Partizanai: Istorija ir dabartis

PRADĖKIME NUO MAŽO - PAŽINKIME VAIKĄ

KĄ MES GALIME DUOTI LIETUVAI

Domė Petrutytė

     Žmogaus asmenybės didybė prasideda jo gimimu (Marija Montesori).

     Nepaisant didelių kultūros laimėjimų, ypač civilizacinės bei techninės pažangos, šiandien visame pasaulyje nepaprastai sparčiai plinta ne tik materialinis skurdas, bet dar labiau dvasinis ir moralinis nuosmukis -lytinis palaidumas, nežmoniškai žiaurūs, siaubingi nusikaltimai. Šiandien žudoma ne tik iš pykčio ar pavydo, ne tik dėl noro pralobti arba kopiant aukštyn karjeros laiptais besistengiant pašalinti nuo kelio bendradarbį, kuris atrodo esąs kliuvinys. Ne tai šiandieną kelia pasibaisėjimą ir siaubą, bet tai, kad žudoma dėl pasismaginimo, dėl malonumo.

     Kas gi tie nežmoniški „herojai“? Ogi daugiausia jaunimas - vaikinai ir merginos; ir ne tik jaunimas, bet ir paaugliai, ir 5-12 metų vaikai. Visa tai kelia ne tik siaubą ir pasibaisėjimą, bet ir didelį susirūpinimą, kad pamažu einama į nužmogėjimą ir išsigimimą.

     Yra siūlomi įvairūs būdai, kaip žmonija turėtų gelbėtis iš to baisaus moralinio nuosmukio. Vieni mąstytojai žmonijos atgimimą sieja su socialinės santvarkos tobulinimu, kiti - su medžiaginės gerovės kėlimu, su civilizacijos bei technologijos pažanga, dar kiti žmonijos atgimimą sieja tik su religija -bet kuria religija, pripažįstančia antgamtinį gyvenimą ir tikinčia Jėzų Kristų.

     Marija Montesori - viena iškiliųjų mąstytojų, susirūpinusių žmonijos ateitimi, atgimimą įžvelgė tiktai kaip paties žmogaus persiauklejimo pastangas, jo dvasinio gyvenimo nuskaidrinimą bei perkeitimą.

Skaityti daugiau: PRADĖKIME NUO MAŽO - PAŽINKIME VAIKĄ

DVIDEŠIMT PENKI VAIKO PAGEIDAVIMAI

Dr. Jonas Adomavičius

     Klausimas. Mūsų spaudoje dabar pradėta rašyti apie vaiko auklėjimą pagal Montesori metodą. Koks yra medicinos požiūris į tą reikalą?

     Atsakymas. Labai teigiamas - toks, koks jis yra į kiekvieną žmogaus natūralų, jo prigimčiai tinkantį reikalą. Kiekvienas gyvis turi prigimtų jėgų pats išaugti jo rūšiai tinkamu kūriniu. Netrikdykime tų prigimties duotų jėgų - ir turėsime atitinkamą giminės palikuonį. Taip netrikdant prigimtų jėgų erelis išauga tikru ereliu, uodas uodu, o žmogus - kaip pridera - žmogumi. Montesori metodas kaip tik ir priimtinas, kad skatina auklėtojus netrukdyti reikštis kūdikio prigimtoms jėgoms nuo pirmo atodūsio, siekti tas jėgas pažinti ir parengti aplinką tinkamam vaiko vystymuisi.

     Seniau mūsų tėvai, kitas net beraštis, turėjo paveldėtą lietuviams ir daugeliui tautų būdingą žmonišką vaikų auklėjimo sistemą. Visai negirdėję apie Montesori, jie duodavo vaikams pagal jų amžių ir polinkį naudingus užsiėmimus: motina raugia agurkus, duoda ir dukrai indą agurkiukams raugti. Tėvas skaldo malkas, sūnus skiedras renka. Tinkamas tėvų pavyzdys, ne žodis, auklėjo lietuvius tikrais žmonėmis.

     O vaikas šaukte šaukia, kad tėvai išgirstų jo 25 prašymus, idant jis galėtų išaugti tinkamas žmogus. Veltui bus jo šauksmas, jei tėvai patys netaps visiškai sveiki: ne tiek kūnu, protu, bet labiausiai vidiniu nusiteikimu, jausmais, asmenybe.

     Štai tie 25 prašymai, kuriuos tik normalūs tėvai gali išpildyti:

     1)    Nesugadinkite manęs, tėveliai! Aš gerai žinau, kad man nereikia viso to, ko prašau: aš tik jus bandau.

     2)    Nebijokite būti griežti man. Aš vertinu tai. Tokie tėvai suteikia man didesnį saugumą.

Skaityti daugiau: DVIDEŠIMT PENKI VAIKO PAGEIDAVIMAI

PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

JOS MISIJA BAŽNYČIAI

Dr. Barbara Albrecht

 (Pabaiga. Pradžia Nr. 24)

     Karmelitės misija. Vertėjas turi būti kaip lango stiklas, kuris praleidžia šviesą, o pats yra nematomas, - šie stebinantys 15-metės gimnazistės žodžiai, man atrodo, tarsi Editos Štein gyvenimo kelio ir gyvenimo būdo šifro raktas. Ji ne tik apie save sukosi, ji buvo įrankis aukštesniam tikslui:

     Aš esu tiktai Viešpaties įrankis. Kas pas mane ateina, tą norėčiau pas Jį nuvesti. O kai pastebiu, kad reikalas ne apie tai, o tėra tik domėjimasis mano asmeniu, negaliu kaip įrankis tarnauti, turiu prašyti Viešpatį, kad padėtų kitu būdu, nes būdas niekada nėra skirtas vienas.

     Edita Štein, dar būdama studentė, jau per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasiryžusi viskam - dėl savo tautos (o tai buvo vokiečių tauta!) ji nutraukė studijas ir savanoriškai pasirengė tarnauti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje pagalbine sesele.

     Aš dabar nebeturiu nuosavo gyvenimo,- pasakiau sau. - Mano visos jėgos skirtos dideliems įvykiams. Kai baigsis karas, jei dar būsiu gyva, tada galėsiu vėl apie savo privačius reikalus galvoti.

     Daugelį mėnesių infekcinėje ligoninėje slaugant sergančius šiltine ir sunkiai sužeistus Rytų fronte kareivius, iš tikrųjų dieną naktį reikėjo skirti visas savo jėgas. Ir ji jas atidavė. Edita Štein tikrai buvo paženklinta tokiam pasiaukojančiam atsidavimui. Tai jau tada išryškėjo. Doroviškai sugedusi ligoninė, gydytojai, seserys, pacientai atsidavusios, darbščios, meilės kupinos, pareigingos studentės Editos Štein akivaizdoje bemat pasikeitė. Likvidavus ligoninę, ji vėl naujai pasirengė tarnauti ir ne kartą buvo kviečiama.

Skaityti daugiau: PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN