PRIEŠMINDAUGINĖ LIETUVA

PETRAS BŪTĖNAS

Kur stovima Lietuvos (ir baltų) proistorės su istorija susidūrimo dalyke ir reikale? Archeologija — senovės, ypač senovės iškasų mokslas, o archeologas — archeologijos specialistas; proistorė — priešistorinių laikų istorija, o proistorikas — proistorės specialistas ir istorija — praeities mokslas, o istorikas — istorijos specialistas, — kaip aiškina LK Vadovas. Taigi, arba kada Lietuvoje, baltuose, pasibaigia proistoriniai laikai ir prasideda istoriniai laikai?

Dabartiniais Maskvos velikorosų-rusų slavofiliniais reikalavimais iš 1951 metų Lietuvos archeologiniuose bruožuose paskutinis proistorės laikotarpis vadinamas yra kažkokio atmestinio “ankstyvojo feodalizmo” laikotarpiu IX-XII a. po Kr., o pagal ankstesnį archeol. J. Puzino proistorės (archeologijos) laikotarpių suskirstymą — tai naujasis geležies amžius IX a. — 1250 m. po Kr. ir po šio archeol. M. Gimbutienės, — M. Lietuva. I. Studia Lituanica kolektyviniame leidinyje. New York, 1958 m. 99 p. visajaunis aptarimas — naujasis geležies amžius - vikingų judėjimo laikai: 800-1200 m. po Kr., šiuo laikotarpiu jai baigiant Prūsų ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalgą.

Skaityti daugiau: PRIEŠMINDAUGINĖ LIETUVA

BALTŲ KRAŠTAI ŠVEDŲ ŽYGIAMS PRASIDĖJUS

Z. RAULINAITIS

Azijos raitelių tautos, avarų, įsiveržimas į vidurinę Europą, įvykęs apie 560 m., perskyrė šį žemyną lyg į dvi dalis: pietų ir šiaurės. Avarų išblokšti iš savo gyvenamų vietų slavai pradėjo kurtis vidurinėje Europoje, tuo dar daugiau sustiprindami tą šiaurės Europos izoliavimą nuo pietų. Romėniškos auksinės monetos iš V a. ir VI a. pradžios dar vis randamos skaitlingos šiaurinėje vidurio Europoje ir Skandinavijoje. Tačiau jų įplaukimas staiga nutrūksta, beveik kartu su Justiano I mirtimi, 565 m.8 Tyrinėtojai, kalbėdami apie tuos laikus, sako jog tada pasibaigė tas garsusis šiaurės Aukso amžius, tapatinamas su Tautų Kraustymosi gadyne.

Apie 515 m. Frankų valstybės pajūryje pasirodė laivynas vedamas vieno iš jūrų karalių, kaip vėliau, vikingų laikais, vadindavo į skaitlingus būrius susitelkusių ir karo laivais besišvaistančių, Baltijos, Atlanto ir Viduržemio jūrose, jūrų plėšikų vadus. Tai buvo kaip ir pirmas ženklas kylančios griausmingos vikingų audros.

570 m. saksų - danų laivynas veikia Frizų pajūryje, ten kur po pustrečio šimto metų taip smarkiai siautėjo vėlesni danų vikingai.

Tautų Kraustymosi laikams pasibaigus šiaurės vidurio Europos plotai, tarp Atlanto (Vokiečių Šiaurės jūros) ir Baltijos jūros lieka lyg ir atskirti nuo Europos pietinės dalies. Jie ištuštėja ir apauga miškais. Tačiau ramybė tuose plotuose neviešpatavo. Nors, kaip jau ir augščiau matėme (žiūr. Z. R., Vaidevutis, 1965), apie tų laikų įvykius nedaug ką bežinome. Net ir archeologinių radinių turtingumas ir kiekis, nuo VI a. ten sumažėja.

Norvegijos srityse tada pamažu vystosi politinė santvarka pagrįsta ūkininkų aristokratija. Danų srityse iškyla pirmoji mitinė valstybė su centru Zėlande. Vidurinėje Švedijoje susikuria senoji Upsalos karalija, kurią, tarp kitko, liudija supilti karališkieji kapai. Ten iškilo pusiau legendinė Inglingų dinastija.

