bunkerio gamtos reikalais (9:200-201).

Kadangi ilgainiui komunistai išaiškino sodybose (po namais ar soduose) įrengtų slėptuvių techniką, gyvenimas jose darėsi vis nesaugesnis. Daugiau partizanų turėjo statytis slėptuves miške po medžių kelmais ar šaknimis. O po 1952 m. kai kur gyvendavo po tris ar keturis didelėse iš storų šulų pagamintose statinėse. Tas statines partizanai įkasdavo pelkėse, tankmėse ar kitokiose sunkiai prieinamose vietose, tik pritemus iš jų išeidami.

Vaizduodamas kasdieninio partizanų gyvenimo nepriteklius, sąmoningai pabrėžiau sunkias jų gyvenimo sąlygas, paplitusias, pasipriešinimui artėjant prie pabaigos. Ne visi partizanai gyveno tokiomis vargingomis sąlygomis, ypač pirmaisiais partizanų kovų metais. Be to, nepriteklius sumažindavo draugystės ryšiai, partizanų įsitikinimas, kad jie aukojasi tėvynės gerovei, kad jie daro tai, ko reikalauja ir Dievas, ir žmonių dorovė, ir kad ilgainiui jų kančias įvertins dėkinga, laisvę atkovojusi tauta.

Vis dėlto gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Slėptuvėje gyvenantys trys ar keturi kovotojai turėjo labai atsargiai judėti, kad vienas kitam nekliudytų. Nebuvo jokio privatumo, tad turėjo būti nemaža trynimosi ir ginčų, ypač tarp vyrų, kurių nervams kenkė ligos, alkis ir šaltis. Labiausiai partizanus veikė nuolatinis pavojus ir nesibaigianti įtampa, mažiau ar daugiau sąmoningas nujautimas, kad ši diena gali būti paskutinė. Juo daugiau partizanų pakliūdavo į saugumo rankas ar žūdavo kovoje, juo labiau didėdavo nepasitikėjimas pašaliniais žmonėmis. Kartais ir su pagrindu. Minėtų LLKS baudžiamųjų nuostatų 56 ir 57 straipsnis nurodo, kad kas nusikalto, išduodamas dienojančius partizanus, ar nusikalto nunuodijęs, nužudęs ar kėsinęsis nunuodyti partizaną, tas baudžiamas mirties bausme. Pas ūkininkus apsilankę partizanai turėjo būti pakankamai dažnai nunuodyti, kad šiam reikalui būtų skirtas atskiras straipsnis. Šiomis sąlygomis nenuostabu, kad partizanai turėdavo drausmės problemų, dėl kurių nukentėdavo jie patys ir vietos gyventojai.

Iš Tauro apygardos drausmės nuostatų matyti, kokie buvo partizanų nusižengimai ir kokiomis priemonėmis buvo su jais kovojama. Bausmės už nusikaltimus ir drausmės pažeidimus buvo įvairios: įspėjimas, papeikimas, neišleidimas iš dalinio, skyrimas darbams be eilės, pažeminimas pareigose, perkėlimas į kitą dalinį, ginklo atėmimas iki 5 parų, išmetimas iš organizacijos, atimant partizano vardą, ir mirties bausmė. Tauro apygardoje buvo dviejų rūšių teismai. Vadinamasis Brolių teismas, kurio narius paskirdavo rinktinės vadas, teisdavo kovotojus, „kurie savo netinkamu elgesiu žemina laisvės kovotojų ir visos tautos garbę”. Teismas galėjo nusikaltusius bausti viešu papeikimu, ginklų atėmimu ar perkėlimu į kitą rinktinės dalinį. Apygardoje buvo tik vienas Karo lauko teismas (KLT), kuris sprendė bylas partizanų, kaltinamų kuriuo nors vienu iš 11 rūšių nusikaltimų: palaidu girtuokliavimu, nepamatuotų gandų skleidimu, sunkia vagyste, viršininkų įsakymo nevykdymu, užmigimu sargyboje, moters išprievartavimu, savavališku gyventojų žudymu bei jo turto grobimu, paslapčių išdavimu, viršininko įžeidimu veiksmais, šnipinėjimu priešui ir bendradarbiavimu su priešu be viršininkų nurodymų. Pripažintas kaltas partizanas buvo baudžiamas perkėlimu į kitą dalinį, išmetimu iš partizanų ir mirties bausme.

Jungtinė Kęstučio apygarda turėjo panašų drausmės nuostatą, taip pat Prisikėlimo, Žemaičių ir Dainavos apygardos. Vėliau mirties bausmė buvo taikoma be leidimo iš partizanų dalinio pasitraukusiems (9:97;31). Nėra pagrindo manyti, kad partizanai dažnai savuosius nuteisdavo myriop, nors būta tokių atvejų. Pavyzdžiui, 1947 m. vienas partizanas buvo nubaustas mirtimi už įsakymų nevykdymą (9:107). Dažniau partizanai buvo nubausti pareigų pažeminimu perkėlimu iš vieno dalinio į kitą. Drausmės nuostatai galiojo Nemuno ir Jūros srityse dar 1951 m.

Didžiausius drausmės klausimus sukeldavo nepateisinamas smurto vartojimas prieš vietos gyventojus ir girtavimas. Žudymams nagrinėti skiriamas dešimtas skyrius, tad šio reikalo dabar nesvarstysiu. Aišku, kad dėl sunkių sąlygų kai kurie kovotojai smarkiai gerdavo ir kad jų girtavimas kėlė daug rūpesčio partizanų vadovybei.

Juozas Lukša pažymi, kad „alkoholis kenkė ir partizanams . . . Kartais tokios vaišės (pas partizanų rėmėjus — K. G.) sumažindavo partizanų budrumą ar padarydavo juos perdaug drąsius.” (1:193). Geležinio Vilko rinktinės vadas ne vien tik draudė kovotojams gerti, bet išleido visuomenei įsakymą, draudžiantį gaminti ir vartoti naminę. Norai buvo geri, bet pasekmės nelabai džiuginančios. 1947 m. ketvirtame laikraščio ,,Mylėk tėvynę” numeryje tuometinis Merkio rinktinės vadas A. Ramanauskas rašė, kad „degtinė pareikalavusi ne vienos brangios partizanų gyvybės bei kenkusi partizaniniam judėjimui.” Pavadinęs degtinę „nelaimes nešančiu slibinu”, Ramanauskas pranešė, kad „partizanų vadai įsipareigojo, iki tęsis partizaninė kova, patys visiškai negerti degtinės ir atkreipti ypatingai griežtą dėmesį į partizanų drausminimą šiuo atžvilgiu.” Paraginęs visus kovotojus blaiviai laikytis, jis įspėjo:

Jeigu ateity atsitiks, kad partizanas bus neblaiviam stovyje ir tuo suterš partizano vardą, pakenks partizaniniam judėjimui ar civ. gyventojui, (jis) susilauks griežčiausios bausmės — net atidavimo PKL Teismui (Partizanų karo lauko teismui — K. G.).

Kiti būriai irgi rūpinosi kovotojų blaivumu. Pakruojo rajone veikusio ,.Audros” būrio partizanai gaudavo specialias blaivybes korteles, turėjo pažadėti iki kovų pabaigos negerti degtinės ar kitų alkoholinių gėrimų, stipresnių kaip 15 laipsnių (31).

Nuo girtavimo nukentėjo patys partizanai, jų prestižas ir nekalti žmonės. BDPS prezidiumo pirmininkas galvoja, kad daugelis kovotojų žuvo, būdami per daug išgėrę. Kaip Lukša pažymėjo, girti jie arba būdavo per drąsūs arba per mažai budrūs. Be abejo, išgėrę partizanai iškrėsdavo nemalonių pokštų, suerzindavo savo rėmėjus ir statydavo juos į pavojų. Manyčiau, kad ne be degtinės poveikio partizanai „ištarkuodavo” šokiams susirinkusio jaunimo užpakalius. Be to, reikėdavo tik vieno girto partizano, kad vadovybės sprendimas įspėti ar sumušti įtariamą bolševikų agentą baigtųsi įtariamojo asmens, gal ir kitų jo šeimos narių, sušaudymu. Partizanų vadovybė gerai suprato, kaip gėrimas gali pakenkti kovos drausmei, privesti prie nereikalingų aukų, nekaltų žmonių žudymo. Bet nenormaliai įtemptomis ir sunkiomis sąlygomis kai kurie partizanai girtavo, nepaisydami vadų įsakymų.

Turbūt sunkiausią sprendimą partizanas darydavo tada, kai, prieš apsuptas, turėjo pasiduoti ar susisprogdinti. Nors suimto partizano laukė ilgi tardymai ir kankinimai, kurie gal privers jį išduoti savo kovos draugus tam pačiam likimui, — vis dėlto mirtis yra gyvenimo pabaiga. Žmogus paskutinėmis išgalėmis kovoja dėl gyvybės, nepaisydamas koks sunkus būtų jo gyvenimas, kokia juoda jo ateitis ir kiek tvirtai jis tiki pomirtiniu gyvenimu. Stebėtinai daug partizanų rinkosi mirtį, granata susisprogdindami ir sužalodami savo veidą, kad nebūtų galima jų atpažinti. Partizanai rinkosi mirtį ir 1948-1950 m., kai mirties bausmė Sovietų Sąjungoje buvo panaikinta. Nutarimas verčiau žūti negu patekti į priešo rankas ir gal kitus išduoti buvo paskutinis iššūkis nekenčiamam komunizmui ir nenuginčijamai įrodė įsitikinimą, kad negalima visko pateisinti noru gyventi.

Stalino laikais sovietinis saugumas savo nuožmumu niekuo nenusileido nacių smogikams. Įsakytas iš suimtojo išgauti kaltės pripažinimą, tardytojas nevengdavo nė vienos priemonės nurodymui įvykdyti, net puikiausiai žinodamas, kad suimtasis visai nekaltas. Juo labiau komunistai nerodė pasigailėjimo partizanams, ginklu kovojantiems prieš sovietų santvarką. Lietuviai čekistai ar stribai gal turėjo giminių ar draugų, kurie nukentėjo nuo partizanų, o į Lietuvą atvykstantiems rusams buvo skiepijama neapykanta lietuviams. Dar 1945 m. sausio mėn. vienas NKVD pulkininkas laiške visiems NKVD poskyriams rašė: „vieną rusą senį sudegino gyvą . . . žinomi atvejai, kada banditai išpjauna ištisas rusų šeimas” (93:56).

Ne vienas partizanas ir ryšininkas žuvo, neišlaikęs kankinimų. Ypač siaubingos buvo pirmosios nelaisvės valandos. Tada stribams ir čekistams rūpėdavo, kuo greičiau išgauti žinių apie partizanų artimiausios ateities planus, jų stovyklas ir slėptuvei kad galėtų užpulti likusius partizanus, anksčiau negu pastarieji, sužinoję apie draugo likimą, paliks senąsias buveines. Tauro apygardos Varno kuopoje vienas partizanas buvo skerspjūve supjaustytas į tris gabalus, antram į burną ir į akis buvo prigrūsta arklio mėšlo, o trečiam išpjautas liežuvis ir išdraskyta burna (1:327). Net tuo atveju, kai šitokių kankinimų nebuvo, nėra abejonės, kad ką tik sugauti partizanai būdavo smarkiai mušami. Praėjus pirmoms arešto dienoms, labiau nukentėdavo tie partizanai, ypač vadai, kurie, komunistų nuomone, turėjo ko svarbesnio išduoti. Įtariami ryšininkai susilaukdavo to paties likimo.

Partizanai neturėjo jokių iliuzijų, kad jie bus verčiami išduoti kovos draugus, ir žinojo, kad daug žmonių nepajėgia ištverti didesnių kankinimų. Tai buvo viena paskata nepasiduoti gyviems, net ir tada, kai mirties bausmė buvo panaikinta. Nusižudyti granata, sužalojant veidą, skatino sovietų paprotys, paplitęs 1946 m. ir vėliau, nukautų partizanų kūnus nuvežti į miestelį, išmesti juos turgaus aikštėje ir ten išniekinti arba laikyti, kol jie pradėdavo gesti. Net sovietiniai rašytojai savo romanuose, apsakymuose ir atsiminimuose padaro pakankamai užuominų, kad aišku, jog šitoks žuvusiųjų partizanų išniekinimas vyko visoje Lietuvoje. Šiuo elgesiu buvo ne vien siekiama atgrasinti gyventojus nuo įsijungimo į partizanus, bet ir sužinoti kovotojų tapatybę. Saugumiečiai iš savo būstinių stebėdavo praeivius ir reikalaudavo susigraudinusius išduoti kovotojų pavardes. Be to, partizanų šeimos buvo tremiamos į Sibirą, tad ne viena motina ar žmona, pamačiusi savo vaiką ar vyrą, turėjo nerodyti jokių atpažinimo ženklų, kad nenukentėtų kiti šeimos nariai. Pavyzdžiui, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado J. Stravinsko žmona buvo atvesta iš Marijampolės kalėjimo ir mušama, kad praneštų žuvusiųjų partizanų pavardes. Tarp jų buvo ir jos vyras, bet ji tylėjo (1:214). Saugumiečiai veždavo nuogus ir pusnuogius lavonus iš vieno miestelio į kitą, kartais pažabodami juos rožančiais, burnas užkimšdami maldaknygėmis, apspjaudydami, spardydami, net pjaustinėdami (1:331).

Daug partizanų susisprogdino granatomis. Ir tie, kurie buvo sužeisti kautynėse, kaip Tauro apygardos vadas Drunga (1:215), ir tie, kurie buvo apsupti slėptuvėje, kaip Dainavos apygardos vadas Jėčys (1:334). Ne tik Lukša rašo, kad partizanai verčiau žuvo negu pasidavė priešui, bet ir sovietiniai propagandistai pažymi, kad Algimanto apygardos vadas Slučka ir jo žmona susisprogdino (12:155) ir kad nepasidavė Nemuno srities vadas mjr. Staniškis (208:104). Apsupimo atveju itin šaltai veikdavo rinktinių ir apygardų vadai bei jų štabai. Ramiai ir be panikos, lyg jie tai šimtą kartų būtų darę, apsuptieji sudegindavo archyvus ir kitą dokumentinę medžiagą ir tik tada susisprogdindavo, nors kartais dar verždavosi lauk, mėgindami prasiveržti pro apsupimo žiedą. Taip darė Dainavos apygardos štabas ir mjr. Staniškis, taip savo mirtį sutiko Tauro apygardos Birutės ir Vytauto rinktinių štabai (1:369,286) ir pirmasis Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Kasperavičius (9:216). Aukštieji partizanų vadai žuvo vienas po kito, bet vos keli pateko nelaisvėn, ir tik ypatingomis aplinkybėmis — Ramanauskas buvo areštuotas 1956 m. Kaune, o suimto draugo staiga išduotas Žemaitis veikiausiai net nespėjo atsikvėpti.

Eilinių partizanų ir aukštųjų vadų ryžtas nepasiduoti daug ką pasako apie juos, partizanų sąjūdį ir tuometinę Lietuvą. Didinga buvo jų ištikimybė šeimoms, draugams ir nepriklausomybės idealui, kad tiek daug jų nesusigundė proga bent trumpai pratęsti gyvenimą ir nepasidavė pasigailėjimo viltims. Juo labiau, kad tiek daug jų, sūnūs krikščioniškojo kultūrinio paveldėjimo be savižudybės tradicijų, bet išpažįstančio ne tik sielos, bet ir kūno prisikėlimą, susisprogdino.

Kūnų išniekinimu turgaus aikštėje nesibaigė partizano žemiškoji kelionė. Lavonai nebūdavo palaidojami, bet dažniausiai išmetami kuriame nors apylinkės lauke, apdengti vos keliais kastuvais žemės, kurią nuplaudavo pirmieji lietūs, kad šunys, laukiniai žvėrys ir paukščiai galėtų juos galutinai sudraskyti. Stribai ir saugumiečiai ne be valdžios pritarimo išliejo savo pagiežą ir ant anksčiau žuvusiųjų partizanų, kurie buvo pagarbiai palaidoti, papuošiant jų kapus kryžiais, tvorelėmis, antkapiais su lietuviškais tautiniais raštais ir simboliais. Šie kapai buvo naikinami ir niekinami visoje Lietuvoje (1:195-196).

Vyko beviltiška kova nepalankiausiomis sąlygomis, bet partizanai nepasidavė, palyginti mažai jų pasitraukė iš savo dalinių ir mėgino legalizuotis. Net tie, kurie garbingai galėjo pasitraukti iš kovos, kaip Vakarus pasiekęs J. Lukša, to nedarė. Grįžo jis į Lietuvą, kaip grįžo ir Pyplys. Lukšos laiškas rašytas būsimai žmonai 1949 m. vasario 16 d. proga, gali būti jo ir daugelio kitų partizanų testamentas.

Ieškau ir nerandu nei kaltininko, nei atsakymo, kodėl aš šiandien čia. o ne ten, kur jau privalau būti. Metai su kaupu, kai paskutinius savo pėdsakus palikau kruvinos tėviškės dirvonuos. Metai su kaupu, kai akis akin nematom kryžiuojamos numylėtos mūsų Lietuvos. Metai su kaupu, kai tiesiog negirdžiu klykiančių skausmo raudų. Šie metai su kaupu jau suspėjo iš daugelio mano geriausių draugų pareikalauti nemirtingos mirties. Metai su kaupu, kai aš nedalyvauju anoj mirties ir gyvybės procesijoj kartu su gausiais tūkstančiais taurių lietuvių. Perkošiu mintimis jau penktų metų krauju įmirkusius apkasus, prisimenu ilgas galerijas mirtimi paženklintų draugų ir, gyvent norėdamas, trokštu ir savo kaulus matyt besirikiuojančius tarp anų sukryžiuotų griaučių. Tik gaila to, kas nebaigta pasiekti.

1. Didelis nukautų ir suimtų partizanų skaičius yra gana įtartinas. Vargu ar vienoje vietoje būtų susirinkę tiek daug partizanų. Tad neatmestina galimybė, kad komunistai nužudė nemaža nekaltų žmonių, kurie išsigandę mėgino pabėgti ir kuriuos sušaudė nedrausmingi kariai.

Ne visi lietuviai ginklu priešinosi okupantui, tad ir ne visos pasipriešinimo organizacijos telkė kovotojus. Būta ir vadinamųjų pasyvios rezistencijos organizacijų, ypač iki 1947 m. pabaigos. Pasyvios rezistencijos samprata yra labai plati. Pasyviai priešinosi tie, kurie tyliai ir pavieniui sabotavo valdžios nurodymus; tie, kurie su patikimais draugais kalbėjo apie reikalą ką nors daryti; tie, kurie priklausė organizacijai su mažiau ar daugiau nustatyta struktūra ir veiklos planu. Antra vertus, jokia veiksminga pasipriešinimo organizacija negalėjo apsieiti be ryšių su partizanais. Pradėjus derinti abiejų veikimą, tarpusavio skirtumai greitai sumažėdavo, kartais visai išnykdavo. Vis dėlto normaliai pasyvios rezistencijos organizacijos nariais laikytini tie asmenys, kurie priklausė organizacijai su aiškia struktūra ir veiklos gairėmis, kurios narių daugumą sudarė legaliai gyvenantys ir aktyviai nesipriešinantys žmonės, kurie nejautė esą tiesiog pavaldūs bet kuriam partizanų daliniui.

Komunistų paskelbtuose parodymuose jos beveik neminimos iš dalies dėl to, kad sovietai norėtų sukurti įspūdį, jog jų santvarkai priešinosi tik užkietėję karo nusikaltėliai ir kiti, bijantys arešto ir tad negalintys legaliai gyventi. Veiklesni pasyvios rezistencijos nariai sulaukė panašaus likimo, kaip ir partizanai. O tie, kurie išliko gyvi, nerašo savo atsiminimų, arba juos parašę neskelbia net ir pogrindžio spaudoje, arba nutyli savo vaidmenį. Tad savo atsiminimuose Juozas Keliuotis visai nemini savo vadovautos Lietuvos išlaisvinimo tarybos. Vis dėlto suimtųjų partizanų ir jų rėmėjų parodymuose lyg ir turėtų būti daugiau užuominų apie pasyvios rezistencijos organizacijas.

Duomenų stoką galima dvejopai aiškinti. Galima teigti, kad pasyvios rezistencijos organizacijų vaidmuo pasipriešinime buvo reikšmingas, bet dėl didelio ir veiksmingo konspiratyvumo sovietiniam saugumui nepasisekė išaiškinti šių organizacijų. Antroji galimybė ši: nėra daug materialinių pasyvios rezistencijos veiklos įrodymų dėl to, kad šių organizacijų veikla buvo labai ribota. Atseit jos neturėjo didesnės įtakos, neleido pogrindžio spaudos, neturėjo daug narių. Svarbesnės pasyvios rezistencijos organizacijos arba buvo greitai sunaikintos, arba talkininkaudamos partizanams pasidarė savotiška jų pagalbine tarnyba, nors ir išlaikė savo tapatybę. Manau, kad ši galimybė labiau atitinka tikrovę (60:341-343).

Šia proga reikia pabrėžti, kad abejonės dėl pasyvios rezistencijos vaidmens jokiu būdu nereiškia atskirų partizanų talkininkų reikšmės paneigimo. Taip pat nėra jokios implikacijos, kad tik partizanai kovojo su okupantu ar kad jie vieni rizikavo gyvybe. Daugelis stambesnių partizanų dalinių, šalia įprastų ryšininkų ir rėmėjų, sulaukdavo pagalbos iš kitų gyventojų. Pavyzdžiui, mokytoja Elena Juciūtė iš pradžių platino pogrindžio spaudą, vėliau buvo pakviesta rašyti referatus (79:39). Kai kurie busimieji BDPS prezidiumo nariai nuo 1945 m. pabaigos dalyvavo pasipriešinime. Legaliai gyvendami, jie organizavo informacijos centrą, reguliariai klausėsi radijo įvairiomis kalbomis, rengdavo tarptautinių įvykių santraukas, kurias atiduodavo pogrindžio spaudai. Jų priklausymas pasyvios rezistencijos organizacijai buvo atsitiktinis bent ta prasme, kad saugumas būtų galėjęs juos suimti prieš BDPS įsteigimą. Tuo atveju jie būtų likę jokiai organizacijai nepriklausę partizanų talkininkai, nors jų darbas nebūtų buvęs mažiau svarbus.

Negalima visiškai paneigti pasyvios rezistencijos organizacijų. Jų būta daugiau pirmaisiais partizanų kovų metais, kol sovietinis saugumas dar nebuvo sukūręs platesnio šnipų tinklo. Iki 1945 m. pabaigos dar buvo nemažai žmonių, kuriuos būtų galima laikyti nedavusiais partizano ar pasyviosios rezistencijos priesaikos, pvz., pats Juozas Lukša. Aplamai tuo metu skirtumas tarp pasyvios rezistencijos ir partizanų nebuvo labai ryškus, ir pasipriešinimo dalyviai jam neskyrė daug reikšmės. Abeji gyveno tomis pačiomis viltimis, turėjo tą patį pagrindinį tikslą, mažai skyrė reikšmės nesutarimams taktikos ir kitais neprincipiniais klausimais. Konkretūs savi interesai irgi skatino ir vienus, ir kitus užmegzti tarpusavio ryšius, ieškoti tinkamų bendradarbiavimo būdų. Partizanams rūpėjo pasinaudoti legaliai gyvenančių, bet patikimų žmonių platesnėmis susisiekimo galimybėmis, jų politinių, ypač tarptautinių įvykių supratimu, iš jų laukė patarimų veiklos gairėms nustatyti. Pasyvios rezistencijos organizacijoms partizanai buvo net labiau reikalingi. Tikroji kova vyko kaime, partizanai stovėjo pirmose linijose, vidutinio dydžio partizanų daliniai turėdavo daugiau narių negu didžiausios pasyvios rezistencijos organizacijos. Be partizanų užnugario ir jų pritarimo bet koks pasyvios rezistencijos mėginimas kalbėti tautos vardu būtų skambėjęs pernelyg tuščiai. Pasyvios rezistencijos vadai tai puikiai suprato ir tad uoliai mėgino įtraukti partizanus į savo organizacijas.

Buvo ir nesutarimų bei įtampą skatinančių veiksnių. Vienu atžvilgiu pasyvios rezistencijos organizacijos neturėjo tiesioginės paskirties, kuri atitiktų aiškius partizanų uždavinius. Žmogus galėjo lygiai gerai rašyti tarptautinių įvykių apžvalgas ir straipsnius pogrindžio spaudai, nepriklausydamas jokiai organizacijai, arba juos tiesiai perduodamas partizanams. Bendri politiniai siekiai buvo visiems gerai žinomi ir visų priimti. Nebuvo reikalo jų nuodugniai nagrinėti, nes nebuvo vokiečių okupacijos metams būdingų ideologinių ir partinių ginčų. Norėdamos veiksmingai ir nuosekliai dalyvauti kovoje su okupantu, pasyvios rezistencijos organizacijos turėjo susirasti specifišką uždavinį, kuris įteisintų jų buvimą. Jų vadai, veikiami VLIKo ir LLA pavyzdžiu ir nepakankamai įsisąmoninę skirtumo tarp rudosios ir raudonosios okupacijos, turėjo polinkį steigti organizacijas, norinčias vadovauti visai tautai ir sujungiančias visas pasipriešinimo organizacijas. Tačiau buvo didžiulė praraja tarp užsibrėžtų tikslų ir turimų įgyvendinimo priemonių, praraja, kurios įveikimas reikalavo, kad partizanai paklustų pasyvios rezistencijos organizacijoms. Savo ruožtu partizanai nujautė savo išskirtinį vaidmenį pasipriešinime ir nemanė, kad tie, kurie nuolat rizikuoja gyvybe, turėtų būti pavaldūs kitiems.

Šios nevisiškai suderinamos užduočių ir vadovavimo teisės sampratos iš pradžių nesukėlė jokios nesantaikos. Bendras darbas ir palyginti optimistiškas ateities vertinimas nemaža dalimi lėmė gerus partizanų ir pasyvios rezistencijos ryšius. Bet blėstant greitos pergalės viltims ir didėjant žuvusiųjų ir suimtųjų skaičiui, įsipareigojimas bendram reikalui nebegalėjo neutralizuoti nesutarimus kurstančių veiksnių. Kai kuriais atvejais santykius paaštrino ir tai, kad vieni pasyvios rezistencijos veikėjai, ne kartą sovietinio saugumo įtaigaujami arba net sąmoningai vykdydami jų nurodymus (čia turiu omenyje Markulį), pradėjo primygtinai pretenduoti į vadovaujančias vietas, o partizanai su kartėliu žiūrėjo į tuos, kurie, jų nuomone, patogiai gyveno miestuose, mažai rizikavo, o turėjo tokias dideles pretenzijas. Partizanai irgi neužmiršo, kad daug Nepriklausomos Lietuvos politinių veikėjų ir antinacinės rezistencijos vadų pasitraukė į Vakarus, palikdami tautą vieną didžiausiame pavojuje (1:240). Būta nesutarimų, bet daugeliu atvejų partizanų ir pasyvios rezistencijos vadovai draugiškai bendradarbiavo, kol sulaukė to paties tragiško likimo.

Pirmosios pasyvios rezistencijos organizacijos pradėjo veikti, komunistams vėl okupavus Lietuvą. Jų vienijimosi planai būdavo ambicingi, bet pajėgumas buvo ribotas. Jų pastangos užmegzti ryšius su partizanais nebuvo labai sėkmingos, ir iki 1946 m. pavasario saugumas jas išaiškino ir sunaikino. 1946 m. birželio mėn. buvo įsteigta žinomiausia pasyviosios rezistencijos organizacija BDPS, kurios vadovavimą tuojau perėmė saugumo agentas Juozas Markulis. Partizanams pasisekė išsivaduoti iš NKVD pinklių, o pasyvioji rezistencija persitvarkė, palaikydama glaudesnius ryšius su partizanais. 1947 m. pabaigoje pasyvi rezistencija smarkiai nukentėjo, kai saugumas suėmė daug jos vadovų. Tuo pačiu metu galutinai paaiškėjo, kad esamomis sąlygomis vienam štabui neįmanoma sėkmingai vadovauti visai rezistencijai ir kad miestuose veikiančios organizacijos negali išvengti greito išaiškinimo. Pasyviųjų rezistencijos organizacijų raison d’etre taip ir išnyko. Pasipriešinimo vadovavimą į savo rankas vis labiau perėmė partizanų vadai. Turimomis žiniomis pasyvioji rezistencija faktiškai liovėsi veikusi po 1948 m.., nors jos vardu sovietinis saugumas mėgino išeivijoje kurstyti nesantaiką iki 1954 m.

