ŽALGIRIS

JONAS RŪTENIS

Istorinė kronika

Trakų pilis. Vytauto menė. 1405 metai.
VytautasDidysis Lietuvos kunigaikštis.
Onakunigaikštienė, Vytauto žmona.
LengvenisSmolensko žemių valdytojas.

LENGVENIS
Tu susirūpinęs, Valdove, 
kaip ir mes
Kai nekantraudami jau pusdienį išlaukėm,
o tavęs vis nėr
Mums į akis pažvelgt bijai?

VYTAUTAS
Lauk!
Visus jus lauk!. . .(išlaukęs)
Bijau?!...
Žvelgiau aš į akis žvėrimsnepabūgau. . .
O čia? . . . Kas jūs? Tarnai!
Mano tik tarnai!.. .

LENGVENIS
Kurie kaltina,
o tu pasiteisinti nedrįsti!
Nes tokio nėra, kunigaikšti!
Tik kaltė! Kaltė!
Garbėtroškos kaltė!

VYTAUTAS
Nutilk! Pakarti liepsiu!
Pienuotos tavo lūpos dar,
kad kaltinti galėtum tu mane, varly!

LENGVENIS
Matyt aš vyras, kunigaikšti —
atlaikiau gi smūgį. . .
Žandai dar dega, bet tai niekis . .
Smagi ranka!
Ir plaštaka, kaip plienas . . .
Skelk ir vėl!
Bet atsakymą turi man duoti
kol gyvas tebesu. . .

VYTAUTAS
Atsakymą?!
Ir tai bus viskas?...
To pakaks visom gudriom
pilies galvom?
Taip manottaip norit!
Ir ašsenis nepatenkinu jūsų užgaidų?
Cha-cha-cha ...
Kvailybė!
Tušti žodžiai. Plepalai.
Ir ar tu žinai, Lengveni.
O.. žarija tebedega dar žandas. . .
Ar tu žinai
Aš neturiu atsakymo!

LENGVENIS
Valia tavo
kaip įsakysi, kunigaikšti. . . (eina)

VYTAUTAS
Palauk!
Atsipeikėkim abudu mes (susijaudinęs)
. . . žarijos tavo veide
tebesiuntina mane. .
Ar tu žinai,
kaip širdį rėžia,
kai karvedį savo mylimiausią
apkūlęs akių nebežinau kur dėt. .
O jis gi sakė tiesą!
Tiesą!Lietuvos valdove, Vytautai
Tu pardavei Žemaičius!. . . (sukniuba antskobnies)

LENGVENIS
(išlaukęs)
Atleisk man, kunigaikšti
žinai ką padarei. . .
Aš nenoriu tavęs čia teisti. . .
Akyse mano
tu liksi amžinai šviesus.
Ir žarijos tos, žanduos manuos įkaitusios
atpirks kaltes.
Ir prieš tave, Valdove
už mano žodį lakų ir ...
Aš prisiekiu! Atgausim,
kad ir kapuos tau esant
Lietuvai Žemaičių šalį! (nori eit)

VYTAUTAS
Lengveni! Abu mes!
Abu. Visi!
Ir pamatysi! Nebėr ko laukt ir atidėt
Į darbą šventą, kaip ugnelė aukure. . .
Atleisk man... (suėmęs Lengvenį už pečių)
Pasakykaš ateinu 
Atsakymą radau!...

(Kunigaikštienė Ona pasirodo už užuolaidos)

ONA
(Lengveniui išėjus)
Tu manai?

VYTAUTAS
Tu girdėjai?...
Sekioji mane, kunigaikštiene!. . .

ONA
Ne.tik klausausi.
Ir aš tau netrukdau.
Bet. . .

VYTAUTAS
Kas? Sakys?

ONA
Nepatarčiau tau, kunigaikšti
karščiuotis
ir savo plaštakos ugnį
bandyt jaunuos veiduos. ..
Jie žydi.
Užgauti gi vysta. . .

VYTAUTAS
Aš...

ONA
žinau...
Tu neprivalai būti įsakomas,
nes tik tavo vieno valia įsakinėt.
Taip dera Lietuvos Kunigaikščiui Didžiajam. . .
Tik įsakyt, kad valdinys būtų rykštėmis 
nuplaktas už nepaklusnumą.
Taip, kaip aš. Pameni?. . .
Kai Jogaila
Kunigaikščiu buvo Lietuvos. . .

VYTAUTAS
Kunigaikštiene.. .

ONA
(susijaudinus)
O tu mane įtarinėji. . .

VYTAUTAS
(glausdamas)
O atleisk man, mano brangioji...
nebežinau iš viso kas man daros.
Užuomarša,
pavydas, 
ar garbė
man temdo protą. ..
Atleisk man.
klydau. . .
Tespindi tavo akys vėl
valdoviška ugnim.
Kerėk mane
ir išgelbėk, kad nori
Tavo vyras klauso. ..

