LIETUVIŲ TAUTOS RELIGINIO JAUSMO STACIJOS
Pranas Antalkis[Mikalauskas]
Pirmoji stacija
Antanas Strazdas - Vidurnakčio spindulys
Aš matau.Paveiksle - audringos jūros pakrantė. Stovi čia kunigas, iškėlęs abi rankas aukštyn. Pro niūrių debesų plyšį spindi vieniša žvaigždė. Jos atspindyje pažįstu Antano Strazdo veidą.
Aš mąstau.Gyveno Antanas Strazdas baudžiavos naktyje. Tik motinos prie ratelio mokė vaikučius skaityti, o daraktoriai - rašyti. Lietuva neturėjo vadų, mokytojų, knygų, laikraščių.
Antanas Strazdas mylėjo vargšus, neturėjo jokių turtų, nepalūžo, skelbdamas Evangeliją. Buvo visaip išjuokiamas, - net ir dabar nėra pakankamai įvertintas: buvo medingalvių, kurie stengėsi jį nudažyti kuo juodesnėmis spalvomis. Didžiausiose gyvenimo vėtrose jis neišdavė tikėjimo į Dievą, Trejybėje Vieną.
Gyvieji žodžiai,palikti paties Antano Strazdo:
Pulkim ant kelių, visi krikščionys,
Didžiai ištroškę Jėzaus malonės,
Su ašaromis Dievą maldaukim,
Tą Mišių auką Jam atnašaukim...
Vaisius.Niekur pasaulyje nėra kitos tokios giesmės, taip tiksliai ir nuoširdžiai išreiškiančios tautos valią bei dvasią. Stenkis, šių stacijų ap-mąstytojau, vis dažniau eiti bažnyčion, o prieš Sumą atsiklaupti giedančių lietuvių būryje. Tada suprasi, kas yra šventoji, amžinoji, nesunaikinamoji, nepavergtoji Lietuva. Pulkim ant kelių galima giedoti katakombose.
Antroji stacija
Jurgis Pabrėža - Kelto Vairininkas
Aš matau.Įsiaudrinusioje upėje beviltiškai blaškosi keltas, nes grandinė nutrūkusi. Denyje ant kelių suklupęs kunigas, aplinkui išsigandę keleiviai.
Aš mąstau.Kretingos kapinėse yra maldininkų lankoma koplytėlė. Seni žmonės pasakoja, kad čia jie atgavę sveikatą, patyrę kitų malonių. Čia palaidotas vienuolis kunigas Jurgis Pabrėža. Kartą jis nešė Komuniją ligoniui. Reikėjo keltis per patvinusią upę. Kelto grandinė nutrūko. Keleiviai prarado viltį, manė, žus. Tėvas Pabrėža atsiklaupė ir meldėsi. Įvyko stebuklas - upė nurimo, verdantys sūkuriai atitolo, - keltas laimingai pasiekė krantą.
Jurgis Pabrėža laukuose rinko vaistažoles, nemokamai gydė ligonius. Jis paliko vertingą rankraštį - 234 Lietuvoje augančių vaistažolių aprašymus. Nurodė, kaip gydyti 900 ligų bei negalavimų.
Gyvieji žodžiai,palikti Jurgio Pabrėžos:
Vaistai ir valgiai vienodai vertingi, bet per daug panaudoti, yra kenksmingi sveikatai. Apetito neturi tie, kurie ilgai miega, dažnai svaigalus gurkšnoja, nuo darbelio bėga.
Vaisius.Nelaimėse reikia šauktis Dievo pagalbos. Stengtis užvaldyti gamtos lobius taip, kad jie gydytų žmonių sielas ir kūnus. Tiktų prižadėti: visų užmiršto pirmojo Lietuvos botaniko, švento gyvenimo vyro atminimą prikelkime šiai dienai, raginkime galinčius tai padaryti, kad išspausdintų jo raštus, atkurtų gyvenimą.
