Trys velniai
(Tęsinys iš 3 nr.)
— Per kiek laiko surinksi žinias apie priešą?
— Per tris valandas, tamsta vade.
— Kiek padėjėjų nori?
— Užteks mūsų trijų: manęs, Gražučio ir Diržio.
Trinkūnui buvo malonu gauti tokį uždavinį. Jis seniai beturėjo tokių progų. Pasišaukęs savo draugus, Gražutį ir Diržį, tarė:
— Eisim žvalgybon, vyrai.
Tyliai čiuožė vakaris vėjas. Dangus buvo pilkas, debesuotas, niūrūs. Gerai turėjai įsižiūrėti, kad baltuojančio sniego paviršiuje galėtumei pastebėti per porą dešimčių žingsnių juoduojančius žemės lopus. Oras buvo kelių laipsnių šiltumo. Sniegas tižo, nuo stogų varvėjo vandens lašai, ir kojos klimpo į juodus žemės lopus, kurie kyšojo kaip salelės baltoje tirpstančio sniego jūroje.
Savo lauko sargybos buvo išslinkusios per kilometrą nuo Barvainių kaimo į priešo pusę, ir iki lauko sargybų linijos Trinkūnas su draugais ėjo be ypatingo atsargumo. Iš lauko sargybos viršininko jie sužinojo, kad iki šiol visiškai ramu, kad kuopos vadas liepęs jiems palaukti, kol jis pats ateisiąs. Kuopos vadas atėjo greitai. Jis rūpinosi po kelių valandų įvyksiančiu puolimu, ir neturėjo laiko galvoti apie savo nuovargį. Kareivių du trečdaliai ilsėjosi pakaitomis, o jis, valandą nusnaudęs, išėjo su savo ryšininkais į lauko sargybas. Reikėjo skubiai naudotis nakties tamsa ir kuo arčiau pritraukti visas jėgas prie priešo. Tik staigus ir sutelktas puolimas galėjo pasisekti.
— Jūs turite išžvalgyti visą tą tarpą, kuris yra tarp mūsų ir ano kaimo. Veikite visiškai slaptai, kad priešas nepastebėtų. Puolimo pradžiai aš paleisiu baltą raketą. Tada galite veikti savo nuožiūra. Pranešimus neškite į šią vietą per mano ryšininką Labutį, kuris drauge su jumis.
Trinkūnas pakartojo įsakymą.
— Vykite. Linkiu pasisekimo, mano narsuoliai! — Buvo paskutinieji vado žodžiai, kaip tėvo palaiminimas, suskambėjęs trijų kovotojų ausyse.
Jie peržengė lauko sargybų liniją, praėjo netoliese nuo lauko sargybos išstatytą postą iš dviejų kareivių, praslinko savus slapukus, ir atsidūrė už sekimo ruožo. Kiekvienu momentu jie galėjo dabar užeiti priešo slapukus, priešo postus arba jo lauko sargybas, viską atvirkščia eile, kaip buvo palikę.
Trinkūnas, Diržys ir Gražutis ėjo per kelius žingsnius vienas nuo kito. Paskui sekė Labutis. Visi trys jautėsi kaip vienas. Trinkūno akys nakties tamsą skrodė daug toliau, kaip kitų akys. Per pusantro kilometro jis ėmė įžiūrėti tolumoje juoduojančius priešo užimto kaimo kontūrus. Gražutis turėjo geras ausis. Dainoje pripratęs pagauti mažiausią akordo pasikeitimą, kautynėse tomis ausimis naudojosi, kaip tobuliausiais garsiagaudžiais. Jis girdėjo, kaip tirpsta sniegas, kaip vėjas šnara už kelių šimtų metrų, krūmuose, ir kaip paklydusio paukščio sparnai plasnoja ore. Diržys turėjo nepaprastą nujautimą. Ko negalėdavo įžiūrėti nei aštrios Trinkūno akys, nei nuostabios Gražučio ausys, tą atspėdavo Diržio širdis. Jo nujautimas buvo tikrai nepaprastas. Kelis kartus vien tik nujautimas jį išgelbėjo nuo mirties. Kažkoks vidujinis balsas jam lyg sakyte sakydavo: Saugokis! Po to keletą kartų jis išgirdo pro ausis prazvimbiančią kulką ar netoli sprogstantį artilerijos sviedinį. Savo nujautimu jis ėmė pasitikėti. Ir tai padėdavo jam ir jo draugams tada, kai gudrus priešas, būdamas įsirausęs žemėje ir užsimaskavęs, nejudėdamas sekdavo jų judesius, laukdamas patogiausio momento šauti.
