Būkime turtingi tautos garbe
1965.I.18
Prof. J. Šimoliūnui
Didžiai Gerbiamas Pone Profesoriau,
Broli Šauly!
Prašau priimti mano nuoširdžius linkėjimus sveikatos! “Drauge” skaičiau, kad esate ligoninėje. Galvoju, kad jau ir išėjote iš ligoninės. Tikiu, kad laiškas Jus pasieks. Aš žymiai jaunesnis už Jus ir tai šįmet vargina negalavimai ir augštas kraujo spaudimas ir galvos svaigimas, o paskutines dvi savaites— įsimetė skausmas į skrandį . . . Pasidariau visai nedarbingas ... Bet kai pažiūri į gyvenimą — negalavimų visur pilna. Serga žmonės ne tik kūnu, bet ir dvasia. Gal žmonija daugiau serga dvasia. Dvasiniai ligoniai suardo visą gyvenimo tvarką ir pasidaro žemėje pragarėlių. Rodos žmonės ir uoliai meldžiasi, pilnos bažnyčios maldininkų. Chorai, bažnytinė muzika — žmones, atrodo, gerai nuteikia ir išeina iš maldyklų pakelta nuotaika, pasiryžę daryti viską, kad ateitų Dievo karalystė žemėn . . . Bet, prisimenu rusų posakį: “pop svojo, čiort svojo” (popas sau, velnias sau). Gal šis posakis ir grubus, bet jis būdingas XX amžiaus dvasiai apibūdinti. Maldos sau, o gyvenimo velniava savo daro. Berašant šias eilutes mane mintys nukėlė į 1917 metus, į Galicijos apkasus, kai tuomet mirtis į akis žiūrėjo. Tada stačiau klausimą — už ką? Už ką 24 metų lietuvis turi mirti Galicijos laukuose? Tada nenorėjau mirti kur tai Galicijoj. Ir tada visų tikybų dvasininkai meldė Dievą savo armijoms pergalės. Pergalės nei vienai armijai Dievas nesuteikc, matomai, maldos buvo netikros, nenuoširdžios ... Už tai ir kovėsi tautos, žudėsi iki nusilpo, išsieikvojo, susinaikino. Ir atgimė geroji dvasia nuskriaustųjų tautų ir prisikėlėme laisvam gyvenimui iki vėl pasaulį pradėjo valdyti pamišėlią, jėgos — Stalino, Hitlerio, o vėliau prisidėjo Roosevelto, Churchillio ir kt. Dievulis sukūrė žmogų laisvą, su laisva valia, ir jis puikybėje paskendęs nenori gyventi rojuje, bet visuomet sukuria pragarą, kančias. Atleisk, profesoriau, už piktus pensininko svaisčiojimus ..., kad liūdna stebėti žmones išėjusius iš “klieso”, pagal mūsų provinciją tariant.
Rimčiai užrašysiu porą posmų iš gauto laiško iš Lietuvos:
“Kai tave menu aš, tėviške senoji,
Su Tavim kai atsiminimuose esu—
Sningant — gėlės žydi, o miškų gelmėj tamsiojoj
Lyg tavam sode — šviesu, šviesu.
Kai tave menu, tėvų namų ugnele,
Mano šaltos rankos šyla vėl.
Vėl gyventi Tavo dienos širdį kelia
Amžinos gyvybės žydinti srovė.”
Nežinau autoriaus. Tik širdžiai malonu, kad tai žodžiai pasiekę iš Lietuvos, iš Vilniaus, su plotkele. Linki stiprios dvasios. Tat ir būkime turtingi tautos garbe ir stipria dvasia.
Mano pagarba Garbės Šauliui—
Jūsų Pr. Saladžius, taip pat jau senas šaulys”.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
K. Č.
Obelies žiedas gražus, bet juo pasidžiaugia ne vien tik žmogaus akis. Maži. pilki, kaip obelies žievė vabalėliai įsibrauna į puikius žiedus ir štai, dailus obuolys lieka kirmėlėtas, sugadintas. Gamtoie yra daug parazitizmo pavyzdžiu. Netgi gamtos karalius, žmogus, dažnu atveju yra užpuolamas parazitu (pav. bakterijų), kurie jo kūną išnaudoja, nusilpnina, ir žmogus apserga. Parazitai — tai savotiški slapukai. Jie sugeba prisitaikyti prie aplinkos, ir, neskelbdami karo, nejučiomis užpuola asmenį, kuris, dažnai pavėluotai, turi stvertis kontr-priemonių apsiginti nuo tokio pasalūniško užpuolimo.
Ir socialiniame gyvenime randame daug parazitizmo pavyzdžių. Kaip gi reikia pavadinti feodalinėje sistemoje dvarininkus, kurie, juk kaip tikriausi parazitai, išnaudodavo baudžiauninkus. Jie be karo užvaldė kaimiečių mases ir, lėbaudami bei ištvirkaudami, laikė tamsoje ir pusbadžiame gyvenime beteisius žmones. Panašiai buvo ir pramonėje, jai prasidedant kurtis ir plėstis. Jieškodami pragyvenimo šaltinių, taigi gindamiesi nuo bado, žmonės patekdavo į pramonininkų išnaudojimo spąstus, ir daug laiko praėjo, kol darbininkai išsikovojo sau geresnes sąlygas, kol iš parazitiško išnaudojimo sąlygų perėjo į bendradarbiavimo ir lygiateisiškumo sąlygas.
Ak, esti, kad ir tautos viena kitą išnaudoja. Juk, gi, bendradarbiavimo tarp didelių ir mažų tautų principas tik naujais laikais, bent jau teoretiniai, pradeda įsigyti pilietines teises. Argi, sakysim, kryžiokai nebuvo parazitai, jei jie, prisidengdami skambiu “artimo meilės” principu, žudė. plėšė, degino ir pagaliau pavergė likusius dar gyvus Prūsų lietuvius. Kaip kitaip, jei ne pikčiausios rūšies parazitais tie, vadinami, “kryžiaus vienuoliai” pasidarė, laisvus lietuvius pavertę vergais — baudžiauninkais, su idėja, kad už savo visas šioje žemėje kančias tie vargšai bus atlyginti po mirties.
Skaityti daugiau: PARAZITAI NESKELBIA KARO
