SKAITYTOJŲ ŽODIS

Lietuvos diplomatai žino savo atsakomybę

A. Gečys str. "Lietuvos laisvinimo veikla (ĮL Nr. 851122) teigia, kad iš Lietuvos diplomatų "turėjome teisę gauti daugiau kaip sėkmingą reprezentavimą” (18 psl.), ir jis sumini tris punktus, kaip tie Lietuvos diplomatai galėjo daugiau pasireikšti.

Tačiau jis čia užmiršta tris svarbius dalykus: 1) kad užsienio diplomatai bet kuriame krašte būna su to krašto vyriausybės sutikimu ir kad jie, nusižengę diplomatinėms taisyklėms, paprastai išvaromi iš krašto, 2) kad diplomatai pagal tarptautinę teisę yra savo vyriausybės agentai, tai yra pareigūnai, kurie veikia ne savo nuožiūra, bet vykdo savo vyriausybės valią ir 3) kad Lietuva dabar neturi teisėtos vyriausybės, ir todėl Lietuvos diplomatams nebeįmanoma vykdyti savo vyriausybės valios ir jai atstovauti, ir todėl faktiškai jie nebeturi pagrindo būti svetimame krašte.

Tačiau JAV vyriausybė neįsakė Lietuvos pasiuntinybei užsidaryti, kaip kai kurios šalys yra padariusios, bet leidžia jai veikti kaip įrodymą, kad Jungtinės Valstybės nepripažįsta Lietuvos okupacijos bei jos įjungimo į Sovietų Sąjungą. Tokiu būdu Lietuvos pasiuntinybė Washingtone tapo ne tiktai nepriklausomos Lietuvos simboliu, bet ir akivaizdžiu Amerikos politikos Lietuvos atžvilgiu įrodymu.

Tokiai padėčiai susidarius, Lietuvos diplomatai netapo kokiais visuomenės veikėjais, kurie nesilaikydami savo diplomatinio statuso, turi rodyti "diplomatinę ir pilietinę drąsą Valstybės departamente” ir kalbėti apie "dviveidę JAV-bių politikos Pabaltijo valstybių atžvilgiu buvimą”. Su tokia drąsa ir tokiomis kalbomis jie tiktai užsidarytų duris į Valstybės departamentą ir pastatytų pavojun Lietuvos pasiuntinybės likimą. Laimei, Lietuvos diplomatai supranta jiems tenkančią atsakomybę ir be tokios drąsos parodymo atlieka savo pareigas, kurios jiems tenka esamoje padėtyje.

A. Plks
Washington, D.C.

Žodelis kritikams

Beveik komplimentas rašančiajam, kai į jo paskelbtas mintis atsiliepia net keli skaitytojai. Su kritikais, kurių laiškai paskelbti “Į Laisvę nr. 85(122), noriu bent keliais sakiniais pokalbį pratęsti.

L. Balvočiui: Turbūt pastebėjote, kad nė vieno Lietuvai naudingo išeivijos darbo Maskva nėra pagyrusi: tyli arba keikiasi. Kai giria, ar iškart nekyla įtarimas, kad darbas blogas arba bent nereikalingas? Jei dėl Baltų Laisvės lygos Maskvos čiaudėjimas paremia kitus argumentus, tai nieko blogo palaikyti tai geru ženklu.

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

PIRMASIS DVIDEŠIMTMETIS

A. P. BAGDONAS

Milijoninio fondo idėja buvo iškelta dar 1951 m. mjr. Ličkaus Draugo laikraštyje. Paskui Puronas ir dr. K. Drangelis fondo idėją kėlė Vienybėje ir Alto suvažiavime, tačiau ta mintis dar buvo per ankstyva, nes naujieji ateiviai, ištrūkę iš Vokietijos stovyklų, stengėsi susirasti darbus, butus, siųsti vaikus į mokslą, įsigyti reikalingiausius daiktus, o ir uždarbiai buvo gana kuklūs. Tad nestebėtina, kad milijoninio fondo idėja tuo metu nesurado reikiamo atgarsio lietuvių visuomenėje.

Trys didieji LF darbuotojai, iš k. dr. C. Batukas, dr. A. Razma ir plk. A. Rėklaitis (miręs 1977 m.). Noreikos nuotr.

Praėjus lygiai dešimčiai metų, lietuviai ateiviai savo darbu ir pastangomis gerokai prasimušė į priekį: ne vienas įsigijo namus ir automobilius, buvo užvestos bankuose sąskaitos.

