ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI
[Ada Urbonaitė]
Gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos raj., Daugailių parapijos Madagaskaro vienkiemyje, pasiturinčių (32 ha žemės) ūkininkų gausioje 11-os vaikų šeimoje. Tėvas mirė jaunas, mažasis Mečiukas jo net neatsiminė. Motina mirė jam studijuojant Belgijoje, ir studentas Reinys nespėjo nei jos sergančios aplankyti, nei mirusios palaidoti.
Kadangi Mečys jau pradinėse mokyklose (Antalieptės ir Mūrinės Ašmenos) buvo gabus, nuspręsta leisti jam mokytis gimnazijoje. Jis buvo nuvežtas į Rygą pas gimines ir ten gyveno visą laiką, kol mokėsi. 1901 m. Reinys įstoja į Vilniaus kunigų seminariją ir 1905 m. ją baigia. Seminarijoje kurį laiką buvo ligonių prižiūrėtoju. Jį mėgo klierikai. Kaip gabus, darbštus ir tvarkingas, seminariją baigęs, gavo stipendiją studijuoti Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia įgijo įvairiapusį išsilavinimą - išklausė mokymo kursus pas jau tuomet išgarsėjusius mūsų kultūros tyrinėtojus ir teologijos specialistus: hebrajų ir biblinę graikų kalbą - pas Kazimierą Jaunių, sociologiją -pas Jurgį Matulevičių, Šventojo Rašto įvadą - pas Aleksandrą Dambrauską-Adomą Jakštą, fundamentinę teologiją - pas Pranciškų Būčį, moralinę ir pastoracinę teologiją - pas Joną Mačiulį-Maironį, dogminę teologiją - pas vysk. J. Ciepliaką; pas kitus dėstytojus ir profesorius išklausė lotynų kalbos ir literatūros, filosofijos, egzegezės, kanonų teisės, bažnytinės istorijos kursus. Studijų akademijoje metu buvo įšventintas kunigu ir gavo teologijos kandidato (1907), o baigdamas akademiją - teologijos magistro laipsnį.
1909 m. rudenį kunigas M. Reinys išvyko studijuoti į užsienį. Atvykęs į Belgiją įstojo į Filosofijos fakultetą prie Liuveno universiteto ir ten studijavo 1909-1912 metais. Čia M. Reinys gavo dar geresnį išsilavinimą. Filosofijos bakalauro laipsnį įgijo 1910 m., filosofijos licenciatą -1911 m. ir filosofijos daktaro disertaciją (tema Vladimiro Solovjovo dorovės pagrindai) apsigynė 1912 metais. Norėdamas užbaigti bendrąjį gamtos mokslų kursą, M. Reinys 1912 m. įstojo į Liuveno gamtos mokslų fakultetą ir ten dar papildomai išklausė botanikos, zoologijos bei citologijos kursus, o norėdamas papildyti apologetikos studijas, kitais metais įstojo į Strasbūro universiteto Teologijos fakultetą ir per metus išklausė religijos filosofiją (pas garsų prof. Langą, labai mokytą katalikiškos pasaulėžiūros apologetą), naujųjų laikų filosofijos istoriją, kultūros problemas. Nenuilstamu siekiu mokytis kun. dr. Reinys sustiprino ir praplėtė savo katalikiškas pažiūras.
Studijuodamas užsienyje kun. Reinys neapsiribojo vien universitetiniu mokymusi, bet keliaudamas po įvairias šalis siekė betarpiškai pažinti kraštus ir žmones. Todėl, be Belgijos ir Vokietijos, jis lankėsi dar Anglijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Italijoje. Danijos Hornseno mieste atostogaudamas lankėsi triskart, bet ne veltui, o dirbdamas pastoracinį darbą, sakydamas lietuviškus ir lenkiškus pamokslus ateiviams darbininkams.
Mintis sukurti mokslą einančio jaunimo katalikišką organizaciją kilo studentams kunigams čia, Liuvene. Pirmieji iniciatoriai buvo Pranas Kuraitis ir Mečislovas Reinys. Daugiausia jųdviejų pastangomis 1910 m. buvo įsteigta lietuvių katalikų studentų sąjunga. Bet ji ėmė augti ir virto sąjūdžiu tik pasirodžius „Ateičiai“ (1911 m.) ir organizacijos priešakyje atsistojus Maskvos universiteto studentui Pranui Dovydaičiui.
Grįžęs į Lietuvą kun. dr. M. Reinys mokėjo nemažai svetimų kalbų: italų, prancūzų, anglų, danų, vokiečių, rusų, lenkų, lotynų (Antrojo pasaulinio karo metais dar išmoko ispanų kalbą).
Pedagogas, profesorius, visuomenininkas (1914-1922). 1914 m. rugpjūtyje grįžęs iš užsienio kun. dr. Reinys buvo paskirtas Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje vikaru. Po metų, 1915 m., paskirtas Vilniuje įsikūrusių pedagoginių kursų ir lietuvių gimnazijos kapelionu, o vėliau ir kitų (neteologinių) dalykų dėstytoju. 1916 m. tapo Vilniaus kunigų seminarijos profesoriumi ir dėstė filosofiją bei sociologiją.
Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvai atsirado reali tikimybė pakeisti savo politinį statusą - tapti nepriklausoma valstybe. Kun. dr. Reinys, domėjęsis politiniais klausimais, karo ir pokario metu gyvai tuo rūpinosi, rašė teorines studijas, taip pat straipsnius laikraščiuose, atremdamas neteisingus lenkų puldinėjimus prieš lietuvius.
Gyvendamas Vilniuje, kun. dr. Reinys gyvai įsitraukė į tuomet Lietuvoje vykusias diskusijas dėl būsimos žemės reformos, kurios projektą buvo parengęs kun. Mykolas Krupavičius. Žemės reformai pritarė Vilniaus arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Seinų vyskupas Antanas Karosas, kun. prof. Pranas Būčys ir kt. Tačiau dalis dignitorių ne tik su nepasitikėjimu žiūrėjo į planuojamą reformą, bet ir stojo prieš ją. Kun. dr. Reinys reformos klausimu diskutavo kaip didelis eruditas ir be jokių kompromisų jai pritarė: Koks dar gali būti klausimas, ar galima nusavinti žemę? Juk valstybė, kai yra reikalas, ima sūnų iš šeimos ir reikalauja net gyvybę padėti, o čia negalės nusavinti žemės!
