Partizanai: Istorija ir dabartis

LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

Paruošė V. ŠVENTORAITIS

(Tąsa)

Prie miško upelio sutikome vyrą, kuris ženklu mus pašaukė. Tai buvo mūsų naujas vadovas. Jis pranešė, kad dar neseniai buvęs kaime ir matęs Tepomės namuose šviesą.

—Jis jau bus nuėjęs gulti, tai dar geriau, —tarė Havistas ir jo balsas suvirpėjo ne iš baimės, bet dėl įtempimo. Kirvis jau buvo įkirstas į medį.

O dar dieną mudu su Usveliu abejojome ar Havistas galėtų užmušti žmogų. Jis buvo daugiau panašus į gerą šeimos tėvą, ar kokį profesorių.

—Taip būtų buvę, jei mes gyventume senuosius laikus,—sakė Usvelis. — Aš rausčiau savo dirvą, o tu savo. Bet laikai pasikeitė, pasiuto, taigi ir mes turime siusti, nes esame verčiami. Kas liečia vadą, tu dar jį pažinsi.

Mes išlindome iš pelkių ir atsidūrėme prieš akmeninę tvorą, kurią, pasispyrę, peršokome ir atsidūrėme sename, apleistame parke. Ant takų ir net ant suolų žėlė žolė, gulėjo audros išversti medžiai. Ant stulpų stovėjo stovylos nudaužytom galvom. Tie kurie čia kadaise gyveno, greičiausia, jau buvo nebegyvi.

Anapus tvoros, už kokios 50 žingsnių stovėjo Tepomės trobelė, pro aprūdijusius geležinius vartus ji gerai matėsi. Keletą minučių Havistas ją stebėjo ir kiekvienam paskirstė vietą, kad saugotų kiekvieną langą. Kasikas ir aš gavome duris. Kai perlipę tvorą pradėjome slinkti, kaž kur sulojo šuo.

—Ar Tepomė turi šunį? — užklausė Havistas.

Vadovas tik patraukė pečius; — gal jis ir pasirūpino?

—Tada greitai, nes jis paspruks, — šūktelėjo Havistas.

Skubiai perbėgome darželį prie trobelės. Aš pribėgau prie lango, Kasikas prie durų. Subildėjo smūgiai į duris. Tačiau viduje viešpatavo mirtina tyla. Ar tik pavojų pajutęs Tepomė nepaspruko? Kaimynystėje pradėjo siusti šuo, bet trobelėje niekas nepajudėjo. Kasikas priėjo prie manęs:

—Duok vieną granatą, greitai.

—Pasiutote, visą kaimą ant kojų pastatysite,—tariau ir padaviau jam granatą. Truko tik minutė, staiga baisus sprogimas sudrebino tylą. Durys suskilo ir subyrėjo, per stogą išsiveržė dūmai.

—Francai,—pašaukė iš priekio. Apibėgau namą ir per suskaldytas duris įlindau vidun. Priekyje sutikau įsiutusį Havistą.

—Trys dar šiltos lovos, jis turi būti čia, kratyti! Viską išjieškoti!

Pagaliau iš kamaros išlindo Kasikas tempdamas seną Tepomės motiną ir jo jauną seserį: —Spintoje jas suradau,—parodė link kamaros.

Atrodė, jog buvo nepatogu tokiose apystovose surasti moteris. Havistas pradėjo jas klausinėti:

—Kur jis, kur tas niekšas? —Jis rėkė kaip įsiutęs žvėris. Bet moterys nieko nesakė, tylėjo kaip žemė, tik jų akys išdavė—jis turėjo slėptis kaž kur namuose. Havistas lakstė po kambarius įsiutęs ir viską stumdydamas.

—Uždegsime šitą lūšną, tada jis ir pats išlys.

—Palauk, vade,— lėtai ištarė Raudas ir pašaukė mane. Abu sudėję pečius palengva pastūmėm į šalį ąžuolinę spintą. Havistas priėjo su žvake iš kamaros.

