Tremties Trimitas
Redaguoja V. A. Mantautas, 38 Sawtell Ave., Brockton 39, Mass.
šaudymo rungtynės Niagaroje
Toronto Putvio šaulių Kuopos šaudymo sekcijos nariai su laimėta Ontario pirmenybių taure
Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai 1928 m. gegužės 15 d. iškilmėse Kaune, minėdami Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktį. Priešaky — uniformoje—Andrius Kažukauskas, 1941 m. pradžioje bolševikų karo teismo Kaune nuteistas sušaudyti. Sekančioje gretoje, deš. civil. rūbuose — Stasys Butkus.
KADA ATSIRADO MŪSŲ TRISPALVĖ
Ponas J. Petrulionis per “Kario” redakciją siųstame man laiške rašo: “Lietuvos kariuomenės įvairiais klausimais, aš manau, kad ne tik čia Detroite, bet ir visur kitur, kur tik susirenka keletas joj tarnavusių, kalbasi ir dalinasi prisiminimais.
Pas mus iškilo ne esminis, bet gan įdomus reikalas, šiuo reikalu teiravausi pas vietoj esančius savanorius kūrėjus, bet negavau tvirto ir teisingo atsakymo.
Istorinė tiesa, kad pirmieji savanoriai nešiojo ant rankovių raikščius. Daugelis, su kuriais kalbėjausi, kaip sav.—kūrėjai, taip ir vėliau tarnavę, spėja, kad tas raikštis turėjo būti mūsų dabartinės tautinės vėliavos spalvų, t.y. geltona-žalia - raudona. Bet juk šios vėliavai spalvos buvo priimtos Steigiamojo Seimo ir tai žymiai vėliau. Atsimenu gerai, kad I Pasaulinio Karo-Vokiečių okupacijos metu, ir jau net vėliau, pradžioj Lietuvos kūrimosi tautinės vėliavos spalvos buvo žalia-balta-rau-dona.”
Į p. J. Petrulionio klausimą čia atsakau, kiek pats atsimenu ir kiek turiu žinių, žinoma, nedaug jų. Gal kas nors kitas papildys iš savo atsiminimų arba istorinių studijų apie vėliavas.
Ką atsimenu. Kai Mažoji Lietuva nuo seniau turėjo savo vėliavą žalios-baltos-raudonos spalvos, tai Didžioji Lietuva iki pat 1918 m. pradžios jos neturėjo. Senosios Lietuvos valstybinė vėliava buvo raudona. 1918-1919m. tos spalvos vėliava su Vytim plevėsavo ant Lietuvos Valstybės Tarybos rūmų Vilniuje ir visą Nepriklausomybės laiką Vytauto Didžiojo Karo Muzėjaus bokšte. Tikrai tvirtinti nedrįstu, bet rodos raudona valstybinė vėliava su Vytim plevesavo ir ant prezidentūros ir Ministrų Kabineto rūmų.
Kai Didžiosios Lietuvos lietuviams tekdavo pasinaudoti lietuviška tautine vėliava, tai naudodavosi Maž. Lietuvos spalvų.
Po pirmosios vasario mėn. Rusijos revoliucijos (carą nuvertus) pradėjus rusų kariuomenėje kurtis lietuviškiems kariniams daliniams, kai kurie daliniai įsivedė tautinius trikampius ant rankovių. Spalvos buvo žalia-balta-raudona. Vadinas, Maž. Lietuvos. Nevisi lietuviškieji daliniai tuos trikampius turėjo. Aš tarnavau Smolensko lietuvių batalione, bet neatsimenu, kad ten kas nors karių būtų nešioję tokius trikampius.
1937 m. Kaune minint 20 metų sukaktį nuo lietuvių karių tautinio sąjūdžio rusų kariuomenėje, į Kauną buvo suvažiavusių daug ano sąjūdžio dalyvių. Jie buvo pavadinti pirmūnais turėjo prisisegęs prie krūtinės mažą juostelę su žalia-balta-raudona spalva. Tai priminė spalvas, vartotas 1917-1918 m. Rusijoje.