Kaip minėta, turima mažai žinių apie pasyviąją rezistenciją. Šiame skyriuje bus aptariamos tos organizacijos, apie kurias šį tą žinome ir kurių apibūdinimas padės sukurti vaizdą apie jų savybes ir vystymosi raidą, būtent Lietuvos išlaisvinimo taryba, Vienybės komitetas. Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (visi jo pavidalai), ir Vyriausioji kovojančios lietuvių tautos vadovybė.

Antinacinės pasipriešinimo organizacijos nepajėgė pasirengti antrajai bolševikų okupacijai, nors ją ir numatė. Raudonosios armijos žaibiškas prasiveržimas į Vakarus netikėtai užklupo rezistencijos vadovaujančius sluoksnius, vos mėnesiui praėjus po to, kai naciai didesnę dalj jų išaiškino. Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIKas) buvo išblaškytas. Kita svarbioji pasipriešinimo organizacija LLA irgi buvo užklupta, dar nepabaigusi parengiamųjų darbų ginkluotam pasipriešinimui. Kaip jau minėta, LLA kovos daliniai veikė kurį laiką Raudonosios armijos dar neužimtoje Žemaitijoje, tačiau ryšiai su kitomis šalies dalimis, ypač su Kaunu ir Vilniumi, nutrūko. LLA vadovaujantys organai gerokai nukentėjo 1944 m. pabaigoje, todėl pirmosiomis 1945 m. dienomis Lietuvos laisvės armijos vadovai itin rūpinosi pašlijusių ryšių atkūrimu.

VLIKo likimas buvo gana panašus. 1944 m. gegužės mėn. dauguma jo narių buvo suimti, o likusieji slapstėsi. Vadovavimą iš dalies perėmė nauji palyginti nepatyrę žmonės. Buvo sudarytas trijų asmenų vadinamasis ,,mažasis VLIKas”, pirmame posėdyje gegužės mėn. pabaigoje pirmininku išsirinkęs Kiprą Bielinį, vicepirmininkais liko teisininkai Bronius Nemickas ir Povilas Šilas. Buvo priimtas Šilo parengtas atsišaukimas, kurio pagrindinė mintis buvo protestuoti prieš sovietinę reokupaciją ir nesijungti vokiečių karo mašinon. Kurį laiką „mažasis VLIKas” veikė Kaune, rašė ir platino antivokiškus ir antisovietinius atsišaukimus. Raudonajai armijai besiveržiant giliau į Lietuvą (Kauną užėmė rugpjūčio 1 d.), persikėlė Suvalkijon prie Keturvalakių, iš ten — į Kybartus. Matydami, kad išsilaikyti sovietų okupacijoje nebus įmanoma, raštu savo įgaliojimus perdavė Vokietijoje esantiems trims ar penkiems (liudijimai skiriasi) autoritetingiems veikėjams.

Buvo nutarta, kad „mažasis VLIKas” nesitrauks į Vakarus, bet krašte vadovaus pasipriešinimui. Bet taip neišėjo. Nemickas net nesužinojęs apie tokį įsipareigojimą, nes paskutiniame posėdyje nebedalyvavęs.

Krašte pasiliko tik Povilas Šilas, Laikinoj vyriausybėj buvęs teisingumo viceministru, kol šias pareigas perleido voldemarininkui L Kurkliečiui. Adolfas Damušis dar prieš savo areštą buvo Šilui perdavęs Lietuvių fronto VLIKe atstovavimą ir turėtas jame vicepirmininko pareigas. Šilas nenutraukė veikimo, glaudžiai bendradarbiaudamas su liaudininkų atstovu adv. Alfonsu Gineičiu, Juozu Gratkausku, Povilu Malinausku, plk. Juozu Jankausku ir su kai kuriais liaudininkų veikėjais.

1944 m. gruodžio viduryje saugumas suėmė Gineitį, o 1945 m. sausio 9 d. ir Šilą su VLIKo reikalų vedėju — sekretoriumi teisininku Jonu Januška. Neišlaikęs tardymo kančių, Gineitis psichiškai sutriko ir buvo pripažintas neteisniu (mirė prieš porą trejetą metų). Po metų kalinimo ir tardymo Karo tribunolas 1946 m. vasario 9 d. Šilą ir Janušką nuteisė po dešimt metų lagerio. 1947-1948 metų žiemą Januška žuvo užkliudytas rūke garvežio. Šilas 1956 m. buvo atleistas iš amžinosios tremties ir grįžo į Lietuvą. Gratkauskas 1947 m. nuteistas kalėti 8 metus, Lietuvon grįžo iš Sibiro 1958 m. Malinauskas ir plk. Jankauskas buvo suimti apie 1952 m. kitose bylose.

Taigi didžioji tautos dalis liko be vadovybės, be žmonių, kurie būtų galėję nurodyti, kaip laikytis naujosios okupacijos sąlygomis. Bet tautos sąmonėje nebuvo išblėsęs pirmosios komunistų okupacijos prisiminimas, kai tauta irgi buvo likusi be vadų ir ilgą laiką viešpatavo dezorientacija, neviltis. Atskiri asmenys jautė reikalą sujungti rezistenciją ir duoti tautai šiokias tokias veikimo gaires.

Bene pirmoji rezistencijos organizacija, mėginusi suvienyti pasipriešinimo sąjūdį, buvo Lietuvos išlaisvinimo taryba (LITas). LITas buvo įsteigtas Kaune 1944 m. pabaigoje ir ketino veikti panašiai kaip VLIKas vokiečių okupacijos metais, nors į savo sudėtį mėgino įtraukti daugiau kovos organizacijų atstovų. LITui, pagal J. Lukšą, vadovavo žurnalistas Juozas Keliuotis, Nepriklausomoje Lietuvoje įsteigęs ir redagavęs žurnalą ,,Naujoji Romuva”. Vokiečių okupacijos metais jis aktyviai dalyvavo antinaciniame Vienybės sąjūdyje. LITas pasitelkė dar kelis Vilniaus akademikus, bet narių daugumą sudarė jauni pogrindžio atstovai. Organizacija siekė aprūpinti pogrindį žiniomis apie tarptautinę padėtį bei nustatyti pasipriešinimo veiklos gaires. LITas turėjo savo spaustuvę, platino atsišaukimus, išleido du numerius pogrindžio laikraščio ,,Aušra”.¹

Bet Lietuvos išlaisvinimo tarybos veiksmingumas buvo ribotas dėl įvairių priežasčių. LITas neturėjo glaudesnių ryšių su partizanais, nelabai gerai suvokė, kas vyko Lietuvos kaime. Dėl stokos ryšių su užsieniu LITas neturėjo tinkamos informacijos apie tarptautinių įvykių raidą. Be to, tarybos veikimo metodai nebuvo pritaikyti pakitusioms sąlygoms. Jos nariai toliau veikė kaip vokiečių okupacijos metais. Sovietinis saugumas 1945 m. pavasarį išaiškino ir suėmė daugelį vadovaujančių narių. Lietuvos išlaisvinimo tarybos veikla liovėsi (1:77-78).²

Pasyvioji rezistencija atsidūrė dilemoje. Susitelkus į kurią nors organizaciją, siekiančia vadovauti pasipriešinimui, gerokai padidėjo tikimybė, kad saugumas ja išaiškins. Tačiau be šitokios organizacijos gyventojai, net atskiri partizanų būriai, negaudavo tikslesnių žinių apie tarptautinę konjunktūrą, lengviau pasiduodavo bolševiku provokacijoms.

Dar 1945 m. Vilniuje buvo įsteigtas Vienybės komitetas iš 80 narių, daugiausia inteligentų,. gyvenančių Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Vienybės komitetu laikė save vyriausiu Lietuvos politiniu organu, mėgino užmegzti ryšius su partizanais. Komitetui vadovavo teisininkas kapitonas Jonas Noreika, 1943 m. nacių suimtas ir išvežtas į Stutthofo koncentracijos lagerį ir tik po karo grįžęs i Lietuvą, ir teisininkas profesorius Tadas Petkevičius, nacių laikais VLIKo teisinis patarėjas. Komitetui priklausė rašytojas Kazys Boruta, literatūros kritikas Petras Juodelis, poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė (vėliau priklausiusi Lietuvos Helsinkio grupei). Apie Vienybės komiteto veiklą mažai žinoma, partizanai jį kritikavo dėl konspiratyvumo stokos, todėl ir vengė glaudesnių ryšių. 1946 m. pavasarį saugumas suėmė 16 vadovaujančių narių, tarp jų Noreiką ir Petkevičių. Komitetas iširo, nors sovietinis agentas Markulis vėliau vaizdavo atstovaująs komiteto likučiui.

Noreika, Juodelis, Boruta, Poškienė ir kiti buvo teisiami vadinamojoje ,,inteligentų" byloje. Noreika buvo nuteistas myriop, dauguma kitų — ilgus metus kalėti.

Noreika nesitenkino vien mėginimu nustatyti bendras politines gaires ir rašyti atsišaukimus. Pasivadinęs „generolu Vėtra”, jis pradėjo organizuoti Lietuvos ginkluotųjų pajėgų (LGP) vyriausiąją tarybą, kuri ketino suderinti partizanų veikimą ir jam vadovauti. Dar 1945 m. rudenį Noreika išleido atsišaukimų į tautą ir partizanus. Bet iš pradžių jam nelabai vyko sueiti į artimesnius ryšius su kovos daliniais, kurie manė, kad vyriausiame politiniame organe turėjo būti daugiau aktyvaus pasipriešinimo ir kovos organizacijų atstovų. Noreika susilaukė daugiau pritarimo, kai jis nutarė įsteigti LGP vyriausiąją tarybą.

Noreikos planas dėl partizanų susivienijimo buvo gana būdingas šios rūšies bandymas. Jis ketino suskirstyti Lietuvą į keturias apygardas: Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių. Savo ruožtu apygardos turėjo būti padalytos į karinius rajonus su savo štabais ir komendantūromis. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardai turėjo priklausyti Mažeikių, Telšių, Kretingos, Klaipėdos, Šiaulių, Pagėgių, Tauragės, Raseinių apskritys. Buvo ketinama partizanų rinktines reorganizuoti į karinius rajonus, kurių kiekvienas apimtų tris apskritis. Kiekviena apskritis turėjo įsteigti savo komendantūrą, pavaldžią karinio rajono vadui (8:130-135).

Nežinia, kiek toli pažengė Noreika, savo planus vystydamas, nes jis buvo suimtas 1946 m. pavasarį, veikiausiai balandžio mėnesio pabaigoje. Bet prieš savo areštą kovo 15 d. jis susitiko su tuometiniu Žemaičių legiono vadu majoru Jonu Semaška, kuris sutiko perorganizuoti legioną į numatytą LGP Šiaulių apygardą ir jai vadovauti. Semaška rimtai ėmė savo naujas pareigas, su savo štabo viršininku F. Ašokliu pradėjo galvoti, kaip geriausiai įvesti numatytą tvarką, panaudojant jau egzistuojančią Žemaičių legiono struktūrą. Tačiau po kokio mėnesio buvo suimtas ir Semaška.

Semaškos sutikimas paklusti Noreikai ir įjungti Žemaičių legioną į LGP Šiaulių apygardą rodo, koks stiprus ir kiek plačiai paplitęs buvo įsitikinimas, jog būtina sukurti vieną centrinę vadovybę. Semaška turėjo ne tik aukštesnį karinį laipsnį ir daugiau patirties kovose negu Noreika, jis vadovavo jau egzistuojantiems partizanų būriams, o Noreika, „iš viršaus" steigdamas vadovybę, savo tiesioginėje valdžioje neturėjo kovotoju. Semaška tai žinojo, bet be jokių protestų pradėjo vykdyti Noreikos įsakymus.

Noras vienytis visur buvo gajus ir prasiverždavo gana netikėtomis aplinkybėmis. 1945 m. rugsėjo mėn. buvo įsteigta Tauro apygarda. Manytum, jog organizacinių darbų buvo gana. Vos kalioms dienoms praėjus po Tauro apygardos įsteigimo, kai kurie steigėjai, tarp jų kunigas A. Ylius, pulkininkas L. Butkevičius, J. Pileckis ir agronomas Radzevičius, nutarė organizuoti Lietuvai išlaisvinti komitetą (LlKa), kuris turėjo tęsti VLIKo darbą ir sujungti visą pogrindį kovai su okupantu. Rugsėjo pradžioje įvyko steigiamasis susirinkimas, kuriame buvo nutarta įsteigti penkias apygardas: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Telšių. Šeštoji apygarda jau buvo įsteigta, būtent Tauro. Susitarę su Tauro apygardos vadovybe, LIKo steigėjai pasiuntė žmones į naujai steigiamas apygardas surasti tinkamus darbuotojus štabams įsteigti ir parinkti kandidatus į visuotinį suvažiavimą, kuris turėjo įvykti Kaune lapkričio 11 d. (179:12;3:200), Suvažiavimas ketino Lietuvos vardu pasiųsti memorandumą Paryžiuje posėdžiaujantiems keturių didžiųjų valstybių ministrams, nurodantį, kad Lietuva nepripažįsta Maskvos okupacijos, jai priešinasi ir nori išstoti iš Sovietų Sąjungos sudėties (3:203). Tuometinis Tauro apygardos vadas aviacijos kpt. L. Taunys turėjo parengti Vakarams memorandumą, pagrobdamas lėktuvą ir juo perskrisdamas sieną. Ylius ir kiti įgaliotiniai išvyko į kitus miestus, ieškodami tinkamų kandidatų į numatytų apygardų štabus. Bet 1945 m. spalio mėn. pabaigoje dauguma steigėjų buvo suimti. Su jų areštais baigėsi Lietuvai išlaisvinti komiteto veikla.

Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji taryba ir Lietuvai išlaisvinti komitetas kai kuriais atžvilgiais skyrėsi. LGP taryba, turėjusi vadovauti partizanams, buvo savotiškas Vienybės komiteto padalinys ir po jo įsteigta. LIKas, labiausiai rūpinęsis politiniais tikslais, buvo kovos organizacijos — Tauro apygardos — kūrimo išdava. Vienoje organizacijoje didesnį vaidmenį turėjo politiniai siekiai, kitoje — kariniai; viena turėjo teritorinę bazę, kita — ne; vienai vadovavo palyginti nežinomi žmonės, kitoje buvo susitelkę įtakingesni inteligentai. Bet svarbiausiu atžvilgiu ir LGP taryba, ir LIKas buvo kariniai-politiniai vienetai, panašūs vienas į kitą numatyta organizacine sandara, siekių apimtimi, net savotišku neprisitaikymu esamoms sąlygoms. Saugumas jas abi greitai išaiškino, ir niekas nemėgino jų atgaivinti.

Šių organizacijų sunaikinimu baigėsi vienas tarpsnis pasipriešinimo organizacijų raidoje. Iki 1946 m. pradžios antinacinių pasipriešinimo organizacijų poveikis dar buvo gana stiprus, jų pavyzdžiu sekė naujai steigiamos organizacijos, nepakankamai dėmesio skirdamos labai svarbiam skirtumui, būtent, kad vokiečių okupacijos metais buvo rengiamasi kovai, o pokario metais ji jau vyko. Asmenys be glaudesnių ryšių su kovos vienetais skirstė Lietuvą į apygardas, kurių ribos buvo nustatomos geografiniais pagrindais, mėginant neaplenkti nė vieno didesnio Lietuvos miesto, tačiau visai neatsižvelgiant į kovos organizacijų veikimo rajonus. LGP tarybos apygardų centrai buvo Vilnius, Kaunas, Šiauliai ir Panevėžys. LIKas prie šių keturių apygardų pridėjo dar dvi — Telšių ir ką tik jų pačių įsteigtą Tauro apygardą. Abiem atvejais numatytos apygardos neatitiko realios kovojančių organizacijų padėties. Pavyzdžiui, nors Šiaulių apylinkėse buvo nedaug partizanų, Šiauliams buvo skiriamas svarbus vaidmuo. Pagal LGP tarybos planą šiai apygardai turėjo vadovauti Semaška, nors Žemaičių legiono veikimo šerdis buvo šiaurinė ir vakarinė Žemaitija, tad Telšiai, kur gyveno Semaška, būtų buvusi tinkamesnė vieta apygardos centrui. LIKas numatė steigti apygardą Telšiuose, bet ketino dar jas steigti Panevėžyje ir Šiauliuose. Veikiant Telšių ir Panevėžio apygardoms, Šiaulių apygarda būtų buvusi nereikalinga.

Planai buvo per daug ambicingi. Sąlygos neleido sukurti visą šalį jungiančią organizaciją. Veiksmingi galėjo būti tik gerokai mažesni vienetai. Šių planų nerealistiškumą savotiškai rodo jų likimas, jų vadovus suėmus. Areštavus Ylių, Taunį ir Butkevičių, LIKas sužlugo. Bet Tauro apygarda, kurios vadovybei priklausė ir suimtieji, tęsė savo darbą, net sustiprėdama, nes ji atstovavo realioms jėgoms, atitiko objektyvius reikalavimus. Su Semaškos ir Noreikos suėmimu faktiškai baigėsi pastangos sukurti LGP Šiaulių apygardą, bet Žemaičių legionas išliko.

Valdžiai nebuvo sunku išaiškinti šitokio masto organizacijas, nes veiklos reikalavimai dažnai versdavo jos narius pažeidinėti konspiracijos taisykles. Didžioji vadovų dauguma, tarp jų Noreika, Keliuotis, Ylius, legaliai gyveno. Organizaciniai planai reikalavo, kad patys vadovybės nariai ar įgaliotiniai daug keliautų, mėgintų susižinoti su ne visada gerai pažįstamais žmonėmis — ir tai daryti be patikimų ryšininkų.

1946 m. pradžioje pirmasis partizanų vienijimosi tarpsnis buvo užsibaigęs. Dauguma partizanų priklausė kuriai nors vienai iš vienuolikos partizanų apygardų, sukurtų įvairiose Lietuvos dalyse. Atskirų apygardų tarpusavio ryšiai dar buvo silpni, ir partizanu vadai jautė reikalą, kuo greičiau sukurti bendrą vadovybę. Šis partizanų siekis buvo pagrindinis centralizavimo veiksnys, bet konkretų vieningos vadovybės pavidalą didele dalimi lėmė du atsitiktinumai. 1946 m. pavasarį į pietų Lietuvą atvyko du antinacinės rezistencijos veikėjai, Jonas Deksnys ir Vytautas Staneika. Beveik tuo pačiu metu sovietinis agentas Markulis susisiekė su Suvalkijos partizanais, pas kuriuos laikėsi abu atvykėliai iš Vakarų. Deksnys ir Staneika įpiršo partizanams įsteigti du visam pogrindžiui vadovauti pretenduojančius vienetus. Bendrą demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS) ir Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK). Markulis, greitai susigaudydamas padėtyje, šias organizacijas išnaudojo savo ir saugumo reikalams. Jeigu partizanai nebūtų jautę bendros vadovybės reikalo, vargu ar jie būtų pritarę grandioziškiems Deksnio ir Staneikos pasiūlymams.³ Be nuolatinės Markulio paramos ir klastos, jo aiškinimų, kad jis atstovauja įvairioms pasyvios rezistencijos organizacijoms, partizanai gal būtu greitai pakeitę centralizavimo planus, didesnį vaidmenį suteikdami Vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų štabui (VGPŠ). BDPS sandara buvo ypač naudinga Markulio ir sovietinio saugumo planams infiltruoti partizanų vadovybę ir vienu smūgiu suimti kuo daugiau apygardos vadų. Markulis, kuris buvo pakviestas pasirašyti abiejų organizacijų steigiamuosius aktus, pasidarė pagrindinis pasyvios rezistencijos organizacijų atstovas BDPS ir jų vardu galėjo stebėti partizanų vienijimosi darbą, sužinoti jų tarpusavio ryšius, nesukeldamas jokio įtarimo (2:464-468).

Įvairiais savo pavidalais ši organizacija turėjo savotišką vaidmenį pasipriešinimo istorijoje. Svečių iš užsienio sukurta, kurį laiką sovietinio agento valdoma, ji vis dėlto teigiamai prisidėjo prie partizanų suvienijimo. Partizanų priimta kaip Vakarų norus įgyvendinanti organizacija, Vakaruose ji buvo pristatyta kaip autentiška partizanų valios reiškėją. Nei krašte, nei užsienyje ji neturėjo didesnio užnugario. Išeivijoje, jos sukelti, vyko politiniai kivirčai dėl vadinamojo „krašto primato”, o Lietuvoje, jau metams praėjus po Markulio išaiškinimo, net nedrįsta atsisakyti organizacijos pavadinimo, nenorint užrūstinti užsienio. BDPS įgijo tokią savotišką galią, kad net po Markulio išaiškinimo kurį laiką jis rašė atsišaukimus, spausdino leidinius BPDS Komiteto vardu, o iš saugumo pinklių išsivadavę partizanai ir jų legaliai gyvenantys rėmėjai veikė kaip BDPS Prezidiumas. Savotiškas ir pagrindinio BDPS steigėjo Jono Deksnio likimas, nes jis buvo priverstas išniekinti savo kūrinį. BDPS steigimo metu Deksnys norėjo, kad organizacija vadovautų kovai su bolševikais. Tačiau saugumo pagautas ir tapęs jo bendradarbiu, jis ,,atkūrė” BDPS, jo vardu į Vakarus siuntė įgaliotinius ir klaidingus pranešimus, svarbiausia, Lietuvoje viliojo žmones į KGB spąstus.

Savotiškos BDPS ir VLAKo steigimo aplinkybės. Abiejų steigimo aktai buvo suredaguoti Vakaruose su viltimi, kad organizacijų kūrimas tarnaus pasipriešinimui ir Lietuvai. Bet nutarimą steigti šias organizacijas nulėmė išeivijos politiniai ginčai, noras suvesti sąskaitas su VLIKu ir pakirsti jo pretenzijas užsienyje atstovauti šalies rezistencijai. Ir Deksnys, ir Staneika buvo susiginčiję su VLIKu ir atskirais jo vadovybės nariais. Vokiečių okupacijos metais Jonas Deksnys buvo aktyvus Laisvės kovotojų sąjungos narys, jos atstovas VLIKe, 1944 m. pavasarį nacių suimtas ir įkalintas. Bet Vokietijoje VLIKas Deksnio nepriėmė į savo narius, net po jo pirmosios kelionės į Lietuvą 1945 m. dėl to, kad jis buvo įtariamas kalėjime per daug išpasakojęs naciams. Vytautas Staneika buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, voldemarininkas, nacionalistų partijos narys. Jis irgi buvo priešiškai nusistatęs prieš VLlKą, tarp kurio narių pirmais pokario metais pagieža tautininkams ir jų rėmėjams buvo tokia didelė, kad net socialdemokratų vadovas Stepas Kairys reikalavo jų atstovo neįleisti į VLIKą.

Atvykę į Lietuvą 1946 m., Deksnys ir Staneika tuojau susižinojo su Tauro apygardos partizanais, pranešdami turį nurodymų perorganizuoti Lietuvos pogrindį, kad jis geriau atitiktų Vakarų norus. Partizanų vadai tuos pasiūlymus priėmė, nusilenkdami tariamai Vakarų valiai. Savo ruožtu Deksnys ir Staneika su šiokiu tokiu pagrindu tikėjosi, kad užsienyje veikiančios organizacijos turės jų planams paklusti, jei jie kalbės kovojančios tautos vardu, įkūnytu BDPS ir VLAKo organizacijomis. 1946 m. birželio 6 d. buvo pasirašytas BDPS steigimo aktas, kuriame pažymėta, kad BDPS yra politinis ir kovos sąjūdis, ,,kovojančios lietuvių valios reiškėjas”, kuris ,,tiki ir ryžtasi tęsti pradėtą atskirų asmenų, grupių ir organizacijų kovą, sujungtomis gerai organizuotomis jėgomis tęsti iki galutinės pergalės ir laimėjimo”.

Po kelių dienų, birželio 10 d., buvo įsteigtas VLAKas, kuris pasiskelbė vadovausiąs kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Paskelbtame pareiškime pažymėta, kad VLAKas bus aukščiausias tautos politinis organas, kad bus įsteigta Užsienio delegatūra Lietuvai atstovauti užsienyje.

VLAKas neturėjo jokio vaidmens nei užsienyje, nei krašte. Keliems mėnesiams praėjus po jo įsteigimo, Staneika sugrįžo į Vakarus ir mėgino jį įteisinti užsienyje. Bet jo pastangos nepasisekė. Dalis politikos veikėjų, numatytų į VLAKo užsienio delegatūrą, siūlomų įgaliojimų nepriėmė. 1947 m. sausio mėn. įvykusiame pasitarime visi numatyti delegatūros nariai pritarė krašto primatui laisvės kovoje, tai yra, kad krašte esančios jėgos turi vadovauti išsivadavimo kovai. Tačiau kai kurie iš jų suabejojo, ar VLAKas iš tiesų yra tautos valios reiškėjas. Po šios nesėkmės VLAKo įsteigimo reikalas užsienyje sužlugo, nors jo vaidmenį bandė perimti BDPS užsienio delegatūra, kurios kai kuriems nariams pirmiausia rūpėjo išeivijos politiniai ginčai. Kai 1948 m. Deksnys pasirašė vadinamųjų Baden-Badeno pasitarimų nutarimus, įteisinančius VLlKo vaidmenį, atstovaujant rezistencijai užsienyje, BDPS užsienio delegatūra iš savo narių formaliai pašalino Deksnį, net nejausdama jog ypatingas krašto primato pabrėžimas yra nesuderinamas su pašalinimu asmens, kuris turėjo glaudesnius ryšius su šalimi negu bet kuris kitas BDPS narys užsienyje.

Partizanai laikė VLAKą visai nereikalingu balastu, kurio ketinimas sujungti rezistencijos jėgas didele dalimi pagal senų politinių partijų principą buvo visai neįmanomas. Krašte rezistencijos vadovybė kūrėsi stichiškai darbo principu, nekreipdama jokio dėmesio į narių politinius įsitikinimus. Tad dirbo ir tapo tokių organų nariu, kas pirmas drįso aukotis tautos reikalui.

BDPS likimas buvo gerokai sudėtingesnis. Steigiamąjį aktą pasirašė penki asmenys: Deksnys, Staneika, Markulis, partizanai Juozas Lukša ir Algis Varkala. Siekiant sukurti rimtesnės organizacijos vaizdą, Deksnys pasirašė Laisvės kovotojų vardu, Staneika — Atžalyno, Markulis — Lietuvos laisvės armijos, Lukša — Lietuvių fronto, o Varkala — partizanų. Iš tiesų šiuo metu tik partizanai suteikė BDPS rinitą pagrindą, nes Atžalynas, Laisvės kovotojų sąjūdis ir Lietuvių frontas jau nebeveikė, o Markulis neatstovavo Lietuvos laisvės armijai (60:341-342).

Deksniui ir Staneikai sugrįžus į Vakarus, vien Markulis uoliai rūpinosi BDPS reikalais ir veikė jos vardu. Saugumo padedamas, jis partizanams padarė nemaža paslaugų, aiškindamas, jog jo galia plaukia iš plataus pasyvios rezistencijos tinklo. Partizanai buvo dėkingi už šias paslaugas, bet laikydamiesi konspiracijos, Markulio neklausinėjo apie BDPS sudėtį. Buvo dar dvi priežastys dėl nesidomėjimo BDPS veikla. Tuo metu partizanų vadai buvo labai užsiėmę VGPŠ stiprinimu bei glaudesnių tarpusavio ryšių užmezgimu. Be to, dalis jų nemanė, kad organizacija su BDPS struktūra tiko esančioms sąlygoms. Vykstant pasitarimams prieš BDPS steigimą, dauguma partizanų buvo griežtai nusistatę prieš politinių partijų priėmimą į vyriausiąjį rezistencijos organą. Jie aiškino, kad (a) politinės partijos jau mirusios, (b) jų gretose yra nepatikimų žmonių, kurie galėtų smarkiai pakenkti rezistencijai, (c) įtraukus politines partijas į pasipriešinimą, dar nesuimti jų buvę vadai galėtų nukentėti, (d) partizanams, o ne politinių partijų veikėjams, priklausė teisė rengti planus Lietuvos atstatymui.⁴

Padėtis pasikeitė, išaiškinus Markulį. Sovietų agentas neatsisakė savo veiklos, veikiau mėgino ją išplėsti. BDPS Vyriausio komiteto vardu jis išleido Direktyvinį biuletenį, datuotą 1947 m. kovo 16 d. ir raginantį žmones pereiti į pasyvią rezistenciją, ir išspausdino laikraštį Kova su iškalbingu vedamuoju (dažnai cituojamu išeivijoj), pavadintu Lithuania Militans. Nežinia, ar šie leidiniai buvo bent kiek platinami Lietuvoje, bet Markulis juos tuojau pasiuntė Deksniui į Vakarus, aiškindamas, jog partizanuose įvyko skilimas, savotiškas perversmas pietų Lietuvos partizanuose, kad jis apšmeižtas kaip išdavikas, nes siūlęs pereiti į pasyvią rezistenciją.⁵

Partizanų vadai irgi neskubėjo palaidoti BDPS, nes nežinojo organizacijos vaidmens užsienyje, nenorėjo be reikalo susiginčyti su užsienio organizacijomis. Todėl partizanų vadų suvažiavime, įvykusiame 1947 m. sausio 10 d., nutarta pakeisti BDPS komitetą į BDPS prezidiumą. Dalis prezidiumo narių jau nuo 1945 m. pabaigos dalyvavo pasipriešinime. Prezidiumą sudarė poetas Antanas Miškinis, atstovavęs LLA, ,,Taučius”, kapitonas Edmundas Akelis (žuvo Kolymoje), kunigas Juozas Stankūnas, ir prezidiumo pirmininkas inžinierius Vincas Seliokas-,,Gintautas” iškalėjęs 25 m. ir net dabar neturintis teisės apsigyventi Lietuvoje. Prezidiumas pradėjo veikti be skambių deklaracijų ar atsišaukimų, be visokių grupių atstovavimo, be lenktyniavimo ar varžybų dėl valdžios. Prezidiumo nariai ėmėsi pareigų, nes jautė negalį apleisti reikalingo darbo. Vieno nario žodžiais, jie ryžosi „kovoti prieš bereikalingas kraujo aukas, išsilaikyti iki Taikos konferencijos ir tas aukas įprasminti . ."