—Pašviesk, vade, čia,—ir mes visi pažvelgėme žemyn. Po spinta asloje matėsi keturkampė duobė iš kurios kyšojo šiaudai ir kojos su batais.

—Išvesk moteris iš čia,—paliepė Havistas.

Kasikas įstūmė jas į virtuvę ir užtrenkė duris, kad taip nešauktų. Pagaliau spintą nustūmėm visai į šalį, taip, kad Tepomė galėtų išlipti iš duobės. Jo veidas buvo kaip kreidinis, jis visas drebėjo.

—Eik laukan,—paliepė Havistas ir išstūmė jį už pečių laukan. Pamojus Havistui, išėjau ir aš. Naktis buvo vėl tyli, net šunes kaime buvo nutilę. Juos žmonės dažnai sukišdavo užpečkėn, pajutę, kad ne ruskiai, bet miško broliai veikia. O šitas niekšas jau buvo senai žmonių keikiamas, kad pagaliau miškinio ranka jį pačiuptų už gerklės. Naktis buvo šilta. Tik mano draugų Brandto ir Jono žudikas drebėjo.

—Kaip ten buvo, ar jie nepaleido Joną bėgti?—paklausė Havistas.

—Jis turėjo bėgti, vade,—pasakiau. Jis paplojo Tepomei per petį lyg ir draugiškai:

—Bėk, broleli, dėl savo gyvybės, bėk!

Tepomė sužiuro netikėdamas: — Vade murmėjo jis, —ak, vade, pasigailėk.

—Bėk sakau tau,—kirto kaip botagu Havistas. Šnipelio akys sublizgėjo, jose kilo viltis. Jo kūnas palinko lyg norėdamas šokti per mūrą, bet, staiga, metėsi kairėn, čia pat už kampo. Du, trys žingsniai ir jo ranka jau siekė kitą kampą. Staiga serija automato šūvių sudrioskė naktyje ir sekančiame žingsnyje jį nukirto. Jo galva nusviro ir visas kūnas sudribo žemėn. Vadas priėjęs pasižiūrėjo ir palingavo galva. Iš trobos išėjo Kasikas.

—Vade, ką darysime su moterimis?— Ha-visto veidas buvo peleninis, pasikeitęs, lyg šūviai būtų jam metų pridėję. Jis keistai pažiūrėjo.

—Taip, vade,—atsakė Kasikas, nors tas neištarė nė žodžio. Kasikas grįžo triobon, pamačiau jį iš aulo ištraukiant kaž ką blizgančio. Aš žinojau, kad šiam nakties žygiui jokių liudininkų neturi likti.

V

Vidurnaktį turėjo atskristi lėktuvas. Iš Tudulinnos dar iš ryto pranešė; jie turėjo ryšį su pajūriu, o iš ten ir su užjūriu—užsieniais. Iš kur lėktuvas pakils niekas nežinojo, spėliojom, gal iš Suomijos, ar Švedijos, gal net iš Anglijos ar Amerikos? Faktinai mums buvo vistiek. Svarbiausia, kad jis atskris ir numes mums šaudmenų, kurių taip trūko. Be to, turėjome gauti prašomą anodo bateriją, reikalingą mūsų priimtuvui.

Havistas kažką paslapčiomis planavo. Paskutinėmis dienomis jis su Usveliu, savo dešine ranka, sakytum savo štabo viršininku, dažnai kur tai išjodavo. Sužinojom, kad pietiniame Peipuso krante, pelkėse veikia didelė partizanų grupė.

Kai jiedu grįždavo, būdavo dar tylesni ir paslaptingesni. Į visus klausimus Usvelis atsakydavo tik pečių trūkčiojimu. Ką jie planuoja? Gal mėgina sujungti mažas išsibarsčiusias partizanų grupeles? Per radio atėjo žinios iš Lietuvos kad ten Milkeraitis su savo vyrais paleido į orą vieną stipriai rusų saugomą svarbų geležinkelio tiltą. Gal ir Havistas ką nors panašaus planuoja, kad sprogimo aidas pasklistų po visą krašta? Mes degėme nekantrumu ir nežinia.

