PREMIJUOTINA MŪSŲ ISTORIJOS PAINIAVA

PETRAS BŪTĖNAS

Į šitokią straipsnio antraštę prašom dėmesio nekreipti, ar ji patiktų, ar nepatiktų. Geriau atkreipkime dėmesį į pačią painiavą mūsų istorijoje, kurią galgi kada išpainios istorikai, taigi mūsų būtovės tyrinėjimo specialistai tyrinėtojai, pvz. kad ir nuo 1959 metų Chicagoje, III., einančiame Tautos praeitis istorijos ir gretimųjų sričių neperiodiniame žurnale, ar gal kas ėmęs tai atliks kur kitur.

“Prūso tautovardžio amžiaus pailginimo mažiausia 130 metų” straipsnyje, — Karys 5 nr. 1965 m., rašytosios 999 ir 1009 metų datos sukasi apie du dvigubinius vardus — misionorius Adalbertą Vaitiekų ir Bruno (nelinksniuojama žodinė lytis), ar Bruną, ar Brunoną - Bonifacą. Nebus pro šalį apie juodu čia trumpai kalbtelėti, nes tai liečia ir anos temos datas, ir patį Lietuvos vardą, ir baltų žemės kaikurias vietas, ir nevienodžiausią, nesutartinį, būtovininkų to aprašinėjimą, net dar ir šiais istorijos mokslo progreso laikais vietomis nueinantį jei ne lig juokingumo, tai bent ligi ignorancijos. O tų abiejų misionorių reikalai X amžiaus visiškoje pabaigoje ir XI amžiaus pačioje pradžioje gyvai liečia baltų žemę, dar ir iš šių amžių šykščiai, slidžiai, išsisukinėjamai, kartais ir klaidingai aprašomą, kaip paprastai buvo ir pasiliko su visa svetimųjų istoriosofija ir istoriografija, joms kalbant apie negermaninius ir neslavinius baltus ir šiųjų Lietuvos valstybę.

Adalbertas - Vaitiekus yra čekas, taigi vakarinis slavas, Pragos vyskupas, tada jau net prieš 100 metų krikštytų, bet “nesukrikščionintų ir nesukrikščionėjusių”, prieš svetimuosius, taigi prieš nečekus, sukilusių čekų iš Čekijos išvytas ir atsidūręs Romoje. Lenkijos kng. Boleslovo Narsiojo (!!; kuo jis narsus?) ginkluotųjų palydovų duotas, jis vykęs į baltų žemę misionoriauti ir joje esąs nužudytas 997 metų balandžio 23 dieną, pavasaryje.

Bruno - Bonifacas yra vokietis, taigi rytinis germanas, to paties kng. Boleslovo remiamas ir taip pat duotas ginkluotųjų palydovų, nukeliavęs į baltų žemę misionoriauti ir buvęs su visais 17 palydovų 1009 metų vasario 14 dieną, irgi pavasaryje, nužudytas, išskyrus kažkokį netikėtu būdu išlikusį aštuonioliktąjį palydovą Vipert’ą, ir iš pavardės ar vardo būtinai taip pat vokietį.

Kur tiedu misionoriai būtų buvę žuvę baltų žemėje, tai labai nevienodai ir smarkiai keistai aprašinėjama geografiškai ir etniškai. Čia specialiai pateikiu to kelis patiektus variantus jau labiau iš lietuvių istoriografijos:

I. Liet. Enciklopedija, III. 295 p. Brunsberga, — taip ten lenkiškai - vokiškai bergždžiai vadina ordininį kolonizacinį vok. Braunsberg aps. miestą, kurio pavadinimas yra nuo vok. braun “rudas, rusvas; raudas, bėras (arklys)” +vok. Berg “kalnas”, prie Paserijos žemupio, Varmėje, taigi pajūrinių - pamarinių prūsų žemėje. O ten klaidingai rašoma, kad tas “Braunsberg-Brunsberga” miesto vardas esąs nuo, kur “buvęs prūsų nužudytas šv. Bruno iš Querfurto, ir todėl jo garbei Brunsberga buvo praminta; XVI amžiuje paplitus reformacijai ir M. Lietuvoje nykstant šventųjų garbinimui, Brunsbergos vardas buvęs vokiškai iškreiptas į Braunsberg”. — Šaltinių nenurodyta, o šventųjų garbinimas ir reformacija čia nė kiek nedėti, kaip ir pats Braunsbergo miestas ne Mažojoje Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje. Vok. Braunsberg pavadinimas yra senesnis už lenk. - vok. Brunsberga lytį, nes ir kolonistai vokiečiai čia ir apskritai visoje Prūsų žemėje yra senesni už kolonistus lenkus, mozūrus ir kitokius vakarinius slavus. Vok. Bruno vs. vd. vardas yra susijęs su tuo, kas vok. die Bruenne “šarvas”, o ne su vok. būdv. braun “rudas”. Todėl Braun-s+berg lietuviškai būtų Rud+kalnis, bet ne “šarv-a+kalnis”. Braunsbergo miesto vardas yra grynai žemėvaizdinis, o ne “šventvaizdinis Bruno-vaizdinis”, nes, mat, miestas stovi augštame molio krante prie Paserijos pačio žemupio, kur atrodo ruda, net raudona, ir užtat net Lietuvoje dėl to randame Rudkalnių, Raudonkalnių ir panašių vietovardžių.