Trečioji stacija
Antanas Juška - Šventosios Rasos saugotojas
Aš matau.Dainuoja valstietės moterys, vaikai, vyrai. Kunigas sėdi tarp jų ir viską užrašinėja. Kiek toliau - besibūriuojantys bajorai šaiposi, tyčiojasi.
Aš mąstau.Daug kas manė, kad Lietuva mirusi. Antanas Juška pasiklausė liaudies kūrinių ir įtikėjo, kad tokia tauta niekada nemirs, jei tik bus išsaugota jos tautosaka. Jis vaikščiojo po kaimus, užrašinėjo dainas, žodžius, patarles, papročius, išleisdavo visas santaupas vargšų ir dainininkių šelpimui. Bajorai jį išjuokdavo, niekindavo. Brolio padedamas Antanas Juška dalį surinktų liaudies dainų išspausdino.
Antanas Juška mums išsaugojo tikrą, nesuklastotą lietuvių liaudies, t. y. mūsų prosenelių, gyvą žodį. Žmonių jis prašydavo, kad vadintų jį tik Juška, ne sulenkintu Juškevičia.
Gyvieji žodžiai-.
Ant jos kapelio
Želia žolelė,
Ant viršūnėlės
Ryto raselė...
<...> Miglą valgysime,
Rasos atsigersime,
Kad tik pas savo motinėlę...
<...> Ant Rasos šventės,
Ant jomarkėlės...
<...> Rasos šventė, kai atėjo
Šieną pjauti Jau reikėjo...
(Iš Antano Juškos užrašytų liaudies dainų)
Vaisius.Skaitykime Antano Juškos užrašytą lietuvių liaudies kūrybą. Atsiminkime, kad tai pati tiksliausia, tikriausia mūsų protėvių gyvoji kalba, išsaugojusi kilnios Rasos šventės atminimą. Su Antano Juškos užrašytomis lietuvių liaudies dainomis gali lygintis tik kun. Adolfo Sabaliausko surinkta tautosaka. Neužmirškime, kad šiandien beveik neturime tokių lobių išspausdintų. Žadinkime įtakingų asmenų sąžines, kad atsisakytų šiandieninių suklastotų užrašinėjimų, šventvagiškai tautosaka vadinamų, ir kuo greičiau išleistų A. Juškos ir A. Sabaliausko raštus.
Ketvirtoji stacija
Motiejus Valančius - išvedęs Lietuvą iš girtavimo jūros
Aš matau.Įprastinį Lietuvos gamtovaizdį. Yra beržų, ąžuolų, tarp jų -begalė apskurusių, purvinų smuklių ir lūšnų. Takeliuose, keliuose, patvartėse girtuokliai mušasi, griuvinėja. Rauda būreliai apsiskarmalavusių moterų ir pusnuogių vaikų. Paveikslo krašte - vyskupo rūbais vilkintis žmogus susirūpinęs žvelgia į girtavime dvėsiojančią tautą.
Aš mąstau.Iš praeities semianti stiprybę Lietuva apako, apkurto, kaukė žvėries balsu nuo degtinės tvaiko. Vyskupas Motiejus pirmiausia meldė Dievą pagalbos, tik po to talkon sukvietė kunigus, knygnešius. Prasidėjo legendinė kova su pragaru. Pagaliau Lietuvai atsivėrė akys bei ausys. Lietuva neišsigimė. Todėl dar šiandien gyvalioja, roko neužpjauta.
Gyviejivysk. M. Valančiaus žodžiai-.
Nebenoriu jų vadinti nei savo avelėmis, bet praminsiu paršais, kurie paprastai geria paplavas, vos nesprogdami, kad tik kas duotų... Prakeiktas žmogus, kuris išrado degtinę...
