DIDŽIOJI LIETUVIŲ TAUTOS MOKYKLA
ALGIMANTAS GIEDRIUS
Šiemet, jau 33-jį kartą minėdami mums brangią, istorinę Lapkričio 23-ją, nekarto jame Nepriklausomybės kovų trumpos apžvalgos, nes visa tai kiek plačiau buvo duota praėjusiais metais, JAV-se atgaivinto mūsų žurnalo pirmajame numeryje. Antra vertus, ateinančiais metais KARYS ryžtasi išleisti suglaustą Lietuvos Nepriklausomybės kovų apžvalgą-eskizą, kaip atskirą leidinį mūsų žurnalo skaitytojams.
Šį kartą yra reikalo ir prasmės, nors vėl gi labai suglaustai, apžvelgti, kokį didžiulį lietuvių tautos švietimo, mokymo, auklėjimo ir fizinio grūdinimo darbą per 22-jus nepriklausomo gyvenimo metus atliko mūsų krašto kariuomenė. Pagaliau, šiuo metu besikuriančios Pasaulio Lietuvių Bendruomenės akivaizdoje, negalima nepripažinti, kad visų tautos narių bendruo-meniškajai minčiai įdiegti, jai praktiškai auklėti — mūsų kariuomenė yra davusi taip pat gausų indėlį, kaip šios rūšies geriausioji mokykla.
Labai teisingai yra sakoma, kad “tauta yra tokia, kokie yra jos nariai. O nariai yra tokie, kokie yra mokytojai, kokia yra mokykla”. Mūsų kariuomenės išvarytoji gili praktinio, kultūrinio, visuomeniškai patriotinio darbo vaga nenuginčijamai įrodo, kokia plati, reikšminga tautos mokykla buvo mūsoji kariuomenė, ir kaip visumoje šį darbą atliko jos vadovybė, jos mokytojai ir auklėtojai — visų laipsnių karininkų ir puskarininkiu kadrai — ypač per paskutinįjį dešimtmetį mūsų Karo Mokyklų, mokomųjų dalinių ir įvairių tobulinimosi kursų tinkamai parengti.
Mūsų kariuomenės vyrų gilaus patriotizmo jausmą, sąmoningumą ir bendruomeniškąjį susigyvenimą su savo karininkais ryškiai įrodo kad ir šis istorinis faktas. 1940 m., raudonajai armijai pirmąjį kartą užplūdus visą mūsų kraštą, kad ir kaip besistengė negausios komunistinės padugnės dergti mūsų buv. kariuomenės vadovybę, mūsų karininkus, mūsų gražiąsias karines tradicijas, o vienas net mūsiškis poetas (dabar jau amžiną atilsį...), “liaudies kariuomenės” dienomis viename savo eilėraštyje atvirai kurstė “brolius karius”, kad jie “ant durtuvų pateiktų kruviną sąskaitą savo buvusiems prispaudėjams”, suprask — karininkams—nieko nelaimėjo. Nežiūrint šlykščios agitacijos, viso to griaunamojo darbo bei skatinimo į chaosą, visoje mūsų kariuomenėje nebuvo atsitikimo, kad mūsų kaimų ir miestų vyrai-žaliukai, ūkininkų, darbininkų ir šviesuolių sūnūs, bent kur būtų ėmęsi keršto ar smurto veiksmų prieš savo karininkus.