Reikia pasakyti, kad kun. dr. Mečislovas Reinys ir kun. Mykolas Krupavičius - didieji mūsų tautos valstybingumo grindėjai - visą gyvenimą buvo neišskiriami draugai, nors tolių ir vandenų atskirti.
1914-1922 m. gyvendamas Vilniuje kun. dr. Reinys dirbo gimstančiose ateitininkų, kuriems pradmenis davė dar studijuodamas Liuvene, ir pavasarininkų organizacijose. Parašė naują krikščionių demokratų partijos programą (1917). Ketverius metus buvo „Ryto“ švietimo draugijos vicepirmininkas, trejus metus skaitė privačias paskaitas iš psichologijos Lietuvių katalikų mokytojų būreliui, taip pat filosofijos įvadą ir gnoseologiją Lietuvių mokslo draugijos kursuose Vilniuje. Studentų mokymui išvertė ir pritaikė lietuviams G. Čelpanovo (Kijevo ir Maskvos profesoriaus) psichologijos vadovėlį.
1919 m. kun. dr. Reinys su kitais Vilniaus inteligentais buvo paimti įkaitais raudonarmiečių, kurie traukėsi iš Vilniaus nuo besiveržiančios lenkų kariuomenės. Su belaisviais jie buvo varomi link Ukmergės iki Maišiagalos pėsčiomis, Įkaitų kelionė per Vilniaus, Daugpilio ir Smolensko kalėjimus truko penkis mėnesius. Pagaliau liepos 14 d. tarp Rusijos ir Lietuvos įvyko kalinių pasikeitimas (Zarasų plente Degučiuose, netoli Daugailių).
Kun. dr. Reinys grįžo profesoriauti į Vilnių - Kunigų seminariją. 1922 m. kuriant universitetą Kaune, iš lenkų okupuoto Vilniaus jis buvo pakviestas vadovauti Teologijos-filosofijos fakulteto Psichologijos katedrai. Čia dėstė bendrąją psichologiją, specialiuosius psichologijos dalykus ir vadovavo psichologijos pratyboms.
Užsienio reikalų ministro poste (1925 09 25-1926 04 21). 1925 09 25 ministras pirmininkas Leonas Bistras sudarė naują ministrų kabinetą, į kurį įėjo du kunigai: Mykolas Krupavičius ir Mečislovas Reinys - vienas žemės ūkio, kitas užsienio reikalų ministras. Turėdamas šį atsakingą postą kun. dr. Reinys ėmėsi tvarkyti supainiotus Lietuvos santykius su Apaštalų Sostu. Jo pastangomis Vatikanas gruodžio 14 d. atsiuntė Lietuvai vizitatorių arkivysk. Jurgį Matulevičių. Abu jie nutarė, kad santykius su Vatikanu reikia tvarkyti trimis etapais: 1) įsteigti Lietuvos bažnytinę provinciją, nepriklausomą nuo bažnytinių centrų, esančių kitose šalyse; 2) pasirūpinti abiejų šalių atstovybių įsteigimu; 3) sudaryti konkordatą tarp Vatikano ir Lietuvos Respublikos.
Buvo suspėta realizuoti tik du etapus, nes nelauktai mirė arkivysk. Matulevičius, be to, kas svarbiausia, Lietuvos vyriausybė religiniais reikalais buvo nusiteikusi priešiškai (1918-1924 m. vyriausybės atstovai buvo kairiųjų pažiūrų - M. Sleževičius, E. Galvanauskas, K. Grinius.)
1926 m. balandžio 4 d. (per Velykas) Šventasis Tėvas Pijus XI konstitucija Lituanorum gente paskelbė įkuriąs Lietuvos bažnytinę provinciją. Arkivysk. Jurgis Matulevičius savo laiške iš Romos užsienio reikalų ministrui kun. Mečislovui Reiniui rašė:
Apaštalų Sostas taip greitai ir tokia gražia forma atlikdamas tokius svarbius reikalus Lietuvos Bažnyčios ir Tautos naudai, parodė tikro atjautimo Lietuvos reikalų ir norėjo išreikšti Lietuvai ypatingo palankumo. Tikimasi, kad ir Lietuva tinkamai įvertins tą Šv. Tėvo žygį.
Kitą dieną, t. y. Velykų antrąją dieną, Jo Šventenybė paskyrė Kauno metropolitu vysk. Juozapą Skvirecką ir vyskupais: Telšių - prel. Justiną Staugaitį, Panevėžio - kan. Kazimierą Paltaroką, Vilkaviškio - vysk. Antaną Karosą, o koadjutoriumi su paveldėjimo teise prel. Mečislovą Reinį, Kaišiadorių - kan. Juozapą Kuktą. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, kovo 27 d. pakeltas Skitopolio arkivyskupu, atsisakė Žemaičių vyskupijos sosto ir įstojo į Marijonų vienuolyną.
Nepriklausomos Lietuvos bažnytinės provincijos akto sudarymas valstybiniu požiūriu buvo svarbus įvykis: Lietuvos Bažnyčiai grąžinta tokia garbinga padėtis, kokią ji turėjo pradžioje - Mindaugo laikais.
Užsienio reikalų ministrui M. Reiniui teko spręsti ir santykių tarp Lietuvos ir Vatikano atnaujinimo klausimą. Nors Vatikanas Lietuvą de jure pripažino jau 1922 11 22 (apie pusantro mėnesio anksčiau negu Ambasadorių konferencija), bet tarpusavio santykiai buvo nenusistovėję. Ministrui M. Reiniui pavyko juos normalizuoti. Lietuvos atstovu prie Vatikano buvo paskirtas Petras Klimas, o Vatikano atstovu Lietuvoje - tuometinis internuncijus Olandijoje mons. Šiopa (M. Sciopa). Tai buvo didelis užsienio reikalų ministro M. Reinio nuopelnas.