Vaisius.Girtavimo nenugalėsime be Dievo pagalbos. Raginkime girtuoklius prisiekti bažnyčioje, o ne kur nors kitur, kad daugiau negirtautų. Reikia mažinti saldainių vartojimą. Nežalokime vaikų iš mažumės, nesuimtame į malonumų ieškojimą. Valstiečių vaikai prieškarinėje Lietuvoje užaugdavo be saldainių.
Kiekvienas mano paties susivaldymo akimirksnis - plyta Lietuvos atgimimo šventovei.
Penktoji stacija
Juozas Montvila - didvyriškai žuvęs skęstančiųjų gelbėtojas
Aš matau.Skęstančio laivo denyje siaubo apimti keleiviai. Ant kunigo Montvilos kaklo stula, išrišimui pakelta ranka. Dalis keleivių atsiklaupę, jau susitaikę su likimu.
Aš mąstau. 27metų kunigas, engėjų persekiojamas, vyksta tolimon šalin. Laivas nelauktai skęsta. Kun. Montvila grąžina jūrininkams leidimą, neina gelbėjimosi valtin, klauso išpažinčių, išriša iš nuodėmių. Herojiškai žūva vandenyne, vienam keleiviui vietoj savęs atidavęs fizinę gyvybę, o šimtus sutaikinęs su Dievu - grąžinęs sielos gyvybę.
Gyvieji žodžiai,primenantys kun. J. Montvilą:
Anuometinis pasaulio stebuklas „Titanikas“ vežė 1500 keleivių, kuriuos aptarnavo 885 tarnautojai. Bedieviai cheminiais dažais ant laivo sienų užrašė: Nė Kristus tokio laivo nenugramzdins. Mums nereikia nei Dievo, nei Popiežiaus. Vienas tarnautojas katalikas rašė: Esu įsitikinęs, kad laivas nepasieks Amerikos dėl pritepliotų piktžodžiavimų...
Laivo orkestras, kelionės pradžioje linksminęs turtuolius nedorais, begėdiškais pagoniškais šokiais, mirties akivaizdoje griežė J. S. Bacho choralus: Dieve, artyn Tavęs veržiasi mūsų širdys; Į Tave, mano Dieve, artėjame.
Vaisius.Nežinome savo ateities, bet nepraraskime drąsos net ir tuomet, kai kalnai grims į jūrų gilumas. Herojiška mirtimi žuvusio kun. Juozo Montvilos palaikai - Latvijos kapinėse. Stenkimės, kad jie būtų perkelti Lietuvon (galbūt Marijampolėn, jo gimtinėn, palaimintojo Jurgio Matulaičio bičiulystėn). Juozas Montvila turėtų būti paskelbtas šventuoju.
Kalbėkimės su muzikais, prašykime, kad jie mums sudarytų progą pasiklausyti Bacho choralų, skambėjusių skęstančiame laive.
Šeštoji stacija
Juozas Tumas-Vaižgantas - Knygnešių šviesa
Aš matau.Prieš Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą klūpo kun. Juozas Tumas-Vaižgantas.
Aš mąstau.Nenuilstantis knygnešys, katalikas laikraštininkas, rašytojas patenka į engėjų rankas. Be jokios abejonės, gresia kalėjimas, ilgalaikis ištrėmimas į Sibirą. Bičiuliai surenka aukų, siunčia Vaižgantą Amerikon, bet Juozo širdyje atgyja mistiškas motinos tikėjimas. Jis daro įžadus, bematant vyksta į Vilnių, meldžiasi Aušros Vartų Marijai. Įvyksta stebuklas: Vaižgantas išvengia kalėjimo ir trėmimo, tęsia toliau knygnešystę, kunigauja, žadina apsnūdusius Dievui ir Tėvynei.
