JONIŠKĖLIO PARTIZANAI LAISVĖS KOVŲ METU

K. ALIŠAUSKAS

1918 m. į Biržų ir Joniškėlio apylinkes iš Rusijos grįžo būrelis lietuvių karininkų ir nemažas skaičius vietinių inteligentų. Nors vokiečių karinė administracija buvo gan griežta ir gyventojų laisvas susižinojimas buvo labai suvaržytas, tačiau vietos karininkai ir inteligentai slaptai susirinkdavo ir pasitardavo apie tolesnę veiklą. Biržų ir Joniškėlio miestuose vokiečių karinė administracija 1916 m. įsteigė apskrities būstines. Tad slaptų sueigų bei pasitarimų centrais tapo Biržų ir Joniškėlio miestai, retkarčiais kuris nors valsčiaus miestelis. Tuose pasitarimuose daugiausiai buvo svarstomas saugumo klausimas. Besvarstant ir kilo mintis, reikalui esant, sudaryti savanorių partizanų būrius.

1918 m. lapkričio mėn. pradžioje buvo gautas iš Vilniaus Valstybės Tarybos paraginimas sudaryti valdžią vietoje, organizuojant parapijinius — valsčių bei apskričių, komitetus. Sukruto veikti visi gyventojai.

Joniškėlio apskrities valsčių atstovų suvažiavimas įvyko Linkuvoje 1918 m. lapkričio 27 d. Suvažiavimas tapo pavadintas “apskrities seimeliu”. Seimelis išrinko apskrities komitetą: pirmininku M. Marmą ir vicepirmininku J. Navaką.2 Prasidėjo organizacinis darbas, valsčiai išsirinko komitetus. Tuoj buvo suorganizuota milicija gyventojų saugumui ir tvarkai palaikyti. Apskrities seimelis nustatė gyventojams mokėti mokesčius apskrities reikalams. Mokesčiai nebuvo dideli, pagal turimų išteklių didumą. Gyventojai mokėjo juos be pasipriešinimo.

Mėnesio bėgyje iš vokiečių buvo perimtas visas apskrities administravimas. 1919 m. sausio 5 d. buvo perimtas siaurasis geležinkelis Gubernija - Paašmenė. Susisiekimas nebuvo nutrauktas nei vienai dienai. Ginklų tačiau nebuvo gauta; perkant bei mainais buvo įsigyta keletas šautuvų ir kiek šovinių.

Artėjant rusų bolševikų kariuomenei prie Joniškėlio, lietuviai inteligentai keletą kartų tarėsi, ką reikės daryti, kai bolševikai užims kraštą? Daugumas nusprendė, kad reikia likti vietoje ir slaptai dirbti Lietuvos atstatymo darbą. Užėjus rusų bolševikams, Joniškėliečiai nebuvo netikėtai užklupti ir kaip mjr. P. Gudelis rašo:    “Sėkmingai pradėtas Lietuvos atstatymo darbas buvo jėga sutrukdytas, bet nesustabdytas”. Krašto apsaugos ministeris karin. M. Velykis sutiko su Joniškėliečių projektu, kad karininkai nevyktų į Kauną, bet liktų vietoje ir organizuotų bolševikų užimtame krašte kariuomenę ar partizanus. Karininkų daugumas taip ir pasiliko.

1919 m. sausio mėn. pradžioje vokiečiai pasitraukė į Šiaulius. Lietuviai trumpą laiką vieni tvarkė apskritį. Netrukus iš rytų, nuo Panevėžio atvyko rusų bolševikų kariuomenė, jėga pašalino rinktąją valdžią ir įsteigė revoliucinius komitetus apskričiai ir valsčiuose.

Skaityti daugiau: JONIŠKĖLIO PARTIZANAI LAISVĖS KOVŲ METU

DVYLIKA METŲ LIETUVOS KARINĖS TARNYBOS

J. ŽILYS

(Pradžia sausio mėn. KARYJE)

Karaliaučiuje apgyvendino mus slėptuvėje, apklausinėj o, ir po trijų dienų, susodinę į traukinį, nuvežė į Litzmanstadt’ą (Lodz). Ten patalpino mokykloje, kurioje buvo rusų lakūnų belaisvių stovykla. Stovykloje radome dar tris lietuvius lakūnus: kpt. J. Vaičeliūną ir du puskarininkius pilotus. Kpt. Vaičeliūnas su pilotu psk. V. iš Siesikų buvo išskridęs žvalgyti, tačiau, nusileidę vokiečių pusėje, prie Zapyškio, pateko į nelaisvę. Psk. A., grįžęs iš Pabradės aerodromo, pasiėmė visą savo turtą į lėktuvą ir išskrido į Vokietiją. Skrido tol, kol pristigo benzino, sustojus motorui tūpė, aplaužė lėktuvą, tačiau pats išliko sveikas.