Palaikydamas gerus santykius su partizanų vadovybe, BDPS pritarė nutarimui atnaujinti ryšius su Vakarais ir po pirmosios Lukšos kelionės į Vakarus 1947 m, pavasarį jie iš anksto rengėsi kitam žygiui. Prezidiumas parūpino, kad Lukša į Vakarus nuvežtų katalikų laišką popiežiui Pijui XII, atsišaukimą į pasaulio laisvo žmogaus sąžinę ir kitą medžiagą. Prezidiumo nariai dirbo be didesnių iliuzijų, nujausdami, kad anksčiau ar vėliau jie sulauks savo pirmtakų likimo — suėmimo. ,,Gintautas” net buvo leidęs, esant svarbiam reikalui, jo vardu parašyti iš anksto aptarus raštus ar įpareigojimus, net jei jis būtų suimtas. Prezidiumo narių nujautimas nebuvo be pagrindo. 1947 m. rugsėjo mėn. pabaigoje Seliokas ir kiti prezidiumo nariai buvo suimti. Bet BDPS prezidiumas nenutraukė savo veiklos. Nauju pirmininku buvo išrinktas ateitininkas inžinierius Jonas Boruta, rašytojo Kazio Borutos brolis. Bet ir jis po trijų ar keturių mėnesių buvo suimtas.

Aplamai mažai kas žinoma apie BDPS prezidiumo veiklą, ypač nuo 1948 m. pradžios iki 1949 m. vasario mėnesio partizanų vadų suvažiavimo, kuriame nutarta atsisakyti BDPS vardo, jį pakeisti Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžiu (LLKS). Atrodo, kad šiame laikotarpyje nuo partizanų nepriklausomas BDPS veikimas tolydžio silpnėjo. Šalyje nebuvo atskirų BDPS vienetų tinklo. Po Selioko ir Borutos suėmimo didėjo partizanų įsitikinimas, kad didesniuose miestuose legaliai gyvenantys pasipriešinimo nariai neišvengiamai bus suimti, o su kiekvienu areštu kilo pavojus, kad suimtasis neišlaikys kankinimų ir saugumui išduos paslapčių. Kovos dalinių ryšiams su miestu mažėjant, partizanai perėmė vis didesnį vaidmenį BDPS prezidiume. Atrodo, kad po Borutos vadovavimą perėmė Tauro apygardos vadas A. Baltūsis. Vyriausias partizanu vadas kpt. Žemaitis buvo paskutinysis BDPS prezidiumo pirmininkas, prezidiumo nariais buvo Prisikėlimo apygardos vadas Bartkus ir partizanų vadų suvažiavime dalyvavęs Šibaila.

Bet BDPS vardas dar nebuvo galutinai palaidotas. 1949 m. naktį iš gegužės 2 į 3 d. Lietuvos pakrantėje buvo išlaipinti šeši žmonės, tarp jų trys lietuviai — Valdemaras Briedis-,.Teofilis”, Jonas Deksnys ir Kazimieras Pyplys-„Audronis”. Pyplys greitai susisiekė su partizanais, padarė pranešimą jų vadovybei, sugrįžo į Tauro apygardą, bet netrukus buvo nukautas. Deksnys atsiskyrė nuo „Audronio” ir neužmezgė ryšių su partizanais. Po kiek laiko buvo saugumo suimtas ir pradėjo su juo bendradarbiauti. Būta ginčų dėl konkrečios datos, kada Deksnys pakliuvo į sovietų rankas. Vieni, remdamiesi iš Deksnio ir ,,Teofilio” gautais radijo pranešimais, mano, kad Deksnys buvo saugumo rankose birželio pabaigoje, tai yra nepraėjus dviem mėnesiams po jo sugrįžimo į Lietuvą. Kiti nepritaria šiam aiškinimui, jo suėmimą atidėdami vėlesniam laikui. Pažymėtina, kad 1949 m. šifruotame laiške Pyplys klausė Lukšą, ar jis nežino, kur Deksnys. Kaip bebūtų, 1949 m. pabaigoje Deksnys jau nebebuvo laisvas žmogus.

Matyti, kad Deksnys turėjo du pagrindinius uždavinius: (1) Įvairių organizacijų vardu siųsti į Vakarus dezinformaciją apie padėtį krašte, kurstant jau įsiliepsnojusius išeivijos politinius ginčus ir tuo būdu siekiant Išeivijos organizacijas sukompromituoti Vakarų žvalgybų akyse, ir (2) į savo steigiamas „pasyvios rezistencijos” organizacijas suvilioti žmones ir Juos vėliau išduoti.

Deksnys greitai „atkūrė” BDPS prezidiumą ir įsteigė dar vieną naują pasyvios rezistencijos organizaciją, kuri pasivadino Vyriausiąja kovojančios lietuvių tautos vadovybe (V'KLTV). Abi organizacijos užmezgė ryšius su senais Deksnio idėjiniais draugais buvusioje BDPS Užsienio delegatūroje, kuri buvo persiorganizavusi į Lietuvos rezistencijos tarnybą užsienyje (LRT) prie Lietuvos rezistencinės santarvės (LRS). 1950 m. rudenį į Vakarus deksninis BDSP prezidiumas pasiuntė savo įgaliotinį Kęstutį, kuris susitiko su LRT nariais, jiems perdavė mandatus kraštui atstovauti ir sugrįžo į Lietuvą. Maždaug tuo pačiu metu į Vakarus pranešimus pradėjo siuntinėti VKLTV, kurios užsienio skyriaus vadovas buvo pats Deksnys, pasirašinėjęs Tarvydo-Alksnio vardu.

Sovietinis saugumas veikė apdairiai. Jis nutarė operuoti BDPS prezidiumo vardu, nes tai buvo žinoma organizacija, kuri galėjo įtikinamiau vaizduoti vadovaujanti pogrindžio centrą. BDPS jau buvo vieną kartą skilęs, kai partizanai ir prezidiumas atsiribojo nuo Markulio. Istorija gali pasikartoti, tad savo pranešimuose į Vakarus saugumo statytiniai pradėjo aiškinti, kad 1949 m, partizanų (LLKS) suvažiavime kpt. Žemaitis apšmeižė pasyviosios rezistencijos atstovus, nuvertino jų vaidmenį, pareiškė, kad ,,kas ne kovoja miške, tas yra priešas". Esą po Lukšos sugrįžimo ir jo išprovokuotų teroristinių veiksmų partizanai smarkiai nukentėjo, ir jų ryšiai su BDPS visai nutrūko, tačiau BDPS toliau dirbo tautos naudai. Nenorėdamas rizikuoti savo organizacijos sukompromitavimu. saugumas iš pradžių slėpė Deksnio vaidmenį. Nors Deksnys susirašinėjo su savo draugais bent nuo 1950 m. pradžios, jis neprasitarė apie savo santykius su BDPS prezidiumu iki Kęstučio sugrįžimo į Lietuvą pačioje 1950 m. pabaigoje.⁷ Paaiškėjus, kad LRT visai tiki BDPS prezidiumo autentiškumu, Deksnys pradėjo atvirai rašyti BDPS vardu.

Saugumo taktika VKLTV atžvilgiu buvo skirtinga, Deksnys savo vaidmens šioje organizacijoje Vakaruose neslėpė. Apie jos, kaip ir daugelio kitų organizacijų, raidą yra labai maža duomenų. Vis dėlto šis tas žinoma. Apie 1950 m, Lietuvoje buvo patriotų, kurie rūpinosi tautos ateitimi, jautė reikalą ką nors daryti, bet neturėjo glaudesnių ryšių su partizanais.⁸ Atrodo, kad Deksnys užmezgė ryšius su šiomis grupėmis, jas subūrė į VKLTV, pradėjo jos vardu veikti bei siuntinėti pranešimus į Vakarus. Kai 1952-1953 m. partizanų pasipriešinimas ėjo į galą, o naujasis BDPS prezidiumas jau buvo tvirtai įsipilietinęs kai kuriuose išeivijos sluoksniuose, saugumui VKLTV nebebuvo reikalinga.

Partizanų kovoms baigiant išblėsti, buvo pajusta tuštuma. Tie, kurie nekovojo partizanuose, nežinojo nė apie LLKS ir jo vadovybės išsilaikymą. Apie Deksnį tebuvo žinoma, kad jis atvykęs iš Vakarų, Jo išdavystės auka tapo 1952 m, susidariusi grupė, kuriai priklausė plk. Juozas Jankauskas, buvęs Lietuvių fronto karinės organizacijos Kęstutis vienas vadų.⁹

Šią grupę šalia plk, Jankausko sudarė keturi jaunėlesnio amžiaus vyrai, susitelkę rūpintis tautai politiniu gairių nustatymu. Su Deksniu vienas iš jų buvo susitikęs porą kartų. Deksnys jo neinformavo apie savo organizacijas, bet iš jo norėjo gauti raštu išdėstytus organizacijos tikslus bei siekius. Toks Deksnio reikalavimas sukėlė įtarimą, ir daugiau su juo nesikalbėta. Bet pakako poros susitikimų su Deksniu, kad būtų jo išduoti. 1952 m. pabaigoje ir 1953 m. pradžioje visi penki grupės nariai buvo suimti. Nors veikla buvo tik planuojama, jų bylai saugumas skyrė didelę reikšmę: liudininkais iš Sibiro buvo Lietuvon pervežti abu buvę BDPS pirmininkai ir P. Šilas. Trys iš jų, plk. Jankauskas, skautas mokytojas ir ateitininkas ekonomistas buvo nuteisti po 25 metus lagerio, iš kitų vienam skirta 10 metų, kitam 5 metų bausmė. Tardymas buvo išskirtinai žiaurus.

Gana dažnuose pranešimuose saugumo valdomas BDPS prezidiumas ir VKLTV aiškino maždaug tą patį: ginkluotas pasipriešinimas pražūtingas, partizanai nesukalbami ir praradę gyventojų paramą, pasyvios rezistencijos organizacijos sutelkusios geriausius tautos narius ir jiems protingai vadovauja. Daug dėmesio BDPS pranešimuose buvo skirta Lukšos juodinimui — jis buvo kaltinamas išprovokavęs naują teroro bangą, nereikalingų aukų sukėlimu, iškreiptu išeivijos organizacijų vaizdavimu. Pasisakyta ir dėl išeivijos politinių ginčų. Nei BDPS, nei VKLTV nesikuklino, save apibūdindami. 1952 m. balandžio mėnesį BDPS prezidiumas didžiavosi sutelkęs ,.senosios armijos aukštų laipsnių karininkų, dvasiškių, buvusių ir išsilaikusių aukštų visuomenės veikėjų”, buvusių partizanų. BDPS grupės ,,veikia prie aukštųjų mokyklų studentijos”, o miestuose grupės „pasiskirsčiusios pagal vienos rūšies profesijos žmones, pavyzdžiui — mokytojų, gydytojų ir inžinierių.” 1952 m. balandžio 23 d. pranešime VKLTV teigė, kad ,,užsitikrinome Katalikų Bažnyčios Vadovybės paramą, dabartiniu metu svarstomas klausimas dėl nuolatinio Bažnyčios vadovybės atstovo paskyrimo prie mūsų vadovybės”. Nėra ko nė minėti, kad 1952 m. po aštuonerių Stalino teroro metų tauta buvo prislėgta, demoralizuota, išsekusi. Dauguma žmonių rūpinosi kaip nors išvengti arešto, bet nestojo į kokias nors slaptas organizacijas. O atsargusis vyskupas K. Paltarokas jokiu būdu nebūtų įsivėlęs į šitokį veikimą. Kvietimas paskirti nuolatinį atstovą būtų buvęs laikomas negudria provokacija.

1. Iš Lietuvos .atsiųstoje trumpoje mokslininko Liudo Dambrausko biografijoje pažymėta, kad jis buvo suimtas už veiklą LITe 1945 m. balandžio 7 d. Kadangi organizacijos spaustuvė buvo jo bute, manytina, kad jo areštu baigėsi „Aušros” spausdinimas.

2. Viešai nepaskelbtame pranešime ,,Lietuvių pasipriešinimo raida antros bolševikinės okupacijos metais” yra duomenų apie LITo ir Vienybės komiteto veikimą. Pranešimas buvo parengtas 1947 m. ar 1948 m., remiantis Deksnio ir Staneikos iš Lietuvos atvežtomis žiniomis.

3. Markulio veiklą nuodugniai aptaria J. Lukša savo straipsnyje ,,MGB pinklės Lietuvos rezistencijoje” (2:462-509).

6. BDPS prezidiumo pirmininko 1952 m. balandžio mėn. pranešimas. Kaip minėta, šį pranešimą iš tiesų parengė saugumas.

7. Tai matyti iš prof. St. Žymanto pranešimo BDPS prezidiumui, išspausdinto Lietuvoje išleistoje J. Jakaičio knygoje Išdavystės keliu (71:222). Savo Versmėse ir verpetuose su Deksniu ryšius palaikęs Bronys Raila tvirtina (p. 124), kad ,.Lietuvos BDPS Prezidiumas , . . per J. Deksnį užsienin atsiųstam 1951 m. birželio 20 d. pranešime prašo . .

8. Šiuo reikalu užuominų yra VKLTV užsienio sektoriaus vadovo pranešime Lietuvos rezistencijos tarnybai užsienyje 1952 m. balandžio 23 d.

9. Jakaičio knygoje perspausdintas šifras, nurodantis, kad plk. Jankauskas vartojo ,,Buko” slapyvardį (71:208), o „Bukas” buvo vienas VKLTV vadų. Tačiau nėra aišku, ar Jankauskas priklausė VKLTV ar Deksnys tik Vakarams skelbė, kad Jankauskas yra VKLTV vadovybėje, siekdamas padidinti organizacijos autoritetą.

Pokario metais greito karo viltis buvo labai gaji tarp partizanų ir turėjo esminį, o ne atsitiktinį vaidmenį jų galvojime bei apsisprendime ginklu priešintis komunizmui. Be naujo karo ar kokio nors ultimatyvaus Vakarų reikalavimo, kad komunistai paliktų Lietuvą ir kitas okupuotas šalis, nebuvo jokios galimybės atgauti nepriklausomybės. Nė vienas blaiviai galvojantis lietuvis negalėjo manyti, kad vien savo jėgomis tauta galės priversti Sovietų Sąjungą pasitraukti iš Lietuvos. Bet Vakarų pagalba būtų padėtį radikaliai pakeitusi. Be to. Vakarų intervencijos viltis partizanui ir kitiems pasipriešinimo dalyviams nebuvo vien nepriklausomybės atkūrimo laidas. Be numatomos Vakarų pagalbos eiti partizanauti reiškė neišvengiamą mirtį. Jei po metų ar dviejų pavyktų komunistus išvaryti, tai partizanavimas nebūtų buvęs beprasmiškas: savo gyvybės auka žuvusieji būtų prisidėję prie šalies išvadavimo, o likusieji gyvi būtų galėję sugrįžti į šeimas ir taikų tėvynės atkūrimo darbą. Noras gyventi iš dalies paaiškina, kodėl partizanuose Vakarų pagalbos viltis buvo tokia gaji: ji žadėjo ne tik tautai laisvę, bet ir partizanui gyvybę.

Vakarų intervencijos viltis buvo pastovi, bet šios vilties pagrindas su laiku keitėsi. Galima įžvelgti tris tarpsnius. Pačiais pirmaisiais pokario metais — iki 1946 m. vidurio partizanai mažiau ar daugiau kartojo tai, ką rašė pogrindžio spauda vokiečių okupacijos metais, būtent, kad turi kilti konfliktas, nes Vakarų demokratijų ir Sovietų Sąjungos interesai nesuderinami. Vieni manė, kad kils karas, kiti aiškino, jog Vakarai be ginkluoto konflikto privers Maskvą pasitraukti. Bet kone visi buvo įsitikinę, kad komunistų okupacija ilgai nesitęs. Ši viltis turėjo apriorinį pobūdį, nes šiuo metu Amerikos ir Sovietų Sąjungos santykiai buvo palyginti geri. Nebuvo didesnių įtampų. Net garsioji buvusio Anglijos ministro pirmininko W. Churchillio kalba 1946 m. kovo 5 d. apie geležinę uždangą Rytų Europoje buvo amerikiečių priimta šaltokai. Antrasis tarpsnis karo laukime — nuo 1946 m. vidurio iki 1950 m. pabaigos — atitiko padidėjusias tarptautines įtampas. Atidžiai stebėdami naujus poslinkius Amerikos ir Sovietų Sąjungos politikoje, pavyzdžiui, Trumano doktriną, Marshallio planą, Berlyno blokadą, NATO santarvės įkūrimą, Korėįos karą, partizanai sprendė, kad karas gali bet kada prasidėti. Vak.arų ir sovietinės spaudos bei kitų masinės informacijos priemonių pranešimuose jie ieškojo artėjančio karo ženklų. Kokius ketverius metus partizanai laukė išvadavimą nešančio karo, save ir kitus įtikindami, kad jei ne pavasarį, tai tikrai rudenį ateis laisvės valanda, o jei ne rudenį, tai blogiausiu atveju pavasarį. Šiuo metu jų viltis grindė konkretūs įvykiai, kurie ir kitiems kėlė susirūpinimą. Trečiasis tarpsnis buvo nuo 1951 m. pradžios iki ginkluoto pasipriešinimo pabaigos. Tuo metu partizanai tebelaukė karo, bet ne dėl kurių nors aiškių nesutarimų tarp Rytų ir Vakarų, o dėl įsitikinimo, jog istorija ar Dievas Lietuvos neapleis, neleis taip žiauriai numalšinti lietuvių ir kitų rytų europiečių laisvės troškimo.

Vokiečių okupacijos metais pasipriešinimo organizacijos buvo įsitikinusios, jog ilgainiui Lietuva atgaus nepriklausomybę. Iš pradžių buvo manoma, kad nei Vokietija, nei Sovietų Sąjunga viena kitos nenugalės. Veikiau abiejų jėgos išseks, ir anglai bei amerikiečiai sutvarkys pasaulį pagal demokratinius principus. Pavyzdžiui, 1944 m. kovo 16 d. pogrindžio leidinys Nepriklausoma Lietuva teberašė: ,,Apskritai vokiečių karinis pajėgumas, ką neseniai pabrėžė ir Čerčilis, nėra palaužtas ir vokiečiai gali atlaikyti Rytų frontą. Jeigu jie traukiasi Rytų fronte, tai tik politiniais ir strateginiais sumetimais.” Vis dažnėjant vokiečiu kariuomenės nesėkmėms, daugiau lietuviu pradėjo galvoti, jog vokiečiai bus sumušti, bet jie tebetikėjo laisvės atgavimu. Esą Maskva negalės atlaikyti Amerikos spaudimo ir turės palikti užimtas šalis. Ši viltis nebuvo tokia iliuziška ir nepagrįsta, kaip dabar kartais atrodo. Amerika viešai tebeskelbė įgyvendinsianti Atlanto chartos pažadus sugrąžinti pavergtoms tautoms laisvę, o lietuviai nebuvo užmiršę, kad su Vakarų pagalba po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva atgavo nepriklausomybę po 120 metų Rusijos jungo. Tai kodėl dabar Vakarai neparemtu lietuviu laisvės troškimo, kai 22 nepriklausomybės metai parodė, jog tauta buvo pribrendusi laisvei ir nepriklausomybei? Be to, daugeliui net į galvą neatėjo, kad Vakarai, stoję ginti Lenkijos ir kitų tautų nepriklausomybės prieš Vokietijos agresiją, ramiai leis Maskvai įsiviešpatauti toje pačioje pasaulio dalyje. Šią galvoseną aiškiai išdėstė pogrindžio leidinys Laisvės kovotojas 1944 m. kovo 20 d.

O kad tiek JAV, tiek Anglija leistų tokias milžiniškas lėšas šiam karui vesti ir dėtų tokias aukas, kad leidus įsigalėti S. Sąjungai, kurios siekimai visiems puikiai žinomi ir suprantami — prileisti negalima, nes šiame kare JAV ir Anglija turi savo interesus ir leisti susovietinti Europą reikėtų faktiškai pralaimėti karą S. Sąjungai.

Tuo metu Lietuva nežinojo ir negalėjo žinoti, kad Anglija jau seniai pritarė Stalino reikalavimui, kad Pabaltijo šalys būtų pripažintos Sovietų Sąjungai. Dar 1941 m. gruodžio 16-17 d. Maskvoje Anglijos užsienio reikalų ministras Edenas iš esmės nusileido Maskvos norams (120:21-22). 1943 m. lapkričio mėn. Teherano pasitarime ir Amerika sutiko, jog Sovietų Sąjunga turi atgauti visas tas teritorijas, kurias valdė prieš Vokietijos užpuolimą (177:590-591).¹ Vėliau Amerikai kilo abejonių dėl šių nuolaidu tikslingumo, bet jau buvo per vėlu.

Pirmojo pasaulinio karo patirtis, tikėjimas Atlanto chartos pažadais ir įsitikinimas, jog Vakarai, realiai įvertinę pasekmes, neatiduos Rytų Europos Maskvai buvo racionalūs veiksniai, skatinę intervencijos viltį. Tačiau nemažesnį vaidmenį turėjo beveik desperatiškas noras išvengti naujos bolševikų okupacijos. Naujos okupacijos baimė buvo tokia stipri ir gaivališka, kad ji kartais užgoždavo racionalius apskaičiavimus, vertė nusisukti nuo tikrovės ir duoti valią nepagrįstoms svajonėms. 1944 m. gruodžio mėnesį, kai Vokietijos karinė galia jau buvo palaužta ir Rytuose, ir Vakaruose, atsakingas LLA veikėjas kpt. P. Gužaitis įtikinėjo kpt. J. Žemaitį, jog vokiečiai Lietuvon sugrįš po dviejų savaičių (9:207).

Partizanai pasisavino antinacinio pasipriešinimo organizacijos politinių įvykių raidos analizę be didesnių pakeitimų. Jie taip pat tikėjo ir dėl tų pačių priežasčių, kad komunistai bus priversti iš Lietuvos pasitraukti. Laukdami greito išvadavimo, jie drąsiai ėjo į miškus. Ginkluota kova turėjo Vakarams akivaizdžiai parodyti tautos pasiaukojimą nepriklausomybės reikalui ir bekompromisinį pasipriešinimą komunistų okupacijai. Tikėtasi, kad pasipriešinimas pagerins Lietuvos padėtį būsimoje taikos konferencijoje, pavers melu komunistu tvirtinimus apie tariamą gyventoju pritarimą sovietų valdžiai, nuplaus gėdą dėl nepasipriešinimo — 1940 m. birželio mėn. Šis įsitikinimas buvo toks stiprus, kad partizanai ir kiti kartais įžiūrėjo nebūtų dalykų. 1945 m. birželio mėn. Amerika ir Sovietų Sąjunga glaudžiai bendradarbiavo, sovietinės kariuomenės daliniai buvo perkeliami į Rytus kovai su Japonija, o amerikiečiai jau galvojo apie savo karių atitraukimą iš Europos ir nusiginklavimą. Bet tomis dienomis partizanai jau bandė įžvelgti būsimo konflikto pradžią. Antai Suvalkijos partizanų laikraštis Kovos keliu 1945 m. birželio 5 d. paskelbė vedamąjį „Lietuva pasaulio laisvės kovų avangarde”. Tenai rašoma:

Geležinis lankas prieš Sovietų Sąjungą vis siaurėja . . . JAV ir Anglija mobilizuoja viso pasaulio materialines ir dvasines pajėgas sutriuškinti fizinę ir psichologinę žmonijos gėdą — pasaulinį komunizmą . . . Skubiu tempu konsoliduojamos jėgos ne tik bolševizmo sutriuškinimui, bet ir naujos pasaulio taikos ir sistemos sukūrimui, pagrįstos teisingumu ir žmoniškumu . . . Lietuvių tauta savo antgamtiškoje kovoje nėra viena.

Tuo metu ne tik partizanai tikėjosi greitu Vakarų įsikišimu. Nemaža kitų lietuvių visai neabejojo, jog komunistai netrukus bus išvaryti. Pvz., 1945 m. balandžio mėn. vyskupai V. Borisevičius ir P. Ramanauskas buvo įsitikinę, jog iki rudens komunistų valdžia bus pakeista. Pasak vieno kunigo pareiškimo, nesusitarta tik dėl laiko. Borisevičius vylėsi, jog rusai bus išvaryti per kelias savaites. Ramanauskas, esą, buvo santūresnis, sovietų valdžios pakeitimą atidėjo iki rudens (3:134). Tačiau pabrėžtina, jog tuo metu Vakarų intervencija nebuvo visada sutapatinama su karu. Vyskupas Borisevičius aiškino LLA vadui Adolfui Kubiliui turįs didelių vilčių, kad užimtų tautų reikalą išspręs San Francisco konferencija, kurioje buvo steigiama Jungtinių tautų organizacija (3:116). Taigi jis manė, kad Lietuva bus išlaisvinta taikiomis politinėmis priemonėmis.

Atrodo, kad 1946 m. pavasarį Vakarų intervencijos viltis pradėjo blėsti, nesant jokių konkretesnių Vašingtono ir Maskvos nesutarimo ženklų. Net kai kurie partizanų vadai suabejojo ginkluoto pasipriešinimo tikslingumu, nesant aiškios Vakarų paramos. Pasitarime su Žemaitijos apygardos vadu mjr. Semaška Vienybės komiteto pirmininkas Noreika pakartojo viltį, kad karas veikiai prasidės. Tačiau jam neįsiliepsnojus, partizanai turėtų pergalvoti savo veikimo taktiką, gal net nutraukti ginkluotą kovą (8:131).

1946 m. Vakarų ir Sovietų Sąjungos santykiai smarkiai pablogėjo. Maskvos didėjančios pastangos įsiviešpatauti visoje Rytų Europoje, Kremliaus reikalavimas, kad Turkija panaikintų 1936 m. Montreux susitarimą dėl Juodosios jūros sąsiaurių režimo ir leistų jai kartu su Turkija pastatyti karinių įrengimų sąsiaurio pakrantėse, bei kiti veiksniai paaštrino tarptautinę padėtį. Radikaliai keitėsi ir Amerikos valdančiųjų sluoksnių nusistatymas dėl Sovietų Sąjungos. George Kennan parašyta vadinamoji ,,ilgoji telegrama”, pasiųsta 1946 m. kovo 22 d., daugumą įtikino, kad Sovietų Sąjunga neatsisakys savo ekspansionistinių kėslų, visomis jėgomis mėgins kurstyti neramumus Vakarų šalyse ir nuversti jų vyriausybes. Nuolaidos komunistams nesušvelnintų jų agresyvios užsienio politikos, — rašė Kennan, — tad Amerika turi apie save sutelkti Vakarų Europos šalis ir tvirtai laikytis (120:52-55). Savotiškas kulminacijos taškas buvo prezidento Trumano kalba Amerikos kongrese 1947 m. kovo 12 d., kai buvo paskelbta vadinamoji Trumano doktrina. Pažadėdamas remti Graikiją ir Turkiją, Amerikos prezidentas pareiškė, kad kiekviena pasaulio tauta turi rinktis tarp dviejų santvarkų, o Amerika turi ryžtis remti laisvas tautas, kovojančias prieš mėginimus jas pavergti.

