KOVOS IR KANČIŲ PABAIGA
TEODORAS PAPARTIS
1963 m. KARIO 6 nr. “Kovos ir Kančios” straipsnio pabaigoje buvo parašyta, kad apie “Internment Camp 95” ir gyvenimą ten bus parašyta kada nors vėliau. Taigi, norėdamas ištęsėti savo pažadą ir nepalikti skaitytojus nežinioje, ryžtuosi toliau rašyti apie pasakotojo pergyventas vargo dienas toje stovykloje.
Rašant apie internavimo stovyklą Nr. 95, reikia pasakyti, kad šis jo atsiminimų žiupsnelis nebus pilnas. Daug ką reikės sušvelninti, daug ką reikės nutylėti, nes dabartinės gyvenimo sąlygos ir metas dar neleidžia pilnai ir atvirai atskleisti išgyventą laikotarpį minėtoje stovykloje. Pačią stovyklą tvarkė, internuotuosius kvotė, rūšiavo ir prižiūrėjo vienos nedidelės, “Dievo išrinktos”, tautos žmonės.
Iš Nauburgo pereinamosios stovyklos į “Internment Camp 95” internuotuosius vežė auto sunkvežimiais. Auto sunkvežimių išviso buvo 6 ir kiekviename iš jų buvo prigrūsta nelaimingųjų, kaip silkių bačkoje. Pasakotojas, būdamas invalidas, be kojos, stovėjo visą laiką ant vienos kojos, pavargo, nes ir prisiglausti neturėjo kur. Į pavargusį ir nusilpusį invalidą niekas jokio dėmesio nekreipė. Auto sunkvežimius lydėjo du amerikiečių džypai. Vienas priešakyje, o kitas — iš užpakalio. Abu džypai buvo ginkluoti kulkosvaidžiais. Kelionė truko visą dieną ir tik pavakaryje pasiekė internavimo stovyklą, kuri buvo apie porą kilometrų nuo Zigenhain miestelio.
Anksčiau, karo metu, toje stovykloje buvo laikomi prancūzų karo belaisviai.
Prieš įleidžiant atvežtuosius į internavimo stovyklą, visus lauke išrikiavo ir padarė smulkią kratą. Nežiūrint to, kad jau anksčiau visi buvo smulkiai iškratyti. Asmenys, darę kratą, vilkėjo Amerikos kariuomenės uniformas. Kratos metu išilgai išrikiuotus žmones vaikščiojo “išrinktos” tautos asmuo, turėdamas lazdą rankoje, ir jei kuris internuotų negreit atidarydavo kuprinę, ar neišversdavo kišenių, tuojau gaudavo su ta jo lazda per nugarą ar per pečius. Šalia lietuvio stovinčiam Vlasovo armijos karininkui tas asmuo drožė porą kartų per nugarą su lazda, taip stipriai, kad tas vargšas vlasovietis nuo smūgių krito ir išsitiesė ant žemės. O tas mušeika, ką tai anglų kalba murmėdamas sau po nosim, nuėjo toliau. Vlasovietis atsikėlė, apsidairė ir norėjo paklausti, už ką jisai gavo lazdų, bet mušeikos jau nebebuvo. Vlasoviečiui iš akių pabiro karštos ašaros ir tiek. Po kratos visa rikiuotė buvo nuvesta į stovyklą už spygliuotų vielų — į barakus.
Einant stovyklos gatve, internuotuosius stebėjo stovyklos tvarkdariai. Kai kurie iš jų, buvo girdėti, kalbėjo lenkų kalba. Pamatę lietuvį invalidą, einantį su rementais užpakalyje rikiuotės, tarė lenkiškai, kad šitam vyrui nutrauksią ir paskutinę koją. Bet, deja, jų žodžiai neišsipildė.