Pagaliau, tas miestas dar toli nuo misionoriaus (Tik kito!!) iš tikro žuvimo vietos: miestas Varmės “Raudonės” srityje (!), netoli ist. šlt. Warmia “Raudonė” — dabar vok. Frauenburg “Mergelės pilis”, o lenk. - vok. Frombork iš *Frauenburg, miestelio prie Aismarių. Gi tas kitas misionorius bus žuvęs net Notangos srities šiaurinėje riboje arba net jau ir už Priegliaus žemupio — Sembos srityje. Bet čia bus miręs, tik jau ne Bruno - Bonifacas, o Adalbertas -Vaitiekus! “Mažas keras didelį vežimą verčia!”. Be to (ligi galo aiškinkimės), Bruno yra vokiškas vardas, o Bonifacas lotyniškas ir net specialiai vienuoliškas. Todėl Vokiečių kryžiuočių vienuoliškasis ordinas tik jau būtų buvęs tą Braunsbergą pakrikštijęs ne kokiu “Brunn+ber-g’u”, bet “Bonifat+berg’u”. O jei, sakysime “enciklopediškai”, Bruno - Bonifacas būtų buvęs žuvęs kaip tik kur nors apie dabartinį Karaliaučiaus miestą netoli Priegliaus žočių, pirmiausia vadintą baltiškai Tuvangsta, paskui vokiečių okupacijoje lot. Regiomontum ir tik dar vėliau vok. Koenigsberg, tai vokiškieji kryžiuočiai būtų buvę šokę ir perkrikštiję “pagonišką” Tuvangstą į Brunn+bergą ar Bonifat+bergą. Bet ir to jie nepadarė, nes negalėjo taip prasimanyti, jokio pagrindėlio neturėdami. Net, trumpai priduriant, nė “Adalbert+bergo” neatsirado. Gi Liet. Enciklopedijai teks garsiosios “Brunsbergos” artikelį išvaduoti iš juokų ir jį visai perdirbti, kad jis nebejukintų ir, svarbiausia, nebeklaidintų.

II. Gi apie Bruno - Bonifacą L. E. III. 201 p. tik šitaip terašoma: “. . . išvyko į Prūsus krikščionybės platinti. Pasiekė Lietuvos žemę”. Šaltinio nenurodoma. Ši žinia, nors ir iš to paties LE tomo, visai prieštarauja anai “Brunsbergos” žiniai “I”, ir tarp kitko ir ta žinia sukta, nešaltiniška bei įvardus sujaukianti. Įsidėmėkime: “į Prūsus” ir “Lietuvos žemę pasiekus”. Tuoj ir kitos žinios nesutiks ar neatsitiks, ir vėl kas sau kažką “iš pavietrės” rašinės. O apie Adalbertą - Vaitiekų L. E. I. 29 p. tiek tuotarpu tėra: “šv., senprūsių krašto misininkas žr. Vaitiekus šv.” — Kad jis misininkavo” senprūsiuose, taip rodos, tiesa, bet kad lietuviai “prūsų kraštui” vadinti turėtų kokius “senprūsius” kaip lemtą įvardą, tai, trumpai prasitariant, tėra juokinga ir germaniška-vokiška.

III.   Bruno - Bonifacas 1009 metais “In Confinio Russiae et Lithuae regionum martyricatus est” (Ir. Jonas, Gudai ir Lietuviai. Wilkes-Barre, Pa., atspausta iš “Tėviškė”, 1900 metų sausis; 5 p.). — Iš šios istorinio šaltinio, tiesa, šykščios (šykščiai nurašytos) žinios labai aišku, kad Bruno - Bonifacas žuvęs Lietuvos ir Rusijos valstybių riboje, — taigi, ne Prūsuose, ne “senprūsiuose” ir ne dusburginėje XIV amžiaus Prussia’oje, ir juo labiau ne “Brunsbergoje” ar kur netoliese ir nearti jos. Kaip specialistai istorikai toliau net ir geografiškai bei “ribiškai” šitą žinią aiškins, jei aiškins, — tuo tarpu galima patogiai palūkėti, nes “laiko, kaip dvare”. Ligi šiol dar nebuvo aiškinta, o L. E. III tomas išėjo 1954 metais, taigi prieš 12 metelių.

IV.   A. Šapokos Lietuvos istorijoje rašoma: “Albertas - Vaitiekus — “Išplaukęs Vysla į jūrą, jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse” (38 p.); Bruno - Bonifacas — “Kuriose vietose jis apaštalavo, nežinia, tik tiek žinoma, kad žuvo jotvingų krašte” (40 p.). — Šaltinių nenurodyta. Priegliaus žiotys yra 55 km į žiemryčius nuo Braunsbergo miesto, — taigi, dėl Bruno - Bonifaco ši žinia teisingai prieštarauja L. E. III. 295 p. “Brunsbergos žiniai”. Dėl “jotvingų krašte” jo žuvimo, — gal, nes nėra nurodyta šaltinio, o “Jotvingų kraštą” ir ši, ir kitos Lietuvos istorijos, deja, vis dar tebenurodinėja ar klaidingai, ar nepilnai, ir pvz. žr. ir plg. kad ir A. Šapokos Lietuvos istorijos 22 p. žemėlapį, daug daug vėliau, taigi jau tremtyje, t. y. 1956 metais pakartotą V. Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos istorijos 52 p. O toliau, — ir žinok žmogus, iš kur išdygo anos “Rusija” ir “Lietuva”. Teritoriškai Lietuva yra platus kraštas, o Rusijos iš švedų Rus’ nuo 862 metų kilmė žinoma, kurios šiaurinis punktas buvo Holmgardr-Naugardas ir pietinis punktas tada tebuvo Kievas.

V.   Adalbertas - Vaitiekus — “su 30 kareivių jis laivu plaukė Vyslos upe. Mare plaukė į Prūsiją, ir priplaukė prie Aismarių kranto pas Halibo, o laivą su kareiviais pasiuntė atgal. .. Išlipo ant salos prie ištakos upės Priegliaus ... Potam Vaitiekus su savaisiais (Kiek jų? Ar šaltiniai vienodai skelbia kiek? PB.), sėdę į eldiją, nuplaukė ant kito upės kranto” (J. Šliūpas,

 

Aismarių sritis nuo Elbingo upės ir miesto bei Drūsens ežero bei to ežero pietinio įtako Zirgūnos, vok. Sorge iš *Sar-ja, upės i žiemryčius ligi Karaliaučiaus, kuris jau Sembos srityje. Dėl Adalberto - Vaitiekaus žuvimo vietos — žr. Braunsbergą ir Varmiją - Frauenburgą, abu Varmės “Raudonės” srityje; Priegliaus žiotis į Aismares, žemiau Karaliaučiaus, kur Priegliaus dešinėje - šiaurinėje pusėje augštesnės žemės Sembos sritis, o jo kairėje - pietinėje pusėje labai žema ir miškinga Notangos sritis; ties Piliava per kopų rėžį 1510 metais plačiu giliu grioviu susijungė Aismarės su Baltijos jūra; 1945 metų Paserijos žiočių — Vižainio potsdaminė linija yra nužymėta taškais. Visi vietovardžiai yra vykusiai parašyti.

