Partizanai: Istorija ir dabartis
 Adolfas Ramanauskas
Vanagas
1918 03 06 - 1957 11 29
|
 Antanas Kraujelis
Siaubūnas
1928 10 28 - 1965 03 17
|
 Jonas Žemaitis
Vytautas
1909 03 15 - 1954 11 26
|
 Juozas Lukša
Daumantas
1921 08 10 - 1951 09 04
|
 Juozas Vitkus
Kazimieraitis
1901 12 10 - 1946 07 12
|
 Jonas Misiūnas
Žalias Velnias
1911 - 1947 03 11
|
 Justinas Lelešius
Grafas
1917 11 23 - 1947 09 24
|
 Lionginas Baliukevičius
Dzūkas
1925 01 01 - 1950 06 24
|
(Montažas. Parengė Marijampolės jaunimas, vadovaujamas ses. Veronikos Beišytės)
Suvalkijos miškuos
Ano meto laikuos
Tu gimei ir išaugai kaip medis.
O sermėgiai tautos
Tada laisve kvėpuos,
Kai Tu būsi visų jųjų Vadas.
Tu glaudeis prie Versmės
Ir dienos šviesesnės -
Vis su meile ir ilgesiu laukei.
Tavo darbo kaitra,
Tavo meilė tyra
Mus ir šiandien į aukštumas šaukia.
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI
[Ada Urbonaitė]
PRANAS DOVYDAITIS
(1886-1942)
Runkiai - kaimelis, tūnantis Kazlų Rūdos miškų masyvo pietvakariniame pakraštyje, reto grožio ir ramybės užkampis Sūduvos lygumose. Čia profesoriaus Dovydaičio gimtinė. Tėvas Motiejus Dovydaitis, žmogus, turėjęs iniciatyvos ir nesibaiminęs pažangos, nagingų rankų ir šviesaus proto. Motina Marijona Dovydaitienė-Bunkartaitė, giliai religinga, su rožančium niekad nesiskirdavo, buvo ir juostų audėja, ir didelė dainų mėgėja. Kai jauniausias sūnus Jurgis tapo tautosakos rinkėju, ji padainavo jam 43 dainas, kurių 16 įdainuota fonografe. Gebėjo ne tik dainuoti, bet ir giedoti: dalyvavo Pilviškių bažnytiniame chore, o čia buvo priimamos choristės tik turinčios gerus muzikinius duomenis.
Pranas Dovydaitis gimė 1886 m. gruodžio 2 d., pirmasis iš 15-os Dovydaičių vaikų. Iš jų išaugo 7 - kiti mirė maži arba kiek paūgėję, išskyrus Vincą; šis mirė 21 metų sunkiai sužeistas laisvės kovose 1920 m., būdamas septintos klasės mokinys.
Nelengvas buvo Dovydaičių gyvenimas: ūkelis mažas, o vaikai biro vienas po kito. Tačiau būdami sumanūs, darbštūs ir taupūs skurdo nepatyrė. Tuometinėmis kaimo sąlygomis tėvas labai anksti susirūpino savo pirmgimio sūnaus mokymu. Jam esant 5-erių metukų, tėvas iš Pilviškių lauktuvių parvežė elementorių. Vėliau - ir lentelę su „gripeliu“ rašyti. Išmokęs skaityti ir rašyti 5-6 metų ir pakartotinai „perstudijavęs“ visas knygas, kurios buvo tėvų namuose, o jų buvo nemažai, - ir religinio, ir pasaulietiško turinio, - Pranukas atėjo į Višakio Rūdos pradžios mokyklą ne toks, kuriam reikia pradėti nuo abėcėlės. Kadangi mokykloje mokslas buvo einamas rusų kalba, tai atsirado ko mokytis. Višakio Rūdos pradžios mokykloje tada mokytojavo mokytojas Paltanavičius, už 6-7 km turėjęs didelį ūkį (60 ha), tad į pamokas visada vėluodavo, pavesdamas jas vyresniems mokiniams, - tegul praktikuojasi, nenaudėliai, - teisindavosi. Tad netrukus ir Pranukas tapo „mokytoju“. Jis buvo reiklus, bet mokėjo ir mokiniams gerai paaiškinti. Žinoma, kartais ir pats prižiūrėtojas taip įsismagindavo su savo mokiniais žaisti, jog ir pamokas užmiršdavo. Mokytojas Pranuką ir nuo ganymo atsikviesdavo į mokyklą, kai reikėdavo pasirodyti prieš rusus inspektorius. Jis sėsdavo į suolą, pasiryžęs atsakyti į visus klausimus.
Vysk. Antanas Vaičius
Brangieji Broliai - Seserys!
Nuoširdžiai sveikinu Jus Dieviškojo Kūdikėlio Užgimimo šventėje. Sveikinu taip pat Jūsų artimuosius, kurie, negalėdami šiandien kartu su Jumis dalyvauti įspūdingose Kalėdų pamaldose, dalyvauja jose širdimi, mintimis ir malda. Sveikinu visus, kurie laukė Šventų Kalėdų ir dabar kartu su mumis džiaugiasi jų sulaukę.