Jauno daktaro Antano Razmos iš naujo mesta milijoninio fondo idėja rado pritariančio atgarsio lietuvių išeivijoje. Jo paskelbtas straipsnis “Milijono dolerių fondas ir to fondo parlamentas 1960 m. gruodžio 8-tos dienos Draugo laikraštyje sukėlė didelį lietuvių visuomenės susidomėjimą. Kadangi straipsnis buvo diskusinis ir lietė aktualius išeivijos reikalus, tad ir reakcija buvo gyva. Pasipylė straipsniai ir komentarai ne tik pačiame Draugo dienraštyje, bet ir kituose laikraščiuose — Darbininke, Tėviškės Žiburiuose, net Naujienose. Ši tema buvo įvairiai gvildenama, o Naujienose tokio fondo sumanymas buvo gerokai iškritikuotas. Dr. A. Razmos buvo siūloma kurti milijoninį fondą, į kurį lietuviai, įnešę po 1.000 dol., taptų to fondo pilnateisiais nariais, o per savo rinktus atstovus tvarkytų ir patį fondą. Jis visiškai neabejojo, kad atsiras 1000 lietuvių, kurie galėtų paaukoti po 1.000 dol. 

Skaityti daugiau: PIRMASIS DVIDEŠIMTMETIS

VIENIŠAS BŪRIUOSE

Stasio Barzduko mirties metinėms

VYTAUTAS VOLERTAS

Stasys Barzdukas 1981 m. rugsėjo 13 d. užbaigė savo žemiškąją kelionę, kuri buvo prasminga ir turtinga atliktais darbais Lietuvoje ir išeivijoje.

Bičiulis V. Volertas prisimena Pasaulio Lietuvių Bendruomenės garbės pirmininką Stasį Barzduką žodyje, pasakytame jo minėjime 1982 m. balandžio 25 d. Washingtone, D.C.

Jau visiems laikams rūpesčius baigęs, pareigas įvykdęs a. a. Stasys Barzdukas suglaudina praeitį su ateitimi. Praeitis, ar būtų skaudi ar didi, yra neatgaivinama. Seniau ji nuskęsdavo staiga, palikdama šaltus, pavienius ženklus, kuriuos specialistai raišiodavo savo logika, atkurdinėdami istoriją. Emocijos žūdavo, jas tik bandydavome įsivaizduoti. O dabar technika padeda nuo išnykimo išgelbėti ir jausminių nuo trupų. Užsilaiko vaizdai, balsas Stebėdami filme įbrėžtus, Stasį Barzduką supusius, momentus manau, pajusime, kad mūsų išeivija staiga atsirado prie nesaugaus liepto. Norėsiu šitai paryškinti, nes tasai lieptas rytdienon veda. Praeitį istorijoje atkuriame, ateitis mus pačius formuoja, kar tais pražudydama, kartais augindama.

Stasys Barzdukas su Europos lietuvių vyskupu Antanu Deksniu Clevelande 1967 metais. Iš kairės: Feliksas Eidimtas, Clevelando LB apylinkės pirm., Kazys Žiedonis, LB Ohio apygardos pirm., Stasys Barzdukas, neatpažintas kunigas, vysk. Antanas Deksnys, kun. Kęstutis Žemaitis, kan. dr. Juozas Končius, Balfo pirm., ir Raimundas Kudukis, JAV LB tarybos narys.

Skaityti daugiau: VIENIŠAS BŪRIUOSE

LIETUVOS VADAVIMO ORGANIZACIJA PRAEITY

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Lietuvos vadavimo organizacija 1940-41

Svarstydami Lietuvos vadavimo organizacijos praeitį, turėtume prisiminti tos praeities kai kuriuos faktus bei įvykius ir jų eventualią įtaką Lietuvos vadavimo organizacijos dabarčiai ir ateities perspektyvai.1