Miške mūsų gyvenimas vyko kaip vykęs. Ant laužo garuodavo dūmais kvepianti sriuba. Per radio klausėmės švedų, suomių, rusų, net ir vokiečių kalba pranešimų ir tada mus pagaudavo optimizmo nauja viltis.

Usvelio žmona jau buvo senai grįžusi namon, per ją pasiunčiau senutei Vilbere žinią apie save. Dabar atvykdavo kitos žmonos, net merginos iš kaimų, jieškodamos savų pažįstamų. Kiti pradėjo juokauti, kad reikėtų pastatyti svečiams viešbutį.

Per Tudulinnos grupę gavome du lengvus prancūziškus kulkosvaidžius ir keletą lėkštinių minų, jomis užminavome taką. Iš trijų pusių mūsų stovyklą supo pelkės ir ją pasiekti buvo galima tik tuo taku. Vienas iš kulkosvaidžių nuolat buvo parengtyje.

Po to sėkmingo mūsų naktinio žygio, atsirado maži trukdymai. Radusi Tepomės ir jo šeimos lavonus, milicija įsiuto ir puolė Paasvere stovyklą, bet jų maža grupė sugebėjo atsipalaiduoti. Po kautynių ji turėjo jieškotis naujos būstinės, nes senoji buvo milicijos sudeginta. Iš Tudulinnos pranešė, kad ten vedant rusų viršilai milicijos būrį iš kokių 25 vyrų juos užklupo partizanai ir dalį jų, vieną po kito, išskynė, kitus gi apsupę prigirdė. Visą naktį pelkėse sklido riksmai, kurie tik paryčiais nutilo.

Daugelį dar kartų naktimis žygiavome naikindami šnipus ir išdavikus apylinkių ūkininkų padedami.

VI.

Atėjo šviesi naktis ir išplaukė mėnesiena. Vakare jau buvo pakilęs vėjas. Du vyrai nuvyko į miško garažą ir atsigabeno du bakus benzino, kad ant laužo užpiltų, kai tik išgirsime lėktuvo ūžimą. Lėktuvas turėjo aiškiai matyti išmetimo vietą. Garažu vadinome lentinę pašiūrę pamiškėje, joje turėjome paslėptus du rusiškus motociklus ir Moskovič sunkvežimį. Visi jie buvo pagrobti kartu su didele atsarga benzino per rusų sandėlių užpuolimą Vėsenbergę. Havistas liepė išduoti vyrams degtinės. Mes visi sėdėjome apie laužą. Havistas sėdėjo ant akmens, užsimętęs kada tai buvusį gerą paltą, užsimovęs kailinę kepurę, jis atrodė lyg vyskupas savo soste.

Jis kalbėjo žemu, švelniu balsu, lyg pats su savim. Ką jis pasakojo tai buvo mažos, gal miliono galvų tautos tragedija. Ji šimtmečiais kovojo dėl laisvės ir tik nesenai tą trokštamą laisvę išvydo ir tai tik tokiam trumpam laikui:

