NAUJOS TENDENCIJOS BEI KRYPTYS SOVIETŲ SĄJUNGOS POLITIKOJE

Prof. dr. A. ŠTROMAS

Brežnevo valdžios laikotarpį galima būtų charakterizuoti dviem pagrindiniais bruožais.

Pirmas toks bruožas būtų valdinės sistemos apsauginis sustabarėjimas, o antrasis — mechanistinis tos sistemos oportunizmas. Žinoma, tai yra gana bendri apibūdinimai ir juos reikia paaiškinti.

Prof. dr. A. Štromas, University of Salford, Anglija

Brežnevas pakeitė Chruščiovą, kuris buvo nenuorama, “voliun-taristas”, visą laiką bandęs priversti sovietinę sistemą normaliai bei rezultatyviai veikti. Chruščiovas buvo turbūt visoj sovietinėj vadovybėj vienintelis pasilikęs žmogus, kuris vis dar tikėjo į komunizmą; tikėjo jis ir į tai, kad sovietų socialistinė valstybė yra tinkamas instrumentas komunizmui pasiekti ir, tokiu būdu, kad iš esmės ji galinti atlikti tas funkcijas, dėl kurių ji teoretiškai ir buvo sukurta. Tuo Chruščiovas ir skyrėsi iš visų kitų sovietų vadovų, kurie jau į nieką nebetikėjo, išskyrus į savo valdžią, privilegijas ir saugumą. Chruščiovas, beje, buvo milžiniško tipo tikintysis. Mužikas neskaito biblijos, jis nėra joks teologas. Jis tiki į Dievą, nes tiki — be jokių argumentų ar sudėtingų išvedžiojimų. Lygiai taip ir Chruščiovas. Nei Markso nei Engelso jis neskaitė, bet, kaip tas mužikas, tikėjo į marksizmą, komunizmą ir sovietų valdžią. Ir jis vis negalėjo atsistebėti, kodėl gi tos puikios idėjos neįsikūnija, neįsigyvendina sovietų valdžios veikloje. Jis galvojo, kad visa bėda glūdi nevisai vykusioje jos techninėje organizacijoje ir todėl visą laiką tą valdžios sistemą ir reorganizuodavo. Per visą jo valdumo laiką šalyje nieko daugiau nevyko, išskyrus vienintelį procesą — nuolatinę reorganizaciją. Tai, žinoma, tik dar daugiau dezorganizavo sovietinę sistemą, silpnino jos stabilumą ir galų gale tapo jai mirtinai pavojinga.

Iš esmės Chruščiovo veikla priminė seną Krilovo pasakėčią apie žvėrių kvartetą. Žvėrys, pasiėmę muzikos instrumentus, susėdo pagroti. Bet kaip jie besusėsdavo, muzikos iš jų grojimo vis tiek neišgaudavo. Taip ir Chruščiovui, kaip tiem žvėrim, visą laiką atrodė, kad muzika, teisingai muzikantus susodinus, gali skambėti. Jis vis persodindavo tuos savo muzikantus, o muzikos vis tiek nebuvo. Tačiau patikėti, kad muzikos ir negali būti, nes muzikantai netikę, jis vis tiek negalėjo. Kol tas jo elgesys buvo tik savotiškai keistas, bet negriovė sistemos pagrindų, nebuvo jai pavojingas, Chruščiovo sėbrai su tam tikru skeptiškumu galėjo dar tą jo elgesį pakęsti. Kaip sakė V. Hugo, — “le roi s’amuse” — karalius išdykauja, linksminasi — ir tiek. Jeigu jam patinka nuolatinė reorganizacija — te sau reorganizuoja. Bet ta pažiūra pasikeitė, negalėjo nepasikeisti, kai Chruščiovas nuėjo tąja kryptimi per daug toli, o ypač, kai jis suskaldė partinį aparatą į dvi dalis, tuo pačiu sugriaudamas sistemos monolitinę esmę, jos valdžios patį svarbiausi pagrindą. Tada jis ir buvo savo kolegų nuverstas.

