Partizanai: Istorija ir dabartis

Laiškai, kronika ir kt.

PEČIOKOS PRAGARE

Iš buv. kalinio laiško)

(R.L.)

PRIERAŠAS. Laiškas rašytas buv. politinio kalinio, lietuvio, kuris enkavedistų buvo suimtas 1940 m. rugsėjo mėn. Buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, OSO (osobogo sovieščanija) Maskvoje nubaustas 8 metams “pataisos darbams” lageriuose ir, prieš karą, išgabentas į šiaurės Pačioros lagerj Komi ASSR. Po kelerių metu katorginio darbo ir ligų, visiškai išsemtas ir nebetinkamas darbui, atleistas iš lagerio kaip invalidas. Po to, labai silpnos sveikatos ištremtas į Rusijos gilumą, kur be pažjstamų, be artimųjų, be pastogės — pradžioje, vietinių gyventojų laikomas valkata, nebuvo net įsileidžiamas į pastogę nakvynei—bet, nenustodamas tikėjimo ir vilties, išliko gyvas ir sulaukė savo gyvenime didžiausio džiaugsmo: po 19 metų vėl susijungė su savo šeime Palaimos Krašte, kaip jis laiške vadina JAV.

Pradėdamas laišką, pirmiausia noriu atsakyti į Tamstos klausimą apie sutiktus šiaurės Pečioros pataisos darbų lageryje, Komi ASSR, karininkus. Labai mažai ką galiu apie juos papasakoti. Į šiaurės Pečioros lagerį buvo nugabenta daug nubaustų lietuvių, vadinamųjų “politinių nusikaltėlių”. Jie buvo surinkti iš visų Lietuvos kalėjimų į Vilniaus kalėjimus ir gabenami į lagerius Vilniuje sudarytais ešalonais iš 15-18 prekinių vagonų, talpinant į juos daugiau kaip 40 žmonių. Aš buvau išvežtas 1941 birželio 6 d. (Sėdėjau Lukiškių kalėjime nuo 1940 rugsėjo mėn.) Kiek ešalonų išvežta, pasakyti negaliu, bet patekau į penktą ešaloną, po to, kai man buvo paskelbta, kuriam laikui esu nubaustas-apie balandžio vidurį 1941 m. Atseit, nuo 1941 bal. 15 d. iki 1941 birž. mėn. 6 d. išvežta nubaustųjų 5 ešalonai. O kiek prieš tai buvo išvežta — niekas nežino. Tuo pačiu ešalonu buvo vežamas ir plk. Štencelis, bet man su juo susitikti nei pasikalbėti nebuvo progos, nes ne viename vagone buvome vežami, ir aš jį mačiau tik kai atvežę į Pečiorą, išsodino mūsų ešaloną. Čia visą ešaloną perskyrė į dvi grupes, bet mes nepatekome į vieną grupę ir susitikti negalėjome, nes abiejų grupių niekur nesujungė, kartu į darbų kolonas negabeno, ir tiktai pripuolamai kas galėjo susitikti jau darbų kolonose to lagerio, gi lageris tęsėsi kelis šimtus kilometrų, bet man su plk. Št. nebuvo lemta daugiau nei matytis nei girdėti apie jo likimą.

Nesunku atspėti, koks jį ištiko likimas — tai kankinio mirtis, kaip ir kitiem 98-99 procentams į tenai nugabentų “politinių nusikaltėlių”. Juk tam į šiaurės Pečioros lagerį ir buvo gabenami, kad nebesugrįžtų; kaip Dantės “Pragaro Vartuose” pavaizduota “palikite viltį iš čia išeiti, kurie į čia atėjote”, bet ir ant pragaro vartų yra valdžia, Dieviškoji valdžia, kuri nors 1-2 procentus išlaisvinusi.

Ir kas galėjo pakelti katorginį gyvenimą, koks jis buvo lageryje!!!

Šaltis, žiemą siekiąs daugiau 50 laipsnių Celsijaus, badas, sunkus 12 valandų darbas ore kasdieną be jokios poilsio dienos — tiesiant geležinkelį iki Vorkutos anglių kasyklų. Geležinkelis reikėjo tiesti per kalnelius, amžinai įšalusioje žemėje, per miškus ir užšąlusias pelkes, be tinkamos šiltos aprangos, be normalaus poilsio šaltuose, laikinai sukrautose barakuose. Barakuose reikėjo miegoti ant nuogų narų, be patalinės, o kartais užterštoje asloje, dažnai perlytuose rūbuose, kitą dieną vėl darbas šaltame ore, nes išsidžiovinti rūbų nebuvo jokios galimybės. Be to — dar žiaurus sargybinių ir iš kriminalistų nusikaltėlių sudarytų perdėtinių elgesys su politiniais kaliniais, jų terorizavimas, keiksmai, kumščiavimas ir t.t, ir tt..

