ŠTAI TIE, KURIE STENGĖSI LIETUVĄ PASMAUGTI 1919 M.
Prieš kelis metus su dideliu įdomumu skaitėme savanorio kūrėjo Stasio Butkaus atsiminimus apie mūsų kariuomenės kovas su bolševikais 1919 m. jo puikioje knygoje “Vyrai Gedimino kalne“. Skaitėme ir gėrėjomės mūsų narsių kareivėlių žygiais pliekiant bolševikus. Taip pat, ne kartą, rasdavom “Kary” ir kitų autorių prisiminimų iš anų kovų. Bet tie visi prisiminimai ir pasakojimai buvo “savi“, parašyti savų žmonių, mūsų kariuomenės savanorių ir karių, dalyvavusių tose kautynėse laisvę ginant.
Dabar pažiūrėkime, ką kalba apie tas kovas žmonės iš “anos pusės”, tai yra asmens, kovęsi raudonosios armijos daliniuose prieš mūsų savanorius ir kareivėlius, asmens iš “anos pusės”, norėję pasmaugti vos atsikūrusią jauną Lietuvos respubliką. Neseniai vilniškė “Tiesa” paskelbė trijų asmenų pasirašytą laišką, kurį ištisai persispausdino taip pat vilniškis "Tėvynės Balsas” (Nr. 20 š. m. gegužės mėn.). Laiške, šie buvę trys raudonosios armijos, taip vadinamo 5-tojo Vilniaus pulko, nariai pasakoja savo prisiminimus, kaip jie pateko į raud. armiją ir kaip kovėsi raudonarmiečių eilėse prieš Lietuvos kariuomenę.
Jie rašo: “Mūsų kovos kelias prasidėjo šaltą 1918 metų rudenį Tarybų Rusijoje. Lietuvos reikalų komisariatas (mat, buvo ir toks. A. B.), kreipėsi į Rusijos miestuose gyvenančius, o taip pat tarnaujančius raudonojoje armijoje lietuvius, kviesdamas juos stoti į 5-tąjį Vilniaus šaulių pulką. (Įdomu, kodėl tik “kvietė”, o ne tiesiog perkėlė, juk ir tas sumanytasis 5-tasis Vilniaus šaulių pulkas buvo raud. armijos dalis? A. B.). Iš Petrogrado, Voronežo, Jekaterinoslavo visus mus atvedė begalinis troškimas — apginti Tarybų valdžią Lietuvoje (čia laiško rašėjai jau “nugražino”: juk tuo metu jokios tarybų valdžios Lietuvoje nebuvo, taigi — nebuvo nė ko ginti. “Tarybinės valdžios” kūrėjas V. Mickevičius-Kapsukas, Maskvos atsiųstas emisaras, slaptai atsirado Vilniuje tik pačioje 1918 m. pabaigoje. A. B.). Apie pustrečio tūkstančio kovotojų — lietuvių darbininkų, raudonarmiečių, iš Amerikos ir Anglijos grįžusių emigrantų (argi buvo ir tokių? A. B.) — susirinkome tuomet į pulką. (O kur tas pulkas buvo organizuojamas, taip ir nepasakyta. A.B. ).
“Daugpilį užėmėm be mūšio. Toliau sekė Dūkštas, kur į mūsų gretas savanoriais stojo vietiniai žmonės. Darniomis kolonomis išsirikiavę (atseit, kaip paradui, o ne kautynėms. A. B.), mes patraukėme Vilniaus link. Kaip šiandien, rodos, iškėlę galvas, tvirtai laikydami kovai parengtus šautuvus, žygiuoja mūsų penktosios kuopos vyrai — daugiausia iš Jekaterinoslavo atvykę lietuviai Nebe naujokai, kovų už Tarybų valdžią Ukrainoje dalyviai, Kaledino ir Krasnovo gaujas vaikę. Žygiuoja uosto kroviko iš Rygos sūnus, nuo galvos iki kojų ginklais apsikarstęs Bandoms, Rygos darbininkas, mūšiuose užgrūdintas Antanas Šlekys, jaunučiukas raudonarmietis komunistas Adomas Putrius. Kuopą veda Baltijos laivyno jūrininkas, bebaimis partijos karys su kulkosvaidžių juosta ant krūtinės Povilas Tarvydas. Pirmam būriui vadovauja vargingo valstiečio, nuo Vilkijos, sūnus Viktoras Ramonas, antrajam — komunistas Jonas Kučikas. Pulko komisaras — Stasys Mickevičius. Žengia visi, pasiryžę laimėti, o reikalui esant, ir mirti. Ir štai, dar nepriėjus Vilniaus, lenkų legionieriai mus pasitiko kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi. Nors jų pozicijos buvo žymiai geresnės, mes privertėme juos trauktis”.