Grįžus kariams į Lietuvą ir pradėjus organizuoti savanorių dalis, iš Rusijos buvo parnešta ir tradicija prie kairės rankovės, augščiau alkūnės, nešioti tautinių spalvų trikampius. Kareiviai nešiojo trikampius, o karininkai tautinių spalvų raikščius. Ant trikampių ir raikščių buvo užspausti dalies antspaudai. Trikampius ir raikščius nešiojo iki gavo karines uniformas. Vadinas, juos nešiojo ant civilinių drabužių, kad galėtų atskirti savanorį nuo civilio. Antras ženklas rodė, kad tai karys — prie taip pat civilės kepurės (o vėliau jau karinės) prisegtas Vytis. Karininkų raikščiai ir kareivių trikampiai jau buvo dabartinės mūsų vėliavos spalvos: geltona-žalia-raudona.
1919 m. sausio ld. Gedimino kalno pilies bokšte Vilniuje tautinė vėliava buvo pakelta geltonos-žalios-raudonos spalvos. 1919 m. vasario 16d. jau Kaune, minint Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo metines, taip pat buvo iškeltos vėliavos dabartinių spalvų. 1919 m. kovo mėn. laidojant žuvusį kareivį Praną. Eimutį jo karstas buvo apdengtas Amerikos Jungtinių Valstybių vėliava ir lietuviškąją trispalve dabartinių spalvų. Taigi mūsų tautinė vėliava geltonos-žalios-raudonos spalvos pradėta vartoti gerokai prieš Steigiamąjį Seimą (1920 m. gegužės mėn.).
Nenustebčiau, jeigu 1919 m. pradžioje kur nors toliau nuo Vilniaus ir Kauno savanorių besiorganizuoją daliniai savo vėliavoms ir trikampiams būtų panaudoję žalia-baltą ir raudoną spalvą. Tuomet susisiekimas buvo labai sunkus ir tolimesnės vietovės galėjo nežinoti kokių spalvų vėliava yra priimta. Jeigu tai kur buvo, būtų gera, kad tų dalinių ar vietovių asmens parašytų savo pastabas “Karyje” kur tai buvo ir kokiuose daliniuose. Papildytų mano šiuos prisiminimus ir istorijai paliktų pėdsakų.
Iš tikrųjų taip buvo.1917 m. Vilniuje buvo sudaryta komisija iš dr. Jono Basanavičiaus, dailininko—architekto Tado Daugirdo ir dailininko Antano Žmuidzinavičiaus paruošti projektą Lietuvos tautinei vėliavai, Ši komisija paruošė vėliavos projektą iš geltonos-žalios-raudonos spalvos ir jį įteikė Lietuvos Tarybai (vėliau ji pasivadino Liet. Valstybės Taryba).
Lietuvos Nepriklausomybės aktą paskelbus, reikėjo tuojau pat priimti tautinę vėliavą, valstybės ženklą ir Tautos himną. Lietuvos Valstybės Taryba, 1918 m. vasario 16 d. paskelbusi Lietuvos Nepriklausomybės aktą, priėmė valstybės ženklą—Vytį, Tautos himną “Lietuva, Tėvyne mūsų” ir tautinę vėliavą geltonos-žalios-raudonos spalvos.
Taigi, šiek tiek jau bus aišku, kada ir kokiu būdu atsirado dabartinė mūsų tautinė vėliava. Manau, daug kam kildavo šis klausimas, bet nesiryždavo iškelti per spaudą. Būtų įdomu, jeigu kas nors, turėdamas žinių, aprašytų Mažosios Lietuvos vėliavą, kada ji atsirado ir kaip.
St. Butkus
Prie rašinio “Kada atsirado mūsų trispalvė vėliava
Lietuvos herbas Vytis ir trispalvė vėliava, kaip ankščiau minėjau, Lietuvos Tarybos buvo priimtas 1918 metais. Pagrindas priimtas, bet tiksliau ir aiškaus nustatymo nebuvo. 1919 m. kuriantis Lietuvos ministerijomis ir įvairiomis įstaigoms, jų kertiniams štampams ir antspaudams vartojami vyčiai buvo nevienodi. Kaip kas išmanė taip juos padarė. Vėliavų spalvų tirštumas ir jų juostų pločio ir ilgio santykis taip pat buvo nevienodi. Vienų spalvos šviesesnės, kitų tamsesnės ir tt.