—Pirmiausiai mus užgriuvo vokiečiai, ordino riteriai buvo 200 metų mūsų viešpačiai. Po jų švedai, vėliau atsigrūdo rusai, kad dar 200 metų slėgtų mus savo letena. Tik trumpai, vos 22 metu mes gavome atsikvėpti, laisvės paragauti, kad svetimųjų replės mus ir vėl už gerklės smaugtų. Iš visų—rusai žiauriausi. Vokiečiai atnešė nors trupinius kultūros, miestus pastatė, gi ruskiai viską išplėšė, turtą atėmė ir dar ištrėmė. Bolševizmas tai smūgis žmogiškumui tiesiai į veidą. —Jis atsisuko Į Usvelį,—tavo tėvas nuo seno gyveno savo ūkyje ir po jo tu turėjai paveldėti. Bet tavo tėvą jie apšaukė išnaudotoju. Ką gi jis išnaudojo? Savo paties jėgas ir sveikatą! Už tat jam užkrovė keturgubas pyliavas, kurias išpilti turi griebtis juodosios rinkos. Kai jau prikankina, bet žmogus dar vis nenori gyvas pasiduoti ir eiti kolchozan, tada tave išlupa iš tavo žemės ir ištremia visus, sugaudytus kaip kokius gyvulius, j Sibirą. —Parodė ranka į kitą: —štai, tu, buvai darbininkas, nenorėjai įsijungti į jų draugiją, ar savo vaikų neleidai į komsomolą, ar fabrikas tau kalėjimu virto, tai taip jūs visi ir atsiradote miške.

Jis atsikvėpė: —mes kovojome vokiečių pusėje prieš rusus. Kai jie mus apgavo, stojom ir prieš vokiečius. Dabar vėl turime atsigrįžti prieš bolševikus. Kas verčia mus taip daryti? Tiktai laisvos Estijos viltis. Bet kur ta laisvė, kurios taip trokštame?—Jis mostelėjo ranka dangun,— kaip paukštis pakilęs ore, kaip vėjas kurio veltui graibomės.

Apie ugnį pasidarė tylu, liepsnos mušė augštyn. Aplinkui ošė miškas, paslaptingas ir juodas. Staiga tolumoje pasigirdo ūžimas, iš pradžių silpnas, bet tolydžio stiprėjantis. Šviesiame danguje pasirodė mažas, tamsus, greitai slenkantis šešėlis ir pradėjo sukti ratą. Staiga, liepsna šoko augštyn lyg kokia vėliava. Lėktuvas vis suko ir žemėjo lyg koks erelis. Kai liepsnos pakilo visi pašokome. Puolėme vienas kitam glėbin, šaukėm, plojome per pečius, pasidarėm lyg pamišę. Taip dūkom iš laimės kaip skęstantys pamatę jūroje atplaukiančio laivo stiebus. Kėlėm rankas augštyn lyg norėdami tą plieno paukštį pagauti. Visas laisvasis pasaulis buvo su mumis, o jo pasiuntinys—lėktuvas buvo viršuje mūsų. Mes šaukėme kiek tik galėjome, lyg tikėdamiesi, kad jis mus išgirs ir viską praneš saviesiems esantiems laisvėje. . .

Tada išsiskleidė vienas, du, trys parašiutai ir lėtai krito žemyn. Mūsų laukinis džiaugsmas krūtinėse iš karto atšalo, nutilo mūsų šauksmai. Su augančiu nerimu sekėme baltus grybus ore, su sunkiu krūviu besileidžiančius žemyn. Kai lėktuvo ūžimas pranyko tolumoje, už valandos grįžo paskutinieji vyrai iš j ieškojimo—tuščiomis rankomis. Vadas sėdėjo prie laužo niūrus, nuvargusios išvaizdos. Tyliai ėjome pro jį į klojimą. Buvo galutinai aišku, kad taip mums reikalingi šaudmenys ir vaistai, viskas ką lėktuvas taip netiksliai numetė, liko pelkių grobis.

(Bus daugiau)

LAKVERĖS MIŠKŲ VILKAS

Paruošė V. ŠVENTORAITIS (Tąsa)

VII.