Be viso to, ligos: krupozinis plaučių uždegimas, skorbutas (cinga), pelagra (speciali lagerio liga), flegmonos .. . Jos masiniai rovė kalinius iš gyvųjų tarpo. Ar galėjo ilgai išsilaikyti plk. St., būdamas ir taip visiškas invalidas?

Dabar, apie sutiktą lageryje komendantą. Tai buvo Kretingos ar Tauragės komendantas, rodosi Tauragės, bet jo pavardė visai iškrito iš atminties. To pulkininko pavardė, kaip man atmintyje mirga, prasideda raide B.

Daug iš išvaizdos prisimenu kartu išvežtų bei naujai lageryje sutiktų lietuvių, jie visi kaip ekrane praslenka prieš mano akis, bet jų pavardžių nebeprisimenu, nes, esant didžiausioje depresijoje, beviltyje, su visiškai paneigtais žmogiškais jausmais, fiziškai ir dvasiškai iškankintam, pavardės matytų lietuvių negalėjo tinkamai užsilikti atmintyje, o užrašus vesti negalima buvo nė svajoti. Reikia pasakyti, kad vien tik lietuviai ir kiti pabaltiečiai savo tarpe buvo draugiški ir broliški, o kitų tautų — vieni kitais nesiindomauda-vo.

Su plk. B. susitikau po dviejų karo metų kolonoje SK-2. Kas tai per kolona? SK-2 — tai kolona, į kurią siunčiami visiškai nusilpę ir nepajėgiantieji toliau dirbti kaliniai 10-12 dienų poilsio, po to vėl kinkomi į darbą, pakol nei SK-2 nei ligoninė nepadėdavo. Tuo laiku SK-2 buvo lietuvių būrys. Mes visi rinkdavomės atokiau kitų ir, sugulę ant žemės (buvo vasara) imdavome svarstyti bei svajoti apie išeitį. Daug vilčių dėdavome į karo pabaigą, kuo jisai neužsibaigs — komunistų laimėjimu ar pralaimėjimu. Daugiau tikėjome į jų pralaimėjimą, į greitą karo užsibaigimą, į laisvę.

Visi troško, kad ir per iškentėtas didžiausias kančias išvysti laisvę, savo šeimas, savo Tėvynę, bet daugumui nelemta buvo kančiomis pelnyti laisvę ir jie ramybę rado šaltoje, amžinai įšalusioje Komi ASSR žemėje ...

Mano likimas stačiai stebuklingai susiklostė taip, kad atvedė iki šios dienos padėties. Dėkoju Galingajam Tvėrėjui. Jei anksčiau nelabai tvirtas buvau tikėjime, tai po viso to tikėjime į Dievą esu visiškai sutvirtintas.

Gaila, kad tiek nedaug apie tuos du asmenis — kankinius tegalėjau Tamstai papasakoti. Daugiau iš karininkų nieko neteko sutikti . ..

Kr. aps. min. gen. T. Daukantas Karo Mokyklos 10 laidos išleistuvėse, 1928 m., tarp prez. A. Smetonos ir kar. vado gen. S. Žukausko.

A. A.  BR.GENEROLAS TEODORAS DAUKANTAS

š. m. balandžio mėn. 10 d. staiga mirė br. gen. Teodoras Daukantas Buenos Aires mieste, Argentinoje. Buvo nuvykęs j kroatų susirinkimą atstovauti lietuvius ir ten jį ištiko širdies smūgis. Palaidotas balandžio mėn. 11 d. Sarandi kapinėse.

Teodoras Daukantas gimė 1884 IX 8 d. Petrapilyje. Mokėsi Petrapilyje: 1894 — 1903 III-je klasinėje gimnazijoje, 1903 — 1906 jūrų mokykloje (baigė admirolo Nachimovo premija), 1906 - 1911 atliko tolimąjį plaukiojimą. 1903 - 1914 jūrų akademijoje (baigė sidabro medaliu). 1903 - 1917 rusų Baltijos karo laivyno tarnyboje. Kilus Rusijoje bolševikų revoliucijai iš karo tarnybos pasitraukė.

