LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M.
PLK. O. URBONAS
Parinkti pulkų vadus mums sunkumų nesudarė. Vietinėj Rinktinėj buvo užtenkamai karininkų, kurie nesvyruodami iki pasiaukojimo pildytų savo pareigas, jei tai būtų reikalinga. Vienas jų buvo plk. ltn. Šepetys, kuris savo charakterį jau buvo parodęs, vykdamas su batalionu į Trakus. Antrasis — plk. T. Vidugiris, tuometinis mūsų Panevėžio apskrities komendantas. Jis kurį laiką buvo Panevėžio apskrities viršininku ir įrodė, kad jo lietuviškumo vokiečiams palaužti nepavyko. Už tai iš tų pareigų ir buvo atleistas.
Generolas iššaukė plk. Vidugirį į štabą, davė jam reikalingus nurodymus, ir šis tuojau išvyko į Svyrius ir perėmė visus rytinėje Vilniaus krašto dalyje stovinčius mūsų batalionus. (Jau sėdint su juo Salaspilio koncentracijos stovykloje, papasakojo man Vidugiris, kaip jis įvykdė generolo instrukcijas; pirmas jo įsakymas batalionų vadams buvo: gaunantkievieną jo įsakymą — tikrinti jo parašą. Jei įsakymas pasirašytas: “plk. Vidugiris” — viskas tvarkoje, ir įsakymas vykdytinas, gi parašas: “plk. Tomas Vidugiris” — reiškia, kad pulko vadas yra priverstas tą įsakymą duoti, bet bataliono vadas jį vykdyti neprivalo, o turi veikti pagal aplinkybes. Tad ir tokių priemonių mes turėjome griebtis, kad apsigintume nuo vokiečių provokacijų).
Vokiečiai vėl mus spaudžia dėl mobilizacijos. Jų grumtynės su gen. Plechavičium tebeeina visu aštrumu. Projektai keičia projektus, sumanymai— sumanymus. Posėdžiai vyksta tai pas Hinze, tai pas mus štabe, tai generalkomisariate. Vokiečiai griežtai reikalauja: duokit žmones! Mes atsikalbinėjam, kad esamomis sąlygomis mes tų žmonių duoti negalime.
Jau po generolo kelionės pas šiaurės fronto vadą mes sušaukėm štabe pasitarimą visų mūsų vyresniųjų karininkų ir generolų. Mielai visi atsiliepė į mūsų pakvietimą, gyvai susidomėjo esama pas mus medžiaga, bet, kaip ir buvo tikėtasi, visi vienbalsiai pasisakė, kad esamomis aplinkybėmis mobilizacija pasisekimo neturės.
Vokiečių pagrindinis argumentas — Vietinė Rinktinė. Už teisę ją turėti Lietuva privalo paskelbti mobilizaciją ir duoti frontui tiek ir tiek tūkstančių vyrų. Mobilizacijos pagrindas— “menkniekis”: generalkomisariatas tuoj paskelbs atitinkamus lietuviškus įstatymus, ir jais pasirėmęs generolas gali šaukti vyrus. Bet tas menkniekis pasirodė jau ne tokiu menku dalyku. Surinko generalkomisariatas mūsų karo juristus ir pavedė jiems suredaguoti atitinkamus lietuviškus įstatymus, kad jie tuoj galėtų būti panaudoti pagrindu mobilizacijai skelbti. Ir gavo atsakymą: mobilizacija skelbiama vien Lietuvos laisvei ir jos nepriklausomybei ginti. Vokiečiams nepriimtina. Suko vokiečiai tuos įstatymus ir į vieną pusę, ir į kitą pusę, — visvien be tų žodžių išeina viskas, bet tik ne Lietuvos įstatymas. Taip ir pasiliko.
Mobilizacijos paskelbimas be atitinkamų lietuviškų įstatymų
— naujas vokiečių reikalavimas. Bet kas gi išeina? Pagal vieną vokiečių potvarkį — veikia tik tie mūsų įstatymai, kurie yra vokiečių patvirtinti, pagal kitą — kurie neprieštarauja esamai tvarkai. O įstatymas ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę? Vokiečių jis nėra patvirtintas ir, atrodo, “šiek tiek” prieštarauja esamai tvarkai. Bet jau per toli buvo nueita, kad sustotų dėl kokių ten “formalumų”. M o b i l i z a c i -j a skelbtina, pasirėmus Lietuvos įstatymais, o kokie tie įstatymai — lai sprendžia tas, kuris bus šaukiamas . . .
