ŽALGIRIO MŪŠIO SUKAKTIS
K. Tautkus.
Didi garbe tenka Lietuvos istorikams, žmonėms, kurie pasišventusiai tyrė, rankiojo, registravo ir rūšiavo mūsų tautos istoriją liečiančius faktus, kunigaikščių, vadų ir žymiųjų asmenų darbus nuo giliosios senovės. Pageltusieji Lietuvos istorijos tomai pasako mums, kaip mūsų senoliai, proseneliai gyveno, dirbo, ir kovojo už savo karšto teises, laisvę, savarankumą. Lietuvos praeities istorija yra tauri, garbinga ir didinga. Ji kiekvienam kelia pasididžiavimą, įpareigoja semtis stiprybės kovai, kad tauta nugalėtų įvairius sunkumus, nelaimes, proseniai galėtų didžiuotis savo vaikaičiais.
Šiandieninė mūsų tautos nelaimė, žiauri ir skaudi tragedija, tiesioginiai atiteko mūsų kartai ir mūsų vaikams. Kaip mūsų proseniai sugebėdavo nugalėti sunkumus, taip ir mums tenka neatsilikti ir vieningomis jėgomis kovoti iki pergalės. Mes skaitome ir didžiuojamės savo protėvių istoriniais darbais, mūsų darbais ir veiksmais didžiuosis ateities kartos, žinoma, jeigu mūsų darbai bus to verti ir pripažinti.
Senovėje niekas neturėjo nuolatinės kariuomenės, kaip dabar yra. Neturėjo jos ir lietuviai. Tačiau pavojaus ar užpuolimo metu visi vyrai rinkdavosi ir didvyriškai kaudavosi už savo sodybas, gimtines, ir šeimas. Susiklausymas ir vieningumas buvo puikus, vado ar vyresniojo žodis šventas. Jau tada suprato, kad atsikratytų priešo užpuolimų, išvengtų pavojų, reikia išvystyti puolimo taktiką. Tam tikslui būdavo sutelkiama didesnis skaičius raitų vyrų. Jau XII a. pradžioje lietuvių gentys sugebėjo susijungti ir sudaryti Lietuvos valstybę, kuriai vadovavo kunigaikščiai, įgaudami didesnės jėgos kovoti su priešu savo žemėje arba vesti kovas su priešu jo teritorijose.
Permainingoje kovoje Lietuvos kunigaikščiai: Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas ir Kęstutis kovojo su visais Lietuvos priešais ir kraštą apgynė, praplėtė jo ribas, pakėlė galingumą ir to meto reikšmingumą. Krašto gynėjo nuo vokiečių kryžiuočių ordino, valdant Algirdui ir Kęstučiui, tiesiogine gynybos pareiga teko Kęstučiui, Vytauto tėvui.
Iš savo tėvo karingumą, o iš dėdžių politinį gudrumą teko išmokti Vytautui, kuris Lietuvos valstybės galybę iškėlė į pirmaujančios Europoje valstybės. Gi 1410 metų liepos 15 Žalgirio-Griunvaldo mūšio laimėjimu pribaigė amžinojo Lietuvos priešo grėsmę ir pašalino pavojų, gaila, kad laimėjimas nebuvo pilnai išnaudotas, vokiečiai sugebėjo Torno taika ir Melno ežero sutartimi 1411 m. apsisaugoti ir išvengti katastrofos..
KAS YRA MUMS ŽALGIRIO MŪŠIO SUKAKTIS?
Žalgirio mūšis, įvykęs 1410 m. liepos mėn. 15 d. Tanenbergo Griunvaldo laukuose, yra vienas žymiausių mūšių tais laikais. Tame mūšyje buvo susikirtusios stipriausios Europos karinės jėgos-—iš vienos pusės lietuvių ir lenkų, iš kitos pusės vokiečių ir suvažiavusių iš įvairių kraštų riterių. Kadangi mūšiui vadovavo, iš lietuvių-lenkų pusės, Vytautas, tai ir laimėjimas priklauso Vytautui Didžiajam, kaip sumaniam ir genialiam karo vadui, strategui, tuo pačiu, Vytauto asmenyje, jo Lietuvos valstybei.
Žinoma, kad lenkai laimėjimo garbę pasistengė prisiskirti sau, prirašyti tomus veikalų, studijų, bet niekas negalės suklastoti Vytauto vadovybės ir jo karinių sugebėjimų, sutvarkyti ir vadovauti tūkstantinei vyrų armijai, kuri kovojo vyras prieš vyrą, geriau ginkluotą, kariškai paruoštą, kryžiuočių magistro Ulricho Jungingeno vadovaujamą kariuomenę, ir ją sumušė. Tai istorinės reikšmės garbė, atitekusi Lietuvai.
Lietuviai yra kuklūs. Kartais ir perdaug. Žalgirio mūšio 550 metų sukaktis yra tokia svarbi, didinga ir garbinga, kad šių dienų Lietuvos tragedijos kovai, kiek tik leidžia galimybės, reikia išnaudoti ją pilnu svoriu.
Geopolitinės sąlygos neleidžia kartu su lenkais sukaktį švęsti mūšio vietoje. Reikia tikėtis, kad Maskva leis iš pavergtos Lietuvos nuvykti ekskursijai ar specialiai delegacijai. Mums esantiems laisvuose kraštuose, jau dabar reikia iškilmingai ir garbingai paminėti, švęsti ją kaip 16 Vasario, Nepriklausomybės atkūrimo šventę, kaip Lietuvos valstybingumo triumfo šventę. Negali atsilikti nei politiniai veiksniai ar organizacijos, draugijos ar grupės. Ši sukaktis duoda progos, reikia tikėtis, kad viso pasaulio kultūringi žmonės ją prisimins iškelti dabartinę Lietuvos tragediją.
Žalgirio mūšio dvasia ir reikšmė turi ir lietuvybės išlaikymui svarbios reikšmės, reikia tik ji tinkamai ir vaizdžiai perduoti mūsų jaunimui, ypač mažiesiems. Esame visi buvę kariai. Suprantame kario pareigas. Dėlto visų karių pareiga pagerbti Didįjį Karį, istorinio mūšio planuotoją ir vadą-Vytautą Didįjį. Jei kur organizacijos patingėtų ar užmigtų, karių pareiga sukaktį suruošti ir pagerbti Žalgirio mūšio genijų.