Skaityti daugiau: NAUJOS TENDENCIJOS BEI KRYPTYS SOVIETŲ SĄJUNGOS POLITIKOJE

NEPALENKIAMI PEČIAI

Maceinos ir Damušio deimantinės sukakties proga

JUOZAS KOJELIS

Generacijos gauna ar pačios prisiima apibendrinančius pavadinimus, pav., karo generacija, pokario generacija, karo bijančiųjų — “lost generation” ir t.t. Kalbant apie lietuvius, prof. Juozas Eretas Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje “krikščioniškos kultūros tarnyboje” randa tris generacijas. 1983 metais deimantinės sukakties sulaukusius prof. dr. Antaną Maceiną ir prof, dr. Adolfą Damušį priskiria į trečiąją generaciją, kurios “veikimas buvo pertrauktas pačiame viduryje ir paskui tęsiamas išeivijoje”. Nesigilindamas į didžiuosius šių didžiųjų Lietuvių Fronto bičiulių darbus, bandysiu priminti kai kurias jau už Lietuvos ribų publicistiniuose straipsniuose jų siūlytas idėjas ir keltas mintis, kurios padėjo arba bent turėjo padėti mūsų visuomenei susiorientuoti painiuose tremties keliuose.

1981 metais minint Lietuvių Tautos sukilimo 40 metų sukaktį Clevelande: iš kairės Vladas Čyvas, disidentas Vladas Šakalys, dr. Adolfas Damušis ir Juozas Žilionis. Nuotr. VI. Bacevičiaus

Maceina ir Damušis viena prasme gan skirtingos asmenybės. Maceina savo esme grynas mąstytojas, pirmoje vietoje atsiliepiąs į laiko problemas, ieškąs joms atsakymų, bet visada atsirėmęs į pastovią Amžinybės bazę. Net savo poezijoje, anot Brazaičio, Maceina “siekia surasti ryšių tarp savo egzistencijos ir amžinybės, tarp savęs ir Dievo”. Iš antros pusės, Damušis savo esme praktikas — planų kūrėjas ir vykdytojas, organizatorius, akcijos žmogus. Toks buvo jaunystėje, toks ir deimantiniame amžiuje. Jų skirtumui pavaizduoti galėtume paimti tokį įvaizdį: pav., turbūt nė vienas negalėtume įsivaizduoti Maceinos, kad ir jauno, stovinčio su automatu ar net pistoletu kokioje sargyboje ar ginančio kokį nors postą. Jei, pav., 1941 sukilimo metu Maceina būtų buvęs Kaune, jis būtų buvęs sukilimo dalyvis, tik ne su ginklu rankoje. Turbūt jis ir kariuomenėje nėra tarnavęs.

Skaityti daugiau: NEPALENKIAMI PEČIAI

SUSIMEZGĘ RYŠIAI ŠVIESIU SPINDULIU TEBEŠVIEČIA

Jungiantis į Adolfo Damušio deimantinę sukaktį

BALYS GAIDŽIŪNAS

Dairantis atgal į 40 metų praeitį, kada mūsų kraštą visaip teriojo okupantai, vis atsiremiu į jaunųjų veidus. Tai vyresniųjų klasių gimnazistai, studentai, tik aukštąjį mokslą baigusieji, jauni akademikai, jauni karininkai ir kareiviai, jaunimo organizacijų aktyvūs nariai kaime ir mieste. Gal todėl žvilgsnis atsigrįžta į juos, kad tada su jais buvo lengviausia susikalbėti kokį uždavinį atliekant. O gal ir todėl, kad jie patys jieškote jieškojo progos teriojamai tėvynei padėti.

Praeitis lieka praeitis. O geri darbai, kad ir sunkiose sutemose atlikti, šviesiu spinduliu tebešviečia. Taip ir mano, tautos sutemose susimezgę ryšiai su Adolfu Damušiu, tą šviesų spindulį ne tik nesunaikina, bet laikui bėgant dar labiau paryškina. Tada taip pat jaunas veidas, sutiktas bendruose įsipareigojimuose okupantams nepasiduoti, visomis tautos jėgomis prisikelti ir laimėti.