Užsienio reikalų ministras M. Reinys visais atžvilgiais elgėsi kaip patyręs valstybininkas. 1925 m. jo pakviestas į Kauną atvyko tartis dėl nepuolimo sutarties Tarybų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas.
Priėmimo metu ministras M. Reinys kalbėjo:
Lietuva supranta pareigas, kurias jai uždeda jos geografinė padėtis, ir linki, kad visos tautos būtų tarp savęs susijungusios draugystės, pagarbos ir bendradarbiavimo ryšiais. Europai, pergyvenusiai precedento neturintį sukrėtimą, reikalinga ramybė ir taika. Tačiau panaši taika gali būti ilgalaikė tik tada, kai ji remsis tvirtais pagrindais, būtent teisės ir teisingumo. Mes karštai trokštame, kad įsiviešpatautų tokia padėtis toje Europos dalyje, kur likimas apgyvendino mūsų tautą, ir mes gerai suprantame vaidmenį, kurį suvaidinti šio idealo įgyvendinimui yra pašaukta Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga.
Į ministro M. Reinio sveikinamąją kalbą tarybinis komisaras atsakė: Nuoširdžiai dėkoju Jums, pone Ministre, ir per Jus Jūsų liaudžiai ir Lietuvos vyriausybei, kurios vardu Jūs kalbėjote, už Jūsų draugišką pasveikinimą ir už tą draugišką priėmimą, kurį aš patyriau Jūsų šalyje.
Nuo neatmenamų laikų Lietuvos liaudis sugebėjo sunkiausiomis aplinkybėmis išsaugoti savo kalbą, savo papročius, nacionalinę kultūrą, visą savo charakteringą fizionomiją, ir daugiametė despotiška caro generalgubernatorių valdžia nepalaužė jos stiprybės ginant savo ypatybes.
Aš ypatingai didžiuojuosi tuo, kad pirmasis iš Tarybų Sąjungos, padariusios galą caro valdžiai, vyriausybės narių turiu laimės aplankyti jūsų šalį, kuri per nepriklausomos valstybės gyvavimo laiką įrodė neginčijamą sugebėjimą tvarkyti valstybės gyvenimą ir būtinumą savo nepriklausomo valstybingumo Rytų Europos pusiausvyrai, o kartu ir apskritai pasaulio pusiausvyrai išlaikyti.
Mano šiltas su Jumis susitikimas lai bus glaudžiausių draugiškų santykių išreiškimas. Dabar prasidėjęs tarp mūsų ekonominis suartėjimas sukurs tvirtus pagrindus mūsų artimiems ir nekintamiems draugiškiems politiniams santykiams...
1926 m. tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos buvo pasirašyta nepuolimo sutartis.
Vilkaviškio vyskupo pagalbininkas (1926-1940). 1926 04 05 M. Reinys buvo paskirtas Vilkaviškio vyskupijos valdytojo vysk. A. Karoso vyskupu pagalbininku. Tapęs vyskupu, jokiai politinei partijai nepriklausė ir nedalyvavo politiniame gyvenime. Apsigyveno erdviose Vilkaviškio kurijos patalpose. Be profesoriavimo Vilkaviškio kunigų seminarijoje, vysk. Reinys dėstė ir Kauno universitete. Jis aktyviai rėmė pastangas suorganizuoti katalikišką visuomenę j atitinkamas draugijas. Tuo metu, pavyzdžiui, pradžios mokyklų vaikai buvo buriami į Angelo Sargo draugiją (angelaičiai, šūkis: Mylėkime Dievą ir Tėvynę), kaimo jaunimas - į „Pavasario“ draugiją (pavasarininkai, šūkis: Dievas ir Tėvynė), mokslo jaunimas - į Ateitininkų draugiją (ateitininkai, šūkis: Visa atnaujinti Kristuje).
1929-1930 m. prasidėjo intensyvus tautininkų valdžios puolimas prieš katalikus. Buvo surengtas teisminis procesas prieš prel. Konstantiną Olšauską, aktyvų katalikų visuomenininką; suvalstybintos „Žiburio“ draugijos ir kitos gimnazijos, uždarytos visos 70 katalikiškos moksleivių Ateitininkų sąjungos kuopos. Skautai suvalstybinti, - jų šefu pasiskyrė save prezidentas A. Smetona. Prisidengus „reforma“ Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete buvo panaikintos penkios katedros ir iš darbo atleista 18 profesorių, tarp jų ir prof. Mečislovas Reinys.
Kovoje dėl katalikiškų draugijų laisvės, garantuotos konkordato 25 str., ir dėl Teologijos-filosofijos fakulteto iš vyskupų didžiausią inciatyvą rodė vysk. Reinys. Tarybinė istorikė A. Gaigalaitė rašo, kad dėl tos kovos vysk. M. Reiniui buvo iškelta baudžiamoji byla.
Episkopatas, atsižvelgdamas į pasunkėjusias katalikų mokymo sąlygas, pavedė prof. Reiniui rūpintis atskiro Katalikų universiteto organizavimu (tokia idėja jau buvo iškilusi 1921 m.). Vyskupų paskirtas komitetas parengė universiteto statutą, mokslo planus ir kt. Rektoriumi buvo išrinktas prof. vysk. Reinys. Tačiau paskutiniu momentu, 1932 08 27 (universiteto atidarymo išvakarėse) buvo gautas švietimo ministro raštas, kad universitetui veikti yra esminių kliūčių. Dideli universiteto steigimo darbai nuėjo veltui.
