STALINAS IR MŪSŲ DIPLOMATAI
Paskutiniais metais, kaip žinia, Stalinas dalyvauja tik pačių svarbiųjų klausimų sprendime. Šiaip jis, savo sveikatą ir laiką taupydamas, eilinius darbus palieka vykdyti savo gausiems pavaduotojams.
Suprantama, kad Stalinas tuo metu, kai nusprendė Lietuvą pavergti, visus su šiuo juodu darbu surištus veiksmus pasiėmė sau.
Arti pažįstą Staliną žmonės sako, kad jis esąs baisiai griežtas, šiurkštus ir akiplėšiškas savo santykiuose su jam priklausančiais žmonėmis. Jo liguistas noras vaidinti didį žmogų blaiviam stebėtojui atrodąs juokingas, nes tokių pat gruzinų — nutukusių, kresnos figūros, virš vidutinio ūgio, žymiai išaugusiu pilvu, raukšlėtu veidu, su aiškiomis raupų žymėmis, — galima sutikti šimtais kiekvienoje Kaukazo prekyvietėje, Tbilise, Batume, ar, pagaliau, Sočį, kur bent keletą mėnesių Stalinas į metus praleidžia besirūpindamas, kaip galima ilgiau pratęsti savo senyvą amžių.
*
Taigi, Lietuvos diplomatams teko turėti reikalą su pačiu Stalinu, kai jis nusprendė Lietuvą paglemžti. Stalinas su jais buvo nepaprastai žiaurus, akiplėšiškas. Jau nekalbant apie iš seno nusistovėjusius diplomatinius papročius, Stalino elgsena buvo neįmanoma net paprasčiausioje nors kiek išauklėtų žmonių draugijoje.
Šią aplinkybę galima suprasti tik tada, kai žinai, jog jis yra dvasinis ir fizinis ligonis. Maža to, kad jis turi širdies išsiplėtimą, vis stiprėjantį reumatą ir vidurių sutrikimus, bet svarbiausia — jis turi ir bendrą nervų pairimą. Stalinas, pavyzdžiui, negali pakęsti net smilčių čiužėjimo; būdamas vasarnamyje, jis vaikščiojąs tik tose vietose, kur auga žolė, kur yra storas samanų sluogsnis. Aplink jį esą žmonės yra verčiami vilkėti tokiais rūbais, kurie nešnara, o apavas turįs būti toks, kad žingsniai nebūtų girdimi. . .
Šitoks rytietiško tipo satrapas, pripratęs, kad jo visi klausytų, negalįs pakęsti bet kokių prieštaravimų. Taigi, šis liguistas, senstąs, tos senatvės baimėje begyvenąs padaras anuomet prie derybų stalo atsisėdo su su mūsų diplomatais, kai jie buvo staiga iškviesti į Maskvą, kad pasirašytų mums žinomas sutartis.
Aplamai Stalinas visą derybų metą buvęs nekantrus, stačiokiškas ir grubus. Mūsų diplomatai tuomet neišpasakytai kentė morališkai, būdami priversti išlaikyti ramius veidus ir tikėdamiesi savo kantrumu ir toje baisioje būklėje, kuri neišvengiamai prie Lietuvos artinos, nors ką dar laimėti ar bent kiek sušvelninti tą šiurpią padėtį.
Taigi jie dėjo visas pastangas, mėgino panaudoti visus galimumus. Teisė, loginės išvados, sąžinės balsas, tai tos neveiksmingos priemonės, kuriomis mūsų diplomatai galėjo pasinaudoti Stalino akiplėšiškumo akivaizdoje.
Stalinas tuo tarpu, nors ir neslėpdamas nekantrumo, dar kiek klausėsi mūsų atstovų ginamųjų kalbų. Jis, aišku, matė lietuvių diplomatų sielos gelmių siekiantį susijaudinimą, bet kai jam pagaliau nusibodo vaidinti diplomatines derybas, jis ramiai iškošė pro ūsus:
— Vy sliškem mnogo dokazyvaje-te . . . (Jūs perdaug įrodinėjate! . . ).
Vadinas, daugiau nebebuvo ko kalbėti . . .