Žemėlapinė iškarpa iš J. Andriaus 1956 metų Lietuvos žemėlapio.

Lietuvių tauta. I. 1904 m. 292 p.). — Šaltinio aiškiai neskelbiama. Į Aismares galima įplaukti ir iš Vyslos žemupio, ir dar žr. prieš 900 metus po Kr. Vulfstano kelionės aprašymą Bg. Lkž. LXXII §85, — būtų patogiausia ir neaudringa kelionė giliau į baltų žemę. Kur Aismarės, ten ir Prūsų žemė, arba ta dusburginė Prussia. Jei misionorius išlipo ant salos prie Priegliaus žiočių, tai, jei jis (jie) laivu plaukė, pro kur įplaukė į Aismares, plaukę Baltijos jūra ir net pasiekę Halibo? Mat, “iki 1510 metų Aismarės buvo uždaras ežeras ir neturėjo vandens ryšio su Dancigo įlanka (taigi, su Baltijos jūra. PB.). Tų metų rugsėjo 10 dieną smarki jūros audra prasigriovė prie Piliavos plyšį per Neringą (Aismarių kopų juostą. PB.), ir nuo to laiko vad. Piliavos Griovys yra vienintelis Aismarių vandens ryšys su Baltijos jūra. Šis griovys yra taip pat vienintelis išėjimas jūron Karaliaučiaus, Elbingo bei Rudkalnio (t. y. Braunsbergo. PB.) uostams” (Gr. Valančius, Lietuva ir Karaliaučiaus kraštas. 1946 m. 14 p.). Todėl misionorius galėjo plaukti tik Aismarėmis, bet, rašo, jis jomis neplaukęs, o plaukęs Baltijos jūra. Tai kaip jis atsidūrė ties Priegliaus žiotimis, jei nuo čia į vakarus iki Baltijos jūros dar yra 35 km kelio, ir net “uždaro vandens” kelio, kad nei į-plaukti, nei išplaukti? “Ant kito upės kranto”,

—    ant katro? Ir ar prūsai tada laivų ir laivelių dar nebūtų buvę turėję ir savo žemei saugoti? Kaikurie antikos rašytojai byloja, kad aisčiai iš jūros nuplaukdami graibydavę gintarą. Tai žinome nuo Tacito I amžiuje po Kr. laikų.

—    Vis klausimai ir klausimai, ir reikia istorinių šaltinių autentiškų platesnių išrašų bei istorininkų negudruotų, taigi patikimesnių ir statesniu aiškinimų ir atsakymų.

VI. Bruno - Bonifacas nuo Kievo, kur misionoriavo net pačeneguose, “Galiaus jis atkako į Prūsiją; perėjęs per Galindiją (Galindą. PB), Bartniją (Bartą. PB.), Nuodrėviją (Nadruvą. PB.), atsidūrė Šalavonijoje. Turbūt, Brunonas čion ilgiau užtruko, nes sągadyniečiai (t. y. jo laikininkai, amžininkai; tas žodis keverza sako, kad autorius iš kažkur bus vertęs tekstą į lietuvių kalbą, bet nemini šaltinio. PB.) vadino jį apaštalu Rusnės (Aišku, kad šaltinis žodžio Rusnė tikrai neminėjo. PB.). Po 8 mėnesių pamokslininkavimo ant rubežiaus Rusnės ir Lietuvos, kur nors ant kraštų Širvintos ar Šešupės, iš nejučių apspito jį ginkluota liaudis ir suėmė drauge su bendrais” (J. Šliūpas, Lietuvių tauta. I. 195 p. ir svarbi, nors ir neišaiškinanti, išnaša apie “Netimerį” ir žr. IX skirsnelį). — Šaltiniai neaiškūs. Viskas ir čia juo labiau sujaukta, ir neturima jokios orientacijos net ir apie lietuvių ar Lietuvos žemę, ne tik apskritai apie baltų teritoriją. Nuo Kievo atsidurti Skalvoje (vok. Schalowe ir dabar Schallvoen, iš kur autorius pasidarė negalimą pasidaryti Šalavoniją; net yra negalima ir Šalavė, ar Šalava, ar kokia Šlava, jei baltų žodžio pradžioje yra ne priebalsis Š, bet patogus, senas, tikras ir dažnas žodžiuose priebalsių junginys sk-; plg. Skal-v-a ir kal-v-a “kal-n-el-is”) prie Nemuno paties žemupio kur nors apie Ragainę, Tilžę ar pn. nėra jokiausio reikalo keliauti ilgiausiomis užuolankomis per pietinę ir vidurinę Jotvą - Sūduvą, Galindą, Bartą ir neišsimokėjo sau visaip sunkaus kelio ilginti per atėjūnams pavojingas baltų žemės sritis, kuriose veikė savi įstatymai ar nuostatai ir buvo saugomos savosios žemės sienos, nes tada priešmindauginė Lietuvos valstyvė jau egzistavo ir vakariniai baltai (prūsai) taip pat jau buvo valstybiškai organizuoti, kaip aiškiai skelbia ir Vulfstanas IX amžiuje savo kelionės į Aisčių žemę apraše, nors ir kaikurie net mūsų specialistai istorikai to vis dar nėra linkę pripažinti.

Rusnė2, yra Nemuno pačio žemupio kairė-pietinė atšaka į Kuršmares jau Klaipėdos srityje, taigi jau sen. Lietuvos valstybės Žemaitijos pietvakariuose, ir todėl ji upė nėra kokia šalis “Rusnė”, kurios ir šalies tokios apskritai nebuvo ir nėra; taip pat ji nėra ir kokia švediško vardo 862 m. Rus’ — Rusė ar Rusija, kaip autorius norėtų galvoti ir manyti. Jei “ant rubežiaus Rusnės ir Lietuvos” misionoriauta, tai ta šliūpinė “Rusnė”, t. y. Rusija, nuo anos lietuvių Rusnės upės bei nuo Širvintos ir Šešupės upių stačiai į rytus ligi Lithuania Propria “Tikrosios Lietuvos” rytinės ribos turi 400 km lietuvišką tarpą, ir tik nuo čia į rytus tegalima imti kalbėti apie kokią “Rusiją”, nors ir tai Rusijos ribos tuokart dar tebesisukaliojo apie Dniepro baltiškąjį augštupį, žinoma, nueidamos ir į tos upės vidurupį Kievo miesto linkan.