Skaityti daugiau: BALTŲ KRAŠTAI ŠVEDŲ ŽYGIAMS PRASIDĖJUS

MES IR KULTŪRA

JONAS MIŠKINIS

Kultūros sąvoka labai plati. Ją galima įvairiai apibrėžti. Žmogus gyvena ne vien paprastu kasdieniniu maistu. Jam reikalingas ir dvasinis maistas. Turi ne vien tik kūną prisotinti, bet ir sielą prižiūrėti. Tauta turinti daug tautiečių, pasižyminčių tauriomis ir kilniomis sielomis tampa garsi, atkreipia pasaulio dėmesį. Tokia tauta niekada nemiršta. Nors ji būtų didžiausio priešo pavergta, skaudžiausiai engiama, jos nariai persekiojami, jie visvien lieka ištikimi sieloje savo tautai ir jos kultūrai. Šiandien tokioj būklėje yra atsidūrusi lietuvių tauta.

LIETUVIŠKOJI KULTŪRA — SIELOS MAISTAS

Kultūringas žmogus — didingas, brangus ir garbingas žmogus. Nepaprastai didelius turtus jis slepia savyje. Jis gali kultūrą perduoti sekančioms kartoms, arba palikti savo kūrybos turtą, kuris pasidaro amžinas, nemirštamas. Jo kūnas, kad ir miręs, bet jo sielos išreikštais turtais žmonija naudojasi, gėrisi ir džiaugiasi.

Mes gyvendami svetur, turime irgi susirūpinti dvasine kultūra. Nepakanka būti geru darbininku, amatininku, prekybininku, arba kokios nors įmonės augštu pareigūnu. Nepakanka turėti daug pinigų ar gražiai įrengtą rezidenciją. Šalia visa to reikia susirūpinti savo sielos kultūros kėlimu ir vystymu. O kadangi lietuviai esame, tai ir kalbame apie lietuviškąją kultūrą, svarbiausią maistą mūsų sielai.

PIRMIEJI PASIUNTINIAI

Nuo Lietuvos-Lenkijos valstybės galutinio iširimo ir padalinimo, lietuviai negalėjo savo kultūros kurti ir vystyti, nes tauta buvo patekusi Rusijos carų vergovėn. Iš tų laikų ir dabar dar turime tik iš lūpų į lūpas perduotas gražias lietuviškas dainas, padavimus. Jas kūrė lietuvių liaudis, nes inteligentų anuomet kaip ir nebuvo. Žiauri vergija ir sunki baudžiava neleido ir nesudarė sąlygų lietuviams inteligentams atsirasti. Bet vėliau atsirado vienas kitas ir mokytas lietuvis. Iš Mažosios Lietuvos pasirodė pirmieji lietuviškos kultūros pasiuntiniai. Mažvydas paruošė pirmąją lietuvišką knygą. Tai pirmoji tikybinė literatūra. O kiek vėliau, K. Donelaitis pasirodė su pirmąja lietuviška pasaulinės literatūros knyga. Nuo to laiko ėmė reikštis visa eilė naujų rašytojų, tautos žadintojų. Kasmet veikėjų skaičius didėjo, lietuvių susipratimas stiprėjo. Dėka dr. Basanavičiaus leidžiamos AUŠROS ir dr. Kudirkos — VARPO, kultūrinis gyvenimas krutėjo, vystėsi, stiprėjo. Nors ir užėjo Didysis karas, bet jam nepasisekė, esant ir sunkiausioms gyvenimo sąlygoms, Lietuvos kultūrini gyvenimą sustabdyti.

Skaityti daugiau: MES IR KULTŪRA

Pirmoji komunistinio teroro auka

ANTANAS AMALIS

A.A, mjr. J. Tomkaus 70 metų gimimo sukaktis

Kiekviena tauta turi savų didvyrių ir savų kankinių. Beveik kiekvienos tautos istorijoje rasime džiugių ir rasime liūdnų įvykių.

Mūsų tautos istorija, ypač netolimos praeities, yra atžymėta tragiškais nutikimais, kurie prasidėjo su Klaipėdos krašto atplėšimu. Po to sekė vis nauji įvykiai, kol pagaliau netekome ir savo nepriklausomo gyvenimo. Atėjo pirmoji bolševikų okupacija, kuri pareikalavo didelių aukų iš lietuvių tautos.

Šiuo norime prisiminti pirmąją bolševikinio žiaurumo auką, a.a. majorą Juozą Tomkų, kurio 70 metų gimimo sukaktis šį mėnesį sukanka.

Juozas gimė Raseiniuose 1896 m. kovo 25 d. Raseiniuose mokėsi pradžios mokykloje ir kurį laiką gimnazijoje. Vėliau išvyko į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1914 m.

