Partizanai: Istorija ir dabartis

Palaimintasis Jurgis Matulaitis

     Aukoju Tau, Viešpatie, mano Dieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkenybes, kryžius. Duok, Dieve, kad Tau ir Tavo Bažnyčiai dar daug galėčiau dirbti, vargti ir kentėti.

     Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai.

     Ačiū Tau, Viešpatie, kad mane išvedei iš šio pasaulio, kur klaidžiojau, o gal ir kitus klaidinau, - tai vis neva iš uolumo. Tu, Viešpatie, atitaisyk.

     Už visas malones, kurias Tu man suteikei, dėkoju. Koks Tu, Viešpatie, dosnus! Kaip gausiai dalini savo malones mums, nevertiems sutvėrimams!

     Dieve, mano Dieve, kaip saldu Tau tarnauti! Kas bus Tavo danguje, jei čia, ant žemės, tokiomis saldybėmis sielą pripildai. <...> Kad ne Tavo galybė, regis, numirtum iš tos meilės, iš tų saldybių. Viešpatie, koks nuostabus esi! <...> Norėčiau iki paskutinio kraujo lašelio pasiaukoti už Tave, viską atiduoti, visko išsižadėti, - ir gyvenimo, ir visko, - kad tik Tavo garbė augtų ir Tavo Bažnyčia tarptų ir kiltų...

(Užrašai, 1913. 1911 m.)

Scholastika

     Gyvasis Dieve, sustiprink mūsų tikėjimą, kad esi su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Dažnai mes skubame šaltos vienatvės keliais ir nesustojame ties amžinąja Ugnimi sušildyti savo sielų, savo dienų, įprasminti savo darbų ir žingsnių. Vejamės prabėgančią laimę ir laikiną džiaugsmą, o kai jie praskrieja pro mus lengvučiais sparneliais - skaudžiai išgyvename nusivylimą, skausmą, netektį. Tada kartais iš savo žemumų pažvelgiam į Tave, tačiau Tu atrodai tolimas ir nesuprantamas -mes per daug paskendę savyje ir savo sielvartuose. Kartais įsiklausę išgirstam Tavo kvietimą, bet dažniausiai į jį neatsiliepiam. Tokie esame mes.

     O koks gi esi Tu, pasilikęs su mumis ir gyvas tarp mūsų kūnu ir siela?

     - Jei mes pažintume Tave, jei mes žinotume, kiek iš altoriaus sklinda jėgos ir stiprybės, - niekada neitume į savo darbus, nestotume į kovas, nepaprašę Tavo palaimos;

     - jei žinotume, kiek sklinda iš Tavęs atlaidumo, - mes galėtume prie Tavo Širdies priglusti kaip paklydę vaikai ir nedejuotume, nes Tu duotum ramybę ir taiką mūsų sieloms;

     -  jei žinotume, kiek Tavo rankose gerumo, - nebijotume gyvenimo kovų ir audrų: ateitume pas Tave, Tu mus pripildytum savo gerumo, o mes jį, kaip didžiausią šviesą, dalytume savo broliams;

Skaityti daugiau: Scholastika

Šv. Teresė Avilietė

ADORACIJOS VALANDAI

     Tu, mano viltie, mano Tėve ir Kūrėjau, Tu mano tikrasis Viešpatie ir Broli! Bemąstant apie Tavo pasakytus žodžius: Mano džiaugsmas yra būti su žmonių vaikais (Pat 8, 31), mano siela prisipildo didelio džiaugsmo.

     O Dangaus ir Žemės Viešpatie, kaip tinka šie žodžiai apsaugoti kiekvienam nusidėjėliui nuo nusiminimo!

     Mano siela, apmąstyk tą didį Tėvo džiaugsmą ir didžią Tėvo meilę, -pažindama Sūnų, o Sūnaus - pažindama Tėvą bei apmąstydama tą liepsnojančią Meilę, kurios kupina su jais susijungia Šventoji Dvasia.

     Apmąstyk, jog nė vienas iš šių Asmenų negali atsiskirti nuo to pažinimo ir meilės, nes jie yra viena Būtybė! Šie dieviškieji Asmenys pažįsta, myli ir džiaugiasi vienas kitu. Tai kodėl, mano Dieve, Tau reikalinga dar mano meilė? Kodėl Tu jos nori, ką Tu iš jos turi?

     Būk pašlovintas, mano Dieve, būk garbinamas per amžius, nes Tavyje nėra pabaigos!

     Džiaukis, mano siela, jog yra meilė, kuri myli tavo Dievą taip, kaip Jis nusipelnė!Džiaukis, kad yra pažinimas, kuris pažįsta Jo gerumą ir Jo begalinę vertę! Dėkok, kad Jis atsiuntė į žemę turintį tokį pažinimą, - Jis yra Jo Vienatinis Sūnus!

Skaityti daugiau: Šv. Teresė Avilietė