Šešupė 2— Nemuno žemupio kairys - pietinis įtakas tarp M. ir D. Lietuvos, o Širvinta 3 b

—    Šešupės kairys - pietvakarinis įtakas D. Lietuvos Sūduvoje - Jotvoje - Dainavoje (ten tos abi upės), bet M. Lietuvos kaimynystėje, o Sūduva - Jotva - Dainava savo vakariniu sparnu įeina ir į M. Lietuvą ir net apima visą Prūsų 100 x 80 km ežeryną, kurio veik visi ežerų ežerėlių vardai tebėra mūsiški, tik kolonistų mozūrų aplenkinėtų žodinių lyčių. Taigi, tada būtų buvę to misionoriaus misionoriauta gryniausioje lietuvių žemėje, toliausiai nuo švediškosios Rus’

-    Rusijos, ir todėl ne jotvinguose ar ir ne kur prūsuose. O jei taip, tai tada būtų prasilenkta su istoriniu šaltiniu, paskelbtu čia III skirsnelyje.   
 (Bus daugiau)

PREMIJUOTINA MŪSŲ ISTORIJOS PAINIAVA

PETRAS BŪTĖNAS

(Pabaiga)

VII. Kun. dr. K. Gečys, Katalikiškoji Lietuva. Chicago, Ill., 1946 m. 11 ir 12 p., rašydamas apie anuodu misionorius akcentuojamai, visiškai nieko nerašo apie jų misionoriavimo vietoves, tartum tas veikalas nebūtų istorinio pobūdžio. Šitaip jau net ir visiškai liūdnai.

VIII. L. E. XXVII. 422 p., apie Siką rašant, rašoma: “šv. Adalbertas atvyko pas sembus jų priešo padedamas”, o šiaipjau ten visa žinia yra gana rimta ir atsargi. Vadinasi, tai būtų buvę atsitikę Aismarių ir Priegliaus pačio žemupio dešinėje — šiaurinėje pusėje. Jei šitaip tikrai būtų buvę, tai dabar tebūtų svarbu išgirsti istorinio šaltinio gyvus ir kiek galint platesnius, ištisinius žodžius, kaip ir paties šaltinio pilną metriką. Gi tam laikui Semba laikytina yra jau lietuvių šalimi, nors ir daug kas su tuo vis dar galėtų iš inercijos nesutikti, besilaikydamas,-i senosios, ir būtinai svetimųjų, istoriografijos bei jų slidžios istoriosofijos.

Minėtasis “Sikas” yra Žygas, Sembos žygovas. Kad pilnesnė ir tikresnė būtų X amžiaus mūsų istorija, apie šį sembą (prūsą ar lietuvį) tenka viskas pasakyti, ir žr. šio straipsnio gale priedą “Žygas žygovas”.

IX. Kario 1 nr. 1962 m. buvo Dr. V. Sruogienės istorinio turinio straipsnis “Karalius Notimeras — nežinomasis Lietuvos valdovas XI amž.”, ir žr. Netimerį čia VI skirsnelyje. Šis straipsnis už ankstesniuosius čia aprašus yra naujesnis, apsčiai žinių davęs apie Bruno-Bonifacą, ir, matyt, atremtas į kitą straipsnį, nes autorė sako: “Lenkų istorikas kun. V. Meisztowicz savo straipsnyje ‘Sv. Brun na Litwie w 1009 r.”, — Alma Mater Vilnensis Prace zbiorowe leidinyje, Londonas, 1958 m., iškelia įdomias ir taip retas iš to laikotarpio žinias apie Lietuvą ...”. Bet iš tų straipsnio žinių daugumas jų pasiliktų aiškiausio klausimo ženkle, jei nebūtų jie naujai reikiamai apsvarstyti ir peršviesti; pvz.:

a) Koks jotvingų karalius Nothimer, esą, turįs germanišką vardą! Bet prūsų asmenvardis Nawtemer ist. šit., Semboje (R. Trautmann, Die altpreussischen Personennamen. 1925. 68 p.) skelbia negermaniškumą — rodo į Naut-i+mer-ą ar Naut-i+mar-ą kartu su nesudėtiniais asmenvardžiais, taip pat turinčiais baltiškąją šaknį Naut- Naud- (t. p. 63 ir 64 p.) arba šaknį Mar-Mer- (Mėr-ūn-išk-iai 1,...) Mor- iš *Mar- (Mar-ung-as 1, vok. Morungen, .. .) (t. p. 55, 57, 58 ir 62 p.) antrajam asmenvardžio sandui

b)    Sakoma, kad XI amžiaus pradžioje Lietuvoje šeimininkavę normanai, atseit, skandinavai, t. y. šiauriniai germanai. O šaltinių neskelbiama. Bet istorikams, jei užsimestų, būtų daug darbo ir gaiščio tai įrodyti, ir nepriveiktų įrodyti, kaip nepriveikė nė istorikė V. Sruogienė, rasdama Lietuvoje tokius “normanus”, kaip baltą-aistį prūsą Nautimerą-Nautimarą, ir rasdama net Lomžos apylinkėje, 260 km į pietryčius nuo Baltijos jūros nuo Dancigo miesto ir Vyslos žiočių, ir tai miškų miškuose, kurių normanai apskritai visur visada vengte vengdavo.

