Partizanai: Istorija ir dabartis

Lietuvos Prezidentas Dr. Kazys Grinius

100 metų nuo jo gimimo

POV. DIRKIS

Prez. K. Grinius (viduryje— priekyje), vyriausybės narių tarpe, Lietuvos Aviacijos šventėje 1926 m.

1950 m. birželio 4 d. Čikagoje mirė didis ir žymus lietuvių tautos vyras — visuomenininkas, kultūrininkas, valstybininkas, Vytauto D. Universiteto garbes daktaras, Valstiečių liaudininkų s-gos garbės pirmininkas, buvęs Lietuvos Respublikos ministeris pirmininkas, visų seimų narys ir trečiasis Lietuvos respublikos prezidentas, medicinos daktaras Kazys Grinius.

Jis baigė savo gyvenimą toli nuo savos tėvynės, kurios labui visą savo gyvenimą buvo pašventęs ir kurios išlaisvinimui iš svetimo jungo buvo daug jėgų ir darbo įdėjęs. Jam nebebuvo vietos Lietuvoje. Dr. Kazys Grinius mirė, nesulaukęs Lietuvos išlaisvinimo.

Dr. K. Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Salemos-Būdos kaime, Sasnavos valsč., Marijampolės apsk. Šiemet nuo jo gimimo dienos sukanka 100 metų, ir nuo jo mirimo dienos — 16 metų.

K. Grinius gimė kaip tik tuo metu, kai žiauri caristinė rusų valdžia, užgniaužus paskutinį 1864 m. lietuvių sukilimą, įvedė tokį režimą Lietuvoje, kokio panašaus mažai težino pasaulio istorija. Krašte: areštai, kalėjimai, kartuvės, trėmimai ir t.t., ir pats didžiausias smūgis — lietuvių spaudos uždraudimas. Buvo siekiama visiškai surusinti Lietuvą ir ją galutinai paversti Rusijos provinciįa, kur net Lietuvos vardas neturėjo būti minimas. Tačiau lietuviai, ypač Sūduvos kaimas, nenorėjo atsižadėti nei savo kalbos, nei tikybos ir nei, pagaliau, išsilaisvinimo vilties. Todėl ir jaunas Grinius, tokioje aplinkumoje augęs ir pradžios mokslą ėjęs, tokio nusistatymo ir savo tėvų dvasios laikėsi.

Skaityti daugiau: Lietuvos Prezidentas Dr. Kazys Grinius

"Lietuviškosios divizijos” kelias

Apie vadinamą “Lietuviškąją diviziją” — kariuomenės junginį, suformuotą Sovietų Sąjungos armijos sudėtyje praeito karo metu, “Karyje” keliais atvejais jau buvo rašyta, duodant tai belaisvių pasakojimų, tai šiaip kokių nuotrupų iš tos divizijos kūrimo ir žlugimo. Bet vis tai nepilnos žinios.

Š. m. Vilniaus “Tėvynės Balse” nr. 26, kažkoks V. Ragauskas, prisidėjęs sau titulus “antrojo Pasaulinio karo veterano” ir “kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto nario”, įdėjo dar vieną atsiminimų straipsnelį apie tą diviziją, kartu pailiustruodamas jį divizijos nueito kelio schema. Ar ir šiuo metu divizija veikia, ir kur jos stovėjimo vieta būtų — jis savo straipsnelyje neužsimena. Taip pat nieko nesako, kur šiuo metu mobilizuojami Lietuvos jauni vyrai turi atlikti savo karinę prievolę.

Pradėdamas savo pasakojimą apie divizijos atsiradimą, V. Ragauskas rašo, kaip 1940 m., “išrinkus augščiausiąjį respublikos valdžios organą — Liaudies Seimą”, šis pastarasis paskelbęs tarybų valdžią Lietuvoje (o kad tas “skelbimas” vyko raudonosios armijos okupacijos globoje, apie tai neužsimenama) ir paprašęs “Tarybų Sąjungą priimti Lietuvą į savo tautų šeimą” (matote, okupantą reikėjo net prašyti, kad jis mūsų laisvą šalį okupuotų, o paskui kad kraštą sau prisiskirtų, kad ir respublikos pavadinimu). Tuo metu, esą, nemaža ir senosios Lietuvos augštųjų karininkų “pasukę kartu su liaudimi” (o kas atsitiko su tais, kurie “nepasuko”, kurie buvo surinkti iš Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės dalinių ir išgabenti nežinia kur “perauklėjimui”, straipsnio autorius tariasi nieko nežinąs). Iš tų “su liaudimi pasukusių” (atseit, sulaužiusių savo karinę priesaiką kovoti, o, jei reikės, tai ir mirti ginant Lietuvos laisvę), minimi generolas Vincas Vitkauskas, paskirtas “Lietuvos liaudies kariuomenės vadu”, o perorganizavus ją į “29-ąjį lietuviškąjį šaulių korpą” — jo vadu, bei generolai Vladas Karvelis ir A. Čepas, vadovavę 184-ajai ir 179-ajai šaulių divizijoms, “tuo metu buvusioms pačiame Vokietijos pasienyje”.

