Vytautas Raulinaitis—NUSKRIAUSTIEJI (metalas) R. Kisieliaus nuotr.
JONAS MIŠKINIS
Vieną naktį į Garbų pirkios langą kažkas pasibeldė. Garbienė greit užsimetė kailinius ir išskubėjo prieangin.
— Kas ten? —ji garsiai paklausė.
— Atidaryk duris, daug neklausinėjusi, — iš kiemo atsiliepė nepažįstamas balsas. — Čia svečiai pas jus atvažiavo.
— Kokie svečiai? — Garbienė nustebo. — Aš tamstų nepažįstu — gal ne ten pataikėte?
— Gerai pataikėme! — atsiliepė piktas ir aštrus balsas. — Leisk greičiau!
— Kaip leisiu, kad nežinau, kas esate, — Garbienė vis spyrėsi.
— Girdi, boba!? — vienas kaž kuo stukterėjo sienon. — Jeigu dar ilgiau mūsų neleisi ir kamantinėsi — duris išlaušime.
Garbienė virpančiomis rankomis atrakino duris, ir prieangin įsiveržė trys enkavedistai.
— Kur tavo sūnus Gediminas miega? — piktai paklausė enkavedistas.
— Taigi, miega, — nesuprato Garbienė klausimo. — O kam jo reikia tokiu vėlu metu?
Skaityti daugiau: BIRŽELIO NAKTYS
ALGIRDAS BUDRECKIS
I. PASIRUOŠIMAS
Lietuvos geopolitinė padėtis yra pavojinga. Kilus karui tarp vidurinės ir rytų Europos galybių, ji tampa jų kovos lauku. Lietuva buvo karo vieškelis 1812 m. 1914 m. ir vėl 1941 m. Nežiūrint to, kad pati Lietuva nebuvo tų karų aktyvi dalyvė, jos teritorijoje vyko žiaurios kautynės, jos civiliniai gyventojai nė kiek nemažiau nukentėjo už kovotojus. Tiktai, tie nuostolingi karai turi ypatingos reikšmės Lietuvos istorijoje. Sustokime tiek Antruoju pasauliniu karu. Tur būt, niekuomet istorijoje lietuviai nebuvo taip nekantriai laukę invazijos, kad išsigelbėtų iš okupanto rankų. Pilna žodžio prasme, vokiečius agresorius lietuviai negali laikyti išlaisvintojais, o tačiau, Fall Barbarossa (Raudonbarzdžio operacija) laikinai išgelbėjo lietuvių tautą nuo sovietinio genocido. Vokiečių žygis į Rusiją 1941 m. pralėkė, it gaisai, per Lietuvą. Karo operacija etnografinėje Lietuvoje truko vos 7-8 dienas, bet vis dėlto, tas žygis yra reikšmingas, žiūrint iš karinio taško, nes jau tuose veiksmuose glūdėjo karo tolesnės eigos pobūdis ir net vokiečių karybos silpnybė.
1941 m. gegužės 22 d. vokiečių karo vadovybė pradėjo ruoštis Rusijos užpuolimui. Birželio 1 d. buvo nustatytas karinis tvarkaraštis sekančiam mėnesiui. Hitleris nusprendė, kad birželio 22 d. bus invazijos (Fall Barbarossa) data. Tarp gegužės 22 d. ir birželio 1 d. pėstininkų divizijų masės telkėsi rytų placdarmuose. Pagal sėkmingą Lenkijoje ir Prancūzijoje išbandytą išsidėstymo planą, šarvuotos jėgos buvo atskirtos nuo pėstijos ir sutelktos keturiose atskirose šarvuočių grupėse (Panzergruppen),kurioms vadovavo gabūs ir energingi jauni vadai — Kleistas, Guderianas, Hothas ir Hoepneris. Šis jėgų padalinimas atitiko žygio objektams: Maskvos, Leningrado ir Ukrainos tikslams. Tačiau bendras Barbarosos direktyvos tikslas, geografiniu atžvilgiu, buvo neaiškus. Direktyva bendrais žodžiais nustatė žygio objektą, liniją, kuri ėjo nuo Archangelsko iki Kaspijos jūros, tačiau Barbarosos direktyva aiškiai pabrėžė karinį tikslą:
Sovietų kariuomenės didesnės dalies vakarų Rusijoje sunaikinimas drąsiomis operacijomis, kurios apimtų šarvuočių puolimą, siekiantį pralaužti frontą ir kartu sulaikytų rusų karinius junginius nuo pasitraukimo į krašto gilumą.
Šarvuotos jėgos turėjo sukapoti raudonąją armiją, o lėčiau žygiuojanti pėstija ir artilerija, turėjo išblaškytus rusų dalinius priversti pasiduoti. Hitleris nenorėjo kovoti dėl Sovietų Sąjungos miestų, ar juos užimti. Daugelis štabo generolų sutiko su fiurerio galvosena. Kova dėl Prancūzijos buvo laimėta žygiuojant į Lamanšą, ne į Paryžių. Žaibinio karo strategija siekė priešo ginkluotų jėgų apsupimo ir jų sunaikinimo.
