ŽVILGSNIS Į 30 METŲ
J. Rimkaus žodis XVIII laidos suvažiavime
Šis žodis turėtų išreikšti mūsų susitikimo džiaugsmą po tiek nesimatymo metų. Jis turėtų būti linksmas, gyvas, koki buvome ir mes, kada mūsų keliai susibėgo prieš 32 metus Augštojoje Panemunėje.
Mūsų džiaugsmas šiandieną nėra pilnas, nes po atlikto kariūniško vakarinio patikrinimo sekė šiurpus raportas, parodęs pasibaisėtinai praretėjusias mūsų gretas. Todėl visai suprantama, kad Himną giedant ir Marijos prašant palengvinti vergiją pavergtai Tautai, mintys krypo į praeitus laikus, brangius veidus, išvaikščiotus takus, vyravusias idėjas ir įvykius, privedusius mus prie susitikimo tolimame krašte.
Jeigu šiandieną susirinktume visi mūsų laidos likusieji gyvieji ir susirikiuotume šioje salėje, būtų neišpasakytai kontrastinga eilė. Joje matytume puošniose uniformose generolų, išvargusių katorgininkų, dryžuotais rūbais kalinių ir laisvųjų. Jų vidinis pasaulis irgi būtų nemažiau įvairus kaip ir jų išorė.
Nežiūrint minėto kontrastingumo, juose jaustųsi, kad ir sunkiai suvokiamas vidinis ryšis, užsimezgęs Panemunėje ir išnešiotas prisiminimuose iki šiai dienai.
Šventai tikime, kad generolas ir katorgininkas, laisvasis ir kalinys nuoširdžiai vienas kitą apkabintų broliškam taikos pasibučiavimui. Išnyktų laipsniai, socialiniai skirtumai, buvę nesusipratimai. Tai ne svajonė, bet gyvenimo tikrovė —- tik duokite laisvę, nes draugystė galima tik laisvėje ir lygybėje, iš kurių gimsta žmonių ir tautų brolystė.
Minėtas vidinis ryšys nėra pripuolamas, jis užsimezgė laike ir brendo istorinių įvykių eigoje, kurie palietė ne vien mūsų valstybę, kariuomenę, bet ir kiekvieną iš mūsų asmeniniai. Dramatinė vidinė kova už savo egzistenciją, būti ar nebūti, organiškai rišosi su mūsų valstybės likimu. Įtampą didino ir tas faktas, kad buvome kariai, kurie pirmieji savo paskirtimi esti užangažuojami sunkiems bandymams ir paliečiami asmeniniai.
Todėl pažvelkime į juos, ne kaltininkų jieškodami, save pateisinti bandydami, bet tiesos trokšdami. Tiesa nėra paklusni autoritetui, nėra sąlyguojama aplinkybių ir nuotaikų, nežiūrint kas ją pasakė: geriausias bičiulis ar aršiausias priešas, ji yra neliečiama — ji yra tiesa.
Grįžkime, kaip ir dera tokiomis progomis, mieli bičiuliai, prie mūsų drauge nueito kelio.
Daugumoje susipažinome Augštojoje Panemunėje, pačiame jaunystės gražume, kada kariuomenę pasirinkome gyvenimo profesija, ne dėl išviršinio patrauklumo, bet kaip garbingą, riterišką, pilniausiai išreiškiančią anų dienų mūsų idealistinį nusiteikimą. Kas gali jaunuoliui būti gražesnio, kaip budėti ir ginti savo mielos Tėvynės gyvenimo būdą, jos savarankiškumą. Galiausiai, kad ir labai rūpestingai paslėptą, kiekvienas iš mūsų kariūniškoje kuprinėje nešiojome maršalo lazdą, o mažiausiai bent generoliškus lampasus. Tai ne vien jaunuoliška, bet gražu ir vyriška, nes kas nesvajojo, tas negyveno pilno gyvenimo, o tik mažą jo dalį.
Per dvejus metus, kėlėme rikiuotėje koją, ir kaip įprasta, keikėme ir gerbėme viršininkus ir vyresniuosius, puolėme ir gynėme Kaimo fortus, stovėjome su šautuvais, atakavome Šilosėdų augštumą ir prie Ruklos dvaro raginome savo širdis nedrebėti prieš būrio vadą.