Atėjo ruduo. Miške lapai nusidažė raudonai. Saulei leidžiantis mes turėjome išvykti. Po lėktuvo nesėkmingo atsilankymo Havistui vis tik pavyko, kitu keliu, gauti iš užjūrio šaudmenų. Bet dabar jau reikėjo maisto ir pinigų pasiūpinti. Kiek jų turėjome išdalinome pasilikusioms bolševikų aukoms. Dabar trūkome jų patys, netekome ir maisto, nes dėl varymo į kolchozus, vis mažiau ir mažiau gaudavome iš ūkininkų, kurie anksčiau mus remdavo. Jie patys jau pradėjo badauti. Vienas valdžios tarnautojas, kontroliavęs apskrities krautuves, davė gerą mintį. Dėl to mes šį vakarą pasikrovę Moskovičių dūzgėme kelyje. Tikslas—artimiausias Porkumi miestelis, kurį tikėjomės pasiekti prieš 8 val. vakaro. Prie vairo sėdėjo Raudas, jo akys ramiai sekė priekį. Usvelis pasakojo istoriją apie seniūną ir jo pinigus. Nors ji jau buvo kelis kartus girdėta, tačiau klausėmės. Tada mat žiauriai prireikę pinigų, pasakojo Petras.

—Taip kaip ir dabar. Nežinojome kur jų sugriebti. Atėjo mintis įsijungti į telefono laidus tarp miestelių. Taip įsijungęs savo vokišką aparatą į laidus ir laukiu. Po kurio laiko išgirstu raudonųjų balsą, to tik ir laukiau. —Tavarišč, sakau aš, čia kalba leitenantas Mazuchin iš NKVD. Tegyvuoja draugas Stalinas! Tas tuoj pat atgarbina. Tada aš jau pradedu tarnybiškai jį čiupti. —Drauge, sakau, tau patikėti vis mokesčiai apylinkėje. Kada gi galvoji reikalus susitvarkyti? —Aš mat jau seniai žinojau, kad tas senis, kaip gaidys tupi ant pinigų maišo. —Drauge leitenante, —sako jis įžūliai, —aš pinigus gal jau prieš savaitę kaip išsiunčiau. —Tai dar blogiau,—sakau,—matyti pakelyje tie prakeikti partizanai pačiupo. O mes tave dėl liaudies turto lengvabūdiško švaistymo uždarysime į karcerį! Jo balsas tuoj pasidarė toks mažiukas. —Palauk, tavarišč leitenante, gal būt, kad dar aš nebūsiu pasiuntęs, esu senas žmogus ir mano atmintis jau gerai netarnauja. —Na, žiūrėk, sakau aš, tuojau viską išsiųsk, jei nenori paragauti celės, ten tau tuoj atmintis pagerėtų. Aš ir išsijungiau. Tą naktį ant vienintelio kelio vedančio į apskritį, pasiėmęs tris vyrus aš patykojau. Gal už valandos atbildėjo vežimas, šalia vežiko sėdėjo pasiuntinys su kasa. įšokęs iš miško aš šūktelėjau: —Lipk žemyn, drauguži, gerai pataikei ir teisingu adresu!

Jis tuoj atidavė kasą. Kai suskaičiavome, pasirodė buvo siunčiama tik pusė pinigų, kuriuos jis turėjo pasiųsti. Toks mat šykštus tas senis buvo.

—Drauguži, tuoj šaukis savo viršininką,—įsakiau pasiuntiniui, kuriam ir taip kinkos drebėjo,—pasakyk tam nutukusiam siurbėlei, kad tu jau tupi vienutėje be oro, ir kad aš paimsiu ir jį tuoj pat, kad tau palaikytų draugiją. Įjungiau aparatą į laidus įrėmiau raštininkui naganą į nugarą ir liepiau kalbėti. Jis atpylė viską kaip lieptas ir praėjo vos 10 minučių kaip atidūmė raitas pasiuntinys su likusiais pinigais. Taip sudarėme keliolika tūkstančių rublių.

Mes visi nuoširdžiai kvatojome. Pralėkėme pro mažą miestelį ir kirtome per geležinkelį. Sunkvežimio užpakalyje, ant tuščių maišų pinigams, sėdėjęs Kasikas iškišo galvą ir šūktelėjo:    —Raudai, per Paasverę kai važiuosi,lėk kiek tik gali, žinai dėl ko. Mes visi žinojome dėl ko. Priešais Paasvere sutikome rusų motorizuotą vorą. Usvelis patarė Raudui laukan iškišti kumštį, kad jie neabejotų, jog važiuoja vienminčiai. Pralėkėm pro juos—kokia 10 sunkvežimių vorą.