Lodzėje buvo žymiai blogiau, tačiau didelio bado dar nejautėme. Ten buvo daug rusų lakūnų, didelė dalis jų buvo apdegusių, nes rusų lėktuvai nukritę, daugumoje, užsidegdavo.

Keletą dienų kartu su mumis buvo vienas anglų lakūnas puskarininkis. Jis buvo pabėgęs iš belaisvių stovyklos, išalkęs pasigavo antį ir norėjo ją išsivirti, bet neturėjo degtukų. Vokietis, paprašytas degtukų, jį išdavęs ir jis, nors buvo jau netoli Šveicarijos sienos, buvo sulaikytas ir vėl grąžintas pas mus į stovyklą. Anglų belaisviai buvo traktuojami ir maitinami žymiai geriau. Pagautas anglų puskarininkis neklausydavo stovyklos prižiūrėtojų, tačiau, vokiečiai su juo elgėsi padoriai.

Vokiečiai blogai elgėsi su rusų ir lenkų belaisviais; žydus naikindavo vietoje, todėl jų nelaisvėje nebuvo, jei koks ir buvo, tai prisidengęs kita tautybe. Kartą rusų belaisviai išdavė kelis žydus vokiečiams. Jie gynėsi nesą žydai, o vokiečiai patikrinę ir radę neapipjaustytus, jų nešaudė.

Skaityti daugiau: DVYLIKA METŲ LIETUVOS KARINĖS TARNYBOS

P. L. P. KARO MOKYKLOS XVIII LAIDOS SUVAŽIAVIMAS

Karo mokyklos XVIII laidos paskytlnysis kariūniškas “Ginklu gerbk”, 1936 m. rugsėjo 15 d.

Pasinaudojant Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso ir III Dainų Šventės proga buvo sukviestas Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokyklos XVIII laidos suvažiavimas, kuris įvyko liepos mėn. 2 d. Čikagoje, Lietuvos Vyčių salėje (2453 W. 47th Street). Suvažiavime buvo paminėta 30 metų mokyklos baigimo sukaktis.

XVIII laida buvo pradėta formuoti 1934 m. rugpjūčio mėn. Į ją buvo priimta keli puskarininkiai, keletas universiteto studentų ir jaunuoliai — baigę gimnaziją. Viso apie 70 asmenų. XVIII laida buvo pavadinta 2. Kadro kuopa. Pusės metų bėgyje 2. K. Kp. buvo du kartus papildyta (pabaigoje 1934 m. ir 13.IV.35) iš X. Aspirantų laidos kariūnų iki 130 vyrų. 2. K. kuopoje buvo 3 būriai (Br.):I. ir II. Br. — pėstininkų, III. Br. — kavaleristų, artileristų, pionierių ir ryšininkų. Po dviejų metų apmokymo, 1936 m. rugsėjo mėn. 15 d., 2.K.kp, Karo Mokyklos bataliono sudėtyje, išsirikiavo Karo Mokyklos aikštėje pas-

 XVIII laidos suvažiavimo vakarinio patikrinimo raportas (dail. A. Tamoliūno pieštas)

kutiniam kariūniškam paradui. Tą atmintiną dieną Prezidento Aktu 130 kariūnų-puskarininkių buvo pakelti į pirmąjį karininko — jaunesniojo leitenanto, laipsnį. Tai buvo paskutinioji dviejų metų Karo Mokyklos laida, nes vėliau sekė trijų metų laidos.

Skaityti daugiau: P. L. P. KARO MOKYKLOS XVIII LAIDOS SUVAŽIAVIMAS

KARO MOKYKLOS VIII LAIDAI 40 METŲ

VIII laidos kariūnai jojimo pamokoje 1926 m. Iš kairės j dešinę: J. Lagenpušas, V. Lagenpušas, vyr. lt. Žitkevičius, B. Užemeckas, V. Biknaitis, K. Morkūnas, J. Ramoškis, Z. Stackis, I. Vylius, V. Žiaurys, P. Skurauskas, P. Tamulevičius, S. Butkus, K. Sekleckas, A. Kazlauskas, J. Buika, K. Kiršinas; trūksta: V. Augustauskas, J. Greičiūnas, P. Jaruševičius, V. Mickeliūnas, V. Statkevičius.

 (1926-1966)

1926 metų rugsėjo mėn. 8-tą dieną Karo mokykla išleido savo VIII laidą. Ją baigė nedaug: 21 kariūnas buvo tą dieną pakeltas į leitenanto laipsnį. Ginklų rūšims jie buvo paskirstyti taip: 5 į artileriją, 3 į inžinerijos dalis ir 13 į pėstininkus. Jau bebūnant karininkais kuo ne pusė jų baigė įvairiausius tobulinimo kursus ir laikui bėgant iš pėstininko pasidarė lakūnas, o iš artileristo — topografas.

