PASAKA APIE EGLĘ
PAULIUS AUGIUS — ŽALČIO PASAKA
NELĖ MAZALAITĖ
Šita moteris buvo užaugusi viena pas savo tėvus, labai mylima, ji buvo auginama su pasakomis, lopšine ir muzika, štai dėl to ji ir savo kūdikiui grąžino tai, ką pati gavo. Toksai laikas atėjo, kad mūsų krašto vaikai negaudė peteliškių savo soduose, nei žadėjo jiems lepinančios senelės žvaigždes nuo dangaus nukelti — ne, kartais jie net beviltiškai prašinėjo duonos, nes jų tėvai neturėjo nieko kito, kaip alkį. Taigi, ir tokiomis valandomis šita motina savo berniuką masino pasakomis, taip ji užburdavo jo badą — ir, tikrai, jos pasidarė jam tokios būtinos, kad jis jų klausėsi ir slėptuvėse, ir per jas negirdėjo baimės miestui griūnant. Ir nevieną kartą jis buvo užmiršęs, jog ką tiktai prašė: — Mama, valgyti, — užmiršęs todėl, kad mama tuojau paklausė: — Ar tu dar atsimeni, kaip ten dėjosi su sidabriniu vanagu?
Ir tai jis nepraaugo su metais, žinokit, nes štai jau dabar buvo suėję jam devyneri, tačiau pasaka tebebuvo jam viliojimas ir grožis, tiktai jis pasidarė išmintingesnis ir didesnių reikalavimų, ir jis turėjo savo nesuvystančias ir nenudžiūstančias pasakas -— taip vadino tas, kurios jam niekuomet neįkyrėjo.
