Partizanai: Istorija ir dabartis

IŠEIVIJOS DARBAI TAUTOS AKIMIS

ROMAS GIEDRA

Kalbėti apie atliktus išeivijos darbus nėra lengva. Jų tiek daug įvykdyta, kad ir šiuose darbuose dalyvavę ar dalyvaują jau ne viską beatsimena, o ką bekalbėti apie mane, Amerikoje praleidusį nepilnus ketverius metus. Jaučiu, kad ir prie geriausių norų visko neįmanoma sutalpinti į siaurus šio pranešimo rėmus, o, be to, man niekas nedavė teisės kalbėti tautos vardu. Pasisakymas šiuo klausimu yra grynai mano asmeninis.

Taigi, tema, kurią aš paliesiu, kitaip suformulavus, gal geriau skambėtų: “Ką išeivija padarė, daro ir galvoja daryti, kad jos atlikti darbai Amerikoje būtų žinomi lietuviams, gyvenantiems tėvynėje?”.

Niekam turbūt nereikia įrodinėti, kad Lietuva yra už Geležinės uždangos. Kadangi visi sutinkame su Geležinės uždangos realybe, ši tema turėtų mesti žvilgsnį, kaip išeivija sugebėjo išnaudoti spragas Geležinėj uždangoje ir nors truputį pasakyti, kas čia daroma.

Tema plati, todėl, būdamas maksimaliai objektyvus, nors trumpai mėginsiu tuos klausimus paliesti.

Pasakyti “Aš esu” per bolševikinio melo voratinklius ir pralįsti su gyvu žodžiu per Geležinę uždangą, nėra lengva. Praktikoje egzistuoja trys būdai: legalus, pusiau legalus ir nelegalus. Nelegalių būdų čia neminėsiu, ne todėl, kad prieštarautų laisvojo pasaulio moralinėms normoms, bet todėl, kad metodų atidengimas padėtų žmonėms su mėlynomis uniformomis. Nelegalūs būdai, vertinant juos iš gyvuliško totalitarinės valstybės išsisaugojimo instinkto pozicijų, gali būti priimtini tik tylinčiai mažumai. Nesuklysiu pasakęs, kad Lietuvoje gyvenančioms masėms didžiausias poveikis, kuris kalba apie materialinė JAV lygį, yra dovanos, laiškai, nuotraukos, knygos ir žurnalai. Visa tai padeda sugriauti bolševikų melus apie tariamą baisų skurdą Amerikoje ir apie tarybinį roję, kuriame “žmogui kvėpuoti taip gera ir smagu”. Turėti giminių ar draugų Amerikoje Lietuvoje gyvenantiems labai daug reiškia. Kiekviena dovana, nuotrauka, knyga ar žurnalas, objektyviai parašytas laiškas kalba pats už save — “Aš esu, aš egzistuoju”. Kadaise buvęs asmuo be pinigų, be namų, be tėvynės, dabar prisimena savo brolius ir seseris tėvynėje su kad ir nedidele dovana. Nereikia aiškinti, kokį sukelia čekistų, buvusiųjų stribų bei įvairiausio plauko prisitaikėlių pavydą ir įsiutimą.

Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS DARBAI TAUTOS AKIMIS

IŠEIVIJOS POLITINIO IR KULTŪRINIO DARBO DERINIMAS

RŪTA KLEVA VIDŽIŪNIENĖ

Šis klausimas mumyse iškyla jau ne pirm į kartą, — bet tai kaip tik ir rodo, kad dar nesame jam suradę sprendimo. Todėl ir pravartu jį dar kartą panagrinėti. Gal būt problema glūdi tik daliniame šitų dviejų žodžių prasmės ir apimties suvokime, o gal ir kitose, daugiau vidinėse mūsų priežastyse, — bet pirmiausia aš kalbėsiu apie žodžių sąvokas, kad sutartume, ką jos mums reiškia.