Į Lietuvą grįžo 1922 m. ir įstojo į kariuomenę. Paskirtas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto karininkų kursų mokslo dalies vedėju, 1924 karo mokslo skyriaus viršininku. 1924 VI 18 — 1925 IX 26 krašto apsaugos ministeris. Išėjo atsargon ir 1927 m. grįžo aktyvion karo tarnybon. Paskirtas vyriausiojo kariuomenės štabo viršininku. 1927 VIII 8 — 1928 X 24 krašto apsaugos ministeris. Perdavęs kr. aps. ministerio pareigas išėjo atsargon generolo leitenanto laipsniu (vėliau laipsnis buvo pakeistas į brigados generolą).

Teodoro Daukanto nueitas kelias šakotas. Jis buvo nevien karys, bet mokslo, visuomenės, spaudos ir organizacijų aktyvus asmuo. Revoliucijai Rusijoje kilus ir pasitraukus iš aktyvios jūrų karo tarnybos Teodoras Daukantas tais pačiais metais eina lie tuvių Vyčio draugijos pirmininko pareigas Helsinkyje. 1919 m. Britanijos generalinio konsulo sekretorius Batume. 1919 — 1922 m. anglų ir olandų prekybos firmose Kryme, Kaukaze ir Turkijoje, laivo kapitono padėjėjas ir laivo kapitonas Juodojoje jūroje.

Lietuvoje 1925 — 1930 m. Lietuvos universiteto docentas, dėstė geografiją. 1925 — 1928 m. skautų šefo pavaduotojas ir dr-jos skautams remti pirmininkas. 1926 m. šaulių S-gos ir centro valdybos narys ligi 1935 m. 1926 m. atsargos karininkų s-gos pirmininkas. 1928 — 1930 m. valstybės tarybos narys. 1930 — 1934 m. Lietuvos atstovas P. Amerikai. Nuo 1935m. Vytauto Didžiojo Universiteto privatdocentas. 1936 — 1938 m. jūrininkystės inspektorius Klaipėdoje. Bolševikams okupavus Lietuvą suimtas ir kalinamas Kaune. Kilus karui išsivaduoja iš kalėjimo. 1941 — 1944 m. Vi niaus univ. docentas, komiteto Vilnijai remti pirmininkas ir rezistencinio sąjūdžio Vieninga Kova p-kas. Antrą kartą bolševikams okupuojant Lietuvą pasitraukė Vokietijon. 1949m. emigravo į Argentiną.

Aktyviai dalyvavo spaudoje. Paruošė: Pietų Brazilija ir išeivijos perspektyvos (VDU Matematikos-Gamtos Fak. Darbai) 1931 , Kelio į Vilnių beieškant 1934;    1926 Trimitoats. redaktorius. Bendradarbiavo: Santaroje (1917). Lietuvoje, Trimite, Musų žinyne, Karde, Karyje, Lietuvyje, Kosme, žemėje, Jūroje, Laike, Tremties Trimite.

Argentinoje aktyviai reiškėsi lietuvių visuomeninėj veikloj. Staigi mirtis nutraukė jo siekius: kovoti už Lietuvą ir atgauti jai laisvę. Likimas lėmė baigti gyvenimą tremtyje.

O. Žadvydas

A t A

GENEROLAS MOTIEJUS PEČIULIONIS

Iš Lietuvos atėjo liūdna žinia, kad šių metų sausio 26 d. mirė gen. Motiejus Pečiulionis, pasižymėjęs kovose dėl Lietuvos laisvės. Mirė sulaukęs 72 metų amžiaus, paskutinius metus gyvenąs invalidų namuose. Palaidotas A. Panemunėje, prie Kauno. Tai buvo vienas iš ryškesnių ir žymesnių karininkų Laisvės kovų metu 1919-20m. ir vėliau Lietuvos kariuomenėje taikos metu.