Kalėdinis džiaugsmas yra dalelė ano didžiojo iš Dangaus atnešto džiaugsmo, kurį, Jėzui gimus, paskelbė angelas, apsireikšdamas Betliejaus piemenims ir tardamas: Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas (Lk 2,10-11). Kalėdinis visų džiaugsmas yra panašus į džiaugsmą tų išminčių, kurie, stebuklingos žvaigždės vedami, rado Betliejuje gimusį Kūdikėlį Jėzų ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino (Mt 2,11).
Evangelijos žodžiais skelbiamas ir mūsų sielas apimantis kalėdinis džiaugsmas, rodos, turėtų užgesinti mumyse bet kurią skausmingą mintį, nutildyti bet kurią širdies dejonę. Tačiau taip nėra. Nors Dievo Sūnus tapo Žmogumi ir gimė šioje žemėje, bet ši žemė vis dar tebėra šalta ir svetima Dievui. Nors jau beveik 2000 metų, kai krikščioniškoji žmonija gieda Betliejaus giesmę Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms (Lk 2, 14), bet dar ne visi garbina Dievą ir ne visi džiaugiasi Jo atnešta taika ir ramybe. Tiesiog verkti reikia, matant, kiek daug skausmo, vargo ir ašarų, kiek blogio ir moralinio sugedimo šių dienų pasaulyje.
IŠ BAŽNYČIŲ ISTORIJOS
Kun. Petras Veblaitis
(Tęsinys. Pradžia Nr. 20)
Advokato Kaminskio kalba
Ateik, Šventoji Dvasia, į mano širdį ir apsaugok ją nuo visokios neteisybės!
Šitais maldos žodžiais, ponai teisejai ir luomų atstovai, aš pradedu šioje byloje ginamąją savo kalbą, gimusią prie altoriaus laiptų; ji baigsis čia iškilmingu sprendimu, kurį padarysite jūs savo širdžių gilumoje, savo proto, atsikračiusio visokios neteisybės, gilumoje.
Ieškodami tikrosios teisybės, jūs, be abejo, atsakysite į du pagrindinius klausimus: kas yra teisiamieji ir kuo jie nusikalto.
Pirmojo klausimo sprendimas, kiek leidžia aplinkybės ir teisinės galimybės, gula ant manęs. Dėl to aš ir stengiuosi suprasti, perprasti šių žmonių būdą bei pasaulėžiūrą, papročius ir tikėjimą; žodžiu, stengiuosi pažinti, kas sudaro šitos žmonių- grupės dvasinį pasaulį. Suprantama, žmogaus siela nėra koks atsitiktinis dalykas. Siela - tai žmogaus išgyventos patirties rezultatas. Visa tai, ką esu sužinojęs iš teisiamųjų, ką esu skaitęs iš prieinamų šios bylos šaltinių, pateikiu jums, ponai teisejai, kaip kaltinamųjų įgaliotinis.
Taigi kas jie, tie mūsų kaltinamieji? Ar tai kokia laukinių bastūnų gauja? Ne! Tai rimti, ištikimi, gerbiantys teisę gyventojai. Kražių miestelis pagal archyvinius dokumentus jau žinomas nuo 1253 metų. 1528 m. mokesčių lapuose sužymėtos jų prosenelių pavardės. Vadinasi, žmonės pastovūs ir ramūs. Gražiausias jų bruožas - tikėjimas ir nuolankumas. Tiesa, kai senais laikais Kryžiuočių ordinas norėjo primesti jiems krikščionybę kardu ir botagu, jie smarkiai gynė pagoniškosios savo dievaitės Medeinės[Medžiojimos] šventyklą ant aukšto kalno; bet kai jų valdovas pasikrikštijo, meilės ir gailestingumo tikėjimą kražiečiai priėmė be sąmyšio, be sukilimo, be pasipriešinimo. Ir nuo to laiko šita religija giliai įleido šaknis į visą jų gyvenimą.
Viešpatie Dieve, tautų Kūrėjau ir visos žmonijos Tėve!
Iš širdies dėkojame Tavo tėviškajai meilei,
kuri prieš šešis šimtmečius mūsų garbingųjų protėvių Krikštu
pakvietė ir mus į Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus Bažnyčią -
šventąją Laisvės, Taikos ir Meilės Karalystę.
Ačiū, Viešpatie, kad buvai su mumis ne tik ramiais metais,
bet ir vargo, skausmo bei kovų dienomis
ir daugelį mūsiškių padarei tikėjimo ir doros žiburiais.
Ačiū už jaunimo ištikimybę ir ryžtą,
už vyskupų ir kunigų apaštališkąjį uolumą.
Šiandien, Viešpatie, ne tik dėkojame už Tavo malones,
bet ir apgailime savo kaltes.
1944 m. pabaigoje – 1945 m. keli „Kario“ numeriai išleisti Vokietijoje. Nuo 1950 m. leistas kaip Pasaulio lietuvių karių veteranų mėnesinis iliustruotas žurnalas, ėjęs nuo 1950 m. lapkričio iki 1991 m. Niujorke (JAV) kaip atgaivintas Nepriklausomoje Lietuvoje leistas leidinys. 1950–1951 m. leido Simas Urbonas, nuo 1954 m. leido Lietuvos karių veteranų sąjungos „Ramovė“ Niujorko skyrius, turėjo Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje skyrių „Tremties trimitas“. Be karinių dalykų, daug spausdino istorinės tematikos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių. Tiražas 1983 m. – 1650 egz. Žurnalo redakcija išleido karo istorijos ir kitokios tematikos knygų.
Šaltinis: Wikipedija