1937 m. vasarą vysk. Reinys nuvyko į JAV ir Kanadą patobulinti savo profesinių žinių, susipažinti su tenykščia katalikų veikla. Jis aplankė 52 lietuvių parapijas ir susipažino su jam rūpimais klausimais tose šalyse. Apie šį apsilankymą daug rašė Amerikos spauda - joje mirgėte mirgėjo šilti atsiliepimai:
Privačiuose pasikalbejimuose vysk. Reinys pasirodė labai socialiai, prieinamai nusiteikęs. Tuo visiškai pagavo amerikiečių širdis. Visi jį čia tik ant rankų nešiojo. <...> Jo apsilankymas paliko neišdildomą įspūdį. <...> Mūsą pailsusiai išeivijai tai buvo tarsi sveikatos balzamas. Tačiau ar pačiam Ekscelencijai tas išeis į sveikatą? Tikime, jog gerasis Dievulis jį apsaugos Lietuvos gerovei...
Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius - arkivyskupas pagalbininkas (1940-1945). 1940 02 16 mirus Vilniaus arkivyskupo padėjėjui vysk. M. Michalkevičiui, Vilniaus arkivyskupui Romualdui Jalbžykovskiui (R. Jałbrzykowski) reikėjo naujo pagalbininko. Kadangi dėl susiklosčiusių Sąlygų (Lenkijos teritorijos pasidalijimo tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos) Vilnius grįžo Lietuvai, Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 06 13 Vatikano valstybės sekretoriui padarė demaršą, kad arkivysk. R. Jalbžykovskio pagalbininku būtų paskirtas lietuvis. Popiežiaus nuncijus Luidžis Čentoza (Luighi Centoza), gabus Vatikano diplomatas, patarė, kad šiam postui geriausiai tiktų Vilkaviškio koadjutoriaus vysk. Reinio kandidatūra dėl jo autoriteto, nuopelnų ir ypatingų gebėjimų. Nors Vatikano valstybės sekretorius turėjo kitą kandidatą, popiežius 1940 m. liepos 9 d. vyskupą Mečislovą Reinį pakėlė į arkivyskupus ir paskyrė Vilniaus arkivyskupo padėjėju su paveldėjimo teise.
Tuometinė tautinė religinė padėtis lietuvių (ir gudų) Vilniuje ir visoje arkivyskupijoje buvo sunki. Iki Vilniaus grąžinimo tik vienoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo laikomos lietuviškos pamaldos. Lenkiškoje aplinkoje arkivysk. Reinys buvo šaltai sutiktas. Arkivysk. R. Jalbžykovskis gyveno ištaiginguose trijų aukštų rūmuose, bet arkivysk. Reiniui juose gyventi vietos neatsirado. Todėl jis iš pradžių apsigyveno Pilies gatvėje mažame kambarėlyje prie „Lietuvaitės“ viešbučio valgyklos. Kambarys buvo šaltas: apsilankiusieji rasdavo vyskupą dirbantį kambaryje su pirštinėmis ir paltu. Viename laiške 1941 05 11, tarp kita ko, arkivyskupas rašo: Buvau nušalęs kairės rankos pirštus, bet dabar nieko sau. Gyvenu kitur, šiltesniame kambaryje... Kai kas iš artimųjų pradėjo arkivyskupą remti. Vienas iš tokių buvo Alytaus II parapijos klebonas kun. Juozas Šalčius.
Nei kapituloje, nei kurijoje, nei dvasiniame tribunole arkivysk. Reinys nerado nė vieno lietuvio. Jis čia buvo vienų vienas. Tačiau ieškojo būdų, kaip praplėsti pamaldas lietuviams Vilniaus bažnyčiose, ir atsikvietė jaunų lietuvių kunigų. Bet arkivysk. Reiniui nepavyko padėties ištaisyti šovinistinėje arkivysk. Jalbžykovskio Vilniaus aplinkoje. Aplinkybės kiek pasikeitė po to, kai vokiečių okupacijos metu (1942) arkivysk. Jalbžykovskis buvo ištremtas į Marijampolės vienuolyną. Vilniaus arkivyskupijos vairas pagal Apaštalų Sosto valią perėjo į arkivysk. Reinio rankas.
Buvo ištremta ir kun. Ušylos vadovaujama Vilniaus kunigų seminarija. Arkivysk. Mečislovas Reinys tuoj pat ėmė rūpintis jos atkūrimu. Seminarijos rektoriumi buvo paskirtas jaunas kunigas Ladas Tulaba. Visa profesūra buvo lietuviška: L. Gronis, A. Vaitiekaitis, B. Baliukas, A. Lipniūnas, J. Tadarauskas, salezietis Gustas, marijonas N. Skurkis. Buvo aišku, jog auklėjimas seminarijoje vyks kita linkme. Deja, seminarija gyvavo neilgai - gestapas ją išblaškė. 1944 m. karo veiksmai išvaikė profesūrą, ir seminarija jau nebeatsistatė. Be to, naujoji (tarybinė) valdžia nedavė leidimo veikti.
Dėl arkivysk. Jalbžykovskio netekimo neliūdėjo net ir nuosaikesni lenkai. Priespaudos nusikratę džiaugėsi lietuviai ir gudai. Arkivysk. Reinys buvo ne ribotas šovinistas, bet mokslo ir krikščioniškos dvasios vyras, didelės erudicijos universiteto profesorius, kupinas katalikiško internacionalizmo. Jis kiekvienai tautinei grupei buvo vienodas. Norėdamas sumažinti šovinistinę lenkų įtaką per Bažnyčią, arkivysk. Reinys nurodo viešosiose maldose praleisti Marijos litanijos invokaciją Lenkijos Karaliene, melski už mus, ir neprieštarauja vokiečių valdžios įsakymui panaikinti tautinę Lenkijos Karalienės šventę (švenčiamą gegužės 9 d.)
Arkivysk. Reinys, nors ir suprasdamas lenkų dvasininkų šovinistines tendencijas, kurijos personalą paliko tą patį, kuris buvo prie arkivysk. R. Jalbžykovskio. Pasiliko net jo tarnus. Tačiau tai netrukus atsiliepė arkivysk. Reinio padėčiai: lenkai šnipinėja arkivyskupo gyvenamas patalpas, sulaiko siuntas iš Vatikano, skundžia jį Vatikano valstybės sekretoriui kard. Maljonei.
