KRAŽIŲ SKERDYNĖS

IŠ LIETUVOS BAŽNYČIŲ ISTORIJOS

Kun. Petras Veblaitis

     Kražiai - seniau buvęs apskrities miestas ant Kražantės krantų, priklausęs Kauno gubernijai. Kražių parapija turėjo apie 4000 gyventojų, bažnyčią ant kalvos, įeinamą laiptais. Priklausė benediktinių vienuolijai.

     Istorijoje Kražiai minimi jau 1253 m., kryžiuočiams puldinėjant žemaičius. Nuo 1528 m. Kražiai - apskrities miestas. Jame telkėsi bajorai. Chodkevičiai čia įsteigė jėzuitų kolegiją, apgyvendino seseris benediktines. Kražių mokyklos auklėtiniai pasižymėjo Vilniaus universitete. Jie buvo kilnaus būdo, neklastingi. 1832 m. Kražių mokykloje daug kas pakeista. Dėstomoji tapo rusų kalba. 1842 m. mokykla uždaroma.

     Bažnyčios Kražiuose dvi: parapijos ir jėzuitų. 1641 m. tribunolo narys Krizostomas Valadkevičius pastatė bažnyčią seserims benediktinėms. Iš dovanojimo ir paskyrimo akto:

     Tarp Dievo tarnų ir tarnaičių, už visą iš pasaulio gaunamą gėrį savo jaunystę ir atsižadėjimą atnešančios auka Viešpačiui, garbingosios šv. Benedikto seserys. Seserys šventu savo gyvenimu, gražiais papročiais šviečia visur, kur tik pasirodo bei gyvena. Stebėdamasis jų dorybėmis bei išsižadėjimais, noriu, kad jos šviestų pavyzdžiu ir Žemaitijai, gyvendamos Kražiuose.

     Iš pradžių vienuolynas buvo labai neturtingas. 1872 m. ten buvo 26 seserys, rusų valdžios pasmerktos išmirti. Vienuolės persikėlė į Kauną, kur buvo jų seserų.

Skaityti daugiau: KRAŽIŲ SKERDYNĖS

GYVOSIOS DVASIOS REIŠKĖJAS (Stasys Šalkauskis)

 [Ada Urbonaitė]

     Stasys Šalkauskis (1886-1941), kaip ir tautos dainius Maironis, yra kilęs nuo Aukštaičių ir Žemaičių ribos. Gimė Ariogaloje, inteligentų šeimoje, turėjusioje 4 sūnus ir 5 dukteris. Užaugo Šiauliuose. 1905 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1911 m. baigė teisės mokslus Maskvos universitete. Teisininko darbas (tarnyba Samarkande) jo nepatenkino, - jis ėmė vis labiau atsidėti filosofijai. Iš straipsnių „Ateities" ir „Draugijos“ žurnaluose pažinęs neeilinį jo protą, rašytojas prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas išrūpino jam „Motinėlės“ draugijos stipendiją studijuoti užsienyje: 1915-1920 m. Stasys Šalkauskis studijavo filosofiją Šveicarijos Friburgo universitete ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.

     Grįžęs į Lietuvą, iš karto ėmėsi akademinio darbo. Nuo pat Lietuvos universiteto (vėliau - Kauno Vytauto Didžiojo universiteto) įsteigimo (1920 m.) profesoriavo jame Teologijos-filosofijos fakultete, o 1939 m. buvo išrinktas universiteto rektoriumi. (Iki 1940 m. Lietuvoje universiteto rektoriai buvo ne skiriami, o profesūros renkami; nors nemažai profesorių buvo vadinamųjų laisvamanių ir religijai abejingų, mokslinis bei asmeninis Šalkauskio autoritetas buvo toks didelis, kad profesūra laisvai išrinko rektoriumi kaip tik jį, pamaldų kataliką ir idėjinį inteligentų vadą.)

     Šalkauskis taip pat buvo vienas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų 1922 m. ir, su Jakštu - Dambrausku bei Pranu Dovydaičiu, vienas iš pirmųjų trijų jos akademikų, galiausiai tos akademijos pirmininkas nuo 1938 m. iki kol ji galėjo Lietuvoje gyvuoti, t. y. iki 1940 metų. 1940-1941 m. nauji universiteto šeimininkai neleido jam profesoriauti. Nusilpus sveikatai, mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose. Palaidotas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo kapinėse, kur pastatytas jam kuklus paminklas.

Skaityti daugiau: GYVOSIOS DVASIOS REIŠKĖJAS (Stasys Šalkauskis)

Šio meto Lietuvos vyskupai ir ganytojai

Liudvikas Povilonis (1910-1934-1969),
     Kauno arkivyskupijos Apaštalinis administratorius, Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas.

Romualdas Krikščiūnas (1930-1954-1969).

Juozas Preikšas (1926-1951-1984).

Vincentas Sladkevičius (1920-1944-1957),
     Kaišiadorių vyskupijos Apaštalinis administratorius, Vatikano Sakramentų Kongregacijos narys.

Julijonas Steponavičius (1911-1936-1955),
     nuo 1961 m. sukliudytas eiti savo, kaip Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio administratoriaus, pareigas turi reziduoti už arkivyskupijos ribų Žagarėje. Šįmet savo trigubo (75-50-25) jubiliejaus proga apdovanotas Laisvės žymeniu.