Prasidėjus I Pas. karui, rusų mobilizuotas 1915 m. gegužės mėn. 21 d., buvo pasiųstas į Vilniaus karo mokyklą, kuri dėl karo įvykių buvo perkelta Poltavon. Gavęs karininko laipsnį buvo išsiųstas į 107 pėst. pulką, kuriame tarnavo 6 mėn. Po to, buvo siunčiamas į Peterhofą — aukštojon sunkiųjų kulkosvaidžių mokyklon, kurią baigęs — pakeltas vyr. leit. laipsnin ir buvo komandiruotas į Rumunijos frontą kovoti su austrais ir vokiečiais.

1917 m. prasidėjus bolševikų revoliucijai ir subyrėjus frontui J. Tomkus atsidūrė Vitebske, kur kūrėsi pirmieji lietuvių karių batalionai. Vėliau, Oranienburge, stojo į Dutovo kariuomenę kovoti prieš bolševikus.

Skaityti daugiau: Pirmoji komunistinio teroro auka

KARINIS PARUOŠIMAS DIDŽ. LIETUVOS KUNIGAIKŠTIJOJ IR “RITERIO KATEKIZMAS”

DR. V. SRUOGIENĖ

“Jaunas karys privalo mylėti Dievą ir bijoti Dievo, būti ištikimas savo religijai, turi mylėti savo Tėvynę ir augščiau už viską statyti jos gerovę, turi ruoštis tam, kad galėtų pasiaukoti jai tarnaudamas; turi būti doras ir kupinas pagarbos viršininkams, turi būti geros valios ir pagarbus sau lygiems lygiai kaip ir žemesniems už save.”

Iš “Riterio Katekizmo.”_

KARINIS PARUOŠIMAS LIETUVOJE IKI XVIII AMŽIAUS

Kario paruošimas Lietuvos senovėje ir viduramžiais vyko be jokių specialių mokyklų. Kiekvienas karys, bajoras, nuo pat mažumės buvo savo namuose pratinamas valdyti kardą, mokytis jo laikams įprasto kariavimo meno. Dar jaunuolis būdamas lydėdavo savo tėvą karo žygiuose ir juose įgydavo reikalingo patyrimo. Žinome, pavyzdžiui, kad Vytautas Didysis, vos keliolikos metų berniukas, dalyvaudavo ir savo tėvo Kęstučio žygiuose ir lydėdavo dėdę Algirdą į žygius prieš Maskvą. Eiliniai kareiviai būdavo mankštinami savo vyresniųjų, o kai pradėjo atsirasti samdytų karių būriai — vakariečių karių profesionalų.

Pirmą kartą apie riterių mokyklą Lietuvos -Lenkijos respublikoje yra oficialiai paminėta Vladislovo Vazos Pacta Conventa 1632 m. Jose naujai išrinktasis valdovas pasižadėjo įsteigti riterių mokyklą “fortifikacijos ir artilerijos dalykų pra-tinimuisi” (ufundovač szkolę rycerską na čwicze-nie w fortyfikacjach i w rzeczach puszkarskich).

Jis, kaip ir jo pasekėjai, to pažado neišpildė, bet jau anksčiau, 1624 m., per karus su švedais Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila buvo iškėlęs seime skubų reikalą steigti Lietuvoje karo mokyklą. Taip pat 1666 m., Ašmenos seimelio instrukcijoje bajorams, griežtai reikalauta įkurti karo mokyklą, o iš 1667 m. Kauno seimelio instrukcijos bajorams matyti, kad būta pastangų tai įvykdyti net privatine Lietuvos etmono Mykolo Kazimiero Paco iniciatyva. Tačiau, nors Lietuvos didikai, pralenkdami lenkus, kariniu paruošimu nuoširdžiai rūpinosi, nei Lietuvoje, nei Lenkijoje iki XVIII amžiaus antrosios pusės, jokių karo mokyklų nebuvo.

Stanislovas Leščinskis, buvęs Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi nuo 1704 m. iki 1709 m., rūpinosi kariniu jaunimo paruošimu, bet nieko nepadarė, tik vėliau, tapęs Lotaringijos kunigaikščiu, 1737 m. įkūrė riterių akademiją Prancūzijos mieste Luneville. Tos mokyklos statutas, išspausdintas 1740 m., buvo skirtas ir Lenkijos bei Lietuvos jaunuoliams.

Skaityti daugiau: KARINIS PARUOŠIMAS DIDŽ. LIETUVOS KUNIGAIKŠTIJOJ IR “RITERIO KATEKIZMAS”

Subkategorijos