Tuo pačiu metu Sovietų Sąjungos propaganda irgi aštrėjo. Maskva suskirstė pasaulį į dvi priešingas stovyklas, skelbė neišvengiamą komunizmo pergalę, vis dažniau kaltino Vakarus naujo karo rengimu. 1947 m. rugsėjo 22 d. Politbiuro narys ir pagrindinis Stalino pavaduotojas A. Ždanovas Kominformo suvažiavime Lenkijoje pareiškė, kad svarbiausia imperializmo jėga JAV jau rengiasi naujam karui, siekia pavergti visą Europą. Ždanovas ragino visas komunistų partijas Vakarų Europoje nutraukti ryšius su socialdemokratais, sutelkti visas demokratines jėgas, kurios Maskvos vadovaujamos, priešinsis imperializmo kėslams (120:72-73). Netrukus prasidėjo Berlyno blokada, dar vėliau — Korėjos karas. Abiejų pusių retorika darėsi vis kovingesnė, o partizanai, klausydamiesi užsienio ir Maskvos radijo pranešimų apie didėjančias įtampas, nuoširdžiai įsitikino, kad jų taip laukiamas karas greitai įsižiebs. Pabrėžtina, kad šiuo atžvilgiu Maskvos propaganda ir amžinos kalbos apie dvi nesutaikomas visuomenines santvarkas turėjo nemažesni vaidmenį karo vilčių kurstyme negu Vakarų radijų pranešimai.

Iš partizanų spaudos matyti, kaip uoliai jie stebėjo užsienio įvykius ir skubėjo gyventojams pranešti džiuginančias žinias. Po Trumano doktrinos paskelbimo itin sustiprėjo partizanų įsitikinimas, kad karas tuoj prasidės. Daugelis Lietuvos partizanų apygardų laikraščių tuojau skelbė artėjantį karą. Dvi dienos po Trumano kalbos partizanų į grupės štabo organas Laisvės rytas rašė:

Savo kalboje Trumenas pareiškė, kad JAV neves izoliacijos politikos ir imsis pagaliau veikimo, kad būtų pasaulyje įgyvendinta taika . . . Trumenas pažadėjo paramą tautoms, kovojančioms dėl savo laisvės . . . visa spauda sveikina šią kalbą, nes ji suteikia visoms tautoms, kovojančioms dėl laisvės, viltį būti išlaisvintoms. Komunistinė spauda gana smarkiai puola Trumeną . . . bei kartu parodo ir savo baimę, nes mato artėjantį komunizmo galą.

Kiti didesni partizanų vienetai irgi ypatingą reikšmę suteikė J.A.V. prezidento kalbai. Antai Aukštaitijoje veikusios Vytauto apygardos organas Aukštaičių kova mėnesį po prezidento kalbos rašė: ,.Daugelis užsienio laikraščių nurodė, kad Trumeno kalba yra iššūkis Tarybų Sąjungai ir gali privesti prie ginkluoto konflikto”. Paminėjęs didėjantį pasipriešinimą komunizmui įvairiose šalyse, laikraštis tvirtino: ,,Visi šie faktai rodo, kad Vakarų demokratijos pradėjo atvirą kovą prieš komunizmą. Reikia tikėtis, kad ateis eilė ir komunizmo židiniui — Tarybų Sąjungai”. Savaitę po prezidento kalbos Jungtinės Kęstučio apygardos organas Laisvės varpas pažymėjo, kad dabar galima laukti „visokių netikėtumų”, kad ,,didingai nesulaikomai aušta gausiomis kraujo aukomis aplaistytas laisvės rytas, nešdamas neapsakomą džiaugsmą.”

Karas tuojau neįsiliepsnojo, bet partizanų viltis nesudužo. 1947 m. spalio 15 d. Laisvės varpas pripažino, kad ,,išsivadavimo valanda užsitęsė ir daugeliui sukėlė ir tesukelia neramių minčių.” Bet vis dėlto tik bolševikų agentai ir silpnabūdžiai pradeda manyti, kad karo greitai nebus, nes ,,visi faktai rodo, jog ginkluotas konfliktas yra artimos ateities, o ne kelerių metų reikalas”.

Po kelerių metų partizanai dar nebuvo atsisakę karo vilties. 1949 m. ir ypač 1950 m., kai kilo konfliktas Korėjoje, o prieš tai siautėjo pilietinis karas Kinijoje, partizanų spauda pranešdavo greitą laisvės atgavimą. Pasak sovietinių autorių, 1949 m. rugsėjo 27 d. vienas partizanų laikraštis teigė, kad ..konfliktas neišvengiamas ir kas visiškai nebeslepiama net priešininkų stovyklose 1950 m sausio 10 d. kitas paminėjo, jog karas jau kurį laiką naikina Azijos miestus ir „netolimoje ateityje karas turi prasidėti ir Vakaruose.” (100:No.20,22). Šiomis viltimis skatinami jaunuoliai dar išeidavo į partizanus.

Apie 1950 m. pabaigą partizanų požiūris į ateitį pradėjo keistis. Siautėjo karas Korėjoje, bet nebuvo jokių ženklų, kad Amerika ketina imtis konkrečių priemonių Rytų Europai išvaduoti. Pačių partizanų jėgos seko. Jie mažiau bandė numatyti ateities įvykius, gal dėl to, kad tiek kartų klaidingai įžiūrėjo konflikto pradžią. Nors jie nebemėgino nustatinėti, kada karas kils ir dėl kokių priežasčių, jie vis dar tikėjo, kad karas kils, nes nenorėjo ar negalėjo prileisti, jog Lietuva iš tiesų bus palikta savo likimui ir turės toliau nešti okupacijos pančius, o jų pačių pasiaukojimas bei žuvusiųjų draugų gyvybės auka lyg ir liks be pasekmių.

Konkrečių įvykių nagrinėjimą pakeitė pasitikėjimas istorijos teisingumu, istoriniu laisvės pergalės būtinumu. Viename paskutinių laisvės kovotojų leidinių. Pietų Lietuvos srities organe Partizanas, išleistame 1951 m. liepos 20 d., šis tikėjimas tautos prisikėlimu ir laisvės reikalo teisingumu itin iškalbingai išreikštas:

Mūsų šalį prislėgė didžiulė nelaimė. Štai jau vienuolikti metai, o ji dar nesibaigia. Nenuostabu, kad daugeliui nebeužtenka kantrybės kęsti okupanto jungo. Atsiranda tautiečių, kurie, dešimtį metų išvargę, persimeta į priešo pusę, manydami, kad tuo būdu užbaigsią savo vargus. O iš tikrųjų jie vien apgauna save: iš pavergto, bet nepalenkto žmogaus pavirsdami klusniais okupanto tarnais, svarbiausio dalyko — laisvės vis tiek neatgauna.

Ragindamas tautiečius nepamesti kantrybės, toliau laukti išsivadavimo, nepasiduoti okupantų kėslams. Pietų Lietuvos partizanų laikraštis nedvejodamas reiškė savo tikėjimą šviesesne Lietuvos ateitimi.

Jei toji žilos senovės graikė Penelopė, laukdama savo vyro, buvo taip tvirtai įsitikinusi, kad jis grįš, tai kaip galime abejoti mes, visa tauta, kad mūsų laisvė grįš. Yra buvę daug atsitikimų, kad iškeliavę vyrai nebegrįždavo, bet visoje pasaulio istorijoje nėra pavyzdžio, kad dvidešimt dvi pavergtos tautos nebūtų atgavusios laisvės.

Sunku — įtempkite valią, jei nepakenčiama — sukąskime dantis ir neabejokime. Tiesaus reikalo Dievas neapleis.

Savaime aišku, ne visi partizanai lygiai tikėjo karo neišvengiamumu, net karo laukiančiųjų viltys tai sustiprėdavo, tai atslūgdavo. Po Trumano doktrinos paskelbimo prasidėjus Berlyno blokadai, vėliau Korėjos karui, karo pradžia buvo laukiama bene kasdien. Bet šie lūkesčiai blėso, ir karo bei išsivadavimo viltys ilgainiui nyko net tarp labiausiai optimistiškai nusiteikusiųjų.

Ir Lietuvoje, ir išeivijoje esama tvirtinimų, kad JAV ir išeivijos politinės organizacijos, ypač VLIKas, kurstė partizanus tęsti ginkluotą pasipriešinimą, nuolat pranešinėdami apie tuojau įvyksiantį karą. Kaip minėta, partizanai turėjo labai svarbių asmeninių priežasčių laukti karo, tad ir be jokio užsienio kurstymo į mišką išėję būtų laukę išvadavimo iš Vakarų. Pabrėžtina ir tai, kad partizanai karo tikėjosi 1945 m. ir 1946 m. pradžioje, kai Amerikos ir Sovietų Sąjungos santykiai buvo geri ir viena prieš kitą nevarė propagandos kampanijos. Tuo metu išeivijos organizacijos jokiu būdu nekurstė partizanų, nes neturėjo jokių ryšių su šalimi. Negalima kaltinti ir Amerikos balso, kurio lietuviškos laidos prasidėjo tik po penkerių metų, būtent 1951 m. vasario 16 d. Taigi užsienio ir išeivijos skleidžiami gandai apie greitą karą nėra būtina ginkluoto pasipriešinimo sąlyga, nei viena jo pagrindinių priežasčių.

Galima pirminį tvirtinimą šiek tiek sušvelninti ir aiškinti, kad nors partizanų pasipriešinimas kilo gaivališkai jis būtų anksčiau užsibaigęs be tiesioginio užsienio kišimosi. Taigi, nors amerikiečiai ir VLIKas nesukėlė ginkluoto pasipriešinimo, bet vis dėlto jį dirbtinai pratęsė. Šis tvirtinimas irgi be didesnio pagrindo.

Viena prasme išeivijos veikėjai karo laukė nemažiau už partizanus. Karas reiškė Lietuvos išvadavimą ir galimybę sugrįžti į tėvynę. Dauguma veikėjų tikėjo, kad karas neišvengiamas ir šio įsitikinimo neslėpė. Bet jie mėgino santūriau vertinti tarptautinę padėtį, daugiausia vengė kategoriškų pranašysčių, kad konfliktas tuojau įsiliepsnos. Suprasdami savo žinių apie padėtį Lietuvoje ribotumą, jie primygtinai pabrėždavo, kad vietos partizanų vadai savo nuožiūra turi daryti svarbiausius nutarimus dėl pasipriešinimo veiksmų, taktikos ir trumpalaikių siekių. Nuo 1947 m. iki 1952 m. ir Nepriklausomos Lietuvos diplomatinė tarnyba, ir VLIKo nariai, nors skirtingais laikais skirtingai vertindami karo tikimybę, gana nuosekliai vengė kraštui perduoti žinių, kurios be pagrindo skatintų ginkluoto pasipriešinimo plėtrą. Net išreikšdami viltis dėl tariamai bręstančio konflikto, politiniai veiksniai pabrėždavo reikalą vengti nereikalingų aukų, kurias, be abejo, sukeltų partizanų veiklos sustiprinimas.

1947 m. balandžio 15 d. Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis savo pro memoria vertindamas tuometinę tarptautinę padėtį, rašė, ,,nėra tikra, kad įtempimas, kilęs ir augęs dėl Sov. Sąjungos teritorinės ir politinės ekspansijos, turi būtinai ir neužilgo privesti prie karo.” Tačiau Lozoraitis buvo tikras, jog Amerika negalinti leisti Maskvai pasigaminti atominę bombą, tad turės pradėti „preventyvinį karą” prieš Maskvą. Sunku spėlioti, kada jis prasidės, tačiau „galima prileisti, kad ne anksčiau kaip už kelerių metų.” Todėl Lozoraičio nuomone,

Lietuvoje reikia taupyti jėgas, vengiant aukų ginkluotoje kovoje, vengiant suteikti bolševikams pridedamų pretekstų deportavimams ir t.t. Būdamas užsienyje, aš negaliu spręsti, kiek mūsų partizanų veikla apsaugoja gyventojus nuo okupacinės valdžios smurto ir ar ji yra būtina masių tautinei sąmonei palaikyti . . .

Lozoraitis nurodė, kad partizanų veikla, geriausių vyrų mirtis mažai paveiks tarptautinių įvykių raidą ir Lietuvos klausimo sprendimą. Jis manė, kad ,,tam tikrais parinktais momentais partizanų pasirodymas gali būti tarptautiniu atžvilgiu svarbus, bet tai yra klausimas ne nuolatinės akcijos, o atskirų smūgių.”

VLIKo nusistatymas ne daug kuo skyrėsi — gal tikėjimas karu buvo stipresnis, partizanų veikimas labiau vertinamas, bet kokio nors aiškaus kurstymo nebuvo. 1948 m. lapkričio 14 d. VLIKo Vykdomoji taryba parengė slaptą instrukciją kraštui, apibūdindama tarptautinę politinę padėti ir išeivijos veiklą, nurodydama kokios medžiagos laukiama iš šalies. Buvo rašoma, kad karas tarp Rytų ir Vakarų neišvengiamas. „Jam sparčiai ruošiamasi. Kada kils karas, pasakyti negalima.” VLIKas, kaip ir Lozoraitis, davė suprasti, jog karas tuojau neprasidės, nes Vakarai ,,karui materialiai negana pasiruošę”. Tačiau esą ribos, kurių peržengimas sukels ginkluotą konfliktą, lygiai kaip 1939 m. Vakarai griebėsi ginklo, Hitleriui pasikėsinus i Lenkiją. Dar buvo pabrėžta, kad viskas priklauso nuo Kremliaus, nes Vakarai linkę nuolaidžiauti, karo nenori, nors gali būti priversti reaguoti ginklu. Net tikėdamas karo neišvengiamumu, VLIKas nekurstė partizanų, ragino juos tausoti jėgas. Slaptoje instrukcijoje skelbiama šioji išvada:

Būti parengties stovyje, gaivinti ir stiprinti krašte išsilaisvinimo viltį, taupyti jėgas, vengti atviros kovos su okupanto karinėmis jėgomis, kartu organizuojant ir palaikant rezistenciją krašte prieš okupanto užmačias ir ypač prieš savuosius nukrypėlius ir išdavikus. Rezistencijos metodai ir organizacija nustatomi palikusiųjų Tėvynėje patriotų, prisitaikant prie vietos sąlygų.

Šis VLIKo nusistatymas buvo gana pastovus: karas prasidės, bet nežinia kada; Vakarai jo nenori, nors bus priversti reaguoti į Maskvos provokacijas, partizanai neturėtų nutraukti savo veiklos, bet veikti atsargiai ir prisitaikydami prie vietos sąlygų. Net 1950 m. pradžioje, kai karas užvirė Korėjoje ir padidėjo viltis, kad greitai išmuš išsivadavimo valanda, VLIKas netvirtino, jog karas prasidės po savaičių ar mėnesių. 1950 m. rudenį Lietuvon sugrįžo Juozas Lukša su pergamente itin mažu šriftu išspausdintu VLIKo atsišaukimu. Nors atsišaukimas vadinosi „Laisvė ateina iš Vakarų”, VLIKas palyginti atsargiai vertino padėtį. Esą Maskva žino, „kad Vakarų demokratijos karo nenori, kad jos viską daro jo išvengti, kad demokratijos karų nepradeda. Dėl to sovietai tiesiog brutaliai provokuoja agresijas ne savo vardu, bet versdami šiandien korėjiečius kraują liesti: „Tačiau Vakarai jau dabar pasiryžę taip pat reaguoti, kaip Korėjoje, „bet kurioje vietoje, kur tik sovietai sukurtų karo židinį.” Taigi net Korėjos karo metu VLIKas neteigė, kad Vakarai pradės kokį nors išvadavimo karą, o tik, kad jie kovos Maskvos agresijos atveju. Be sovietinio antpuolio karas neįvyktų, tad lemiantį vaidmenį karo sukėlime turi ne Amerika, bet Kremlius.

1951 m. sausio 29 d. pranešime VLIKo Vykdomosios tarybos nariams karinio sektoriaus vedėjas plk. A. Šova aiškino, kad partizanavimui sąlygų Lietuvoje nėra ir nebuvo, kad ,,atvira kova su okupantu neturėtų būti mūsų tikslas”. Jis darė užuominų, kad partizanai turėtų nutraukti savo veikimą, ypač represijas prieš gyventojus. Šovos nuomonei ne visi pritarė, bet jo tokių pareigų ėjimas rodo nelabai karišką VLIKo nusistatymą. Kitu atveju Šova būtų buvęs pašalintas.

Sunku žinoti, ko amerikiečiai laukė iš Lietuvos rezistencijos, bet kiek galima spręsti iš prieinamų duomenų, amerikiečiai neturėjo jokių iliuzijų apie partizanų veiksmingumą. Jiems rūpėjo žvalgybos duomenys, o ne ginkluotas pasipriešinimas. Šios nuomonės amerikiečiai neslėpė. 1950 m. rugpiūčio 17 d. Amerikos žvalgybos atstovas Vokietijoje George Smith tarėsi su kai kuriais VLIKo veikėjais Lietuvos klausimais, išdėstydamas Amerikos nusistatymą. Smith pažymėjo, kad Vašingtonas remia visus kovojančius prieš komunizmą, kad niekada nepripažins prievartinio Pabaltijo respublikų prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Tačiau posėdyje jis kelis kartus pabrėžė, kad Lietuvos išvadavimas siejamas su kitų pavergtų tautų išvadavimu ir nebus keliamas atskirai. Kitaip tariant, atskiros pagalbos nelauktina. Be to, Smith pažymėjo, kad Lietuvos pogrindis turi planuoti tolimai ateičiai, o nesivadovauti dabartiniu momentu ir esamomis sąlygomis. Nereikia komunistų provokuoti — didinti aukų skaičių. Pasak jo, patikima mokslinio tyrimo įstaiga vertingesnė už keliolika tūkstančių ginkluotų pogrindžio kovotojų. Todėl geriau, kad Lietuvoje nevyktų žudymų, o jei būtina, tai tik pagal atitinkamų aukštesnių organų sprendimus. Taigi ir Amerikos žvalgybos atstovas siūlė vengti didesnių aukų, neplėsti ginkluoto pasipriešinimo.

Atrodo, kad nei išeivijos organizacijos, nei amerikiečiai nekurstė partizanų sustiprinti savo veikimą. Patys partizanai labiau tikėjo, kad karas greitai prasidės. Be to, amerikiečiams ir VLIKui taikomi priekaištai gana naiviai prileidžia, kad partizanai buvo pasiryžę paklusti užsienio nurodymams. Ši prielaida be pagrindo ir be jokių patvirtinančių duomenų. Tokio paklusnumo veikiausiai nebuvo. Juk partizanų vadai, priešindamiesi Markulio vadovaujamo BDPS komiteto pretenzijoms nustatyti politikos gaires, pabrėžė, kad laisvės kovotojai nėra tik kariniai vienetai, klusniai vykdantys kitų nurodymus. Net kai Markulis dar nebuvo įtartas esąs agentas ir buvo manoma, jog tarp BDPS narių buvo patriotų-inteligentų, rizikuojančių gyvybe kovoje prieš okupantą, partizanų vadai jautėsi pajėgūs daryti pačius svarbiausius sprendimus. Išeivijos politinės organizacijos nebuvo labai vertinamos, nes dauguma jos vadų pasitraukė į Vakarus ir tuo būdu pasitraukė iš tiesioginio kovos lauko. Jų prestižas buvo nusmukęs. Iš dalies dėl to Deksniui ir Staneikai buvo taip lengva įtikinti partizanus, kad reikia įsteigti BDPS ir VLAKą kaip senų organizacijų pakaitalus. Išeivių patarimai ir padėties įvertinimai buvo priimami, kol jie atitiko partizanų nusistatymą. Jeigu, tarkime, VLIKas būtų įsakęs partizanams nutraukti ginkluotą pasipriešinimą tuo metu, kai partizanų vadai nemanė, kad šiam žingsniui pribrendęs reikalas, partizanai veikiausiai jo būtų visai nepaisę ir gal net laikę bolševikų provokacija. Reikia tik pagalvoti, kaip būtų buvę sunku perduoti šitokį įsivaizduotą nurodymą Lietuvos pogrindžiui ir ji įtikinti, kad tai autentiškas dokumentas, o ne klastotė.

Be to, per greitai prileidžiama, kad karo viltis būtinai skatino partizanus padidinti savo veikimą. Be jokios karo vilties partizanų skaičius būtų buvęs mažesnis, bet tikėjimas greitu karu kai kuriais atvejais galėjo ir mažinti partizanų veiklą. Juk jei karas tuojau prasidės, kam be reikalo rizikuoti gyvybe? Šitoks galvojimas partizanams nebuvo visai svetimas. Antai 1947 m. pradžioje Vakarų Žemaitijos partizanai gavo nurodymą ramiai laikytis, taupyti jėgas, neprovokuoti komunistų, nes karas turįs greitai prasidėti (8:91).

Panašiai galvojo kai kurie Dzūkijos partizanų vadai. 1947 m. liepos mėn., neseniai iš Lenkijos sugrįžęs Jurgis Krikščiūnas; „Rimvydas” paklaustas, ar greitai kils karas pažymėjo, kad dar reikia truputį pakentėti ir išsaugoti kuo daugiau kadrų, nes karas kils (6:21).

Nors Amerika tiesiogiai nekurstė partizanų ir nežadėjo karo prieš Sovietų Sąjungą, partizanai jautėsi Vašingtono apgauti ir apvilti. Jie nesuprato, kad aukštų Amerikos pareigūnų dažni pareiškimai apie laisvę, demokratiją, teisingumą, laisvo apsisprendimo teisę ir reikalą remti laisvės trokštančias tautas nereiškė konkretaus įsipareigojimo įgyvendinti šias vertybes, kad šitokie pareiškimai buvo sudėtinė savotiškos ideologijos ir politinės retorikos dalis, kartojama su dideliu patosu, bet grynai mechaniškai. Kuo labiau partizanai laukė Amerikos paramos, tuo labiau jie jautėsi begėdiškai apgauti. Kartais prasiverždavo didelė Amerikos neapykanta, lyg ji būtų atsakinga už Lietuvos ir partizanų vargus. Prieš mirtį sužeistas Joniškio-Žagarės apylinkių Kunigaikščio Žvalgaičio apygardos vadas Muningis su kaupu išliejo savo pagiežą Vakarams.

Būkite prakeikti anglai ir amerikonai, žmonių žudikai. Jūs mane ir mano vyrus suvedžiojote ir niekšiškai apgavote. Mes kovojome beprasmiškai, liejome kraują, žudėme kitus . . . Dar kartą būkite prakeikti. Vyrai, gelbėkitės, kaip kas išmanote, mus apgavo, apdūmė akis pačiu žiauriausiu būdu (103:98).

Muningis nebuvo vienintelis taip galvojantis. 1949 m., pasiuntęs Vakaruose esančiam Juozui Lukšai pranešimą, Dainavos partizanų vadas Jurgis Krikščiūnas-„Rimvydas” taip baigė laišką:

Pabaigą parašyk pats, tik iškeik amerikonus. Aš tų „auksinių kiaulių” nekenčiu labiau už rusus. Iš tavo laiško supratau, kad iš tavęs šaiposi. Pasiūlyk tiems jaučiams patiems eiti per vielas. Dėl smarado aš manau negalima būtų iš paskos eiti.

Lietuvoje tebėra gajus įsitikinimas, kad amerikiečiai kurstė ginkluotą pasipriešinimą ir vėliau niekšiškai išdavė partizanus. Pvz., pogrindžio leidinio Dievas ir Tėvynė straipsnyje apie kunigo Yliaus veiklą rašoma, kad karo viltis buvo pagrįsta, „nes Trumenas, Čerčilis, generolas Plechavičius, kun. Krupavičius, pulkininkas Grinius, vyskupas Bučys ir kiti nuolat žadėjo pagalbą, nustatinėdavo net terminus, kada Europoje bus išlaisvintos tautos” (179:11-12). Bet šiam reiškiniui išaiškinti reikia ieškoti psichologinių priežasčių, o ne knistis archyvuose ieškant kokių nors nepaskelbtų dokumentų, kurie įrodytų tikrą amerikiečių kaltę. Žmogui lengviau priimti, kad jis buvo suvedžiotas negu kad pats klydo; lengviau suteikti vidaus viltims išorinę tikrovę negu pripažinti, kad jos buvo be tvirto pagrindo. Partizanai ir daugelis kitų lietuvių tiek vilčių dėjo į amerikiečius ir buvo taip apvilti dėl to, kad pasąmonėje ieškodami pagrindo Amerikai suversti atsakomybę už savo nelaimes, jie nebepripažįsta didele dalimi patys savyje sukėlę išvadavimo viltį. Nelaimė lengviau pergyvenama, kai kitas kaltas. Ir tad sklido kalbos, kad Amerika ir išeivių organizacijos konkrečiai ir nedviprasmiškai žadėjo Lietuvai laisvę.

1. Teherano pasitarime Stalinas buvo labai jautrus dėl Pabaltijo valstybių. Kai Amerikos prezidentas paminėjo, kad po Vokietijos pasidalijimo gal reikėtų Kielio kanalo apylinkėse įsteigti tarptautinę zoną, kad būtų užtikrinta tranzito laisvė į Baltijos jūrą, Stalinas, manydamas, kad kalbama apie Pabaltijo valstybes, tuojau pareiškė, jog šių kraštų piliečiai nubalsavo savo šalis įjungti į Sovietų Sąjungą, ir tad jos negali būti diskusijų objektu. Pasitarimų pabaigoje Stalinas pareikalavo Sovietų Sąjungai perleisti Karaliaučių ir Klaipėdą su atitinkama Rytprūsių dalimi. Pasak Stalino, Sovietų Sąjungai reikia žiemą neužšąlančių uostų, „juo labiau, kad istoriniu požiūriu tai senos slavų žemės.” Louis Fischer, The Road to Yalta (New York, 1972), p. 138.

Vidaus karai neapsieina be žiaurumų. Partizanų kovos nesudarė išimties. Nėra tikslių duomenų apie žuvusiųjų skaičių. Komunistai teigia, kad žuvo per 13,000 žmonių (171:135; 103:128). Bet į šį skaičių neįtraukiami nei partizanai, nei reguliarios kariuomenės ir saugumo dalinių nariai. Žuvo aktyvias valdžios rėmėjai, žinomi partizanų išdavikai, žmonės, kurie norėjo pelnytis kitų nelaimėmis. Manytina, kad žuvo nuo 7,000 iki 10.000 civilių gyventojų, tai yra žmonių, kurie nebuvo nei partizanai, nei valdžios pareigūnai ar partijos aktyvistai. Daugiausia jų žuvo nuo partizanų rankos, bet dalis buvo paprastų plėšikų, stribų ir sovietų saugumo aukos. Nors partizanai turėjo savo teismus, įspėdavo valdžios rėmėjus ir įtariamus šnipus, jų sprendimai, pasak A. Žuvinto, „ne visada buvo pagrjsti” (213:25). Žuvo nekalti vaikai bei senukai, be pagrindo įtarti žmonės, neteisingai kaimynų įskųstieji. Nekaltų žmonių žudymas yra nepateisinamas net ypatingomis vidaus karų aplinkybėmis, įvairūs veiksniai skatino smurtą ir žiaurumą. Dėl pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijų Lietuvoje įsiviešpatavo užburtas skriaudos ir keršto ratas, kuris savo sūkurin įtraukdavo vis daugiau aukų. Nenormaliomis karo sąlygomis, susilpnėjus teisiniams ir doroviniams varžtams, ne vien patamsių gaivalai kėlė galvą, bet ir paprasti žmonės darė tai, kas jiems anksčiau buvo neįsivaizduojama. Ginklai buvo lengva prieinami ir patekdavo į netinkamas rankas. Ginčai, kurie kadaise būjtų užsibaigę iškoneveikimu, kumščiavimusi ar bylinėįimusi teisme, dabar baigdavosi automato serija. Komunistų teroras skatino gyventojų tarpusavio nepasitikėjimą ir įtarumą, dažnėjo skundai ne tik valdžiai, bet ir partizanams. Partizanai į juos negalėjo nereaguoti. Neturėdami kalėjimų ir kitų normalių nubaudimo priemonių, partizanai kartais nuteisdavo myriop žmones, kurių nusikaltimai dabar neatrodo tokie dideli. Nepaprastai sunkios partizanavimo sąlygos Lietuvoje taip pat prisidėjo prie smurto veiksmų plėtros. Daliniuose, kurių vadams nesisekė išlaikyti drausmės, kartais prasiverždavo savavaliavimas, plito girtavimas ir su juo susietos negerovės.