Gyvieji žodžiai:
Aš gimęs Dievo Motinos gimimo dieną, per pačią Sumą. Motina giliausiu jausmu, su ašaromis akyse karštai meldus, kad Dievas malonėtų priimti didžiausią jos auką - pavelytų jos sūnui šv. Mišias laikyti... <...>
Aš jau buvau pratęs, žemaičių papratimu, apsižadėti ir apžadus vykdyti. Atsiradau balkoniuke, akis į akį su Švenčiausiąja Dievo Motinėle. Ir ėmėva mudu kalbėtis: „Atmink, Dievo Motinėle, jog nuo amžių nebuvo girdėta, kad tas, kuris Tavo padėjimo šaukiasi, būtų neišklausytas...“
Vaisius.Skleisti katalikišką žodį. Nelaimėse šauktis Aušros Vartų Dievo Motinos pagalbos. Stengtis, kad Lietuvoje kurį sekmadienį būtų įvesti knygnešio atlaidai. Reikia pagerbti didvyrius, kokių nebuvo niekur pasaulyje.
Septintoji stacija
Nepažįstamasis Vydūnas –
nurimęs Dvasioje, atgavęs kūno ir sielos sveikatą.
Pavyzdžiu galįs stiprinti ligonius
Aš matau.Rambyno kalno viršukalnė. Jaunas įdvasintų akių vyras trimitu sveikina tekančią saulę. Šalia jo lietuvių tautiniais drabužiais vilkinčios merginos, vaikinai.
Aš mąstau.Sveikata - brangiausias turtas. Įkyriai šie žodžiai kartojami, bet niekas nesirūpina tikru sveikatos saugojimu. Daug kas nežino, kad Vydūnas buvo jau mirties kandidatas, kad garsūs Berlyno gydytojai jam buvo palikę gyventi vos kelis mėnesius. Bet pasmerktasis ligonis pakilo į žūtbūtinę kovą, supratęs, kad dvasia - be galo galinga ir gali atgaivinti net sunkiausia liga sergantį kūną. Vydūnas nugalėjo, išgijo, sulaukė ilgo amžiaus.
Mums jis paliko nuostabią knygą „Sveikata, jaunumė, grožė“. Tai kol kas vienintelė originali sveikatos filosofijos knyga Lietuvoje. Joje Vydūnas pasakoja, kaip išlikti sveikam, jaunam, gražiam, ligoniams teikia daug patarimų, kuriuos, beje, pats yra perleidęs per savo bandymų ugnį.
Gyvieji žodžiai.Pats Vydūnas apie save taip rašė:
Savo gyvenimą jau iš mažens turėjau savaip tvarkyti. Dar mažo vaiko laikais mano skilvis buvo toks opus: kai mažam vaikeliui duota valgyti, kas ne visai tinkama ar netinkamai sudėta, aš netrukus alpdavau. Priaugdamas stengiausi nuo to apsisaugoti ir dar nepasiekus 20-ies metų paaiškėjo, kad man netinka mėsos valgyti. Ir taip aš jos nevalgiau. Tada man niekuomet nebeužejo tie silpnumai. Ir kita dar kas buvo prisidėjęs. 17 metų jaunuoliui pradėjo plaučiai kraujuoti. O kartais taip labai, kad gydytojas matė, kad man teksią veik mirti. Tatai truko maždaug 5 metus. Aš stengiausi gydytis, giliai atsargiai kvėpuodamas tyro oro ir gyvendamas kiek galėdamas žmoniškai ir dažnai giedodamas(iš Vydūno autobiografijos).
Vaisius.Perskaitykime Vydūno veikalą „Sveikata, jaunumė, grožė“, susiraskime jo straipsnius iki 1940 m. laikraščiuose ir žurnaluose. Pirmoji geros sveikatos išsaugojimo sąlyga - minčių ir jausmų skaistumas.
Aštuntoji stacija
Jurgis Matulaitis - Marijos šlovintojas
Aš matau:dvejas kopėčias, iš dykumos siekiančias dangų. Jomis kopia daug žmonių. Ne visi pasiekia tikslą.