Pažinom kietą spartakinį kario gyvenimą, nuovargį ir jo valingą nugalėjimą, organizuotą bendruomeninę tvarką, perpintą “dideliais nuotykiais’’, kariūniškais pokštais. Sunkiai, bet išmokome klausyti vyresniųjų, įsisąmonijome sutartinio vienos valios veikimo prasmę ir prideramą sąmoningą drausmę.
Trumpame sakinyje sutelkta ilga gyvenimo patirtis, žmogaus ir kario. Teisingumas, kilnumas, pareigingumas ir nesibaigianti kova už laisvą imogų, laisvame pasaulyje.
Tik pats žmogus gali netekti garbingumo, nes nėra ir nebus tokios jėgos, kuri galėtų ją atimti, arba sumažinti. Ištesėti ir augti garbingume yra viso gyvenimo pastangos ir prasmė, o drauge žmoniškiausia ir gražiausia pareiga. Ji gimsta ir miršta pačio žmogaus laisvu apsisprendimu, pačiame žmoguje.
Nėra negarbingo laimėjimo, nes tai yra paprastas apiplėšimas fizine prasme ir nusikaltimas moraline.
Garbingumas eina į koją su kariu, nes be jo jis lieka tik pavojingas plėšikas, o kariuomenė atremta į valstybės autoritetą — plėšikų gauja.
Visi trys mūsų kaimynai užmiršo šią tiesą ir iki šiai dienai ciniškai didžiuojasi savo negarbingumu, vadindami jį laimėjimu.
Išsiskirstėme po kariuomenės dalinius gerai pasiruošę pareigoms. Mielas buvo darbas su savaisiais, tarp savųjų ir saviesiems.
Augant ir stiprėjant jaunai valstybei kultūriniai ir materialiai, kariuomenė neatsiliko nuo bendrų laimėjimų, bet žengė su pažanga, šviesėjo, valėsi nuo užsilikusių svetimybių bei įtakų, demokratėjo ir praktiškai susiliejo į nesuardomą vienetą su visa tauta.
Tas viskas vyko mūsų akivaizdoje ir iki šiai dienai pateisinamai galime didžiuotis, kad esame buvę to entuziastingo kilimo, ne vien nuošalūs stebėtojai, bet jo aktyvūs ir veiksmingi ugdytojai.
Mūsų amžius ir patyrimas anomis dienomis negalėjo turėti platesnės įtakos, bet norų šviesėti ir bręsti didesnei atsakomybei netrūko.
Nėra gryčios be dūmų, ar žmogaus, kuris nebūtų suklupęs eidamas vingiuotu ir grumstuotu keliu. Būta jų ir kariuomenėje, kaip ir kiekvienoje didesnėje žmonių grupėje, turėjome jų ir mes patys pakankamai, vieni daugiau kiti mažiau.
Vos kelerius metus galėjome pasidžiaugti palaimintu saugiu gyvenimu savoje valstybėje, žygiuoti “plačiais ir žydinčiais laukais”.
Pasaulio katastrofa artėjo. Tai jautėme visi, bet nepakankamai ruošėmės, tartum rengiama karti taurė turėjo per stebuklą būti nuo mūsų atitolinta.
Vaizdžių liaudies posakiu: “Kaip perkūnas iš giedro dangaus”, trenkė lenkų ultimatumas.
Ne laikas šiandien nagrinėti priežastis, aplinkybes ir trumparegišką lenkų politiką, privedusią prie, skaudžiausiai įžeidžiančio suvereninės valstybės teises, ultimatumo. Tauta buvo sukrėsta iš pačių jos gelmių.
Visa Lietuva laukė įsakymo pasipriešinti, ne dėl reikalavimų didumo, bet dėl nepakeliamo įžūlumo, dėl stipresnio nesiskaitymo su mažesniu, dėl nepaisymo teisės ir garbės.