Skaityti daugiau: "Lietuviškosios divizijos” kelias

STASYS BUTKUS

Pirmojo Lietuvos kareivio—savanorio, "Kario" redaktoriaus, penkių metų mirties sukaktį minint

VLADAS MINGĖLA

Mylėti tautą, reiškia mylėti jos teigiamą potenciją, mylėti jos ateitį. Mylėtojo akyse tautos ateitis ne bus, bet jau yra.

VI. Pūtvys

1961 m. gruodžio 11 d. užsiskleidė paskutinis gyvenimo knygos lapas ir neužmirštamam Lietuvos laisvės kovotojui — savanoriui, įsikūnijusiam kariui, nepavargstančiam KARIO redakcijos nariui, žurnalistui Stasiui Butkui. Nuo 1918 m. gruodžio 13 d. (savanoriu įsirašymo datos) iki paskutinės gyvenimo dienos šis taurus tautos sūnus, jei ne su šautuvu ar kulkosvaidžiu, tai savo gabia publicisto plunksna KARIO redakcijoje dirbo, kad greičiau išauštų laisvės rytas raudonųjų šakalų draskomai lietuvių tautai — kad Lietuva vėl būtų laisva ir nepriklausoma valstybė, štai jau lygiai penki metai, kaip šis Nepriklausomybės kovų pirmūnas, patriotas be jokio priekaišto, nesulaukęs laisvos Lietuvos ryto, atgulė svetimoje, tačiau draugiškos mums valstybės žemėje.

Nuo 13 metų amžiaus rašė laikraščiams

Stasys Butkus gimė Šiaulių ap., Padubysio valsčiuje, Kurtuvėnų m. prieš 69 metus (1897 m. kovo 13 d.). Apie jo vaikystę nėra kas rašyti: tai labai neturtingų tėvų sūnus. Šeimoje visada viešpatavo sunkus vargas. Dažnai trūkdavo maisto. O kiek paaugęs tėvų buvo leidžiamas kiaulių ganyti, o vėliau raguočių. Tėvynės meilę Stasys paveldėjo ypač iš savo tėvo. Užtat nuo pat vaikystės dienų norėjo kuo nors pasitarnauti Lietuvos išlaisvinimui. O kada pramoko kiek skaityti ir rašyti, nes dėl nuolatinio vargo mokyklos beveik neteko jam lankyti, kažkokių Amerikoje gyvenančių giminių buvo apdovanojamas lietuviškais laikraščiais. Tie laikraščiai ir suplyšdavo jam pačiam, tėvui ir kitiem kaimynam, beskaitant. Nuo pat mažens Stasys jautėsi kovotoju dėl Lietuvos laisvės. 13 metų amžiaus jis jau buvo tiek subrendęs ir išsilavinęs, jog ėmė rašyti lietuviškiem laikraščiam. Jo korespondencijos skleidė poaušrinio laikotarpio idėjas ir žadino ne tik tautinę, bet ir valstybinę mintį. Jis visą laiką ragino ruoštis ateinančios Lietuvos “savivaldai”. 15 metų Stasys, nors būdamas piemenuko kelnėse, buvo tiek susipratęs, jog dažnai, rudens ir žiemos vakarais, bepolitikuojant, į “ožio ragą” suvarydavo žymiuosius kaimo “šunadvokačius”. Jis neturėjo jokių abejonių dėl savo ateities idėjų, nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu. Jam buvo aišku, kad jis turi visaip padėti (net gyvybę paaukoti jeigu to reikėtų), kad tik Lietuva atgautų “savivaldą”.

Stasys Butkus žinojo seną tiesą, jog kiekviena tauta be savos žemės yra be ateities paniekintas pasaulio įnamis. Tauta, kuri turi ir valdo žemę, tampa pilnateisiu pasaulio piliečių. St. Butkus ypač giliai mylėjo lietuvių tautą ir tą žemę, ant kurios ji per amžius gyveno, už kurią liejo savo kraują ir kurioje mirė.

Skaityti daugiau: STASYS BUTKUS