Adolfą Damušį, dabar jau 75 m. senjorą, dar būdamas Žemės Ūkio Akademijoje, girdėjau kaip maištaujantį ateitininką, rodantį savo nepalenkiamą charakterį prieš režimo užmačias. Tada jį asmeniškai neteko susitikti, nors vienam studentų baliuje, kuris buvo Ateitininkų namuose Kaune, man jį parodė Antanas Valiukėnas, visai netoli mūsų stovintį, kaip jau buvusį Varnių stovyk-loję. Neprisimenu ano mūsų pokalbio apie ateitininkus, bet mano pastaba A. Damušio adresu buvo maždaug tokia: Tai jau šis tas skinantis kelią į politinius vadus. Mat ir tada buvau įsitikinęs, kad jei jauni nemaištauja, tai senatvėje apie juos niekas nieko ir nežino.

Skaityti daugiau: SUSIMEZGĘ RYŠIAI ŠVIESIU SPINDULIU TEBEŠVIEČIA

BRAZAIČIO RAŠTŲ IV TOMAS ATEINA Į SKAITYTOJŲ RANKAS

Jeigu mūsų tautos veikėjai, valstybininkai, kultūrininkai nebūtų palikę savo idėjų raštuose, mažai žinotumėm apie jų darbus, jų mintys nesklistų ateities kartoms, jie būtų pamiršti kaip nepalikę matomo ženklo. Šiandien džiaugiamės, kad Valančius buvo ir rašto žmogus, kad toks buvo ir Kudirka. Kad daug žinome ir kasdien cituojame Kudirkos žodžius, nuopelnas Tėvynės mylėtojų draugystės, kuri 1909 - 1910 išleido šešis tomus Kudirkos raštų. Jei ne tie tomai, nei ano kovotojo mintys būtų likusios išmėtytos tik laikraščiuose, ar mes daug apie jį žinotumėm. Ar ateities kartos daug žinos, kokių veikėjų buvo užauginusi nepriklausoma Lietuva, kurie nėra palikę jokių raštiškų paminklų? Jų idėjoms, kad ir griežčiausioms, yra pavojus nepalikti jokių pėdsakų. O tokių šviesių asmenybių per aną trumpą dvidešimt laisvės metų buvo nemaža iš įvairių visuomeninių ir ideologinių sluoksnių.

Skaityti daugiau: BRAZAIČIO RAŠTŲ IV TOMAS ATEINA Į SKAITYTOJŲ RANKAS

“KAD DAUG DIENŲ TAVE LYDĖTŲ ...”

Juozas Žilionis— sukaktuvininkas

Juozas Žilionis

Nuotr. VI. Bacevičiaus

Juozo Žilionio pavardė plačiai ir pagarbiai minima jau per paskutinius 33 metus Clevelande. Šis energingas ir nuoširdus švietėjas, kultūrininkas ir visuomenininkas, ir atšventęs savo amžiaus deimantinę sukaktį, nepasitraukė į ramią be rūpesčių gyvenimo užuovėją, bet su didele meile tęsia darbus, taip reikalingus mūsų tautinei gyvybei išeivijoje palaikyti. Jis yra vienas iš tos generacijos žmonių, kurie jaunose savo gyvenimo dienose kūrė nepriklausomą Lietuvą, vedė jį iš tamsos į šviesą, iš skurdo ir vargo į viltingą ateitį, bet, ir patyrę skaudžiausį smūgį jų svajonių realizavime — laisvės praradimą ir svetimųjų okupacijas, nepalūžo ir, atsidūrę svetimuose kraštuose kaip benamiai tremtiniai, su tuo pačiu sumanumu ir meile rikiavosi į kovotojų gretas už lietuvių tautą ir Lietuvą.

Skaityti daugiau: “KAD DAUG DIENŲ TAVE LYDĖTŲ...”

Daugiau įrašų...

  1. DEMONSTRACIJOS LIETUVOS LAISVEI
  2. Prezidento proklamacija
  3. PABALTIEČIAI WASHINGTONE
  4. VLIKO SUKAKTUVINIS SEIMAS

Subkategorijos