Ir tuometinio VLIKo nuomone, tai esanti geriausia išeitis: mobilizacija skelbiama privataus asmens, jokių autoritetingesnių organų neparemta; mobilizacija aiškiai pasisekimo neturės, nes nieks nestos, dėl to bent bus išlošta laiko. Tuo tarpu įvykiai rutuliojasi tokiu greičiu, kad, palyginti, trumpas laikas gali įnešti staigių ir netikėtų pakeitimų.
Štabe prasideda mobilizacijos parengiamieji darbai. III skyriaus viršininkas pradeda rengti mobilizacinį tvarkaraštį ir mobilizacijai vykdyti taisykles. Surašomos krūvos visokių taisyklių, sudaromos šaukimo komisijos ir šaukimo planai.
Didžiausios eilės skaitmenų iliustruoja šaukimo eigą pagal gimimo metus ir gyvenamas vietas. Sudaromi apskaičiavimai vyrų, šaukiamųjų kiekvienos šaukimo komisijos ir t.t. Šio skyriaus v-kas žino, ko jis nori ir kokio tikslo siekia. Jokių nurodymų ar instrukcijų jam nereikalinga, o ir pavojinga apie tokius dalykus viešai kalbėti. Vieną kartą davęs jam klausimą, per kiek laiko jis mano pabaigti šaukimą, ir gavęs atsakymą, kad maždaug per porą metų ... — įsitikinau, kad šis darbas yra tinkamose rankose. Po to drąsiai, beveik netikrindamas, pasirašydavau visa, ką tik III sk. v-kas man įteikdavo. Su generolu šiuo klausimu net nekalbėjau. Mes, atrodo, per gerai suprasdavom vienas antrą.
Artinasi mobilizacijos paskelbimo diena, o ir mūsų su vokiečiais žaidimo galas. Buvo aišku, kad mobilizacija neduos jokių rezultatų, tačiau kaltė tenka vokiečiams. Reikalinga kalbėti, rašyti, rėkti, nuolat priminti jiems mūsų pagrindinį susitarimą ir buvusiais Rygos nutarimais, drauge nurodant nuolatinį tų susitarimų laužymą iš jų pusės. Pagrindą taip elgtis — mes turėjome. Jau aname posėdy Vilniuje Jeckeln pareikalavo generolo atsišaukimo teksto mobilizacijai skelbti. Aš buvau pasiruošęs ir turėjau su savim generolo paskubomis parašytą jo pagrindinių minčių santrauką. Paduodu. Jeckeln skaito, trauko pečiais, vėl toliau skaito. “Tai negalimas dalykas!”, sako jis ir dar kartą skaito. Pagaliau pradeda mane pulti, mėgina įrodyti savo nusistatymo teisingumą. Paneigia viską. Mes gi — privalome duoti žmones, ir tuo mūsų uždavinys esąs baigtas. Juo toliau, juo aštresnis darosi pasikalbėjimo tonas. Galų gale nutraukia posėdį ir skelbia vienos valandos pertrauką. Savo kalba Jeckeln man davė aiškiai suprasti, jog visos aplinkybės tiek jau yra pasikeitusios, kad apie jokius susitarimus nesą ko ir kalbėti. Pertraukai pasibaigus, paduoda jis man prirašytą popieriaus lapą: “Štaigen. Plechavičiaus kalba. Perduosit jam ir pasakysit, jog aš noriu, kad jis šį atsišaukimą paskelbtų kaip savą”. Nieko nepadarysi — paėmiau ir įsikišau portfelin.
Generolas, išklausęs mano pranešimo, nuvyko į generalkomisariatą ir pareiškė, jog jis nesutiks, kad jam, lyg kokiam vaikui, pakištų kas “špargalką”, kad jis savo gyvenime nėra naudojęsis panašiu patarnavimu. Taigi, tokiomis aplinkybėmis, kada laužomi visi duotieji pažadai, kada nesilaikoma susitarimų, jis nuo mobilizacijos paskelbimo atsisakąs. Atsisveikino ir išėjo.