Trinkūno akys, Gražučio klausa ir Diržio nujautimas, kaip nematomas skydas, saugojo nuo netikėtumų pasiryžusius draugus. Jie ir slinko nakties glūdumoje labai atsargiai. Tarp savęs jie nekalbėjo: suprato vienas kitą be žodžių. Jei nė vienas jų nerodė kitiems jokio ženklo, reiškia, viskas tvarkoje. Dideliais žingsniais, atsargiai statydami kojas, keletą žingsnių paėję, jie trumpai stabtelėdavo, ir vėl eidavo pirmyn. Jei kuriam jų kildavo nors mažiausias įtarimas, jis pakeldavo ranką. Tada tuoj visi sustodavo, atsargiai pritūpdavo ir palaukdavo, kol ranką pakėlusis parodys ženklą, kad nieko nėra. Labutis prie jų puikiai derinosi, jausdamasis laimingas dėl jam suteiktos garbės eiti žvalgybon su “Trimis velniais”.
Žingsnis po žingsnio jie artėjo prie tikslo. Kiekvienas visomis gyslomis jautė savo veiksmų atsakingumą. Nuo tinkamo šio uždavinio atlikimo turėjo priklausyti tolimesnis kuopos veikimas. Jei priešas pastebės, kad yra sekamas ir žvalgomas, pasiruoš gintis. O pasiruošusį priešą mažesnėmis jėgomis pulti neįmanoma. Todėl už vis svarbiausia buvo prieiti kiek galima arčiau kaimo, nustatyti, kuriose vietose išstatytos sargybos ir ką veikia priešas. Trinkūnas norėjo kuo greičiau pasiekti kaimo pakluones, paskui jas apžiūrėti, ir jei ten nieko nebūtų arba būtų kas nors, tuojau pranešti kuopos vadui. Labutį jis pasiųs su pranešimu, o paskui dar didesniu atsargumu jie trys mėgins pasiekti sodus. Kai bus visiškai priešo panosėje, lauks kuopos puolimo, kad pirmieji galėtų įsiveržti į priešo eiles ir juos sprogdinti iš vidaus.
Trinkūno žvilgsnis neramiai varstė kiekvieną vietos daiktą. Juo arčiau jie buvo prie savo tikslo, tuo neramiau plakė širdis. Visas kaimas tolumoje skendėjo, kaip milžiniška pilis. Naktis laikė jį apglobusi tamsiais paslaptingais skvernais, iš už debesų nutysusiais iki pat žemės.
Arčiau prislinkę, jie ėmė atskirti dangų nuo medžių viršųpių, lyg naktis savo tamsų šydą būtų pakeitusi kitu, retesniu. Ką pirma matė tik vienas Trinkūnas, dabar matė ir kiti, o jis jau ir stogus atskyrė nuo medžių, jau ėmė įžiūrėti tarpus tarp namų.
— Stok! — Staiga parodė ženklą pakelta Gražučio ranka.
Visi sustojo, pritūpė, dairėsi, klausėsi. Gražučio ausys pagavo šuns lojimą. Iš po jų panosės pašoko kiškis ir neskubėdamas nušuoliavo prieš vėją, į šoną. Daugiau nieko — jokio garso. Gražutis pamojo pirmyn, ir vėl jie žingsnis po žingsnio artėjo prie kaimo.
Diržys jautėsi puikiai, lyg jis būtų žinojęs, kad galima drąsiai eiti iki pat kaimo pakluonių. Jis dar nė karto nepakėlė rankos ir netikėjo, kad priešo akys juos sektų. Kai jo draugai ieškojo išorinių ženklų, jis visą laiką ėjo vidujiniai susikaupęs, pasitikėdamas nujautimu. Trinkūno akys ir Gražučio ausys sudarė jam lyg kokią užuovėją, lyg užtikrinimą, kad netikėtai jie nepateks į spąstus, ir tą draugų užuovėją jausdamas, Diržys galėjo dar labiau susikaupti Ir tai, ką jis savyje jautė artėdamas prie kaimo, buvo panašu į tai, lyg kažin kas nematomas jam būtų pasakęs iki kurios vietos galima eiti nieko nesibijant ir nesisaugojant. Toks buvo jo vidujinis balsas.
Jau buvo matyti pakluonėse vietomis užsilikusios tvoros. Iki jų bebuvo tik pora trejetas šimtų žingsnių. “Trys velniai” slinko prie jų taip tyliai, kad jie patys vienas kito negirdėjo. Slinko jie labai palengva, nors dar nė vienas jų nieko tikrai įtartino nepastebėjo.
— Pakluonės! — Nudžiugę taria jie kiekvienas sau, aiškiai įžiūrėdami sukaltus baslius ir tarp jų ištiestas, vietomis tik vienu galu besilaikančias kartis.
