SEPTYNERI KOVŲ IR VARGO METAI
Nuo Lietuvos iki Indokinijos. Rašo vienas iš daugelio mūsų vyrų, II-jo Pasaulinio karo audros blaškytų po tolimąsias pašvietęs.
Buv. legionierius VLADAS VRUBLEVIČIUS
Oran, Alžyras, Š. Afrika,
1951 m. liepos mėnuo.
Čia mes atvykome naktį, apie 2-3 val. Nežiūrint kelionės nuovargio, tuojau mus iškratė, ištardė, o po visų tų ceremonijų, jau prašvitus, nuvedė pas kirpėją. Nevienam teko apgailėti savo gražiąsias garbanas. Buvome lyg kopūstų galvos... Toliau ėjo pirtis. Šaltu vandeniu ir paskubomis. O puskarininkiai tik žiūri ir rėkauja: “vit, vit!” (greičiau!). Kas nesuspėdavo, tai ir per užpakalį gaudavo. Čia pradėjome pažinti tikrąjį legiono veidą.
Prasidėjęs mokymas tęsėsi apie 4 mėn. Kiek buvo vargo, nemokant prancūzų kalbos! Pvz. komanduoja prancūziškai — dešinėn! kairėn!, o mes tik stovime ir žiūrime, nežinodami ką daryti... Puskarininkiai pykdavo, rėkaudavo, visokiomis kalbomis ir judesiais mums aiškindami įvairius rikiuotės veiksmus. Ne tik mes lietuviai ten tokie buvome. Šalia mūsų stovėjo: lenkai, rusai, vengrai, ispanai, belgai, vokiečiai, arabai, negrai ir kt.
Po ketverto mėnesių mokymas buvo baigtas, ir mus išsiuntė į Tunisą — Bizert miestan, kur buvo formuojama nauja 13-oji brigada. Ten gavome pilną aprangą, amerikinius ginklus ir 1946 m. vasario 16 d. sėdome į anglų laivą Ormondo. Tai buvo didelis, gražus laivas, pritaikintas kariuomenės transportui. Laivo vidus švitėjo švara ir tvarka. Sekančios dienos rytą apleidžiame Š. Afrikos pakrantes, pradėdami ilgą kelionę. Mes išplaukiame į Indokiniją.