Nors partizanų kovos prasidėjo tik 1944 m. rudenį, Lietuvoje savotiškas vidaus karas jau vyko nuo pat pirmųjų bolševikų okupacijos dienų 1940 m. Šis savotiškas vidaus karas kartais paaštrėdavo, kartais atslūgdavo. Jis lygiai visų nepalietė — ir tikrai ne tuo pačiu metu. Bet vis dėlto jis vyko, didindamas nesantaiką, įtarumą ir neapykantą. Kuo daugiau žmonių nukentėjo nuo smurto, tuo labiau didėjo skaičius norinčiųjų atsikeršyti, kurie savo veiksmais dar padidino nuskriaustųjų kiekį. Vokiečiai ir komunistai buvo labiausiai atsakingi už žudymus ir areštus, bet jie buvo sunkiai prieinami, tad dėl tikrų ar įsivaizduotų nusikaltimų dažnai nukentėdavo nuskriaustųjų kaimynai, ar žemesnio rango pareigūnai.

Neramumai prasidėjo, vos komunistams okupavus Lietuvą 1940 m. Kai kurie asmenys buvo atleisti iš darbų, neteko turto ar žemės, jie, jų giminės ir draugai buvo suimti. Nauja smurto pakopa buvo pasiekta 1941 m. per masinius birželio trėmimus. Pagrindinė atsakomybė už nusikaltimą tenka Maskvai ir Lietuvos komunistų vadams, bet vietos gyventojai, dažniausiai lietuviai, irgi turėjo savo vaidmenį. Nei Maskva, nei Vilnius nenurodė, kurie bet kurio kaimo gyventojai įtrauktini į išvežamųjų sąrašus. Geriausiu atveju jie nustatė kvotas, nurodė, kokios rūšies žmonės turėtų būti išvežti. Paskutinę atranką darė vietos aktyvistai.

Po savaitės prasidėjus karui, kai kurie nukentėjusių šeimų nariai ir draugai pasinaudojo proga suvesti sąskaitas. Pirmosiomis karo dienomis komunistams ir jiems prijaučiantiems grėsė sušaudymo pavojus. Dalis buvo nuteisti myriop be jokių ceremonijų, tačiau dauguma tų, kurie išliko gyvi iki liepos pabaigos, ilgainiui buvo paleisti. Žydai sudarė aiškią išimtį — vokiečiai juos žudė, kol jų gyvų beveik neliko.

Nors žydų ir komunistų aktyvistų likimą lėmė patys vokiečiai, kai kurie lietuviai dalyvavo areštuose ir žudymuose, vokiečiams nurodė komunistus, grobstė suimtųjų turtą. Naujai nukentėjusieji irgi kaupė skriaudą ir kerštą savo širdyje. Lietuva aprimo kokiems dvejiems metams. Bet 1943 m. vasarą padidėjo vokiečių pareigūnų ir sovietų partizanų siautėjimas. Vokiečiai žiauriai susidorojo su įtariamais komunistų ir jų partizanų rėmėjais, o sovietiniai partizanai plėšė ir žudė tuos, kuriuos laikė vokiečių valdžios šalininkais. Kaupėsi sąskaitos, ypač miškingesnėse vietose, kur veikė sovietų partizanai. Nuo jų užpuolimų apsiginti vietos gyventojai suorganizuodavo savisaugininkų būrelius, rengdavo pasalas, o tai savo ruožtu siutindavo komunistus. Raudonajai armijai sugrįžus į Lietuvą, komunistai kartais itin žiauriai susidorodavo su pamiškės gyventojais, kurie jų nerėmė. Ketvirtame skyriuje minėjome, kaip 1944 m. gruodžio mėnesį komunistų baudėjai nusiaubė Merkinės apylinkės kaimus.¹ Taigi per ketverius neramius metus susikaupė daug senų sąskaitų, ir kai sugrįžę komunistai griebėsi teroro, partizanai juo ir atsakė.

Karo žiaurumai ir komunistų bei nacių teroras taip pat darė savo. Žmonės priprato prie žudymo, retas gyventojas nebuvo matęs nužudyto žmogaus lavono. Atbuko jausmai, nužudymas nebekėlė instinktyvaus pasibjaurėjimo. Viena prasme mirtis įsipilietino Lietuvos gyvenime. Tai nereiškia, jog žmonės sužvėrėjo, nors buvo ir tokių. Veikiau dar vieno žmogaus mirtis, tūkstančiams jau žuvus, praeidavo be didesnių komentarų.

Dar kitas veiksnys, turėjęs nemažą vaidmenį smurto veiksmų plėtroje, buvo lengvas visokiausių ginklų prieinamumas. Kai kurie žmonės juos įsigijo dar 1941 m., kai bolševikai pabėgo iš Lietuvos. Dalis Vietinės rinktinės karių su ginklais pasitraukė namo, vokiečiams mėginus perimti tiesioginį rinktinės vadovavimą ir panaikinti jos savarankumą. Vokiečiai paliko daug ginklų, kartais juos užkasdami su viltimi, kad sugrįžę pavartos. Ginklų sandėliai buvo palikti ir desantininkams. Daug kaimo gyventojų įsigijo ginklą dėl viso ko, kad būtų galima apsiginti nuo nelauktų ir nenorimų svečių. Ginklų buvo apsčiai visoje Lietuvoje, ir jų norintys galėjo jais greitai apsirūpinti.

Karo ir pokario metų sąmyšis sudarė sąlygas visokiems gaivalams kelti galvą, plėšikauti ir žudyti. Reiškinys nenaujas. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Lietuvoje taip pat buvo atsiradę plėšikų gaujų, kuriose dalyvavo ne vien pabėgę rusų karo belaisviai, bet ir vietos išgamos. 1944 m. frontui praūžus, Lietuvoje liko ir vokiečių, ir rusų kareivių, kurie bent iš pradžių plėšikavo. Vienas pagrindinių Pietų Lietuvos partizanų uždavinių 1945 m. buvo viešosios tvarkos palaikymas, ,,apsaugojant gyventojus nuo nuolatinių plėšikavimų, vykdomų tiek raudonarmiečių, tiek civilių” (1:80). Savo atsiminimuose Lukša kelis kartus pažymi, kad plėšikavimas buvo plačiai paplitęs net 1945 m. viduryje. Kartais įvykdavo net didesni susirėmimai, per kuriuos partizanai turėdavo aukų (1:93). Vienas stambesnis partizanų dalinys, žygiuodamas po Vilniją ir Traku apylinkėse, uoliai ieškojo siautėjančių vagių ar ginkluotų plėšikų gaujų (1:97). Per apiplėšimus būdavo ir žmogžudysčių. Pagautus plėšikus partizanai išplakdavo ir įspėdavo, o apkaltintus žmogžudyste sušaudydavo (1:115).

Partizanai ilgainiui užvaldė miškus, kuriuose nebegalėjo veikti didesni plėšikų būriai. Bet tai nereiškia, kad plėšikavimas liovėsi. Plėšikai prisitaikė prie naujų sąlygų, gyvendami legaliai ir tik naktimis užsiiminėdami savo profesija. Vienu atžvilgiu jų padėtis buvo nepavydėtina, nes juos gaudė ir partizanai, ir milicija (9:217). Kitu atžvilgiu pokario metai buvo geriausias laikas tokiam savavaliavimui. Plėšikai galėjo vaizduoti partizanus arba stribus, šitaip prisidengę lengviau įbauginti savo aukas. Per apiplėšimą ką nors nužudę, jie galėjo kaltę suversti partizanams. Vietos valdžios organai irgi plėšikų nusikaltimus priskyrė partizanams, norėdami juos šmeižti ir iš dalies įrodyti, kad partizanai iš tiesų yra ,,banditai”.

Į partizanus įstodavo ir nuotykių ieškotojų, net paprastų nusikaltėlių, kuriems, nerūpėjo kova dėl laisvės. Partizanų vadovybei kartais pasisekdavo juos sudrausminti ir sustabdyti jų siautėjimą, bet ne visada. Nedrausmingieji būdavo iš partizanų pašalinami, kitais atvejais patys nutraukdavo ryšius ir įvairiais būdais siautėdavo, vis dar prisidengdami partizanų vardu. Savo parodymuose partizanu vadas Žemaitis pažymi, kad 1947 m. Kelmės-Kražių rajone trys kovotojai nepripažino vadovybės, plėšė gyventojus tol, kol jo įsakymu jie buvo sugauti ir du iš jų sušaudyti (9:217). Skuodo rajone veikiantys partizanai turėjo silpnus ir nepastovius ryšius su centrine vadovybe. Matyti, kad į jų gretas įstojo paprastų žmogžudžių, kurie 1950 m. pasitraukė iš partizanų, gyveno Lentvaryje ir Vilniuje, per eilines vagystes nužudė niekuo nekaltus laiškanešį ir taksi šoferį (4:117-120). Ir būdami partizanais, jie veikiausiai praliejo ir nekaltų žmonių kraujo.

Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų bolševikai griebėsi provokacijų partizanų geram vardui pakenkti, jų paramai kaime pakirsti. Jie vartodavo įvairias priemones, bet viena iš jų sukeldavo itin daug aukų. Specialūs NKVD daliniai nuo keliolikos iki kelių šimtų vyrų, vaizduodami partizanus, pasirodydavo kurioje nors vietovėje, ten kurį laiką siausdavo, viena ar kita dingstimi žudydavo nekaltus gyventojus. Būdavo įvairūs scenarijai. Kartais jie net inscenizuodavo susirėmimus su saugumo daliniais autentiškumo regimybei sukelti, nužudydami atitinkamai aprengtus vokiečių karo belaisvius. Bet visi scenarijai panašiai baigdavosi, nes nukentėdavo partizanų rėmėjai ir paprasti ūkininkai.

Turbūt pirmieji NKVD provokaciniai daliniai pasirodė 1945 m. vasario mėnesį tarp Tauragės ir Raudondvario. Vaizduodami partizanus desantininkus, jie žudė vietinius valdžios pareigūnus, nežiūrėdami, ar pastarieji uoliai rėmė komunistus ar labiau palaikė gyventojus. Po kelių siautėjimo savaičių dalinys dingo, o veikiai atvyko savo tapatybės neslepiantys saugumiečiai, kurie negailestingai baudė visus, kurie tariamiems ,,partizanams” bent kiek padėjo. Lukša teigia, kad per keletą dienų sušaudyta ir suimta šimtai žmonių, sudeginta daug sodybų (1:103).

Tais pačiais metais liepos mėnesį į Kazlų Rūdos miškus nusileido panašus provokatorių būrys, vėl vaizduodamas desantininkus. įsikūrę miške, su gyventojų pagalba jie užmezgė ryšius su partizanų daliniu, dalį jo kovotojų įsiviliojo į savo stovyklą ir juos žiauriai nukankino. Kai provokatoriai buvo galutinai išaiškinti, jie susidorojo ir su jais pasitikėjusiais gyventojais, kurie buvo suiminėjami ir žudomi (1:107-108).

1947 m. dauguma provokacinių dalinių buvo pavaldūs KGB majoro Sokolovo vadovaujamam OBO (Osobnij Banditskij Otdel) skyriui. Taktika nebuvo labai pasikeitusi nuo 1945 m., nors dabar provokatoriai nebevaidindavo vokiečių parengtų desantininkų, o vaizduodavo iš kitur atkeliavusius partizanus. Jie itin plačiai veikė Suvalkijoje ir Žemaitijoje. 1947 m. keliasdešimt vyrų būrys atžygiavo į Suvalkiją ir pradėjo prašinėti vietos gyventojus juos suvesti su vietiniais partizanų daliniais. Vienur jie nužudė kelis apylinkės pirmininkus, apkaltinę juos padlaižiavimu valdžiai, kitur gražiuoju prašė žinių apie partizanus, dar kitur mušdavo jiems žinių nesuteikusius žmones kaip bolševikų bendradarbius, neturinčius ryšių su partizanais. Provokatoriai suvaidino kautynes su MGB pajėgomis, per kurias žuvo du iš tariamųjų ,.partizanų”. Tą naktį provokatoriai pasirodė pas anksčiau aplankytus gyventojus. Su tais, kurie jiems padėjo ar suteikė žinių apie partizanus, provokatoriai, nebeslėpdami savo tapatybės, susidorojo, apkaltinę tikrųjų partizanų rėmimu. Nukentėjo ir tie, kurie atsisakė provokatoriams padėti. Tebevaizduodami partizanus, saugumiečiai juos baudė neva už „išdavystę”, atseit, už pranešimą valdžiai apie jų atvykimą (1:248-251).

Sokolovo provokatoriai ne mažiau veikė Žemaitijoje, įvairiausiais būdais ieškodami aukų. Kartais stambesni jų vienetai, iki šimto žmonių, mėgindavo susisiekti su partizanų daliniais ir juos sunaikinti. Kitais atvejais jie vaizdavo partizanus iš Latvijos ar išblaškytus po kautynių. Kaip ir Suvalkijoje, jie nužudydavo kurį nors vieną valdžios pareigūną, suvaidindavo susirėmimą su NKVD. po to kaltindavo vietos gyventojus išdavyste ir t.t. Pabrėžtina, kad Sokolovo provokatoriai mėgino išaiškinti partizanus ir jų rėmėjus be tiesioginio gyventojų žudymo. Antai Jungtinės Kęstučio apygardos organas Laisvės varpas 1947 m. spalio 1

d. paminėjo, kad kartais provokatoriai vaizduodavo lietuvius karininkus, atstovus iš centrinės vadovybės, neva norinčius susižinoti su vietos partizanais. Būta net atvejų, kad jie vaidino desantininkus iš Vakarų. Todėl Laisvės varpas įspėjo ,,visus gyventojus nesileisti į jokias kalbas su jokiais nežinomais žmonėmis.”

Nuo pirmųjų savo veikimo dienų partizanai gaudė ir žudė komunistų pareigūnus. Dar 1944 m. prasidėjo partizanų akcija prieš saugumo darbuotojus ir jų agentus, aktyviausius vietos valdžios pareigūnus bei komunistu aktyvistus. Nukentėdavo ir aršiausi pataikūnai, ir tie, kurie buvo įtariami išdavę kaimynus ir kitus. Lukša pažymi, kad

dieną iš dienos tai čia, tai ten pradingdavo bolševikų pakalikai nuo partizanų rankos. Gyventojų tarpe prigijo terminai: lapė nunešė, zuikiaut išėjo, žuvauja etc. (1:38).

Dar 1944 m. Kauno apylinkėse veikęs partizanų dalinys ,,sunaikino keletą įskundėjų NKVD agentų, kelis bolševikams parsidavusius apylinkių pirmininkus” (1:93), o kitas po Dzūkiją žygiuodamas partizanų junginys įvairiose vietose ieškojo bolševikų agentų, jų bendradarbių ir vagių bei plėšikų gaujų. Vieni buvo pagrasinti, kiti gavo ,,lazdų”, o dar treti, ,,kurių kaltės buvo perdaug didelės, kad jiems būtų galima bent laikinai dovanoti ar tikėtis juos pasitaisysiant”, buvo nuteisti myriop (1:97). Pogrindžio spaudos straipsnyje apie kun. Ylių, kuris veikiausiai prisidėjo prie jo rašymo.

pažymima, kad partizanai neapsieidavo be žudymų. ,,Į miškus pateko ir tie, kurie vokiečių okupacijos metais jau buvo įpratę žudyti, ir tie, kurie norėjo atkeršyti už raudonąjį terorą . . .” (179:9).

Partizanų vykdomi komunistų pareigūnų žudymai nebuvo kokie nors nelaimingi ar reti atsitikimai, kurių šiek tiek skirtingomis aplinkybėmis būtų galima visai išvengti. Net jei į partizanų gretas nebūtų prasiskverbęs nė vienas vokiečių okupacijos laikų žudikas, jei nė vienas kovotojas nebūtų pasidavęs keršto jausmams dėl mylimųjų arešto ar ištrėmimo, net jei partizanų vadovybei būtų buvę paklusnūs visi partizanų daliniai, žudymų vis tiek būtų buvę, nors ir mažiau. Teroro vartojimą lėmė ne tiek kovotojų psichologija, kiek objektyvios partizanų veikimo ir jų tikslų įgyvendinimo sąlygos. Kiekvienas pasipriešinimo sąjūdis vidaus karo sąlygomis baudžia jo įsakymų nepaisančius, mėgina savuosius apginti nuo priešo arba nubausti jų skriaudėjus. Beveik neįmanoma autoriteto įsigyti ar jį išlaikyti nepajėgiant išreikalauti klusnumo ir be ryžto atitinkamomis sąlygomis šiuo pajėgumu naudotis.

Savo ruožtu drausminimo ar įbauginimo priemonių pobūdis ir jų vartojimo dažnumas priklauso nuo įvairių priežasčių, tarp jų — gyventojų pritarimas kovojančiųjų siekiams, pačių įsakymu ypatybės, pavyzdžiui, ar jie dažni, ar sunku ir rizikinga juos vykdyti, ar jais mėginama tvarkyti tik politiškai reikšmingus žmogaus poelgius, ar skverbiamasi net į visas širdies kerteles. Nemažesnį vaidmenį turi kitos pusės kontrpriemonės, nes dažnai žmogus nutaria kaip elgtis apskaičiavęs, kaip reaguos vieni ir kiti priešininkai į kurį nors jo veiksmą. Jei nėra pusiausvyros tarp abiejų reakcijų, tai ceteris paribus žmogus labiau mėgins išvengti tokių poelgių, kurie užrūstins tą pusę, kurios drausminimo ar įbauginimo priemonės griežtesnės.

Pokario metais komunistų bausmės buvo drakoniškos, o daugelis jas įsivaizduodavo net baisesnes negu jos iš tiesų buvo. Žiaurios trėmimo akcijos, vokiečių okupacijos metais išspausdinti leidiniai apie kalinimo sąlygas per pirmąjį bolševikmetį įtikino žmones, kad areštas ir ištrėmimas reiškė mirties nuosprendį, dažnai ne vien tik komunistų nemalonėn patekusiam, bet ir jo šeimai. Tuo metu retas numatė, jog po Stalino mirties į Lietuvą iš lagerių ir tremties sugrįš nemažas žmonių skaičius.

Partizanų vadovybė suprato, kad asmeninių sąskaitų suvedinėjimas ir savavaliavimas buvo pragaištingas partizanų geram vardui, kenkė jų autoritetui tarp gyventojų, buvo nesuderinamas su reikalinga karine drausme. Todėl nuo pat pirmųjų mėginimų suvienyti atskirus partizanų būrius ir juos padaryti pavaldžius centrinei vadovybei, partizanų vadai suskubo užkirsti kelią nereikalingiems žudymams. Dzūkijoje, Suvalkijoje ir Žemaitijoje, tai yra ten, kur ilgainiui partizanų veikimas buvo itin stiprus ir gerai suorganizuotas, greitai buvo įvesti karo lauko teismai, be kurių nuosprendžių partizanai teoriškai neturėjo bausti komunistų pareigūnų ir kolaborantų. 1945 m.. pavasarį Dzūkijos partizanų vadas pulkininkas Vitkus nurodė visiems Dainavos apygardos partizanų daliniams suorganizuoti karo lauko teismus, kurių narius skyrė dalinio vadas (6:22). Normaliai pirmininkas ir du nariai sudarė teismo sudėtį. Teismas buvo šaukiamas kiekvieną kartą numačius ką nors bausti, nors protokolai kartais buvo rašomi jau įvykdžius bausmę. Žemaitijoje 1945 m. vasarą irgi veikė karo lauko teismai (9:208). Steigiant Tauro apygardą, kunigas Ylius pareikalavo, kad jo statute būtų įtrauktas punktas, kuris griežtai draudė be vyriausios apygardos vadovybės raštiško leidimo ką nors nužudyti (179:10). Bent pirmaisiais Tauro apygardos veiklos mėnesiais šitokie leidimai nebuvo lengvai išdavinėjami. Pagal Tauro apygardos drausmės nuostatus savavališkas gyventojų žudymas galėjo būti baudžiamas mirties bausme. Be to, apygardos statuto 42 straipsnyje nurodyta, kad laisvės kovotojas veikia tik vadovybės įsakomas, o 44 straipsnyje — kad kiekvienas laisvės kovotojas turi stengtis, kad nenukentėtų pašaliniai asmenys (1:429).

Įvedę karo lauko teismus, partizanai jų neatsisakė. Net paskutinieji partizanų būriai rengdavo teismus, parašydavo protokolą ir įprasta tvarka teismo nuosprendžius pranešdavo kuopų ir rinktinių štabams. Aukštesnė partizanų vadovybė gana pedantiškai reikalaudavo laikytis tvarkos šiuo reikalu. Tad 1950 m. rudenį Dzūkijoje veikusios Šarūno rinktinės štabas raštu paprašė Sapno būrio partizanus parašyti teismo nuosprendį dėl asmens, gyvenusio būrio veikimo rajone ir nuteisto mirties bausme (5:79). O Žemaitijoje 1952 m. rugsėjo mėnesį rinktinės vadas raštiškai nurodė ,,parinkti likvidavimui” asmenis, kurie palaikę ryšius su valdžia (9:119). Net Šiaulių rajone, kur partizanų veikimas buvo labiau ribotas, įsipilietino karo lauko teismai. 1950 m. birželio mėnesį Pakruojo apylinkėse veikęs Audros būrys už akių myriop nuteisė vieną savo narį už pasitraukimą iš partizanų be leidimo (31).

Partizanai dažniausiai prisiimdavo atsakomybę už įvykdytus mirties nuosprendžius, net palikdami vadinamuosius ,,likvidavimo aktus”. Tauragės rajone likvidavimo aktas buvo standartizuotas. Nurodžius nužudytojo vardą ir gyvenimo vietą, akte rašoma:

Likviduotasis asmuo, sulig pareigūnų įrodymais, buvo aktyvus bolševikų veikėjas. Jis buvo įspėtas (mano pabraukimas — K. G.) veiklą nutraukti ir pasitaisyti, bet pastarasis į tai nekreipė dėmesio ir tęsė savo pragaištingą darbą.

Remiantis liudininkų parodymais Uosio kuopos Žaibo būrio sudarytas karo lauko teismas nubaudė mirties bausme sušaudant (9:78).

Įsidėmėtina, jog nubaustasis būdavo įspėjamas. Nuosprendžio formuliaras kartais būdavo iš anksto mašinėle parašytas arba kuopos štabo išspausdintas ir padalytas būriams, tad ranka reikėdavo įrašyti tik nužudytųjų pavardes (9:45,77). Teismo ir likvidavimo akto nuorašai kartu su žuvusiojo asmens dokumentais buvo siunčiami į rajono štabą. Nuosprendį įvykdę, partizanai įsakydavo šeimos nariams niekur neišeiti iki ryto ir tada pranešti milicijai.

Partizanai įvairiai bausdavo tuos, kuriuos laikė nusižengusiais. Bausmė priklausė nuo nusikaltimo. Už mažesnius nusikaltimus, pvz., per didelį uolumą, vykdant valdžios nurodymus, ar kaimyno turto nusavinimą, žmonės būdavo įspėjami. Jiems nepaisius įspėjimo, partizanai konfiskuodavo dalį turto ar visą, kartais smarkiai primušdavo kaltinamąjį. Nuoseklus įsakymų nepaisymas galėjo būti baudžiamas mirties bausme.

Su kai kuriomis išimtimis partizanai dažniausiai įspėdavo uolius valdžios darbuotojus, aktyvistus, kartais net įtariamus šnipus nutraukti savo veikimą. Įspėjimo laiškai buvo rašomi nuo pirmųjų partizanavimo dienų. Pavyzdžiui, Žaliosios girios apylinkėse 1945 m. pradžios partizanai ,.vietiniams gyventojams, kurie aktyviai dalyvaudavo, vykdant partijos ir tarybinės vyriausybės priemones” siuntė įspėjamuosius laiškus, kad, jeigu jie ir toliau padės komunistų valdžiai, bus nubausti mirtimi (4:61). Net sovietiniai šaltiniai rodo, kad daug partijos veikėjų buvo įspėti prieš mirties bausmės vykdymą. Antai mokytoja-aktyvistė Ona Sukackienė, kurią komunistų spauda ypač šlovina ir kuri jų hagiografijoje turi panašią vietą kaip Marija Melnikaitė, buvo įspėta pasitraukti iš rinkiminės apylinkės pirmininko pareigų.² Kiti žinomi komunistų veikėjai, kaip Vladas Žvirblys (157:164) ir Kazys Petroška (194:104) irgi buvo įspėti. Net 1951 m. partizanai teberašydavo įspėjimus (157:184).

Partizanai nerodė pasigailėjimo dviem priešų grupėms: saugumiečiams bei itin uoliems valdžios pareigūnams ir partizanus išdavusiems bei kaimynams pakenkusiems. Pirmieji buvo laikomi kolaborantais ir tėvynės išdavikais, kuriems tik viena bausmė — mirtis. Šiuo atžvilgiu partizanai nesiskyrė nuo daugumos tų metų rezistencijos sąjūdžių. Antrieji buvo teisiami pagal Senojo Testamento dėsnį: akis už aki, dantis už dantį.³ Partizanų nuomone, tie, kurie buvo susitepę kitų krauju, turėjo už jį mokėti savuoju.

Daug neaiškumų sukėlė antroji grupė, kuriai priklausė įtariami saugumo bendradarbiai ir agentai bei kiti, kurie tariamai išdavė partizanus, pranešinėjo valdžiai apie jų veikimą, buvo atsakingi už kaimynų suėmimą ir t.t. Iš ryšininkų, rėmėjų ir kitų kaimo gyventojų partizanai gaudavo žinių apie asmenis, palaikančius ryšius su valdžios organais. Pasak vieno Dzūkijos partizano grupės vado, „patikrinę žinias, įspėdavome ir pagrasindavome, o jeigu tai nepadėdavo, grasinimus įvykdydavome” (6:51). Jei buvo neabejotinų įrodymų, kad gyventojas išdavė partizanus, tai jis kartais buvo tuojau sušaudytas. Nežinia, kiek žmonių partizanai nužudė už šnipinėjimą valdžiai, bet jų turėjo būti daug. Pogrindžio leidinyje Aušra A. Žuvintas tvirtina, kad partizanai negailestingai naikino šnipus ir informatorius ir kad

dar dabar tarybinė spauda lieja ašaras dėl ,,buržuazinių nacionalistų” išžudytų naujakurių šeimų. Netiesa, juos žudė ne dėl to, kad jie naujakuriai, o dėl to, kad, nors ne kartą perspėti, jie ir toliau išdavinėjo saugumui žmones (213:25).

Partizanų spauda neslėpė, kokio likimo sulauks išdavikai. Antai 1946 m. lapkričio 1 d. partizanu N grupės štabas savo leidinyje rašė:

Daugelis išdavikų bei šnipų mums yra gerai žinomi, bet mes laukiame, kad jie susipras ir mes savo pragaištingą darbą . , . Pagalvokite, nes ryt jau gal bus per vėlu. Ir šviesioje dienoje, ir audringoje naktyje, vėliau ar anksti, kiekvieną valandą išdavikas turi tikėtis partizanų apsilankymo ir gauti tai, ką savo judošišku darbu užsipelnęs. Mūsų teismas labai paprastas ir aiškus. Kalėjimų mes neturime.

Neturėjimas kalėjimų buvo viena priežastis, dėl kurios partizanai taip griežtai baudė išdavikus. Bet buvo dar du veiksniai, turėję nemažesnį vaidmenį, būtent partizanų nesugebėjimas dėl nepalankių gamtos sąlygų apsisaugoti nuo išdavimo ir baimė dėl savo ir rėmėjų šeimų likimo. Tos pačios partizanavimui nepalankios gamtos sąlygos, dėl kurių tiesiog nuostabu, jog partizanai taip ilgai išsilaikė, gerokai padidino išdavystės pavojų. Partizanams visada grėsė pavojus, ar jie besislapstytų bunkeriuose, stovyklautų miškuose, ar vykdytų kurią nors užduotį. Kiekvienu metu kas nors galėjo juos užtikti, pranešti valdžiai, kurios pasiusti kariuomenės ar NKVD daliniai galėtu per valandą pradėti supti įtariamąją partizanų stovyklą ar laikymosi vietą. Partizanai gerai suprato, kad net su beveik visuotiniu gyventojų pritarimu jų padėtis buvo nepavydėtina, o pradėjus net mažam nuošimčiui juos išdavinėti, jų būklė būtų buvusi visai nepakenčiama. Todėl partizanai buvo labai įtarūs, nedelsdami imdavosi griežtesnių priemonių prieš įtariamus išdavikus, kartais su tragiškomis pasekmėmis. Vengdami išdavystės, partizanai dažnai uždrausdavo žmonėms net vaikštinėti po miškus. Ne kartą partizanai sušaudė tuos, kuriuos buvo įtarę po miškus landžiojančius šnipinėjimo sumetimais. Antai 1947 m. Žemaitijoje netoli Lylavėnų partizanai pamiškėje sulaikė du žmones, kurie prisipažino turėję užduotį sekti partizanus (9:73). Kitą kartą partizanai sugavo tris komunistų aktyvistus, stebinčius jų stovyklą Obelyno miške. Sulaikytieji iš pradžių tvirtino atsitiktinai pakliuvę į mišką, bet mušami prisipažino, kad buvo siųsti partizanus išaiškinti (9:113-114). Tačiau ir nekalti žmonės kartais buvo sušaudomi. Be pagrindo 1952 m. rugsėjo mėnesį Žemaitijos partizanai nužudė kraštotyrininką Matą Untulį, vaikštinėjantį po miškus netoli Endriejavo (9:131).