— Stok! — Dar neprislinkus prie karčių, staiga pakilo Diržio ranka. Jį pagavo keistas nerimas. Pagavo staiga, kaip žaibas.
Jie tyliai prisispaudė prie dumblinos žemės. Diržio nujautimas perskrodė jų mintis, kaip netolimo pavojaus ženklas. Gal prieis yra netoli, gal jis juos jau pastebėjo ir tykoja, o gal jis dar nemato, bet išgirdo įtartiną šlamėjimą ir, visas jėgas įtempęs, iš kur nors seka? Įvairios mintys žybčiojo Trinkūno galvoje, bet visur buvo taip tylu ir taip tuščia, kad jis niekaip negalėjo suprasti, iš kur ir koks pavojus gresia jiems.
Gražutis beveik aklai tikėjo savo draugo Jono nujautimu, bet ir jis niekur nieko įtartino negirdėjo ir nematė.
Tuo tarpu pats Diržys, vien tik dėl savo aklo nujautimo pakėlęs ranką ir netikėtai sustabdęs draugus, dabar gulėjo įtempęs visus nervus. Bet per kokią minutę nieko įtartino nepastebėjęs, ėmė laukti, ką pasakys Trinkūno akys ir Gražučio ausys. Bet nė vienas nieko nepastebėjo.
Diržys ėmė nusiminti, kad nujautimas jį šį kartą apgavo. Jis pakėlė ranką ir parodė ženklą, kad galima eiti pirmyn.
— Stok! — Nespėjus poros žingsnių nueiti, griežtai pakilo Trinkūno ranka.
— Matau priešą! — Buvo kitas jo ženklas draugams.
Diržys patenkintas nusišypsojo.
Trinkūnas dešinėje pusėje, pakluonių riboje, per porą šimtų žingsnių pastebėjo judančius-šešėlius.
Trinkūno akys, kaip dvi nematomos vilyčios, įsismeigė į tolumoje judančius šešėlius, ir jų nebepaleido. Tų šešėlių buvo pora. Jie artėjo tiesiai į tą vietą, kurioje gulėjo prie žemės kietai prisispaudę “Trys velniai” ir jiems priskirtas-kuopos vado ryšininkas Labutis.
Kai Trinkūnas ėmė atskirti, kad į juos artėja neskubėdami ir protarpiais sustodami pasiklausyti, tada jau ir Gražutis su Diržiu tarsi pamatė du paslaptingus šešėlius. Labutis buvo per penkioliką žingsnių užpakalyje ir vis dar negalėjo suprasti, kas iš tikrųjų dabar dedasi. Jis tik numanė, kad turi būti kas nors nepaprasto, jei visi “Trys velniai” taip kietai spaudžiasi prie žemės. Kiek įstengdamas spaudėsi ir jis prie sutižusio molio, bijodamas, kad kokiu nors savo neatsargiu judesiu nesugadintų viso reikalo.
Gražutis ėmė įsiklausyti, lyg netikėdamas akimis, ir laukė, kad jo ausys pasakytų jam, ar į juos tikrai kas nors artėjo. Ir jis išgirdo: šlepsėjo kojos. Tirpstantis sniegas žliugsėjo ir vėl tilo. Taip, jie artėjo, sustodami, pasiklausydami. Tarp sustojimu tarpai buvo trumpi. Matyt, jie dar nieko neįtarė, nieko nepastebėjo.
Diržys vos galėjo suvaldyti save. Jo akyse susitelkė nežmoniškos jėgos. Jis žiūrėjo į artėjančius nakties keleivius tuo užburiančiu tigro-žvilgsniu, kurs prie savęs traukte traukia kiekvieną auką.
“Trijų velnių” veikimo planas gimdavo kiekvienu atskiru momentu taip staiga, kad negudriausias jo nebūtų galėjęs iš anksto atspėti. Gražutis ir Diržys buvo kaip elektros laidais sujungti su savo vadu Trinkūnu. Vienas jo žvilgsnis, vienas mostas, ir jie be žodžio suprasdavo-kas reikia veikti.
Nepaleisdamas iš akių vis artyn ir artyn slenkančiųjų, Trinkūnas šaltai, kaip senas kautynių vilkas, galvojo kaip jie turės veikti, kad įvykdytų kuopos vado įsakymą: išlaikytų paslaptį ir nesudarytų progų priešui pajusti, kad jis sekamas, kad ruošiamas netikėtas puolimas.
— Sunaikinti vietoje, kad nė aiktelėti nesuspėtų, — šoko į galvą pirmoji mintis. Bet tą mintį atrėmė kita: — Praleisti juos, lyg mūsų čia visiškai nebūtų. — Bet ir šis pasiūlymas Trinkūnui nepatiko, nes ateinantieji galėjo tiesiog ant jų galvų užlipti.
(Bus daugiau)
