LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA
A. Kazimieraitis[Aleksandras Žarskus]
Motina...Kiek daug pasakantis, šviesiausiais prisiminimais spindintis šis žodis! Tai vienas švenčiausių mūsų žodžių. Užplūdęs materializmas nuvertino dvasines vertybes, nuvertino ir motinos, motinystės sąvokas. Ir šiandien, horizonte šmėkščiojant žmogaus ir tautos išsigimimo šmėklai, suvokiame, jog nebus ateities be deramos pagarbos motinai. Kaip pažadinti gyvastį nešančias motinystės versmes?
Problemos ateina, kai dalykai nueina. Visu opumu šiandien iškyla būtinybė kalbėti apie tai, kas yra būties pagrindas, gyvenimo norma. Kas gi atsitiko su moterimi, kodėl pasigedome moteriškumo po to, kai moteris praėjusio šimtmečio pabaigoje pradėjo išsilaisvinimo [emancipacijos] sąjūdį? Kodėl moters emancipacija atsigręžė prieš ją pačią? Kodėl šiandien jau kyla antiemancipacijos judėjimas? Išgarbintoji moters emancipacija, lygios teisės - gerai ar blogai?
Atsakymo į šiuos klausimus reikia ieškoti ne vienadieniuose lozunguose, bet atsigręžiant į santykį tarp lyčių iš esmės, kas ir yra senosios lietuviškosios doros kultūros pagrindas.
Istorijoje mūsų kalba, išlikdama vien tik šeimos būrelyje, sukrovė ypatingus kalbos ir tautosakos lobius. Mūsų pasakas, dainas, patarles maitino ir gyvybę joms teikė šeimos gyvenimas. Jose visu grožiu atsispindilietuvių šeimos gyvenimas, su visu širdingumu, skausmais ir džiaugsmais. Šeimos gyvenime nuodugniau jaučiamos gyvybinės galios ir būties slėpiniai, todėl mūsų kalboje, seniausioje iš indoeuropietiškų kalbų, dar yra išlikusi žymi dalis senovės išminties mantros, kur atsispindi gyvenimo ir gyvybės gelmės. Šitos išminties nereikia toli ieškoti, ją turime čia pat, užkoduotą kasdieninėje kalboje, kurios žodžiuose tebegyvena toji šimtmečių išmintis. Lietuviškai sakome, kad bernelis veda, o mergelė išteka, teka. Todėl vedantis bernelis vadinamas vedžiu, o ištekanti mergelė -nuotaka, nuotakuole ar tiesiog tekuole. Rodos, menka iš pirmo žvilgsnio kalbos detalė, tačiau ji nusako lietuvišką savimonę dėl vyro ir moters pašaukimo skirtumų. Ką žmogus suvokia, jis išreiškia savo kalba. Sąmonės drumstėjimas iš karto pasireiškia ir kalboje, ir todėl, nebesuvokdami vyro ir moters skirtumų, jau gana dažnai sakome ženijasi. Panašiai yra ir su kitais mūsų kalbos turtais, nes žmogaus sąmonė ir kalba turi, ko gero, tą patj šaltinį.
Skaityti daugiau: PO BALTU NUOMETU
1989 m. balandžio 15-16 d. suplaukė į Kauną moterų atstovės iš visos Lietuvėlės. Ir čia, dalyvaujant kard. Vincentui Sladkevičiui, Pasaulio lietuvių vyskupui Pauliui Baltakiui ir kitiems garbingiems svečiams, prasidėjo sambūrio Caritas steigiamasis suvažiavimas.
Kad atliktų savo didžiuosius uždavinius, nubrėžtus Tautos atgimimui, Caritas savo veiklą remia dieviškais įstatymais ir Kristaus mokslu.
Pirmiausia pradeda nuo savęs:
Kilti ir kelti!
Blogį nugalėti gerumu!
Savo jėgas ir meilę skirti Tautos atgimimui.
Prisiminkime tūkstančius invalidų, tūkstančius gyvenimo suluošintų sielų, tūkstančius praradusių atsakomybę, išsiskyrusių tėvų, tūkstančiusnemylimų ir apleistų vaikų, vienišus senelius, kalinius ir visus kitus, stipresnės ar silpnesnės valios žmones - štai visa Lietuva, kurią reikia apglėbti rūpesčiu ir prikelti tikram vertingam gyvenimui,- kalbėjo suvažiavimo dalyvė Olga Kazlienė. - Atgimkime kiekvienas ir kiekviena, ir mūsų vilčiai bus lemta išsipildyti.
Trokštame laisvės, laikome ją aukščiausiu siekiu. Melas, pyktis, gobšumas griauna mūsų laisvę. Taigi atsispirkime melui - tiesa, pykčiui -meile, papuoštame Tėvynę nuoširdumu, - neatsilikime nė vienas, nes mūsų nedaug.
Atgimkime ir kelkimės, apglėbkime rūpesčiu tuos, kurie paklydo gyvenimo kelyje ieškodami laimės, nes į šventumą esame pašaukti visi.