Pačioje internuotųjų stovykloje gyvenimas, reikia pasakyti, buvo labai nemalonus, o kartais net peržiaurus. Stovyklos pareigūnai, žinodami, kad mūsų likimas yra jų rankose, su mumis elgėsi taip, kaip piktas gaspadorius elgdavosi su savo gyvuliais. Internuotiems atrodė, kad lyg būtų grįžę viduramžių laikai, kada ponai rykštėmis plakė savo baudžiauninkus. Čia reikia pasakyti teisybę, kad internuotuosius rykštemis niekas neplakė, bet mušė “nagaikomis”, mat, taip moderniškiau . .. Tačiau ir čia buvo išimčių, mušė nevisus; bet pasityčiojimo, paniekinimo ir pajuokos receptai buvo pritaikyti kiekvienam. Lietuvis invalidas matė savo akimis, kaip du stovyklos tvarkdariai — uniformuoti Amerikos karių uniformomis, vedė du internuotuosius į Amerikiečių komendantūrą tardymui. Bevesdami “nagaikomis” mušė juos taip, kad tie krito ir kėlėsi nuo žemės, lyg vėjo pučiami rudens lapai. Baisu buvo žiūrėti, o kartu ir gaila. Invalidas pagalvojo, kad tauta, kuri “neša pasauliui demokratiją”, dar taip žiauriai elgiasi su internuotais.
Stovykloje kiekvieną dieną viešpatavo netikrumas. Sovietų Sąjungos pareigūnai kasdieną lankydavosi stovykloje ir rankiodavo jiems reikalingus žmones. Suradę auką, tuojau griebdavo ir mesdavo nelaimingąjį į sunkvežimį, kuris čia pat stovėjo. Kur juos nugabendavo — niekas nežinojo. Diena po dienos, kiekvienas iš mūsų laukdavo tokio pat likimo.
Barakuose gyvenimas buvo labai sunkus. Barakai buvo pilni prikimšti žmonių. Miegodavo žmonės ant purvinų grindų, susispaudę vienas prie kito — sugrūsti kaip kopūstai statinėje.
Švarą palaikyti barakuose buvo tiesiog neįmanoma, nes per daug ten gyveno žmonių. Žmonės miegodavo tiesiai ant purvinų grindų, nes pasikloti ką nors po šonu neturėjo. O užsiklodavo tik su turima miline. Vietoje pagalvės vartodavo kumštį. Prie visų šitų negerovių dar prisidėjo ir blakės. Kai tik žmogus atsiguli ir užgesini šviesą, tuojau pajunti, kaip tave pradeda apnikti blakės. Blakės apipuola žmogų tūkstančiais. Veidas, rankos, kojos ir visas kūnas nuo sutraiškintų blakių būna kruvinas. Atsigulusieji kai pradeda kautis su blakėmis, tai kaunasi per ištisą naktį. Po tokių kautynių kambaryje nuo sutraiškintų blakių oras būdavo labai blogas. Ištisus tris mėnesius blakės maitinosi internuotųjų krauju, kurio ir jie patys nedaug teturėjo. Vėliau barakuose buvo padaryta dezinfekcija ir blakės buvo išnaikintos.
Stovykloje maitinimas buvo labai prastas. Vienai parai 24 žmonėms išduodavo 2000 gramų duonos. Pietums kokių tai nesūdytų stagarų, samtis sriubos. Vakarienei virinto vandens pora puodukų. Tai ir viskas. Internuotieji, pamaitinti keletą mėnesių tokiu maistu, kai kurie, pradėjo tinti, o vėliau keletas nukeliavo į amžinybę. Niekas internuotaisiais nesirūpino, išskyrus tik stiprią stovyklos apsaugą. Anksčiau, kada vokiečiai ten laikė prancūzų karo belaisvius, tai stovykla buvo aptverta vienos eilės spygliuotų vielų tvora. Bet dabar, mūsų “geraširdžiai” padarė dviejų eilių augštą spygliuotą vielų tvorą. Prie tvoros, iš lauko pusės, prikabino dideles lentas, prirašytas didelėmis raidėmis, kad prie šios stovyklos pašaliniams žmonėms arčiau k ip 600 metrų prisiartinti griežtai draudžiama ir sargybinis galės šauti be įspėjimo kiekvieną, peržengusį šią ribą.
Stovykloje internuotuosius laikė 4 mėnesius, nepatiekdami jiems jokių kaltinimų. Ir tik praėjus 4 mėn. kaltinimai buvo kiekvienam patiekti. Iš viso, šioje stovykloje internuotųjų buvo apie 6000 žmonių. Lietuviui invalidui buvo patiektas kaltinimas, jog jis reikalingas yra apsaugos kalinimo, t. y. “Schutzhaft”. Taigi, žmogus be kojos, apriboto judėjimo, ar gi gali jis kam nors būti pavojingas? Tai buvo daugiau negu nesuprantama.
