MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
“KOL SUŠAUDYS — BENT PAVALGYK”
HENRIKAS ŽEMELIS
A. a. kpt. Stasio Jasiunsko atminimui pagerbti
... Taip kalėjo a. a. kpt. Stasys Jasiunskas, kai 1944 m. gegužės 15 d. buvome gestapo suimti ir mums buvo paskelbtas mirties sprendimas ...
*
* *
Po ilgiausios mūsų gyvenime nakties, pagaliau liepė išsikraustyti iš gestapo rūmų pastogės ir pranešė, jog vyksime ... Kur ? Niekas nekalbėjo, niekas neaiškino ir niekas tiksliai nenusakė kelionės tikslo, bet visi vienodai galvojome, jog čia prasideda mūsų paskutinė kelionė.
Tačiau gestapas sugalvojo dar su mumis pažaisti. Veda. Praeiname ilgų koridorių eilę ir pagaliau pasiekiam valgyklą. Susėdame prie stalų ir mums atneša valgyti. Keista. Daugiau negu keista — mirtininkai valgydinami.
Vienas gestapininkų garsiai praneša:
— Jeckelno įsakymu jūs visi privalote parašyti savo šeimoms laiškus ir juose būtinai pažymėti, kad esate sveiki ir gyvi.
Tas pranešimas buvo, lyg toji delikatesinė silkutė, mūsų apetitams sužadinti. Prie mano stalo iš dešinės sėdėjo kpt. Stasys, o iš kairės — ltn. Kostas P. Salėje įsiviešpatavo tyla ir tik retkarčiais tradicinis lėkščių ir valgio įrankių skambesys nutraukdavo įkyrių musių zvimbimą. Mes sėdėjome tylūs, kartais automatiškai šakutėmis pabadydavom lėkštes ir vėl neramiomis mintimis klaidžiojom po nežinomą tikrovę. Ar gi tuo laiku galima galvoti apie valgį ? ...
Bet Stasys valgė, ir taip skaniai, jog galėtumei pamanyti, kad jis sėdi geriausiame restorane su linksma kompanija. Bandau ir aš praryti kąsnį. Ne, neina, jis sustoja gomuryje ir aš jį išspiaunu. Nervingai ir net su pykčiu toliau stebiu Stasį. Jis, pamatęs, kad aš nevalgau, apsižvalgė ir pašnibždom paklausė:
— Kodėl nevalgai?
— Aš ir pagalvoti negaliu apie valgį — atsakiau jam.
— Koks tu kvailas, — tęsė jis. — Kol dar mus sušaudys, bent pavalgyk žmoniškai.
Po kai kurios pertraukos jis vėl man kalbėjo:
— Tu nenusimink. Kol pradės šaudyti, yra visokių galimybių pabėgti. Juk prieš tai dar reikės patiems išsikasti duobes, po to, tur būt, nusirengti ir tik tada pradės grupėmis šaudyti. Per tą laiką ir atsiras tos galimybės pabėgti. Tikrai, tikrai, aš tau sakau, tik tu valgyk ir negalvok niekų ...
Jis dar kažką kalbėjo, bet aš jau jo žodžių negirdėjau. Tie jo nuraminimo žodžiai mano širdį lyg adatomis badė. Aš norėjau pabėgti, norėjau ausis užsikimšti, nes galvojau, jog iš manęs juokiasi. Stasys valgė toliau, nes jis buvo vienintelis iš mūsų, kuris toje valandoje nepasimetė ir buvo pasiryžęs sutikti pavojų su visa drąsa ir atkaklumu.
*
* *
Būta ir linksmesnių nuotykių. Mūsų ilgų mėnesių kančių kelias buvo nužymėtas išgyvenimais. Koncentracijos stovykla mus perauklėjo ir nors iš mūsų beliko tik buvusių žmonių šešėliai, tačiau tapome užgrūdinti, grįžo pasitikėjimas savimi ir daugiau jau nieko nebijojome, nes viską matėme ir išgyvenome.
Kai kulkos pradėjo zvimbti arti mūsų stovyklos rajono, vieną kartą ir mus išvedė ir pristatė fronto darbams. Dirbome labai ilgai ir sunkiai. O su valgiu vėl ta pati bėda — jei susirandi kur nors sušalusių bulvių, ar beubagaudamas gauni duonos plutą, tai jau tikros Velykos. Buvome apgyvendinti žvejų kaimelyje Kaugursiems, Rygos įlankoje.
Kažkaip vieną kartą nutiko, jog mes su Stasiu buvome paleisti nuo darbų ir likome namuose. Stasys pasiūlė mūsų vyrams vakarienei paruošti staigmeną.
— Žinai, — kalbėjo jis, — mačiau mūsų kaimynai turi vištų. Reikia jas prisivilioti ir keletą pasigauti.
Sumanymas buvo labai rimtas ir prasidėjo vištų medžioklė. Apsiginklavome lazdomis ir, iš tolo mėtydami bulvių lupenas, pradėjome vilioti vištas. Kai jos prisiartino arčiau mūsų grįčios, mes su lazdomis puolėme ... Vištos pakėlė tokį triukšmą, jog mes, nė vienos nepagavę, turėjome atsisakyti medžioklės, nes tuoj pat prisistatė moterys ... Ir taip sriuba liko nepagerinta.
*
* *
O dar daug, daug linksmų ir iš šalies atrodančių neįtikinamų nuotykių galima būtų pasakoti apie Stasį, apie tą vyrą, kuris savo drąsa, ryžtumu ir parama silpnesniesiems išsiskirdavo iš visų tarpo. Tai buvo tikras kovotojas dėl savo krašto laisvės. Jame buvo įkūnytas pasitikėjimas ir tuo pasitikėjimu jis užkrėsdavo kitus. Jis perėjo ilgą ir sunkią gyvenimo kančios mokyklą.
Dar bolševikmečiu įsijungęs į pogrindžio veiklą, pakliuvo į enkavedistų rankas. Visaip jį kankino: laužė sąnarius, nagus draskė, už kojų pakabintą laikė, nuogą šaltam karcery kankino, bet... jis neprisipažino kaltas ir neišdavė draugų. Pagaliau karui prasidėjus, su kitais mirtininkais prie Červenės buvo šaudomas ir iš po lavonų pabėgo ir pasiekė Lietuvą. Vokiečių okupacijos metais vėl aktyvus laisvės kovotojas, vėl gestapo gaudomas ... Pagaliau karas baigiasi, ir jis laimingai pasiekia Vakarų Vokietiją.
Bet kokia žiauri gyvenimo ironija. Tas žmogus, kuris tiek kartų išspruko tiesiog iš mirties nasrų, kuris nugalėjo visus pavojus, vos tik pasiekęs laisvę — suklupo ir atsiskyrė amžinai.
Prieš 6 metus, šiaurės Vokietijoj, Uchtėje, buvo supiltas kapas tokiu užrašu: — Aviacijos kapitonas Stasys Jasiunskas, 1907. V. 7. — 1945. XI. 10. Tavo darbai Lietuvoje liks gyvi amžinai.
DĖMESIO!
Žuvusiųjų ir mirusiųjų karių bičiuliai ir pažįstamieji, pasirūpinkite pagerbti jų atminimą, parašant apie juos į šį skyrių. Su straipsniais siųskite ir jų atvaizdus.
Straipsnius prašome siųsti tik šiuo vienu adresu: KARYS, 680
Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