Gimė a.a. Motiejus Pečiulionis 1888 m. sausio 31 d. Raudiškių kaime, Krosnos valšč., Marijampolės apskr. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią baigęs stojo į Petrapilio universitetą. 3 metus studijavo matematiką ir fiziką. 1915 m. buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. Baigė artilerijos karo mokyklą ir buvo pakeltas j pirmąjį karininko laipsnį. Rusų kariuomenėje tarnaudamas dalyvavo kovose su vokiečiais ir austrais. Įgijo nemažą patyrimą artilerijos srityje, kurį vėliau panaudojo savo Tėvynės labui, t.y. kovose dėl Lietuvos laisvės. Lietuvon sugrįžo 1918 m. ir apsigyveno Vilniuje, trumpą laiką 1918 m. dirbo “Darbo Balsas” redakcijoje Vilniuje. 1918 m. pabaigoje, apleido Vilnių ir parvyko į savo tėviškę Raudiškių kaimą.

Tuo laiku tvėrėsi Lietuvos kariuomenė į kurią M. Pečiulionis ir nuėjo. Pradžioje nuvyko į Alytų, tenai tvėrėsi 1 pėst. pulkas, bet nebuvo artilerijos dalies, tad nuvyko į Kauną. Kr. Aps. Ministerija karininką M. Pečiulionį 1919 m. vasario 1 d. paskyrė į 1 bateriją, kuri buvo A. Panemunėje. Baterija tik formavosi, bet jau turėjo patrankas. Ten Pečiulionis buvo paskirtas vyresniuoju karininku. Netrukus buvo paskirtas būrio vadu ir perkeltas į Alytų. 1 pėst. pulkas tuo laiku ruošė puolimą Varėna—Vylnius kryptimi. Puolimui remti buvo duotas 1 art. būrys, 2 patrankos, kar. M. Pečiulionio vadovybėje. Tai buvo viskas ką kariuomenės vadovybė tuo laiku galėjo duoti.

Puolimas vyko 1919 m. balandžio 4-6 dienomis. Jį vykdė 1 pėst. pulkas 4 ar 5 kuopomis, kar. K. Ladygos vadovybėje. Rėmė M. Pečiulionis su 2 art. patrankomis. Pradžioje puolimas vyko gerai, buvo užimta Varėna ir prieita net iki Valkininkų, bet tolesnis puolimas buvo jau pavojingas. Maža jėgų, sparnai neapsaugoti, teko nuo tolesnio puolimo atsisakyti. Buvo pasitraukta be didesnių nuostolių. Per šį puolimą kar. M. Pečiulionis pasireiškė kaip geras artileristas. Jisai gerai rėmė pradžioje puolimą, o paskui gerai dengė mūsų pasitraukimą.

1919 m. gegužės mėn. kar. M. Pečiulionis drauge su 1 pėst. pulku buvo perkeltas į Ukmergės rajoną. Gavo daugiau patrankų. Suformavo bateriją, kurios vadu jis buvo oficialiai paskirtas birželio 2 d. Tai buvo 4-ji baterija. Šiai baterijai kar. M. Pečiulionis vadovavo per visą Laisvės kovų laikotarpį.

Žymesnės kautynės kuriose M. Pečiulioniui teko dalyvauti yra šios: 1919 metais, kovose su bolševikais, Kurklių, Utenos ir Salako užėmimas, Zarasų operacijoje; kare su bermontininkais—Radviliškio užėmimas; kare su lenkais prie Varėnos, Rodūnės, Valkininkų ir Lentvario. Kur M. Pečiulionis su savo baterija pasireikšdavo, ten priešas turėjo bėgti, arba būdavo sutriuškintas. Šaudė taikliai, buvo ypatingai budrus, patikimai palaikydavo ryšius su pėstininkais, gautąjį uždavinį laikui leidžiant aptardavo su pėstininkų vadais. Gerai nusimanė taktikos srityje. Dėl savo drąsos, sumanumo ir taiklaus šaudymo, jis buvo pramintas “Perkūno dieduku”, šis pavadinimas jam ir liko net Laisvės kovoms pasibaigus. Jis tai žinojo, bet nepyko, nes jam labai tiko.

Būdavo kartais ir nesusipratimų kautynių metu, tačiau tai būdavo daugiau padrąsinimas negu nesusipratimas. Kovų metų visaip būna, tenka pulti, gintis, kartais ir pasitraukti. Kar. M. Pečiulionis nemėgo pasitraukimo. Jį tai erzindavo. Dar karo su bolševikais laikais kar. M. Pečiulionis dažnai pareikšdavo: “pa-sitraukėt, aš daugiau nešaudysiu”: Tačiau vos tik mūsų pėstininkai pradėdavo vėl puolimą “Perkūno diedukas” vėl pradėdavo šaudyti. Visi žinojo, kad Perkūno diedukas atliks savo pareigą jeigu jis ir sako kad “nebešaudys” tai tik tam kad vyrai kovotų ir išlaikytų užimtą vietovę. Jis buvo apdovanotas dviem Vyties kryžiais su kardais. Tokių asmenų Lietuvos kariuomenėje buvo nedaug.