Kai iš civilizacijos — vaizdinio žmonijos buities pagerinimo proceso — buvo pereinama ir į vidaus pasaulio išraiškos formų kultyvavimą, tobulėjantis žmogus plėtė ir kultūros paskiras šakas. Šalia kalbos, menų, filosofijos, etikos sričių, galvojantis žmogus pradėjo ieškoti ir paskirų savo bendruomenių gerbūvio apsaugos formų. Skirtingų palinkimų individai ėjo savomis kryptimis, dažnai nuvertindami kitą kryptį pasirinkusių asmenų atsiekimus. Ne vienas kultūrininkas, susikūręs savotišką uždarumo filosofiją, mano, kad mokslo, meno ir technikos plėtotė savaime jau išspręs ir laisvės problemą. Toks požiūris pasidarė labai parankus totalitarinėms sistemoms, — kaip jį ypatingai iškelia ir nurodo mūsų Tomas Venclova, neužsidaręs vien kultūrinėje srityje, kuri jam, kaip poetui, yra artimiausia. Jis pabrėžia ir tą faktą, kad Lietuvoje menininkų - disidentų nėra daug; kad aktyvistus sudaro kaip tik eiliniai nesvyruojantys tikintieji, kurie gyvena galvosena, kad jeigu nieko nedarysi, tai niekada niekas ir nejudės į priekį. Jie nesidangsto ten daugelio mėgiama filosofine fraze, kad dabar veikti dar neatėjęs laikas.

Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS POLITINIO IR KULTŪRINIO DARBO DERINIMAS

ROMO KALANTOS AUKOS DEŠIMTMETIS

Dr. K. ERINGIS

(Tęsinys iš 1983 m. balandžio numerio)

Tuomet išplėšia iš konstitucijos tų neįgyvendintų paragrafų puslapius ir čia pat juos sudegina. Mačiusieji tvirtina, kad tokiu būdu buvusi sudeginta matyt visa konstitucija. Toks dienos metu darbingos nuotaikos aktas “viską” girdintiems ir matantiems “tvarkos” saugotojams galėjo ir neužkliūti. Ar buvo tų jaunuolių tarpe Romas Kalanta, kol kas nežinoma. Tokio pobūdžio veiksmai Lietuvoje suaugusių žmonių nepogrindinėje grupėje yra negalimi, bet jaunimo tarpe — įtikėtini. Tokios ir panašios jaunimo nuotaikos ir nekaltos svajonės apie laimingesnę Tėvynę sklinda iš šeimos į šeimą, iš mokyklos į mokyklą, iš darbovietės į darbovietę. Jos dramatizuojasi, kaitina jaunuolių smegenis ir vaizduotę, priveda pasišventėlius prie veiksmų ir skausmingų aukų.

Ir taip vaikystėje įžiebęs širdyje meilę pavergtai Lietuvai, Romas Kalanta 1972 m. gegužės 14 d. vidurdienyje Kaune suliepsnojo ir jau 10 metų neužgęsta visų lietuvių protuose ir širdyse pavergtoje tėvynėje ir pasaulyje. Ir niekados neužges. Didvyris kančiose suliepsnojo priešais Kauno miesto vykdomojo ir komunistų partijos komiteto rūmus (priešais buv. Taupomosios Kasos), suliepsnojo sodelyje prie Kauno valstyvinio teatro, kuriame 1940 m. liepos mėn. 21 d. pagal iki dantų ginkluotos daugtūkstantinės armijos ir NKVD kariuomenės okupantų režisūrą Lietuvoje išdavikai varu suvarę liepos 14 d. “išrinktą” durtuvų paunksmėje tariamąjį “liaudies seimą” nutarė “prašyti” Stalino, kad šis jo jau sutryptą Lietuvą “priimtų” į Sovietų imperijos sudėtį. Kančių didvyris suliepsnojo tuo metu, kai į Sovietų Sąjungą su vizitu buvo atvykęs Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentas Richardas Nixonas. Kai Vilnių pasiekė kraupi žinia, tai daugumas nuovokesnių žmonių giliai paliesti skausmo iš karto suvokė aukos pasirinktą laiką, sutampantį su JAV prezidento vizitu. Visi liūdėdami lengviau atsikvėpė pajutę aukos prasmę ir tai, kad ji kraupiausiu būdu primins prezidentui tarptautinės teisės ir dvišalių sutarčių sutrypimo faktus, tautų kančias ir skriaudas dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos, kurią 1940 m. įvykdė Sovietų Sąjunga. Toks skausmingas JAV prezidentui priminimas sovietų žiaurių nusikaltimų turėjo prasmę, nes rado didelį atgarsį Amerikoje ir daug kur pasaulyje.

Skaityti daugiau: ROMO KALANTOS AUKOS DEŠIMTMETIS