Pats Stalinas puikiai žino, kad jo viešas parodomasis garbinimas nėra nieko vertas. Jis gyvena nuolatinėje baimėje. Jis bijo ne tiek sovietinės valdžios priešų, kiek ... saviškių, komunistų partijos narių. Stalinas paskutiniu metu gauna daugybę dovanų. Bet nė vieno daikto jis nepamato, kol jo visokeriopai neištiria specialus NKVD skyrius, nes bijoma, kad tie daiktai gali būti užnuodyti, arba turėti paslėptus sprogstamus mechanizmus.
Diktatorius negali matyti ir ginkluotų žmonių. Jis perpyksta, pamatęs ginkluotą nors ir savo paties sargybinį. Todėl jo sargyba yra taip tvarkoma, kad ginkluoti žmonės jam akyse nepasirodytų. Stalino sargyba susidedanti iš trijų žiedų. Pirmojo, artimiausio, žiedo sargybiniai neturi ginklų. Diktatoriui, pavyzdžiui, išėjus važiuoti automobiliu, tie sargybiniai apsupa jį iš visų pusių, tuo būdu savo kūnais dengdami nuo įsivaizduojamų atentato rengėjų. Antrasis žiedas, kurs nuo pirmojo esti už kokio šimto metrų, jau turi revolverius. Tačiau jie saugo tik aplinką, kad niekas, kas neturi specialaus leidimo, neprasiskverbtų prie Stalino. Ir tik trečiasis žiedas, kurs eina už pusės kilometro, jau smarkiai ginkluotas. Be to, visi sovietų gyventojai puikiai žino, kad už Stalino mirtį būtų baisus kerštas. Turėtų, esą, žūti, nemažiau penkių milijonų žmonių. Tai kalėjimų, koncentracijų stovyklų kankiniai ir vadinamoje sovietinėje “laisvėje” esą “užstatai” .. .
*
Mažai kam žinoma, kad Stalinas pats save laiko jau tikru savo tautos išdaviku. Savotiško įdomumo sudaro jo paties pasisakymas vienam mūsų diplomatų.
Po baisios atminties mūsų jau minėtų derybų Kremliuje, kai jau buvo išplėštas Lietuvos atstovų parašas po Stalino padiktuota “sutartimi”, Kremliaus valdovai, matyt, nejaukiai jautėsi, atlikę šį biaurų darbą. Norėdami sušvelninti agresijos akto įspūdį, jie surengė balių. Visi, neišskiriant ir Stalino, buvo tą vakarą malonūs su Lietuves atstovais, žodžiais net šį tą pažadėdami ir visaip stengdamiesi užmaskuoti savo tikruosius tikslus.
Taigi, tą vakarą vienas mūsų diplomatų prisėdo prie Stalino ir pradėjo su juo dar kartą kalbėti, stengdamasis paveikti jo jausmus. Mūsų diplomatas ir šiuosyk priminė, kaip visais amžiais lietuvių tauta troško laisvės, dėl jos kovojo, kaip Lietuvos žmonės nesigailėjo savo gyvybę aukoti dėl savo tėvynės. Jis kalbėjo, kad nepriklausomoje Lietuvoje išaugusi karta, nepažindama svetimo jungo, siaubingai pergyvens laisvės netekimą.
Stalinas šį kartą kantriai klausėsi lietuvio diplomato nuoširdžių žodžių. Mūsų diplomatijos pareigūnas, nepastebėdamas Stalino nekantrumo ženklų, įsidrąsino ir ištarė savo paskutinį “argumentą”:
— Juk, jūs pats, Staline, esate nedidelės tautos sūnus ir galite suprasti kitos negausios tautos kančias, netekus laisvės . . .
Stalinas patylėjo, o paskui lėtai ir šaltai atsakė:
— Taip, aš esu gruzinas, bet jau surusėjęs gruzinas . . .
Šitas posakis labai būdingas Stalinui. Ir nors Stalinas tai ištarė šaltai ir abejingai, bet, matyt, jis buvo kiek paveiktas mūsų diplomato nuoširdžių žodžių. Stalinas juk nekasdien tokius prisipažinimus daro. . .
P. Trud.
KARYJE
— viskas ir visiems įdomu: kariams ir nekariams, seniesiems ateiviams ir naujakuriams, senimui ir jaunimui, vyrams ir moterims!
