ŽALGIRIS
JONAS RŪTENIS
Istorinė kronika
Trakų pilis. Vytauto menė. 1405 metai.
Vytautas— Didysis Lietuvos kunigaikštis.
Ona— kunigaikštienė, Vytauto žmona.
Lengvenis— Smolensko žemių valdytojas.
LENGVENIS
Tu susirūpinęs, Valdove,
kaip ir mes—
Kai nekantraudami jau pusdienį išlaukėm,
o tavęs vis nėr—
Mums į akis pažvelgt bijai?
VYTAUTAS
Lauk!
Visus jus lauk!. . .(išlaukęs)
Bijau?!...
Žvelgiau aš į akis žvėrims— nepabūgau. . .
O čia? . . . Kas jūs? Tarnai!
Mano tik tarnai!.. .
LENGVENIS
Kurie kaltina,
o tu pasiteisinti nedrįsti!
Nes tokio nėra, kunigaikšti!
Tik kaltė! Kaltė!
Garbėtroškos kaltė!
VYTAUTAS
Nutilk! Pakarti liepsiu!
Pienuotos tavo lūpos dar,
kad kaltinti galėtum tu mane, varly!
LENGVENIS
Matyt aš vyras, kunigaikšti —
atlaikiau gi smūgį. . .
Žandai dar dega, bet tai niekis . .
Smagi ranka!
Ir plaštaka, kaip plienas . . .
Skelk ir vėl!—
Bet atsakymą turi man duoti
kol gyvas tebesu. . .
VYTAUTAS
Atsakymą?!
Ir tai bus viskas?...
To pakaks visom gudriom
pilies galvom?
Taip manot— taip norit!
Ir ašsenis nepatenkinu jūsų užgaidų?
Cha-cha-cha ...
Kvailybė!
Tušti žodžiai. Plepalai.
Ir ar tu žinai, Lengveni.
O.. žarija tebedega dar žandas. . .
Ar tu žinai—
Aš neturiu atsakymo!
LENGVENIS
Valia tavo—
kaip įsakysi, kunigaikšti. . . (eina)
VYTAUTAS
Palauk!
Atsipeikėkim abudu mes (susijaudinęs)
. . . žarijos tavo veide
tebesiuntina mane. .
Ar tu žinai,
kaip širdį rėžia,
kai karvedį savo mylimiausią
apkūlęs akių nebežinau kur dėt. .
O jis gi sakė tiesą!
Tiesą!— Lietuvos valdove, Vytautai —
Tu pardavei Žemaičius!. . . (sukniuba antskobnies)
LENGVENIS
(išlaukęs)
Atleisk man, kunigaikšti—
žinai ką padarei. . .
Aš nenoriu tavęs čia teisti. . .
Akyse mano
tu liksi amžinai šviesus.
Ir žarijos tos, žanduos manuos įkaitusios
atpirks kaltes.
Ir prieš tave, Valdove—
už mano žodį lakų ir ...
Aš prisiekiu! Atgausim,
kad ir kapuos tau esant—
Lietuvai Žemaičių šalį! (nori eit)
VYTAUTAS
Lengveni! Abu mes!
Abu. Visi!
Ir pamatysi! Nebėr ko laukt ir atidėt—
Į darbą šventą, kaip ugnelė aukure. . .
Atleisk man... (suėmęs Lengvenį už pečių)
Pasakyk— aš ateinu
Atsakymą radau!...
(Kunigaikštienė Ona pasirodo už užuolaidos)
ONA
(Lengveniui išėjus)
Tu manai?
VYTAUTAS
Tu girdėjai?...
Sekioji mane, kunigaikštiene!. . .
ONA
Ne.Aš tik klausausi.
Ir aš tau netrukdau.
Bet. . .
VYTAUTAS
Kas? Sakys?
ONA
Nepatarčiau tau, kunigaikšti
karščiuotis
ir savo plaštakos ugnį
bandyt jaunuos veiduos. ..
Jie žydi.
Užgauti gi vysta. . .
VYTAUTAS
Aš...
ONA
Aš žinau...
Tu neprivalai būti įsakomas,
nes tik tavo vieno valia įsakinėt.
Taip dera Lietuvos Kunigaikščiui Didžiajam. . .
Tik įsakyt, kad valdinys būtų rykštėmis
nuplaktas už nepaklusnumą.
Taip, kaip aš. Pameni?. . .
Kai Jogaila
Kunigaikščiu buvo Lietuvos. . .
VYTAUTAS
Kunigaikštiene.. .
ONA
(susijaudinus)
O tu mane įtarinėji. . .
VYTAUTAS
(glausdamas)
O atleisk man, mano brangioji...
Aš nebežinau iš viso kas man daros.
Užuomarša,
pavydas,
ar garbė
man temdo protą. ..
Atleisk man.
