SUSIMEZGĘ RYŠIAI ŠVIESIU SPINDULIU TEBEŠVIEČIA
Jungiantis į Adolfo Damušio deimantinę sukaktį
BALYS GAIDŽIŪNAS
Dairantis atgal į 40 metų praeitį, kada mūsų kraštą visaip teriojo okupantai, vis atsiremiu į jaunųjų veidus. Tai vyresniųjų klasių gimnazistai, studentai, tik aukštąjį mokslą baigusieji, jauni akademikai, jauni karininkai ir kareiviai, jaunimo organizacijų aktyvūs nariai kaime ir mieste. Gal todėl žvilgsnis atsigrįžta į juos, kad tada su jais buvo lengviausia susikalbėti kokį uždavinį atliekant. O gal ir todėl, kad jie patys jieškote jieškojo progos teriojamai tėvynei padėti.
Praeitis lieka praeitis. O geri darbai, kad ir sunkiose sutemose atlikti, šviesiu spinduliu tebešviečia. Taip ir mano, tautos sutemose susimezgę ryšiai su Adolfu Damušiu, tą šviesų spindulį ne tik nesunaikina, bet laikui bėgant dar labiau paryškina. Tada taip pat jaunas veidas, sutiktas bendruose įsipareigojimuose okupantams nepasiduoti, visomis tautos jėgomis prisikelti ir laimėti.
Adolfą Damušį, dabar jau 75 m. senjorą, dar būdamas Žemės Ūkio Akademijoje, girdėjau kaip maištaujantį ateitininką, rodantį savo nepalenkiamą charakterį prieš režimo užmačias. Tada jį asmeniškai neteko susitikti, nors vienam studentų baliuje, kuris buvo Ateitininkų namuose Kaune, man jį parodė Antanas Valiukėnas, visai netoli mūsų stovintį, kaip jau buvusį Varnių stovyk-loję. Neprisimenu ano mūsų pokalbio apie ateitininkus, bet mano pastaba A. Damušio adresu buvo maždaug tokia: Tai jau šis tas skinantis kelią į politinius vadus. Mat ir tada buvau įsitikinęs, kad jei jauni nemaištauja, tai senatvėje apie juos niekas nieko ir nežino.
Gal čia ir nelabai vieta, bet proga labai gera, kad užsiminėm apie Varnius. Juk A. Damušis ten buvo patekęs dėl moksleivių ateitininkų veiklos. Kaip žinia, Švietimo Ministerijos 1930 m. rugpjūčio 30 d. potvarkiu, gimnazijose buvo uždraustos visos srovinės organizacijos. Ne iš meilės ateitininkams, bet ginant man artimos moksleivių Jaunosios Lietuvos organizacijos reikalus rašiau protestus ir net pasiekiau tuometinį ministerį pirmininką
J. Tūbelį. Mano protesto dėstymas buvo maždaug toks: ateitininkai veiks slaptai ir stiprės, o Jaunosios Lietuvos organizacija išsikvėps, nes jos rėmėjai mokytojai, paklus valdžios linijai ir nieko nepadės.
Dabar nesunku pasverti. Taip ir atsitiko. Ateitininkų slapta veikla jiems davė daug ryžtingo prieauglio, kurie ir okupacinėse sąlygose labai gerai pasirodė, neužmirštant ir Adolfo Damušio, tuometinio Varnių kalinio.
Vokiečių okupacijos metu mes jau asmeniškai susitikom.
Ir susėdom net labai arti vienas kito, kada buvo įsteigtas Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Vieną kartą, kada jis posėdyje labai energingai dėstė apie slapto veikimo reikalavimus, gal ir nedraugiškai pagalvojau: matai, jis, kaip ateitininkas, turi praktikos ir iš senesnio slapto veikimo, o mano kai kurie broliai tautininkai, snūduriavę režimo pavėsyje, atsigavo tik gavę pirmus okupacijos smūgius.
VLIKo posėdžiai Lietuvoje, kada virš galvų buvo kietas okupanto kumštis ir ginklas, buvo labai dalykiški ir trumpi. Pasikeisti nuomonėmis kitais reikalais nebuvo kada ir tai niekas nepraktikavo. Kai susirinkdavom paltų kalnierius kiek pastatę ir skrybėles taip užsidėję, kad perdaug nerodytume veidų, taip reikalus atlikę ir išsiskirstydavom.
