Šv. Teresė Avilietė
ADORACIJOS VALANDAI
Tu, mano viltie, mano Tėve ir Kūrėjau, Tu mano tikrasis Viešpatie ir Broli! Bemąstant apie Tavo pasakytus žodžius: Mano džiaugsmas yra būti su žmonių vaikais (Pat 8, 31), mano siela prisipildo didelio džiaugsmo.
O Dangaus ir Žemės Viešpatie, kaip tinka šie žodžiai apsaugoti kiekvienam nusidėjėliui nuo nusiminimo!
Mano siela, apmąstyk tą didį Tėvo džiaugsmą ir didžią Tėvo meilę, -pažindama Sūnų, o Sūnaus - pažindama Tėvą bei apmąstydama tą liepsnojančią Meilę, kurios kupina su jais susijungia Šventoji Dvasia.
Apmąstyk, jog nė vienas iš šių Asmenų negali atsiskirti nuo to pažinimo ir meilės, nes jie yra viena Būtybė! Šie dieviškieji Asmenys pažįsta, myli ir džiaugiasi vienas kitu. Tai kodėl, mano Dieve, Tau reikalinga dar mano meilė? Kodėl Tu jos nori, ką Tu iš jos turi?
Būk pašlovintas, mano Dieve, būk garbinamas per amžius, nes Tavyje nėra pabaigos!
Džiaukis, mano siela, jog yra meilė, kuri myli tavo Dievą taip, kaip Jis nusipelnė!Džiaukis, kad yra pažinimas, kuris pažįsta Jo gerumą ir Jo begalinę vertę! Dėkok, kad Jis atsiuntė į žemę turintį tokį pažinimą, - Jis yra Jo Vienatinis Sūnus!
Jo padedama tu gali Jį - Dievą - pasiekti ir Jo prašyti, kad viskas, kas žemiška, - nes Jo Didybė džiaugiasi tavimi, - negalėtų tau sutrukdyti gėrėtis Dievu, stebėtis Jo Didybe ir džiūgauti, kaip labai jis vertas garbinimo ir šlovinimo. Tu gali Jį prašyti, kad Jis tau padėtų kuo nors prisidėti prie Jo Vardo šlovinimo, kad iš tikrųjų galėtum pasakyti: Mano siela šlovina Viešpatį (Lk 1, 46).
Tu pasakei: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt 11, 28). Ko daugiau galėtume norėti, Viešpatie?
Tačiau ko mes trokštame ir ko ieškome? Kodėl pasaulio žmonės eina į pražūtį? Tik todėl, kad jie ieško ramybės šio pasaulio dalykuose, Dieve! Kodėl taip yra, Viešpatie! Koks sielvartas, koks aklumas, kad mes ieškome ramybės ten, kur jos negalima rasti! Būk gailestingas, Kūrėjau, šiems kūriniams! Pažiūrėk, kaip mes patys savęs nesuprantame, nežinome, ko trokštame ir nepataikome prašyti to, ko mums reikia!
Apšviesk mus. Viešpatie, juk matai, kad mums šviesos labiau reikia negu anam aklajam (Jn 9, 1). Anas juk troško matyti šviesą, bet negalėjo, o dabar, Viešpatie, žmonės nenori matyti. O nepagydoma liga! Čia, Viešpatie, turi pasireikšti Tavo galia ir Tavo gailestingumas!
Gailestingas ir mylintis mano sielos Viešpatie,Tu mums taip pat sakai: Ateikite pas mane visi, kurie trokštate, aš jus pagirdysiu (Iz 55, 1; Jn 7, 37; Apr 22, 17).
Kaip gali netrokšti gerti tie, kurie dega gyvose liepsnose, trokšdami pragaištingų dalykų? Iš tikrųjų, kad troškulys jų nesudegintų, jiems labai reikia vandens. Aš žinau, jog Tavo Gerumas paduos jiems to vandens; Tu pats tai sakai, o Tavo žodis negali apgauti. Tačiau jei jie nejaučia tos ugnies, nes jie suaugę su ja ir pripratę prie jos, ir būdami kvaili nesuvokia tos didelės bėdos, kurioje skęsta, - kokia tad priemonė, mano Dieve, dar yra jiems? Tu, Viešpatie, buvai atėjęs į pasaulį padėti šitaip vargstantiems, o pradėk nuo šito!
Juk sunkiausiuose dalykuose turi pasirodyti Tavo gailestingumas, Tavo gailestingoji Meilė! Žiūrėk, kiek daug laimi Tavo priešai! Pasigailėk tų, kurie patys savęs nesigaili! Jeigu jie savo pražūtingame apakime nenori artintis prie Tavęs, tai Tu, mano Dieve, pats ateik pas juos! Jų vardu aš prašau Tave šito, nes žinau, jog kai tik jie pažins Tave, eis į savo vidų gėrėtis Tavimi; jie tuojau pabus iš savo mirties miego.
O visiems teikiantis Gyvenimą Gyvenime,neatsakyk man to saldaus vandens, kurį Tu prižadėjai trokštantiems, aš prašau Tave, todėl ateinu pas Tave! Nesislėpk, Viešpatie, nuo manęs! Juk Tu matai mano vargą ir žinai, kad šis vanduo yra tikras vaistas Tavo sužeistai mano sielai.
Viešpatie, kokių įvairių ugnių esama šiame pasaulyje! Kiek daug yra priežasčių, dėl kurių turime gyventi baimėje! Čia yra ugnys, kurios sekina sielą; ten kitos, kurios ją skaistina, kad amžinai gyventų gėrėdamiesi Tavimi.
O gyvieji šaltiniai iš mano Dievo žaizdą!Kaip gausiai jūs nuolatos trykštate mūsų palaikymui, ir kaip tvirtai žengs per šio gyvenimo pavojus tas, kuris girdo save tuo dieviškuoju Vandeniu!
Mano sielos Dieve, kokie mes greiti tave įžeisti, ir kaip daug labiau Tu esi pasiryžęs mums atleisti. Kokia, Viešpatie, mūsų tokio beprotiško įžūlumo priežastis? Ar tai, kad mes žinome Tavo didį gailestingumą ir pamirštame Tavo griežtą teisingumą?..
Ak, kas yra baisiau už nuodėmę, per kurią Dievas turėjo iškentėti tokią skausmingą mirtį! Kiek daug nuodėmių, mano Dieve, aplink Tave! Kur tik pasisuksi, visur jos Tave kankina. Iš visų pusių jos mirtinai žeidžia Tave.
Krikščionys, laikas ginti savo apleistąjį Karalių ir spiestis apie Jį! Nes mažas yra Jį supančių ištikimųjų skaičius, ir didelis paskui Liuciferį einančiųjų. Blogiausia, kad jie dedasi Viešpaties draugais, tačiau slapčiomis Jį išduoda taip, kad jis beveik neturi nieko, kuo galėtų pasitikėti, - o Tu, tikrasis Drauge, kaip gėdingai atsilygina Tau Tave išduodantieji!
O jūs, tikrieji krikščionys, verkite kartu su savo Dievu! Nes ne tik Lozoriui skiriamos tos užuojautos ašaros, bet ir visiems, nenorintiems pabusti (Jn 11, 4), - kad ir kaip garsiai jiems šauktų dieviškoji Didybė.
(Rufe der Seele zu Gott - Sielos šauksmas į Dievą, - tylios maldos, kurias šv. Teresė parašė 1569 m. įvairiomis dienomis po šv. Komunijos, būdama jai Viešpaties suteiktame dvasios pakilime [Iš vokiečių k. vertė A. Žarskus]).
