M0GILI0NAI
J. VEGELIS
Po 1905 metų revoliucijos Rusijoje, žymiai sustiprėjo Lietuvos tautinis ir kultūrinis atgimimas; lietuviai pradėjo laisviau visur judėti. Tuomet, plačiai visiems žinomas kun. Tumas-Vaižgantas, vieno iš ištremtųjų kunigų kviečiamas, aplankė jį Mogileve. Tan jis sužinojo, kad toje apylinkėje ir toliau į rytus, yra daug lietuvių, čia gyvenančių iš labai senų laikų.
Jis labai tuo susidomėjo ir gavęs gerą palydovą važiavo į rytus, lankydamas tokius lietuvius. Vieni aplankyti, nurodydavo kur gyvena daugiau lietuvių. Ir taip jis pasiekė Rūslovį, o iš ten net Balvos upę. Aplankytųjų šeimų senesnieji dar kalbėjo lietuviškai. Buvo ir tokių, kurių vaikai buvo išėję mokslus ir turėjo Rusijoje tarnybas. Net keletas buvo karininkais caro gvardijoje.
Dalis tų lietuvių labai jautriai atsiliepė į lietuvybę ir keletas po to laikė pažintį ir ryšį su Tumu. O gi jo žodžių įtaką į žmogų senesnieji visi gerai atsimename. Tokiu būdu, Mogilevo - Kalugos krašte, tarp dar nenutautėjusių lietuvių prasidėjo atgimimas.
Visa tai man teko girdėti, kai kun. Tumas kalbėjosi su savo draugu (eksklieriku) Antanu Zove Kamajuose.
Vėliau, jau 1910-13 m., skirstant Lietuvos kaimus į vienkiemius, pagal naują Rusijos žemėtvarkos įstatymą, man teko sutikti jau girdėtų mogilionų Kelmės, Kražių, Skaudvilės ir Eržvilko apylinkėse. 1913 m. iš skirstomo Getkančių kaimo buvau iššauktas į Kelmę, kur Kauno gubernatorius Griazevas su žemės tvarkomųjų komisijų viršininku Rindinu darė matininkų darbų patikrinimą. Užklausus Rindiną, kaip čia tie mogilionai atsirado ir kaip žiūrėti į jų teises į žemės nuosavybę, jis atsakė: “Tie lietuviai atkelti iš Mogilevo gubernijos, Jų teisės į nuosavybę eina pagal notarinius aktus’’. O Griazevas pridėjo: “Jiems bus maloniau (!) gyventi čia savųjų tarpe”.
Matininkas revizorius Satkevičius po to man dar smulkiai paaiškino. Sako, Rusijos Valstybės Dūmoje Lietuvos atstovas Kubilius savo kalboje pastebėjęs, kad Lietuva nesibaigia dabartinėmis Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijomis, o kad lietuviai iš seno gyvena dar ir Gardino, Minsko ir Mogilevo gubernijose. Rusų valdžia tuo labai susidomėjusi ir matomai nusprendė lietuvius iš Mogilevo Kalugos ruožo iškelti. Surusėjusius paliko.
Likimo buvo lemta man ir pačiam susipažinti su mogilionų kraštu. 1915 m. spalio - lapkričio mėn., mobilizuojant rusų kariuomenei arklius, teko pagyventi Spas Demensk dvare, Kalugos krašte. Daugelio dvarų ir didžiausių plotų miškų bei laukų savininkė A. P. Fiurst (vyras užkurys, vokietis) buvo labai išmokslinta, aristokratiška, kunigaikščių kilmės moteris. Ji nupasakojo, kad dar prieš 500 metų tą kraštą valdė lietuviai. Smolenske jie pastatę stiprią pilį, kurios sienų mūrai ir dabar tebėra. Ten gyvęnęs Lietuvos kunigaikštis Al-
Rusija ir jos okupuoti kraštai prieš I Pas. karą
girdas. Desnos ir Ugrės aukštupių laisvą sritį Smolensko — Mogilevo — Kalugos trikampyje jis buvo pavedęs valdyti jo karvedžiui Mantvilui, kuris šituose plotuose apgyvendinęs labai daug lietuvių karių šeimų.
Sako, kad ir dabar yra kaimas Mantvilino, o plačioje apylinkėje dar galima surasti net keletą šimtų šeimų, nors jau aprusėjusių lietuvių. Pasisakė, kad jos giminė tikrai paeina iš protėvių lietuvių. Parodė ir keletą jų senų paveikslų lietuvių karių aprangoje. Ir dabar labai didžiavosi, kad jos giminaičiai tarnauja imperatoriaus leibgvardijos lietuvių pulke. Jos rūmų dideliame archyve buvo nepaprastai daug senų istorinių raštų, laiškų ir dokumentų, kurių daugelis lietė istorinę Lietuvą. . .
Suįdomintas tais pasakojimais, pradėjau jieškoti lietuvių. Ir tikrai radau keletą lietuviškų pavardžių arklius pristačiusių žmonių sąraše. Be to, netoli dvaro, spirito varykloje, buvo chemikas Gintilin (Gintyla), o miškų urėdas — Tauras - Smolenskij buvo išdidus, stambaus ūgio lietuvis. Jis pats didžiavosi lietuviška kilme ir pasakojo, kad jo senelis dar gerąi kalbėjo lietuviškai. Gimęs jis esąs Mantvilino lietuvių kaime.
Dar pasakojo jis, kad jo tėvas jam mažam pasakojęs, kad netoli esantis miestas Ielnia seniau vadinosi Elnias. Ten buvusi sena, akmenų mūro, dar lietuvių statyta, sargybinė pilis, kurios pamatai ir dabar tebesą. Ir jos vardas buvęs Elnias. Kartą urėdas Tauras suruošė medžioklę ir ta proga parodė miške eigulio sodybą, kur turėjau malonesnę kaip medžioklė progą pakalbėti su senu viršila, tada eiguliu Kibartu, lietuviškai.
Rašant apie šią Mogilevo — Kalugos sritį, reikia pastebėti, kad keletas atskirų lietuviškų kaimų dar buvo prie Volgos upės, kaip Čiornaja Padina ir kt. Bet ten gyveno susimetę lietuviai, kurie rusų valdžios buvo ištremti iš Lietuvos po 1863 metų Lenkijos ir Lietuvos sukilimo prieš Rusiją. Iš šitų kaimų daug lietuvių grįžo į savo tėvynę po 1917 m. Rusijos revoliucijos. . .
Parašęs nors trumpai apie moglionus, norėčiau, kad kas atsilieptų su gausesnėmis žiniomis. Lenkuose “mogiliany” turėjo kitą istoriją.