Tai sudarė daug keblumų mūsų atstovybėms užsienyje. Nemaža svetimšalių lankėsi Lietuvoje ir jie matė mūsų vėliavų ir Vyčių nevienodumą. Tuo reikalu prašydavo mūsų atstovybių paaiškinimo. Atstovybės, taip pat neturėdamos tikslių žinių, atsakydamos turėdavo visaip išsisukinėti. Vadinas, nemaža vargo su tais simboliais turėjo Lietuvos Užsienių Reikalų Ministerija. Todėl nenuostabu, kad toji ministerija griebėsi iniciatyvos suvienodinti vytį ir vėliavą.
1923m. Užsienių Reikalų Ministerijos Teisių ir Administracijos Departamento direktorius p. P. Dailidė įteikė Ministerių Kabinetui memorandumą oficialiai nustatyti kokios turi būti vytis ir vėliava. Kabinetas paskyrė komisiją, kuriai pirmininkavo brig. gen. V. Nagius—Nagevičius.
Minima komisija pavedė dailininkui Adomui Varnui paruošti vyčio ir vėliavos projektus. Vadinas, galutinai juos baigti. Ministerių Kabinetas priėmė dali. A. Varno projektus ir nuo tada buvo suvienodinta. Nebeliko neaiškumų arba savivaliavimų—kaip kam patinka, taip ir daryti. 1938m. priimtoje antroje Lietuvos Konstitucijoje buvo įrašyti vytis ir vėliava (valstybės simboliai) pagal dail. A. Varno projektą.
Vytis ir trispalvė (geltona-žalia-raudona) vėliava nėra vieno žmogaus kūryba. Vieni 1918 m. pradėjo, o kiti 1923m. baigė.
Dar dėl Mažosios Lietuvos vėliavos. Neseniai teko pasiteirauti pas savanorį kūrėją Joną Ruokį, 1919 m. pradžioje tarnavusį 1 pėst. Prūsų Lietuvos pulke, kuris organizavosi Tauragėje. Ruokis pasakoja, kad šis pulkas vartojęs vėliavą ir kitus tautinius ženklus Mažosios Lietuvos vėliavos spalvų. Pulke puskarininkiai buvę iš Prūsų Lietuvos buvę vokiečių kariuomenės kariai. Eiliniai savanoriai buvę iš Didžiosios Lietuvos. Pulkas nespėjo susiorganizuoti. Greit iširo. Buvo išskirstytas į kitas kariuomenės dalis.
St. Butkus
KARINĖS DVASIOS KUN. J.ŽEBRIO SUKAKTIS
1894 m. Amerikos Jungtinėse Valstybėse, Plymouthe, Pa., buvo išleista 32 pusi. knygelė “Knygelė dėl lietuviškų kareivių Amerikoje.” Autorius pasirašė slapyvardžiu “Lietuvos kareivis.”
Šią knygelę teko pamatyti dar Lietuvoje—Nepriklausomybės laikais. Iš pradžių manėme, kad ją paruošė kas nors iš buvusių karių. Tik atsiklausus per Amerikos lietuvių spaudą sužinojome, kad tas “Lietuvos kareivis” yra kun. Juozas žebrys.
Minima knygelė buvo pirmasis lietuvių kalba karinis rikiuotės statutas. Buvo lietuviškos komandos ir kita. Buvo įdėtos septynios dainos rekomenduojamos kariams dainuoti.
Knygelės ¡vadoje autorius kun. Juozas žebrys tarp kitko rašo: “Lietuviška kariuomenė, dabar tveriantis Amerikoje, turi priduoti viltį prisikėlimui Lietuvos. Lietuviams nė ant juoko reikia rištis kareiviškosna draugystesna ir persiimti visiems kareiviška dvasia.. . Jei kas nori būti kareiviu, tai reikia būti tikru karieviu, visa širdimi ir galva; kareiviams nepritinka būti išmergėjusiems vyrams, kur viską norėtų lengvo ir gero, reikia nebijoti pakelti nėjokio vargo, o jei reikalautų Dievas ir tėvynė Lietuva, nebijoti pralieti kraujo.”
Be šio statuto, kun. J. Žebrys dar yra parašęs knygelę “Kankinimas Katalikų Kražiuose,” bendradarbiavęs "Apžvalgoje” ir kituose laikraščiuose, įsteigė 1893 m. “Bostono Lietuvių Laikraštį” ir jį redagavo, 1895 m. įsteigė lietuvišką spaustuvę.