Nė vienas vėlybesnis smūgis nebuvo taip vieningai ir ryžtingai sutiktas su visuotinu noru pasipriešinti, kaip šis pirmasis. Tauta parodė augščiausią subrendimą, ir pasigėrėtiną savigarbą. Kariuomenė jautėsi įžeista ir pažeminta, bet dantis sukandusi pakluso vyriausybės sprendimui.
Pikta lemtis ar pasikartojanti istorinė klaida: prasidėjo paskutinis taikus Lietuvos padalinimas.
Vokietija atplėšė per amžius lietuvių apgintą pajūrį. Šaltas, realus protas gali pakelti skaudų įžeidimą, bet vargu ar galima pateisinti, bet kokiomis aplinkybėmis, dalies teritorijos išsižadėjimo. Tiesa, ne mes pirmieji pabūgome sufanatizuotos Vokietijos, daug stipresni už mus jau buvo kapituliavę.
Lenkų buvome pažeminti, vokiečių apiplėšti, bet tai buvo neteisybių tik preliudas.
Homero medinis arklys buvo įvežtas į Trojos miestą kaip dievų palaimos ir miesto apsaugos simbolis. Odisėjo gudrybė trojėnams brangiai kainavo .. . Pasaulis tai žinojo prieš 4000 metų, žinojome tai ir mes.
Nesuprantamai pavėluotas istorinis ir paskutinis posėdis prezidentūroje, pasipriešinus tik nedaugeliui, jų tarpe ir mūsų garbės svečiui gen. Musteikiui, nutarta pasiduoti be kovos.
Paskutinį kartą Nepriklausomybės kovų invalidas nuleido Lietuvos valstybinę vėliavą Karo Muzėjuje, paskutinį kartą nuskambėjo Amerikos Lietuvių padovanotas Laisvės Varpas su testamentiniu įrašu: “Tai skambink per amžius vaikams Lietuvos, tas nevertas laisvės kas negina jos”.
Sunki uždanga nusileido ant Lietuvos žmonių ir laukų.
Keturi minėti smūgiai: lenkų ultimatumas, pajūrio atplėšimas, rusų bazės ir galiausiai okupacija dar ir po 25-rių metų yra gyvi mūsų skaudžiausiuose prisiminimuose, neretai ir sapnuose, o neatliktos pareigos jausmas tur būt lydės mus, kaip ir kiekvieną jautresnį lietuvį, iki gyvenimo pabaigos.
Netekome visko, kas mum buvo brangu: kaip piliečiai — savo valstybės, kaip tautiečiai — savo žemės, kaip kariai — pasitikėjimo, o kaip žmonės — laisvės.
Lietuva tapo dideliu kalėjimu, aptverta spygliuota vielų tvora, saugoma šunų ir enkavedistų.
Padarytų klaidų panaikinti negalima, galima jas bandyti perkelti kitiems, nekaltiesiems, arba už jas gailėtis, tokia yra klaidų logika.
Pažiūrėkime kokią rolę turėjo kariuomenė, ar ji pateisino sudėtus į ją lūkesčius, kaip visuma, o mes kaip jos nariai — asmeniniai.
Kariuomenės padėtis, skaudžiausia prasme, buvo tragiškiausia.
Per ištisus 25 metus girdime, kad kariuomenė negavo įsakymo pasipriešinti. Toks negatyvus klausimo pastatymas įneša abejonių ir neaiškumų. Atrodo, tartum buvo nutrūkę ryšiai, arba buvo visiškas pasimetimas vyriausybėje.
Visu atvirumu turime pripažinti, kad kariuomenės vadas gavo aiškų įsakymą, iš teisėtos vyriausybės, nesipriešinti. Nesvarstome šiandieną, kiek uoliai jis tą įsakymą vykdė, gali tik kilti abejonės, ar jis neperžengė savo kompetencijos ribų. Turime nusilenkti tiesai ir pripažinti, kad jis vykdė, kas buvo įsakyta. Nežiūrint, kiek skaudus yra šis tvirtinimas, tai yra istorinis faktas.
Čia yra dramatiškiausia mūsų valstybės ir kariuomenės akimirka, nulėmusi tolesnę neišvengiamų įvykių eigą.