c)    Taip, Lomžos apylinkės yra jotvingų-sūduvių ir galindų, kur jie sueina kaimyniauti, kad net sunku tarp jų ir geografinė bei etninė riba nustatyti, o politinė - valstybinė siena tam, etnografiniam, reikalui visiškai netinka. Tai dabar ir nebežinai, ar misionoriauta pirmuosiuose, ar antruosiuose, ir aplamai, — ar iš tikro aplink Lomžą misionoriauta ir žūta, jei prieš tai būta jo misionoriauta net tolimiausio Kievo apylinkės pečeneguose ir staiga žiemą iš ten nusikraustyta dar į Lenkiją, o tik paskui kažkokiais keliais į Lomžos apylinkę, 125 km į žiemryčius nuo Varšuvos miesto, o jotvingų - sūduvių sodyboms prieinant net ligi pat Varšuvos pakluonės.

d)    Jei Bruno - Bonifacas “In Confinio Russiae et Lithuae regionum martyricatus est”, tai ne apie Lomžą reiktų jieškoti “Rusijos ir Lietuvos valstybių ribos”, nes tai būtų net ir mintis falsifikuotinė, ne tik pats istorinis bei etnologinis faktas: reiktų misionoriavimo vietos jieškoti dar toli nuo Lomžos į Kievo pusę, o Kievas nuo Lomžos į pietryčius maždaug už 600 kilometrų. Ir 1009 metai to nepaleidžia.

Rusnė upė ir miestelis Klaipėdos srityje, taigi Lietuvos valstybės Žemaitijos pietvakarių kampe, o vietovardis nieko bendra neturi nei su švedine Rus’, nei apskritai su Rusija ar rusas pavadinimais, čia visur plačiausiai ne tik rusų, bet ir šiaipjau betkokių slavų niekados nėra gyventa. Visa Lithuania Propria, Mažoji Lietuva — Karaliaučiaus sritis, čia ir Prūsų 100 x 80 km ežerynas ir Prūsų žemė nuo tos “slavinęs ir slaviškosios ligos” buvo laisvi.

Rùsnė 2 — Nemuno paties žemupio pietinė plati atšaka maždaug nuo vakariau Gilijos 3b, upės, iš Nemuno žemupio prasidėjusios; abi yra Kuršmarių įtakai. Nuo Rusnės miestelio į Kuršmares teka Rusnės kairė -pietinė atšaka Vorùsnė 2, Vor+rusnė “senoji Rusnė; liet. võras 2 — senas; tik ne liet. vóras 3— vabzdys”, o į- pietvakarius į Kuršmares teka Skirvytė 2, vok.

Skirwiet, kamienas Skir-v-yt-, begėdiškai surusinta Severnaja “šiaurinė”, kur ji čia yra siena tarp Lietuvos valstybės Klaipėdos srities ir M. Lietuvos - Karaliaučiaus srities. Tai vis Kuršmarių rytinė lietuviškoji erdvė.

Nuo Rusnės žiočių į pietryčius ligi Nemuno kairio-pietinio įtako Šešupės 2, žiočių yra 70 km ir ligi Šešupės žemupio kairio - vakarinio įtako Širvintõs 3 b, žiočių yra 120 km. šiedvi upės teka Lietuvos Sūduvoje - Jotvoje - Dainavoje, ir žr. J. Andriaus žemėlapį.

Šiame žemėlapyje visi vietovardžiai nuo seniausių laikų tebėra mūsiški, nors ir M. Lietuvos - Karaliaučiaus srities visi vietovardžiai dabar Sov. Rusijos nauji, taigi okupaciniai, t. y. rusiškieji išgalvoti.

Žemėlapinė ištrauka iš J. Andriaus 1956 metų Lietuvos žemėlapio.

e) Bruno - Bonifaco palydovų buvę 18. Autorė tepamini jų 4 asmenvardžius — Apik, Atik, Ciemik, Heryk ir sako, kad tie asmenvardžiai “lyg ir skambą slaviškai”. Nors tie asmenvardžiai ir apkraipytų žodinių lyčių (nevisi jie iškraipyti, nors ir visi jau begalūniai), bet man jie skamba baltiškai. Kaikuriems jų yra baltiškosios krypties aiškių įrodymų. Kam nors dar teks įrodyti tuos asmenvardžius šiokius ar tokius esant. Apie stebuklingai išlikusio nenužudyto palydovo Vipert’o asmenvardį čia šitaip netenka kalbėti, nes jis bus tikrai germaniškas koks Wippert.

Jei būtų buvę surašyti visi 18 palydovų asmenvardžiai ir, žinoma, geriausia, originaliai (originalai bent skliauteliuose), tai, žiūrėk, gal ir prie galutinės šiokios ar tokios tiesos jau aname straipsnyje būtų buvę prieita. 18 asmenvardžių — 18 žodžių! Oi, daug tiesos jie tikrai pasakytų! Pvz. Lietuvos valstybės su rytinių slavų Valuinės kniažestva (kunigaikštija) 1219 metų taikos derybose dalyvavo ir taikos sutartį pasirašė net 21 mūsų kunigaikštis, o pasirašytojų vardai (kartu su Mindaugo asmenvardžiui yra visi išlikę. Kada nors koks apdairus ir kūrybingas mūsų istorikas iš tų 21 žodžio - asmenvardžio atkurs tikrą ir pravartu žinoti Lietuvos valstybės naują lapą. Lietuvos valstybės Sūduvos - Jotvos - Dainavos kunigaikščių, vadų ir ūkio administratorių asmenvardžių iš XIII amžiaus yra išlikę dvigubai daugiau (42), bet ir lig šiol Lietuvos istorijos rašytojai tuo istoriniu arsenalu dar nepradeda kaip reikiant naudotis, ir užtat kaikurioms sritims “vežimėlis vis vietoje”.

Patys istorikai gal vienodžiau ir aiškiau į-rodydami galėtų prabilti vis kaip specialistai, nes, mat, jau galgi nors kartą metas, kai baigiama rašinėti ir spausdinti Liet. Enciklopedija ir (laikraščiai rašo) ketinama nors pavėluotai išleisti Lietuvių sienų ir lietuvių bei aplamai baltų kokių reikalų oficialioji specialistų paruoštoji kokia knyga, — pakartojau mintį iš savo pereitojo straipsnio “Karyje”.