Aš mąstau.Atsimenu viduramžių legendą. Dvejos kopėčios siekė dangų. Vienos trumpos, raudonai įkaitusios, geležinės, kitos - ilgos, medinės, siūbuojančios. Kankiniai pirmosiomis kopėčiomis kopdavo aukštyn, juos sutikdavo Kristus. Silpnieji rinkdavosi baltas, ilgas, medines kopėčias. Nenusivildavo. Dievo Motina padėdavo jiems pasiekti dangų.
Jurgis Matulaitis iš mažens buvo skaistus, meldėsi Marijai. Kaulų liga -jo viso gyvenimo kryžius. Visus didžius darbus atliko su nuolat skaudama ranka, visas keliones ir žygius įveikdavo vartodamas kojai įtverti protezą. Atgaivino Lietuvoje beišnykstančią Marijonų vienuoliją, lietuviškam žodžiui suteikė gilią, katalikišką prasmę, įpilietino jį Bažnyčioje.
Gyvieji žodžiai:
Būkime pasirengę pirmiausia kiekvienas savo šalyje, tarp savų žmonių dirbti, kovoti sielų išganymui, Dievo garbei. Pjūtis visur gausi, o darbininkų maža. Jei valia prašyti, tai duok, Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje kaip skuduras, kuriuo viską valo, o suvartoję meta šalin į tamsiausią kampą, tegul ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad Tavo Bažnyčioje nors vienas kampelis būtų geriau išvalytas, kad tik Tavo namuose būtų šiek tiek švariau ir skaisčiau.
<...> Jei turtų sutvarkymas laikomas nepajudinamu kaip ąžuolas, tai revoliucijos audra jį išraus ir parblokš...
Vaisius.Brangink skaistybę. Gaivink Lietuvoje gegužės ir spalio mėnesiais vakarines pamaldas Marijos intencija. Aplankyk Marijampolę, pasimelsk prie palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio karsto.
Devintoji stacija
Oskaras Milašius - Apokalipsės aiškintojas
Aš matau.Ant bažnyčios grindų guli žinomas diplomatas, poetas Oskaras Milašius. Viršum jo skrieja Apokalipsės žirgai.
Aš mąstau.Oskaras Milašius brandos amžiuje kiekvieną dieną skaitydavo ir apmąstydavo Šventąjį Raštą. Milašių aplanko vizijos. Jis abejoja savo pašaukimu. Nuodėmklausys pataria kryžiumi gulėti bažnyčioje ant grindų. Piktoji dvasia labiausiai nekenčia nusižeminimo. Jeigu ji gundė žmogų, tai po šio išbandymo pasitrauks. Vizijos tęsiasi. Milašius supranta, kad girdi Dievo apreiškimą.
Gyvieji žodžiai:
Ir sutrimitavo trečiasis angelas. Tada iš dangaus nupuolė didelė žvaigždė, liepsnodama tarsi deglas, ir nukrito ant trečdalio upių ir ant vandens šaltinių. Žvaigždės vardas yra Metėlė. Ir pavirto trečdalis vandenų į metėlę, ir daugybė žmonių numirė nuo apkartusio vandens(Apr 8, 10-11).
Mokslinės, estetinės ir moralinės varžybos duos dirvą kovos instinktui pasireikšti. Tautos viena kitai paskelbs šaunią kovą intelekto srityje. Bažnyčios įsakymų bus laikomasi drausmingai. Katalikų metinės sukaktys ar šventės švenčiamos su negirdėtu iškilmingumu ir prabanga - mat viena ir kita simbolizuoja aukščiausio mokslo ir filosofijos tiesas(Oskaras Milašius).
Vaisius.Neužmiršk, kad knygų knyga - Šventasis Raštas, ypač Naujasis Testamentas. Kuo dažniau tave pasieks dieviškasis žodis, tuo labiau suvoksi praeities, šios dienos ir ateities paslaptis. Būk tvirtas kaip uola: Jėzus Kristus nugalėjo blogį. Perskaityk O. Milašiaus „Migelį Manjarą“, „Apokalipsės aiškinimą“.