— Išnaudotojai, siurbėlės,—urzgė Usvelis ir tuo pačiu atsidūsėjimu suriko:—tegyvuoja Maskva!

Pervažiavę Paasvere lėkėme toliau. Tarp plačių laukų Usvelis parodė ūkį, anksčiau buvusią jo gimtinę, dabar paverstu kolchozo žeme, žemės ūkio produktų fabriku. Buvo beveik nesuprantama iš kur rusai ėmė tiek daug įžūlumo, kad plėštų žmonių turtą, sukurtą šimtmečiais žmonių darbu ir prakaitu ir dar juos pačius išsiųstų į vergiją. . . Tam brutaliam plėšimui pridengti jie net piktnaudojo tautos — liaudies vardą.

Pravažiavus jo ūkį, Usvelio veidas virto pilku akmeniu ir girdėjau jį šnabždant: —15 hektarų žemės, 1 hektaras sodo, 13 pievų. .. 4 arkliai, 12 karvių. . . viską išplėšė, viskas išnešta. . .

O jo jauna žmona turi glaustis pas svetimus, vargingoje bakūžėje; ją tardo, tampo, ar ji tikrai nežinanti kur yra jos vyras? Jei tik jie pajustų, kad jis yra miške ir priklauso Havisto vyrams, jos vargingam gyvenimui būtų galas.

Vaike-Maarja vietovė! Ties ta vieta jaučiausi kaip nusikaltėlis. Ant pastoriaus namų dar vis plėvėsavo raudonas skuduras. Jei nebūčiau sutikęs auksaplaukę Leidą, kurią mintyse dar aiškiai mylėjau, galėčiau planuoti apie grįžimą į tėvynę. Buvimas partizanuose man įkvėpdavo daug gražių minčių. Kodėl mums su grupe nepamėginti užklupti stovyklas, kuriose įtartume Leidą su tėvais esant uždarytą? Jei tik Leidą išvaduočiau, niekas manęs daugiau čia nelaikytų.

VIII

Pasidarė tamsu. Kairėje protarpiais blykčiojo Porkuni ežeras. Gatve žygiavo būrelis raudonųjų pionierių. Jie ėjo paskui raudoną vėliavėlę — fetišą, duotą vaikams, kad jam melstųsi. Jų dainavimas buvo monotoniškas pypčiojimas. Žygiavo jie galvas nuleidę, akis žemėn įbedę, nors jiems ir buvo kalama, kad jie — revoliucinis jaunimas, turi pakelti galvas.

Įvažiavę į Porkuni įsižiūrėjom kur randasi Konsumo krautuvė. Gerai apsidairęs ir įsižiūrėjęs šoferis vėl davė gazo. Pralėkę kaimą įsukom į mišką ir užgęsinę šviesas sustojom. Kai susitvarkysime su krautuve jis turėjo atlėkti prie jos ir nedelsiant viską pakrauti.

—Pirmyn—šūktelėjo Usvelis. Susikišę rankas kišenėsna, kuriose gulėjo naganai, įėjome į kaimą. Aš su Usveliu ėjome patvoriais dešine puse, o Kasikas slinko atsilikęs kaire puse, kad niekas neįtartų, jog esame draugai. Prieš Konsumo sandėlį, kaimo viduryje, visi suėjom krūvon. Petras patvarkė:—aš su Francu eisime vidun, o tu pasilik lauke saugoti ir pranešk kai sunkvežimis atvažiuos.

Priekinės durys buvo užsklęstos geležiniais virbais, dešinėj mediniai vartai vedė į kiemą. Tyliai atidarę vartus įsmukome kieman.

—Na dabar tavo eilė, Francai, noriu pamatyti kaip tu jiems prisistatysi.