Vos tik tarybiniai kariai įžengė į Marijampolę (1944), arkivysk. Jalbžykovskis grįžo į Vilnių valdyti arkivyskupijos. Grįžo su labai pakilia nuotaika ir, sušaukęs Vilniaus kunigus, užtikrino, kad po dviejų mėnesių viskas bus gerai. Arkivysk. Reinys sutiko jį šiltai, perduodamas pareigas ir parodydamas tikro krikščioniškumo pavyzdį. Metropolitas su užsidegimu ėmėsi darbo taisydamas vokiečių okupacijos klaidas. Arkivyskupijos valdymą pasiėmė tik sau. Arkivyskupas Reinys buvo atstumtas nuo visų darbų. Negavo jokio išlaikymo, buvo apgyvendintas mažučiame kambaryje. Iš kurijos buvo pašalinti visi lietuviai. Prasidėjo ordinaro „klaidų“ taisymas: lietuviams ir gudams neliko jokių teisių, o lenkai atgavo savo privilegijas. Panaikino bažnytines bausmes lenkų kunigams, vokiečių laikais palikusiems parapijas ir nuėjusiems pas partizanus, kurių veikla lietuvių atžvilgiu buvo plėšikiška ir net žudikiška, grąžino jiems turėtas pareigas.
Kadangi arkivysk. Jalbžykovskis, lenkų partizanų (kurių eilėse buvo ir kunigų) veiklą rėmė, tai netrukus (194501 27) tarybiniai organai jį areštavo. Po mėnesio tardymo buvo paleistas, matyt, dėl to, kad pažadėjo išvykti į Lenkiją.
Visateisis arkivyskupijos valdytojas (1945 07 09-1947 06 12). Kai 1945 07 04 arkivysk. Jalbžykovskis, susikrovęs visą savo turtą, iš Vilniaus stoties išvyko Varšuvon, Vilniaus arkivyskupijos valdymas pagal paveldėjimo teisę atiteko arkivysk. Reiniui, iki šiolei jau du kartus priėmusiam šias pareigas. Metropolito valdymo palikimas buvo sunkus. Ypač sunki padėtis buvo Baltarusijos tikinčiųjų, ir toliau ji dar sunkėjo, nes savo išvykimo dieną arkivysk. Jalbžykovskis, sušaukęs kapitulą, pareiškė, kad arkivyskupas Reinys valdys tik lietuviškąją arkivyskupijos dalį, o gudiškąją ir lenkiškąją jos dalis pasilieka sau - valdysiąs jas iš Balstogės. Lenkams kunigams buvo patarta bet kuria kaina laikytis savo postų.
Prasidėjus kunigų repatriacijai į Lenkiją, pirmieji išvyko kunigai iš Baltarusijos. Važiavo seni ir jauni, palikdami bažnyčias vieną po kitos. Juos sulaikyti dekanai nesugebėdavo. Daugybė parapijų liko be kunigų. Balstogė į tokį kunigų bėgimą nereagavo. 1947 m. pavasarį Baltarusijoje susidarė tokia padėtis, kad kunigą pasiekti reikėdavo važiuoti po šimtą ir daugiau kilometrų. Matydami tokią vis blogėjančią padėtį, kai kurie kunigai kreipėsi į arkivysk. Reinį, kad sustabdytų kunigų bėgimą. Tačiau arkivyskupas nieko negalėjo padaryti, - tai būtų prieštaravę metropolito potvarkiams.
Bet kai vienas dekanas iš Baltarusijos paprašė paskelbti bausmes tiems kunigams, kurie be jokio bažnytinio leidimo vyksta į Lenkiją, arkivysk. Reinys, atsiliepdamas į pagalbos šauksmą, parašė raštą, kuriuo visiems kunigams, emigruojantiems be dekano leidimo, paskelbė suspensa ipso facto. Tiesa, tokio protesto tada maža kas klausė, nes buvo paskelbtas ne metropolito Jalbžykovskio, o arkivysk. Reinio. O metropolitas tylėjo, matyt, negraužiamas sąžinės dėl liūdno Baltarusijos Bažnyčios likimo. Emigracijos jis nė nebandė sulaikyti, ir gudai katalikai liko be kunigų. Su tikinčiaisiais liko tik apie 20 jėzuitų, kuriems teko aptarnauti per 200 parapijų. Esant tokiai padėčiai, arkivysk. Reinio pagalbos ėmė šauktis ir paprasti tikintieji. Vilniaus arkivyskupijos valdytojo duris be paliovos varstė Baltarusijos tikinčiųjų delegacijos: suklupę ant kelių su ašaromis akyse tikintieji prašydavo kunigų - pačių tikinčiųjų saugomose ir remontuojamose bažnyčioe nebuvo kas laiko pamaldas.
Sunki padėtis buvo ir lietuviškojoje arkivyskupijos dalyje, ir pačiame Vilniuje. Nebuvo kas lanko lietuvių ligonius, klauso išpažinčių - viena Šv. Mikalojaus bažnyčia neįstengė to padaryti. Arkivysk. Reinys iškėlė uždavinį sulietuvinti parapijas - prie visų parapinių bažnyčių skirti kunigus lietuvius. Jo siūlymu 1942-1944 m. Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono kun. Stanislovo Valiukėno bute kas antras mėnuo vykdavo kunigų pasitarimai. Juose dalyvaudavo pats arkivysk. Reinys, klebonai - Pr. Bieliauskas, J. Dubietis, J. Vaičiūnas, St. Valiukėnas; vikarai - J. Babilius, J. Bičiūnas; seminarijos profesoriai - L. Tulaba, A. Lipniūnas, J. Baltramonaitis, J. Paukštys SJ ir kt. Tuose susirinkimuose buvo gvildenami įvairūs pastoraciniai reikalai, skaitomi referatai, aptariami tikinčiųjų dvasiniai poreikiai, vykdavo diskusijos.