Bet šita formulė savyje turėjo ir nelaimės priežastį. Dažnai vykdavo trintis tarp šarvuočių vadų, kurie tikėjo, kad jie sugebėtų perskrosti visą Rusiją ir tik ilgėjosi svajodami pasiekti sostinių blizgančius bokštus, ir pėstininkų vadų, kurių daliniai rungėsi su atkakliomis rusų masėmis užfrontėje ir kurie labai norėjo, kad tankai čia jiems talkintų. Šita trintis buvo daugelio vietinių taktinių klaidų priežastis, kuri, pagaliau, užkrėtė vyriausią karo vadovybę neryžtingumu, dar ankstyvame rudeny privedusiu prie vadovybės krizių. Bet 1941 m. birželio mėnesį atrodė, kad direktyva bus vykdoma pagal raidę.
Be staigmenos pranašumo vokiečiai sutelkė naikinančios ugnies persvarą tuose taškuose, kuriuose jie numatė pralaužti šarvuotais daliniais frontą. Generolas pulkininkas Halderis, vokiečių štabo viršininkas, planavo panaudoti visą vokiečių kariuomenės tankų jėgą puolimuose. Tankų divizijos buvo priskirtos prie šarvuočių grupių, kurių uždavinys buvo pirmu smūgiu pradurti gynybos liniją, apriesti rusų dalinius, izoliuoti ir sukapoti raudonosios armijos masę dar pasieny.
Naktį iš birželio 19 į 20 dieną vokiečių kariai su tankais ir autovežimiais susitelkė ties pasieniu. Dvi dienas jie budėjo pasienio miškuose, tyliai stebėdami rusų pozicijas. Kiekvienas pulkas stovyklavo miške kovos aprangoje. Kiekvienas tankas turėjo dešimt benzino bakų, pritvirtintų prie bokštelio, ir dar vilkosi vežimėlį, kuriame buvo dar po 3 bakus. Paruoša buvo didelės distancijos žygiui.
Skaityti daugiau: ŽAIBO KARAS LIETUVOJE
Prieš 80 metų ėjusio New Yorke lietuviško laikraščio antraštė
JONAS PUZINAS
Paskutinieji trys metai reikšmingi Amerikos lietuvių spaudos istorijoje bent keliomis stambiomis sukaktimis. 1964 m. vasario 19 d. sukako lygiai 50 metų, kai Čikagoje pradėjo eiti “Naujienos”, jau tų pačių metų rugpjūčio 1 d. virtusios dienraščiu. Pernai vasario 9 d. šešiasdešimtmetį atšventė bostoniškis “Keleivis”, o dabar Brooklyne einąs “Darbininkas” rugsėjo 19 d. susilaukė 50 metų. Praėjusiais metais, deja liko nepastebėtos dar dviejų trumpalaikių laikraščių pasirodymo net 80 metų sukaktys: “Lietuwiszkojo Balso”, pradėjusio eiti New Yorke 1885 m. liepos 2 d. ir “Bostono Lietuwiszkojo Laikraszczio”, pasirodžiusio Bostone 1885 metų lapkričio 1 d. Šįmet išskirtinos net 6 laikraščių sukaktys: dviejų trumpai ėjusių ir keturių ištvėrusių ligi šiol. Iš trumpalaikių pažymėtina 75 m. sukaktis “New Yorko Gazietos Lietuwiszkos” (pirmas numeris pasirodė 1891 m. spalio 31 d.) ir 70 metų, kai 1896 m. rugpiūčio 2 d. Shenandoah, Pa. anglies kasyklų rajono darbininkus ėmė lankyti “Pensylvanijos Darbininkas”. Keturi ligi šiol tebegyvi laikraščiai su pasididžiavimu žvelgia į nueitą ilgą gyvenimo kelią. Vyriausia iš visų “Wienibe Lietuwniku”, dabartinės “Vienybės” pradininkė, šįmet vasario 10 d. atšventė net 80 metų sukaktį. Dešimčia metų jaunesnė “Tėvynė”, SLA organas, savo 70 metų sukaktį nedrąsiai prisiminė sausio mėn. 50 metų jubiliejus mini du reikšmingi laikraščiai: “Draugas”, kada jis 1916 m. kovo 31 d. virto dienraščiu ir “Dirva”, 1916 m. rugpiūčio 26 d. pradėjusi eiti Clevelande, Ohio.
Kad ankstyvosios Amerikos lietuvių spaudos atsiradimo sąlygos būtų aiškesnės, tenka prabėgomis žvilgterėti į mūsų emigracijos pradžią, ypačiai į to laikotarpio mūsų išeiviją, kurioje jau susidarė sąlygos, kad ir dar gana varganos, lietuviškai spaudai pasirodyti.
