ALGIMANTAS GIEDRIUS
KARIUOMENĖ—KRAŠTO KULTŪRINTOJA
Spauda.Kiekvienais metais kariuomenės dalių skaitykloms buvo išrašomi laikraščiai ir žurnalai. Jų buvo išrašoma tiek, kad tektų kiekvienai kuopai, kiekvienam smulkesniam atskiram daliniui. Pvz., 1938 m. buvo išrašyta ir siuntinėjama kariuomenės dalims 3.603 egz. įvairių mūsų laikraščių bei žurnalų. Šiam reikalui išleista 22,3% visos kareivių švietimui skirtos sąmatos. Čia neįeina KARYS, kurio kiekvienais metais keletas tūkstančių egz. būdavo siunčiama nemokamai.
Būdami kariuomenėje, mūsų vyrai pamėgdavo spausdintą žodį, o atlikę karinę tarnybą ir išėję atsargon — jau nesiskirdavo su vienu ar kitu mėgiamiausiu laikraščiu ar žurnalu. Ypač per eilę pastarųjų Nepriklausomybės metų, mūsų kariai įgyvendino gražią kultūrinę tradiciją — savo iniciatyva užsakyti spaudos savo namiškiams. Daugybė tūkstančių egz. laikraščių ir žurnalų kasmet paplisdavo mūsų kaimuose ir miestuose. Tuo būdu Nepriklausomybės meto spaudos populiarinimo, jos platinimo bare mūsų kariuomenė yra atlikusi didžiulį kultūrinį darbą.
Paskaitos. Įvairių valstybinių bei tautinių švenčių progomis kariuomenės dalyse būdavo rengiamos paskaitos. Jos dar daugiau sustiprindavo karių šventinę nuotaiką, daugiau suprasmindavo mūsų žymiųjų dienų paminėjimą, šviesdavo ir auklėdavo Lietuvos vyrus.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJI LIETUVIŲ TAUTOS MOKYKLA
KPT. SIM. URBONAS
Pasaulinės politikos vairuotojai, valstybių prezidentai, didieji karo vadai — šių naujųjų metų proga vis aiškiau pasisako, kad 1952-ji būsią labai neramūs, grėsmingi ar net kritiški metai. Savaime suprantama, kad visi tie vyrai, kurie yra atsakingi prieš šiandieninės žmonijos likimą, prieš istoriją, neregėtai yra slegiami didžiųjų sprendimų pareigos; sprendimų, kurie nesulaikomai artėja. Juk vis labiau įsitikinama, kad dabartinė būklė ilgai taip tęstis nebegalinti, kad didžiosios jėgos ir sistemos turės pasirinkti: arba karą, arba tariamąją taiką, visų imperialistinės Rusijos pagrobtų ir neįsivaizduojamais būdais masiškai naikinamų tautų sąskaita.
Tiktai nepilno proto žmogus galėtų pasakyti, kad negausi, nuo amžių galingųjų kaimynų tarpusavio karų niokojama lietuvių tauta kada nors, taigi ir šią istorinę valandą, trokštų karo. Pagaliau ir mes, naujieji ateiviai, jį jau geriau už daugelį ir šios šalies gyventojų pažinome, nuo 1941 metų terorizuojami besikeičiančių okupacijų, frontų ugnies gainiojami gimtaisiais ir Vakarų Europos laukais, o pagaliau — likusieji gyvieji, išblaškyti visuose penkiuose pasaulio kontinentuose, benamiai.
Taigi, lietuvių tauta trokšta ne karo, o tiktai tikrojo teisingumo atstatymo, baisiausių skriaudų kuoskubiausio atlyginimo. Mes trokštame vien tikrosios taikos, trokštame, kad bent II-sis pasaulinis karas pagaliau pasibaigtų. Juk argi jis pasibaigęs? Argi dabartinė taika, ta viso pasaulio žmones slegianti nežinomybė, nėra baisesnė už patį karą? Juo labiau — jeigu ji taip tęstųsi metų metus . . . Bet kadangi komunizmas atskiram žmogui ar tautai sugebėjo sukurti baisesnį dalyką net už pačią mirtį, tai jis nori ir visai žmonijai užkarti tokią “taiką”, kuri, aišku, yra baisesnė ir už karą.
Taip, tokios “taikos” mes nenorime!
Skaityti daugiau: DIDIEJI SPRENDIMAI ARTĖJA