X amžiaus galo ir XI amžiaus pradžios laikotarpis baltams ir Lietuvos valstybės istorijai be galo svarbus. To laikotarpio suniekinti ar pračiaužti neturime nei teisės, nei kokio pagrindo. Jį reikia geriau pažinti, — ir visiems eiliniams, ypač neeiliniams. Manau, kad tai svarbu yra ir istorikams, ir teologams, ir politikams, ir mokyklų dėstytojams, ir žurnalistams laikraštininkams, ir visiems lietuviams bei latviams — tebegyviems baltams, norintiems sukurti jau saviškę istoriją. Nuo pasakėlių nutolinus ir anų abiejų misionorių įvairius reikalus ir istorinius, etnologinius bei geografinius atvejus, — atrodytų gražesnė, rimtesnė ir tikresnė pati istorija, etnika ir geografija. Ir kodaugiausia žemėlapių skaitytojui (ir pačiam istorijos rašytojui, — pirmučiausia) orientuotis, o paveikslėliai — buvę nebuvę. Jų pasižiūrėti ne pro šalį, bet daugiausia jie nėra esminio pobūdžio.

Kai bus išspausdinti anokie aiškinimai ir išaiškinimai oficialiuoju keliu, tada bus galima, jei teiktųsi kas išspausdinti, drįsti paskelbti ir nespecialisto, ne istoriko straipsnį apie minėtuosius dalykus ir reikalus. Turbūt, nevienam būtų įdomu patirti lyginant, kiek kas atsitinka ar neatsitinka ir kodėl. Eilinis skaitytojas ir tyrinėtojas tuo tarpu viena būtinai norėtų prašyti: specialistai, prašom rašydami nesigailėti plačių šaltinių autentiškai ir metrikiškai tiksliai skelbti, nes be jų didelis nuostolis ir mokslui, ir skaitytojams, ir jūsų straipsniams raštams, ir jūsų pačių asmenybei.

Po šio straipsnio bus trečias straipsnis apie šaknis Leit- Liet- Lat-, ir šiuo šitokia rašinių serijėlė baigsis.

PABALTIJO ŽEMĖLAPIS

1. Dėl Adalberto - Vaitiekaus žuvimo vietos žr. Priegliaus upę, kur žemėlapyje be reikalo ji vadinama “Pragaras”. Matomi Aismarių šiaurinė dalis, Priegliaus žiotys į Aismares ir Piliavos vandens kelias iš Aismarių į Baltijos jūrą. ir antraip. Sembos sritis šiauriau Aismarių ir Priegliaus žemupio i šiaurę ligi Kuršmarių, o į rytus ligi Deimenos upės, ištekančios iš Priegliaus dešinio - šiaurinio šono ir tekančios į šiaurę pro Labguvos aps. miestą Kuršmarių pietryčių kertėn. Nuo Sembos i rytus yra Nadruvos sritis, o nuo šios į šiaurę Skalvos sritis. Notangos sritis į pietus nuo Priegliaus žemupio kairio - pietinio šono ir Karaliaučiaus, o į rytus ligi Alnos, kuri ties Vėluvos aps. miestu įteka į Priegliaus kairį - pietinį šoną. Nuo Notangos srities į pietvakarius stovi Varmės sritis ir joje pagal Aismares Braunsbergo aps. miestas bei Varmija - vok. Frauen-burg miestelis, kurių čia nematome, kaip nematome ir Paserijos žemupio, prie kurio stovi Braunsbergas ir nuo kurio į rytus eina 1945 metų Paserijos žiočių — Vižainio potsdaminė linija.

Rusnės nemuninė atšaka nuo Rusnės miestelio teka į pietvakarius į Kuršmares, o ten į žiemvakarius į Kuršmares teka plačioji nemuninė Atmata.

Matoma Šešupė, kurios žemupys tik vėliau iš D. Lietuvos buvo priskirtas prie M. Lietuvos. Pro Virbalio miestą ir geležinkelio stotį teka Širvinta į šiaurę ir prie Širvintos miestelio ties Kudirkos Naumiesčio miesteliu įteka į Šešupės žemupio kairį - vakarinį šoną.

Lithuania Propria “Tikrosios Lietuvos” 1566 metų rytinė riba eina maždaug nuo Disnos prie Dauguvos dešinio kranto aps. miesto, taigi nuo Latvijos valstybės Latgalos pietrytinio kampo, į pietus į Minsko augštu-mas, Nemuno versmių kryptimi. Nuo čia kiaurai į vakarus ir šiais laikais tebėra lietuvių žemė. Sov. Rusija,

vykdydama slavinį monarchizmą - imperializmą ir velikorosinį - rūšinį šovinizmą, čia, naikindama baltus, nori sukurti vad. “stumiamąją, arba stumdomąją Gudiją’’, nes pati Sov. Rusija yra nusistačiusi gudus išnaikinti Dniepro rytinėje pusėje ir padniepriais, juos stumdama į lietuvių žemes, o aną gudų ilgą platų padnieprinį rėžį priskirti Velikorosijai. Toliau, kalbant, bet tolimojoje senovėje dalis “lietuvių + latgalių - latvių’’ gyveno ir dar toliau į rytus mažiausia ligi Dniepro augštupio, o nuo to augštupio dar į rytus yra žinomi gyvenę Dniepro pačio augštupio “lietuviai + latgaliai - latviai”, So-žės (Dniepro augštupio kairio - rytinio įtako į šiaurę nuo Kievo) paupio lietuviai ir Okos (Volgos augštupio dešinio - vakarinio įtako) viduryje ir plačiau rytiniai galindai, į pietvakarius nuo suom. Maskvos miesto.

II.    Dėl Bruno - Bonifaco žuvimo vietos pasijieškotinos šitokios geografinės gairės. Lomža aps. miestas Naras (lenk. Narew; V. Bugo, Vyslos, žemupio dešinio -šiaurinio įtako) vidurupio kairiame - pietiniame krante, vidurinės Sūduvos - Jotvos vakariniame šone, dabar sumozūrintose apylinkėse, Galindos srities rytinėje kaimynystėje. Tarp Bielsko, Pružanų ir L. Brastos miestų želia Baltvyžio giria. Nuo Lomžos per tą girią ir visokius pagirius 600 km į pietryčius stovi Kievo miestas.

