ALGIMANTAS GIEDRIUS
Rūsčios rudeninės audros kaupiasi visos žemės padangėje, žmogus-žvėris, atrodo, nutarė plienu ir ugnimi nusiaubti visas dar likusias laisvas pasaulio tautas. O tas laisvasis demokratinis pasaulis, drauge su pačia didžiąja galybe — Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis — atsako: pažiūrėsim...
Šį atsakymą patvirtina 100 miliardų dolerių suma, skiriama JAV gynybos reikalams. Vien tiktai naujam “neįsivaizduojamam ginklui” skiriama 5 miliardai dolerių. O tas ginklas galįs sunaikinti visą civilizaciją...
Tokiomis aplinkybėmis ir nuotaikomis šiemet mes atsigręžiame į Vytauto Didžiojo asmenybę, Rugsėjo 8-sios proga. Kokios audros beužeitų, kaip mums ir visam pasauliui raudonasis Maskvos imperatorius begrąsintų, kokie baisingi ginklai šiame kare bepasireikštų, — pagrinde lieka žmogus. Jis, jo dvasia, pasiryžimas ir ribų nežinąs pasiaukojimas bei idealizmas — yra galingesnis ir už atominius ar dar baisesnius ginklus, nes žmogus juos, o ne jie žmogų, išrado.
Galingos senosios Lietuvos valstybės kūrėjo, didžiojo politiko ir karo vado — Vytauto Didžiojo — dvasia šiandien mus įpareigoja būti dvasios galiūnais, visų amžių lietuvio vardo vertais žmonėmis, būti neįsivaizduojama galybe, kuri anksčiau ar vėliau, bendroje talkoje su kitų tautų žmonėmis, sunaikins ir aną šėtono karalystę žemėje.
Tačiau — mūsų galybė tiktai vienybėje. Vienybė yra didelė jėga, reikalaujanti tačiau didelio solidarumo ir atsisakymo nuo asmeninių ar grupinių smulkmenų, bendrųjų reikalų labui. Vienybė yra stiprus moralinis ginklas. Šis ginklas juo labiau yra reikalingas tada, kada kiti medžiaginiai ginklai yra atimti arba išmušti iš rankų.
Šiandien, prisimindami ir pagerbdami mūsų istorijos milžino — Vytauto Didžiojo — figūrą, nors prabėgomis prisiminkime ir anuos didžiuosius istorinius vieningumo ir laimėjimų pavyzdžius, kurie ir dabar įpareigoja mus vieningai jungtis lemiaman žygin.
Skaityti daugiau: VYTAUTO DIDŽIOJO DVASIA ĮPAREIGOJA MUS
TARP TREMTIES PAREIGŲ
J. CICĖNAS
Tai žodžiai iš parašo po šia nuotrauka, kuri buvo įdėta KARIO Nr. 6. Nuotrauka nuo laiko ir sąlygų bebaigianti blukti. Vyrų veidai nebeišskiriami. Kai žiūri—žiūri, laikas tirpsta, kaip žvakė išdegt bebaigdama, ir vėl atsiduri ties pirmųjų kovų už nepriklausomybę faktu:
.. parodykime, jog esame verti amžiais kovotos laisvės. Pakelkim žygį už Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!”
Ir faktas lieka faktu, legendom ir tikrove, lyg nevystančiu vainiku apsuptu:
— Ano meto lietuvis savo kartos pareigą tesėjo, žygį pakėlė, ir kėlėsi Lietuva, laisva ir visokeriopai kūrybai pati ta!
Va, vartau “Lietuvos Respublikos istoriją”(Boston, 1921 m.) Keleivio išleistą (nuo 1905 m. iki seimų įkarščio) ir tarp gausios dokumentinės medžiagos užtinku Lietuvos Armijos Generalio Štabo pranešimus iš mūšių su lenkais 1920 metais. Man ypač artimi šiedu pranešimai:
“Lapkričio 2 d.: Šiaurės kryptimi mūsų dalys kontratakomis vakar paėmė Giedraičius. Ežerėnų kryptimi lenkai paėmė Dūkštą”.
“Lapkričio 27 d.: Ežerėnų (Zarasų) kryptimi lapkričio 25 d. lenkų 9-to pulko (trečios legionų divizijos) 3 kuopos atvyko į Salaką, apsiautė miestelį ir vėliau išplėšė”.
Vilniaus kraštą užklupo naktis, trukusi iki 1939 m. spalio 28 d. Naktis, pralaužt bandyta kalėjimuose, areštuose, slaptomis mokyklomis, lietuviška spauda. Naktis, bandyta išversti iš skliautų, išversti mokytinio, valstiečio ir darbininko pečiais. Per tą pačią tėvų žemę nei iš šio nei iš to nusitęsė demarklinija, o iki 1923 m. ten tįsojo “niekieno žemė”, “mirties žemė”. Kas naktis, tai nauja žinia: ten ir ten apiplėšė, išžudė, išniekino. Siautė lenkai kariai, policija ir dvarininkai. Sunku pasakyti ir kas būt buvę, jei ne... “smogiamasis dalinys pasirengęs žvalgybom..”