Be spaudos darbų, kun. J. Žebrys dirbo ir kitoje lietuviškoje srityje. Padėjo lietuviams steigti savo krautuves, Waterbury, Conn. įsteigė lietuvių parapiją, organizavo lietuvius ir kėlė jų kultūrinį lygį, New Britain, Conn., pastatydino didelę mūrinę lietuvių bažnyčią, o senojoj buvusioj bažnyčioj įrengė lietuvišką mokyklą, ir t.t.
Kun. J. žebrys gimė 1860 m. vasario 16 d. Palaimų kaime, Šiaulių aps. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje ir Kauno kunigų seminarijoje. 1884 m. išventintas į kunigus, buvo paskirtas vikaru į Akmenę, Žemaitijoje. Greit išvyko į Ameriką.
1915 m. vasario 8 d. du plėšikai užpuolė kun. J. Žebrį namuose, ilgai jį kankino, norėdami išgauti pinigų, bet maža ko terado. Pagaliau smaugdami ir revolverio šūviais jį nužudė.
Šiemet vasario mėn. suėjo 100 metų nuo kun. J. Žebrio gimimo ir 45 metai nuo jo mirimo. Dienraštis “Draugas” savo "Mokslo, meno, literatūros” priede (vasario 6 d.), kultūrinės kronikos skyriuje paminėjo šias kun. J. žebrio sukaktis.
Kęstutėnas
* *
Vasario šešioliktosios minėjime Vašingtone, Vašingtono viešbutyje kalba kongresmanas Madden; deš. — programos vedėjas žemaitis. Nuotr. ALDA
Ar kas pasakytų, kad jie jau 65 metelių slegiami! Iš kairės į dešinę: ats. pik. Pr. Saladžius, ats. kpt. A. Naujokas, ats. pik. R. Liormanas
Foto Podėlis
A.A. šaulys Jonas VIRBALAS (1904. VIII. 26 - 1956. VIII. 20), buv. ūkininkas, Žeimelio (šaulių rinkt.) šaulių būrio vadas, tremtyje D.L.K. Kęstučio šaulių kuopos Wisconsine narys.
L. V. S. Ramovė Chicagos sk. p-kul Povilui Dirkiui, jo 70 metų sukakties proga, įteikiamas adresas. Iš kairės: žurnal. Gintneris, p. Kesylienė, Sukaktuvininkas ir kun. Sugintas
L,V.S. Ramove Clevelando sk. 1959 m. veiklioji valdyba. Iš k.: Lionginas Leknickas—sekret., Edvardas Karnėnas —iždin., Karolis Morkūnas—kultūros reik. vad., Aleksas Spirikaitis—vicepirm. ir Feliksas Eidimtas—pirmininkas.
Foto — V. Pliodzinskas
Paryžiaus lietuvių tautinių šokių grupe, pasirodžiusi Vasario 16-sios šventėje
—Vytautas A. Braziulis, Lietuvos kariuomenes kūrėjas — savanoris ir Klaipėdos vadavimo žygio dalyvis, spaudos darbininkas bei visuomenininkas, gyv. 7115 Duluth Avė., Cleveland 3, Ohio, tel. HE 2-2129, vasario 25 d. sulaukė savo amžiaus 60-to gimtadienio.
—Clevelande Savanorio-kūrėjo majoro Stasio Asevičiaus 65 metų sukakties minėjimą-pagerbimą bei išlydėjimą, sukaktuvininkui persikeliant gyventi į Kanadą, rengia Lietuvos Atgimimo Sąjūdis kartu su karių Ramove ir SLA.
— JAV admirolo laipsnių yra pasiekę du Man-Lin, Pa., lietuviai. Vienas iš jų yra kasyklose žuvusio angliakasio sūnus Algirdas Aleksa. Jaunystėje jis dirbo kaip matininkas Indijoje, vėliau stojo į laivyną, kur karo metu pasiekė admirolo laipsnį.
Antrasis yra Jocob Martinas, gimęs Minersville apylinkėj, vaikystėje išnešiodavo lietuviškų parengimų plakatus, o karo metu pasiekė rear admirolo laipsnio.