Pagal buvusį Lietuvos atstovą Vokietijai ministrą Kazį Škirpą Lietuvos vadavimo veiklos arba organizuotos rezistencijos prieš sovietinį Lietuvos okupantą pirmieji žingsniai buvo žengti 1940 birželio 25-29 dienomis, jam iš Berlyno apsilankius Kaune. Tada Škirpa patyręs, kad buvęs užsienių reikalų ministerijos aukštas pareigūnas profesorius Tadas Petkevičius planavo sovietų okupuotoje Lietuvoje sudaryti Valstybės tarybą, ogi užsienyje, Vokietijoje, — Lietuvos egzilinę vyriausybę su egziliniu prezidentu Smetona. (Plg. Kazys Škirpa: Sukilimas, pp. 19-33). Škirpai betgi tas prof. Petkevičiaus planas nepatikęs. Pogrindžio Valstybės taryba jam neatrodžiusi tikslinga, nes sovietinis saugumas ją veikiai iššifruotų. Lietuvos egzilinės vyriausybės sudarymas okupuotos Lietuvos kaimynystėje, Vokietijoje, atrodęs tikslingas, bet praktiškai buvęs neįmanomas dėl reicho tuometinės taktikos vaizduoti draugingą politiką Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Todėl Škirpa įsitikino, o gal įtikino ir prof. Petkevičių, kad Lietuvos vadavimo organizacijos branduolį geriausia sudaryti Vokietijoje, patį Lietuvos vadavimą bazuojant Vokietijos — Sovietų Sąjungos karinio konflikto prielaida, o to branduolio veiklą atitinkamai derinant su Vokietijos — Sovietų Sąjungos tuometinių tarpusavio santykių raida. Todėl Škirpa ir ėmęsis iniciatyvos sutelkti aplink save Berlyne Lietuvos vadavimo organizacijos branduolį, Lietuvos Aktyvistų fronto užuomazgos pavidalu. Formali tos LAF užuomazgos inauguracija įvyko 1940.XI.17, 27 asmenim pasirašius LAF steigiamąjį aktą, min. Škirpą pakvietus LAF vadu ir jam pasirinkus savo patarėjais - patikėtiniais Ernestą Galvanauską (buv. Lietuvos ministrą pirmininką, liberalą), Klemensą Brunių (inžinierių, voldemarininką), advokatą Rapolą Skipitį (liberalą), Antaną Valiukėną (tautininką), dr. Antaną Maceiną (jaunųjų katalikų) ir Karolį Žalkauską (liaudininką). (Plg. Sukilimas, p. 94). Pažymėtina, kad į tą Lietuvos vadavimo organizacijos branduolį Škirpa, išskyrus dr. Juozą Jurkūną, iki sovietų invazijos į Lietuvą buvusį Lietuvos atstovybėje Estijoje, neįtraukė nė vieno Lietuvos atstovybės Berlyne pareigūno, o taip pat nė Vasario 16-osios akto signataro, valstybininko ir finansininko Jono Vailokaičio.

Skaityti daugiau: LIETUVOS VADAVIMO ORGANIZACIJA PRAEITY

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAI PASISAKO KAI KURIAIS KLAUSIMAIS

Lietuvių Fronto bičiuliai, susirinkę Dainavoje savo metinei studijų ir poilsio savaitei 1982 m. liepos 25 - rugpjūčio 1 dienomis, išklausę visos eilės paskaitų, pranešimų bei simpoziumų ir apsvarstę savuosius organizacijos reikalus konferencijos metu, nutarė atkreipti ypatingą bičiulių dėmesį:

1. Lietuvių Bendruomenės atžvilgiu —

a)    Bičiuliai supranta, kad išeivijos ateitis yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje. Iki šiol rėmę PLB darbus, bičiuliai ir toliau savo dėmesį ir paramą skirs Bendruomenės stiprinimui.

b)    Su pritarimu sekdami ateinančių 1983 metų Lietuvių Dienų ir PLB seimo Chicagoje ruošos darbus, bičiuliai prisideda darbu, aukomis ir dalyvavimu visuose renginiuose.

c)    Bičiuliai teigiamai pasisako už lietuvių kalbos Katedros prie Chicagos universiteto kaip centrinio lituanistikos studijų centro steigimą.

2. Lietuvos vadavimo organizacijos klausimu —

Išklausę simpoziumo prelegentų pasisakymus apie Lietuvos vadavimo organizacijos praeitį, dabartį ir ateities perspektyvas, nuoširdžiose tos temos diskusijose vieningai pripažino, kad

a)    mūsų tautos išsivadavimo iš sovietų okupacijos pastangos yra reikalingos visos laisvę gerbiančios žmonijos, o pirmiausia laisvųjų lietuvių paramos;

b)    ta laisvųjų lietuvių parama nukenčia dėl mūsų išeivijos atatinkamų veiksnių tarpusavio nedarnos ir savųjų jėgų bei išteklių išsklaidymo;

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAI PASISAKO KAI KURIAIS KLAUSIMAIS

Daugiau įrašų...

  1. JUOZO KRALIKAUSKO KŪRYBOS VAKARAS
  2. METINIS VLIKO SEIMAS
  3. PREMIJOS UŽ INFORMACINIUS STRAIPSNIUS
  4. NAUJI LEIDINIAI

Subkategorijos