Karą skelbia įsakymu tautai ir kariuomenei valstybės prezidentas.
Ar kariuomenė galėjo nevykdyti gauto įsakymo ? Į tai turime visu aiškumu atsakyti kad ne, nes jau buvo prarasta, ne vien tik vadovybė, bet ir valstybės pasipriešinimo faktas. Kariuomenė būtų turėjusi sukilti prieš savo vadovybę ir tuo pačiu prieš vyriausybę. Neišvengiamai, būtų turėjusi suskilti tarpusavyje ir neorganizuotai, be rimtesnio pasipriešinimo, pralaimėti.
Tai nebūtų buvęs karas tarp valstybių, bet atskirų dalinių partizaninis, rezistencinis pasipriešinimas, kaip ir kiti vėliau buvę, bet nesusilaukę tarptautinio pripažinimo. Neabejojame, kad laiku gavusi įsakymą kariuomenė būtų atlikusi šventą savo pareigą, ir ją būtų atlikusi labai garbingai.
Nuo paskutinio įsakymo kapituliuoti, kariuomenė, kaip visuma, buvo likviduota. Toliau leistina kalbėti tik apie atskirus dalinius, arba pavienius jos narius ir tolesnį jų golgotos kelią. Tiesa, jie dėvėjo kiek pakeistą senąją uniformą ir brutaliai buvo verčiami joje veikti ir kalbėti prieš savo įsitikinimus ir sąžinę, šį faktą minime tik todėl, kad vis dar pasirodančios prisiminimų knygos įžeidinėja karius, kurie, gelbėdami sunkią padėtį, norėjo kiek galima ilgiau ir daugiau išsaugoti jėgų, nes jautė artėjančią atsiskaitymo valandą. Beveik visi prisiminimų autoriai užmiršta seną tiesą, kad kitą juodindamas pats šviesesnis nepasidarysi, kad didvyriu būti galima tarp didvyriu, ne vien tarp silpnuolių. Nežiūrint to, svarbiausia yra teisybė, kuriai irgi labai daugeliu atvejų yra nusižengiama, dramatizuojant kitų silpnybes ir keliant savo šventumą.
Kariuomenė yra integralinė tautos dalis, likiminiai surišta su jos nelaimėmis, džiaugsmais ir uždaviniais. Jos brandumo laipsnis yra tautos kultūringumo atspindis, iš kurios ji yra sudaryta. Sukrėtimo dienose, ne vien tik uniformuoti piliečiai ir tautiečiai turi pareigas, bet visa tauta. Todėl jeigu nusikaltome tai visi, be išimties, galėtų būti kalba tik apie nusikaltimo laipsnį.
Galiausiai negalime aplenkti klausimo, ar kariuomenė atliko savo pareigą ir pateisino savo egzistenciją? Atsakymas reikalauja platesnės argumentacijos. bet išreiškiant tai vienu sakiniu, galėtume formuluoti sekančiai: kariuomene atliko savo misiją taikos metu ir buvo moraliai ir fiziniai pasiruošusi karui.
Kalbant apie taikos metą esame įpratę girdėti, kiek kariuomenė parengė šoferių ir telegrafistų, kiek beraščių išmokė. Neneigiame jos atlikto didelio švietimo ir auklėjimo darbo, bet ne čia yra jos tiesioginė paskirtis, tai galėjo neblogiau ir pigiau atlikti ir kitos institucijos.
Mažoms tautoms kariuomenės daugiau yra reikalingos taikai užtikrinti ir ją išlaikyti, kaip karui laimėti. Jos buvimas ir apginklavimas yra politinė būtinybė, o ne brangus pasipūtimas.
Čia svarbu įterpti pastabą, kad pati tauta, nuo didžiausio iki mažiausio, jos kaimynai, draugai ir priešai turi žinoti, kad nesant oerlikonų, ji dantimis ir šakėmis, Pilėnų kunigaikščio ir metiežinikų pavyzdžiu, gins iki paskutinio kovotojo savo žemę.
Tai žinodami, gobšieji labai gerai apsigalvotų pradėdami bet kuriuos neteisėtus veiksmus, o gal nuo jų ir visai susilaikytų, bijodami įsivelti į tarptautines painiavas.