—Juozas Sabaliauskas, kūrėjas savanoris, buvęs I p.p. viršila, o paskiau policijos ir geležinkelių tarnautojas, didelis sporto mėgėjas, mirė sausio vidury, Linden, N.J. sulauks 62 metų. tremtyje Vokietijoje gyveno Wiesbadeno, Kasselio ir Schwaebisch Gmuendo stovyklose.
—Patekę į Sovietų kariuomenę jauni lietuviai ne visi gali grįžti į savo tėviškę užsibaigus tarnybos laikui. Mažiausia trečdalis jų išsiunčiamas į Sibiro plotus dirbti kasyklose, fabrikuose arba valdžios dvaruose.
Ir baigusieji Lietuvoje universitetą, technikos ar amatų mokyklas yra verčiami išvykti į Kazakstaną arba centralinį Sibirą “įgyti” praktikos ir atsimokėti už suteiktą jiems “veltui” mokslą. Pirmoje eilėje išsiunčiami tie, kurie atrodo neištikimi sovietiškam režimui.
Toks jaunimo ištrėmimas iš Lietuvos vykinamas pagal Maskvos nustatytą planą.
—Plk. Ignas Musteikis po ilgesnės ligos mirė sulaukęs 69 metų. Yra buvęs vienas iš narsiųjų Lietuvos Nepriklausomybės karių, buvęs Lietuvos Vidaus reikalų ministeris, vėliau vienas iš Lietuvos Banko direktorių. Clevelande sunkiai vertėsi ir laidotuvėmis turėjo pasirūpinti kariai ir kiti asmenys.
— Romualdas Leimonas, dr. Juozo Leimono sūnus, magistro laipsniu baigęs socialinius mokslus, yra pašauktas dvejiems metams atlikti karinę prievolę. Vasario 19d. baigė karininkų specialią mokyklą ir yra karininkas.
—Sigitas Leimonas, antrasis dr.J. Leimono sūnus, šį pavasarį baigs fizikos studijas kolegijoje. Gauna karininko laipsnį ir išvyks trejiems metams atlikti karinę prievolę.
— Iš Lietuvos pranešama, kad Varšuvoje, prieš praeitas Kalėdų šventęs mirė buvęs Lietuvos kariuomenės atsargos majoras — veterinarijos gydytojas Alfonsas Skačkauskas, turėjęs Naujokuose prie Šėtos ūkį ir vyno dirbtuvę. Per pirmąjį bolševikmetį išsislapstęs nuo išvežimo, o antru kart bolševikams užeinant 1944 spėjęs pasitraukti į Lenkiją.
—Pačiame jaunystės žydėjime, vos
24 metų sulaukęs, neseniai mirė vienintelis sūnus Litvinų šeimoje Leonas P. Litvinas. Plungėje gimęs jaunuolis nuėjo trumpą, bet įvairų gyvenimo kelią. Tremtyje, Kemptene (Vokietijoje) baigė lietuvių Maironio vardo gimnazijos 4 klases, aktyviai reiškėsi moksleivių organizacijose.
Su tėvais atvykus Amerikon Chicagoje įstojo į St. Ignation augštesnę mokyklą, o vėliau į De La Šalie Institutą. 1954 m. persikėlė į Los Angeles ir ruošėsi toliau tęsti augš-tąjį mokslą ir prieš tai įstojo Amerikos kariuomenėn. Karinį apmokymą atliko pėstininkų pulke Fort Lewis, Washington. Vėliau buvo iškomandi-ruotas į Fort Lee, Virginia, kur baigė quartermaster School specialų kursą. Iš kariuomenės buvo paleistas su Honorable Discharge pažymėjimu.
Trys Omahos lietuviai Dėdės Samo kariuomenės parašiutininkai: iš k.: Rimantas Guzulaitis, Aloyzas Lizdas ir Jonas Sabaliauskas
A.A. GEN. M. PEČIULIONIS
š. m. sausio 26 d. Lietuvoje mirė generolas Motiejus Pečiulionis, sulaukęs 72 metų amžiaus. Palaidotas Augštojcje Panemunėje, prie Kauno.
Gen. M. Pečiulionis buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Nepriklausomybės karų dalyvis, artilerinikas. Kovose pasižymėdavo kaip labai taiklus artilerininkas. Pasakodami kareiviai apie jo šaudymą iš pabūklų, dažnai pabrėždavo( “Jau kur duoda jis, tai ir pataiko!” Populiarus buvo kareivių tarpe. Kareiviai jį vadindavo “Perkūno dieduku.”.