Taip lietuvio ordinaro pastangomis Vilniaus tikinčioji visuomenė atgavo teisę į religinį aptarnavimą savo gimtąja kalba. Tai sudarė prielaidas jei ne oficialiam Vilniaus arkivyskupijos lietuviškosios dalies įjungimui į Lietuvos bažnytinę provinciją, tai bent nominaliam jos sujungimui su visos Lietuvos tikinčiųjų bendruomene.
Turėdamas daug darbo ir rūpesčių, arkivysk. Reinys gebėdavo palaikyti ir asmeninius ryšius su kunigais ir pasauliečiais. Jis lankydavo juos namuose, kviesdavo į pasitarimus ar kuklias vaišes. Neužmiršdavo aplankyti ir vienuolių tėvų bei seserų vienuolynų.
Persekiojimo ir kalinimo metai (1945-1953). sovietų valdžiai perėmus valdžią iš vokiečių, darėsi aišku, kad religiniam gyvenimui Lietuvoje bus uždėti sunkūs pančiai. Todėl Lietuvos vyskupai, jau nuo pat pirmųjų sovietų valdžios grįžimo dienų pokarinėje Lietuvoje stengėsi sumažinti iškilusį pavojų Lietuvos katalikams.
Dar 1944 m. rugpjūtį vysk. Teofiliaus Matulionio iniciatyva Ukmergėje įvyko vyskupų pasitarimas, kur nutarta kreiptis į valdžios organus dėl tikybos mokymo mokyklose. Mokyklose dėstyti tikybos vyriausybė neleido, bet maždaug iki 1948 m. bent bažnyčiose tiek mažiesiems, tiek moksleiviams mokytis nekliudė.
Vykstant partizaniniam pasipriešinimui Lietuvoje, valdžia kreipėsi į vyskupus prašydama padėti grąžinti iš miškų veikiančius partizanus. Arkivysk. Reinys, būdamas principingas ir įžvalgus, paskelbė aplinkraštį „Nežudyk!“, kuris tiko abiem pusėm - ir partizanams, ir valdžiai. Episkopatas aplinkraštį „Nežudyk!“ laikė priimtinu kaip kompromisinį.
Iš pradžių arkivysk. Reinys su tarybine valdžia sutarė neblogai. Iš dalies galbūt tai lėmė jo kreipimasis į kunigus, perėmus Apaštalinio administratoriaus pareigas. Jis rašė:
Broliai Kristuje! Gelbstint Dievo ir Bažnyčios reikalus bei tikinčiųjų sielas būtina, nepaisant naujausių įvykių, laikytis Bažnyčios minties, saugantis kištis į grynai politinius ir vadinamųjų partizanų reikalus, vengiant bet kokio ryšio su slaptų grupuočių nariais, siekiančiais politinių tikslų, kiek galima atokiau laikytis nuo minėtų grupuočių proklamacinių lapelių, jokiu būdu neprisidedant prie tautinių nesantaikų palaikymo <...>, kad pasirodytume kilnūs civiliniuose reikaluose, kad bažnyčiose dėstytume pozityvų krikščionybės mokslą. <...> Įsiklausykime į laiko balsą. Melskimės už žmones. Šaukimės Gailestingumo Motinos pagalbos. Melskime taikos. Skelbkime taiką!
Tačiau jau atsirasdavo tokių valdžios atstovų, kurie vis prikišdavo arkivysk. Reiniui, kad jis dalyvavo spaudoje vokiečių okupacijos metais, ir jam ne kartą teko aiškintis. Atsirado ir naujų vargų. Seniau galėjęs aktyviai reikštis katalikų visuomeninėje veikloje, nepritardamas antireliginei propagandai, arkivysk. Reinys per pamokslus Katedroje ir gegužės mėnesį Aušros Vartuose kritikuodavo įvairius spaudos išsišokimus prieš religiją, vietinės administracijos renginius, laužančius sekmadieninį poilsį ir kt. Aiškiai pabrėždamas teisės ir tiesos principų svarbą, primindavo, kad Niurnberge vykstantis teismo procesas prieš nacius yra pavyzdys, jog ateityje bus teisiami visi, kurie laužo teisę. Toks arkivysk. Reinio religijos mokymo ir veiklos teisių gynimas sukėlė naujosios valdžios susierzinimą.
Arkivysk. Reinys drąsiai stojo ginti vienintelės Lietuvoje Kauno kunigų seminarijos teisių. 1946 09 23 raštu jis kreipėsi į LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininką Justą Paleckį dėl religinių reikalų įgaliotinio prie Ministrų tarybos A. Gailevičiaus žodinio pareiškimo, kad ši seminarija tegalinti mokyti tik 150 klierikų. Arkivysk. Reinys motyvuotai išdėstė LTSR konstitucijos numatytas teises dėl religinės laisvės, nurodė, kad klierikų rengimas yra Bažnyčios vidaus reikalas, kad Tarybų Sąjunga, įstojusi į SNO, pasižadėjo sąžiningai vykdyti visas prievoles, numatytas SNO.
Naujas arkivyskupo susirėmimas su valdžia buvo dėl kėslų pakeisti bažnytinę hierarchiją. Šalia tiesioginio pjudymo valdžia suplanavo lig šiol veikusias parapijas pakeisti „tikybine bendruomene“ - dvidešimtukais, vadovaujamais ne klebono, bet išrinkto komiteto, kurį kontroliuotų ne bažnytinis organas, o DŽDT [Darbo žmonių deputatų tarybos] rajono vykdomasis komitetas. Arkivyskupas įrodinėjo, kad tokie valdžios organų nuostatai varžo ordinarą, kad tarybinė konstitucija suteikia religinę laisvę, be to, tai suteikia ir tarptautiniai įsipareigojimai taikos sutartyje su kare dalyvavusiomis šalimis.
