KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI
Skaisti jaunystė tvirtai žygiavo,
Galingu skrydžiu veržės į Dievą...
Tiesa ir Meilė ją išvadavo,
Meilė padėjo pažinti Tėvą...
Deimantais žėri brangus jubiliejus!
Bažnyčia švenčia dovaną brangiausią.
Žmogus su Kristum - žmonių Atpirkėju -
Viena Auka ir Kunigas Aukščiausiam!
(Vynmedžio Šakelė. Deimantiniam Kunigystės Jubiliejui, 1984)
[Ada Urbonaitė]
KUNIGAS JUOZAS ŠALČIUS
Juozas Šalčius gimė 1900 m. sausio 13 d. Stanaičių kaime, Garliavos parapijoje. Tėvai - pasiturintys ūkininkai, abudu pamaldūs, blaivūs. Ypač šviesus buvo tėvas, apsiskaitęs, sveiko praktiško proto žmogus, palaikė artimus santykius su kunigais ir kitais apsišvietusiais žmonėmis, tad kaimynai visais reikalais kreipdavosi į jį patarimų.
Juozukas pradžios mokyklą baigė Garliavoje, o vidurinį mokslą - Kaune, prel. Konstantino Olšausko įsteigtos „Saulės“ draugijos Mokytojų kursuose ir gimnazijoje. Čia, kaip pasakoja jo bendramokslė mokytoja Barbora Keršulytė (dabar - 1988 - 95 m. amžiaus), Juozas pasižymėjo apsiskaitymu ir guviu protu. Kai mokytojai aiškindami naują dalyką užduodavo klasei kokį klausimą, jauniausio klasėje spindinčių akių berniuko ranka visada būdavo pakelta - atsakymą jis žinojo.
Baigėsi Didysis karas, prasidėjo lietuvių tautinis sąjūdis už nepriklausomybę. Juozas Šalčius buvo bebaigiąs gimnaziją. Atgimimo idėjos buvo gyvos ir „Saulės“ gimnazijoje. Jos direktorius Pranas Dovydaitis buvo Lietuvių Tautos Tarybos narys. O su kokiu dvasios pakilimu mes visa tai išgyvenome! Mes kasdien eidavome į gimnaziją marškinius persijuosę tautinėmis juostelėmis, - mielai tuos laikus prisimindavo kun. Šalčius. Jis baigė ir Mokytojų kursus, tačiau beveik nemokytojavo. Jam suspindo kita žvaigždė - tapti kunigu. 1919 m. jis įstoja į Seinų kunigų seminariją. Tačiau netrukus Seinai buvo lenkų okupuoti, ir lietuviai klierikai ištremti į Lietuvą: susodinti į ilgus vežimus ir, ginkluotų kareivių lydimi, atvežti netoli Kalvarijos ir palikti.
Skaityti daugiau: KUNIGAS JUOZAS ŠALČIUS
D.S.[Donatas Stakišaitis]
Jaučiu, kad mano kūnas suspindo,
paliestas šitos gyvybės pasaulio.
Ir mano išdidumas trykšta iš šito amžino gyvybės pulso,
kuris šoka mano kraujyje dabar(Rabindranatas Tagorė).
Kas lėmė Lietuvos ištvermę ir tvirtumą? Kas buvo lietuvių tikėjimo dvasios ir vilties puoselėtojas, skydas, saugojęs mūsų Tėvynę nuo visokių negandų?
Istorija nedviprasmiškai atsakytų: Tėvynės galia - tai lietuvės motinos širdis. Iš jos trykšta ta dvasinės Lietuvos, tų idealų, kuriuos ji puoselėjo savo vaikams, versmė. Iš jos sklinda tautos dvasia, gyva tikėjime, papročiuose, tautosakoje.
Motinos širdis šeimoje - tai mažas spinduliuojantis skaistumo centras, namų saulė. Šiaudais dengtoje bakūžėje gyveno skaisčios moralės dvasia, ir tai buvo rūmas, kuriame augo gausi šeima. Todėl toje ankštoje trobelėje pasibeldusi žinia, kad į šeimą ateis nauja gyvybė, kėlė ne paniką, o meilę, ir visų širdyse buvo palydima begalinio švelnumo jausmo - gražaus ir nepaaiškinamo kaip stebuklas.
Ši dvasinė šiluma kilo ne iš baimės, bet dėl pagarbos paslapčiai. Tai buvo Meilė, garantuojanti ateinančių sielų turtingumą, tiesos šviesą, pasaulio grožio skambesį, jausmo tyrumą, tikrą ir pastovų džiaugsmą. Nemokytų prosenolių intuicija neabejojo, kad dvasinis tėvų tyrumas - brangiausia dovana, kurią jie gali duoti savo palikuonims. Kaip vienas kūnas buvo gyvųjų, mirusiųjų ir ateinančiųjų valia. Tai gyvoji Lietuva, josios dvasia!
Iš kur tokia galia? Drąsiai galima pakartoti: iš nesuteptos motinystės. Tokia motina yra šeimos karalienė ir tik tokia motina, anot Juozo Grušo, daro stebuklus. Todėl lietuvė motina taip giliai įaugo į mūsų tautos kultūros atmintį kaip gyvybės skleidėja, tautos gyvastingumo versmė, dvasinio tautos tyrumo aureolė.
Skaityti daugiau: LIETUVA-TAI IR NEGIMUSIŲJŲ ŽEMĖ
Kard. Vincentas Sladkevičius, MIC
Garbė Jėzui Kristui!
Brangūs Broliai ir Seserys, mylimi Tautiečiai ir brangūs Svečiai!