Tik šia prasme mūsų ginkluotos jėgos pateisino savo buvimą ir laidavo, kad ir neilgą nepriklausomybės laikotarpį.
Gerbiame kitų pažiūras, kad ir priešingas mums, bet idėjos grynumas, laisvės neliečiamumas yra augščiausias principas, kuris turi būti išsaugotas ir perduotas nesuteptas ateinančioms kartoms.
Nekaltinkime sunkiausoje atsakomybėje prieš istorinį sprendimą buvusius žmones, bet šventai ir drąsiai ginkime laisvės idėją.
Įrodinėdami, kad gali būti situacijų, kada geriau būti raudoniems, bet gyviems, ne tik degreduojame pačią laisvės idėją, bet sunkiai įžeidžiame savo draugus ir idealus, dėl kurių jie kentėjo ir mirė. Lengvas ir aiškus gyvenimas yra tik pagal principus.
Ir šį pasisakymą prašome, mieli bičiuliai, vertinti tik idėjinėje plotmėje, nes praktinis atsakymas yra daug komplikuotesnis ir drauge daug pavojingesnis.
Kariuomenė buvo mūsų gyvenimo dalis, mes ją mylėjome ir branginome, todėl ir jos garbę turime ginti, jos padarytas klaidas prisiminti, prisiimti ir apgailėti, bet leiskime į ją svaidyti akmenims tik tiems, kurie yra šventai atlikę savo pareigas Tėvynei, ir griežtai sulaikykime tuos, kurie tai daro savo asmeniniam pasiteisinimui.
Neužtenka čia vien buvusių augštų pareigūnų pasakytų ir parašytų žodžių, storų knygų, reikia aiškios plikos teisybės, akademinės rimties ir švelnios rankos liečiant skaudžias žaizdas.
Todėl laukiame neutralaus politiko, publicisto ir kario gabios rankos ir plunksnos, kuris j iškeltus klausimus atsakytų dogmatiniai ir praktiškai, nes klausimas nepranyksta. kai viena pusė tyli.
Mūsų kartai buvo skirta išgyventi vieną iš tragiškiausių pasaulio istorijos tarpsnių, Lietuva buvo pačiame jų sūkuryje. Vieni ją laisvino iš laisvės, kiti iš nelaisvės, be jos sutikimo ir atsiklausimo. Nežiūrint skaudžiausių sukrėtimų, didžiausių nuostolių, lietuvis, kaip krašte, taip ir už jo ribų, nepalūžo.
Mes netekome savo tėvynės, bet išeidami išsinešėme brangiausią turtą — laisvę. Laisvė nėra dovana, bet pareiga, iki pasaulyje bus bent viena pavergta tauta, bent vienas nelaisvas žmogus. Tai yra visų kova: pavergtųjų ir lygiai laisvųjų.
Tylias, bet atkaklias grumtynes veda mūsų broliai Lietuvoje už kiekvieną savos kūrybos žybtelėjimą, už lietuvišką raštą ir gimtąjį žodį. Jiems nėra kito pasirinkimo kaip dalinas prisitaikymas, nežiūrint kiek tai yra koktu. Išlikti gyvam yra ne vien žmoniškoji teisė, bet ir tautinė būtinybė. Išaugštinti ir geriau maitinami pavergtieji yra sunkiausia laisvėjimui kliūtis, mes teisingai juos parsidavėliais vadiname. Džiugu, kad jų tik mažas būrelis. Todėl būkime atsargūs su piktais žodžiais, kuriais galime įžeisti savo gerąjį brolį. Daugiau respekto jų pastangoms ir laimėjimams visose srityse. Dviveidiškas gyvenimas yra ne vien labai sunkus, bet ir mirtinai pavojingas, tai reikia atsiminti.
Laisvųjų pareigos nemažiau svarbios. Kaip tolimoje praeityje, taip lygiai ir šiandieną, daugiau esame linkę pasitikėti kardu, kaip raštu. Istorija iškalbingai ir pakartotinai įrodė, kad taikus Tolminkiemio būrų klebonas nemažiau yra pasitarnavęs Lietuvai kaip šmaikštūs kardai, rašytinė Sibiro maldaknygė primena daugiau, kaip iškilmingi žodžiai.