Aš klydau. . .
Tespindi tavo akys vėl
valdoviška ugnim.
Kerėk mane
ir išgelbėk, kad nori—
Tavo vyras klauso. ..
ONA
Tu nesi reikalingas patarimo.
Tu žinai ką tu darai.
Ir kito kelio nėr.. .
Bet tai šventvagiška, Aleksandrai!
O už tai tau vien Vytauto vardas tinka,
nes tu prisiekęs
širdy juokies. . .
Tu atiduodi, nes žinai, kad atsiimsi—
kai išeities kitos prispirtas neturi,
o aš nusidedu drauge, nes aš žinau ir tyliu. ..
Klaiki moters dalia. . .
Vyras,
duktė,
o Dievo Didžiojo akyse
melagė ir nusidėjėlė. . .
VYTAUTAS
Tu painioji bereikalingai
save, Dievą ir valstybę.
Garbinki, tikėki Dievui,
bet mano reikalus palik jau man...
Nesiimk kaltės,
aš savo paklydimus
pats išsipirksiu prieš Praamžių. ..
ONA
Tu burnoji
šventojo vardą nešiodamas. ..
VYTAUTAS
Šventasis vardas paimtasiš knygų
aš krikštytas tuo vardu esu,
bet mane gyva matai tik Vytautą
ir nieko daugiau.
Aš tikiu, kad vardas tas geras tiek Praamžiui,
kiek ir Amžinajam. ..
ONA
Tą aš žinau. . .
Už tai aš ir kenčiu. . .
VYTAUTAS
Palaimos susilauksi. . .
ONA
Už melą?
VYTAUTAS
Už tiesą.
Už metų ar kitų jie bus nubausti visi,
kurie man šventas girias kapojo. . .
(išlaukęs)
Jie mane prirėmę,
širdį iš krūtinės plėšė.
Ir tai darė Ganytojo vardu.
Ir tarė man, kad avys esam Jo avidei lygiosvisos. ..
O kaip žibėjo akys jų, kai išplėšė Žemaičius!
Prakeita groboniškoji padermė,
vardan teisiojo žemėje įsigalėjus!
Bet patikėk man,
ateis diena.
Ateis!
Nebeužstos šventieji angelai velnių.
Prisiekiu!
Už tad atsakymą radau. . . (išeina).
ONA
(likusi)
Palaimink, Viešpatie, ir pasigailėk. . .
(Bus daugiau)
JONAS RŪTENIS
ŽALGIRIS
Istorinė kronika
(pradžia Kovo mėn. KARYJE)
Krokuva. Vavelio pilis. 1405 metų ruduo.
Jogaila— Lenkijos Karalius
Vytautas— Didysis Lietuvos Kunigaikštis
Zbignievas Olesnickis— Krokuvos vyskupas
Manvydas— Vytauto maršalas
Zindramas— lenkų riteris iš Maškovičių
Domininkonas Andrius— Popiežiaus legatas
Riteriai, didikai.
JOGAILA
Kviesk, Vyskupe—
Šviesųjį Lietuvos kunigaikštį
ir Jo Maršalą Manvydą—
tarsimės. . .
Tikiu pritarsi man,
o su Tavim, tikiuos, ir Krokuvo visa?. ..
ZBIGNIEVAS
Tavo sumanymams, Karaliau,
visados aš pritariu. . .
jei Lenkijai iš to nauda. . .
JOGAILA
Aš nežinau,
net kaip tau atsakyt. . .
Bet. . . negaišdamas—
kviesk svečius. . .
ZBIGNIEVAS
Karaliau!. . . (nusilenkia ir išeina).
JOGAILA
(likęs vienas)
Visada naudos besočiui tam—
pasipūtusiam. . .
Vyskupas! Riteris Krokuvos! Garbė visa paguoda.
Gal ir danguj jos tikis vyskupėlis—
Šventas Sostas pritaria,—
pats sakos. . .
—————
O man širdyje dūris—
tiek kartų,
nesava valia
aš brolį įžeidžiau
karalium tapęs.—————
Viešpatie, tik tu vienas težinai
mano klajones ir kančias
ir meilę tėviškei žaliajai. . .
Neišdilusiai nuo pat vaikystės mano.
ZBIGNIEVAS
(vėl įeidamas)
Jei tartis, tai gal atviromis, Karaliau?—
Sukvietus visą Sostą iš kart jau menėn?. . .
Šnabždesiai kenkia. . .
Paliepk—
Tavo žodis įsakymas bus man. . .
JOGAILA
(pašokęs)
Skubėk ir daryk kas įsakyta!
Karalius tau įsakė, tad ko vyniojies, kaip žaltys
palikdamas už durų
kilminguosius svečius!?
ZBIGNIEVAS
Karaliau!
JOGAILA
Palauk!