Dešimtoji stacija
Antanas Vaičiulaitis ir Stasys Tamulaitis -Amžinųjų kalnų šaukliai
Aš matau.Kalno viršukalnėn įkopęs Antanas Vaičiulaitis. Pakalnėje stovi Stasys Tamulaitis, jo rankoje antologija „Kas girdėti kalnuose“, visur naujas balsas lietuvių literatūroje. Prie St. Tamulaičio kiti sambūrio dalyviai: Vytautas Mačernis, Stepas Zobarskas, Jonas Šukys, Juozas Kruminas, Nelė Mazalaitė, Jurgis Jankus, Julius Kaupas, Pranas Antalkis.
Aš mąstau.Antanas Vaičiulaitis sukūrė geriausius lietuvių prozos kūrinius, nė iš tolo nepralenktus iki šiol. Stasys Tamulaitis subūrė kilniai nusiteikusį jaunimą, nurodė kelią į kalnus, primindamas V E. Ytso žodžius:
Poezija ir iš viso grožinė literatūra turi būti be jokių politinių atspalvių. Politika ir propaganda literatūroje yra neleistinas nusikaltimas.
Gyvieji žodžiai:
Tikroji grožinė literatūra - ne pedagogika, ne didaktika, plika tendencija ar kokios nors politinės grupuotės užsakymas. Estetinės vertybės kur kas aukščiau iškilusios. Jos savaime gelbsti žmoniją, auklėja, masinio žmogaus akis atgręžia į kalnus. Mes šventai, tiesiog besąlygiškai tikime Fiodoro Dostojevskio mintimis: Vien tik Grožis išganys pasaulį (Iš St. Tamulaičio suredaguotos antologijos Kas girdėti kalnuose įžangos).
Vaisius.Sunkiai surasi nuo tavęs paslėptą antologiją „Kas girdėti kalnuose“, A. Vaičiulaičio, St. Tamulaičio raštus. Ieškok, nes šis ieškojimas baigsis stebuklo atradimu.
Vienuoliktoji stacija
Jonas Biliūnas - rašytojas, regėjęs Kristų
Aš matau.Leipcigo teatras. Jonas Biliūnas žvelgia į sceną, o ten, vietoj įžymių aktorių - Jėzus Kristus.
Aš mąstau.Tiesai be galo sunku pasiekti viešumą. Minia nori, kad ją vis kas nors mulkintų. Daug buvo ginčytasi dėl Jono Biliūno religinių pažiūrų. Blaivūs protai, net Kapsukas-Mickevičius, neneigė Biliūno atsivertimo. Bene įdomiausias įvykis liko plačiau nepastebėtas ir užmirštas. Kilnios, šviesios sielos rašytojas gyvenimo saulėlydyje patyrė tikrą stebuklą - regėjo Jėzų Kristų. Tuo negali pasidžiaugti kiti mūsų švyturiai.
Gyvieji žodžiai:
Vieną kartą Leipcige buvo didelis koncertas. Nuėjo ir J. Biliūnas. Staiga vieno akto metu scenoje jam pasirodė Kristus ir tyliai tarė: „Mes greitai pasimatysime. Dirbk“. Jonas krito be sąmonės,(iš J. Biliūno žmonos atsiminimų, išspausdintų 1932 m. „Naujo žodžio“ 22-ame numeryje, užrašytų P Kubiliaus.)
Tu, Julyte, mano kapą
Žolynėliais apkaišysi.
Tarpu rožių ir lelijų
Man kryželį pastatysi(Jonas Biliūnas).
Vaisius.Mylėk paukščius, gyvulius, kiekvieną žolytę, ne tik žmones. Dar kartą atidžiai perskaityk Jono Biliūno „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“. Susimąstyk, aplankęs Anykščius: Neįvykdyta rašytojo testamentinė valia, taip graudžiai išreikšta eilėraštyje. Nėra ant kapo kryžiaus. Perbėk mintyse žymiųjų žmonių gyvenimus. Ne visi regėjo Jėzų Kristų.