Pripetės - Pinos 810 km. ilgio balynas, o to balyno ir V. Bugo upės šiaurinėje pusėje yra pietinė Sūduva - Jotva. Balyno abi pusės dešimtimis kilometrų pločio labai balotos ir krūmokšlėtos. Nuo Nemuno augštupio ir versmių (jos į pietus nuo Minsko mst.) į pietus nueina vidurinės ir pietinės Jotvos - Sūduvos vidurinė ir rytinė juosta.

Kievo nematyti. Jis prie Dniepro vidurupio pradžios ties Desnos žiotimis ir piečiau Pripetės balyno. Nuo Kievo tarp Dniepro ir Pripetės balyno į žiemvakarius jau baltų balotoje teritorijoje senovėje ėjo komunikacinis kelias į Lietuvos valstybės vidurinę juostą. Čia traukdavo su savo kariuomenėmis ir visokie kleviniai “Jaroslavai” baltų žemių nusikariauti. Slavai baltus supę nuo pietų, pietryčių ir rytų, o įvairūs germanai nuo likusiųjų pusių. Ir taip ligi pat šių net ir mokslo klastojimo metų.

III.    Baltų supimas. Holmgards - Novgorod “Naugardas” stovi suom. Ilmero - rus. Ilmenio ežero šiauriniame krante, į pietryčius nuo suomių žemėje pastatyto Petrapilio - Leningrado, į žiemryčius nuo Latgalos.

Didysis varingų (rus. variagi; normanų, šiaurinių germanų) vandens kelias: Skandinavija (švedų Stockholmas) — Baltijos jūra — Suomių įlanka — suom. Nevos upė — suom. Aldaga — rus. Ladoga ež. — Vol-chov iš suom. šaknies *Valk- upe — suom. Ilmero -rus. Ilmenio ež. (Naugardas) — suom. Lovatė upė —-per Dauguvos augštupį — liet. Kosupė 1 upė (rus. naujau tik Kasplia; Dauguvos augštupio kairys - pietinis įtakas ties Suraž mst., augščiau - žiemryčiau Vitebsko mst.) — liet. Laukesa 3 b, upė (rus. Lučesa; Dauguvos kairys - pietinis įtakas ties Vitebsku) — Dniepro pačian augštupin — Dniepras pro Kievą į Juodąją jūrą ir Bizantiją. Šitame vandens kelyje normanai kūrė švediško vardo Rus’ “rusiją” 862 metais ir ją įsikūrę ilgai valdė, kai tiems patiems normanams kiek anksčiau nepasisekė tokios “švedinės Rus’ ” susikurti šen. Lietuvos valstybės pajūrinėje juostoje net tarp Vyslos ir Dauguvos bei Gaujos (Rygos įlankos rytinis įtakas šiauriau Dauguvos žemupio) upių.

IV.    Priešmindauginės Lietuvos valstybės teritorija ten, kur žemėlapyje yra Lietuvos vardas parašytas. Tam reikalui orientacinės gairės: Vyslos 200 km ilgio žemupys bei Dauguva ir Baltijos jūra bei Dniepras, o viduryje mūsiškieji Nemuno, Neries, Priegliaus (Prūsų 100 x 80 km ežerynas Priegliaus baseine) Mūšos ir Ventos baseinai.

V.    Lietuvos vardas rytinių slavų pirmą kartą sužinotas greičiausia į pietryčius nuo sen. Lietuvos valstybės vidurinės juostos, į pietus ir pietryčius nuo Nemuno augštupio, taigi vidurinės ir pietinės Sūduvos - Jotvos rytinėje dalyje. Liet6gala “Liet-i+gal-a” tautovardis rytinių slavų bus pirmą kartą išgirstas į pietus nuo Dauguvos augštupio, o Lat+gal-a tautovardis, priešingai, jau Dauguvos augštupio šiaurinėje pusėje, kur latgaliai - latviai, rytinių slavų veržiami, persikėlė per Dauguvą Daugpilio - Drisos - Dysnos - Polocko - Vitebsko bare į dabartinę savo tėvynę Latgalą. Pagal žemėlapį galima orientuotis, kur kada kieno ir kiti baltų tautovardžiai galėjo būti pirmą kartą paskelbti, juos visus randant išminėtus ir ankstesniame, ir po šio straipsnio einančiame straipsnyje.

P.S. Šis žemėlapis geras ir vaizdus, tik jame trūksta pačio Vyslos 200 km ilgio žemupio prūsų žemės, net nematyti Žalgirio - Tannenbergo 1410.VII.15. mūšio vietovės Sasnos srityje. Bet šio žemėlapio vietovardžius norint reiktų tikrinti iš A. Salio vardyno prie J. Andriaus 1956 metų Lietuvos žemėlapio. Mat, žemėlapis išspausdintas prieš 56 metus — 1910 metais.

Žemėlapis yra sukurtas dailininko Adomo Brako ir įdėtas J. Gabrio Geografijos vadovėlyje Lietuvos mokyklai. 1910 m. A. Brakas, Klaipėdos srities sūnus ir Mažosios Lietuvos patriotas veikėjas, yra Sov. Rusijos ištremtas į Sibirą be jokiausios kaltės ir ten žuvęs.

ŽYGAS ŽYGOVAS

Priedas prie “Premijuotina mūsų istorijos painiava” straipsnio apie Adalberto - Vaitiekaus misionoriavimo vietą ir Sembos visuomenės pareigūną Žygą.

Žygas yra Sembos srities vyresnysis, žygininkas - žygovas, visuomenės pareigūnas ir esąs kaltas dėl misionoriaus Adalberto - Vaitiekaus žuvimo Semboje 997 metų balandžio 33 dieną. Buvo net spręsta, kad Žygas tai tik bendrinis žodis. Bet įvairių vietų asmenvardžiai ir vietovardžiai aiškiai liudija jį esant tikrinį žodį — asmenvardį prūsų ar lietuvių, nes Semba šiame (X) amžiuje jau buvo lietuvių, ir tai jau nuo seniai.