Skaityti daugiau: “Smogiamasis būrys pasirengęs žvalgybon”
PLK. O. URBONAS
Vos porai dienų praėjus, skubus šaukimas į Rygą. Kovo 5 d- Jeckeln paskyrė mums posėdį Rygoje, kuriame turi dalyvauti pirmasis generalinis tarėjas ir gen. Plechavičius.
Su kuo važiuosim, koks mūsų nusistatymas, kaip ginsim savo reikalus? Dabar gi jau žinojom, apie ką bus kalbama. Susirinkime pas pirmąjį generalinį tarėją ir paskubomis suformulavom mūsų sąlygas, pageidavimus, reikalavimus. Savo nusistatymą suformulavom maždaug taip:
1) skelbti mobilizaciją, kad ji duotų mūsų vyrus užnugario tarnybai, nėra galimumo, nes tokia mobilizacija neduos nei mažiausių rezultatų. Mobilizacija gali būti skelbiama tik Lietuvos kariuomenei formuoti. Šaukimą bevykdant, štabas šaukiamuosius vyrus skirs į rikiuotės dalis ar į pagelbinius dalinius. Santykį reikalauti: 3 prieš 1, atseit, 3 į Lietuvos kariuomenę ir 1 į pagelbinius dalinius ;
2) Lietuvos kariuomenės prieky turi būti ir lietuviška vadovybė;
3) Lietuvos kariuomenė formuojama visų ginklų rūšių: pėstininkų, artilerijos, aviacijos ir šarvuočių;
4) iš anksto turi būti nustatyti mūsų pagelbinių dalinių dislokacijos rajonai. Jų išskirstymas išilgai viso šiaurės fronto nėra įmanomas. Galima kalbėti tik apie ruožą į rytus nuo Lietuvos (Lietuva turi sudaryti jiems užfrontę);
5) Mobilizacija gali būti skelbiama tik Vietinės Rinktinės formavimą užbaigus. Nebeatmenu visų kitų mūsų nusistatymo smulkmenų, bet šie punktai sudarė pagrindinę dalį.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M.
S. F. C. ALGIS ZENKUS
Kada Jungtinių Tautų karo pajėgoms Korėjoje teko antrą kartą trauktis nuo gausingesnio priešo, Seoulas — Korėjos respublikos sostinė — vėl krito į raudonųjų rankas. Šį kartą Seoulą užėmė kinų komunistų armija. Tai įvyko šių metų sausio mėnesį. Jungtiniai Š. Korėjos - kinų daliniai ir vėl giliai įsiskverbė į Korėjos žemę, tačiau jie buvo sulaikyti prie miestų: Wonju, Chonan, Chungjn. Nuo čia ir prasideda trečiasis etapas dėl Seoulo. Man teko būti 3-sios pėstininkų divizijos 7-jam pulke.
Ištrūkę iš tragiškojo Hungnam prietilčio Š. Korėjoje, laivu buvom perkelti į Pusaną. Čia savaitė persitvarkymo ir papildymo, ir mes vėl buvome pasiruošę į kovą. Mažutis paradas ir jau traukiame į šiaurę. Tuo metu prie Chonan frontas atrodė gan ramus, tik sąjungininkų artilerija nenutilo dieną ir naktį. Visi gerai žinojom, kad Seoulas yra mūsų tikslas. “Kada gi prasidės toji ofenzyva?”, nekantriai klausinėjome vienas kitą. Jau taip įgriso kasdieniniai patruliavimai, pozicijų pakeitimai ir sargybos...
Skaityti daugiau: ŽYGIS Į SEOULĄ
PLK. JUOZAS ŠARAUSKAS
Tarp garsiųjų Červenės (Baltgudijoje) skerdynių aukų, kur enkavedistai išžudė daugybę iš Kauno kalėjimo išvarytų politinių kalinių, buvo ir plk. Juozas Šarauskas.
Šį nepailstantį taurų lietuvį karį ir didį patriotą plačiai pažino Lietuvoje, o ypač mūsų skautiškasis jaunimas. Dažnai tautinėse iškilmėse ar šiaip kokiuose parengimuose girdėdavome jį kalbant, matydavome vis beskubantį ką nors organizuojant, planuojant ar tvarkant. Būdamas vyriausias skautininkas, jis visą sielą buvo atidavęs skautams. Bedirbdamas skautinį darbą, nežinojo kas yra poilsis, nors sveikatos buvo ir neperstipriausios. Greta skautinio darbo, plačiai dalyvavo ir kitose tautinio darbo srityse: karių, šaulių ir kt. Kovų metu dėl Tėvynės jis irgi buvo aktingas kovotojas ir vienas vadų.
Plk. J. Šarauskas buvo kilęs iš Baisogalos valsč., Kėdainių apskr. Jų trys broliai buvo Lietuvos kariuomenės karininkai. Du jų buvo savanoriai kūrėjai. Pradėjus organizuoti Lietuvos kariuomenę, plk. Juozas Šarauskas stojo savanoriu 1918 m. Pirmiausia buvo paskirtas Kėdainių srities karo komendantu.
Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