Dvyliktoji stacija
Jurgis Baltrušaitis - Lauko Ramunės žynys
Aš matau.Kryžkelė. Žali Paantvardžio laukai. Jaunas vaikinas, nusiėmęs skrybėlę, bučiuoja kryžiaus kamieną.
Aš mąstau.Vienas lietuvis užklydo į Paryžių, t. y. į Vakarus, šventai išsaugojo tėvų tikėjimą, tapo net pranašu. Tai Oskaras Milašius. Kitas lietuvis - Jurgis Baltrušaitis - pateko j Maskvą, t. y. - į Rytus. Jaunystėje jis, grįžęs gimtinėn, bučiuodavo pakelės kryžius. Vėliau jo, diplomato, kabinete - kryžius, maldaknygė, rožančius. Nesigėdijo tėvų tikėjimo įvairiausių bedievių svečių akivaizdoje.
Abu šie lietuviai - labai išsilavinę žmonės, ne kokie pusmoksliai mandruoliai. Abiejų kūryba - nuostabūs ieškančio, kenčiančio ir Jėzuje Kristuje skaidrėjančio, išganymą sau laiminčio žmogaus vaizdai.
Gyvieji žodžiai:
Jei aukščiau tu nori lipti,
Imk nelūžtamą ramentą
Ir, pakeitęs diego kryptį,
Kopk sode į kryžių šventą-
Kryžius žemės sodą valdo...
Melskis už naktį ir dieną,
Nes, kas pasėta, nenyksta,
Nes nuaidėjusios bangos
Jūroje lieka...(Jurgis Baltrušaitis).
Vaisius.Gerbkime kryžių. Jei turime galimybių, pastatykime nors vieną. Atsiminkime prosenolių tikėjimą - statykime pažadų kryžius ligoje, nelaimėje, džiaugsme, įžymiuose savo gyvenimo įvykiuose. Perskaitykime Jurgio Baltrušaičio eilėraščius, poemas.
Tryliktoji stacija
Jonas Aistis - Kankinių šviesos poetas
Aš matau.Įėjimas į katakombas. Prie jų stovi jaunas vyras iš Lietuvos. Tai Jonas Aistis.
Aš mąstau.Jonas Aistis, religingos šeimos sūnus, anksti sužino apie pirmųjų amžių krikščionis kankinius: Feliciją, Agatoniką, Perpetuą, Apoloniją, Agotą, Ceciliją, Sebastijoną ir daug kitų. Mąsto apie šias žmonijos gėles. Apie savo kūrybą taip sako: Mano žodyje pirmąkart pas mus taip suskamba džiaugsmas, - tyras kaip kūdikio juokas, kaip rasa, tik žinoma, ne linksmas. Koks gi tas džiaugsmas? Kur to ypatingo džiaugsmo šaknys?
Gyvieji žodžiai:
Pakeldamas akis aukštyn drebėjau,
Kad nepalaužtų valios man kančia -
Įsmigo štai pirmoji vylyčia,
Ir nerimas, o Viešpatie, praėjo...
Kaip miela- lyg šilti lašai lašėja...
Lyg sąla sąnariai... Kaip gera čia
Man laukt, matyt su šypsena skaisčia
Ateinantį iš tolo Atpirkėją.
Garbė ir šlovė Tau, o Visagali!
Maniau, kad reiks įtempti valią,
Bet štai Tu Pats manęspi ateini...
O kiek šviesos! Net man akis gadina...
Švelnaus skambėjimo skliautai pilni...
Tik svyra jau galva, sunki kaip švinas...
Kitas tyros religinės poezijos pavyzdys:
Antai tenai ant vakaro raudono
Vaidenasi man Kristus dyvinai...