Štabe tarėmės, kas daryti. Vietinę Rinktinę demobilizuoti taip greit nepasiseks, be to, ir vokiečiai neleis. Perduoti ją į kitas rankas — irgi negalima, nes aiškiai jau buvo žinoma, kas yra pretendentas Vietinės Rinktinės vado vietai. Generolas skambina telefonu, ateina jo iškviesti žmonės. Jis pats — iš štabo išvažiuoja, tai vėl grįžta, jo telefonas skamba be perstogės. Visa eilė žmonių nori su juo pasimatyti.
Po kurio laiko padėtis paaiškėjo. Pakvietęs mane į savo kabinetą, generolas maždaug suformulavo savo pasitarimų išvadas su mūsų visuomenės atstovais: santykių su vokiečiais jokiu būdu nenutraukti. Mums gi reikia spręsti, kaip išeiti iš susidariusios būklės. Vietinės Rinktinės niekam neperduoti — vadinas, galvoti apie nusistatymą netenka. Taip pat numatoma, kad Rinktinė gali būti likviduota smurto keliu. Tokios likvidacijos metu bus ir aukų, jos neišvengiamos, tačiau tos aukos aiškiai visiems parodys, kad su vokiečiais mums nepakeliui, o tai yra svarbu, nes, atsižvelgiant į vis artėjantį bolševikų pavojų, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie mano, kad nuo raudonųjų bus galima apsiginti vokiečių pagalba. Tad mobilizaciją galima visiškai drąsiai skelbti,nes jos nepasisekimas yra užtikrintas.
Išklausęs generolą, atvirai pasakysiu, šiek tiek susimąsčiau. Apie Vietinės Rinktinės likvidaciją smurto keliu — ne tik galvojom, bet štabe apie tai ir kalbėjom. Bet tik savųjų tarpe. Dabar ši mintis atėjo iš šalies, ir įspūdis buvo žymiai stipresnis. Katastrofa, likvidacija, aukos... Kaip lengvai tie žodžiai ištariami, bet ne taip jau lengvai išgyvenami. Bet kelio atgal nėra, reikalinga eiti toliau.
Galvoti apie tai, kaip vėl atnaujinsime derybas su vokiečiais, neteko. Dar mūsų su generolu pasitarimo metu į štabą atvyko pirmasis vokiečių parlamentaras — generalkomisariato politinio skyriaus viršininkas von Staden. Po kiek laiko ir antrasis — von Fritse. Ir vėl prasideda “dainelė” iš pradžios . . .
Hinze paima atgal Jeckeln parašytą prakalbos tekstą ir pareiškia, kad tai buvęs nesusipratimas, kad nieks nemano varžyti generolo, kad jis turįs pilną laisvę parašyti savo kalbą, kaip jis randąs reikalinga irt.t. Perredaguoja generolas savo pirmykštį kalbos tekstą ir įteikia Hinze. Po kiek laiko — vėl visos kalbos iš pradžių: ir tas netinka, ir to dėti esą negalima. Aštriausią pasipriešinimą sutinka generolo pareiškimas, kad jo duotieji pažadai lieka galioje, kad sudaroma lietuviška vadovybė ir pan. Hinze čia kalba su mumis, čia su Ryga, bet perkalbėti Jeckelną jam nepasiseka. Šis griežtai draudžia tuos žodžius dėti į generolo kalbą. Tada generolas jau oficialiai raportu jam praneša, kad, atsižvelgdamas į tai, atsižvelgdamas į visą eilę konkrečiai išvardintų faktų, jis atsisakąs imti sau atsakomybę už vyrų šaukimo pasisekimą ir reikalauja raštu patvirtinti šio raporto gavimą. Be to, reikalauja, kad Hinze raštu jam patvirtintų, jog tie draudimai vykdomi tiesioginiu Jeckeln įsakymu. Hinze sutinka ir atsiučia štaban generolo raporto gavimo pakvitavimą ir mūsų reikalaujamą raštą.
Pagaliau nustatoma mobilizacijos paskelbimo diena. Tai buvo gegužės pirmomis dienomis. Ta diena artinasi.