Pačiam Karaliui dera—
Kunigaikštį pasitikti. . .
ZBIGNIEVAS
Karaliau,
Tu rūstus,
o nesenai tarei. . .
JOGAILA
Taip. Tariau—
žmogui,
bet ne plunksnuotam
vyskupui,
Zbignievai Olesnicki!
ZBIGNIEVAS
Bet Karaliau. . .
JOGAILA
(piktai)
Taip aš Karalius!
Karalius taigi ir tau. . .
(atidarydamas menės duris)
Kviečiu. . .
Telaimina jus Dievas
mano namuose.
Pats Sostas kviečia. . .
Pats Karalius
svečiams ir tautai tarnas.....
VYTAUTAS
(Įeidamas—lydimas Manvydo)
Dėkoju už didžią garbę
ir malonę paties Karaliaus.
Nejaugi Zbignievas nebevaldo Krokuvos!?
O Amžinasai!
Argi gali būti toks stebuklas!
Argi jis, Karaliau,
tik prie tavo kojų
avinėlis baltas?. ..
Manvydai, ar tu matai?
Ar tiki savo akimis:
Karalius pats duris
Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui atidaro,
o Zbignievas,
žiūrėk, va— dvilinkas
lenkias iki žemės. . .
Sveiks, Karaliau!
MANVYDAS
Lenkiuos.. .
Ir prie sveikinimų
kunigaikščio ir aš deduos. . .
VYTAUTAS
Nenuleisk akių, Vyskupe,
lyg mergelė nekaltoji
į veidą žvelki tiesiai—
žinia, kad juokauju!
—————
Nors ir žinau. . .
kad tave, pagavęs progą,
tupdysiu kartą
ant duonos ir druskos. . . be vandens. . .
—————
Keisti juokai
mintis manasias bus sumaišę,
nes aš iškalbas keistas pradėjau—
Atleiskite:
Karaliau,
soste
ir Zbignievai Olesnicki, užtarimo
turįs net Ryme.
JOGAILA
Išsikalbėk, išsikalbėk,
broleli. . .
Žinau— turi dar daug ką pasakyt,
bet liaukis. . .
Tavo širdis jei apmaudu dar verda—
yra teisi.
Nes manoji,
stuksi
nusiminus ir susigėdus. ..
Paliepk— nuplausime vyno taure
sopulį...
Atleiskime saviems kaltiems. . .
ZBIGNIEVAS
Atsuku ir aš kitą žandą—
rėžk, kunigaikšti!—
Nenoriu kaltas likti. . .
VYTAUTAS
(žvilgterėjęs į vyskupą)
Atleiskime saviems kaltiems,
karo audrai brėkštant. . .
Kai kryžiuočiai riterius kilmingus
Europos kviečiąs
sumalt tave, Karaliau, ir mane. . .
—————
Per mažos mano aukos,
kurias grobuonims aš daviau. . .
JOGAILA
Aš tau tariau, kunigaikšti —
dovanosi Žemaičius—
verks visa Lietuva. ..
Ir tu pats kada nors dėl to verksi. . .
VYTAUTAS
Ar aš verkiu?
Argi tai ašaros?!
Ne, Karaliau, tai gėla monoj širdy—
įstrigęs šipulys.
Jis duria
ir mano spėkas
senatvėj atima. . .
JOGAILA
Aš tariau...
VYTAUTAS
To dar negana, Karaliau.
Šiandien mums reikia
didžios jėgos,
kad amžiams tartumėm ko verti!
Turime tiems šunims,
Ulrichui Jungingenui
ir Markvardui Salzbachui,
kovos lauke tarti: gana!
ZBIGNIEVAS
Ir visoj Europoj tik Vytauto valdžią pripažinti!. . .
VYTAUTAS
(įpykęs)
Tu iš kalno šiaušies, Vyskupe,
kaip ežys.
Matau bijai prarasti
užtat ir drebi man veidan.—
Žinau!
Pažįstu aš tave raganiau:
tu tiesi ranką, meilę rodai,
taikos prašai,
žandą atsuki,
kad plaštaka savąja tėkščiau,
o širdy urzgi, kaip šernas girios
ir nuo savo poniškos tuštybės
nei per plauką neatsitrauki.
Taip, Zbignievai, būsiu aš gal
visos Europos Karaliumi kada,
bet šiandien, čia pat,
tavo Krokuvoj
tau esu dabar Karalius!
ZBIGNIEVAS
(pakeltu tonu)
Tai įžeidimas!
Manęs,
Karaliaus
Ir Krokuvos!
Lenkiją tu, kreivakrikšti, žeidi. ..
Juokies!
VYTAUTAS
Juokiuos...
Taip.
Atspėjai!
Nes iš tavo šventumo,
seikėto atbula ranka Praamžiui,
šėtonas juokiasi taip pat!