ONA
Tu nesi reikalingas patarimo.
Tu žinai ką tu darai.
Ir kito kelio nėr.. .
Bet tai šventvagiška, Aleksandrai!
O už tai tau vien Vytauto vardas tinka,
nes tu prisiekęs 
širdy juokies. . .
Tu atiduodi, nes žinai, kad atsiimsi
kai išeities kitos prispirtas neturi, 
o aš nusidedu drauge, nes aš žinau ir tyliu. .. 
Klaiki moters dalia. . .
Vyras,
duktė,
o Dievo Didžiojo akyse
melagė ir nusidėjėlė. . .

VYTAUTAS
Tu painioji bereikalingai 
save, Dievą ir valstybę.
Garbinki, tikėki Dievui,
bet mano reikalus palik jau man...
Nesiimk kaltės,
aš savo paklydimus
pats išsipirksiu prieš Praamžių. ..

ONA
Tu burnoji
šventojo vardą nešiodamas. ..

VYTAUTAS
Šventasis vardas paimtasknygų
aš krikštytas tuo vardu esu, 
bet mane gyva matai tik Vytautą 
ir nieko daugiau.
tikiu, kad vardas tas geras tiek Praamžiui,
kiek ir Amžinajam. ..

ONA
Tą aš žinau. . .
Už tai aš ir kenčiu. . .

VYTAUTAS
Palaimos susilauksi. . .

ONA
Už melą?

VYTAUTAS
 Už tiesą.
Už metų ar kitų jie bus nubausti visi,
kurie man šventas girias kapojo. . .
(išlaukęs)
Jie mane prirėmę,
širdį iš krūtinės plėšė.
Ir tai darė Ganytojo vardu.
Ir tarė man, kad avys esam Jo avidei lygiosvisos. ..
O kaip žibėjo akys jų, kai išplėšė Žemaičius!
Prakeita groboniškoji padermė,
vardan teisiojo žemėje įsigalėjus!
Bet patikėk man,
 ateis diena.
Ateis!
Nebeužstos šventieji angelai velnių.
Prisiekiu!
Už tad atsakymą radau. . . (išeina).

ONA
(likusi)
Palaimink, Viešpatie, ir pasigailėk. . .

(Bus daugiau)


JONAS RŪTENIS

ŽALGIRIS

Istorinė kronika

(pradžia Kovo mėn. KARYJE)

Krokuva. Vavelio pilis. 1405 metų ruduo.
JogailaLenkijos Karalius
VytautasDidysis Lietuvos Kunigaikštis
Zbignievas OlesnickisKrokuvos vyskupas
ManvydasVytauto maršalas
Zindramaslenkų riteris iš Maškovičių
Domininkonas AndriusPopiežiaus legatas
Riteriai, didikai.

JOGAILA

Kviesk, Vyskupe
Šviesųjį Lietuvos kunigaikštį
ir Jo Maršalą Manvydą— 
tarsimės. . .
Tikiu pritarsi man,
o su Tavim, tikiuos, ir Krokuvo visa?. ..

ZBIGNIEVAS

Tavo sumanymams, Karaliau,
visados aš pritariu. . .
jei Lenkijai iš to nauda. . .

JOGAILA

nežinau,
net kaip tau atsakyt. . .
Bet. . . negaišdamas
kviesk svečius. . .

ZBIGNIEVAS

Karaliau!. . . (nusilenkia ir išeina).

JOGAILA
(likęs vienas)
Visada naudos besočiui tam
pasipūtusiam. . .
Vyskupas! Riteris Krokuvos! Garbė visa paguoda.
Gal ir danguj jos tikis vyskupėlis
Šventas Sostas pritaria,
pats sakos. . .
—————
O man širdyje dūris
tiek kartų, 
nesava valia 
aš brolį įžeidžiau 
karalium tapęs.—————
Viešpatie, tik tu vienas težinai
mano klajones ir kančias 
ir meilę tėviškei žaliajai. . . 
Neišdilusiai nuo pat vaikystės mano.

ZBIGNIEVAS

     (vėl įeidamas)
Jei tartis, tai gal atviromis, Karaliau?
Sukvietus visą Sostą iš kart jau menėn?. . . 
Šnabždesiai kenkia. . .
Paliepk
Tavo žodis įsakymas bus man. . .

JOGAILA

    (pašokęs)
Skubėk ir daryk kas įsakyta!
Karalius tau įsakė, tad ko vyniojies, kaip žaltys
palikdamas už durų 
kilminguosius svečius!?

ZBIGNIEVAS

Karaliau!

JOGAILA

Palauk!
Pačiam Karaliui dera
Kunigaikštį pasitikti. . .