Išdavimo pavojus buvo realus ne tik partizanams, bet jų ryšininkams ir rėmėjams, ūkininkams, kurie duodavo partizanams maisto, leisdavo perdienoti ar kuriame nors sodybos pastate įrengti slėptuvę. Rėmėjai, gyvenę pamiškėje ar nuo kitų sodybų atitolusiame vienkiemyje, galėjo priiminėti partizanus per daug nesirūpindami, kad kas nors pastebės iš miško atėjusius svečius. Bet daugelis ūkininkų, kuriems buvo sunku ilgesnį laiką nuslėpti partizanų apsilankymą, turėdavo pasitikėti kaimynais, pasikliauti jų gera valia. Normaliomis sąlygomis ne taip sunku tai daryti. Bet pokario metai nebuvo normalūs laikai. Vieni kaimo gyventojai ar jų giminės gal jau buvo nuo partizanų nukentėję ir tad pasiryžę atsikeršyti, kiti, gal turtingesni, vylėsi išvengti vadinamojo nubuožinimo ar arešto, partizanų ar jų rėmėjų išdavimu įrodydami savo ištikimybę valdžiai. Kaime gyveno saugumo užverbuotų ir komunistams prijaučiančių žmonių. Kiekvienas galėjo be didesnės rizikos pranešti saugumui apie partizanų apsilankymą. Partizanu rėmėjai tai žinojo, bet toliau pasitikėjo kitais. Tik susiginčiję su kaimynu, pastebėję jo įtartiną elgesį ar pokalbį miestelyje su valdžios pareigūnu, labiau įsidėmėję kaime sklindančius gandus — rėmėjai galėjo pradėti įtarinėti kurį nors iš kaimynų ir su pagrindu ar be jo įsitikinti, kad tai komunistų agentas.

Už partizanų rėmimą valdžia dažnai suimdavo ne vien šeimininką, bet ištremdavo jo šeimą: juk vaikai ir žmona irgi žinojo apie partizanų apsilankymą. Todėl partizanų rėmėjai, bijodami, kad šeima nenukentėtų dėl išdavystės, kartais kaimyną įskųsdavo vietos partizanams, prašydavo jį nubausti už išdavystę, kartais net siūlydavosi dalyvauti nuosprendžio vykdyme. Pavyzdžiui, savo parodyme po arešto partizanas Vincas Vitkus pažymi, kad 1950 m. jis ir kitas partizanas nušovė vieną Obelyno kaimo gyventoją, kuris užėjo pas partizanų ryšininką tuo metu, kai lankėsi partizanai. Vitkus liudija, kad ryšininkas, jo sūnus ir duktė ,,ėmė mane prašyti, kad jį nužudyčiau, nes jis, esą, teikiąs saugumo organams žinių.” (9:98). Tokių atvejų buvo daugiau (9:73-76,112,120;19:61).

Vienu atžvilgiu šitoks rėmėjų ir ryšininkų elgesys koktus ir smerktinas — juk jie reikalauja kaimyną sušaudyti —, o kitu — suprantamas, nes jie norėjo save ir šeimą išgelbėti nuo didelio pavojaus, kurį, jų nuomone, sukėlė ne koks nors nepriimtinas šeimos elgesys, bet pagirtina tėvynės meilė ir išdavikiška agento veikla. Gavę prašymą nubausti įtariamą komunistų agentą, partizanai atsirasdavo labai keblioje padėtyje. Jei jie tikėjo, kad skundas pagrįstas, tai arba jie susidorodavo su įtariamuoju, arba gautas žinias perduodavo savo viršininkams, kurie darydavo galutinį sprendimą. Nebuvo lengva atmesti rėmėjo skundą. Pasilikęs laisvas agentas saugumui praneštų apie rėmėjo veiklą. Net jei valdžia neareštuotų rėmėjo, jis veikiausiai nutrauktų ryšius su partizanais ir gal ragintų kitus partizanų šalininkus panašiai elgtis, nes, teigiamai nereaguodami į jo prašymą, partizanai lyg ir atsisako jį apsaugoti nuo gresiančio pavojaus ir rodo savo nesugebėjimą sutramdyti valdžios agentus Partizanai suprato, jog toks jų elgesys demoralizuotų kitus šalininkus ir ryšininkus. Taigi šiais atvejais partizanams būdavo didelis spaudimas pasitikėti ryšininko skundu, kuris ne visada buvo pagrįstas.

Komunistų istorikai pabrėžtinai teigia, jog partizanų teismai buvo dirbtini mėginimai pateisinti paprasčiausią smurtą, nes teismo nuosprendis buvo iš anksto nustatytas, o kartais įvykdytas prieš patį teismą. Būta atveju, kai be pagrindo įskųstas žmogus buvo sušaudytas, kai, be įspėjimo nužudę žmogų, partizanai surašė teismo protokolą ir nusiuntė jį vadovybei. Be to, partizanams galiojo visuomeninio gyvenimo dėsnis, kad kuriam nors tikslui įgyvendinti paskelbtos taisyklės kartais sukelia visai priešingus padarinius. įvesdami griežtą karinę drausmę ir karo lauko teismus, partizanų vadai stengėsi užkirsti kelią savavaliavimui ir sąskaitų suvedinėjimui. Bet jei vietos partizanams pasidarė sunku susidoroti su kokiu nors asmeniniu priešu, tai jiems irgi nebebuvo lengva išgelbėti žmones, kurie, jų nuomone, buvo be pagrindo įskųsti ir nuteisti. Dažnai partizanų būrio vadas, jo štabas ar žvalgybos skyrius surengdavo teismą ir įsakydavo vietos kovotojams nuosprendį įvykdyti. Partizanams užprotestavus ar suabejojus nuosprendžio tikslumu, jų vadovai galėdavo tiesmukai reikalauti, kad įsakymas būtų įvykdytas. Tad 1949 m. vienam Tauragės rajono partizanų būriui buvo nurodyta nužudyti įtariamą žmogų ir jo šeimą. Vietos partizanai užprotestavo, kilo didelis ginčas. Vieni ragino bausmę kuriam laikui atidėti ir surinkti papildomų kaltės įrodymų, kiti siūlė neliesti įtariamojo šeimos, tačiau vadai atkakliai laikėsi savo sprendimo, pareiškę, kad „įsakymas yra įsakymas ir jį reikia vykdyti” (9:150). Buvo ir kitų tokių atsitikimų, kai partizanai nenoriai vykdė viršininkų nutarimus dėl sušaudymo (9:76).

Nelengva buvo partizanu padėtis. Jie buvo iš viršaus ir iš apačios spaudžiami imtis priemonių prieš valdžios rėmėjus, kolaborantus ir išdavikus. Vienu atžvilgiu vadovybe reikalaudavo atsargiai ištirti skundus nedaryti skubių sprendimu, bet, antra vertus, laukdavo, kad įsakymai būtų nedelsiant ir be diskusijų vykdomi. Sunku buvo nepaisyti rėmėjų ir ryšininkų pageidavimų, nes nuo jų paramos ir geros valios nemažai priklausė partizanų pasisekimas. Dar prisiminus sunkias partizanavimo sąlygas, nenuostabu, kad padaryta klaidų, kad kartais karo lauko teismai gal pažeisdavo elementarius teisingumo reikalavimus. Tačiau nereikia nuvertinti teismų reikšmės, nes jais partizanai prisiimdavo atsakomybę už savo veiksmus prieš savo vadovybę ir gyventojus, savotiškai — ir prieš istoriją. Aukštesnė vadovybė griežtai kontroliuodavo teismo nuosprendžius, reikalaudavo, jog partizanų daliniai detaliai pranešinėtų apie savo veiklą. Parodymuose saugumui partizanų vadas Žemaitis pažymi, jog prieš jam perimant Žebenkšties rinktinės vadovavimą, keli partizanai nužudė trylika žmonių Šiluvos valsčiuje (9:215). Veikiausiai apie tai sužinojo iš štabo dokumentų. Per didelis nuosprendžių kiekis atkreiptų vadovybės dėmesį, ir būrio vadas turėjo tikėtis, kad bus pareikalauta juos paaiškinti, ypač jei vadovybė buvo nurodžiusi sumažinti veiksmus prieš gyventojus, arba jų visai nevykdyti be ankstesnio vadovybės pritarimo, išskyrus pavojaus atvejus.

Karo dienyno vedimas bei mėginimas užregistruoti visus smurto veiksmus, didelės partizanų pastangos šiuos dokumentus išlaikyti ateičiai rodo jų įsitikinimą, kad istorija ir būsimos kartos supras jų veiklą, jai pritars ir ją pateisins.

Nors komunistų istorikai itin stengiasi pabrėžti partizanų įvykdytus žudymus ir Faktai kaltina serijos leidiniuose paskelbtų parodymų didžioji dauguma sąmoningai parinkta, kad sukurtų kuo juodžiausią partizanų vaizdą, Lietuvoje dar kol. kas nepaskelbta nė viena rimtesnė studija apie partizanų kovose žuvusius, ar jie būtų partizanai, paprasti gyventojai, ar net vadinamieji liaudies gynėjai. įvairiuose leidiniuose ir straipsniuose galima rasti įdomesnių duomenų, bet jų tiek maža ir be nuoseklesnių tarpusavio ryšių, kad vien iš jų negalima padaryti reikšmingesnių apibendrinimų. Išimtį sudaro du Faktai kaltina serijos leidiniai. Knygoje Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje surašyti Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonu gyventojai, kuriuos neva nužudė partizanai. Kitoje knygoje Kruvinos žudikų pėdos išvardyti to likimo neva susilaukę Jurbarko, Raseinių, Šilalės, Šilutės ir Tauragės rajonų gyventojai. Iš viso paminėti 3281 žuvusieji iš 8-nių rajonų. Lietuvoje yra 44 rajonai. Tačiau, išskyrus pastabą, kad Dzūkijos rajonų sąrašai nepilni, šių duomenų skelbėjai nepažymi pagal kokius kriterijus sudaryti sąrašai. Taigi norint juos pavartoti bendresniam vaizdui sukurti, reikia nustatyti, ar sąrašai palyginti pilni, ar jie būdingi kitoms Lietuvos dalims, ar juose išvardytus žmones partizanai tikrai nužudė ir kokiomis aplinkybėmis.

Reikia iš pat pradžių pabrėžti, kad Žemaitijos ir Dzūkijos sąrašai sudaryti skirtingais pagrindais. Žemaitijoje daug nuosekliau minimi įvairūs vietos valdžios pareigūnai, deputatai, dešimtkiemio įgaliotiniai ir ypač stribai. Dzūkijos sąrašuose vengiama šių žmonių. Aplamai į Žemaitijos sąrašus įtraukiamos visos tariamos partizanų aukos, o Dzūkijoje labiausiai minimi tik paprasti valstiečiai ir jų šeimos. Valdžios pareigūnai patenka į Dzūkijos sąrašus, išskyrus Varėnos rajoną, tik atsitiktinai. Įvairūs valdžios pareigūnai, stribai ir partijos aktyvistai sudaro per 40 nuošimčių Žemaitijoje žuvusiųjų, o Dzūkijoje mažiau negu 15 nuošimčių. Itin akivaizdus skirtumas tarp Raseinių ir Lazdijų rajonų sąrašų. Abiejuose paminėta apie 570 nužudytųjų. Raseinių rajone išvardyta per 260 valdžios pareigūnų, tarp jų apie 90 „liaudies gynėjų” ir dar koks dešimt buvusių stribų. Tuo tarpu Lazdijų rajone neva žuvo tik apie 30 valdžios pareigūnu, iš kuriu 5 buvo stribai. Net Dzūkijos sąrašu sudarytojai neturėjo pastovių kriterijų, pagal kuriuos jie nutarė minėti žuvusius stribus. Varėnos rajone žuvę stribai sudaro apie 10 nuošimčių žuvusiųjų, Alytaus — mažiau negu 6 nuošimčius. Alytaus rajone paminėti 25 žuvę stribai, 15 iš Daugų valsčiaus. Tai nereiškia, kad per pusė Alytaus rajone žuvusiųjų stribų tarnavo Daugų valsčiuje, o tik kad Daugų valsčiaus stribai buvo nuosekliai įtraukiami į sąrašus, o kiti nepateko. Paminėtina ir tai, kad partizanų vadas Ramanauskas pažymi, įog jo kovotojų būrys sušaudė 6 Alovės valsčiaus stribus 1945 m. liepos menesį (94:54), bet nė vienas nepaminėtas sąrašuose.

Šis skirtumas tarp Dzūkijos ir Žemaitijos sąrašų gana reikšmingas, nes iš esmės skaičiuojami skirtingi dalykai. Kautynėse žuvęs stribas nėra teroro auka, bent ne ta pačia prasme kaip dėl įtariamos išdavystės nužudyta ūkininko šeima. Uolesnieji vietos valdžios pareigūnai irgi nebuvo nekaltos aukos. Jie buvo iš dalies atsakingi už žmonių areštus ir ištrėmimus, taigi — kartais ir už jų mirtį. Valdžios darbuotojai ir partijos aktyvistai gerai žinojo, kad dėl savo veiklos jie rizikuoja gyvybe, dažnai buvo ginkluoti, po kaimus keliavo ginkluotų vyrų saugomi. Kai kurie pareigūnai buvo be pagrindo įskųsti ir žuvo nuo partizanų rankos, o tikri žmonių skriaudėjai, laimėję vietos partizanų pasitikėjimą, visai nenukentėjo. Vis dėlto skirtumas lieka reikšmingas, tad siekiant apibendrinti nužudytųjų skaičių visoje Lietuvoje, negalima Dzūkijos ir Žemaitijos sąrašus vienodai traktuoti.

Jau pirmu žvilgsniu pastebima, kad sąrašai gerokai nepilni. Ypač trūksta duomenų iš 1944 m. ir 1945 m. pirmosios pusės. Štai keli pavyzdžiai. 1945 m. Lazdijų rajone žuvo penki komjaunimo valsčių sekretoriai,⁴ o Faktai kaltina sąrašuose paminėti tik trys žuvusieji žmonės visame rajone per visus 1945 m. Cituodamas partijos archyvus, J. Jermalavičius (72:26) nurodo, kad antrame 1945 m. ketvirtyje visoje Lietuvoje žuvo 840 žmonių, tačiau Faktai kaltina sąrašuose išvardyta tik apie 80 žmonių, tai yra vos 10 nuošimčių, nors minėtieji rajonai užima apie 20 nuošimčių Lietuvos ploto, o partizanai juose buvo labai veiklūs.

Tai iš dalies galima išaiškinti, atsižvelgus į sąrašų sudarymo kriterijus. Dzūkijoje partizanai stipriai veikė nuo 1944 m. rudens, bet jie netaikė griežtų bausmių išdavyste įtariamiems ūkininkams, kol komunistai pravedė pirmuosius pokario metų masinius trėmimus 1946 m. vasario mėnesį. Nukauti stribai ar sušaudyti valdžios pareigūnai, kurie turbūt sudarė didesnį žuvusiųjų nuošimtį, nebuvo įtraukiami į sąrašus. Žemaitijoje partizanų veikimas prasidėjo vėliau. Bet kadangi žuvę stribai ir kiti valdžios pareigūnai minimi Žemaitijos sąrašuose, susidaro įspūdis, jog 1945 m. partizanų veikimas Žemaitijoje buvo platesnės apimties negu Pietų Lietuvoje. Bet skirtingų Žemaitijos rajonų šio laikotarpio sąrašai nėra vienodai išsamūs. Pavyzdžiui, 1945 m. Raseinių rajone neva nužudyta 97 žmonės, Jurbarko rajone — 145, o kaimyniniame Tauragės rajone, kur buvo panašios partizanavimo sąlygos, tik 27 žmonės. Atrodytų, kad skirtumas labiau atspindi sąrašų sudarymo kriterijus negu faktinį skaičių.

Jeigu pirmųjų pusantrų metų sąrašai turi nemaža spragų, tai po 1949 m. jie gana išsamūs. Valdžia buvo gerai įsitvirtinusi, turėjo nuodugnius gyventojų sąrašus, kurie buvo vartojami nustatyti mokesčius, pyliavas, ir t.t. Tad žmogaus dingimas buvo greičiau pastebimas ir atitinkamos įstaigos užregistruojamas. Be to, komunistų istorikai sąmoningai pabrėžia nužudymus įvykdytus tuo metu, kai partizanų jėgos seko, tuo siekdami sukurti įspūdį, kad partizanai be pagrindo savavaliavo ir terorizavo žmones.

Sąrašų provizorinis pobūdis paaiškėja, detaliau palyginus juos su kitur skelbtais duomenimis. į nužudytųjų sąrašus nepatenka net kai kurie komunistų veikėjai, apie kuriuos rašoma kituose leidiniuose. Knygelėje Tai buvo Leipalingyje paskelbtos pavardės atsakingesnių Leipalingio partijos aktyvistų, kurie neva žuvo nuo partizanų rankos (153:50-51). Iš 13 paminėtų asmenų, tik du įtraukti į Lazdijų rajono sąrašus. Tai nelauktina: juk šitie žmonės buvo vietos valdžios grietinėlė, o ne kokie nors pamiškėje gyvenantys ir valdžiai gal abejingi ūkininkai. Tačiau visi toje pačioje knygoje paminėti 27 žmonės, nužudyti 1949 m. balandžio mėnesį, yra sąrašuose. Kitoje dokumentinėje apybraižoje Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis autorius išvardija 19 žmonių, kurie buvo nužudyti 1945 m. rugpjūčio pradžioje kaimuose Daugų ežero pakrantėse (94:48-52). Tik 10 iš jų patenka į sąrašus. Yra nenuoseklumų ir pačioje Faktai kaltina serijoje. Savo parodymuose Alytaus rajone veikęs partizanas Petras Simanavičius pamini 17 užmuštų žmonių, iš kurių 15 pažymėti sąrašuose (5:42-71). Kitas Dzūkijos partizanas Zigmas Stravinskas pamini 9 smurto aktus ir 18 nužudytų žmonių, bet sąrašuose pažymėti tik 4 įvykiai ir 13 žmonių (5:71-83).

Kitais atvejais sąrašai gerokai pilnesni. Knygos Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje įvade pažymėta, kad per vadinamąsias Baltramiejaus naktis Alytaus apskrityje Alovės valsčiuje žmonės buvo masiškai žudomi birželio 14, rugpjūčio 1, spalio 26 ir lapkričio 15 d. Išskyrus birželio 14 d., įvado autoriai sumaišo Alovės valsčių su visu Alytaus rajonu, tai yra Alovės valsčiui priskiriami visi nužudymai įvykdyti Alytaus rajone. Iš 24 žmonių, užmuštų birželio 14 d., sąrašuose paminėta 22;⁵ iš 70 žuvusiu rugpjūčio 1 d. — sąrašuose yra 38; iš 18 nužudytų spalio 26 d. — paminėta 13; iš 37 užmuštųjų lapkričio 15 d. — paminėta 36. Taigi jei minėti pavyzdžiai būtų būdingi, užmuštųjų skaičių Dzūkijoje reikėtų padidinti nuo 10 iki 20 nuošimčių.

Žemaitijos sąrašai yra gerokai išsamesni. Tačiau sunkiau patikrinti jų nuoseklumą, nes nėra atskirų knygelių, vadinamųjų dokumentinių apybraižų, apie partizanų veikimą Žemaitijoje. Turimi duomenys rodo, kad Žemaitijos partizanai buvo drausmingesni ir nežudė šeimomis. Viename straipsnyje apie partizanų nužudytus Gaurės valsčiaus, Tauragės rajono gyventojus paminėta 53 žuvusieji (127) — jie visi įtraukti į sąrašus. Tie penki Žemaitijos ir trys Dzūkijos rajonai yra ypatingesni dėl to, kad juose veikė itin stiprūs ir gerai organizuoti partizanų daliniai, kurie išsilaikė iki 1952 m. ir net ilgiau. Visi penki Žemaitijos rajonai sudarė gana kompaktišką vienetą, nes juose veikę partizanų, būriai ilgainiui priklausė Jungtinei Kęstučio apygardai. Nors atskiri partizanų daliniai veikdavo čia viename, čia kitame rajone, jie buvo pavaldūs vienai vadovybei, jų vadai perkeliami vadovauti kovos daliniams čia vienur, čia kitur. Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonų partizanai irgi buvo panašiai suorganizuoti priklausė Dainavos apygardai, nors Lazdijų partizanai buvo savarankiškesni.

Savo organizaciniais ryšiais ir ilgu išsilaikymu, nepakrinkant vadovaujantiems organams, šių rajonų partizanai skyrėsi nuo kovos dalinių kitose Lietuvos dalyse. Turbūt tik Suvalkijos ir Panevėžio apylinkėse veikimas buvo panašios apimties ir trukmės. Kitose Lietuvos dalyse partizanų karas greičiau ir karščiau įsiliepsnojo, bet veikiausiai ir buvo greičiau nuslopintas.

Sunku nuspręsti, kaip šis Žemaitijos ir Dzūkijos partizanų išskirtinumas galutinai paveikė smurto vartojimą prieš gyventojus. Vienu atžvilgiu atrodytų, lyg komunistaujantis elementas, ypač valdžios bei partijos aktyvistai ir stribai, turėjo daugiau nukentėti jų veikimo rajonuose negu kitur Lietuvoje, nes partizanai čia ilgiau veikė, buvo gerai ginkluoti, turėjo veiksmingesnę žvalgybą. Tačiau tvirti organizaciniai ryšiai bei geresnė karinė drausmė lyg ir turėjo sutramdyti savavaliavimą ir be pagrindo įtariamų žmonių baudimą.

Šitoks galvojimas galioja Žemaitijos, bet ne Dzūkijos rajonams. Su kai kuriomis išlygomis visuose Žemaitijos rajonuose smurto vartojimas prieš nepareigūnus sustiprėjo 1946 m. pradžioje, o smarkiai sumažėjo 1949 m., pabaigoje. Šiek tiek išsiskiria Jurbarko rajonas, kuriame po 1946 m. partizanai labiau vengė baudimo priemonių prieš gyventojus. Visuose rajonuose žuvusiųjų pareigūnų ir nepareigūnų nuošimtis yra palyginti pastovus. Tačiau Dzūkijos rajonų partizanų veikimas buvo gana nevienodas. Varėnos rajone visą laiką buvo palyginti mažai aukų. Alytaus rajone smurto vartojimas pasiekė aiškią viršūnę 1946 m. ir po to labai smarkiai krito, o Lazdijų rajone užmuštųjų skaičius pradeda didėti tik 1946 m. Kaip minėta, Dainavos partizanų daliniai mažiau priklausė nuo centro nurodymų, ir atskiri vadai turėjo didesnę veikimo laisvę.

Visa tai rodo, kaip sunku daryti platesnius apibendrinimus apie partizanų veikimą. Jei apibendrinimai būtų grindžiami duomenimis vien iš Dzūkijos, tai rezultatai gerokai skirtųsi nuo tų, kuriuos gautume, jei būtų vartojami apie Žemaitiją paskelbti duomenys. O jei išvados apie žudymą šeimomis būtų pagrįstos arba tik Jurbarko, arba tik Lazdijų rajono duomenimis, tai atrodytų, jog kalbama apie visai kitas šalis. Jurbarko rajone tik du kartus buvo iš karto užmušta daugiau negu trys vienos šeimos nariai, o Lazdijų rajone apie 45 kartus.

Vis dėlto manytina, kad skirtumai šiuose aštuoniuose rajonuose mažiau ar daugiau atspindi panašius procesus kitose Lietuvos dalyse, juose žuvusiųjų skaičius būdingas visai Lietuvai, bent iki 1949 m. pabaigos. Tai patvirtina komunistų autorių daliniai duomenys apie visoje Lietuvoje žuvusius žmones. Nagrinėjami rajonai sudarė 18 nuošimčiu visų Lietuvos rajonų, ir juose žuvusių žmonių nuošimtis pagal turimus duomenis buvo proporcingai tas pats, kaip matyti iš lentelės.

Tarkime, kad visi sąrašuose išvardyti žmonės iš tiesų buvo pokario metais nužudyti, bet tai dar nereiškia, kad juos nužudė partizanai. Tuo metu Lietuvoje veikė minėti plėšikų būriai, kartais žudydavę gyventojus, ir saugumo provokaciniai daliniai. Iš beletristikos matyti, kad kaimo žmonės ne visada žinodavo, ar pas juos naktį apsilankę ginkluoti vyrai buvo partizanai, ar stribai? Ką nors nužudę stribai galėjo lengvai kaltę už smurtą primesti partizanams, ypač jei žudymas buvo įvykdytas su viršininkų pritarimu ar net įsakymu. Apie tokius įvykius galima tik spėlioti.

Be to, nežinome, ar partizanams priskiriama atsakomybė už pašalinius žmones, kurie žuvo per susidūrimą tarp partizanų ir valdžios dalinių. Pavyzdžiui, jei NKVD ar kareivių dalinys apsupa sodybą, kurioje dienoja partizanai, arba partizanai užpuola sodyboje viešinčius stribus, ir per kautynes žūva visi sodybos gyventojai, tai ar šitie žmonės laikomi partizanų aukomis? Jeigu jie tokiais laikomi, tai partizanų sąskaiton priskiriami žmonės, kurių mirties jie nesiekė ir už kurių mirtį ne mažiau atsakingi ir komunistai. Reikia pabrėžti dar vieną skirtumą, būtent tarp žmonių, kuriuos partizanai sąmoningai nubaudė mirties bausme, ir tų, į kurių gyvybę nebuvo tiesiogiai kėsinamasi. Tarkime, kad partizanai ketina sušaudyti kurį nors kaimo aktyvistą, bet jiems nepasisekus įsiveržti į jo namus, įvyksta susišaudymas, per kurį užsidega namas ir žūsta ne vien tik aktyvistas, bet ir jo maži vaikai. Šiuo atveju partizanų atsakomybė už vaikų mirtį yra tik netiesioginė.

Tokių atsitikimų, be abejo, yra buvę. Kai kuriuos galime atspėti. Antai Varėnos rajone Mašališkių apylinkės Gudakiemio kaime žuvo aštuonių asmenų Žalnierauskų šeima, kurios lavonai buvo sudeginti su trobesiais. Vargu ar tai sąmoningas partizanų darbas, nes visame Varėnos rajone tai vienintelis atvejis, kada žuvo daugiau negu keturi vienos šeimos nariai. Dar svarbiau: pagal komunistų autorių sąrašus Mašališkių apylinkėje buvo dar tik keturi smurto veiksmai, kurių kiekviename žuvo tik po vieną žmogų. Tad Žalnierauskų šeimos likimas yra išimtinis ir neplanuotas. Alytaus rajone iš karto žuvo vienuolika Vadeikių šeimos narių, tarp jų vienerių metų kūdikis. Nors kartais buvo labai žiauriai susidorojama su šeimomis ir vaikai buvo žudomi, kūdikiai nebūdavo liečiami. Tad kyla įtarimas, kad šiuo atveju gal buvo susišaudymas arba gaisras, kuris pareikalavo tiek daug aukų. įtartinas ir nurodymas, kad Raseinių rajone, kur partizanai buvo drausmingi, buvo užmušta septynių asmenų šeima, ypač dėl to, kad nepaminėta nė vieno žuvusiojo vardas, nei nužudymo data (9:306). Būta ir kitų panašių atvejų.

Pabrėžtina, kad nužudytųjų sąrašai negali būti vartojami be išlygų, net mėginant aplamai nustatyti žuvusiųjų skaičių be bandymo vieniems ar kitiems priskirti atsakomybę už mirtį. Atrodo, kad leidiniu autoriai i sąrašus neįtraukė visų žmonių, kuriuos nužudė stribai ar saugumiečiai. Dzūkijos rajonų sąrašuose nėra paminėti tie žmonės, kurie 1944 m. pabaigoje buvo užmušti Merkinės apylinkėje siautėjusių saugumiečių. O jų buvo labai daug.