Kadangi Semba yra Baltijos pajūrio sritis tarp Aismarių ir Kuršmarių užtakių, tai nuo jos rytinės visos sritys, kaip Unsatrapis, taigi ir slėsnioji miškingoji Notanga, o toliau Nadruva, Sūduvos - Jotvos - Dainavos vakarinė dalis ir su Prūsų 100 x 80 km ežerynu), Skalva ir net Barta su Galinda juo labiau tokios. Semba ir prūsų sukilimuose prieš Vokiečių teutonų -kryžiuočių ordiną XIII amžiuje svarbų ir organizuotos artojų visuomenės vaidmenį vis vaidino. Dėl savo augštesnės žemės ir labai geros, lietuviams net patogios, geografinės padėties ji šitokia ilgiausiai galėjo atsilaikyti ir tuo patim buvo baltų priešams stabdys į šiaurę — į Lietuvos Žemaitiją ir į rytus — į M. ir D. Lietuvos žemes. Sembos sritimi, žinome, buvo suinteresuoti ir baltų “krikštytojai” šįkart vakariniai slavai (lenkai) ir rytiniai germanai (vokiečiai), — baltų kaimynai, iš kurių anie “krikštytieji” tikėjosi tolyn vis labyn baltiškųjų žemių prisiplėšti.

L. E. XXVII. 429 p. duoda ano žygovo pavadinimų: Sikas (šiais laikais norminta asmenvardžio lytis), o istorinių šaltinių Sicco, Sikko, Siggo; Bg. ršt. I. 172 ir 180 p. tik tepamini be šaltinio sicco tartum bendrinį žodį, bet Bg. ršt. I, 425 p. yra: Sig-lawken vtv., plg. Žigas, pav. Utenos aps. Linkmenų par., Žige, pav. Rokiškio aps. Svėdasų par. ir Bg. ršt. III. 126 p. Žige 4, Rokiškio aps. Kamajų par., Žig-ur-ait-is 1, pav. 1572 m. Kretingos apyl. Ln. 166; J. Šliūpas, Lietuvių tauta. I. 292 p. įrašo Sigenotas, tik neteikia šaltinio: gal Sig-e+not-. Iš šių žinių galima nustatyti, kad tame asmenvardyje i trumpas ir visdėlto g, o ne k: Žigas.

Kiti šaltiniai šit ką skelbia ir kitaip nusako:

a)    Asmenvardžiai: Syge 1341 m. Heilsbergo prie Alnos vidurupio apylinkėje, plg. Que-six asmv. ir Sig-lawken, vtv., kaip ir Sygithen 1347 m. Nôtangoje (Trtm. PN 91), kam. Syg-it- iš *Zyg-it-; Queisix, asmv. 1389 m., ten pat Queysige, Quesige; Quesige 1289 m. Notangoje Heiligenbeilio aps., plg. Sige, asmv. (Trtm. P. N. 50), Quei+six Quey+sig-e. žodžio antrasis sandas rodo į asmv. *Zyg-ė, -a “Žyg-ė, -a, -as”. Taigi, į paviršių išplaukia ilgasis y ir g, o ne k.

b)    Vietovardžiai: Siglawken, vtv. 1491 m. Semboje: Syge, asmv. + pr., liet. ir lat. laukas “Acker”; plg. liet. Žyg-aičiai F. arba Žigas

B.? (Ger. AON. 156); Syke, vtv. 1296 m., Siken 1346 m., dabar Sicken+höfen Semboje Fischhauseno aps.: Sikas, liet. asmv. B. (Ger. AON. 156) — dvaras į pietryčius nuo Kumėnų bžk., žiemryčiau Medinavos bžk., į žiemvakarius nuo Karaliaučiaus (Handkės žml., Vokštž.). Tas gal ir yra “Sig+lawk-en, t. y. Žygo laukas”, kurio tokio pavadinimo turimuose žemėlapiuose jau neberandu. Šiaipjau dėl asmenvardžio rašybos nieko neabejojamai nepasakoma, tik belinkstant rašyti k užuot rašius būtinąjį g. Dar yra Sigisdicken, k. (R. Boeckh, Sprachkarte vom Preussischen Staat vom Jahre 1861) — Siegesdicken (Vokštž.) į šiaurę nuo Medinavos bžk., į pietvakarius nuo Pabėtų mstl., Sembos vakarinėje dalyje; kam. Syg-is+dik-, vok. Sieg-es+ dik-, taigi #Zyg-is+dik-, o liet. būtų #Žyg-i(s)+ dik-, kur iš pirmojo sando išplaukia Žygis, dabar normaliai Žygas. Tuo pačiu pradėjimu galima pasakyti, kad, remiantis vietovardžiais, ano Žygo valdos ar gyvenamoji vieta X amžiuje bus buvusi Sembos vakarinėje dalyje, taigi ir nuo Karaliaučiaus į žiemryčius.

Lig šiol asmenvardžiui vyrauja lytis Žygas, ne Žigas, ir tai patvirtina ir tolimesni čia pavyzdžiai: Žygmantynai 1    (mo),    k., Žyg+mant-yn-ai, vok. Siegmuntinen, kam. Zyg+ munt-in- (užuot maut- vokiečiai ir slavai mėgsta iškreiptai: munt- ar net ir mund-), Įsruties aps. ir par. (Klv. 67), kur V. Kalvaitis šalia anos lietuviškos lyties parašo ir Sygmantynai, išversdamas vokiečių ie į y; palygink lietuvių asmenvardžius: Žy+gaud-as 1 iš #Žyg+gaud-as ir Žyg-i-^mant-as 1, o dabar Žyg-\-mant-as 1; Žygaičiai1, bžk., Žyg-aič-iai, į žiemvakarius nuo savo Tauragės apsk.; Žygis 2 — Lėtauso (3 b; Jūros, Nemuno, dešinio - vakarinio įtako) dešinys įtakas Telšių aps. Rietavo vls. Spraudės k. (Liet. up. ir ež. vard. 20); Žygiškė 1, Žyg-išk-ė, upelė Tauragės aps. Kvėdarnos vls. (t. p.); Žygdaubis 1, Žyg-j-daub-is, upelė Kretingos aps. Gargždų vls. (t. p.).