ZBIGNIEVAS

Karaliau,
Tu rūstus,
o nesenai tarei. . .

JOGAILA

Taip. Tariau— 
žmogui,
bet ne plunksnuotam
vyskupui,
Zbignievai Olesnicki!

ZBIGNIEVAS

Bet Karaliau. . .

JOGAILA

      (piktai)
Taip aš Karalius!
Karalius taigi ir tau. . .
    (atidarydamas menės duris)
Kviečiu. . .
Telaimina jus Dievas
mano namuose.
Pats Sostas kviečia. . .
Pats Karalius
svečiams ir tautai tarnas.....

VYTAUTAS

      (Įeidamas—lydimas Manvydo)
Dėkoju už didžią garbę
ir malonę paties Karaliaus.
Nejaugi Zbignievas nebevaldo Krokuvos!?
O Amžinasai!
Argi gali būti toks stebuklas!
Argi jis, Karaliau,
tik prie tavo kojų 
avinėlis baltas?. ..
Manvydai, ar tu matai?
Ar tiki savo akimis:
Karalius pats duris
Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui atidaro,
o Zbignievas,
žiūrėk, vadvilinkas
lenkias iki žemės. . .
Sveiks, Karaliau!

MANVYDAS

Lenkiuos.. .
Ir prie sveikinimų
kunigaikščio ir aš deduos. . .

VYTAUTAS

Nenuleisk akių, Vyskupe,
lyg mergelė nekaltoji 
į veidą žvelki tiesiai— 
žinia, kad juokauju!
—————
Nors ir žinau. . .
kad tave, pagavęs progą,
tupdysiu kartą
ant duonos ir druskos. . . be vandens. . .
—————
Keisti juokai
mintis manasias bus sumaišę,
nes aš iškalbas keistas pradėjau
Atleiskite:
Karaliau,
soste
ir Zbignievai Olesnicki, užtarimo
turįs net Ryme.

JOGAILA

Išsikalbėk, išsikalbėk,
broleli. . .
Žinauturi dar daug ką pasakyt,
bet liaukis. . .
Tavo širdis jei apmaudu dar verda
yra teisi.
Nes manoji,
stuksi
nusiminus ir susigėdus. ..
Paliepknuplausime vyno taure
sopulį...
Atleiskime saviems kaltiems. . .

ZBIGNIEVAS

Atsuku ir aš kitą žandą
rėžk, kunigaikšti!
Nenoriu kaltas likti. . .

VYTAUTAS

       (žvilgterėjęs į vyskupą)
Atleiskime saviems kaltiems, 
karo audrai brėkštant. . .
Kai kryžiuočiai riterius kilmingus
Europos kviečiąs
sumalt tave, Karaliau, ir mane. . .
—————
Per mažos mano aukos,
kurias grobuonims aš daviau. . .

JOGAILA

tau tariau, kunigaikšti
dovanosi Žemaičius— 
verks visa Lietuva. ..
Ir tu pats kada nors dėl to verksi. . .

VYTAUTAS

Ar aš verkiu?
Argi tai ašaros?!
Ne, Karaliau, tai gėla monoj širdy
įstrigęs šipulys.
Jis duria
ir mano spėkas 
senatvėj atima. . .

JOGAILA

tariau...

VYTAUTAS

To dar negana, Karaliau.
Šiandien mums reikia
didžios jėgos,
kad amžiams tartumėm ko verti!
Turime tiems šunims,
Ulrichui Jungingenui
ir Markvardui Salzbachui, 
kovos lauke tarti: gana!

ZBIGNIEVAS

Ir visoj Europoj tik Vytauto valdžią pripažinti!. . .

VYTAUTAS

    (įpykęs)
Tu iš kalno šiaušies, Vyskupe,
kaip ežys.
Matau bijai prarasti
užtat ir drebi man veidan.
Žinau!
Pažįstu aš tave raganiau:
tu tiesi ranką, meilę rodai,
taikos prašai,
žandą atsuki,
kad plaštaka savąja tėkščiau,
o širdy urzgi, kaip šernas girios 
ir nuo savo poniškos tuštybės 
nei per plauką neatsitrauki. 
Taip, Zbignievai, būsiu aš gal 
visos Europos Karaliumi kada, 
bet šiandien, čia pat, 
tavo Krokuvoj 
tau esu dabar Karalius!

ZBIGNIEVAS

    (pakeltu tonu)
Tai įžeidimas!
Manęs,
Karaliaus
Ir Krokuvos!
Lenkiją tu, kreivakrikšti, žeidi. ..
Juokies!

VYTAUTAS

Juokiuos...
Taip.
Atspėjai!
Nes iš tavo šventumo,
seikėto atbula ranka Praamžiui, 
šėtonas juokiasi taip pat!

ZBIGNIEVAS

Tu piktžodžiauji!

