Partizanai: Istorija ir dabartis

TIESIAI Į TIKSLĄ

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI

[Ada Urbonaitė]

 (Nekrologo vietoj Vynmedžio Šakelei-Onai Galdikaitei mirus)

                Tik Vynmedžio Krauju gaiviuoju,
                Gyvybe Jo aš Jam gyva!
                Maža vešli aš Jam žaliuoju,
                Aš jam brangi, aš Jam sava!
                Mane lyg motina maitina,
                Gyvybe dieviška gaivina.

                                 (Vynmedžio šakelė)

     Dar, rodos, visai neseniai matydavome ją - Vynmedžio Šakelę - jos pamėgtoje Kauno Arkikatedros Bazilikos Šv. Jono Krikštytojo koplyčioje šalia altoriaus - susikaupusią, pasinėrusią į dieviškų paslapčių apmąstymą. Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuolijos steigėja, poetė motina Augustina-Ona Galdikaitė, nubrėžusi Lietuvos Bažnyčioje šviesų pėdsaką, amžinai pasiliko gyva dieviškame Vynmedyje.

     1898 m. rugsėjo 17-ąją - šv. Pranciškaus Asyžiečio žaizdų gavimo dieną - Giršinų vienkiemyje (Mosėdžio parapija) garbingoje patriarchalinėje Felikso Galdiko ir Fortūnatos Karevičiūtės-Galdikienės šeimoje gimė dukrelė — penktasis kūdikis (vienas iš vyresniųjų jos keturių brolių - Adomas vėliau tapo garsiu dailininku). Jau kitą dieną Onutė buvo pakrikštyta. Labai religinga motina savo dukrelei įdiegė stiprius krikščioniškojo gyvenimo pagrindus, ant kurių Viešpats statė didingą savo karalystės šventovę. Religinė dvasia liejosi iš Onos Galdikaitės sielos gelmių gausiomis eilėmis - maldomis. Pirmieji jos eilėraščiai pasirodė „Saulės“ progimnazijos, gimnazijos mokinių laikraštėliuose. 1921 m., jau būdama Miunsterio universiteto studentė, aktyviai bendradarbiavo su savo buvusiu direktoriumi Pranu Dovydaičiu, leisdami mergaičių žurnalą „Naujoji vaidilutė“. Jos eilėraščiai Vynmedžio Šakelės slapyvardžiu buvo spausdinami žurnaluose „Šv. Pranciškaus Varpelis“, „Lurdas“, „Žvaigždė“, „Moteris“.

Skaityti daugiau: TIESIAI Į TIKSLĄ

NE TAU, NE TAU

IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS

Ne tau, ne tau, žemele miela,
Širdis karštoji sukurta.
Ne tau pavergti mano sielą,
Ne tau, ne tau ji paskirta.

     Žinau, Aukščiausias mane leido
     Palietęs ugnimi dangaus.
     Ir pažymėjęs mano veidą,
     Man vardą suteikė žmogaus.

Jis pats išpuošęs pamylėjo,
Paskyrė mane dėl savęs.
Man amžių laimę pažadėjo
Ir pats su meile ten įves.

Skaityti daugiau: NE TAU, NE TAU

KAZIMIERUI ŠAPALUI ATMINTI

      Šiandien mes, labai išretėję Velionio bendražygiai, atėjome nulenkti galvos prieš šį garbingą vyrą ir jo taurią jaunystę. Ir ne tik jaunystę. Jaunystės dvasios, kilnių jos idealų buvo kupinas visas Velionio gyvenimas. Mus visą laiką žavėjo jo asmenybė -dvasios taurumas, didelė vidinė kultūra, Tėvynės meilė, pedagogo talentas ir meilė mokiniams, nuoširdus religinis jausmas ir darbas, dirbtas iki paskutinio atodūsio.., -

tai žodžiai iš K. Šapalo jaunystės draugo J. Sasnausko kalbos, pasakytos 1982-aisiais prie pedagogo, žurnalisto ir istoriko Kazimiero Šapalo kapo. Nedaug kas, - tik šeima, artimieji draugai, būrelis mokinių ir pažįstamų -palydėjo jį į amžino poilsio vietą. Daugelis, kurie būtų atėję atsisveikinti, tiesiog nežinojo - buvo laikai, kai apie tokias asmenybes garsiai nekalbėta, pažintim su jomis nesigirta... Lygiai kaip negarsinta jų veikla. Jie buvo priversti tylėti, bet netylėjo jų dvasia, kuri ieškojo kelių ateičiai - ne sau, kitiems, Tėvynei, kurios laisvė švietė kaip miražas, kaip tikėjimas.

      Tada tik išeivių lietuvių laikraštis „Draugas" išspausdino didelį straipsnį, kuriame tiksliai, remiantis prisiminimais, atpasakotas jo gyvenimo kelias ir veikla. Užtat šiandien mūsų, gyvųjų, pareiga prisiminti ir priminti. Prie tos apybraižos tenka pridurti tik tai, ko „Draugas“ dėl objektyvių priežasčių negalėjo žinoti - apie tos tyliosios veiklos barus. Jos vaisiai - „Žiburio" istorija. Šiam darbui K. Šapalas paskyrė nemažą savo gyvenimo dalį. Tai 20-ies metų kruopštaus, tiesiog preciziško darbo pareikalavęs, arti 700 mašinraščio lapų veikalas. Be abejo, šis veikalas daug patarnaus rašant Lietuvos švietimo istoriją.

Skaityti daugiau: KAZIMIERUI ŠAPALUI ATMINTI