Internuotų stovykla buvo kietai saugoma, bet pabėgimų pasitaikė. Iš 27 kuopos pabėgo iškastu tuneliu 7 žmonės. Tunelis buvo pradėtas kasti barako prausykloje ir baigėsi už spygliuotų vielų. Po pabėgimo stovykloje drausmė dar padidėjo. Stovyklos vadovybė dažnai pradėjo daryti visos stovyklos patikrinimus. Patikrinimus darydavo išrikiuojant internuotuosius kuopomis aikštėje. Kiekvienas internuotasis praeidamas pro stovyklos vadovybę turėjo pasakyti savo pavardę ir vardą. Vieną kartą, o jų buvo ir daugiau, rodos, 1945 m. spalio mėn., vykdė stovyklos patikrinimą. Buvo išrikiuotos visos kuopos stovyklos aikštėje. Netrukus, po išrikiavimo, kaip pradėjo lietus lyti, tiesiog pylė kaip iš kibiro. Išrikiuoti žmonės stovėjo ir mirko. Taip, po atviru dangumi, lietaus plaunami, visi stovėjo 4 valandas. Sušlapo, permirko ir sušalo. Po 4 valandų atėjo stovyklos vadovybė, pasistatė didelį lietsargį ir pradėjo tikrinti. Pats tikrinimas užtruko apie porą valandų, nes reikėjo patikrinti apie 6,000 nelaimingųjų.
Buvo uždrausta nakties metu eiti vienam žmogui į išvietę. Kas norėjo naktį eiti išvietėn, tas turėjo žadinti iš miego kambario vyresnįjį, kad šis jį palydėtų. Buvo paskelbta, jeigu vienas asmuo eitų naktį išvietėn, tai pastebėjęs sargybinis, be jokio įspėjimo, gali šauti. Tad visi internuotieji, bijodami netekti gyvybės, stropiai pildė šį įsakymą. Taip pat buvo įsakyta, kad internuotasis negali prisiartinti arčiau kaip 3 metrus prie spygliuotų vielų tvoros. Kas prisiartins arčiau, sargybinis gali tiesiai šauti. Buvo atsitikimas, kad vidurdienį sargybinis nušovė 14 kuopos internuotąjį, kuris per neapsižiūrėjimą buvo peržengęs tą 3 metrų ribą. Internuotieji tada gerai suprato, kad čia nejuokai, o reikia stropiai pildyti visus stovyklos vadovybės įsakymus.
Stovykla nuo išorės pasaulio buvo visai atskirta. Jokios spaudos, jokio susižinojimo. Buvo uždrausta ir laiškų rašymas savo artimiesiems. Tik po 4 mėnesių stovyklos vadovybė leido parašyti vieną laišką žmonai ar tėvams. Parašytas laiškas turėjo būti atviras ir įteiktas stovyklos vadovybei, kuri peržiūrėjus, patikrinus laiško turinį, pasiųsdavo adresatui.
Po tokių kietų suvaržymų stovyklos vadovybė sugalvojo ir suplanavo internuotiems daryti perauklėjimo pamokas. Kiekvienai kuopai į savaitę buvo skirta 2-3 val. perauklėjimui. Perauklėjimo paskaitas skaitė C.I.C. karininkas Gutmanas. Paskaitos buvo skaitomos vokiečių kalba ir daugumoje buvo taikomos vokiečių naciams. Paskaitininkas savo paskaitose paliesdavo nacių padarytus žiaurumus žmonėms, karo belaisviams, visuose užimtuose jų kraštuose. Tačiau apie komunistų žiaurumus žudant ir kankinant nekaltas aukas nieko neužsimindavo, lyg tokių iš viso nebūtų buvę. Kiekvieną kartą pasibaigus paskaitai būdavo leista duoti karininkui paklausimus. Iš internuotųjų, kai kurie vokiečiai, užklausdavo paskaitininką, koks skirtumas tarp nacizmo ir komunizmo? Ar Hitleris išmoko visų žiaurumų iš Stalino? Daug ir kitų panašių klausimų buvo statoma. Vieną kartą, pasibaigus perauklėjimo paskaitai, prelegentas buvo paklaustas, kaip Jungtinės Valstybės žiūri į Pabaltijo valstybių okupavimą? Prelegentas kiek pagalvojęs mandagiai atsiprašė ir pažadėjo į šį klausimą sekantį kartą atsakyti. Tiesa, per sekančią