Kaip jau minėta, bet koks Lietuvoje žuvusiųjų apskaičiavimas, remiantis nepilnais aštuonių rajonų duomenimis, gali būti tik provizorinis pirmasis bandymas be didelių tikslumo pretenzijų. Bet apibendrinimai turi savo vertę, tad mėginsiu apytikriai apskaičiuoti, kiek partizanų kovų laiku nužudyta paprastų žmonių, tai yra ne valdžios pareigūnų. Nėra ko norėti apskaičiuoti visus žuvusiuosius.. Kadangi nėra pilnesnių duomenų net apie Dzūkiją, tad reikėtų visas išvadas grįsti žiniomis apie Žemaitiją. Be to, net turint daugiau medžiagos, šitokios išvados neparodytų, kiek iš tiesų komunistams kainavo partizanų nuslopinimas, kiek žuvo valdžios žmonių. Niekur nėra paskelbta duomenų apie NKVD ir kariuomenės dalinių bei garnizonų žuvusiuosius, kurie kaip tik sudarė pagrindinius komunistų smogiamuosius dalinius.

Beveik 45 nuošimčiai iš žuvusiųjų buvo valdžios pareigūnai. Taigi kiekviename rajone vidutiniškai nužudyta 225 žmonės. Dzūkijos rajonų žuvusių nepareigūnų vidurkis gerokai aukštesnis — 360 žmonių. Kadangi yra pagrindo galvoti, kad ne visi žuvusieji, ypač Dzūkijoje, yra įtraukti į sąrašus, teigtina, kad Dzūkijos rajonų vidurkis veikiausiai bus apie 410 žmonių, o Žemaitijos apie 250 žmonių.

Kovos sąlygas ir žuvusiųjų skaičių Dzūkijoje reikia laikyti ypatingu reiškiniu. Abejotina, kad kur nors kitur Lietuvoje žuvo tiek daug šeimų. Pabrėžtina, kad komunistų autoriai, norėdami juodžiausiomis spalvomis nupiešti partizanus, labiausiai nurodo Įvykius Lazdijų rajone ir vadinamąsias ,,Baltramiejaus naktis” Alytaus rajone. Tam reikalui išleistos dvi specialios knygos, jau minėtos ,,dokumentinės apybraižos”: Tai buvo Leipalingyje ir Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis. Yra kitų vadinamųjų dokumentinių apybraižų, bet nė vienoje iš jų žudymai nėra taip pabrėžiami. Jeigu kituose rajonuose būtų buvę panašių įvykių, tai propagandistai jų nenutylėtų. Bet Dzūkijoje Lazdijų rajono įvykiai yra išimtis. Alytaus rajone panašios apimties žudymai vyko tik 1946 m. Visais kitais partizanų kovų metais įvykiai Alytaus rajone buvo panašesni į Varėnos, o ne į Lazdijų rajono. Todėl Dzūkijos rajonų žuvusiųjų vidurkis nelaikytinas būdingas, kitoms Lietuvos dalims.

Negalima a priori atmesti galimybės, kad kur nors kitur Lietuvoje gal vyko tokio masto žudymai. Bet buvo kitų rajonų, pavyzdžiui Vilniaus, Ignalinos, Šalčininkų ir Gargždų, kur partizanų veikimas buvo gana ribotas. Juose žuvusiųjų skaičius turėjo būti gerokai mažesnis negu Žemaitijos rajonų ir tad turėtų atsverti tuos kelis rajonus, kuriuose buvo gerokai daugiau užmuštųjų.

Pirmoji šio skyriaus lentelė rodo, kad nagrinėjami aštuoni rajonai sudarė 18 nuošimčių Lietuvos rajonų ir pagal turimus duomenis juose žuvusiųjų nuošimtis (18.6) proporcingai tas pats. Bet yra pagrindo manyti, kad bendras šių rajonų vidurkis truputį didesnis negu kitų Lietuvos rajonų. Juk Dzūkijos rajonų sąrašuose neminimi nukauti stribai ir valdžios pareigūnai, o jie veikiausiai įskaičiuoti bendroje visos Lietuvos apyskaitoje. Taigi Dzūkijoje žuvusiųjų (pareigūnų ir nepareigūnų) daugiau negu sąrašuose nurodyta, tad kituose rajonuose žuvusiųjų galėjo būti šiek tiek mažiau. Po 1949 m. Dzūkijoje ir Žemaitijoje nužudymų raida labai skiriasi. Pagal sąrašus tik apie 50 žmonių, tai yra vos 4 nuošimčiai visų žuvusiųjų, nužudyti 1950 m. ar vėliau. Žemaitijoje žuvo apie 300 žmonių ar 15 nuošimčių. Žinoma, kad Žemaitijoje partizanai itin ilgai išsilaikė ir gal didesniais būriais negu daugelyje Lietuvos dalių. Kai kur Lietuvoje po 1949 m. partizanų veikimas labai susilpnėjo. Tuo atveju teigtina, kad, artėjant pasipriešinimo pabaigai, Žemaitijos rajonuose buvo nužudyta daugiau žmonių negu kitur, ir dėl to Žemaitijos rajonų žuvusiųjų vidurkis šiek tiek didesnis negu kitų rajonų. Todėl galima spėti, kad vidutiniškai kiekviename Lietuvos rajone nužudyta nuo 150 iki 225 žmonių, arba nuo 7,000 iki 10,000 paprastų žmonių visoje Lietuvoje.

Nors žuvusiųjų skaičius yra didelis, tarp jų buvo skundėjų, partizanus ir kaimynus išdavusių žmonių, kurie nepaisė įspėjimų nutraukti savo veiklos. Pabrėžtina, kad šis skaičius vis dėlto nesuderinamas su komunistų pastangomis vaizduoti partizanus kaip besaikius žudikus. Tai galima įrodyti, vartojant „partizanavimo metų” sąvoką. Vienas partizanas, veikęs vienerius metus — tai vieneri partizanavimo metai, penki partizanai, veikę po trejus metus — tai 15 partizanavimo metų. Net pagal pačius konservatyviausius apskaičiavimus, 1945 m. veikė 12,000 partizanų.

Partizanai veikė ir 1944 m. ir po 1952 m., tad iš viso būta bent 50,000 partizanavimo-metų. Net jei partizanai nužudė 10,000 paprastų žmonių (iš tiesu skaičius turbūt mažesnis), tai reikštų, kad vidutiniškai kasmet tik vienas iš penkių nužudė vieną paprastą žmogų, arba kad vidutiniškai per penkerius kovos metus vienas partizanas nušovė vieną žmogų. Jei partizanavimo-metų kiekis padidintas 50 nuošimčių, kad jis labiau atitiktų kitų apskaičiavimus, o į žuvusiųjų sąrašus nebūtų įtraukiami šnipai ir skundikai, tai vos dvidešimtasis partizanas bus griebęsis smurto prieš paprastą žmogų.

Turimi duomenys leidžia padaryti kai kuriuos apibendrinimus apie partizanų veikimą.

(1) Iki 1946 m. vasaros partizanai daugiausia jėgų skyrė kovoms su NKVD ir kariuomenės daliniais bei stribais, ne taip dažnai bausdavo aktyvistus ar įtariamus išdavikus mirties bausme. Šiokią tokią išimtį sudaro partizanai Jurbarko ir Raseinių rajonuose, kuriuose nužudytųjų skaičius kelis kartus didesnis negu visų kitų rajonų. Bet didžioji nužudytųjų dauguma buvo valdžios pareigūnai. Be to, nebuvo žudoma šeimomis, nors kartais buvo sušaudyti du ar trys tos pačios šeimos nariai. Akivaizdus lūžis įvyko po pirmųjų masinių trėmimų 1946 m. vasario 18 d. Atrodo, kad partizanų vadovybė nutarė į terorą atsakyti teroru. Pagrindiniai smūgiai buvo atidėti iki gegužės, ypač birželio mėnesio, kad žvalgybos skyriai galėtų surinkti daugiau duomenų ir kad būtų palankesnės gamtos sąlygos išvengti susekimo. Trijuose Dzūkijos rajonuose birželio mėnesį nužudyta 60 žmonių, nors iki tol pagal turimus duomenis vidutiniškai kas mėnesį žūdavo vos 15 žmonių. Be to, pirmą kartą dažniau nukenčia ištisos šeimos ar daugelis jos narių. Šis polinkis ne toks ryškus Žemaitijoje, nors 1946 m. antrame ketvirtyje Jurbarko, Raseinių ir Šilutės rajonuose įvyko daugiau smurto aktų, per kuriuos nukentėjo bent du šeimos nariai, negu bet kuriame ankstesniame ketvirtyje. 1948 m. ir 1949 m. masiniai trėmimai nesukėlė panašios plataus masto reakcijos, nors po 1949 m. kovo mėnesio vežimų Šilalės ir Lazdijų rajonuose buvo nužudyta daugiau žmonių negu normaliai.

1949 m., Dzūkijoje — nuo 1946 m. iki 1949 m. Turbūt tuo laiku ir partizanų veikimas buvo labiausiai paplitęs. Jau 1949 m. žudymų buvo daug mažiau, ypač Dzūkijoje, išskyrus Lazdijų rajoną. 1949 m. valdžia prievarta suvarė daugumą ūkininkų į kolūkius. Jei metų pradžioje tik 3.9 nuošimčiai valstiečiu kiemu buvo sukolektyvinta, tai liepos mėnesį jau trečdalis priklausė kolūkiams, o 1950 m. sausio 1 d. net 62 nuošimčiai. Komunistų istorikai pakartotinai tvirtina, kad partizanai masiškai terorizavo ir žudė žmones, mėgindami sustabdyti kolūkių steigimą. Tiesa, 1949 m. vasario mėnesį savo suvažiavime partizanų vadai nutarė priešintis kolūkių steigimui, pabrėždami, kad svarbu sustabdyti vienkiemių perkėlimą į bendras gyvenvietes. Nutarta kolūkių iniciatorius ir steigėjus (o ne visus kolūkiečius) įspėti nutraukti šią veiklą, o įspėjimu nepaisančius bausti mirties bausme (9:229;94;65-66). Kad nebuvo jokios naujos masių žudymu bangos rodo ši lentelė:

Iš lentelės matyti, kad 1949 m. pirmąjį pusmetį, kai kolūkių steigimas nepaprastai greitai vyko ir valdžia mėgino galutinai palaužti ūkininkų priešinimąsi, gerokai mažiau žmonių žuvo negu antrąjį pusmetį, kada buvo aišku, jog šalies sukolektyvinimas neišvengiamas. O dar daugiau žuvo 1948 m. pirmąjį pusmetį, kai kolūkių beveik nebuvo. Atmestinas teigimas, kad partizanai buvo tiek susilpnėję, kad jau nebegalėjo priešintis, nes per antrąjį 1949 m. pusmetį daugiau žmonių žuvo ir Dzūkijoje, ir Žemaitijoje negu per pirmąjį. Pažymėtina ir tai, kad šie aštuoni rajonai yra kaip tik tie, kuriems vadovavo LLKS vadai Žemaitis ir Ramanauskas. Jei partizanų vadovybė būtų reikalavusi kolūkiečius žudyti, tai šiuose rajonuose kaip tik turėjo būti daugiau aukų. O čia jų mažai buvo, vargu ar daug buvo žudoma ir kitur.

(3) Nors 1950 m. partizanų sąjūdis silpnėjo, bet kovotojai laikėsi drausmingai. Tais ir sekančiais metais nužudytųjų skaičius labai smarkiai sumažėjo, ypač Dzūkijoje. Atrodytų, kad ten duotas įsakymas kuo labiau mažinti karo lauko teismus, nešaudyti žmonių. Nuo 1950 iki 1952 m. Dzūkijos rajonų sąrašuose paminėta tik 48 užmuštieji, tai yra mažiau negu 4 nuošimčiai visų nužudytųjų. Žemaitijos rajonuose daugiau žuvo žmonių. Nuo 1950 m. — apie 300 žmonių, t.y. 14 nuošimčių. Bet valdžios pareigūnai sudaro daugiau negu. 40 nuošimčių žuvusiųjų ir nebuvo žudoma šeimomis.

Turimi duomenys paneigia kai kuriuos tvirtinimus apie paskutinius partizanus. Su šiokiomis tokiomis išlygomis jie išlaikė drausmę iki pat pasipriešinimo pabaigos ir jokiu būdu nebuvo taip sužvėrėję, kad vaikštinėtų po kaimus be reikalo žudydami nekaltus žmones. Kitu atveju daugiau šeimų būtų nukentėję, nužudytųjų valdžios pareigūnų nuošimtis būtų gerokai mažesnis.

Saugumo suimtas ir jam dirbantis Jonas Deksnys per savo ,,atkurtą” BDPS prezidiumą ir Vyriausiąją kovojančios lietuvių tautos vadovybę į Vakarus pasiųstus pranešimus pabrėžtinai aiškino, kad į Lietuvą sugrįžęs Juozas Lukša Daumantas išprovokavo naujus partizanų antpuolius, dėl kurių žuvo daug nekaltų žmonių, o patys partizanai tiek nukentėjo nuo sovietų reakcijos, kad jų veiksmingumas buvo visai palaužtas. Šiuos tvirtinimus nekritiškai pakartojo ir kai kurie išeivijos autoriai. Nuo Lukšos grįžimo 1950 m. spalio mėnesį iki jo mirties 1951 m. rugsėjo mėnesį Dzūkijos sąrašuose pažymėta mažiau negu 20 nužudytų žmonių, o Lukša laikėsi pietų Lietuvoje, kurį laiką pas Ramanauską. Iš sovietinių šaltinių žinoma, kad partizanai labiausiai nukentėjo dėl šnipų infiltravimo. Tad nesusipratimas kalbėti apie Lukšos išprovokuotas kovas.

Per Deksnį Vakarus pasiekė Pietų Lietuvos srities organas Partizanas, išleistas 1951 m. liepos 20. Prie šio leidinio, kuris iš dalies autentiškas, pridėtas labai drakoniškas baudžiamasis kodeksas. Net jei jis būtų autentiškas partizanų dokumentas, matyti, kad po 1950 m. partizanai tik labai retais atvejais vykdydavo jo numatytas bausmes, o konkrečioje veikloje laikėsi kitų gairių.

(4) Partizanų veiklumas priklausydavo nuo metų laiko. Dėl gerai suprantamų priežasčių žiemos metu jų veikla buvo labai ribota. Sniege likdavo jų pėdsakai, belapiai medžiai ir krūmai juos mažiau pridengdavo ir t.t. Užmuštųjų skaičius pirmame metų ketvirtyje būdavo gerokai mažesnis negu per kitus metų laikus. Dzūkijoje apie 14 nuošimčiu užmuštųjų žuvo per pirmąjį metų ketvirtį, o Žemaitijoje apie 17 nuošimčių. Itin daug žmonių žūdavo rugsėjo-lapkričio mėnesį, gal dėl to, kad visų metų sąskaitos buvo suvedamos prieš žiemą.

Mažas žuvusiųjų skaičius per pirmąjį metų ketvirtį reikšmingas ir dėl to, kad kasmet nuo 1946 m. iki 1951 metų vykdavo kokie nors rinkimai, dažniausiai vasario mėnesį. Nors partizanai ypatingą reikšmę skyrė rinkimų sužlugdymui, ragindavo gyventojus juose nedalyvauti, apšaudydavo rinkimines būstines, nukirsdavo telefono laidus, matyti, kad jie ne taip dažnai vartodavo smurtą prieš agitatorius, jau nekalbant apie eilinius rinkėjus. Neatmestina galimybė, kad duomenys apie uoliausius rinkimų organizatorius buvo surenkami, o nuosprendis vėliau įvykdomas.

Metų laiko poveikio neįvertinimas gali privesti prie klaidingų išvadų. Antai komunistų istorikas Algirdas Rakūnas, pažymėjęs, kad mažiau žmonių žuvo 1947 m. pirmame ketvirtyje negu 1946 m. ketvirtame ketvirtyje, klaidingai mano, kad partizanų jėgos silpnėjo ir pradėjo mažėti žuvusiųjų skaičius (148:198).

(5) Pravartu truputį pakomentuoti įvykius Alytaus ir Lazdijų rajonuose. Alytaus atvejis itin keistas. Aplamai ten buvo palyginti mažai žudymų, išskyrus 1946 m., kai nužudyta 178 žmonės. Iš jų didžioji dauguma, apie 120 žmonių, žuvo per keturias žudymo bangas, birželio 13-14, rugpjūčio 1-2, spalio 25-26, ir lapkričio 14-15 dienomis. Jei tai partizanų darbas, tai jis laikytinas savotišku, bet laikinu išprotėjimu, nepateisinamu smurto vartojimu, net jei juo buvo mėginta atsikeršyti už išvežtas šeimas ar išduotus draugus. Po 1946 m., išskyrus 1947 m. gruodžio mėnesį, tokių žudynių Alytaus rajone toli gražu nebuvo.

Gerokai sunkiau įsisąmoninti žudynes Lazdijų rajone, kur daugiau negu trejus su puse metų buvo žudoma, dažnai šeimomis. Nežinia, ar ten partizanai savavaliavo, ar stribai siautėjo (Seirijų stribai pasižymėjo nepaprastu žiaurumu), ar ten vyko savotiška kraujo vendeta. Ten broliai žudė brolius. Net šiuo atveju negalima kalbėti apie klasių kovą. Lazdijų rajone žemė smėlėta ir prasta, ten negyveno turtuolių ir išnaudotojų.

1. Pažymėtina, kad šioje apylinkėje vokiečių okupacijos metais veikė ir komunistų partizanai ir savisaugininkų būriai. 1984 m. devintame numeryje žurnalas Komunistas išspausdino A. Kairio straipsnį „Ošia pušys — partizanų sesės”, kuriame rašoma apie šių apylinkių žmones, nukentėjusius nuo nepriklausomos Lietuvos pareigūnų, vokiečių ir partizanų. Manytina,, kad straipsnis netiesioginis atsakymas į Aušros pranešimą apie saugumiečių siautėjimą.

2. Savo kalboje antrajame Tarybų Lietuvos inteligentų suvažiavime 1946 m. gegužės mėnesį tuometinis Ministrų tarybos pirmininkas Mečys Gedvilas paminėjo Sukackienę (170:86). Suvažiavimo proga Tiesoje išspausdintame straipsnyje CK

ideologinis sekretorius K. Preikšas apie ją plačiau rašė, pažymėdamas, kad

„ne vienai Sukackienei grasino niekšiški nacionalistiniai priešai kulkomis ir mirtimi per rinkiminę kampaniją. Ne viena ji didvyriškai nesitraukė iš pareigų, rodydama pasiryžimo kovoti, nepaisant jokio pavojaus (170:81).

3. Žudymai sukėlė rūpesčių Katalikų bažnyčiai ir jos hierarchijai. Tradiciškai Bažnyčia kategoriškai draudžia žudymą, išskyrus karo ir kai kuriais kitais atvejais. Komunistų pareigūnų sušaudymai ne visada buvo suderinami su Bažnyčios mokymu. Kun. L. Puzonas pažymi, kad kai Didžiosios Kovos rinktinės partizanai pradėjo „žudyti žmones, tai vyskupas (T. Matulionis — K. G.) buvo labai susirūpinęs, nes žmonių žudymas yra didelė nuodėmė” (3:177). Antra vertus, vyskupai priešinosi valdžios pastangoms juos įvelti į propagandos kampaniją prieš partizanus. Kauno arkivyskupijos valdytojas prelatas S. Jokūbauskis pasidavė spaudimui ir 1945 m. birželio 14 d. parašė atitinkamai suredaguotą kreipimąsi. Jame tarp kitko parašyta, kad partizanai „platina-visokius šmeižtus ir melus prieš Tarybų valdžią . . . Valdžia turi priemonių jus pasiekti ir nubausti; ji gaili brolių, nors ir suklaidintų, kraują lieti” (16:81). Bet dauguma Bažnyčios vadovų, nors ir apgailestaudami žudymus, atsisakė paskelbti valdžios diktuojamus pareiškimus ypač dėl to, kad juose nebuvo galima pasisakyti prieš valdžios vartojamą smurtą ir žmonių teisių pažeidimus. Antai arkivyskupas M. Reinys pasmerkė žudymus bendriausiomis frazėmis. Vyskupas T. Matulionis atsisakė paraginti partizanus legalizuotis, pareikšdamas, jog netiki, kad vyriausybė suteiktų amnestiją iš miško išėjusiems partizanams. Jo abejonės nebuvo be pagrindo.

4. O. Pakėnienė, „Lietuvos komjaunimo kadrų ugdymas (1944-1948 m.)”, LKP Istorijos klausimai, 1971, t. 11, p. 71.

5. Šitie 22 užmuštieji suskaičiuoti šiuo būdu: prie 10 žmonių, kurie sąrašuose pažymėti gyvenę Alovės valsčiuje, prijungti 12 Butrimiškių kaimo gyventoju, kurių nužudymas paminėtas ir sąrašuose, ir kitame veikale (94:56). Neaiškumu sukelia tai, kad sąrašuose tas pats Butrimiškių kaimas, kuriame jie gyveno, priskiriamas dviem apylinkėms — Dušnionių, kuri yra Alovės valsčiaus dalis, ir Butrimiškių apylinkei, kuri priklauso Butrimonių valsčiui. Be to, vienur mirties data pažymėta balandžio 12 d., kitur birželio 13 d. Aš laikau birželio 13 d. tiksliąja data.

Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai nelaimėjo pergalės. Bet jie niekada ir nesitikėjo ją iškovoti vien savo jėgomis. Ilgai partizanai laukė Vakarų intervencijos, bet jos nesulaukė. Tūkstančiai vyrų išėjo į mišką ir nesugrįžo. Po daugelio metų grįžo tik tie, kurių valdžia nespėjo nukankinti ar numarinti Sibire.

Istorijos teismas yra dažnai negailestingas, iš dalies dėl to, kad pergalę iškovoję rašo istorijos nuosprendį. Pralaimėtojai retai užjaučiami. Esą jie nesupratę laiko reikalavimų, nesugebėję prisitaikyti prie kintančių sąlygų, nerealistiškai siekę to, ką blaiviau galvojantys laikė neįgyvendinama iliuzija. Pralaimėtojai kaltinami ne tik išmintingumo ir nuovokos stoka, bet dažnai ir elementariausių dorovės principų pažeidimu. Laimės ir atsitiktinumų vaidmuo šiais atvejais labai didelis. Tas pats veiksmas lyg įgyja skirtingą dorovinę reikšmę ne dėl savyje glūdinčių savybių, bet dėl įvykių, kurių pats veikėjas nevaldo. Sėkmingi pasipriešinimo sąjūdžiai, pvz., Prancūzijos per Antrąjį pasaulinį karą, pateisina savo narių smurto veiksmus kaip reikalingą priemonę didesniam blogiui kelią užkirsti, tautinei drausmei palaikyti, šalies išdavikams ir kolaborantams nubausti. Jei kokiais 1950 m. Vakarai būtų privertę Sovietų Sąjungą pasitraukti iš Lietuvos, tai partizanai būtų galėję, kaip ir prancūzų rezistentai, priekaištauti tiems, kurie neįsijungė į kovą, bet sėdėjo namie, susidėję rankas, ir laukė, kad kiti aukotųsi ir rizikuotų gyvybe. Taip nebuvo. Lietuvoje partizanai vadinami žudikais ir banditais, o išeivijoje girdėti daugiau balsų, apgailestaujančių jų tariamą politinį naivumą ir nereikalingų aukų sukėlimą.

Jei dabar aišku, kad partizanų padėtis buvo beviltiška, tai tomis apsisprendimo dienomis reikalai buvo labiau migloti. Nutarimas ginklu kovoti dėl šalies laisvės nebuvo nei neprotingas, nei negarbingas. 1944 m. atsistojus prieš klausimą, ar rizikuoti mirtimi, stojant į nekenčiamų, komunistų kariuomenę, ar rizikuoti mirtimi tėvynės miškuose, daug lietuvių pasirinko antrąjį sprendimą. Vargu ar buvo labiau beprasmiškų mirčių negu tų prievarta mobilizuotų jaunuolių, kurie krito tarnaudami vieno žiauraus diktatoriaus kariuomenėje kovoje su kitu, nemažiau bjauriu tironu. Tūlas ūkininkas turbūt apgailestavo sprendimą neremti nei partizanų, nei valdžios, kai vieną rytą į jo sodybą įsiveržę stribai pranešė, kad jis ir jo visa šeima ištremiami į Sibirą.

Pokario metai buvo tragiškas laikas. Nebuvo lengvų sprendimų ar išeičių, kurios užtikrintų žmogaus saugumą be sąžinės kompromiso ir rankų sutepimo kitų krauju. Viena prasme didžiausi ,,realistai” ir ,,blaiviausiai” galvojantys žmonės buvo tie, kurie jau 1944 m. numatė sovietų pergalę, suprato esminį teroro vaidmenį Stalino režime ir darė atitinkamas išvadas.¹ Bet šitie žmonės išdavė ne tik savo tėvynę, bet ir įskundė kaimyną, tuo pasmerkdami jį kalėjimui, jei ne mirčiai.

Kovoti už nepriklausomybę nereiškia vien už ją mirtį. Priešingu atveju savižudybė, o ne ginkluotas pasipriešinimas būtų tinkamiausia kovos išraiška. Idealesniame pasaulyje būtų galima lengviau ir be klaidų nustatyti priešų ir draugų, karių ir civilinių gyventojų tapatybę, ir kiekvienas žmogus be išimčių ir išlygų būtų priskiriamas vienai ar kitai grupei. Negyvename tokiame pasaulyje. Per vidaus karus, kurie kai kuriais atžvilgiais yra žiauriausi iš visų, šie nelabai aiškūs skirtumai dar labiau išblunka, šalyje augant įtarumui, nepasitikėjimui ir neapykantai. Jausdami viskuo rizikuoją tėvynės reikalui, partizanai reikalavo vietos gyventojus laikytis, jų nuomone, minimalinių standartų. Pasigailėjimo nesulaukė aiškūs kolaborantai, partizanų išdavikai ir kaimynų įskundėjai, dėl kurių veiklos kiti žuvo ar nukentėjo. Nėra abejonių, kad partizanai nužudė ir nekaltų žmonių. Nekaltų žmonių nužudymai lieka nepateisinami, net atsižvelgus į sunkią partizanų padėtį ir į valdžios sąmoningai vedamą teroro kampaniją, pareikalavusią dešimteriopai daugiau aukų.

Jei partizanų sąjūdis smerktinas dėl kai kurių savo narių doroviškai nepateisinamų veiksmų, tai kone visi kili karai panašiai smerktini. Daug kas užmiršta, kad šių laikų mažiausiai kontraversiškame kare — kova su hitlerine Vokietija — sąjungininkai masiškai bombardavo Vokietijos miestus, tuo sąmoningai ir masiškai žudydami nekaltus žmones.

Posakis dulce et decorum ėst pro patria mori išreiškė Vakarų kultūroje kelis tūkstančius metų įsišaknijusį įsitikinimą, kuris prieš 45 metus nebuvo svetimas ir lietuviams. Mirtis buvo nelaukiamas svečias, bet ne visos mirtys buvo laikomos lygiai vertingos. Gyvybė buvo brangi, bet išlikimas gyvu nebuvo aukščiausia visa pateisinanti vertybė. Partizanai jautė, kad reikia ginti ir kovoti dėl savo ir

savo vaikų laisvės. Jungtinės Kęstučio apygardos organe Laisvės varpas antraštėje skelbiamos eilės

išreiškė partizanų įsipareigojimą ir veiklos akstiną. Sovietiniai autoriai neneigia, kad daug paprastų kaimo jaunuolių išėjo partizanauti, įsitikinę, kad jie kovoja už Lietuvos laisvę. Tačiau komunistai aiškina, kad įsitikinimas buvo be pagrindo dėl to, kad Lietuva pasidarė laisva tik tada, kai ji buvo įjungta į Sovietų Sąjungą.

Partizanų kovos yra dvasinis paminklas Lietuvos nepriklausomybei ir įrodymas, kad tie 22 laisvės metai nedingo be pėdsakų tautos sąmonėje ir gyvenime. Per nepriklausomybės metus Lietuva, kaip ir visos Rytų Europos šalys, pergyveno daug sunkumų. Demokratija buvo panaikinta. šalyje įvesta įkyri cenzūra, žemės ūkį alino pasaulio ūkio depresija ir kaimynų taikomos sankcijos, didesnės šalys nerėmė Lietuvos jos ginčuose su Lenkija ir Vokietija. Vis dėlto pasisekė jaunime įžiebti gilų patriotizmą ir meilę tėvynei, kurių neužgesino net gėdingos kapituliacijos ir šalies valdančiųjų sluoksnių nesugebėjimas vadovauti tautai krizės metu. Be partizanų kovų būtų ginčytinas klausimas, ar lietuviai brangino savo suverenumą, po jų — atsakymas pernelyg aiškus.