Antanas Vaičius (1926-1950-1982),
     Telšių vyskupijos Apaštalinis administratorius, Vatikano Kunigų Kongregacijos narys.

Skaityti daugiau: Šio meto Lietuvos vyskupai ir ganytojai

KUNIGAS DIEVO IR ŽMONIŲ TARNYBOJE

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI

     Iš gausios plejados kilniųjų mūsų tautos asmenybių šįkart paminėsime dvi: prelatą Mykolą Krupavičių, kurio 100-ąsias gimimo metines šventėme pernai, ir profesorių Stasį Šalkauskį, kurio 100-ąsias gimimo metines švenčiame šiemet. Jie abu daug lėmė mūsų tautos gyvenime: vienas - socialinėje, kitas - ideologinėje plotmėje. Tai mūsų tautos šulai, mūsų protas ir valia, - kaip mėgdavo sakyti kauniečiai, matydami juos drauge vaikščiojančius Kauno gatvėmis.

[Ada Urbonaitė]

KUNIGAS DIEVO IR ŽMONIŲ TARNYBOJE
(Mykolas Krupavičius)

     Mykolas Krupavičius gimė 1885 m. spalio 1 d. Balbieriškyje, Suvalkų žemėje. Tėvas iš Vilniaus krašto atkilęs, kilnus ir išsilavinęs lietuvis, motina - šviesi ir sumani moteris, amžina dzūkė, - kaip ji pati sakydavo.

     Mažasis Mykolas mokslui buvo imlus. Kaip savo „Atsiminimuose“ jis pats rašo: Motinos dėka penkerių metų amžiaus jau paskaitydavau lengvesnius skaitymėlius. Tada tėvai nutarė leisti mane į mokyklą, kuri buvo Kriaunių kaime. Motina, nors jauna liko našlė su keturiais mažais vaikais, stengėsi juos išmokslinti, ypač vienintelį sūnų Mykolą.

     Nelengvas buvo kelias į Veiverių mokytojų seminariją, bet 1900 m. Mykolas į ją įstojo. Tai buvo didžiausios carinės priespaudos metas -nutautinti ir sustačiatikinti! Tačiau sveiko Lietuvos kaimo vaikinai visa tai atlaikė. Nepaisydami visų lietuvių kalbos persekiojimų bei draudimų ir aukų dėl lietuvių kalbos vartojimo, veiveriečiai stipriai laikėsi ir savo kalbos, ir religijos. Jie laikė savo pareiga prieš pamokas ir po pamokų užeiti į bažnyčią, rytą, vakarą pasimelsti. To jaunų žmonių atsparumo priežastis tikriausiai buvo motinų auklėjimas ir savo malda jų lydėjimas.

Skaityti daugiau: KUNIGAS DIEVO IR ŽMONIŲ TARNYBOJE

LIETUVOS GANYTOJŲ LAIŠKAS

     Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10), -

taip nusakė savo atėjimo į žemę tikslą Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Turiningam mūsų gyvenimui reikia šviesos bei tiesos, kad žinotume prasmę ir neklaidžiotume; reikia jėgų, kad įstengtume darbuotis ir į tikslą žengti; reikia vilties ir džiaugsmo, kad gyvenimo negandos nepalaužtų.

     Šviesą mums teikia dieviškasis Kristaus mokslas.
     Jėgų duoda Jo dieviškoji malonė.
     Gaivina ir veda Jo dieviškoji Meilė.

LIETUVOS GANYTOJŲ LAIŠKAS

(Švenčiant Lietuvos bažnytinės provincijos 60-metį)

     Didžiosios Kristaus dovanos yra įamžintos Jo Bažnyčioje. Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia toliau skleidžia Kristaus tikėjimo mokslą, teikia sieloms dieviškąją gyvybę Mišiomis ir sakramentais, puoselėja meilę visa savo veikla.

     Jėzus Kristus ne tik atsiuntė savo Bažnyčiai neregimąjį gaivintoją -Šventąją Dvasią, bet ir paliko regimus mokytojus bei vadovus - savo apaštalus. Juos pats išauklėjo ir paskyrė, suteikė jiems šventą įgaliojimą. Tą pačią Dvasią ir tokius pačius įgaliojimus paveldi jų įpėdiniai vyskupai, kurie jais dalijasi su savo padėjėjais kunigais. Kadaise, Bažnyčiai vos kuriantis, tebuvo 12 apaštalų. Dabar visame pasaulyje yra apie 4000 vyskupų. Kiekvienas iš jų tarnauja Dievui, Bažnyčiai, žmonėms tam tikroje teritorijoje (vyskupijoje), o kartu su šv. Petro įpėdiniu, Romos popiežiumi, gyvena visuotinės Bažnyčios reikalais, darbais, laimėjimais ir sielvartais.

Skaityti daugiau: LIETUVOS GANYTOJŲ LAIŠKAS

Daugiau įrašų...

  1. TURINYS NR. 20
  2. BAŽNYČIA PASAULYJE
  3. MEILĖ - NE TIK ŽODIS
  4. KRYŽIAUS KELIAS

Subkategorijos