Laisvės kovoms pasibaigus, per visą nepriklausomybės gyvenimo laikotarpį ir net tremtinių tarpe Vokietijoje, apie generolą M. Pečiulionį sklisdavo įvairių pasakų, legendų ir net įvairių gandų. Būdinga, kad visos tos pasakos—legendos rodydavo generolą pavyzdingą, drąsų ir sumanų karį, arba kaip didžiausio teisingumo ir pareigingumo žmogų.

Kol vyko kova dėl Lietuvos laisvės M. Pečiulionis nuo savo 4-tos baterijos niekur nepasitraukė, jokių augštesnių paskyrimų nepriimdavo. Kovoms pasibaigus, 1921 m. kovo 30 d. tapo paskirtas 3-čio art. diviziono vadu ir rugpiūčio 1 d.—3 artilerijos pulko vadu. 1922 m. jis buvo komandiruotas į Prancūziją, Fountainebleau artilerijos mokyklą. 1924 m. rugp. 21 d. grįžęs ir vėl ėjo 3-čio art. pulko vado pareigas. 1925 metais buvo komandiruotas į Paryžiaus augštuosius art. kursus. Grįžęs iš Prancūzijos, 1926 m. spalio 4 d. buvo paskirtas artilerijos tiekimo viršininku. 1930 m. buvo paskirtas ginklavimo valdybos viršininku.

Būdamas ginklavimo valdybos viršininku, rūpinosi kiek galėdamas geriau apginkluoti Lietuvos kariuomenę ir parengti specialistų kadrus. Jo pastangomis buvo įsteigtos ginklavimo dirbtuvės Linkaičiuose. Kaune esančios artilerijos dirbtuvės tapo modernizuotos ir praplėstos. Stropiai žiūrėjo kad perkamieji užsienyje ginklai būtų geros kokybės.

1936 m. iš prancūzų jis gavo Garbės legiono 3 laipsnio ordiną.

1936 ar 1937 m. išėjo į atsargą ir gyveno Kaune. Trumpą laiką tvarkę Fordo auto dirbtuves. 1938 m. buvo atsilankęs Amerikoje Fordo įmonių tvarkymo reikalais. Vėliau persikėlė gyventi į Vilnių.

Karo metų iš Lietuvos nepasitraukė. 1945 m. buvo bolševikų suimtas ir ištremtas į Vorkutą, iš kur buvo grąžintas 1956 m. palaužtos sveikatos. Paskutiniu laiku gyveno invalidų namuose, kur ir mirė. Tebūna lengva Jam Lietuvos žemelė, kurią jis taip labai mylėjo ir gynė nuo priešų.

Kazys Ališauskas

RAMOVĖNĄ PRANĄ ŽIDONĮ AMŽINYBĖN PALYDINT.

Šių metų kovo 20 dieną širdies liga mirė Pranas Židonis. Jis priklausė daugeliui lietuviškų organizacijų:    V.S. “Ramovė”, Clevelandoskyriui, Tautinei sąjungai, Vilties draugijai ir Lietuvių Bendruomenei.

Visose organizacijose jis aktyviai reiškėsi ir visų buvo mylimas, nes savo švelniu būdu su visais gerai sugyveno ir visiems talkininkavo, kur tik reikėjo.

Daugiausia buvo priaugęs prie ramovėnų ir todėl ši organizacija ilgiausiai jo pasiges ir nepamirš.

Kaip Ramovės narys aktyviai reiškėsi jos veikloje. Vienus metus buvo skyriaus valdybos pirmininku, o valdybos nariu buvo net keletą kartų. Mes ramovėnai liūdime jo ir su gilia garba atsisveikinome jį išlydėdami amžinybėn.

Pranas Židonis gimė 1914 m. kovo 26 d. Pušaloto valsčiuje. Lietuvoje jis paliko brolį ir seserį. Amerikoje artimų giminių neturėjo, tik dvi puseseres, jau čia gimusias, kurios gyvena Birmingham, N.Y.