Mūsų pokalbiai tais visais kitais reikalais prasidėjo vėliau ir jau sunkiose išsilaikymo sąlygose. Vokiečių politinė policija mane suėmė 1944 m. gegužės 15 d., kada jau dauguma VLIKo narių ir bendradarbių jau buvo suimta. A. Damušį suėmė birželio 16 d. ir tuojau išvežė į Isrutės kalėjimą, kur mes jau buvom prieš kelias dienas atvežti. Vieną popietę, išvedus kalinius į kiemą, ten pamatėm vaikščiojantį A. Damušį ir J. Vėbrą. Mūsų veidai jau buvo spėję pabalti, jų dar turėjo kiek raudonumo. Kad ir labai saugomi, spėjom pasikeisti keliom žiniom. Sužinojom, kad esam atiduoti Volksgerichto teismui. Mat, Gestapui jau nebebuvo laiko pačioje Lietuvoje mums surengti “paradinį nuteisimą ir pakorimą”, kaip jie praktikavo, tai mūsų byla buvo nukreipta į to teismo centrą Berlyne. Isrutėję buvo tik pirmoji mūsų kančių stotis. 1944 m. liepos 16 d. mus arčiau Berlyno pradėjo traukiniu vežti pro Karaliaučių. Allensteiną, Sodau, Tom, Poznanę iki Landsbergo prie Oderio. Vežė mėnesį laiko, vis supažindindami su tų miestų kalėjimų ir stovyklų baisybėmis. Vežė pro tų miestų kalėjimus todėl, kad toks buvo kalinių judėjimo kelias, mažiau užimtas karinių reikmenų parvežimui. Toje pekliškoje kelionėje, kur negaudavo net ir taip skurdaus maisto davinio, kur buvom beveik vienas ant kito suspausti, vistiek dar atsirasdavo momentų, kad svarstėm savo būklę. Tuose svarstymuose vis pastebėdavau, kad A. Damušis iš visų pakalbovų yra pats optimistiškiausias. Esą, tik reikia nenusiminti, turėti viltį, visokius pažeminimus ir skriaudas pakelti. Kaip chemikas vis patardavo, gautą kalinio badmirinį davinį valgyti labai palengva, nepražudyti nė vieno trupinėlio. Rūkančius prašė mesti rūkyti, kad kiek tik galima ilgiau išsaugoti savo sveikatą. Tais patarimais jis nejučiomis darėsi visos suimtųjų grupės vadovu. O atsidūrus Landsbergyje, per penkius mėnesius sunkiuose darbuose visai nusilpus, jis ėmė man įkalbėti, kad reikia išgalvoti kokias nebūtas žinias kalinių entuziazmui pakelti. Ir taip pradėjom tas “geras” žinias pasakoti, kad už savaitės, o daugiausia už dviejų, būsim paleisti. Kai per tą laiką niekas neįvykdavo, rezgėm “naujai gautas žinias”. Jos tada tikrai niekam nepakenkė, o išsilaikyti padėjo.
Nenorėčiau skaitytojų varginti visokiom smulkmenom ir kalėjimo aplinkos žiauriais įvykiais. Jie mus spaudė, gyvybines jėgas kirpte kirpo. Apie tai, tik išėjęs iš Beyreutho sunkiųjų darbų kalėjimo, amerikiečių karių atvežtas į Wuerzburgą, per 10 d. parašiau platoką mūsų kalinimo apžvalgą ir per klevelandietį kareivį Jurgelį, pasiunčiau į JAV. Ta apžvalga buvo atspausdinta Dirvoje, ir man net nežinant, išleista atskira knyga “Pakeliui į mirtį”, 231 psl. Gaila, kad knygos išvaizda buvo labai skurdoka, lietuvių kalba, taikantis prie senųjų skaitytojų, labai suvelta. Dar tiek gerai, kad mintis niekur neiškreipta. Toje knygoje, jei kas dar turite, galite rasti labai daug vietų, kur kalbama apie Dr. D. Mat tada dar nebuvo žinoma, ar minėjimas pilnų pavardžių kam nors nepadarys blogo patarnavimo. Ten kalbu tokia pat kalba, kaip ir dabar, nes tai buvo neišgalvoti, o skaudžios patirties dokumentuoti įvykiai.
Kada man pripuolamai pasisekė pamatyti dviračiu važiuojantį man artimą bičiulį dr. Joną Vengrį, tada dirbusį Landsbergo selekcijos stotyje ir per jį gauti pirmą duonos kepalėlį, jį lygiomis pasidalinau su Damušiu, nes jo badavimo žymės jau labai matėsi ir kėlė rūpestį. Kada tas susimezgęs ryšys, nes mes neturėjom teisės nei niekam rašyti, nei nieko gauti, į Landsbergą atvedė mūsų žmonas ir kitus gimines mūsų gelbėti, kada pasisekė papirkti darbų varovą, kada kalinių eisenoj iš vergų darbų ant mūsų rankų mirė Alaksandras Viršila — kiek daug buvo ir liko jungiančių epizodų. Čia, suglaustam rašiny, jų neįmanoma pakartoti. Kas galite, tą knygą perskaitykite.
Išėjus į laisvę mūsų keliai išsiskyrė fiziniai, bet neišsiskyrė dvasiniai. Sunkiose sąlygose susimezgusi draugystė niekad neišblėso. Atsitiko taip, kad A. Damušio šeima anksčiau, o manoji vėliau, atkeliavo į Clevelandą. Jadvyga Damušienė, patyrusi, kad sunkiai kuriamės, rūpinosi gauti nors kiek padoresnį butą, o pradžiai atnešė naują elektrinę laidynę. Tada, o ir dabar tebegalvoju, ar jos ta dovana nebuvo skirta ir visokiem tarpgrupiniam nesklandumam lyginti. Bet mes tuos nesklandumus kalėjimo sąlygose jau buvome išlyginę.
Dabar, kada A. Damušio šeima nusikėlusi toliau nuo Clevelan-do, rečiau matomės. Neseniai, lankydami mirusios dukrelės kapą Visų Sielų kapinėse, kurios yra netoli mūsų gyvenamos vietos, buvo užsukę poilsio valandai, Jadvyga Damušienė ir sako: Manau, kad mūsų vyrai žino, kokias geras jie turi žmonas? Taip, atsakiau, žinom ir dėkojam. Be jūsų tuometinės pagalbos, vargu ar bebūtumėm kada susitikę ir susėdę prie kavos puoduko. O Adolfas, lyg užbaigdamas tą kalbą, dar pastebėjo: Bet neužmirškit, kad jūs turite ir nė kiek neblogesnius vyrus.
Tas pokalbis užsibaigė smagiu juoku. Jis nustelbė visus patirtus skaudulius. Žmogui, keliaujančiam iš namų į tokią ilgą kelionę, juk reikia ir šviesesnio akimirksnio. Sukaktuvininkui ilgiausių metų!