Kuprinės pabiros
NORS KARIUOMENĖJE AIŠKINTIS NEPRIIMTA...
Kaip žinote, gerbiamieji, atsitiko, kad mūsų kuprinių, pundulių ir visokių mazgelių tikrintojas — viršila Dagilis-Dagiliukas — didžiųjų švenčių išvakarėse, niekam mūsų štabe nepranešęs, sauvališkai pasišalino iš KARIO kareivinių ir tūlą. laiką buvo dingęs be žinios.
Pradžioje buvo manyta, kad gal kokiai savaitei išėjo, užsimaukšlinęs Kalėdų Senio šalmą ir apsiavęs sargybinio veltiniais. Tačiau paaiškėjo, kad ne tiktai kad mūsų bičiuliams jokių pabirų iš savo kuprinės nepadovanojo, bet netgi visai nepasirodė. Pagaliau tik dabar atsirado, buvo nubaustas, visiems metams neleidžiant pasišalinti iš savo tradicinio Pabirų kampučio, na ir, žinoma, pradėjo visaip aiškintis. Nors kariuomenėje daug aiškintis nepriimta, tačiau lai jis čia trumpai ir aiškiai pasako: kur buvo ir ką matė . ..
“Tamsta, KARY, kaip aš galėjau čia išbūti prieš šventes, kad čia tos šventės — nešventės. Kokius čia išraitymus bepasakosi, kad niekas ir nemano juoktis, net ir juokdariai-specialistai Naujųjų Metų sutikimuose nemoka publikos bent kiek padoriau prajuokinti, kad pasakys ką, tai kaip tas į šakalį. .. Antra vertus, kokios čia Kalėdų Senio dovanos. Susitinki kokį žmogėną, pradeda čiupinėti apie savo maišą, tai, žiūrėk, tas ir mauna šalin. Girdi, eik sau! Dar ko gera kokią atominę ištrauksi, kokią naujų “taksų bilą” padovanosi, ar apie naują mūsų tėvynės vaduotojų nevienybę pradėsi, atsisėdęs ant šiukšlių dėžės, pasakoti. Baisu ir klausyti, ir žmogui pasakyti.. .
Be to, man besibastant, žmonės ir pačiam pradėjo visokius klausimus statyti. Gerai, sako, mes visi, o ir kiekvienas mokinys, gerai žinome, kada, pvz., Kolumbas atrado šią šalį, kad Sovietų Sąjungos mokslininkai atidengė visus kitus priešakinius žmonijos išradimus, kada, rimtai kalbant, buvo paskelbta ir atkovota Lietuvos laisvė, bet kada, girdi, bus atrasta tikroji Lietuva. Atseit, dabar — kiek galvų, tiek lietuvų ... Esą, nereikią stebėtis nė “keturių ar trijų didžiųjų” nesutarimais, kurių saujoje yra atsidūręs viso žemės kamuolio likimas, kad čia mūsų benamių sauja niekaip patys negalime atrasti tikrosios Lietuvos ... Tai ne demokratija, o stačiai gėda; tai juokai pro kruvinas ašaras ...
Tokių ir kitokių pamokslų prisiklausęs, didžiai nuliūdau ir nutariau grįžti į savo kareivines. Bent čia mūsų vyrai neklausia, kurios partijos kulka reikės šauti į Lietuvos žudikus: ugnis! ir baigta...
Gerbiamieji! Nors daug kas būsime nepatenkinti šiuo Dagiliuko pasiaiškinimu, tačiau tikėsimės, kad jis artimoje ateityje pasitaisys ir nuodugniai perkratinės mūsų ubagiškus nešulius, bent jau kartą į mėnesį, kad jos būtų visiškai parengtos žygiui, kaip kad mūsų vyrų JAV armijos gretose.
Taigi, neteiskime, kad patys nebūtume teisiami! ...
... Mano vardas — Joe Johnson . . .
Garsusis Amerikos generolas George Patton buvo griežtas tvarkos ir pilnos uniformos šalininkas. 1942 m. P. Californijcs dykumose vyko JAV kariuomenės manevrai. Pattono džipas dūmė vieškeliu visu savo greičiu, kai staiga šoferis išgirdo griežtą generolo “stop!”. Iššokęs iš džipo, Patton nuskubėjo prie stulpo, kurin įkopęs taisė vielas kažkoks haki spalvos aliejuota palaidine apsirengęs ir be kepurės jaunuolis.
— Lipk žemyn! -— sušuko generolas.
— Labai užimtas, — pasigirdo nuo stulpo.
Pattonas, aišku, dar labiau įpyko ir, kuone lipdamas stulpan pats, pakartojo įsakymą dar kartą. Tada jaunuolis, kraipydamas pečiais, nusileido žemyn. Bet, o pragare! Neatidavė generolui pagarbos! Gyslos iššoko generolo kaktoj, kai jis barė jaunuolį dėl nešvarių rūbų bei neprašytų kelnių, nenublizgintų batų, dėl atdaros apykaklės ir neturėjimo kepurės; bet labiausiai — už neatidavimą pagarbos.
Galiausiai, pačioj įtūžimo viršūnėj, generolas šaukė: “esi mano armijos gėda! Aš sakau, tokių dalykų netoleruosiu! Tuojau pasakyk man savo vardą ir kuopą!”
Tik dabar baramas jaunuolis gavo progos atverti lūpas, žiūrėdamas Pattonui tiesiai į akis, jis tarė: “Mano vardas yra Juozas Johnsonas; mano kuopa — Pietų Californijos Telefono Companija; o Jūs galite sau eiti stačiai peklon! ...”
... Aš skaitau . . . Tu skaitai .. . Jis skaito