Taigi, rugsėjo 8 d. sueina lygiai 40 metų, kai mes baigėme ne tik Karo, bet ir savo tolesnio gyvenimo mokyklą. Kai 1924 m. spalio mėn. įstojome į Karo mokyklą, vienas kito nepažinome. Per dvejus metus bendro “vargo” pasidarėme amžinais draugais. Išsiskirsčius į pulkus, ryšis tarp mūsų nenutrūko, laikas nuo laiko ir vėl tekdavo susitikti, ar tai įvairiuose kursuose, ar tai todėl, kad tarnavome tame pačiame pulke. Ypač daugeliui teko susitikti poligone ar per manevrus. Šiandien, po 40 metų, mes jau pasenome. Kažin, ar pusė mūsų dar yra gyvųjų tarpe? Kaip buvęs būrininkas to neskalitlingo būrelio, kuris sudarė VIII laidą, 40 metų jubilėjaus proga sveikinu savo draugus ir linkiu geros sveikatos. Mūsų buvusiems vadams ir lektoriams tariame širdingą ačiū. Mūsų gi mirusiems draugams lenkiame pagarbiai galvas.

Verneris Lagenpušas

 

ŽVILGSNIS Į 30 METŲ

J. Rimkaus žodis XVIII laidos suvažiavime

Šis žodis turėtų išreikšti mūsų susitikimo džiaugsmą po tiek nesimatymo metų. Jis turėtų būti linksmas, gyvas, koki buvome ir mes, kada mūsų keliai susibėgo prieš 32 metus Augštojoje Panemunėje.

Mūsų džiaugsmas šiandieną nėra pilnas, nes po atlikto kariūniško vakarinio patikrinimo sekė šiurpus raportas, parodęs pasibaisėtinai praretėjusias mūsų gretas. Todėl visai suprantama, kad Himną giedant ir Marijos prašant palengvinti vergiją pavergtai Tautai, mintys krypo į praeitus laikus, brangius veidus, išvaikščiotus takus, vyravusias idėjas ir įvykius, privedusius mus prie susitikimo tolimame krašte.

Jeigu šiandieną susirinktume visi mūsų laidos likusieji gyvieji ir susirikiuotume šioje salėje, būtų neišpasakytai kontrastinga eilė. Joje matytume puošniose uniformose generolų, išvargusių katorgininkų, dryžuotais rūbais kalinių ir laisvųjų. Jų vidinis pasaulis irgi būtų nemažiau įvairus kaip ir jų išorė.

Nežiūrint minėto kontrastingumo, juose jaustųsi, kad ir sunkiai suvokiamas vidinis ryšis, užsimezgęs Panemunėje ir išnešiotas prisiminimuose iki šiai dienai.

Šventai tikime, kad generolas ir katorgininkas, laisvasis ir kalinys nuoširdžiai vienas kitą apkabintų broliškam taikos pasibučiavimui. Išnyktų laipsniai, socialiniai skirtumai, buvę nesusipratimai. Tai ne svajonė, bet gyvenimo tikrovė —- tik duokite laisvę, nes draugystė galima tik laisvėje ir lygybėje, iš kurių gimsta žmonių ir tautų brolystė.

Minėtas vidinis ryšys nėra pripuolamas, jis užsimezgė laike ir brendo istorinių įvykių eigoje, kurie palietė ne vien mūsų valstybę, kariuomenę, bet ir kiekvieną iš mūsų asmeniniai. Dramatinė vidinė kova už savo egzistenciją, būti ar nebūti, organiškai rišosi su mūsų valstybės likimu. Įtampą didino ir tas faktas, kad buvome kariai, kurie pirmieji savo paskirtimi esti užangažuojami sunkiems bandymams ir paliečiami asmeniniai.

Todėl pažvelkime į juos, ne kaltininkų jieškodami, save pateisinti bandydami, bet tiesos trokšdami. Tiesa nėra paklusni autoritetui, nėra sąlyguojama aplinkybių ir nuotaikų, nežiūrint kas ją pasakė: geriausias bičiulis ar aršiausias priešas, ji yra neliečiama — ji yra tiesa.

Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS Į 30 METŲ

Daugiau įrašų...

  1. KOVOS IR KANČIŲ PABAIGA
  2. PREMIJUOTINA MŪSŲ ISTORIJOS PAINIAVA
  3. NEW YORKO RAMOVĖNAI MINI 15 METŲ SUKAKTĮ
  4. ŠTAI TIE, KURIE STENGĖSI LIETUVĄ PASMAUGTI 1919 M.

Subkategorijos