LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 METAIS
PLK. O. URBONAS
Vertimai visų mūsų šių įsakymų, nurodymų, instrukcijų, visi mūsų apskaičiavimai, tabelės ir kt. ėjo į Hinzes štabą. Jie įspūdingai atrodė, ir vokiečiai, matyt, buvo patenkinti. Keletą kartų man net pakartojo, kad dabar jie įsitikinę, jog mobilizacija rimtai rengiama. Aš kiekvieną kartą jiems atsakydavau, kad štabas daro ką gali, bet kadangi visa eilė mūsų pageidavimų ir reikalavimų nėra išpildyta, mes už pasekmes, už mobilizacijos pasisekimą neimam ant savęs jokios atsakomybės.
Paskutinis aktas . . .
Generolas grįš tik sekmadienio vakare (gegužės 14 d.) ar pirmadienio rytą. Turiu porą dienų šį Kubiliūno pasiūlymą apgalvoti. Mus siunčia į Rytų Lietuvą. Kodėl? Aišku, norima mumis nusikratyti. Kaune liks antrasis štabo viršininkas su visais įgaliojimais mobilizacijos ir šaukimo reikalais. Jo žinioje lieka ir komendantų Vietinės Rinktinės daliniai. Noroms nenoroms kyla baimė, kad tie komendantų daliniai gali būti panaudoti prieš nestojusius vyrus. O taip pat prisimenu ir žuvusį Beką, ir nužudytąjį metropolitą Sergejų. Tai vis pavyzdžiai biauraus gestapo darbo. Generolas būtų Vilniuje, vadinas, jis priverstas būtų važinėti, o ten kandidatai, ten įvairūs partizanai ... Išvados prašosi savaime . . . Nutaria niekam nieko nesakyti, palaukti generolo — jis nuspręs. Tačiau spręsti neteko.
Pirmadienio rytas štabe. Generolas, kuriam aš pranešiau su Kubiliūnu turėto pasikalbėjimo turinį, paveda man pranešti Kubiliūnui, kad jis norėtų su juo pasimatyti, nes kaikurios detalės jam esančios nevisai aiškios. Kalbu su Kubiliūnu asmeniškai. Jis žada parinkti laiką ir tuojau man pranešti. Tuo metu ateina štaban iš miesto vienas patarnavusis Vietinėje Rinktinėje karininkas ir man praneša, kad Vidaus Reikalų Vadyboje jau vykstąs naujosios Vietinės Rinktinės vadovybės posėdis. Tokį pat pranešimą gauna ir plk. Šova. Pavardės? Seniai mums žinomos: tai B., T., Š.
Šova atneša man kaikurių karininkų paleidimo dokumentus. Šie karininkai yra gestapo paieškomi. Kol mes tvirtai stovėjome ant kojų, jų padėtis buvo tikra, bet dabar kiti laikai, gali viskaip atsitikti. Dokumentai pasirašyti, karininkai apleidžia štabą.
Po kurio laiko pranešama iš Hinzes štabo, kad Kaunan yra atvykęs Jeckeln ir 16 valandą paskyręs posėdį. Dar kartą skambinu Kubiliūnui, pranešu jam apie numatytą posėdį, prašau jį greičiau pasimatyti su mūsų generolu. Vėl žada tuojau nustatyti laiką ir asmeniškai generolui paskambinti. Bet taip laiko ir nenustatė, generolui nepaskambino. Matyt, mūsų likimas jau buvo nuspręstas, ir tas sprendimas jam buvo žinomas.
Lyg nujausdamas, kad šią dieną turi kas nors nepaprasta įvykti, prašiau generolo leidimo iš štabo išeiti ir nuvykti į namus. Namie pabuvau keletą valandų ir, kaip buvo tarp mūsų sutarta, prieš 16 valandą sutikau generolą prie Hinzes štabo. Užeinam. Sutinka Hinzes adjutantas ir prašo trupučiuką palaukti. Pagaliau prašo į kabinetą ir ... čia prieš mus du SS-manai, su nukreiptais į mus automatais. Jeckeln sako mums prakalbą: mes sabotuoją mobilizaciją ir šaukimą, mes užinteresuoti vien lietuviškos kariuomenės formavimu, kad nukreiptume prieš vokiečius. Mes maną, kad jau metas ruoštis vokiečiais nusikratyti, mes surinkę į savo batalionus vien tik priešvokišką elementą, mes maną, kad tokiu būdu mes išgausim ginklų būsimiems prieš vokiečius veiksmams, kad mūsų batalionai esą sudaryti vien iš banditų, plėšikų, kad ir mes patys tokie pat esame, kad į Marijampolę mes surinkę patį biauriausį, patį neištikimiausį elementą (jis dar tuomet nežinojo, kad tas elementas jau išsiskirstęs). Pagaliau — kad jis įsakęs tuojau likviduoti mūsų štabą, kad bailiai karininkai dar šiandien būsią sušaudyti, kad mus jis suimąs ... Savo kalbos eigoje, vis daugiau įsikarščiuodamas, ėjo vis crescendo. Daug visokių epitetų teko iš jo išgirsti, kol pagaliau baigė griežtu tvirtinimu, kad lietuviškos kariuomenės niekuomet daugiau nebebūsią. Gestapo viršininkas mus asmeniškai iškrėtė, mūsų pistoletus paėmė.
Toliau Jackeln mums pranešė, kad būsim nuvesti į atskirą kambarį, perspėdamas, kad, jei mėginsim tarp savęs kalbėtis, prieiti prie telefono arba lango, — sargybiniui įsakyta šauti be perspėjimo. Atskiram kambaryje, kur mus nuvedė, esesininkas atsistojo tarp durų, nukreiptu į mus automatu. Išsėdėjom tokioje padėty iki 8 valandos vakaro. Tada kiekvieną pasodino į atskirą mašiną ir nuvežė į gestapo rūmus. Netrukus ten atvežė ir kitus mūsų štabo karininkus. Prasidėjo naujas “gyvenimas”, kuris su Vietine Rinktine jau nebeturėjo nieko bendra.
(Bus daugiau)