perauklėjimo pamoką Gutmanas tikrai nepamiršo ir atsakė į iškeltą klausimą maždaug tokia pačia mintimi, kaip kad buvo Tarybų Lietuvos dienraštyje parašyta, kada Lietuva buvo bolševikų okupuota. Jisai pasakė, kad Pabaltijo Valstybių delegacijos buvo nu vykusios į Maskvą ir prašiusios, kad tos valstybės būtų priimtos į Sovietų Sąjungą. Tai toks ir buvo gautas atsakymas. Buvę ten pabaltiečiai buvo nepatenkinti tokiu atsakymu ir paprašė toliau ir plačiau šį klausimą išaiškinti. Karininkas sutiko. Jam buvo pastatyta dar keletas klausimų, iš kurių vieną dar gerai prisiminė: Ar Gutmanui yra žinoma, kad Pabaltijo valstybėse bolševikų okupacijos metu, buvo uždarytos visos politinės partijos ir leista buvo veikti tik vienai komunistų partijai, kuri iš savo tarpo ir statė kandidatus? Žmonės buvo varu varomi balsuoti prieš savo valią ir norą. Kitas klausimas buvo pastatytas — kodėl Stalinas davė Hitleriui benzino, alyvos ir duonos tam, kad vokiečių lėktuvai galėtų dažniau skristi ir bombarduoti anglų Londoną? Į šiuos klausimus prelegentas neatsakė ir į diskusijas nesileido. Daug kartų buvo daromos perauklėjimo pamokos, bet Pabaltijo Valstybių reikalu daugiau niekad jau nebeleisdavo duoti paklausimų.
Pasibaigus perauklėjimo metui, kai kuriuos vokiečius pradėjo atleidinėti iš internavimo stovyklos namo. Pasidarė visiems linksmiau. Kiekvienas tikėjosi sulaukti tos dienos, kada galės išeiti į laisvę. Kiekvienas atleistasis, pakelta nuotaika, palikdavo tuos barakus ir spygliuotas vielas. Lietuvos invalidas, išbuvęs nuo 1945 m.birželio mėn. 15 d. iki 1946 m. sausio 20 d., irgi buvo paleistas į laisvę. Išėjęs į laisvę, jis neturėjo nei pinigų, nei duonos. Vėl nauji rūpesčiai ir nauji sunkumai. Dar gulėdamas ligoninėje, paskutinį kartą kai žmona buvo atėjusi aplankyti, jisai savo žmonai davė nurodymus, kad su vaikais vyktų į Kasselį ir ten kur nors apsigyventų. Apsigyvenusi užsiregistruotų Kasselio miesto savivaldybėje. Žmona taip buvo ir padariusi. Invalido buvo visas tikslas kaip nors pasiekti Kasselį ir surasti šeimą. Bet kaip tą padaryti, kai traukinio bilietą nupirkti pinigų nėra? Nueina jisai į stotį. Ateina traukinys, kuris eina į Kasselį. Nieko nelaukęs invalidas įlipa į traukinį, tą vagoną, ant kurio užrašyta: sunkiai sužeistiems. Įlipęs sėdi ir laukia bilietų patikrinimo. Tačiau niekas bilieto netikrino ir jis laimingai pasiekė Kasselį. Išlipus Kasselio stotyje, viskas svetima, neįprasta. O alkis kankina. Atrodo, lyg visas pasaulis alkanas. Stotyje pasiteirauja pas vokiečius, kur čia galima veltui pavalgyti. Nurodo jam vokiečių Raudonąjį Kryžių, kuris buvo netoli stoties. Invalidas pasiramščiuodamas rementais šiaip ne taip nurėpliojo į Raudonąjį Kryžių. Čia jis gavo pavalgyti ir buvo išklausinėtas, kas toks jisai yra, iš kur atkeliavo ir kokios pagalbos dar jam reikia. Invalidas nupasakojo viską smulkiai apie save, iš kur atkeliavo ir kokios pagalbos reikia. Pavalgęs, Raudonojo Kryžiaus tarnautojo buvo nulydėtas į Kasselio miesto valdybą pasiteirauti apie žmonos gyvenamą vietą. Miesto savivaldybė davė žmonos adresą, Mattenburgo stovykloje, barake. Pasiekęs Mattenburgo tremtinių stovyklą, invalidas surado žmoną ir vaikus ir vėl pradėjo iš naujo gyventi, lyg iš numirusių prisikėlęs.