VYTAUTAS

Prikalk mane už tai prie kryžiaus!
O prikalė gi jie— 
tokie kaip tu,
išdrįsę tarti, kaip tu, kad drįsti,
kad Nazarėnas piktžodžiauja. . .

ZBIGNIEVAS

Karaliau!
     (pilnas pagiežos)
Tu tyli?. . .
Aš Sostą kviečiu visą menėn,
kad Tave apgynus
Tavo garbę,
Lenkijos garbę! (išbėga)

JOGAILA

     (patylėjęs)

Supykdei vyskupą, brolau,
ir dabar mane turėsi 
Vadu uždėt,
kad laimėtum ir Lenkiją. ..
Žinau tavenuglostei jau visus
Lenkijos tik reikėjo. ..
ir ją turi.

— — — — — —

O Vadu kariuomenės didžiosios
Karalių. . .
Žinau tave. ..

Menėn įgriūva Zbignievas lydimas popiežiaus legato Domininkono Andriaus, Bendzino vaito—Sieščenco, Krokuvos vaivados— Tvarnovskio, lenkų riterių: Zarembos, Hinčo, Strašos, keletos bajorų ir Maškovičių riterio Zindramo.

ZBIGNIEVAS

Štai jis!
Tebepiktžodžiauja!
Tebedumia Karaliui jis akis.
O Karalius, o gal...
O Viešpatie!
Gal mesvisi jau piktojo tinklais apipinti
tarnaujam Vytauto klastingiems norams!

VYTAUTAS

Atspėjai, vyskupevisi!

ZINDRAMAS

   (išeidamas priekin)
Ką tuo sakai, kunigaikšti?

VYTAUTAS

Sakau sveikas!
Mano dešinėje. . .
Visi drauge nulenkime
Karaliui galvas. . .

(visi sužiūra į Jogailą)

JOGAILA

Kalbėk, Vytautai. . .

VYTAUTAS

   ( nusilenkdamas)

Jei Karalius leidi. . .

(valandėlę išlaukęs)
As lyg juokauju, bet širdy siuntu, 
kad man reikia aiškintis ko atvykau
Zbignievo sukurstyti,
atrodo, jūs spręsite
kiekši mano kelionė reikalinga. . .
Bet aš nedrebu prieš jusžinokite!
Mane čia atvedė didelis reikalas 
Atsakymą radau.
Pats Karalius pritarė jau man!

— — — — — —
Pavojus artėja.
Mes turime jį pasitikti,
nes kitaip mūsų žemė
pavasariais neskęs žieduos.....
Kryžiuočiai užtvindys upes krauju!

Žemė jau dabar padegta
ir didelės laužo žiežirbos 
skraido arti sodybų ir pilių.
Todėl visi
Karaliaus vedami
pats karalius sutiko vesti mus kovon!

VISI

Karalius!. ..

VYTAUTAS

Už tat ir tariu tau,
Zindramai,
kad mano dešinėje
Lenkų pulkus kovon vesi. . .
Mes ne vieni.
Ne vien lietuviai ir lenkai.
Pagalbon jau skuba mums
Husitų karžygis Jonas Žižka 
ir nepamainomas savo gudrumu 
klastingasis Timur Kutlugas. . .
O mes?
Ar nieko jums nesako savi vardai?
Karalius Jogaila!

VISI

Vivat!

VYTAUTAS

Maškovičių riteris Zindramas;
Zbignievas Olesnickis,
Kunigaikštis Lengvenis,
Maršalas Manvydas,
Sieščencas,
Mikalojus, Tvarnovskis,
Zaremba, Straša ir Hinča.—
Na ir aš. . .
Atrodo, dar kalaviją rankose laikau. .
Tik palaiminkit mus,
kurie po valdžia Karaliaus
ir Švento Tėvo esam,
nes ramybę kraštui sugrąžinti
mūsų ryžtas
ir patiems, be kryžiuotiškos pagalbos,
iš rankų savo vyskupų
Dievą Gyvąjį išpažinti 
ir amžinai būti 
patys sau savi!. . .

ANDRIUS

Aš sveikinu šį nuoširdų
kunigaikščio žodį. . .
Tepasigaili tavęs Visagalis Dievas. . .
Ir atleidęs tavo nuodėmės
nuveda į amžinąjį gyvenimą...

Agnus Dei, qui tollis peccata mundi,  miserere nobis...

(išeina priekin ir visus žegnoja)
In nomine Patris, et Filii, et Spiritus sancti. . . 
(visi suklaupiaAndrius išeina garsiaikalbėdamas)

PATER NOSTER...

(po vieną kyla ir kiti, Zbignievas išeina nusilenkęs paskutinis. Lieka Vytautas ir Jogaila. Gaudžia Vargonai).

 

(bus daugiau)