Arkivysk. M. Reinio atsisakymas paklusti valdžios pastangoms gniaužti savo pačių rankomis Lietuvos Katalikų Bažnyčią privedė prie to, kad arkivyskupas buvo areštuotas. 1947 06 12 šv. Antano atlaidų išvakarėse besirengiantį eiti sakyti pamokslo į Šv. Ignoto bažnyčią atvykę trys saugumo darbuotojai apie 7 val. vakaro arkivysk. Reinį areštavo. Po 7 mėnesių tardymo bei laikymo Vilniaus kalėjime, arkivyskupas apkaltintas antitarybine veikla, jau kaip kalinys. Taip tragiškai baigėsi arkivysk. Reinio neilgai trukęs Vilniaus arkivyskupijos valdymas.
Beveik nėra liudytojų iš arkivyskupo kalinimo metų. Vienas kitas su juo kalėjime buvęs toks pat likimo draugas pabrėžia jo kilnumą ir tvirtumą.
Tačiau arkivyskupo jėgos sunkiomis kalėjimo sąlygomis nuolat seko. Apie tai liudija iš kalėjimo parašyti laiškai.
1948 07 14 laiške arkivyskupas rašo, kad susilpnėjo akys, tinsta kojos. 1949 09 15 laiške vėl skundžiasi akimis, taip pat ir skausmais juosmens srityje. 1953 metų laiškuose praneša, kad balandžio 17 d. dėl padidėjusio kraujospūdžio buvo paguldytas į ligoninę, kad birželio 6 d. turėjo širdies priepuolį.
1953 m. lapkričio 8 d. po nepilnų šešerių metų kalinimo nustoja plakusi kilnioji Arkivyskupo širdis. Mirtis kalėjime ateina be liudytojų. Tas, kuris turi mirti, savo valandos sulaukia vienišas. Ligi šiai dienai žinia atrodo tikra.
Arkivysk. Reinio jaunystės draugas dr. kan. J. Čepėnas ir giminės darė žygių pargabenti į Lietuvą jo palaikus, bet viskas buvo veltui: kur palaidotas, nežinoma.
Keletas arkivyskupo Reinio asmens bruožų. Iš mažens Mečislovas pasižymėjo maldingumu ir mokytojo darbo pamėgimu. Daržinėje ar kluone pasilipęs ant balkio jis savo bendraamžiams vaikams sakydavo „pamokslą“. Kad jis turėjo iškalbos dovaną, rodo ir tai, jog mokantis Rygos gimnazijoje jis, vos trečios klasės mokinys, mokyklos vizitacijos metu direktoriaus buvo paskirtas pasakyti kalbą mokinių vardu.
Turbūt pagrindinis M. Reinio bruožas buvo jo mokslumas, nenuilstamas mokslo troškimas ir sėmimasis. Jis atkakliai siekia išsimokslinimo ir, mokęsis net trijuose užsienio universitetuose, gavo ne tik teologinį, bet ir gamtamokslinį išsilavinimą. Būdamas labai religingas, jis buvo tiksliųjų mokslų žmogus, gilinosi į gamtos dėsningumus, bet ypač daug pasiekė žmogaus dvasios moksle - psichologijoje.
Arkivysk. Reinys visą savo gyvenimą labai mėgo semtis žinių iš įvairių mokslo knygų. Knygoms negailėjo paskutinių savo pinigų. Jau 1914 m., kai grįžo iš užsienio į Vilnių, atsivežė didelę mokslinę biblioteką, kuri, jo apgailestavimui, žuvo prasidėjusio karo sūkuriuose. Dar didesnę mokslinę biblioteką jis susirinko vėliau, kuri irgi dingo arešto metu. Jis ir savo namiškiams lauktuvių veždavo įvairių knygų.
Net ir sunkiomis kalinimo sąlygomis jis nesiliovė gilintis į mokslus ir kitus šviesti. Buvęs arkivyskupo kameros Vladimiro kalėjime draugas vokietis dr. G. Štarkė taip prisimena jo mokslo pasaulį:
Jis pats žavėjosi neoscholastine filosofija, kurios buvo mokoma ten [Kauno universitete] prisilaikant šv. Tomo „Summa Theologica" ir moderniųjų mokslų. Turtinga kalėjimo biblioteka turėjo senų senovės filosofijos istorijos veikalų. Iš jų jis labiausiai vertino Anaksimandrą, Taleso mokinį, kuris mokė apie Begalybę, kaip visos būties principą. 500 m. prieš Kristų šis filosofas jau matė skirtumą tarp šviesos ir tamsos ir bausmę suvokė kaip neteisingumo padarinį.
<...> Mes studijuodavome Platoną, Aristotelį, šv. Albertą Didįjį, lygiai kaip ir Kantą ar Hegelį, kurių raštus mes galėjome skaityti kartu rusiškai išverstus Fišerio...
Dėl savo intensyvios veiklos arkivysk. Reinys, be studijų metais parašytų mokslo darbų, daugiau stambesnių veikalų neišleido. Tačiau per 30 metų (1910-1940) jis parašė per šimtą darbų (be publicistinių straipsnių) filosofijos, psichologijos, pedagogikos, kultūros, visuomeniniais ir kitais klausimais, nenustojusių aktualumo ir šiais laikais. Jie visi buvo publikuojami įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose.
Arkivysk. Reinys rūpinosi iškelti Lietuvai nusipelniusius žmones. Pavyzdžiui, netrukus po prof. St. Šalkauskio mirties, viename 1941 m. rašytame laiške, arkivyskupas siūlo išleisti pilną prof. Šalkauskio raštų rinkinį ir plačią biografiją.
Arkivysk. Reinys buvo įsitikinęs, kad sąmoningi katalikai turi būti ir visuomenininkai, išsilavinę, taurūs, todėl stengėsi juos ugdyti ir išlaikyti tautai. Kai viena aktyvi studentė rengėsi vykti į misijas Konge, apie tai sužinojęs prof. M. Reinys pasipriešino, sakydamas, kad ir tėvynėje tarp mokinių reikės daug nuveikti ir atlikti misijas tarp savųjų.