Aš pravėriau duris į namą ir abu užlipome laiptais augštyn. Dešinėje buvo durys į krautuvę, kairėje į vedėjo butą.

—Gal pirma pasibelsime į duris? —juokėsi Usvelis. — Mandagumas nieko nekainuoja.

Pabeldžiau į duris ir nieko nesulaukę įžengėme į vidų.

—Tere — Sveiki,— pasakiau, bet niekas neatsakė. Trys žmonės viduje stebėjo mus, mūsų nepažįstamus veidus, matomai reiškė mums nepasitikėjimą. Ten buvo senyva moteris, prie jos 12 metų vaikas, blizginęs batus, o už stalo sėdėjo senyvas vyras ir peiliu trupino machorką.

—Mes iš darbo voros, dirbame ant plento. Ar negautume ką nusipirkti valgyti?

Moteris nuleido rankas, jos liesame veide pasirodė baimė. Ji greitai nukabino raktų ryšulį nuo sienos ir įsikišusi prijuostėn atšovė: —Gaila, bet mano vyro nėra namuose.

—Kur tavo vyras?

—Jis išėjo į pirtį, pone. —Ji pasakė pone, lyg supratusi kas mes esame.

—Nėra jokio reikalo išsisukinėti, moteriške, —pasakiau aš ištraukęs naganą,—duok raktus.

Moteris suriko, vaikas nėrė pro duris, tačiau Usvelis nučiupo jį už kalnieriaus ir šūktelėjo: —Kur tu vaikėze, tupėk čia! —Iš užustalio atsistojo senis, norėdamas sprukti.

—Raktus, moteriške, būkite protingi, mes neturime laiko! —Usvelis užtrenkė duris ir užrakino. Priėjęs prie stalo jis peržiūrėjo stalčius. Radęs keliolika rublių paklausė: —Ar čia tavo?

Moteriškė patvirtino.

—Iš tavęs mes nieko neatimsime, nes žinome, kad ir jūs nieko neturite, bet — jis pagrasino, —pinigai, kurie eina apskrities kason, priklauso mums. Nei vienos kapeikos nepaliksime tiems lupikams.

Aš tuo metu kračiau spintą, kurios du stalčiai buvo užrakinti.

—Kirvį duok, jei nenori duoti raktų, — pasakiau senei.

Pamačiusi, kad mes pasiruošę išlaužti abu stalčius, ji ištraukė iš po sijono raktų ryšulį. Jos rankos virpėjo kaip drugio krečiamos. Kada nors ji gyvenusi geriau, dabar lupikams tarnaudama ji visai sudžiūvo.

Viršutiniame stalčiuje radau didelę dėžę pilną prigrūstą rublių. Usvelis švilptelėjo pro dantis: —Daugiau sučiupom kaip tikėjomės—Stalčiuje galėjo būti pora dešimčių tūkstančių, viso mėnesio įplaukos, kurias turėjo išvežti rytoj apskritin.

Pasikišau dėžutę po pažastim: —Na, motin, paimk lempą, eisim pasižiūrėti į krautuvę.

Ji tylėdama paėmė lempą ir nuvedė mus žemyn į krautuvę. Įėjome į sandėlį, kur stovėjo sukrauti maišai ir dėžės. Visur kvepėjo silkėmis. Krautuvės lentynos buvo apytuštės. Moteris pasidarė viskam abejinga. Jai čia niekas nepriklausė — imkite ką norite, galvojo. Seną beginklę moterį niekas ir nekaltins, kad nepasipriešino dviem ginkluotiems vyrams. Jei taip būtų seniau, ji gintų savo nuosavą turtą bent ašaromis ir riksmu. Aš įėjęs į raštinę, žirklėmis nukirpau telefono laidus. Suvaręs juos visus vidun užtrenkiau duris ir užrakinau. Usvelis, tuo tarpu, jau viską tikrino ir krovė į maišus.

(Bus daugiau)