Po Nepriklausomybės kovų gen.M. Pečiulionis buvo Ginklavimo Valdybos viršininkas. Vėliau išėjo j pen-isją.
Gen M. Pečiulionis 1945 metais raudonųjų rusų buvo suimtas ir išvežtas į Vorkutos vergų stovyklą. 1956 m. grąžintas į Lietuvų, gerokai palūžusia sveikata ir buvo apgyvendintas Ilguvos invalidų namuose.
St.
A.A. PLK. IGNAS MUSTEIKIS
š. m. vasario 5 d. Clevelande, Ohio. (J.A.V.) mirė Lietuvos kariuomenės pulkininkas Ignas Musteikis.
Velionis gimęs 1890 m. liepos 25 d. Vyžuonose, Utenos aps. 1915 m. baigė karo mokyklą Petrapilyje ir visą Pirmąjį Didįjį Karą praleido vokiečių fronte.
Grįžęs iš Rusijos į Lietuvą, 1918 m. gruodžio mėn. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę Vilniuje. Buvo paskirtas į 1 pėst. pulką bataliono vadu. Vėliau iš šio bataliono išaugo 3 pėst. pulkas, ir pik. Musteikis vadovavo šiam pulkui. 1920 m. buvo divizijos vadu.
1924 m. išėjo atsargon. 1926-1927 m buvo vidaus reikalų ministras ir ypatingų reikalų karininko pareigose prie Respublikos Prezidento. Nuo 1929 m. buvo vienas Lietuvos Banko direktorių, o vėliau Valstybės Tarybos nariu. 1939 m. išėjo į pensiją. Į Ameriką atvyko 1949 m.
A.A. KPT. IZIDORIUS JATULIS
Š. m. vasario 7 d. Garwood, N.J. (J.A.V.) mirė Lietuvos kariuomenės kapitonas Izidorius Jatulis. Palaidotas vasario 10 d. šv. Kryžiaus kapinėse, Arlington, N.J.
Kpt. Jatulis 1944 m. Žemaitijoje buvo suorganizavęs ir vadovavo 1 žemaičių pulkui, kuris kovojo su Sovietų Sąjungos kariuomene. Rodos, organizavosi ir 2 žemaičių pulkas.
Kas turėtų žinių apie kpt. Jatulio veiklą minimuose pulkuose ir bendrai apie šiuos pulkus, prašome parašyti “Kariui”.
A † A
PROFESORIUS PULKININKAS GYDYTOJAS KAZIMIERAS OŽELIS
š. m. kovo mėn. 3 d. mirė profesorius plk. gyd. Kazimieras Oželis sulaukęs 73 metų amžiaus.
Velionis buvo tikras Lietuvos sūnus išėjęs iš Lietuvos kaimo; jo gyvenimas buvo ankštai surištas su atstatytos nepriklausomos Lietuvos kūrimu, kurioje jam teko dirbti iki rusai ją vėl okupavo 1944 m. Jis dirbo Lietuvos kariuomenėje ir Lietuvos Universitete.
Gimė dr. Kazimieras Oželis 1886 m. birželio mėn. 23d., Vilkų kaime, Švėkšnos valsčiuje—tikrojoje Žemaitijoje. Jis pradėjo mokytis tada, kai pats suprato mokslo reikalingumą ir paprašė savo tėvo leisti į mokslus. Tėvas sūnaus prašymą išpildė ir Kazimieras Oželis baigė Palangos progimnaziją 1904 m. o Mintaujos gimnaziją 1908 m. Vėliau įstojo į Karo Medicinos Akademiją Peterburge ir baigė ją 1913 m. gaudamas gydytojo laipsnį.
Nuo 1913 m. iki 1918 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje kaip pulko vyresnysis gydytojas 1914-1917 m. ir divizijos ligoninės vyr. ordinatorium dalyvavo Pirmame Pasauliniame kare rusų kariuomenės sąstate kur su pulku jam teko būti nevienose kautynėse.
Po karo Lietuvon grįžo 1918 m. liepos mėn. ir vertėsi gydytojo praktika Švėkšnoje; ten suorganizavo 30 lovų ligoninę ir dirbo joje iki 1919 m. birželio mėn.; nuo 1918 m. gruodžio mėn. 4 d. dar ėjo Rietavo — Vėžaičių apskrities gydytojo pareigas.