ZBIGNIEVAS
Tu piktžodžiauji!
VYTAUTAS
Prikalk mane už tai prie kryžiaus!
O prikalė gi jie—
tokie kaip tu,
išdrįsę tarti, kaip tu, kad drįsti,
kad Nazarėnas piktžodžiauja. . .
ZBIGNIEVAS
Karaliau!
(pilnas pagiežos)
Tu tyli?. . .
Aš Sostą kviečiu visą menėn,
kad Tave apgynus—
Tavo garbę,
Lenkijos garbę! (išbėga)
JOGAILA
(patylėjęs)
Supykdei vyskupą, brolau,
ir dabar mane turėsi
Vadu uždėt,
kad laimėtum ir Lenkiją. ..
Žinau tave— nuglostei jau visus —
Lenkijos tik reikėjo. ..
ir ją turi.
— — — — — —
O Vadu kariuomenės didžiosios
Karalių. . .
Žinau tave. ..
Menėn įgriūva Zbignievas lydimas popiežiaus legato Domininkono Andriaus, Bendzino vaito—Sieščenco, Krokuvos vaivados— Tvarnovskio, lenkų riterių: Zarembos, Hinčo, Strašos, keletos bajorų ir Maškovičių riterio Zindramo.
ZBIGNIEVAS
Štai jis!
Tebepiktžodžiauja!
Tebedumia Karaliui jis akis.
O Karalius, o gal...
O Viešpatie!
Gal mesvisi jau piktojo tinklais apipinti
tarnaujam Vytauto klastingiems norams!
VYTAUTAS
Atspėjai, vyskupe— visi!
ZINDRAMAS
(išeidamas priekin)
Ką tuo sakai, kunigaikšti?
VYTAUTAS
Sakau sveikas!
Mano dešinėje. . .
Visi drauge nulenkime
Karaliui galvas. . .
(visi sužiūra į Jogailą)
JOGAILA
Kalbėk, Vytautai. . .
VYTAUTAS
( nusilenkdamas)
Jei Karalius leidi. . .
(valandėlę išlaukęs)
As lyg juokauju, bet širdy siuntu,
kad man reikia aiškintis ko atvykau—
Zbignievo sukurstyti,
atrodo, jūs spręsite
kiekši mano kelionė reikalinga. . .
Bet aš nedrebu prieš jus—žinokite!
Mane čia atvedė didelis reikalas
Atsakymą radau.—
Pats Karalius pritarė jau man!
— — — — — —
Pavojus artėja.
Mes turime jį pasitikti,
nes kitaip mūsų žemė
pavasariais neskęs žieduos.....
Kryžiuočiai užtvindys upes krauju!
Žemė jau dabar padegta
ir didelės laužo žiežirbos
skraido arti sodybų ir pilių.
Todėl visi—
Karaliaus vedami—
pats karalius sutiko vesti mus kovon!
VISI
Karalius!. ..
VYTAUTAS
Už tat ir tariu tau,
Zindramai,
kad mano dešinėje
Lenkų pulkus kovon vesi. . .
Mes ne vieni.—
Ne vien lietuviai ir lenkai.
Pagalbon jau skuba mums
Husitų karžygis Jonas Žižka
ir nepamainomas savo gudrumu
klastingasis Timur Kutlugas. . .
O mes?
Ar nieko jums nesako savi vardai?
Karalius Jogaila!
VISI
Vivat!
VYTAUTAS
Maškovičių riteris Zindramas;
Zbignievas Olesnickis,
Kunigaikštis Lengvenis,
Maršalas Manvydas,
Sieščencas,
Mikalojus, Tvarnovskis,
Zaremba, Straša ir Hinča.—
Na ir aš. . .
Atrodo, dar kalaviją rankose laikau. .
Tik palaiminkit mus,
kurie po valdžia Karaliaus
ir Švento Tėvo esam,
nes ramybę kraštui sugrąžinti
mūsų ryžtas
ir patiems, be kryžiuotiškos pagalbos,
iš rankų savo vyskupų
Dievą Gyvąjį išpažinti
ir amžinai būti
patys sau savi!. . .
ANDRIUS
Aš sveikinu šį nuoširdų
kunigaikščio žodį. . .
Tepasigaili tavęs Visagalis Dievas. . .
Ir atleidęs tavo nuodėmės
nuveda į amžinąjį gyvenimą...
Agnus Dei, qui tollis peccata mundi, miserere nobis...
(išeina priekin ir visus žegnoja)
In nomine Patris, et Filii, et Spiritus sancti. . .
(visi suklaupia— Andrius išeina garsiaikalbėdamas)
PATER NOSTER...
(po vieną kyla ir kiti, Zbignievas išeina nusilenkęs paskutinis. Lieka Vytautas ir Jogaila. Gaudžia Vargonai).
(bus daugiau)