Būdamas tvirtos ir moksliškai pagrįstos krikščioniškos pasaulėžiūros, arkivysk. Reinys Lietuvos likimą siejo tik su katalikybe. Jis pabrėždavo, kad Lietuvos ateitis, kartu ir politinė, galima tik apsišvietus, sukūrus mokyklų tinklą ir katalikiškai auklėjant jaunimą.
Jautrus, nuoširdus ir nusižeminęs arkivysk. Reinys kartu buvo ir pareigingas bei principingas, nepripažino kompromisų. Jo darbo diena prasidėdavo 6 val. ryto ir trukdavo iki 22 val.
Netgi kalėjime arkivysk. Reinys ragindavo savo kameros kalinius švęsti sekmadienį. Sekmadieniais jis neplaudavo nosinės, nesiūdavo ištrūkusios sagos. Ir kitiems patardavo to nedaryti: Neturime galimybės didesniais dalykais pažymėti sekmadienį, - sakydavo jis, - tai bent mažmožiais pagerbkime Viešpaties dieną. Parodykime Dievui meilę tuo, kuo galime.
Nelinkęs buvo teisinti nedarbščių, nepareigingų inteligentų ir kunigų.
Nuo 1910 m. griežtas abstinentas.
Nepalaužtas, principingas ir tvirtas arkivysk. Reinys išliko ir Vladimiro kalėjime, kur buvo kalinama apie 2500 įvairių tautų kalinių, kai jam, vienam lietuviui, teko bendrauti su kitataučiais. Vienerius metus kartu su arkivyskupu kalėjęs vokietis liuteronas G. Štarkė rašo, kad arkivysk. Reinys už visus kameros kalinius buvo didesnis ne ūgiu, bet savo laikysena ir dvasiniais bruožais.
Jo gyvenimas tikrai yra pažymėtinas ir kilnus. <...> Jo laikysena yra tikrai Bažnyčios šventojo laikysena, kuris visus savo gyvenimo pasisekimus ir garbes priskyrė tik Dievo malonei, kurioje jis rado savo laimę. <...> Jis dažnai melsdavosi už savo tikinčiuosius, giliai susirūpinęs jų kančiomis jis dalinosi. Kai apie juos kalbėdavo, jo akys šviesdavo. Lygiai jos nušvisdavo, kai jis prisimindavo savo mylimą motiną ar seserį, kuri buvo pasilikusi gimtajame kaime ir kurios laiškai jam pranešdavo apie žiaurų likimą jo gausios šeimos. <...> Už pinigus, kuriuos jis reguliariai gaudavo iš jos, jis paprastai nupirkdavo duonos ir cukraus savo kentejimų draugams. Gavėnios metu jis sau paprastai nieko nepasilikdavo. <...> Kai vienas mandžiūras kažką iš jo pavogė, jis nieko nesakė, tik per kitą dalinimą davė jam dvigubai. Tada žmogus verkdamas prisipažino ir prašė atleidimo.
Arkivysk. Reinys buvo tikras ištikimas Viešpaties tarnas. Jis daug melsdavosi įvairiu dienos metu. Aš esu matęs jį naktį gulint susiėmus rankas, atvertomis akimis, nes mūsų kamera buvo akinamai nušviesta, kad sargybinis visada galėtų mus stebėti pro langelį. Jis tada šnabždėdavo su Dievu. <...> Jo autoritetas sklido iš vienos griežtai izoliuotos kameros į kitą. Aš pats daug gavau iš tos prakilnios asmenybės, kurioje jungėsi tvirtas tikėjimas, didelis mokslas, krikščioniškoji meilė ir nusižeminimas. Jį išeinantį aš paprašiau suteikti man palaiminimą, tai jis padarė labai susijaudinęs, kartu su neužmirštamu visos krikščionijos išpažinimu „Una Sancta“. <...> Arkivyskupas galėjo lengvai bendrauti su visų tautybių žmonėmis - jis laisvai kalbėjo vokiškai, rusiškai, angliškai; puikiai mokėjo senąsias kalbas; šiek tiek mokėjo prancūziškai, itališkai, ispaniškai. Žinoma, jis didžiavosi savo lietuviškąja motinos kalba, kuri yra artimesnė sanskritui negu kuri kita Europos kalba ir kurios gražius eilėraščius jis mėgdavo deklamuoti. <...>
Arkivyskupas, pats neprarasdamas vilties sunkiomis sąlygomis, nelaimės ištiktiems kaliniams (ligoniams, negalios ar mirties atvejais) sugebėdavo padėti, nuoširdžiai užjausti, paguosti, slaugyti sergančius.
1951 m. žuvus vienam kaliniui, arkivysk. Reinys guodė ir ramino kitus: „Neliūdėkime, nukankintieji kovoja drauge su mumis. <...> Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti nenusilenkę netiesai. Jie gyvens amžinai" (G. Štarkė).
Arkivyskupas savo žodžius pagrindė gyvenimu. Su pagarba, meile ir dėkingumu mes žvelgiame į arkivysk. Mečislovą Reinį - pedagogą, profesorių, Bažnyčios hierarchą, valstybininką, visuomenininką, šventąjį kankinį ir puoselėjame šviesią viltį, kokią turėjo ir a. a. kun. Juozas Šalčius, rengdamas savo „Medžiagą arkivyskupo Reinio biografijai“, kad atsiras talentingas tautietis, kuris parašys išsamią ir plačią jo biografiją.
Dabar tam pats gerasis laikas, kol dar ne visi „gyvieji šaltiniai“ įtekėjo Amžinybėn. Yra Lietuvoje prel. St. Kiškis, Romoje - prel. Ladas Tulaba, atsiras dar ir daugiau.
(Naudotasi kun. Juozo Šalčiaus knyga Medžiaga arkivyskupo Reinio biografijai (mašinraštis) ir ta pačia knyga Arkivyskupas Mečislovas Reinys, truputį papildyta išleista Čikagoje 1977 m.)