Iš pat jaunų dienų Pranas karštai mylėjo savo gimtąjį kraštą. Prieš užeinant vokiečiams stojo j partizanų eiles ir kovojo prieš bolševikus. Užėjus vokiečiams, stojo į mūsų savisaugos dalinius ir kariaudamas su komunistais buvo pasiekęs net Stalingradą. Frontui lūžus jis atsidūrė Jugoslavijos fronte. Buvo išsitarnavęs leitenanto laipsnį. Karui pasibaigus velionis apsigyveno Hanau stovykloje. Tarnavo pas amerikiečius virėju. Gyvendamas Vokietijoj priklausė Dainavos ansambliui.

Pajutęs širdies negalavimus nuėjo į ligoninę ištyrimui. Besiruošiant širdies operacijai, staiga amžinai užgęso, palikdamas organizacijas, draugus ir visas viltis sugrįžti į savo gimtąjį kraštą.

Kovo 24 d. ryte jis buvo nulydėtas į šv. Jurgio bažnyčią, kur trys kunigai atlaikė gedulingas pamaldas.

Kun. Dziegoraitis pasakė labai gražų pamokslą. Pamaldų metu giedojo ramovėnas V. Bakūnas. Karstas buvo pridengtas tautine vėliava. Prie jo stovėjo ramovėnų garbės sargyba. Tie patys ramovėnai nešė ir velionies karstą. Daug velionies draugų ir pažįstamų susirinko jo išlydėti. Virš 30 automobilių palydėjo jį į kapus. Daug jo draugų atsisakė net savo dienos darbo.

Kapinėse paskutinį atsisveikinimo žodį tarė Ramovėnas valdybos pirmininkas A. Jonaitis. Jis nuėmęs nuo karsto tautinę vėliavą įteikė ją velionies artimiausiems giminėms jo pusseserėms pabrėždamas, kad ją saugotų ir gerbtų, kaip simbolį, velionies didžios meilės savo tėvynei. Velionies draugų vardu kalbėjo F. Eidimtas.

Grįžus iš laidotuvių visi susirinko pusryčių, kur dar ilgai kalbėjosi apie velionį, dalindamiesi įspūdžiais ir širdies skausmu, kurį paliko staigus velionies iš mūsų tarpo pasitraukimas. Jo ilgai nepamiršime.

Laidotuvėmis rūpinosi ponai Smelstoriai. Jie su visu nuoširdumu ir sąžiningumu atliko tas pareigas. Tai tikrų draugų pavyzdys. Jie lankė jį ligoninėj, rūpinosi juo, kaip tikru broliu ir suteikė jam paskutinį patarnavimą suruošdami gražias iškilmingas laidotuves.

Clevelandiečiai su giliu skausmu ir didžia pagarba taria:

Tebūnie Tau lengva, kad ir svetima, ši žemelė.

Ramovėnas

A.A. Kpt. Robertas BERENTAS

1960 kovo mėn. 26 d. Vokietijoje Mainz Universiteto klinikoje mirė Lietuvos kariuomenės artilerijos kapitonas Robertas Berentas. Velionis gimė 1906 m. kovo mėn. 15 d. Vilkaviškio apskr. ir valse., vidutinio ūkininko šeimoje. Jaunystėje mokėsi realinėje gimnazijoje Vilkaviškyje. Baigė Lietuvos Karo Mokyklos artilerijos skyrių (1925-1927 m.). Buvo paskirtas tarnybai į 3 artilerijos pulką Kaune. Rusų komunistams okupavus Lietuvą velionis repatrijavo į Vokietiją. 2-jo Pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, dirbo vokiečių okupacinėje įstaigoje vertėju. Rusų komunistams antru kart okupavus Lietuvą velionis, kaip ir daugelis lietuvių, pasitraukė į Vokietiją. Po vokiečių kapituliacijos D.P. stovykloje organizavo lietuvišką mokyklą ir joje pats mokė. 1950 m. įstojo tarnauti pas amerikiečius į lietuvių 4204 Lbr. Svc. Company kurioje ištarnavo iki mirties. R. Berentas palaidotas Mainzo miesto kapuose 1960 m. kovo mėn. 29 d. Velionis paliko liūdinčias žmoną ir tris sesutes, dvi iš jų, jo pastangomis, praeitais metais atvažiavo iš komunistų pavergtos Lietuvos.

J. Kriščiūnas.

A.A. kpt. Robertas Berentas