1919 m. birželio mėn. jis buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo joje iki 1939 m. rugsėjo mėn. 15 d.
Lietuvos kariuomenėje pik. Oželis suorganizavo 2rą lauko ligoninę ir kurį laiką dirbo joje Kupiškyje; vėliau, — nuo rugsėjo mėn. 15 d. buvo paskirtas 2ros brigados gydytoju ir dalyvavo žygiuose prieš bolševikus. Sausio mėn. ld. 1920 m. buvo perkeltas į Karo Ligoninę ir ėjo viršininko padėjėjo pareitas; nuo tų metų vasario mėn. 1 d. buvo paskirtas ligoninės viršininku ir tose pareigose išbuvo iki 1939 m. rugsėjo mėn. 15 d. kai išėjo į atsargą. Žiema, 1919-1920 m. buvo sunki Lietuvoje, siautė epidemija, influenzos, dėmėtosios grįžtamosios ir vidurių šiltinių, buvo daug karių ligoninėse; dar ėjo kautynės su rusais ir todėl buvo sužeistų. Karo ligoninei trūko ir personalo ir medicinos ir ūkinių įrengimų. Dėlto ligoninė atsidūrė kritiškoje būklėje ir sunkiai galėjo pakelti užgriuvusį gausų darbą.
Tada dr-ui K. Oželiui teko įtemptai dirbti, kad išvestų Karo ligoninę iš tos sunkios būklės. Karo Sanitarijos skyriui — jc viršininkui V. Nagevičiui rūpinantis, Karo ligoninė buvo praplėsta, aprūpinta reikalingu medicijos personalu ir turtu ir galėjo sėkmingai gydyti ir ligonius ir sužeistus. Gailestingoms seserims paruošti buvo įsteigti prie Karo ligoninės atitinkami kursai, o sanitarijos puskarininkams mokyti buvo įkurta sanitarijos puskarininkių mokykla.
Toji mokykla veikė iki 1940 m. t.y. iki Pirmos rusų bolševikų okupacijos ir kasmet išleisdavo reikalingą sanitarijos puskarininkių kiekį kariuomenės dalims ir įstaigoms.
1928 m. seni Karo ligoninės rūmai buvo pagrindinai perstatyti; ligoninės operacinės, Rentgeno kabinetas ir laboratorija buvo aprūpinti naujais aparatais ir įrengimais; buvo įrengtas hydro-terapijos skyrius, pastatė naują virtuvę, skalbyklą. Karo ligoninė tapo pavyzdinga gydymo įstaiga, kurioje ligoniai galėjo gauti reikalingą ir specialų gydymą; ja naudojosi netik kariai bet, galimybei esant, būdavo priimami, į laisvas vietas, ir civiliniai ligoniai. Visus tuos Karo ligoninės tvarkymo ir tobulinimo darbus 1920-1928 m. rūpestingai ir sėkmingai vykdė plk. gyd. Oželis, kuris vadovavo ligoninei iki m. 1939 m. rugsėjo mėnesio.
Be ligoninės administravimo darbo pik. gyd. K. Oželis dirbo, kaip Karo Ligoninės Prosektorius — patalogijos darbą, tikrindamas pomirtinių sekcijų metu statomus ligoniams diagnozus. Tai buvo labai svarbus darbas ir turėjo didelės reikšmės gydytojų ir bendrai Karo Ligoninės medicinos darbo tobulėjimui.
1923-1924 m. dr. Oželis dirbo prie Universiteto Patalogijos Katedros yr. asistentu. 1925 m. buvo nusiųstas į Prahą ir ten pas prof. Šlaviką dirbo Teismo Medicinos Institute. 1927 -28 m. Paryžiuje pas prof. Balthazard dr. Oželis dirbo teismo medicinos, teismo psichiatrijos ir taksikologijos srityje.
Nuo 1929 m. plk. Oželis išrinktas mūsų universiteto docentu suorganizavo teismo ir socialinės medicinos katedrą ir skaitė iš tų dalykų paskaitas studentams. 1937 m. buvo paskirtas Universiteto extraordinari-niu profesorium, o nuo 1942 m. buvo pakeltas į ordinarinius profesorius. Prof. K. Oželio darbas kaip teismo medicinos specialisto buvo dažnai ir sėkmingai naudodamas ir Kariuomenės teismo.