Marijos metais mūsų tauta patyrė ir išgyveno daug malonių ir dovanų. Šie nuostabūs ir džiugūs pasikeitimai, šiomis dienomis įvykę mūsų Tautos gyvenime, yra kaip Dievo malonės ir gailestingumo stebuklas mūsų Tautai.
Dar vakar apie pietus, kai galvojau apie žodį, kurį turėsiu tarti Jums, planavau priminti nuoskaudas, kurias mes turime kęsti dėl to, kad mūsų Katedra uždaryta ir mums neprieinama; kad ji naudojama ne tiems tikslams, kam buvo pastatyta ir numatyta tikinčiųjų. Bet vakare, sužinojęs džiugiąją naujieną, kad mūsų Katedra sugrąžinta savo tikrajam tikslui ir kad mes turėsime galimybę stovėti čia, prie Katedros, ir kreiptis į Jus, tikėjimo ir meilės dvasia pakeitė mano nusiteikimą ir norą ne nuoskaudas priminti ir iškelti, ne prašyti, kad tos nuoskaudos dėl Katedros nebūtų toliau tęsiamos, bet padėkoti. Padėkoti pirmiausia tiems mūsų Tautos Broliams, kurie parodė tokią didžią politinę išmintį ir sugrąžino mums Katedrą kaip tik šios dienos, šios šventės išvakarėse. Mes savo padėką norime jungti su linkėjimu palaimos jums visiems, jūsų kilniems ir geriems sumanymams bei žygiams!
Nuostabūs ir dideli pasikeitimai įvyko ir vyksta dabar mūsų tautos gyvenime. Dar iškilmingu būdu neįėjome į pačią Katedrą, dar stovime prie jos durų, bet tarsi pati Katedra atėjo pas mus. Nors mes pirmieji neįėjome, Katedra įėjo tarp mūsų. Ji kaip motina atsistojo tarp savo vaikų, kad skleistų išganingąją šilumą, kurios mes tiek dešimtmečių buvome reikalingi ir neturėjome laimės iš jos pasisemti.
Taip, Katedra tarsi išėjo iš savęs ir praplėtė savo sienas. Mes ir visa mūsų šita aikštė yra mūsų Katedra tikroji\ Negana to, mūsų Katedra išsiplėtė iki visų mūsų Tautos pakraščių: nuo Latvijos iki Lenkijos, nuo Baltijos iki Baltarusijos... Čia mūsų Katedra tikroji - jūs, brangūs tikintieji, kurie mylite Dievą, kurie mylite tikėjimą, kurie branginate krikščioniškąsias bei dvasines vertybes ir jomis gyvenate!
Skaityti daugiau: ŽODIS PRIE VILNIAUS KATEDROS DURŲ
Algirdas Patackas
(Kalba Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime)
Dar 1938-aisiais, kuriuos galime pavadinti paskutiniais Lietuvos Respublikos išorinio klestėjimo metais, filosofas Stasys Šalkauskis sielojosi, kad Lietuva praras iškovotą laisvę, jei ir toliau šitaip gyvens, jei dvasinis lietuvių tautos gyvenimas nebus gaivinamas gyvąja dvasia. Tačiau kvietimas jungtis į Gyvosios Dvasios sąjūdį labai nedaugelio buvo išgirstas, - jis liko balsas tyruose. Lietuvių inteligentija buržuazėjo, dvasininkija - klerikalėjo, o ponios karininkienės tautinį drabužį nugyveno iki saloninio. Tuo tarpu iš Rytų lediniais liežuviais jau šliaužė Sibiro ledynų šaltis, iš Vakarų grūmojo būsimojo Drang nach Osten aidas. Stasio Šalkauskio žodžiai buvo pranašiški: Lietuva laisvę prarado.
Mes norime laisvę atgauti, tačiau ar nuo to pradedame, nuo ko reikėtų -vaduotis pirmiausia iš savo nuodėmių? Kitaip mūsų laisvės kova vis labiau kryps į nuogą politinę. Iš Sąjūdžio programų jau dingsta pažadai etines ir humanistines vertybes laikyti svarbiausiomis; vis labiau įsigali ekonominiai ir politiniai šūkiai. Ši fizinė kova gresia nukreipti dėmesį nuo pagrindinio priešo - mūsų pačių dvasinio skurdo, nuo blogio mumyse -ir atsisukti prieš žmones - ateistus, okupantus, kitaminčius, kitataučius. Šioje kovoje vis labiau bus nenorima priešininką pakeisti, leisti jam išsigelbėti atgailos būdu, bet - nugalėti, paminti, kaip tai darė kryžiuočiai su mūsų protėviais. Mūsų laisvė tuomet virs nelaisve kitiems, meilė Tėvynei virs neapykanta svetimiesiems, o dora bus tai, kas man šiuo metu patinka; kova dėl laisvės virs politine kova dėl valdžios.
Ką gi daryti, kad šitaip neatsitiktų? Sena indoeuropiečių išmintis moko, kad yra trys varnos (arba kastos) - tai bramanai, kšatrijai ir vaišijai (dvasingieji, kariai-administratoriai ir valstiečiai). Geriausiu laikomas tas, kuris geriau atlieka savo priedermes - dharmą. Bet yra ir neturintys priedermės, atsakomybės, tai šūdrai - patarnautojai. Mūsų visuomenė didele dalimi yra šudrų visuomenė. Šudras - tai pats funkcionierius, aklai vykdantis svetimą valią ir nieko nenorintis žinoti, nejaučiantis atsakomybės. Nesant bramaniškojo idealo kšatrijai virsta despotais, vaišijai - išnaudotojais materialistais, o šūdrai atveda prie anarchijos, kurios aplinkui iki valiai, kurioje skęsta Lietuva.
Skaityti daugiau: NEIŠDUOKIME