Lietuvių emigracijos pradžia
Nerasime Europoje nei vienos tautos, kurios visi nariai gyventų krūvoje, savo gimtajame krašte. Įvairios priežastys vertė žmones palikti savo tėvynę ir keltis kitur. Vieni emigruodavo savanoriškai, ieškodami uždarbio ar geresnių gyvenimo sąlygų, kiti buvo verčiami išvykti svetur dėl sunkių gyvenimo sąlygų, karų, tikybinių ar politinių persekiojimų ir kitų priežasčių. Dalis išeivių po kurio laiko grįždavo atgal, tačiau nemaža pasilikdavo gyventi svetur, kur paprastai greičiau ar lėčiau ištirpdavo vietos gyventojų tarpe.
Neliko emigracijos nepaliesta ir Lietuva. Ir lietuvius veikė maždaug tos pačios emigracinės priežastys, be to, žinoma, susidarė ir specifinių vietinių sąlygų, vertusių lietuvius palikti savo kraštą.
Skaityti daugiau: ANKSTYVOJI AMERIKOS LIETUVIŲ IŠEIVIJA IR JŲ SPAUDA
(Vilnius, 1940-41 metai)
ŽEIMYS
Tais metais žiema Vilniaus krašte buvo gan šaltoka ir sniego buvo iškritę apsčiai. Bet kai senasis miestas dunkso tarp kalnelių, tai nei audros, nei pūgos nesijautė. Ir iš paviršiaus žvelgiant, gyvenimas plaukė kasdienine vaga.
Bet Vilniaus miesto gatvėse, kaip ir kitur Lietuvoje, maišėsi neįprastos mums žmogystės: iškreiptų veidų mongolai kariai, ilgaskverniai, mėlynomis kepurėmis, enkavedistai ir įvairūs politrukai - komisarai.
Tie neprašyti svečiai visiškai nesiderino su bendra miesto aplinka, o tuo labiau netiko savo dvasia bei žema kultūra prie vietos gyventojų. Jie buvo viską naikinantieji parazitai, nešantys pražūtį ne tik Lietuvai, bet ir visai Vakarų Europos civilizacijai, bei jos kultūrai.
Aišku savaime, jog lietuviai tų neprašytų svečių nepakentė ir jais, tiesiog, bodėjosi.
Jei jau civiliniai žmonės tų atėjūnų nekentė, tai ką jau bekalbėti apie lietuvius karius. Lietuviai kariai ir buvo ta didžioji rakštis okupanto akyse. Okupantas lietuviais kariais irgi nepasitikėjo, todėl jo tikslas buvo kaip nors ilgiau išlaikyti lietuvius karius vienoje masėje ir savo kontrolėje. Okupantas galėjo tuojau visus lietuvius karius paleisti - demobilizuoti, bet jis puikiai žinojo, jog jie yra tvirto patrijotinio nusistatymo ir juos paleidus jų jau nebesugaudysi. Okupantas turėjo omenyje perauklėti lietuvius karius ant savo kurpaliaus ir iš lėto visą jų masę nustumti į Rusijos gilumą, iš kur jau kelio atgal nebūtų.
Jau 1940 m. spalio mėn. pradžioje į lietuvių karių dalinius prisistatė rusai politrukai. Vos tik kiek apsižvalgę, jie ėmėsi jiems skirto darbo visomis keturiomis. Tačiau, prieš kalbant apie jų veiklą lietuvių daliniuose, reikia bent trumpai peržvelgti, kas per sutvėrimai tie politrukai buvo.
Trumpai tariant, politrukai buvo ir yra komunistų partijos ausys ir akys. Bet kokios asmenybės tie politrukai buvo?
Skaityti daugiau: TAI BUVO PRIEŠ 25 METUS
“Be reikalo nepakelk — be garbės nenuleisk”.
(30-ties metų sukakties proga)
JONAS RŪTENIS
Ją sudarė P. L. P. Karo mokyklos ats. jaun. leitenantų kursų laida, išleista gegužės mėn. 10 d. 1936 metais. Šiais metais suėjo lygiai trisdešimt metų. Tai graži — daugiau nei sidabrinė, sukaktis, visiems tiems, kurie šią laidą baigė.
Šioje 30-ties metų perspektyvoje iškyla klausimas, kam gi tokios, ypatingos laidos, prireikė?
Nelengva, žinoma, visai tiksliai atsakyti, tačiau prielaidų būtų keletas. Pirmoji ir, reikia tikėti, pati patikimiausioji, tai P.L.P. Karo mokyklos persitvarkymas nuo 1935 metų į 3-jų metų kursą. Kadangi 1937 metais naujos eilinės karininkų laidos nebebūtų, tai toji spraga turėjo būti užpildyta šia ypatinga laida. Antroji prielaida: gal būt, tai buvo bandymas per trumpą laiką paruošti aktyviai tarnybai karininkų kadrą. Trečioji — bandymas infiltruoti į Lietuvos kariuomenės pirmojo tarnybininio laipsnio (jaun. ltn.) karininkų tarpą kiek vyresnio amžiaus vyrų su didesniu išsimokslinimu ir gyvenimiškuoju patyrimu.
Skaityti daugiau: YPATINGOJI P.L.P. KARO MOKYKLOS LAIDA