Kada Universitetui buvo pastatytos Kaune naujos klinikos, prof. K. Oželis, jau išėjęs iš kariuomenės atsargon, buvo paskirtas tų klinikų direktoriumi ir tose pareigose išbuvo iki 1944 m. liepos 5 d. kada artinantis rusų antrai okupacijai jis pasitraukė į Vokietiją.
Vokietijoje 1944 m kurį laika dirbo teismo medicinos institute Breslau. 1945 m. apsigyveno Augsburge tremtinių stovykloje. Ten jis buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Augsburgo skyriaus pirmininku. Į USA atvyko 1949 m. 1949 m. rugsėjo — spalio mėn. dirbo kaip patalogas vienoje privačioje ligoninėje Maryland štate, nuo 1950 pradėjo dirbti patalogo darbą didelėje valstybinėje ligoninėje Manteno, Illinois valstybėje kur dirbo iki savo mirties.
Prof. plk. gyd. K. Oželis buvo vienas steigėjų gydytojų korporacijos Fraternitas Lithuanica ir buvo jos aktyvus narys per visą savo gyvenimą. Dar buvo dalyvis Kauno Medicinos Draugijos, Kovai su Veneros ligomis Draugijos, Kovai su Vėžiu Draugijos, Lietuvos Gydytojų Sąjungos ir čia Amerikoje Lietuvių Professorių Draugijos ir Amerikos Lietuvių Gydytojų Draugijos (garbės narys.).
1917 m. dr. K. Oželis dalyvavo Lietuvių Seime Petrapilyje ir 2me Lietuvių Karių Suvažiavime Petrapilyje.
Toks buvo turiningas ir svarbus pik. gyd. K. Oželio darbas—jis sielojosi pavergtos tėvynės reikalais ir svajojo jon grįžti, bet likimas lėmė jam atsigulti Amerikos žemėn. Tegu ji būna jam lengva.
V. Ingelevičius
ATS. KPT. ADOMAS KUDŽMA
Iš Lietuvos gauta žinia, jog Kaune mirė ats. kpt. Adomas Kudžma. Kpt. Kudžma kilęs iš Dzūkų krašto kur tai nuo Kalesnykų. Jaunatvėje buvo besirengiąs būti kunigu. Mokėsi Petrapilio kunigų seminarijoj. Pajutęs, tačiau, pašaukimo į dvasininkus stoką, iš seminarijos išstojo. Dirbo vaistinėse, kol išlaikė valdžios nustatytus farmacininko egzaminus. Vėliau mobilizuotas rusų kariuomenėn buvo fronto karo ligoninėse vaistininko pareigose. 1918 m. grįžęs Lietuvon įstojo besikuriančion kariuomenėn savanoriu. Buvo paskirtas į Centrinį Vaistų sandėlį, kur dirbo sandėlio viršininko padėjėju. Sandėliui susilikvidavus buvo perkeltas Karo Ligoninės vaistinėn, kur darbavosi kaip farmacininkas iki 1910 m. rudens, kol buvo iš kariuomenės atleistas pensijon. Bolševikam įsigalėjus Lietuvoje ir pensijai “nutrūkus”, dirbo vienoje Viliampolės vaistinėje.
Jam mirus liko našlė Sofija ir dvi dukterys, kurių viena, berods, gyvena Kanadoje.
Velionis Adomas labai nuoširdus ir gero būdo žmogus. Su kiekvienu sugyveno, kiekvienam nelaimėje skubėjo padėti. Mirė širdies smūgio ištiktas. Palaidotas naujose Kauno kapinėse —Petrašiūnuose.
Taip, pasak poeto:
Skamba ir žvanga gaudžia varpai,
Liūdną ir skaudų leisdami gandą,
Vėl paviliojo auką kapai!
Diena į dieną, tiek jų suranda!...
(Maironis)
Kaip lapai rudenį krenta, taip ir miršta viens po kito mūsų savanoriai —kūrėjai. Praeis dar keli metai ir savanorių nebebus.
Tebūnie Tau, mielas Adome, lengva mylimos tėvynės žemė, už kurią tu savo metu aukavaisi, kuriai dirbai ir kurią labai mylėjai.
Konstantinas