Todėl mūsų sutelktos pastangos, pagrindiniai smūgiai, turi būti nukreipti į vertybes, kurias istorija užpajamuoja ir pagal jas matuoja tautų vertę. Tai didelis ir šakotas darbas, reikalaujantis ne vien kūrėjų, gabių organizatorių, bet ir stipraus ir gausaus užnugario, kuris ne tik tas vertybes vertintų, jomis naudotųsi, bet ir sudarytų užtikrintą pagrindą joms pasirodyti ir gyvuoti. Plačiai paskleistas raštas, kūrybinis žodis yra pavojingi ginklai smurtininkams ir pavergėjams, jie praeityje nuvertė sostus ir karalystes, jie lems ir tolesnę pasaulio ateitį. Tiesa, tai ilgas, bet tikras kelias. Tai sunkioji artilerija skirta melo tvirtovėm griauti.
Ne vien kūrėjo, bet kiekviena ranka, energija ir sumanumas reikalingas lietuviškuose arimuose.
Nugalėjome įsikūrimo sunkumus, įsigijome daug daiktų, dar daugiau jų reikia, pralenkėme daugelį vietinių savo sukurtu gerbūviu, bet nepasijutome pilnai suaugę su kraštais, kuriuose apsigyvenome. Tas nereiškia, kad neturime jiems rodyti užtarnauto dėkingumo. Nesiūlome naivaus komformizmo, kurį su pašaipa palydi kaip savas, taip ir svetimas, tačiau, nepritariame ir tiems, kurie neranda gero žodžio kraštui, kuriame rado saugią priebėgą.
Naujoji situacija nėra be pavojų. Darbas už kasdieninę duoną neturi nulemti mūsų vidinio intelektualinio lygio, o tam yra daugiau pavojų kaip kad manome. Darbe galime būti amatininkais, dvasioje aristokratais. Atvykę už marių, patekome į tokią socialinę grupę, kuri visai nesidomi kultūriniu gyvenimu, neturi augštesnių polėkių, todėl suprantama, kad su ja bendrauti mums nesiseka.
Lietuviškoje visuomenėje, bent savaitgaliais, mes pasotiname aštrų troškulį turtingesnio, pilnesnio gyvenimo, tik čia mes pasijuntame tarp sau lygių. Todėl vertinkime tuos, kurie daugiau atsižada bendram reikalui, bet ne rūpestingai skaičiuokime jų daromas “klaidas”, buvusias ar nebuvusias.
Nepriimkime tremties kaip bausmės, bet kaip nesibaigiančio darbo tąsą. Pareigos tautai, iš kurios dosniai gavome, nėra vien minėjimuose girdimos, bet nešiojamos širdyse ir išreiškiamos darbais. Ne pasitraukimo iš tėvynės faktas, bet mūsų dabartinė laikysena apsprendžia ko mes verti. Vienam gali tikti dezertyro vardas, kitam ambasadoriaus titulas.
Nežiūrint natūralaus prisirišimo prie savųjų, turime pripažinti, kad negalime sudaryti pakankamos kultūrinės platumos, kuri galėtų pilnai patenkinti mūsų intelektualinį smalsumą. Todėl žiūrėkime į mus supantį pasaulį atviru žvilgsniu ir guviu protu, nes kitaip, savo uždarume, nors ir labai jaukiame, atsiliksime nuo jo slinkties, visuotinų laimėjimų ir pažangos. Nes kas nesuspėja, tas yra velkamas, be gailesčio, paskui.
Gyvenimas nėra pakartojamas. Turime savo metu viską pasakyti ir viską atlikti, nes rytoj gali būti per vėlu. Gyvenimas vien praeitimi yra naikinimas dabarties ir neturėjimas ateities. Mūsų pareigos nėra buvusios, arba būsimos, bet akivaizdoje esančios, žmogaus paskirtis, vertė, o ir atsakomybė, yra už visą gyvenimą, bet ne už kurią nors jo dalį.