Sunku nustatyti partizanų kovų poveikį tolesniam tautos gyvenimui, į Lietuvą atkeliavo mažiau rusų negu į Latviją ir į Estiją, nors negalima spręsti, ar tai partizanų nuopelnas, ar tik išdava Maskvos nutarimo sparčiau išnaudoti toliau išsivysčiusią Latvijos ir Estijos pramonę. Pasipriešinimo apimtis ir atkaklumas gal paskatino Maskvą ištremti daugiau lietuvių kaip nesutaikomų valdžios priešų, bet vėliau vietos komunistai gal lengviau iškovojo kai kurių lengvatų ir nuolaidų, Maskvai primindami, kad nereikėtų be reikalo kiršinti jau ir taip santvarka nepatenkintų lietuvių. Dėl šitokių pasekmių gali būti įvairių nuomonių, bet partizanų kovos turėjo du svarbius padarinius. Pirma, jos paneigia pagrindinius komunistų teigimus apie Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą. Ne tik sunku suderinti pasipriešinimo apimtį ir trukmę su tariamu prosovietišku gyventojų nusistatymu, bet ir negalima išaiškinti, iš kur išdygo visi tie aršūs komunistų priešai, jei per rinkimus į Liaudies seimą tauta vieningai balsavo už naujų pertvarkymų šalininkus, o dešimtys tūkstančiu išnaudotoju ir naciu rėmėju pabėgo į Vakarus 1944 m. Antra, ir gerokai svarbiau, partizanai suteikė ateinančioms kartoms pasiaukojimo pavyzdį, pratęsė ir papildė nuo aušrininkų laikų egzistuojančias pasipriešinimo tradicijas, sudarė pagrindą šiuolaikinei naujo pobūdžio rezistencijai. Thomas Jefferson kadaise rašė, kad kartkarčiais laisvės medis turi būti atgaivintas patriotų ir tironų krauju. Partizanai nesigailėjo savo kraujo, o tik ateitis parodys, ar laisvė Lietuvoje vėl sužydės.

1. Dr. Juozas Girnius filosofiniu požiūriu nagrinėja partizanų nutarimą nenusilenkti smurtui ir kovoti su galingesniu priešu straipsnyje „Tarp heroizmo ir realizmo”, Aidai, 1967, Nr. 4. Jis nurodo, kad ,,heroizmas peržengia realizmą, ne užsimerkdamas prieš tikrovę bet nekapituliuodamas jai ten, kur tikrovė nėra teisi (vienas dalykas — pažinti tikrovę, antras — ją pripažinti”) (p. 154).

2. Daumantas, Juozas. „MGB pinklės Lietuvos rezistencijoje” — Kn.; J. Daumantas, Partizanai, trečias leidimas. Chicago, 1984.

3. Žudikai bažnyčios prieglobstyje, Archyviniai dokumentai, antras leidimas. II rinkinys. Vilnius, 1963.

4. Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą, III rinkinys, Vilnius, 1961.

5. Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą, V rinkinys, Vilnius, 1962.

6. Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje, Archyviniai dokumentai, VI rinkinys, Vilnius, 1964.

8. Hitleriniai parašiutininkai. Archyviniai dokumentai, VIII rinkinys, Vilnius, 1966.

9. Kruvinos žudikų pėdos. Nacionalistų antiliaudinė veikla pietinėje Žemaitijos dalyje. Archyviniai dokumentai, IX rinkinys. Vilnius, 1968.

12. Aleksa, Osvaldas. „Rašyk laiškus Marytei” — Kn.: Nematomasis frontas. Vilnius, 1967.

13. Ališauskas, Kazys. ,,Savanoriai”, Lietuvių Enciklopedija, t. XXVII, Bostonas 1962:

15. Andreski, S. „Terror" — Kn.: Julius Gould and William L. Kolb (eds)., A Dictionary of the Social Sciences. Glencoe, 1964.

16. Aničas, J. Socialinis politinis Katalikų bažnyčios vaidmuo Lietuvoje 1945-1952 metais. Vilnius, 1971.

20. Augus, A. „Buržuazinio-nacionalistinio pogrindžio sutriuškinimas Tarybų Lietuvoje (1944-1951)”, LKP Istorijos klausimai, 1971, t. 10.

22. Bagušauskas, „Partijos pagalbininkas (Iš Vilkaviškio apskrities komjaunimo organizacijos istorijos)”, Kraštotyra, t. 9, Vilnius, 1979.

24. Baranauskas, Balys. „Su Abvero, SS ir gestapo įgaliojimais”. Švyturys, 1983, Nr. 1-3.

25. Bartašiūnas, J. „Jie pakėlė ranką prieš liaudį”. Komunistas, 1967; nr. 9

31. Blėda, Sigitas. „Šiurpus radinys Klebonmiškyje”, Komjaunimo tiesa, 1981.IV.25-26.

32. ,,Bolševiku siautėjimas Merkinės apylinkėse”, Aušra, 1982, Nr. 31 (71).

33. Brazaitis, Juozas. „Partizanai antrosios sovietų okupacijos metu”, Į Laisvę, 1961, Nr. 24 (61).

36. Chienas, M., Šmigelskis, K., Uldukis, E. Vanagai iš anapus. Vilnius, 1960.

37. Cobban, Alfred. The Social Interpretation of the Frcnch Revolution, Cambridge, 1964.

40. Crozier, Brian. The Rebels: A Study of Post-War Insurrections. Boston, 1960.

41. Česonis, A. „Priešo kulka nedrįso jo liesti (Gen. Motiejų Pečiulionį prisimenant)”, Karys, 1964, Nr. 3.

44. Deutsch, Karl W. „External Involvement in Internal War” — Kn.: H. Eckstein (ed.), Internal War. New York, 1%4.

45. Ditkevičius, Viktoras. „Kurjeris eina į Vakarus” — Kn.: Nematomasis frontas. Vilnius, 1967.

46. Dobrovolskis, J. Lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose. Vilnius, 1967.

47. Eckstein, Harry. „Introduction. Toward the Theoretical Study of Internal War” — Kn.: H. Eckstein (ed.), Internal War. London, 1964.

48. Eckstein, Harry. „On the Etiology of Internal Wars”, History and Theory, 1965, vol. IV, no. 2.

53. Gaigalaitė, A. „Miškų ūkis Lietuvos buržuazijos ekonominėje politikoje”, Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 1979, Nr. 19 (1).

54. Garuckas, Karolis. „Atviras laiškas Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui”, Aušra, 1979, Nr. 19 (79).

55. Germanas, V. „Buržuazinės-nacionalistinės istoriografijos kritika žemės ūkio kolektyvizavimo Lietuvoje klausimu”, LKP Istorijos klausimai, 1969, t. 8.

56. Germanas, V. ,,Darbininkų klasės ir valstietijos sąjungos lenininės idėjos pergalė, sukuriant ir išvystant socialistinį žemės ūkį Tarybų Lietuvoje”, LKP Istorijos klausimai, 1970, t. 9.

57. Gerschenkron, Alexander. „Reflections on the Economic Aspects of Revolution” — Kn.: H. Eckstein (ed.), Internal War. London, 1964.

59. Girnius, Kęstutis K. ,,Ar pokario metais Lietuvoje vyko klasių kova ar pilietinis karas?”, Aidai, 1984, Nr. 5.

60. Girnius, Kęstutis K. ,,Lietuvos pasipriešinimo istorijos klystkeliais (Dr. Tomo Remeikio knyga Opposition to Soviet Rule in Lithuania)”, Aidai, 1981, Nr. 5.

61. Girnius, Kęstutis K. „Pakeitimai Jono Avyžiaus romane ,Degimai’,” Draugas, 1983.XI1.17.

62. Goliakevičius, M. Pakėlęs kardą... Dokumentinė apybraiža. Vilnius, 1984.

65. Hearings before the Select Committee on Communist Aggression, 4th Interim Report, Part II.

66. Hill, Christopher, ,,A Bourgeois Revolution?” — Kn.: Pocock, J. G. A. (ed.) Three British Revolutions: 1641, 1688, 1776. Princeton, 1980.

68. Ivanauskaitė, S. ,,Apskričių, valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų atkūrimas bei organizacinis stiprinimas Tarybų Lietuvoje (1944-1948 m.)”, LKP Istorijos klausimai, 1967, t. 6.

69. Ivanauskaitė, S. „Vietinių Tarybų valdžios organų veikla, likviduojant hitlerinės okupacijos padarinius ir ruošiant prielaidas socialistiniam Tarybų Lietuvos žemės ūkio pertvarkymui (1944-1948 m.)”, Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų moksle darbai, Istorija, 1966, t. 8.

70. Ivanauskaitė-Juonienė, S. „Vietinių valstybinės valdžios organų veikla, ruošiant masinę kolektyvizaciją Tarybų Lietuvoje” --Kn.: Spalio reuoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje. Vilnius, 1967.

72. Jarmalavičius (Jermalavičius), Juozas. „Klasių kova Lietuvoje pokario metais”. Kraštotyra. Vilnius, 1971.

75. Jefremenka, A. ,.Pradinis žemės ijkio kolektyvizavimo laikotarpis pokario Lietuvoje (1947 1948 m.)” — Kn.: Už socializmo sukūrimą Lietuvoje. Vilnius, 1969.

77. Jermalavičius, Juozas. „Liaudies gynėjai — liaudies didvyriai”, Laikas ir įvykiai, 1983, Nr. 10.

80. Juonienė, St. ,,Lietuvos TSR žemės ūkio kolektyvizacijos istoriografijos klausimu” — Kn.: Už socializmo sukūrimą Lietuvoje. Vilnius, 1969.

81. Juonienė, St. ,,Tarybų valdžios pagalba Lietuvos darbo valstiečiams, atkuriant hitlerinės okupacijos ir karo nualintus ūkius", LKP Istorijos klausimai, 1973, t. 13.

82. Jurgaitis, Kazys. „Ginkluotos rezistencijos žygiai laisvę ginant”, Į Laisvę, 961, Nr. 24 (61).

83. Jurgaitis, Kazys. ,.Pokarinės deportacijos pavergtoje Lietuvoje", Į Laisvę, 1963. Nr. 31 (68).

89. Kerulis, L. „Pokario Lietuvos partizanų judėjimą prisimenant", Karys, 1984", Nr. 8.

92. Knei Paz, Baruch. The Social and Political Thought of Leon Trotsky. Oxford, 1978.

95. Krutulytė, R. „Tarybų Lietuvos kolūkių šefavimas ištisinio kolektyvizavimo laikotarpiu (1949-1951 m.)”, Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija, 1966, t. 8.

96. Krutulytė, R. „Vokiečių okupacijos padarinių likvidavimas Tarybų Lietuvos kaime 1944-1948 m.”, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto Mokslo darbai, XXXII, Istorija, 1960, t. 2.

98. Laslett, Peter. The World We have Lost — further explored, 3rd ed. London, 1983.

100. Laurinaitis, S. „Kokį jie rinkosi kelią”, Laikas ir įvykiai, 1972, Nr. 19-21.

101. Laurinaitis, Stasys. „Žmogžudžius kelia ant pjedestalo”, Tiesa, 1984.1.24.

102. Laurinaitis. S. ir Rakūnas A.. „Fašizmo ir imperializmo tarnai”, Laikas ir įvykiai, 1985. Nr. 24.-

103. Laurinaitis, S. ir Rakūnas, A., Kovoje už socialinę Lietuvą. Vilnius, 1983.

104. Le Roy Ladurie, Emmanuel. ..The Quantitative Revolution and French Historians” — Kn.: The Territory of the Historian. London, 1979.

109. Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) VI suvažiavimo rezoliucija pagal drg. Sniečkaus ataskaitinį pranešimą apie Lietuvos Kp(b) CK darbą. Vilnius, 1949.

110. Lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare. Dokumentų ir medžiagos rinkinys. Vilnius, 1982.

113. Lukoševičienė, A. „Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos organizacinis stiprinimas 1944-1945 metais”, LKP Istorijos klausimai, 1972, t. 12.

114. Lukošiūnas, Romualdas. „Sovietų moralinio teroro dokumentas”, Aidai, 1979, Nr. 1.

116. Marx, Karl. The Class Struggie in France 1848-1850 — Kn.: Karl Marx, Surveys from Exile.Political Writings, Vol. II, New York, 1974.

118. Marx, Karl. The Eighteenth Brumaire of Louis Napoleon — Kn.: Karl Marx, Survevs from Exile. Political Writings, New York, 1974.

122. Merkelis, A. ,,Masiniai lietuvių išvežimai į SSSR”, Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. Brooklyn, 1952.

125. Miniotas, Vytautas. ,,Patorgas”— Kn.: Už ateitį šviesią, 2 dalis. Vilnius, 1980.

127. Morozovas, Aleksandras. ,,Jų vardai turi būti žinomi”. Kraštotyra. Vilnius, 1967.

130. Norkūnas, Mykolas. „Galvok, žmogau . . . galvok” — Kn.: Nematomasis frontas. Vilnius, 1967.

131. Olekas, P. LKP kova už socialistinį žemės ūkio pertvarkymų. Vilnius, 1966.

134. Paleckis, J. „Lietuvos KP veikla įgyvendinant lenininius internacionalizmo principus valstybinės valdžios organų kadrų politikoje 1945-1951 metais”, LKP Istorijos klausimai, 1980, t. 25.

142. Pirmieji žingsniai kolektyviniu keliu (1 Tarybų Lietuvos kolūkiečių suvažiavimo, įvykusio 1948 rn. gruodžio 21-23 d. medžiaga). Vilnius, 1977.

143. Pocius, Antanas. ,.Kapitonas Pranas Gužaitis ir pogrindis”, Į Laisvę, 1955, Nr. 8 (45).

147. Pye, Lucian W. „The Roots of Insurgency and the Commencement of Rebeilions” — Kn.: H. Eckstein, (ed.) Internal War. London, 1964.

149. Ramanauskaitė-Antanaitienė, Dalia. „Akistatos su mirtimi”, Komjaunimo tiesa, 1982.X.29.

150. Ramojus, Vladas. Kritusieji už laisvę, I d., Chicago, 1967; II d., Chicago, 1969.

151. Remeikis, Thomas. Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945 1980. Chicago, 1980.

152. Remeikis, Thomas. „The Armed Struggle against the Sovietization of Lithuania after 1944”, Lituanus, 1962, vol. 8, nr. 1-2.

154. Sevela, Efraim. Truth is for Strangers. A Novel about a Soviet Poet. New York, 1976.

155. Sniečkus, A. Tarybų Lietuvos kolektyvinių ūkių uždaviniai. Vilnius, 1949.

156. Socialistinės visuomenės susiformavimas ir raida Tarybų Lietuvoje. Vilnius, 1980.

159. Strumskis, K. „Sąjunginių tarybinių respublikų paramos ir patyrimo naudojimas, kuriant ir tobulinant valstybinius organus Tarybų Lietuvoje”, Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija. 1972, t. 12.

163. Šiaulikalnis, A. „Pulk. leit. inž. Juozas Vitkus-Kazimierai-tis”. Draugas, 1972.1.11.

164. Štromas, A. „Politinė sąmonė ir joje atsispindinčios Lietuvos ateities vizijos”, Į Laisvę, 1977, Nr. 71 (108).

166. Taagepera, Rein. ,,Soviet Collectivization of Estonian agriculture: The Deportation Phase”, Soviet Studies, 1980, vol. 32, no. 3.

167. Taagepera, Rein. „Soviet Collectivization of Estonian Agriculture: The Taxation Phase”, Journal of Baltic Studies, 1979, vol. 10, no. 3.

169. Tamošiūnas, J. Lietuvos žemės ūkio raida ir jos problemos. Vilnius, 1972.

172. Thornton, Thomas Perry. ,,Terror as a Weapon of Political Agitation”, p. 71-99 — Kn.: H. Eckstein (ed.), Internal War. New York. 1964.

173. Truska, L. „Visuomenės klasinės sudėties pakitimas Lietuvoje socializmo statybos metais (1. Paskutiniai buržuazinės santvarkos metai ”, Lietuvos TSR Akademijos darbai, Serija A, 1965, t. 1 (18).

174. Truska, L. „Visuomenės klasinės sudėties pakitimas Lietuvoje socializmo statybos metais (3. Tarybinė 1944-1948 m. žemės reforma ir jos socialinės išdavos)”, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1967, t. 2 (24).

175. Truska, L. „Visuomenės klasinės sudėties pakitimas Lietuvoje socializmo statybos metais (4. Kaimo socialinė struktūra kolektyvizacijos išvakarėse (1944-1948 m.)”, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1967, t. 3 (25).

176. Truska, L. „Tarybų Lietuvos gyventojų klasinės sudėties pakitimas socializmo statybos laikotarpiu (1940-1951 m.)” — Kn.: Spalio revoliucijos keliu. Vilnius, 1967.

181. Vaičius, R. ,,Ko parūpo Jonui Aničui išeivijos kultūra?”, Perspektyvos, 1979, Nr. 11.

182. Valionis, Vytautas. ,,Neužkask! ... Aš — gyva”. Komjaunimo tiesa, 1983.XII.14.

183. Varašinskas, K. ir Grunskis, E. ,,Broliškų respublikų parama Tarybų Lietuvai atkuriant liaudies ūkį pirmojo pokario penkmečio (1946-1950) metais”, Lietuvos istorijos metraštis 1973. Vilnius, 1974.

184. Varašinskas, K. ir Timošenka, N. „Kruoniečių kova dėl socializmo”, Kraštotyra, t. 12, 1981.

185. Vardys, V. Stanley. ,,The Partisan Movement in Postwar Lithuania” — Kn.: V. S. Vardys (ed.), Lithuania under the Soviets. New York, 1965.

187. Venclova, A. „Už marksistinį lietuvių literatūros pakilimo įvertinimą,” — Kn,: Tarybinė lietuvių literatūros kritika. Vilnius, 1980,

189. VGPŠ adjutanto pranešimas apie Merkinės įvykius, Santarvė, 1953, Nr. 6 (11).

191. Vidzgiris, Julius. ,.Keturi šių laikų didvyriai”, Į Laisvę, 1967, Nr. 39 (76).

195. Waedekin, Karl-Eugen. The Private Sector in Soviet Agriculture. Berkeley, 1973.

197. Wilkinson, Paul, ,,Social Scientific Theory and Civil Violence” — Kn.: Yonah Alexander, David Carlton, and Paul Wilkinson (eds.), Terrorism: Theory and Practice. Boulder, 1979.

198. Wilkinson, Paul. ,,Terrorist Movements” — Kn.: Yonah Alexander, David Cariton, and Paul Wilkinson (eds), Terrorism: Theory and Practice. Boulder, 1979.

199. Zalepūga, Z. ,.Lietuvos KP veikla, atkuriant tarybinius organus respublikoje 1944-1945 metais”, LKP Istorijos klausimai, 1973, t. 13.

200. Zalepūga, Z. „Lietuvos KP veikla, ugdant tarybinių darbuotojų kadrus 1944-1951 m.”, LKP Istorijos klausimai, 1974, t. 15.

202. Zundė, Pranas. „Demographic Changes and Structure in Lithuania”, Lituanus, 1964, vol. 10, no. 3-4.

207. Žilas, Antanas. „Dvikova su ,Litu’ ” — Kn.: Nematomasis frontas. Vilnius, 1967.

208. Žilas, Antanas. „Kam kukavo gegutė” — Kn.: Nematomasis frontas. Vilnius, 1967.

209. Žymantas, Stasys. „Laisvosios spaudos nelaisvėje puslapius atkėlus”, Santaruė, 1954, Nr. 10 (21).

211. Žymantas, Stasys. ,,Okupuotosios Lietuvos reikalai: Laisvės rytojus jau švinta . . .”, Santarvė, 1955, Nr. 4-5 (25-26).

Įžanga.....................................7

I skyrius

Dokumentinės medžiagos ir istorinės literatūros apžvalga

1. Dokumentinė medžiaga...........................11

2. Istorikų ir žurnalistų darbai......................25

II skyrius

Partizanų kovų pobūdis

1. Lietuvos partizanų kovų ypatumai...................32

2. Vidaus karų rūšys...............................39

a. Ar partizanai buvo teroristai?.....................43

b. Ar Lietuvoje vyko klasių kova?...................53

c. Ar Lietuvoje vyko pilietinis karas?.................71

Priedas: Kelios pastabos dėl socialinės padėties Lietuvoje . . . 84

III skyrius

Kodėl lietuviai tapo partizanais?

1. Visuomeninių gėrybių problema....................89

2. Komunistų tvirtinimai.............................95

3. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti.............107

IV skyrius

Sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais

1. Teroras Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje..............120

2. Teroro taikymas nepartizanams

a. Mobilizacija..................................127

b. Areštai.....................................132

c. Trėmimai...................................137

d. Dvasinis teroras.............................148

e. Kadrų politika kaime..........................155

f. Žemės ūkio politika............................162

Priedas: Kas buvo tie ..buožės”?.....................177

V skyrius

Partizanų kovų raida..............................184

1. 1944-1946 m.: Jėgų telkimas

a. Pirmieji žygiai ir puolimai.......................187

b. Lietuvos laisvės armijos ir desantininku vaidmuo.....201

2. 1946-1948 m.: Konsolidavimo laikotarpis

a. Jėgų taupimas...............................213

b. Valdžios daliniai..............................216

c. Partizanų veikimas............................225

d. Rinkimai....................................230

e. Partizanų spauda.............................234

3. 1949-1952 m.: Jėgų išsekimas....................237

a. Kova su kolūkių steigimu.......................240

b. Susekimai ir išdavystės.........................242

c. Organizacinės struktūros išlaikymas...............245

Priedas: Partizanai Rytu Aukštaitijoje..................249

VI skyrius

Partizanų pastangos susivienyti.......................254

1. Bendri partizanų vienijimosi bruožai.................257

2. Apygardų kūrimo laikotarpis......................261

a. Pietų Lietuva (Suvalkija ir Dzūkija)................264

b. Žemaitija...................................271

c. Aukštaitija...................................274

3. Centrinės vadovybės kūrimas.....................279

Priedas: Kur veikė Tauro apygardos Šarūno rinktinė?.....292

VII skyrius

Kasdieninis partizanų gyvenimas.....................296

1. Kovos užduotys................................298

2. Nekarinės užduotys.............................301

3. Kasdieninio gyvenimo nepritekliai..................306

4. Partizanų drausmės problemos....................311

5. Mirties akivaizdoje..............................314

VIII skyrius

Pasyvioji rezistencija

1. Bendri bruožai.................................319

2. Pasyvioji rezistencija iki 1946 m pavasario

a. Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas. . ......324

b. Lietuvos išlaisvinimo taryba.....................326

c. Vienybės komitetas............................327

d. Lietuvai išlaisvinti komitetas.....................329

3. Pasyvioji rezistencija po 1946 m. pavasario...........331

a. Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis........332

IX skyrius

Vakaru intervencijos viltys..........................343

1. Antinacinės rezistencijos poveikis...................345

2. Intervencijos viltys Lietuvoje......................346

3. Išeivijos organizacijų ir Amerikos laikysena...........352

X skyrius

Žudymai

1. Užburtas smurto ratas...........................361

2. Plėšikai ir provokatoriai. .........................364

3. Partizanų įspėjimai ir teismai......................368

4. Komunistu paskelbti sąrašai.......................378

a. Sąrašu sudėtis ir apimtis...... .................379

b. Sąrašu išsamumas ir būdingumas.................382

c. Kiek žmonių žuvo Lietuvoje?....................387

d. Kiti apibendrinimai............................390

XI skyrius

Užsklanda.......................................401

Bibliografija......................................406

Gi 343 Partizanų kovos Lietuvoje. - Fotografuot. leid. - V.; „Atgimimo” b-vė; Mokslas, 1990. - VIII, 422 p., [16] iliustr. lap.

Bibliogr.; p. 406-417 (213 pavad.). - Orig. leid, duomenys: Chicago: į laisvę fondas, 1987.

Išeivijos filosofo ir istoriko Kęstučio K. Girniaus studijoje „Partizanu kovos Lietuvoje” prisiliečiama prie dar vieno falsifikuoto ir siekto nugramzdinti užmarštin mūsų istorijos klodo. Rašydamas šią knygą, autorius naudojosi prieinamais partizanų archyvais ir tarybiniais skelbtais Šaltiniais, Kritiškai juos analizuodamas, jis sukūrė išsamų pokario pasipriešinimo okupacijai vaizdą. Daug vietos knygoje skirta teoriniams klausimams -pilietinio karo, klasių kovos, terorizmo. Išeivijoje knyga išleista du kartus. Naujai atrandama ir skelbiama medžiaga nepaneigia pagrindinių knygos tezių, jas dar labiau patvirtina ir papildo.

Kęstutis K. Girnius.
PARTIZANŲ KOVOS LIETUVOJE
Fotografuotinis leidimas (6.00)

Spausdino Lietuvos leidybos įmonės „Spauda" spaustuvė, Vilnius, Kosmonautų 60 *

Metai	Iš viso buožių ūkių	Vieno ūkio pajamingumas (rubliais)	Vidutinis ūkio apdėjimas mokesčiais (rubliais)
1947	9135	2750	557
1948	5656	3371	1254
1949	2291	2503	876
1950	2077	1350	640

metai	1945	1946	1947	1948	1949	1950
Pirminės partinės	275	595	1,094	1.495	1,870	2,155
organizacijos
Komunistai jose	3,536	8,060	16,202	22.159	24.501	27,753
iš jų
tarybiniuose ūkiuose	_	2	27	05	80	85
komunistai jose	—	14	162	379	424	569
mašinų-traktoriu stotyse	1	1	11	32	40	69
komunistai jose	3	3	61	165	212	376
kolūkiuose				4	11	48
komunistai jose	—	—	—	25	121	1,254
kaimo vietovėse	21	178	298	301	160	34
komunistai jose	326	1,433	2,994	3,407	1,292	274

Leidinio pavadinimas	Leidėjas
	Aukštaitijoje
Aukštaičių kova	LLA Vytauto apygardos štabas
Laisvės talka	LLA 1-ji Liūto rinktinė
Žalioji giria	Didžiosios Kovos rinktinė
	Dzūkijoje
Aukuras	X jo dalinio štabas (Dainavos apygarda)
Mylėk tėvynę	Merkio rinktinės štabas
Partizanas	LLKS Pietų Lietuvos srities vadovybė
Už tėvų žemę	N grupės štabas (Dainavos apygarda)
	Suvalkijoje
Girios balsas	partizanai Marijampolės apskrityje
Kovos keliu	Tauro apygarda
Laisvės žvalgas	Tauro apygarda
	Žemaitijoje
Alio	partizanai Raseinių-Šiluvos apylinkėse
Laisvės varpas	Jungtinė Kęstučio apygarda
Prisikėlimo ugnis	Prisikėlimo apygarda

	1949	1949 pirm.	%	1948	1948 pirm.	%
Rajonas	pusm.			pusm
Šilutė	48	17		59	20
Jurbarko	31	25		49	18
Tauragės	65	31		76	46
Raseinių	58	21		108	54
Šilalės	67	26		64	18
Iš viso	269	120	44.6	356	156	32,8
Lazdijų	139	62		202	95
Varėnos	41	16		55	32
Alytaus	33	8		63	28
Iš VISO	213	86	40,4	320	155	48,4

Rajonas	1944	1945	1946	1947	1948	1949	1950	1951	1952	po 1952 ir neaiškios datos	Iš viso
Šilutės
Nužudytieji	0	6	51	47	59	48	26	17	5	17	276
iš jų pareigūnai	0	5	23	22	30	27	8	11	3	3	132
Šilalės
Nužudytieji	0	19	62	66	64	67	45	31	3	15	372
iš jų pareigijnai	0	11	33	26	30	24	24	10	1	2	161
Tauragės
Nužudytieji	0	27	60	85	76	66	33	15	8	11	381
iš jų pareigūnai	0	17	30	32	32	32	8	8	6	4	169
Jurbarko
Nužudytiej	23	145	91	44	49	31	26	16	7	4	436
iš jų pareigūnai	12	86	35	13	27	10	13	7	1		204
Raseinių
Nužudytieji	35	97	129	81	108	58	35	13	9	12	577
iš jų pareigūnai	24	62	58	26	35	26	17	8	5	5	266
Varėnos
Nužudytieji	1	28	54	39	55	41	14	1	2	0	235
iš jų pareigūnai	1	19	15	11	19	2	1	0	2	0	70
Alytaus
Nužudytieji	4	59	178	73	63	34	13	‘ 6	0	1	431
iš jų pareigūnai	1	18	16	8	.6	4	4	1	0	0	58
Lazdijų
Nužudytieji	0	3	86	128	202	139	10	3	0	0	571
iš jų pareigūnai	0	0	7	4	12	4	0	2	0	0	29