DIDIEJI SPRENDIMAI ARTĖJA
KPT. SIM. URBONAS
Pasaulinės politikos vairuotojai, valstybių prezidentai, didieji karo vadai — šių naujųjų metų proga vis aiškiau pasisako, kad 1952-ji būsią labai neramūs, grėsmingi ar net kritiški metai. Savaime suprantama, kad visi tie vyrai, kurie yra atsakingi prieš šiandieninės žmonijos likimą, prieš istoriją, neregėtai yra slegiami didžiųjų sprendimų pareigos; sprendimų, kurie nesulaikomai artėja. Juk vis labiau įsitikinama, kad dabartinė būklė ilgai taip tęstis nebegalinti, kad didžiosios jėgos ir sistemos turės pasirinkti: arba karą, arba tariamąją taiką, visų imperialistinės Rusijos pagrobtų ir neįsivaizduojamais būdais masiškai naikinamų tautų sąskaita.
Tiktai nepilno proto žmogus galėtų pasakyti, kad negausi, nuo amžių galingųjų kaimynų tarpusavio karų niokojama lietuvių tauta kada nors, taigi ir šią istorinę valandą, trokštų karo. Pagaliau ir mes, naujieji ateiviai, jį jau geriau už daugelį ir šios šalies gyventojų pažinome, nuo 1941 metų terorizuojami besikeičiančių okupacijų, frontų ugnies gainiojami gimtaisiais ir Vakarų Europos laukais, o pagaliau — likusieji gyvieji, išblaškyti visuose penkiuose pasaulio kontinentuose, benamiai.
Taigi, lietuvių tauta trokšta ne karo, o tiktai tikrojo teisingumo atstatymo, baisiausių skriaudų kuoskubiausio atlyginimo. Mes trokštame vien tikrosios taikos, trokštame, kad bent II-sis pasaulinis karas pagaliau pasibaigtų. Juk argi jis pasibaigęs? Argi dabartinė taika, ta viso pasaulio žmones slegianti nežinomybė, nėra baisesnė už patį karą? Juo labiau — jeigu ji taip tęstųsi metų metus . . . Bet kadangi komunizmas atskiram žmogui ar tautai sugebėjo sukurti baisesnį dalyką net už pačią mirtį, tai jis nori ir visai žmonijai užkarti tokią “taiką”, kuri, aišku, yra baisesnė ir už karą.
Taip, tokios “taikos” mes nenorime!
Tokia “taika”, anksčiau ar kiek vėliau atneštų ir šio galingaiusio, laisvojo krašto žmonėms tą dar, atrodo, čia nesuprantamą siaubą, kada gyvenimas pasidaro baisesnis už mirtį. O jau tada — neįsivaizduojamo pragaro tamsa užviešpatautų ir visoje žemėje . . .
Raudonosios Maskvos imperija, savo seniai išmėgintais būdais pas save ir jėga pagrobtuose kraštuose, dabar neriasi iš kailio, kad pačiu kritiškiausiu metu patrauktų kitų šalių mases, paveiktų valdžias ir įtakingąsias asmenybes, idant “pax sovietica” įsiviešpatautų mūsų Žemės planetoje. Tiesa, II-jo pasaulinio karo eigoje ir ligi šiol po jo — jiems tai sekėsi, gyvuliško brutalumo, stačiai — planetarinio melo ir rafinuočiausios apgaulės dėka. Palikti vieniši kraštai ir tautos turėjo prisiimti šį neužtarnautą kančios kryžių. Tačiau jau nebetelpa ir žmogaus galvoje, jeigu tai prisiimtų ir atominio amžiaus Jungtinės Amerikos Valstybės.
Štai kodėl atrodo, kad didieji sprendimai diena dienon artėja. Arba pasaulis turės pasirinkti jėgą, kad pagaliau baigtų šį neturintį pavyzdžio karą, arba pasiduoti lėtai mirčiai, palengva išsižudant savomis rankomis...
* * *
Nepriklausomybės metais sausio mėn. mes tinkamai paminėdavome Mažosios Lietuvos dalies, Klaipėdos krašto, grįžimą Didžiajai Lietuvai, 1923-jų metų sukilimo dėka. Mes taip pat rengdavomės didžiai Vasario 16-sios dienos šventei. Mes tai darėme tremtyje, Vokietijoje, o ir dabar, prisiglaudę įvairiose svečiose šalyse. Didžiųjų įvykių ir artėjančių sprendimų akivaizdoje, visa tai kai kam gali atrodyti netokie jau dideli dalykai. Tačiau ir tie didieji dalykai susikuria iš mažesniųjų. Tad mes giliai išgyvename šiasmums gyvybiniai svarbias minėjimo dienas, o savo mintimis, anksčiau čia pat pasakytomis, visa širdimi jungiamės talkon, kad kuo galint dalyvautume ir anuose sprendimuose, didžiosios valandos akivaizdoje nesigailėdami net pačių brangiausių aukų. Trauktis jau nebėra kur. Belieka kova, pergalė ar auka dėl žudomos tėvynės, dėl savo vaikų ir dėl visų pasaulio žmonių laisvės.