(Čia reikia pastebėti, kad 1919 m. sausio pirmomis dienomis Lietuvos respublikos vyriausybė, teturėdama savo žinioje tik silpnus savanorių dalinius, negalėdama atsilaikyti prieš stambias bolševikų jėgas, iš Vilniaus pasitraukė į Kauną. A. B.).
“1919 m. sausio 5-tosios vakare Vilnius buvo išvaduotas ir mieste suruoštos demonstracijos. Katedros aikštėje į tribūną pakyla mūsų pulko iniciatorius ir organizatorius V. Mickevičius-Kapsukas (kuris pasakė kalbą, ragindamas nepasilikti Vilniuje, o užimti visą Lietuvą, “padedant Tarybų Rusijos proletariatui”. A. B.).
“Po keleto dienų pulkas vėl pakilo į žygį. žygiuojame ... Augštadvaris. Jieznas, Alytus (prisiminkime, kad, begindamas Alytaus tiltą nuo besiveržiančių bolševikų, čia žuvo pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Juozapavičius. A. B.), Kaišiadorys... 1919 m. balandžio 21 d., sužinoję, kad Vilnius užimtas lenkų kontrrevoliucionierių, būrys savanorių, V. Ramono vadovaujami, ėjome jo vaduoti. Kovėmės tris dienas, bet jėgos buvo nelygios — teko trauktis”.
“Birželio mėnesį 5-tasis Vilniaus pulkas buvo pavadintas 7-tuoju šaulių proletariniu raudonuoju pulku. Liepos vidury gavom įsakymą trauktis Zarasų link (čia laiško autoriai peržengia kelių mėnesių laikotarpį, kada Lietuvos kariuomenė juos stipriai lupo ir jie ne “gavo įsakymą trauktis”, o buvo priversti bėgte bėgti Zarasų link. A. B.). Zarasuose liepos 30 d. mūsų pulkas buvo performuotas į 30-tąjį Raudonosios armijos lietuviškąjį šaulių raudonarmiečių pulką, (atseit, buvęs 5-tas, vėliau pavadintas 7-tu, pulkas kovose jau buvo sutirpęs, tad reikėjo iš likučių formuoti naują. A. B.). Už pasižymėjimus kovose mums buvo įteikta raudonoji vėliava, už kurią dėkojo pulko komisaras Jančius. Iš tribūnos mus sveikino Z. Angarietis, naujasis mūsų pulko vadas A. Zabarionokas, Zarasų revoliucinio komiteto pirmininkas J. Ozarskis”.
“Ir vėl žengėme, kupini kovos ryžto. Vėl ėjome per lietų ir vėją. Nusižiūrėję į Ramoną ir Kučiką, mūsų kuopos vyrai ant šautuvų vamzdžių užsiraė: “Mirsiu, bet napasiduo-siu”. Vis nauji ir nauji brolių kapai dygo Lietuvos žemėje”. (Taigi, jau nebebuvo paprastas pasivaikščiojimas ar “žengimas pilniems ryžto”, o faktinai aštrios kautynės tarp persekiojančios Lietuvos kariuomenės ir Dauguvos link bėgančių sumuštų bolševikų. A. B.).
“Rugpiūčio 25 d. Raudonosios armijos daliniai iš Zarasų turėjo pasitraukti Daugpilio link. Prie Daugpilio, plaukdamas per srauniąją Dauguvą, žuvo mūsų visų mylimas Viktoras Ramonas, krito Butkus, Putrius ir daugelis kitų... Tokia tai būtų trumpai mūsų pulko istorija. Užsienio interventams (kokiems? A. B.) ir vietinei kontrrevoliucijai užgniaužus Tarybų valdžią Lietuvoje, pulkas kovojo su Tarybų Rusijos priešais kituose frontuose...”
“Praėjo daugiau kaip 40 metų. Nedaug beliko gyvųjų tarpe buvusių pulko vyrų. Vieni žuvo didvyriškose kovose, kiti mirė, senatvės sulaukę ...”
Taigi! Laišką pasirašė dar gyvi likę ar ne vieninteliai trys tų “didvyriškų” kovų mohikanai: Juozas Stanišauskas, Kazys Plioplys ir Jonas Venckus. Mums atrodo, kad “Tiesa” veltui organizuoja Vilniuje šį rudenį “buvusio 5-tojo Vilniaus šaulių pulko kovotojų susitikimą”. Koks jau ten “susitikimas”, jei į jį atvyks tie trys, daugiausia penki, perkaršę seneliukai, vos bepavelką kojas ...
A. Beržinis