Vaisius.Apmąstykime pirmųjų krikščionių - kankinių gyvenimus. Išmokime atmintinai „Šventą Sebastijoną“, pasirinkime savo širdžiai artimų eilėraščių iš Jono Aisčio kūrybos.
Keturioliktoji stacija
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - Žalioji Kapinių Gyvybė
Aš matau.Dažnai eik į M. K. Čiurlionio galeriją Kaune, neskubėdamas žiūrėk į „Tiesą“, „Rex“, „Auką“, „Rojų“, „Pavasario sonatą“, „Jūros sonatą“, „Varpinę“, „Žemaičių kryžius“, „Žemaičių kapines“ ir kitus jo paveikslus.
Aš mąstau.M. K. Čiurlionio kūriniai - ryškiausiai išreikšta lietuvių tautos dvasia. Žinau, kad dailininkas jaunystėje piešė „Kristų“. Kodėl tas kūrinys vis slepiamas? Žinau, simfoninę poemą „Jūra“ palydėjo vargonai. Kodėl jie budelio smūgiu iš šios Čiurlionio simfoninės poemos pašalinti?
Neužmirškime, kad P Cvirka norėjo po Čiurlionio galerija pakišti granatų. Pokario metais kitas engėjas reikalavo uždaryti tą „mistikos kapinyną“. Piktinamės? Tačiau neužmirškime, kad ir kan. Adomas Jakštas Čiurlionio kūrybą nekaip tevertino. Kraštutiniai dešinieji ir kraštutiniai kairieji susitiko viename taške... Sunku Žemėje ir Lietuvoje tyrajai kūrybai. Dieve duok, kad atgytų tikrojo meno skleidimo sąjūdis „Kas girdėti kalnuose“. Čiurlionis gali sujungti ne fanatikus, o tyras širdis iš kairės ir iš dešinės.
Gyvieji žodžiai:
- Bičiuli, pasakyk, kaip atrodo žalia spalva?
- Žalia spalva? Hm... tokia, kaip žolė, medžiai...
- Pakeliui kalbėk žmonėms apie pievas, medžius. Žvalgykis iš aukštų bokštų. O jeigu senatvė tave apims, tenai pat bus suolelis, pasiuntiniams skirtas, ant jo jaunų žmonių niekuomet netrūksta (M. K. Čiurlionis).
Atvažiavau iš ryto, radau Čiurlionį labai silpną, tačiau dar kalbėjo. Norint suprasti jo kalbą, reikėjo prie jo prisiartinti. Sesutė užklausė jo, gal pašaukti kunigą. Čiurlionis linktelejo galvą. Atvykęs kunigas klausinėjo mane apie jo gyvenimą, prisiartino priėjo ir ruošėsi suteikti jam paskutinį patepimą. Čiurlioniui dvi stambios ašaros nuriedėjo iš akių ir užsiliko ant skruostų. Kunigas suteikė
Paskutinį šventais aliejais patepimą, o ryškūs pavasario saulės spinduliai nušvietė jo išvargusį veidą ir nudžiovino ašaras(iš inžinieriaus St. Čiurlionio atsiminimų).
Vaisius.Stengsiuosi kaip nors pamatyti slepiamą M. K. Čiurlionio paveikslą „Kristus“, įkalbėsiu įtakingus asmenis, kad simfoninei poemai „Jūra“ koncertų metu būtų sugrąžinti vargonai.
Žvaigždėtą naktį eisiu į gimtinės kapines. Žiūrėsiu į ryškius Šienpjovius ir atsiminsiu ištisas prosenelių kartas ir iš nakties siaubo žvelgusias į dangų, ir lietuviškais vardais šaukiamas žvaigždes. Aplankysiu Kryžių kalną Žemaitijoje. Apmąstysiu pažadų kryžių kilmę.
Kryžių kalne - visos Lietuvos širdis, plakanti žemaičių, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių ašarose, dejonėse, raudose ir tylioje Prisikėlimo viltyje.
